Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ievos Navickaitės-Sakalauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autotentas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autotentas“ patikslintą ieškinį atsakovei ,,Ergo Insurance“ SE, Lietuvoje veikiančiai per „Ergo Insurance“ SE Lietuvos filialą, dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

22. Pažymėtina, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

23. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir Draudimo sutarties sąlygos

24. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2017 m. gruodžio 29 d. ieškovė (draudėja) ir atsakovė (draudikė) pagal Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo taisykles Nr. 019 (toliau – Taisyklės) laikotarpiui nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. sudarė Vežėjų kelių transportu civilinės atsakomybės draudimo sutartį Nr. 710-932-439875 (toliau – Draudimo sutartis), kuria buvo apdrausta ieškovės, kaip krovinių vežėjos automobiliais, atsakomybė pagal 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR), nurodant draudimo sumas – 29 000 Eur krovinio gelbėjimo išlaidos, 29 000 Eur finansiniai nuostoliai, 300 000 Eur pretenzijos dėl žalos kroviniui vadovaujantis 1956 m. CMR konvencija; draudimo apsaugos variantas „Extra“; skiltyje „Išlygos ir priedai“ nurodyta: „Nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais – Priedas Nr. 1, Kabotažiniai pervežimai – Priedas Nr. 2, Alkoholio pervežimai – Priedas Nr. 3, Kiti priedai“; skiltyje „Sutarties pagrindas“ nurodyta: „Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo taisyklės Nr. 019, Draudėjo prašymas – anketa, Ypatingos sąlygos, Nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais.

25. Taisyklių Nr. 019 5.1.2 punkte nustatyta, kad draudiminės apsaugos variantas „Extra“ yra ,,šiose draudimo taisyklėse apibrėžta draudimo apimtis, įskaitant draudimo liudijime bei draudimo sutarties sąlygose nurodytus draudimo apimties papildymo susitarimus pagal pridedamas išlygas“.

26. Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo Taisyklių Nr. 019, kuriose įtvirtintos draudimo sutarties standartinės sąlygos, nustatytos sąlygos:

26.1. Taisyklių 3.2 punkte nustatyti nedraudimo objektai / neapdraudžiama atsakomybė, o vienas iš tokių atvejų – ,,kai pervežamas alkoholis, tabakas ir tabako gaminiai“ (Taisyklių 3.2.5 punktas).

26.2. Taisyklių 6 punkte nustatyti nedraudiminiai įvykiai, dėl kurių draudimo įmonė neprivalo mokėti draudimo išmokų, tarp jų:

– Taisyklių 6.1.3 punkte nustatyta, jog draudikas neįpareigotas patenkinti pretenzijų, kai žala atsirado dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo. Dideliu neatsargumu laikomas draudėjo ar apdraustojo elgesys, pasireiškiantis veikimu ar neveikimu, kurio draudėjas ar apdraustasis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs;

– Taisyklių 6.1.10 punkte nustatyta, jog draudikas neįpareigotas patenkinti pretenzijų, kai užfiksuojamas nepaaiškinamas krovinio trūkumas (dingimas);

– Taisyklių 6.1.11 punkte nustatyta, jog draudikas neįpareigotas patenkinti pretenzijų, kai žala atsirado dėl neblaivių ar kitaip apsvaigusių vairuotojų ar kitų draudėjo darbuotojų veikos ar neveikimo;

– Taisyklių 6.1.15 punkte nustatyta, jog draudikas neįpareigotas patenkinti pretenzijų už nuostolius dėl padidėjusių vežėjo atsakomybės ribų ar papildomos krovinio vertės, kai, remiantis vertės ar interesų deklaracija pagal CMR konvencijos 24 ir 26 straipsnius, padidėja rizika.

27. Ginčo šalių Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo liudijime Nr. 710-932-439875 / jo prieduose išdėstytos draudimo sutarties sąlygos ir draudimo apsaugos apimties išplėtimo susitarimai, tarp jų:

27.1. Priedo Nr. 3 1 punkte nustatyta, kad draudimo apsauga pagal polisą Nr. 710-932-439875 galioja atliekant pervežimus šalies viduje, t. y. kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra vienos valstybės teritorijoje.

