Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-133-236/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-03-16
Bylos Nr.: e2A-133-236/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02270-2015-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Egidijus Žironas
Ieškovas: A. J., Z. J., L. V., A. P., S. H., M. V., A. Z. Š., R. K., V. K.
Atsakovas: valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublika, Lietuvos bankas

Kategorijos

2.1.2.4.2.6Dėl suklydimo sudarytas sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-133-236/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02270-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6.; (S) 2.1.2.4.2.7.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. J., Z. J., L. V., A. P., S. H. ir atsakovės valstybės įmonės ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3084-852/2016 pagal ieškovų A. J., Z. J., L. V., M. V., A. P., A. Z. Š., S. H., R. K. ir V. K. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys Lietuvos Respublika, Lietuvos bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai A. J., Z. J., L. V., M. V., A. P., A. Z. Š., S. H., R. K. ir V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms BAB bankui SNORAS ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kurį patikslino, prašydami: Ieškovas A. J. prašė pripažinti, kad pagal 2010-11-17 indėlio sertifikato įsigijimo sutartį (indėlio suma 10 000 Lt), pagal 2011-03-21 obligacijų įsigijimo sutartį (įsigyta 80 obligacijų už 8 000 Lt), pagal 2011-03-21 obligacijų įsigijimo sutartį (įsigyta 34 obligacijos už 3 400 Lt), pagal 2011-08-01 obligacijų įsigijimo sutartį (įsigyta 60 obligacijų už 6 000 Lt) ir pagal 2011-10-31 obligacijų įsigijimo sutartį (įsigyta 80 obligacijų už 8 000 Lt), AB bankui SNORAS sumokėtos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos; konstatavus, kad šios lėšos nėra indėliai, – priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 22 000 Eur sumos; konstatavus, kad obligacijos ir indėlio sertifikatas nėra drausti ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, - pripažinti sutartis negaliojančiomis ab initio CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu ir taikyti restituciją – pripažinti, kad sutartimis perduotos lėšos yra ieškovo banko einamojoje sąskaitoje laikytos lėšos bei priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos, priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė Z. J. prašė pripažinti, kad pagal 2011-08-01 obligacijų įsigijimo sutartį (įsigyta 125 obligacijos už 12 500 Lt) ir pagal 2011-10-31 obligacijų įsigijimo sutartį (įsigyta 57 obligacijos už 5 700 Lt), AB bankui SNORAS sumokėtos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos; konstatavus, kad šios lėšos nėra indėliai, – priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 22 000 Eur sumos; konstatavus, kad obligacijos nėra draustos ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, - pripažinti sutartis negaliojančiomis ab initio CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu ir taikyti restituciją – pripažinti, kad sutartimis perduotos lėšos yra ieškovės banko einamojoje sąskaitoje laikytos lėšos bei priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos, priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas L. V. prašė pripažinti, kad pagal 2011-08-01 obligacijų įsigijimo sutartį (įsigyta 100 obligacijų už 10 000 Eur), AB bankui SNORAS sumokėtos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos; konstatavus, kad šios lėšos nėra indėliai, – priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 22 000 Eur sumos; konstatavus, kad obligacijos nėra draustos ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, - pripažinti sutartį negaliojančia ab initio CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu ir taikyti restituciją – pripažinti, kad sutartimi perduotos lėšos yra ieškovės banko einamojoje sąskaitoje laikytos lėšos bei priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką, neviršijant 100 000 Eur sumos, priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė M. V. prašė pripažinti, kad pagal 2011-08-16 indėlio sertifikato įsigijimo sutartį (indėlio suma 30 000 Lt), AB bankui SNORAS sumokėtos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir Investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos; konstatavus, kad šios lėšos nėra indėliai, – priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 22 000 Eur sumos; konstatavus, kad indėlio sertifikatas nėra draustas ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, - pripažinti sutartį negaliojančia ab initio CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu ir taikyti restituciją – pripažinti, kad sutartimi perduotos lėšos yra ieškovės banko einamojoje sąskaitoje laikytos lėšos bei priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos, priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė 2016-03-01 pareiškimu atsisakė reikalavimų pripažinti, kad pagal 2011-08-16 indėlio sertifikato įsigijimo sutartį (indėlio suma 30 000 Lt), AB bankui SNORAS sumokėtos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos; konstatavus, kad šios lėšos nėra indėliai, – priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 22 000 Eur sumos; konstatavus, kad indėlio sertifikatas nėra draustas ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, - pripažinti sutartį negaliojančia ab initio CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu ir taikyti restituciją – pripažinti, kad sutartimi perduotos lėšos yra ieškovės banko einamojoje sąskaitoje laikytos lėšos bei priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovių 32,39 Eur procesinių palūkanų nuo geranoriškai patenkinto ieškinio reikalavimo sumos (8 757,63 Eur). Ieškovė A. P. prašė pripažinti, kad pagal 2011-10-31 indėlio sertifikato įsigijimo sutartį (indėlio suma 50 000 Lt) ir pagal 2011-10-31 obligacijų įsigijimo sutartį (įsigyta 700 obligacijų už 70 000 Lt), AB bankui SNORAS sumokėtos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos; konstatavus, kad šios lėšos nėra indėliai, – priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 22 000 Eur sumos; konstatavus, kad obligacijos ir indėlio sertifikatas nėra drausti ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, - pripažinti sutartis negaliojančiomis ab initio CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu ir taikyti restituciją – pripažinti, kad sutartimis perduotos lėšos yra ieškovės banko einamojoje sąskaitoje laikytos lėšos bei priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos, priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė 2016-03-01 pareiškimu atsisakė reikalavimų, pripažinti, kad pagal 2011-10-31 indėlio sertifikato įsigijimo sutartį (indėlio suma 50 000 Lt) AB bankui SNORAS sumokėtos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos; konstatavus, kad šios lėšos nėra indėliai, – priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 22 000 Eur sumos; konstatavus, kad indėlio sertifikatas nėra draustas ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, - pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sutartį negaliojančia ab initio CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu ir taikyti restituciją – pripažinti, kad sutartimi perduotos lėšos yra ieškovės banko einamojoje sąskaitoje laikytos lėšos bei priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovių 53,56 Eur procesinių palūkanų nuo geranoriškai patenkinto ieškinio reikalavimo sumos (14 506,71 Eur). Ieškovė A. Z. Š. prašė pripažinti, kad pagal 2011-08-01 obligacijų įsigijimo sutartį (įsigyta 100 obligacijų už 10 000 Eur), AB bankui SNORAS sumokėtos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos; konstatavus, kad šios lėšos nėra indėliai, – priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 22 000 Eur sumos; konstatavus, kad obligacijos nėra draustos ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, - pripažinti sutartį negaliojančiomis ab initio CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu ir taikyti restituciją – pripažinti, kad sutartimi perduotos lėšos yra ieškovės banko einamojoje sąskaitoje laikytos lėšos bei priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos, priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė R. K. prašė pripažinti, kad pagal 2011-04-12 indėlio sertifikato įsigijimo sutartį (indėlio suma 10 000 Eur), AB bankui SNORAS sumokėtos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos; konstatavus, kad šios lėšos nėra indėliai, – priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 22 000 Eur sumos; konstatavus, kad indėlio sertifikatas nėra draustas ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, - pripažinti sutartį negaliojančia ab initio CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu ir taikyti restituciją – pripažinti, kad sutartimi perduotos lėšos yra ieškovės banko einamojoje sąskaitoje laikytos lėšos bei priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos, priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas V. K. prašė pripažinti, kad pagal 2011-04-05 indėlio sertifikato įsigijimo sutartį (indėlio suma 5 000 Eur), AB bankui SNORAS sumokėtos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos; konstatavus, kad šios lėšos nėra indėliai, – priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 22 000 Eur sumos; konstatavus, kad indėlio sertifikatas nėra draustas ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, - pripažinti sutartį negaliojančia ab initio CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu ir taikyti restituciją – pripažinti, kad sutartimi perduotos lėšos yra ieškovės banko einamojoje sąskaitoje laikytos lėšos bei priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos, priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė S. H. prašė pripažinti, kad pagal 2011-07-04 obligacijų įsigijimo sutartį (įsigyta 2 700 obligacijų už 270 000 Lt), AB bankui SNORAS sumokėtos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos; konstatavus, kad šios