- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-03
- Bylos Nr.
- 2-506/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- A. M.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,IMG Company“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Kazio Kailiūno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-2127-28/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,IMG Company“ ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos ir baudos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „IMG Company“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. M., prašydamas dokumentinio proceso tvarka priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 150 000 Lt skolos, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turtą, kurio vertė būti lygi pareikšto ieškinio sumai, t. y. 150 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutartimi areštavo atsakovui A. M. nuosavybės teise priklausantį turtą, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis, o turto nesant ar esant nepakankamai, nurodė areštuoti atsakovo vardu atidarytose bankinėse sąskaitose esančius pinigus, uždraudžiant disponuoti areštuotomis lėšomis, paliekant teisę įnešti pinigus į sąskaitas, areštą taikė bendrai 150 000 Lt sumai. Teismas nurodė, kad pareikšto ieškinio suma yra didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (CPK 144 str.).
Šalies argumentai
Atsakovas A. M. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo nutartis priimta pažeidžiant CPK 144 straipsnį, taip pat nesilaikant CPK 148 straipsnio 4 dalies 3 punkte bei CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintų reikalavimų , t. y. nenurodant nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo motyvų ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo. Ieškovas nepateikė jokių duomenų bei įrodymų apie tai, kad atsakovo finansinė padėtis yra sunki ir nestabili, kad jis gali slėpti ar perleisti savo turtą ir kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismo motyvas, kad ieškinio suma yra didelė, nepagrindžia išvados, kad egzistuoja reali galimybė, jog ieškovui galimai palankaus būsimo teismo sprendimo priėmimo atveju jis gali būti neįvykdytas. Teismui priėmus nutartį vadovaujantis tik ieškovo prašymu, buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.
2. Teismas išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nepranešęs atsakovui ir jam nedalyvaujant, tuo pažeidė CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatas, šalių lygiateisiškumo principą (CPK 17 str.),asmens teisę į teisingą teismo procesą, apimančią ir asmens teisę būti teismo išklausytam. Taip pat teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl atsakovas nebuvo kviečiamas dalyvauti nagrinėjant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB ,,IMG Company“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų ilgiau kaip metus laiko, vengė atsiskaityti su ieškovu, įsiskolinimas yra didelis, todėl teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 str., 320 str. 1 d.).
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Teismų praktikoje viena iš aplinkybių, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, laikoma ta, kad yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos. Nagrinėjamu atveju, atsakovas yra fizinis asmuo, todėl ieškinio suma – 150 000 Lt laikytina pakankamai didele, kas gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ateityje. Todėl pirmosios instancijos teismas, areštuodamas atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o šio turto nesant arba jo esant nepakankamai – atsakovo pinigines lėšas, neviršijant ieškinio sumos, nepažeidė įstatymo (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 3 p.).
Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas nemotyvuotai priėmė skundžiamą nutartį ir neįvardijo, kokiais įrodymais pagrįstas minėtos grėsmės realumas. Kaip minėta, dėl didelės ieškinio sumos yra preziumuojama, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu, todėl kitų įrodymų šiai prezumpcijai patvirtinti nereikalaujama. Kita vertus, teismas netaiko laikinųjų apsaugos priemonių, jei yra įrodymų, jog ieškinio suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, gaunamas pajamas nėra didelė, tai yra kai atsakovas paneigia objektyvios grėsmės (pvz., dėl didelės sumos ieškinio) būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Tačiau apeliantas nepateikė teismui jokių duomenų, apibrėžiančių esamą jo finansinę būklę, taigi neįrodė, jog bus pajėgus įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą (CPK 178 str.).
Nepagrįstas ir apelianto argumentas, jog teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į šalių interesų pusiausvyros principą. Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Klausimą, kokią laikinąją apsaugos priemonę taikyti konkrečiu atveju, sprendžia teismas savo nuožiūra, svarbiausia, jog taikoma priemonė būtų tinkama tikslui pasiekti ir ekonomiška. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi areštavo ginčo sumos atsakovo nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą ir tik nesant tokio turto nurodė areštuoti atsakovo pinigines lėšas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog būtent toks minėtų priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo. Atkreiptinas dėmesys, jog tai nepaneigia atsakovo teisės bylos nagrinėjimo eigoje CPK 146 straipsnio pagrindu kreiptis į teismą su prašymu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita.
CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Todėl pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs atsakovui, kadangi, kaip jau buvo minėta, ieškinio suma yra pakankamai didelė. Nors teismas ir nenurodė argumentų, kodėl, pranešus atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų pritaikymas gali pasunkėti, tačiau vien šis proceso pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutartį (CPK 338 str., 329 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimui svarbias šios bylos aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, taip pat 329 straipsnio antrojoje dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį palikti nepakeistą.