27.2. Priedo Nr. 4 1 punkte nustatyta, kad šiuo sutarties priedu keičiamas Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo taisyklių Nr. 019 3 paragrafo 3.2.5 punktas, kuris išdėstomas taip: „Kai pervežamas tabakas ir tabako gaminiai“. Išskaita gabenant alkoholį yra 10 proc. krovinio vertės bet ne mažiau nei 1 500 Eur. Nurodyto priedo Nr. 4 2 punkte nustatyta, jog: „Draudimo apsaugos išplėtimas galioja, kai pervežamas alkoholis. Gabenant krovinį sustoti galima tik neišvengiamo vairuotojų poilsio metu ir tik saugomose automobilių aikštelėse. Priedo Nr. 4 3 punkte nurodyta, kad draudikas prisiima ne didesnę atsakomybę nei nurodyta 1956 m. Tarptautinio krovinio vežimo keliais sutarties konvencijoje (CMR); visais atvejais draudimo išmoka mokama ne daugiau kaip 8,33 SDR už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio.“

27.3. Priede Nr. 5 aptarti atvejai, kada fiksuojamas nepaaiškinamas krovinio trūkumas (dingimas), ypač pristačius krovinį su originaliomis plombomis ir pan., bei įtvirtinama, kad Taisyklių 6.1.10 punktas išdėstomas taip: ,,Kai užfiksuojamas nepaaiškinamas krovinio trūkumas (dingimas), ypač pristačius krovinį su originaliomis plombomis arba be išorinių transporto priemonės ar krovinio įpakavimo pažeidimų ir tai nėra užfiksuota kompetentingų institucijų <...>. Neatlyginama už vagystės nuostolius, kai tęsiamas krovinio pervežimas po išmuitinimo, išskyrus atvejus, kai krovinys vežamas užplombuotas ir pervežimas vykdomas be sustojimų arba sustojama tik visą parą saugomose ir aptvertose stovėjimo aikštelėse.“

27.4. Priede Nr. 6 buvo pakeisti Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo taisyklių Nr. 019 6.1.3 ir 6.1.11 punktai ir išdėstomi taip: „6.1.3. kai žala atsirado dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo (išskyrus vadovaujantį personalą); dideliu neatsargumu laikomas draudėjo ar apdraustojo elgesys, pasireiškiantis veikimu ar neveikimu, kurio draudėjas apdraustasis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs“; „6.1.11. kai žala atsirado dėl neblaivių ar kitaip apsvaigusių vairuotojų ar kitų draudėjo darbuotojų veikos ar neveikimo“.

27.5. Priedo Nr. 8 1 punkte nurodyta, kad draudikas apdraudžia draudėjo atsakomybę už jam patikėtą turtą (puspriekabės, refrežeratoriai, konteineriai); priedo 3 punkte nurodyta, kad draudimo apsauga už patikėtą turtą galioja tik dėl ugnies (gaisras, sprogimas), vagystės, eismo įvykio; priedo 4 punkte detalizuoti atvejai, kada nuostoliai neatlyginami.

28. 2018 m. balandžio 20 d. gabenant krovinį – alkoholio gaminius, iš Prancūzijos į paskirties vietą Danijoje (maršrutas Prancūzija – Danija), vilkiko (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekabos valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojui sustojus pailsėti stovėjimo aikštelėje, buvo įvykdyta krovinio vagystė (toliau – įvykis). Vilkiko vairuotojas poilsio sustojo aikštelėje, kuri nėra įtraukta į www.iru.org tinklapyje rekomenduojamų automobilių stovėjimo aikštelių sąrašą.

29. Atsakovė 2019 m. sausio 23 d. sprendimu atsisakė įvykį pripažinti draudžiamuoju, vadovaujantis Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo taisyklių Nr. 019 3.2.5 punktu ir šalių sudarytos Draudimo sutarties priedo Nr. 4 2 punktu, draudėjai pažeidus draudimo apsaugos sąlygas, t. y. reikalavimą vežant alkoholio gaminius sustoti tik neišvengiamo vairuotojų poilsio metu ir tik saugomose automobilių stovėjimo aikštelėse. Atsakovė 2019 m. spalio 9 d. priėmė analogišką sprendimą, kuriuo atsisakė pripažinti įvykį draudžiamuoju.