lėšos nėra indėliai, – priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 22 000 Eur sumos; konstatavus, kad obligacijos nėra draustos ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, - pripažinti sutartį negaliojančia ab initio CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu ir taikyti restituciją – pripažinti, kad sutartimi perduotos lėšos yra ieškovės banko einamojoje sąskaitoje laikytos lėšos bei priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur sumos, priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.Vilniaus apygardos teismas 2016-02-03 nutartimi nutarė patvirtinti ieškovų A. J., R. K., V. K. ir atsakovių BAB banko SNORAS bei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2016-01-27 sudarytą taikos sutartį ir nutraukti civilinę bylą dalyje pagal ieškovų A. J., R. K. ir V. K. ieškinį atsakovėms BAB bankui SNORAS bei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pagal taikos sutartį ieškovai A. J., R. K. ir V. K. atsisako ieškinio reikalavimų susijusių su 2010-11-17 indėlio sertifikato įsigijimo sutartimi Nr. S003052, sudaryta tarp atsakovės BAB banko SNORAS ir A. J. (taikos sutarties 1.1.1.1. p.), 2011-04-12 indėlio sertifikato įsigijimo sutartimi Nr. 001888, sudaryta tarp atsakovės BAB banko SNORAS ir R. K. (taikos sutarties 1.1.1.2. p.), 2011-04-05 indėlio sertifikato įsigijimo sutartimi Nr. 007753, sudaryta tarp atsakovės BAB banko SNORAS ir V. K. (taikos sutarties 1.1.1.3. p.), išskyrus reikalavimus ta apimtimi, kaip numatyta 1.2. punkte (taikos sutarties 1.1. p.), visų ir bet kokių kreditorinių reikalavimų, įskaitant ir pateiktus, atsakovės BAB banko SNORAS bankroto byloje, nagrinėjamoje Vilniaus apygardos teisme, ta apimtimi, kurią padengia indėlių draudimo išmoka, kuri bus išmokėta pagal taikos sutartį (taikos sutarties 1.1.2. p.); atsakovės pripažįsta, jog taikos sutarties 1.1.1.1.-1.1.1.3. punktuose nurodytoms sertifikato įsigijimo sutartims taikoma indėlių draudimo apsauga, o ieškovai yra indėlininkai Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) prasme tiek, kiek tai yra susiję su minėtomis indėlio sertifikato sutartimis (taikos sutarties 1.2. p.). Nutartis yra įsiteisėjusi. Ieškovai nurodė, kad AB banko SNORAS darbuotojų įkalbėti ir pagrįstai manydami, kad obligacijos ir indėlių sertifikatai yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir kad tai yra lygiai tokios pat priemonės kaip ir terminuotasis indėlis, o AB bankas SNORAS yra stabilus ir patikimas bankas, ieškovai su AB banku SNORAS sudarė obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis, kuriomis iš AB banko SNORAS įsigijo pagal minėtas emisijas platintas obligacijas bei indėlių sertifikatus. Ieškovų teigimu, atsakovei AB bankui SNORAS perduotos lėšos turėtų būti pripažįstamos indėliais pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str. 4 d., todėl ieškovams iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėtų būti priteista iki 100 000 Eur draudimo išmoka. Jeigu teismas manytų kitaip, ieškovams draudimo apsauga turėtų būti taikoma bent jau kaip investuotojams pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 5 str. 3 d., iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisiant draudimo išmoką iki 22 000 Eur. Ieškovai pažymėjo, kad atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga mokėti ieškovams draudimo išmoką kyla iš draudimo teisiniuose santykiuose galiojančių teisės principų, taip pat ir iš vartotojų teisių apsaugos principų. Dėl to, įvykus draudžiamajam įvykiui, t. y. bankui iškėlus bankroto bylą, atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turi pareigą banko indėlininkams bei investuotojams mokėti draudimo išmokas, atitinkančias Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 5 str. numatytas sumas. Visi ieškovai, kurie su AB banku SNORAS buvo sudarę obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis, turėtų būti pripažįstami indėlininkais Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str. 3 ir 4 d. prasme.Ieškovų teigimu, jiems pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str. 3 d. turėtų būti pripažįstamas indėlininko teisinis statusas, o pagal indėlių sertifikatų įsigijimo bei obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui SNORAS perduoti pinigai turi būti kvalifikuojami kaip indėliai Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str. 4 d. prasme. Šias sutartis sudariusiems asmenims turėtų būti taikoma lygiai tokia pati draudimo apsauga kaip ir kitų indėlininkų atžvilgiu. Atitinkamai, remiantis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 5 str. 1 d., AB banko SNORAS obligacijas ir indėlių sertifikatus įsigijusiems asmenims, lygiai taip pat kaip ir kitiems AB banko SNORAS indėlininkams, už AB banko SNORAS neįvykdytus įsipareigojimus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turi pareigą išmokėti iki 100 000 Eur dydžio draudimo išmokas. Iš su ieškovais sudaromų sutarčių galima buvo suprasti, kad obligacijos ir indėlių sertifikatai yra drausti ir saugūs. Tokiu būdu banko