30. Danijos jūrų ir komercinio teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendime už akių nurodyta, kad teismas iš UAB „Autotentas“ bendrovei „Leman A/S“ priteisė 274 598,74 KK, pridėjus įprastas proceso palūkanas nuo 2018 m. gruodžio 4 d. iki apmokėjimo; UAB ,,Autotentas“ taip pat priteista atlyginti ,,Leman A/S“ bet kokius nuostolius, visas išlaidas ir visas sąnaudas, įskaitant mokesčius, kuriuos,,Leman A/S“ gali būti įpareigota sumokėti ,,Philipson Wine ApS“, įskaitant palūkanas ir visas teisines išlaidas. Byla buvo iškelta dėl atsakomybės už žalą, patirtą praradus ir sugadinus 11 padėklų šampano, gabenant sausumos keliais iš Prancūzijos į Daniją. Danijos jūrų ir komercinės prekybos teismo 2022 m. lapkričio 16 d. sprendime nurodyta, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą po 2020 m. rugsėjo 4 d. teismo sprendimo už akių, UAB „Autotentas“ posėdyje nedalyvavo, teismas nutarė įpareigoti UAB „Autotentas“ sumokėti ,,Leman A/S“ 343 038,29 Danijos kronų ir 100 Eur procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2018 m. gruodžio 4 d. iki galutinio atsiskaitymo. Ieškovės pateiktame iš ,,Leman A/S“ atstovų 2020 m. spalio 30 d. gautame laiške gera valia apmokėti patirtus nuostolius nurodyta 274 598,74 DKK suma, į kurią įtraukta 247 763,00 DKK 2018 m. ,,Leman A/S“ kaip priešpriešinis užskaitymas „Philipson Wine“ sumokėta suma, 26 090,74 DKK priekabos remontas; 745,00 DKK 4 likusių šampano padėklų saugojimas. ,,Leman A/S“ atstovų laiške, kuriuo ieškovė grindžia savo reikalavimą draudikei dėl draudimo išmokos dydžio, nurodyta, kad prašomą priteisti 382 807,11 DKK (Danijos kronų) sumą sudaro ,,Leman A/S“ advokatų laiške nurodytos paskaičiuotos sumos – 290 353,41 DKK + ,,Leman A/S“ įskaityta 92 453,70 DKK suma. Taip pat nurodoma, kad vykstant ginčui tarp „Philipson Wine“ ir „Leman A/S“ Laivybos ir komercijos reikalų teisme, pavyko nuginčyti „Philipson Wine“ argumentą dėl didelio aplaidumo, todėl „Philipson Wine“ priteista kompensacija už prarastą vyną (7 paletės, sveriančios 4,199 kg) apsiribojo numatytąja CMR 23.3 straipsnyje (4,199 kg x 8,33 SDR).

31. Į bylą nepateiktas nei CMR važtaraštis, nei sutartis dėl ginčo krovinio vežimo, tačiau byloje nekilo ginčo dėl to, kad pavogtą ginčo krovinio dalį (šampaną) ieškovė vežė ,,Leman A/S“ užsakymu.

Dėl Draudimo sutarties sąlygų, susijusių su draudimo apsauga prarasto krovinio (gabento alkoholio) atveju, aiškinimo

33. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Draudimo sutarties sąlygų, susijusių su taikoma draudimo apsauga prarasto krovinio (gabento alkoholio) atveju, nagrinėjamu atveju konstatavo, jog ginčui aktualios draudimo sutarties sąlygos, įtvirtintos Taisyklėse, buvo pakeistos, šalims jas aptarus individualiai: Taisyklių 3.2.5 punktas, pagal kurį pervežamas alkoholis įvardijamas nedraudimo objektu / nedraudžiamos atsakomybės atveju, buvo pakeistas Priede Nr. 4 išplečiant draudimo apsaugą pagal šalių sutariamas Draudimo sutarties sąlygas ir nustatant, kad draudimo apsaugos išplėtimas galioja kai pervežamas alkoholis; gabent alkoholį sustoti galima tik neišvengiamo vairuotojų poilsio metu ir tik saugomose automobilių stovėjimo aikštelėse. Teismas aiškino, kad kituose Draudimo poliso prieduose Nr. 3, 5, 6, 7, 8 nurodytos sąlygos neapėmė krovinio – alkoholio – draudimo, nes dėl alkoholio bendra sąlyga įrašyta Draudimo Taisyklių 3.2 dalyje ir dėl šios sąlygos individualiai susitarta išplėsti draudimo apsaugą. Dėl 3.2.5 punkto sąlygos išplėtimo / keitimo kituose punktuose / prieduose nekalbama, todėl ginčo kroviniui jos netaikytinos.

35. Taigi, byloje kilęs ginčas dėl Draudimo sutarties sąlygų aiškinimo: ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Draudimo sutarties sąlygų išaiškinimu, kuriuo remdamasis teismas konstatavo, jog įvykis (alkoholio gaminių krovinio dalies vagystė) pagrįstai draudikės nepripažintas draudžiamuoju, nes, krovinį gabenusiam vilkikui sustojus poilsio nesaugomoje aikštelėje, nepateko į draudimo objektą / draudžiamą atsakomybę pagal Taisyklių 3.2.5 punktą ir Priedo Nr. 4 nuostatas. Ieškovės teigimu, sistemiškai aiškinant Draudimo sutartį, įvykis pripažintinas draudžiamuoju.

36. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

37. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga, tačiau ji nėra absoliuti – draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudimo taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2012, 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009; kt.). Taigi, pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006).