klientams buvo sukurtas sėkmingos, saugios ir patikimos investicijos įspūdis ir lūkestis. Ieškovų apsisprendimą įsigyti obligacijas bei indėlio sertifikatus lėmė ir viešai skelbiama informacija apie gerą banko finansinę padėtį. Ieškovai nurodė, kad netenkinus paminėtų reikalavimų, sandoris galėtų būti pripažintas negaliojančiu CK 1.90 str. pagrindu dėl suklydimo. Žinodami, kad obligacijos ir indėlių sertifikatai yra nedrausti, kad tai nėra visiškai alternatyvios priemonės terminuotiesiems indėliams ir kad banko finansinė padėtis yra prasta, ieškovai tokių sandorių nebūtų sudarę. Jei teismas nuspręstų, kad ieškovams draudimo apsauga pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą netaikytina, remiantis aukščiau aptartomis faktinėmis aplinkybėmis, turėtų būti konstatuota, kad šie sandoriai buvo sudaryti suklydimo arba apgaulės įtakoje, todėl yra negaliojantys Civilinio kodekso 1.90 str. ir (arba) 1.91 str. pagrindu. Ieškovai pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Vertybinių popierių komisija yra pripažinę, kad bankas klientus suklaidino.Atsakovė BAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad byloje esantys ir atsakovės papildomai pateikiami dokumentai patvirtina, jog ieškovai siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasi gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą, ir tai jiems buvo suprantama. Ieškovai, sudarydama ginčijamą sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei sukeliamas pasekmes. Ieškinyje nepagrįstai teigiama, kad sudarant sutartį, ieškovams nebuvo atskleistos ir išaiškintos esminės sutarties sąlygos. Investuotojai buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir suprato jų pasekmes. Pažymėjo, jog obligacijų įsigijimo sąlygos yra suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui.Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad nei iš karto po BAB banko SNORAS draudžiamojo įvykio, nei ieškinio surašymo dieną atsakovė BAB bankas SNORAS nebuvo perdavusi atsakovei informacijos apie ieškovams priklausančias indėlių draudimo išmokas ir įsipareigojimus investuotojams nurodytoms sumoms. Dėl to laikė, kad ji nėra pažeidusi numatytos draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pažymėjo, kad ji yra gavusi informaciją apie mokėtinas indėlių draudimo išmokas, įvykdė savo pareigą išmokėti indėlių draudimo išmokas ir 2015-12-14 pervedė šias išmokas draudimo išmokų mokėjimo agentui – AB SEB bankui. Teigė, kad obligacijos nėra indėlių draudimo objektu. Ieškinyje nėra įrodymų apie tai, kad draudžiamojo įvykio dieną ieškovai laikė nurodytas pinigų sumas banke. Tai kiek tai yra susiję su ieškovų įsigytomis banko obligacijomis taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad įvyko įsipareigojimų investuotojams draudžiamasis įvykis IĮIDĮ prasme, todėl nėra pagrindo mokėti įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokos, nes tam nėra sąlygų. Atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ teigimu, nėra pagrindo teigti, kad ieškovai nesuvokė obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio. Tai, jog įsigyjama finansinė priemonė nėra draudžiama indėlių draudimu, negali būti pagrindu vertinti, kad ieškovai buvo suklaidinti. Bankas sąmoningai neklaidino ieškovų. Bankas atskleidė su sutarties sudarymu susijusią riziką, nes obligacijų pasirašymo sutartyse nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Pripažinus obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ieškovų pagal sutartis sumokėtos lėšos netaptų draudimo objektu, nes draudžiamo įvykio dieną ieškovai neturėjo indėlininko ar investuotojo, kuriems būtų taikoma draudiminė apsauga, statuso.Lietuvos bankas prašė ieškinį atmesti. Teigė, kad Lietuvos bankas vykdė nuolatinę BAB banko SNORAS priežiūrą, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo netinkamai vykdytos įstatymo priskirtos jam funkcijos. Nurodė, kad Lietuvos bankas nėra ginčijamų obligacijų pasirašymo ir indėlių sertifikatų įsigijimo sutarčių šalis, nedalyvavo sutarties šalims sudarant ir vykdant šias sutartis ir neturi informacijos apie BAB banko SNORAS darbuotojų klientams teiktą informaciją ir kitas faktines sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016-06-20 sprendimu nusprendė ieškovės A. P. atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų, kylančių iš indėlių sertifikatų įsigijimo sandorio, priimti ir bylą šioje dalyje nutraukti, priteisti A. P. iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 53,56 Eur procesinių palūkanų ir 60,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitus ieškovės A. P. reikalavimus atmesti, ieškovės M. V. atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų, kylančių iš indėlių sertifikatų įsigijimo sandorio, priimti ir bylą šioje dalyje nutraukti, priteisti M. V. iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 32,39 Eur procesinių palūkanų, kitus ieškovės M. V. reikalavimus atmesti, A. J. ieškinį atmesti, Z. J. ieškinį atmesti, L. V. ieškinį atmesti, A. Z. Š. ieškinį atmesti, S. H. ieškinį atmesti.

Teismas, spręsdamas ieškovų reikalavimus, kylančius iš teisinių santykių, susijusių su indėlių sertifikatų įsigijimu, nustatė, kad tokius piniginius reikalavimus pareiškė ieškovai A. J., M. V., A. P., R. K. ir V. K..

Teismas pažymėjo, kad ieškovų A. J., R. K. ir V. K. minėti reikalavimai dėl indelių sertifikatų yra išspręsti Vilniaus apygardos teismo 2016-02-03 nutartimi patvirtinus taikos sutartį. Ieškovės M. V. ir A. P. minėtų reikalavimų atsisakė 2016-03-01 pareiškimu, kadangi atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ juos patenkino. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovių M. V. ir A. P. atsisakymas nuo šių ieškinio reikalavimų neprieštarauja įstatymo imperatyvams, todėl atsisakymas priimtinas ir civilinė byla dėl šių reikalavimų nutrauktina (CPK 293 str. 4 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad ieškovės M. V. ir A. P. prašė priteisti solidariai iš atsakovių 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo kreipimosi į teismą dienos (2015-11-12) nuo atsakovės patenkintų piniginių lėšų sumos, susijusios su indėlių sertifikatų įsigijimu, iki reikalavimo patenkinimo dienos (draudimo išmoka išmokėta 2015-12-14).Teismas konstatavo, kad atsakovės BAB banko SNORAS atžvilgiu toks reikalavimas negali būti tenkintinas, kadangi įstatymas nenumatė galimybės taikyti netesybų ar palūkanų bankrutuojančiai įmonei nuo bankroto bylos iškėlimo momento (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p.). Tuo tarpu, teismas sprendė, kad atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimo“ atžvilgiu šis reikalavimas tenkintinas, ieškovės reikalavimą iš esmės suformulavo kaip įpareigojimą atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimui“ išmokėti draudimo išmoką, kuri pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalį turėjo būti išmokėta per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos. Teismas pažymėjo, kad atsakovė šiuos reikalavimus patenkino kaip pagrįstus tik po to, kai ieškovės kreipėsi į teismą, todėl sprendė, kad atsakovė yra atsakinga už procesinių palūkanų susidarymą pagal CK 6.210 str. 1 d., CK 6.37 str. 2 d. Įstatymas nenumatė, kad dėl neaiškaus reguliavimo ar teismų praktikos nebuvimo atsakovė galėtų būti atleista nuo procesinių palūkanų mokėjimo.

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą, sprendė, kad ieškovei M. V. priteistina iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimo“ 32,39 Eur procesinių palūkanų, ieškovei A. P. priteistina iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimo“ 53,56 Eur procesinių palūkanų.

Teismas sprendė, kad netenkintinas ieškovų reikalavimas dėl obligacijų įsigijimo sandorius pripažinti banko indėliu.