38. Draudimo taisyklės – draudiko parengtos draudimo sutarties standartinės sąlygos (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalis). Draudimo taisyklėse, be kitų sąlygų, turi būti nurodytas draudimo objektas, draudžiamieji įvykiai, taip pat nedraudžiamieji įvykiai, kuriems įvykus draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 92 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai). Draudimo sutartis sudaroma draudiko parengtų draudimo taisyklių pagrindu (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalis). Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Sudarius draudimo sutartį, draudėjui privalo būti išduotas draudimo liudijimas (Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 93 straipsnio 4 dalis).

39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo liudijime (polise) nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-264-611/2019).

40. Sutarties šalių valia ir ja prisiimtų įsipareigojimų apimtis nustatomos pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Sutartis aiškinama tada, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl sutarties galiojimo, jos rūšies, pobūdžio, sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo, pasibaigimo ir pan. Sutarties turinio ir sąlygų, dėl kurių tarp jos šalių kyla ginčas, išaiškinimas pagal sutarčių aiškinimo taisykles, taip identifikuojant tikrąjį šalių susitarimą, pasiektą joms disponuojant laisve savanoriškai nustatyti sutarties turinį ir suderinus jų valią, koreliuoja su sutarties laisvės principu ir nereiškia šio principo pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-112-421/2020).

41. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Pagal CK 6.193 straipsnio 2 dalį visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).

42. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013). Tuo atveju, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, sutartis turi būti aiškinama taikant objektyvųjį sutarties aiškinimo metodą, t. y. taikoma sisteminė – lingvistinė sutarties teksto analizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019).

43. Esant sutarties standartinių ir nestandartinių sąlygų prieštaravimų, taikytina CK 6.187 straipsnyje nustatyta sutarties sąlygų aiškinimo taisyklė, pagal kurią pirmenybė tokiu atveju teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-403/2022). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad individuali sutarties sąlyga yra sutarčių laisvės principo išraiška ir yra vykusių tarp šalių derybų rezultatas. Todėl ji nereikalauja tokių apsaugos būdų taikymo kaip standartinės sutarčių sąlygos, kurias iš anksto parengia viena šalis nederindama su kita šalimi. Kartu pripažįstama, kad galimos situacijos, kai nustatoma, jog draudimo liudijime (polise) įtvirtinta kaip individuali sutarties sąlyga iš tiesų yra standartinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-1075/2018).

44. Nagrinėjamu atveju iš šios nutarties 24-27 punktuose aprašytų šalių pasirašytų dokumentų matyti, kad ginčo sudarytos Draudimo sutarties sąlygos apibrėžtos draudimo Taisyklėse, kuriose nustatytos standartinės draudimo sąlygos, ir draudimo liudijime bei jo prieduose, kuriuose įtvirtinti tam tikri standartinių sąlygų pakeitimai, taip pat ir išplečiantys draudimo apsaugą, lyginant su nustatyta standartinėse Taisyklėse. Taigi, nagrinėjamu atveju šalių sudaryta draudimo sutartis susideda iš Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo Taisyklėse Nr. 019 numatytų standartinių sąlygų ir draudimo liudijime bei jo prieduose individualiai draudimo sutarties šalių aptartų sąlygų.

46. Šiuo aspektu įvertinus bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantės skundo teiginiai, grindžiami kitokia jos nuomone dėl byloje esančios medžiagos vertinimo, nepaneigia teismo išvadų, jog ginčui aktualios Draudimo sutarties sąlygos buvo pakeistos, jas aptarus individualiai, t. y. dėl Draudimo sutarties Taisyklių 3.2.5 punkte nurodyto nedraudimo objekto / neapdraudžiamos atsakomybės pakeitimas buvo suderintas sutarties priede Nr. 4 išdėstytomis sąlygomis, o kituose prieduose – Nr. 5, 6, 7 – nurodytomis sąlygomis pildytos / koreguotos Taisyklių 6.1.10, 6.1.3, 6.1.11, 6.1.14 punktų nuostatos.

47. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės argumentai, kad ginčo Draudimo sutartis su visais jos priedais buvo sudaryta prisijungimo būdu, paneigiama ne tik sutarties struktūros, kai standartinės Taisyklių nuostatos koreguotos atskirais priedais, tačiau ir sutarties prieduose vartojamomis sąvokomis „keičiama taip“, „išdėstomas sekančiai“, „nepakeisti ir nepapildyti CMR draudimo sutarties Nr. 710-932-439875 skyriai lieka galioti tomis pačiomis sąlygomis“, „šiuo sutarties priedu keičiamas“. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad, kaip matyti, pagal standartines Taisyklėse įtvirtintas sąlygas pervežamas alkoholis priskiriamas nedraudimo objektams (Taisyklių 3.2.5 punktas), o šalių pasirašytu Priedu Nr. 4 draudimo apsauga buvo išplėsta, nustatant, jog, esant aptartoms sąlygoms – kai krovinys gabenamas sustojant tik neišvengiamo vairuotojų poilsio metu ir tik saugomose automobilių stovėjimo aikštelėse – draudimo apsauga išplečiama ir pervežamam alkoholiui, kartu nustatant, jog draudimas prisiima ne didesnę atsakomybę, nei nurodyta CMR konvencijoje ir visais atvejais draudimo išmoka mokama ne daugiau kaip 8,33 SDR už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio. Alkoholio krovinys yra specifinis, brangus, greitai realizuojamas krovinys, susijęs su didele vagystės rizika, todėl, kaip matyti, pagal standartines draudimo taisykles, pervežamas alkoholis nepatenka į draudimo objektus – draudikas iš viso neprisiima jo drausti. Dėl to nagrinėjamu atveju išplečiant draudimo apsaugą ir pervežamam alkoholiui, nustatytos papildomos tokios apsaugos sąlygos, susijusios su šį krovinį gabenant taikytinomis papildomomis draudimo sąlygomis (sustojimas tik neišvengiamo poilsio metu ir tik saugomose automobilių stovėjimo aikštelėse, ribota draudiko atsakomybė) negali būti vertinamas kaip nesąžiningas, neproporcingas ir / ar paneigiantis draudimo esmę. Ieškovė priešingai neįrodė, todėl atmestini kaip neįrodyti ir nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad toks draudimo apsaugos pervežamam alkoholiui nustatymas būtų neproporcingas, nesąžiningas ar paneigtų draudimo esmę.

48. Nagrinėjamu atveju sandorio šalys skirtingai aiškina sudarant sutartį buvusią jų valią dėl sutarties sąlygų, ketinimus pagal sutartį, todėl nėra galimybės Draudimo sutarties sąlygų turinį nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) aiškinimo metodą. Dėl to, atsižvelgiant į pirmiau aptartas įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles, aiškinant Draudimo sutartį taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas, t. y. sisteminė – lingvistinė sutarties teksto analizė.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, Draudimo sutarties sisteminė – lingvistinė analizė teikia pagrindą išvadai, kad Taisyklių 3.2.5 punkte nurodyto nedraudimo objekto / neapdraudžiamos atsakomybės pakeitimas alkoholio pervežimams buvo suderintas sutarties priede Nr. 4 išdėstytomis sąlygomis, t. y. nustatant, kad pervežant alkoholį galioja draudimo apsaugos išplėtimas; gabenant krovinė sustoti galima tik neišvengiamo vairuotojų poilsio metu ir tik saugomose automobilių stovėjimo aikštelėse. Tuo tarpu kituose Draudimo liudijimo prieduose – Prieduose Nr. 3, 5, 6, 7, 8 – nurodytos sąlygos neapėmė alkoholio krovinio draudimo. Dėl alkoholio pervežimo bendra sąlyga įrašyta Taisyklių 3.2 dalyje, nustatančioje nedraudimo objektų / nedraudžiamos atsakomybės sąrašą, ir individualiai išplėsta Priede Nr. 4. Tuo tarpu kiti draudimo poliso priedai skirti keisti / pildyti kitas Taisyklių sąlygas, kurių sisteminis aiškinimas atskleidžia, kad jos taikytinos kitiems aptariamiems atvejams, nesiejamiems su alkoholio pervežimais ir nagrinėjamu atveju netaikytiniems / teisiškai neaktualiems.

50. Ieškovės nurodomas Draudimo sutarties priedas Nr. 3 šioje byloje nėra aktualus ir netaikytinas, nes minėtu priedu yra susitarta dėl draudimo apsaugos sąlygų, kai draudėjas vykdo kabotažinius (vienos valstybės teritorijoje) krovinių pervežimus. Atsižvelgiant į tai, kad Draudimo polise nurodomas draudimo objektas – Krovinių vežėjo automobiliais atsakomybė pagal 1956 m. CMR konvenciją, Priedu Nr. 3 draudimo apsauga buvo išplėsta kabotažiniams vežimams. Nagrinėjamu atveju tai nėra teisiškai aktualu: nėra ginčo dėl to, kad ginčo atveju Draudimo apsauga galėtų būti taikoma (jei įvykis būtų pripažintas draudiminiu), o ginčo vežimas buvo atliekamas tarptautiniu maršrutu.

51. Ieškovės nurodomo Priedo Nr. 5 nuostatų sąlyga, kai šiuo priedu pakeičiant Taisyklių 6.1.10 punktą, koreguotas nedraudžiamųjų įvykių sąrašas, kiek patikslinant „mistinio dingimo“ sąlygą, šiam ginčo sprendimui neturi teisinės reikšmės, nes šioje byloje nėra prielaidų kalbėti apie mistinį krovinio dingimą – ginčo krovinio dalis buvo pavogta, nepaaiškinamo dingimo situacija nebuvo konstatuota. Pažymėtina ir tai, kad ir po Draudimo sąlygų patikslinimo Priedu Nr. 5, nepaaiškinamas krovinio dingimas liko nedraudžiamųjų įvykių sąraše.

53. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Draudimo sutarties sąlygas, išdėstytas Taisyklėse, draudimo polise ir jo prieduose, nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktu Draudimo sutarties sąlygų aiškinimu ginčui aktualiais klausimais. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad, sutarties šalims skirtingai aiškinant jos turinį ir nesant galimybių identifikuoti šalių ketinimus subjektyviuoju sutarties aiškinimo metodu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė objektyvųjį sutarties aiškinimo metodą – derino lingvistinį ir sisteminį sutartį sudarančių dokumentų tyrimą. Tuo tarpu ieškovė, argumentuodama sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimus ir teigdama, kad teismas nepagrįstai sutarties neaiškino kaip vientiso teksto, netinkamai suvokia sisteminio sutarties teksto aiškinimo metodą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio ir ieškovės dėstomo sutarties aiškinimo, ieškovė sisteminį sutarties, kaip vientiso teksto, aiškinimą taiko ydingai – iš esmės parenka ir selektyviai nurodo tam tiktas izoliuotas sutarties teksto nuostatas, neatsižvelgdama į jų vietą bendrame sutarties tekste ir santykio su kitomis sutarties nuostatomis. Ieškovė neatsižvelgia į tai, kad bendrą Draudimo sutarties struktūrą atspindi Taisyklės, o Priedais yra tikslinamos / keičiamos tam tikros Taisyklių nuostatos, tačiau šie pakeitimai niekaip nepaneigia bendros Taisyklių, draudimo liudijimo ir jo priedų nuostatų sistemos, kurioje skirtingos nuostatos veikia kaip darni visuma, o specialiosios nuostatos konkretina bendrąsias. Bendrosioms nuostatoms esant sukonkretintoms tam tikriems atvejams, taikytinos šios būtent tam tikriems atvejams skirtos nuostatos. Dėl to tai, kad, pavyzdžiui, Priede Nr. 6 daromos tam tikros korekcijos apibrėžiant nedraudžiamųjų įvykių sąrašą, nepaneigia Taisyklių 3.2.5 punkto korekcijos Priede Nr. 4, skirtos būtent konkretaus krovinio – alkoholio – pervežimams. Be to, kaip minėta, net pagal Priedo Nr. 6 nuostatas nagrinėjamu atveju nebūtų prielaidų spręsti, kad atsakovė įvykio nepripažino draudžiamuoju nepagrįstai.

54. Sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog, aiškinant šio ginčo draudimo sutartį, neturėtų būti vadovaujamasi atsakovės raštu, aptariančiu kito draudėjo sudarytą kitą draudimo sutartį, nes minėtame rašte yra kalbama apie kitos draudimo sutarties, kuria galimai buvo susitarta dėl kitokio draudikės prisiimamos rizikos masto, kitokios draudimo apsaugos apimties ir ribų, nei ginčo draudimo sutartyje. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Draudimo sutarties sąlygų struktūra ir ją sudarančių dokumentų sistema, susidedanti iš Taisyklių, draudimo poliso ir jo priedų, sudaro pagrindą pagrįstai manyti, kad ginčo atveju Draudimo sutarties sąlygos buvo individualizuotos, susitarimus įtvirtinant Prieduose. Byloje nėra įrodyta, kad analogiškas Priedų ir kitų draudimo sąlygas apibrėžiančių dokumentų turinys būtų suderintas ir su kitais draudėjais tapačiomis sąlygomis (CPK 178, 185 straipsniai). Be to, pateiktas el. laiškas kaip tik patvirtina, kad pagal siūlytas draudimo sutarties sąlygas, aiškiai nurodomas reikalavimas vežant padidintos rizikos krovinius (tarp jų ir alkoholį) sustoti tik saugomose aikštelėse (e. t. 1, b. l. 65).

55. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo Draudimo sutarties nuostatų aiškinimo pirmosios instancijos teisme pripažįsta nepagrįstais ir atmestinais.

Dėl krovinio (alkoholio) dalies vagystės (ne)pripažinimo draudiminiu įvykiu ir draudimo išmokos (ne)priteisimo

56. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškiniu prašė pripažinti 2018 m. balandžio 20 d. įvykdytą krovinio (alkoholio gaminių) dalies vagystę ieškovei gabenant krovinį iš Prancūzijos į paskirties vietą Danijoje draudžiamuoju įvykiu.

57. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, nesant bent vienos iš Draudimo sutarties priedo Nr. 4 2 punkte nustatytų sąlygų, t. y. vairuotojui sustojus nesaugomoje aikštelėje, kurioje ir buvo įvykdyta ginčo vagystė, draudimo apsauga negaliojo. Teismas darė išvadą, kad draudikė įrodė, jog draudimo išmoką atsisakė mokėti pagrįstai, draudėjai nepateikus įrodymų, kad ji įvykdė draudimo apsaugos galiojimui būtinas Draudimo sutarties priedo Nr. 4 2 punkte sulygtas sąlygas, t. y. kad vežant krovinį – alkoholį – sustojimas buvo neišvengiamas dėl vairuotojo poilsio ir sustojimo aikštelė buvo saugoma.

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie ieškovės argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu.

60. Draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo ypatumus reglamentuoja CK ir DĮ normos. Pagal draudimo sutarties sampratą šia sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (CK 6.987 straipsnis). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo spręstina, kad draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką visais atvejais kyla iš sudarytos draudimo sutarties ir gali būti įgyvendinama tik sutartyje numatyta apimtimi ir sąlygomis.

61. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitarusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai; turi būti aiškiai nurodyti įvykiai ar veiksmai, kurių rizikos draudikas draudimo sutartimi neprisiima ir kurių atveju jis neturi pareigos mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017; 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-305-403/2022).

62. Sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis).

63. Minėta, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino Draudimo sutarties sąlygas ir pagrįstai sprendė, jog šalys Draudimo sutartyje buvo susitarusios dėl draudimo apsaugos išplėtimo gabenant alkoholį, numatant, jog tam, kad draudimo apsauga galiotų, gabenant tokį krovinį galima sustoti tik neišvengiamo sustojimo vairuotojų poilsio metu ir tik saugomose automobilių stovėjimo aikštelėse. Taigi, vežamas alkoholis, pagal Taisyklių 3.2.5 punktą ir sutarties Priedą Nr. 4, laikytinas draudimo objektu, tačiau tik esant sąlygų visumai: gabenant krovinį sustoti galima tik neišvengiamo vairuotojų poilsio metu ir tik saugomose automobilių stovėjimo aikštelėse. Byloje nebuvo įrodinėjamas būtinas ir neišvengiamas vairuotojo sustojimas poilsiui, tačiau nebuvo ginčo dėl to, kad sustota nesaugomoje aikštelėje, kas, atsižvelgiant į Draudimo sutarties sąlygas, reiškia, kad vežant alkoholį ir sustojus nesaugomoje aikštelėje, ieškovės draudimo interesas nustojo būti draudžiamas, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog draudikė pagrįstai atsisakė pripažinti įvykį draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką.

64. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad vežėjos didelis neatsargumas, kaip subjektyvi aplinkybė, yra Draudimo sutartimi apdrausta rizika. Kaip jau buvo minėta, Priedo Nr. 6 sąlygomis, šiuo priedu pakeičiant Taisyklių 6.1.3 punktą, buvo pakoreguotas nedraudžiamųjų įvykių sąrašas, patikslinant, kad „draudėjo didelis neatsargumas“ kaip nedraudžiamasis įvykis nebus taikomas tiems atvejams, kai didelio neatsargumo veiksmus atlieka draudėjos vadovaujantis personalas, taigi, vairuotojams ir kitiems darbuotojams padarius žalą dėl didelio neatsargumo, tokia aplinkybė net ir pagal pakeistas sutarties sąlygas, lieka draudėjo dideliu neatsargumu, patenkančiu į nedraudžiamųjų įvykių sąrašą. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog vežėjos didelį neatsargumą lėmė ieškovės vadovaujančio personalo veiksmai. Nagrinėjamas atvejis, kai žala atsirado dėl didelio vežėjos vairuotojo neatsargumo, vadovaujantis Draudimo sutarties nuostatomis, taip pat pripažintinas nedraudiminiu. Be to, kaip minėta, specifinio krovinio – alkoholio – pervežimams Priede Nr. 4 buvo nustatytos specialiosios sąlygos, būtinos tam, kad tokio krovinio pervežimas būtų draudimo objektas pagal sutartį. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju neįvykdžius šių sąlygų, įvykis pagrįstai nepripažintas draudžiamuoju.

65. Atsižvelgiant į paminėtą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad draudimo išmoką atsisakyta mokėti pagrįstai, draudėjai nepateikus įrodymų, kad ji įvykdė draudimo apsaugos galiojimui būtinas Draudimo sutarties priedo Nr. 4 2 punkte sulygtas sąlygas. Dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimų dėl ginčo įvykio pripažinimo draudžiamuoju įvykiu ir draudimo išmokos priteisimo.