Teismas nurodė, kad, ieškovų teigimu, jie, sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis, tikėjosi, jog sudarė terminuoto indėlio sutartį, tačiau sulydo, nes iškėlus bankroto bylą AB bankui SNORAS, paaiškėjo, kad įsigytos obligacijos nėra draudžiamos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas. Ieškovai iš esmės prašė sudarytam obligacijų įsigijimo sandoriui taikyti indėlio sutarties nuostatas (CK 6.892 str.).

Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo praktikoje šis klausimas yra išsamiai išspręstas. Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad obligacija yra įprastas vertybinis popierius, ir kad nėra pagrindo dėl kokių nors priežasčių ar aplinkybių, AB banko SNORAS obligacijų, t. y. ginčo obligacijų, įsigijimo sandorį prilyginti banko indėlio sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Be to, konstatuota, kad obligacijos nei pagal Europos Pralamento ir Tarybos direktyvą Nr. 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos, nei pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas nėra draudžiamos nuo jas išleidusio subjekto (emitento) nemokumo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016). Dėl to teismas sprendė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, tokio pobūdžio ieškovų nurodytas tikėtinas suklydimas dėl sandorio turinio nesudaro pagrindo faktiškai sudarytus sandorius prilyginti indėlio sutarčiai ir tokiu būdu patenkinti ieškovų reikalavimus dėl jų kreditorinių reikalavimų bankrutuojančiam AB bankui SNORAS tenkinimo ne banko bankroto procese, bet pagal specialias draudimo nuostatas.

Teismas atmetė ieškovų reikalavimą AB banko SNORAS bankrotą laikyti draudiminiu įvykiu dėl ieškovų įsigytų šio banko obligacijų nuvertėjimo.

Teismas pažymėjo, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos (1997-03-03 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų) tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016). Toks kasacinio teismo išaiškinimas yra pagrįstas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 20 str. 3 d. nustatančia, kad įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas nėra investavimo rizika ir taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015-06-25 prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 pateiktais išaiškinimais.

Teismas nurodė, kad šioje byloje nėra pagrindo nesiremti pateiktais teismų išaiškinimais, todėl sprendė, kad šis reikalavimas, nukreiptas atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, netenkintinas.

Teismas sprendė, kad kiti ieškovų argumentai, tame tarpe ir susiję su tuo, kad jie yra vartotojai ir kad jiems buvo suteikta nepilna informacija, nėra reikšmingi sprendžiant dėl investuotojams taikytinos draudimo apsaugos apimties.

Teismas nurodė, ieškovai prašo obligacijų įsigijimo sandorius pripažinti negaliojančiais kaip sudarytus iš esmės suklydus (CK 1.90 str. 1 d.) bei ginčija obligacijų įsigijimo sandorius, kaip sandorius sudarytus esant kitos šalies apgaulei (CK 1.91 str.). Ieškovų teigimu, jie nebuvo tinkamai informuoti, kad galėtų suprasti siūlomos finansinės priemonės esmę bei jai būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus; atsakovės AB banko SNORAS darbuotojai atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, dėl kurių jie buvo paskatinti sudaryti ne tokį sandorį, kokį iš tikrųjų siekė sudaryti; jie nebūtų sudarę tokio sandorio, žinodami, kad lėšos neapdraustos nuo bankroto rizikos ir žinodami tikrąją banko finansinę padėtį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad ieškovai suklaidinimą, t. y. atsakovės apgaulę, pagal CK 1.91 str. siejo su tylėjimu, visų reikšmingų aplinkybių neatskleidimu apie tikrąją banko padėtį. Ieškovų teigimu, jie nebūtų pirkę obligacijų, jei būtų žinoję, kad banko finansinė padėtis yra bloga, bankas nesąžiningai, su ketinimu apgauti, platino obligacijas, nors buvo didelė rizika, kad jos nebus išpirktos, ir apie tai žinojo banko akcininkai. Teismas sprendė, kad tokia ieškovų nurodoma atsakovės apgaulė laikytina bendro pobūdžio, kadangi nei vienas ieškovas tokia informacija iš esmės nesidomėjo ir nebuvo individualiai klaidinamas, siekiant sudaryti sandorį. Teismas pažymėjo, kad emitento nemokumo rizika buvo sudaromo sandorio sąlyga, apibrėžianti investavimo rizikos dydį ir už tai mokamos premijos dydį. Didesnė premija už obligacijas, nei pinigų rinkoje už indėlius, savaime rodė didesnę investavimo riziką. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė turėjo išankstinį tikslą apgauti ieškovus, t.y. siekė išplatinti obligacijas ir jų neišpirkti.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių obligacijų įsigijimo sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais dėl ieškovų suklydimo (CK 1.90 str.). Ieškovai suklydimą siejo su nepilna, neteisinga ir netikslia informacija, kurią AB banko SNORAS turėjo atskleisti pagal įstatymą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad, ieškovų teigimu, jiems nebuvo atskleista informacija, kad obligacijos nėra banko indėlis ir kad jam netaikomas indėlių draudimas.