Dėl draudimo išmokos už puspriekabės sugadinimą

66. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl draudimo išmokos už puspriekabei padarytą žalą priteisimo, konstatavęs, kad šios žalos dydis nebuvo įrodytas. Teismas argumentavo, kad nebuvo pateikti įrodymai dėl turto sugadinimo nurodytos vagystės atveju. Ieškovė į bylą nepateikė nei sugadinto turto (puspriekabės) nuotraukų, nei šio turto nuosavybės ar kito teisėto valdymo faktą patvirtinančių dokumentų, nei informacijos, ar turtas ginčo nagrinėjimo metu buvo suremontuotas, jei taip, kokios jo remonto išlaidos, t. y. ieškovė neįrodė žalos masto (dydžio). Teismas nurodė negalintis pats jo nustatyti, nes į bylą nepateikti jokie įrodymai dėl žalos puspriekabei (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

68. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Draudimo sutarties Priede Nr. 8 buvo nustatyta, jog: „Draudikas apdraudžia draudėjo atsakomybę už jam patikėtą turtą (puspriekabės, refrežeratoriai, konteineriai). <...> Draudimo apsauga už patikėtą turtą – puspriekabes, refrežeratorius, konteinerius, galioja tik dėl šių priežasčių – ugnies (gaisras, sprogimas), vagystės, eismo įvykio“. Atsižvelgiant į šias Draudimo sutarties nuostatas, pripažintini pagrįstais atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad Draudimo apsauga nėra taikoma puspriekabei, nes, kaip matyti iš aptartų sutarties sąlygų, Draudimo sutarties priede Nr. 8 buvo nustatytas ieškovės atsakomybės už jai patikėtą turtą (puspriekabės, refrižeratoriai, konteineriai) draudimas, tai laikytina papildomai apdrausta rizika ir ji išimtinai susijusi su ieškovei patikėtu, t. y. kitiems asmenims priklausančiu, turtu. Taigi, tai nebuvo ieškovei priklausančio turto draudimas, nes draudimo objektas – ieškovės atsakomybė už jai patikėtą kitiems asmenims priklausantį turtą. Į bylą ieškovė nepateikė puspriekabės nuosavybės teisę patvirtinančių duomenų, tačiau apeliaciniame skunde yra nurodyta, kad puspriekabė priklausė ieškovei (apeliacinio skundo 52 punktas). Remiantis apeliacinio skundo teiginiais, t. y. ieškovės pripažinimu, jog ginčo puspriekabė priklausė pačiai ieškovei, darytina išvada, kad puspriekabė nebuvo ieškovei patikėtas turtas, t. y. nepateko į Draudimo sutarties Priede Nr. 8 nurodyto draudimo apimtį.

69. Atsižvelgiant į paminėtą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti ieškovei draudimo išmoką už puspriekabės sugadinimą, nes toks reikalavimas neatitinka Draudimo sutarties Priede Nr. 8 nustatytų draudimo sąlygų. Dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl draudimo išmokos už puspriekabę priteisimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties

70. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (H. v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

71. Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

72. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai taikė sutarčių aiškinimą reglamentuojančias teisės normas, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, taip pat kitaip aiškina Draudimo sutartį, nėra pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

73. Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o pagal CPK nuostatas apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Dėl to, pirmosios instancijos teismui pasisakius dėl esminių argumentų, kurių pagrindu ieškinys atmestas, o apeliacinės instancijos teismui, išnagrinėjus bylą apeliaciniame skunde apibrėžtose ribose ir nenustačius pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, platesnis aplinkybių ir teiginių, kurie buvo nurodyti šalių paaiškinimuose pirmosios instancijos teisme, bet kurių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir kuriuos aptaria bei detalizuoja atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme nėra teisiškai reikšmingas. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jų nenagrinėja, kaip neturinčių reikšmės vertinant iš esmės pagrįsto ir motyvuoto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese

74. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

75. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės (apeliantės) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o atsakovei iš apeliantės priteistinas išlaidų advokato pagalbai atlyginimas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

76. Atsakovė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 100 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už susipažinimą su apeliaciniu skundu ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą; iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (e. b. t. 3, b. l. 53–54).

77. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka nurodytose Rekomendacijose nustatytus dydžius, teisingumo, protingumo bei proporcingumo reikalavimus. Dėl to šių išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovei iš ieškovės (apeliantės).

78. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autotentas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 15 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-289-600/2023, palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autotentas“ (j. a. k. 141721617) atsakovei „Ergo Insurance“ SE, Lietuvoje veikiančiai per „Ergo Insurance“ SE Lietuvos filialą (j. a. k. 302912288), 2 100 Eur (du tūkstančius vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.