Teismas pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Tokią išvadą yra konstatavęs kasacinis teismas iš esmės analogiškoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Teismas nustatė, kad visi ieškovai, išskyrus A. P., jau anksčiau iki ginčijamų obligacijų įsigijimo sandorių turėjo patirties įsigyjant finansinius produktus banke ir todėl turėjo galimybę atskirti susitarimą dėl indėlio nuo obligacijų įsigijimo sandorio. Ieškovas A. J. banke laikė terminuotus indėlius nuo 2005-11-24, indėlius yra pratęsęs 9 kartus; ieškovė Z. J. indėlius AB banke SNORAS laikė nuo 2005-11-23, juos yra pratęsusi 4 kartus; ieškovas L. V. indėlius banke laikė nuo 2003-08-29, juos yra pratęsęs 1 kartą; ieškovė A. Z. Š. indėlius AB banke SNORAS laikė nuo 2005-12-13, juos yra pratęsusi 8 kartus; ieškovė S. H. (M.) indėlius banke laikė nuo 2008-10-15, juos yra pratęsusi 4 kartus. Teismas nurodė, kad ieškovė A. P. 2011-10-24 banke sudarė trijų rūšių sandorius: dėl terminuoto indėlio (1 000 Lt), dėl indėlių sertifikato įsigijimo (50 000 Lt) ir dėl obligacijų įsigijimo (70 000 Lt), todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad ieškovei nebuvo atskleisti skirtumai tarp šių sandorių ir kad ieškovė pagrįstai galėjo manyti, jog sudaro indėlio sutartį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad su visais ieškovais AB bankas SNORAS sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, pagal kurias ieškovams buvo atidaryta piniginių lėšų sąskaita, skirta operacijoms su vertybiniais popieriais atlikti, ir ieškovams suteikta neprofesionalaus kliento kategorija. Ši sutartis sudarė sąlygas ieškovams kaip investuotojams įsigyti obligacijas. Minėta sutartis tiek forma, tiek turiniu iš esmės yra skirtinga nuo banko indėlio sutarties, todėl, teismo vertinimu, tai ieškovams turėjo būti žinoma. Teismas pažymėjo, kad tai, kad ieškovai nesusipažino ar neskaitė šios sutarties, reiškia pačių ieškovų nerūpestingumą ir suklydimo nepateisina. Be to, ieškovai savo parašais obligacijų pasirašymo sutartyse patvirtino, jog yra susipažinę su Programos prospektu ir Emisijos galutinėmis sąlygomis, kur yra reglamentuoti šioje sutartyje neaptarti su obligacijomis susiję klausimai. Teismas nesutiko su ieškovais, kad iš informacijos šiuose dokumentuose neįmanoma suprasti, jog ginčo obligacijos nėra draudimo objektas: aptarnavimo sutarties sąlygų priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte buvo teigiama, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti, o obligacijų pasirašymo sutarties sąlygose nebuvo nuostatos, kad draudiminė apsauga šiam produktui netaikoma. Teismas šią aplinkybę nelaikė pakankama, kad būtų galima konstatuoti ieškovų suklydimą dėl įsigyjamai finansinei investicijai taikomos draudiminės apsaugos.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovai būtų buvę aktyviais veiksmais suklaidinti nepaliekant jiems sprendimo priėmimo alternatyvos, o tik reikalaujant sudaryti obligacijų įsigijimo sutartį. Nors ieškovai nurodė, kad banko darbuotojai įkalbinėjo juos įsigyti obligacijas ir aiškino, kad jos yra apdraustos kaip ir indėliai, tačiau teisme ieškovai šių darbuotojų kaip liudytojų apklausos atsisakė. Teismas sprendė, kad ieškovų paaiškinimai apie jų įkalbinėjimą nepasitvirtino, kadangi byloje nustatyta, kad dalis ieškovų, t. y. A. J. ir Z. J., obligacijas įsigijo per kelis kartus, t. y. patys turėdami pakankamai laiko apmąstyti po obligacijų pirkimo, vėl atėjo į banką turėdami tikslą papildomai įsigyti obligacijų. Dėl to teismas sutiko su atsakovėmis, kad sandorius ieškovai sudarė siekdami didesnės ekonominės naudos, įvertinę didesnes mokamas palūkanas už obligacijas, o ne dėl suklydimo ar suklaidinimo. Teismas sprendė, kad net ir laikant, kad ieškovams banko darbuotojai teikė paaiškinimus apie obligacijų draudimą nuo nuvertėjimo ir jų išpirkimą pagal fiksuotą kainą, tokių paaiškinimų negalima pripažinti iš esmės neteisingais ir klaidinančiais. Teismas pažymėjo, kad AB banko SNORAS platintoje reklaminėje informacijoje taip pat nebuvo nuorodos apie obligacijų draudimą, prilygintą banko indėlių draudimo apsaugai. Dėl to teismas sprendė, kad draudimo apsaugos taikymu ir apimtimi, t. y. ką reiškia „apdrausti įstatymų nustatyta tvarka“, ieškovai nesidomėjo.

Teismas nurodė, kad ieškovų klaidinančia įvardijamą neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (sutarties dalis „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“) įtvirtintą sąlygą įvertino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje nurodė, jog konstatavus, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties konstatuoti, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Tačiau, kasacinio teismo vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitiko aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.

Teismas nustatė, kad ieškovų teigimu, pagal teismų praktiką faktas, jog šaliai (vartotojui) buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad ieškovams esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę buvo suteikta, tačiau šiuose dokumentuose buvo atskleidžiamos tik įgyjamos finansinės priemonės ypatybės, bet nebuvo išryškintos jos (finansinės priemonės) draudimo apimtis ir taikymo sąlygos, t. y. draudžiamumo aspektas ieškovams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas. Tačiau teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).

Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, kokią įtaką informacija apie obligacijų įsigijimo sutartims taikomą draudiminę apsaugą turėjo ieškovams priimant sprendimą dėl sutarčių sudarymo, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovų apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Teismo vertinimu, ieškovams ši aplinkybė nebuvo esminė, todėl nėra pagrindo teigti, jog jos detaliai neaptarus, ieškovai buvo suklaidinti dėl esminių sutarties sąlygų ar apgauti, dėl ko esant kitoms aplinkybėms jie nebūtų sudarę analogiškos sutarties. Teisme ieškovai tvirtino, kad indėlio draudimo apsaugą jie laikė esmine indėlio sutarties sąlyga ir kad prieš sudarydami sandorį domėdavosi, ar pinigai yra apdrausti. Tačiau ieškovų paaiškinimai apie tai, kaip jie suprato indėlio draudimo apsaugą, nėra konkretūs. Ieškovai teisme nurodė, kad draudimo sąlygų neskaitė, su visomis sąlygomis, nurodytomis Obligacijų platinimo prospekte, nesusipažino. Todėl teismas teigė, kad negali pripažinti, kad draudimo apsauga ieškovų buvo visada teisingai suprasta ir palyginama prieš sudarant investavimo sandorius ir kad tai buvo esminė sąlyga sandoriui sudaryti, o ne tokia tapo paskelbus apie obligacijų emitento nemokumą. Nėra duomenų, kad esant deklaruotoms dviprasmiškoms nuostatoms dviejose tą pačią dieną sudaromose sutartyse (rizika dėl atsakovo nemokumo ir kartu nuostata dėl investicijos draustumo), ieškovai būtų ėmęsi aktyvių ir efektyvių veiksmų šioms abejonėms pašalinti. Teismas nurodė, kad ieškovai atsisakė pateikti informaciją atsakovei apie turimą investavimo patirtį, investavimo tikslus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad ieškovai A. J., Z. J., L. V., A. Z. Š. ir S. H. turėjo indėlius banke iki ginčijamų sandorių sudarymo; ieškovė S. H. turi ekonominį išsilavinimą, yra įmonės vadovė, jai banke buvo suteiktas VIP kliento statusas; ieškovė A. P. faktiškai įsigijo kelias finansines priemones, tai rodo, kad ne konkrečios finansinės priemonės apdraudimo sąlyga lėmė jos pasirinkimą; ieškovai A. J. ir Z. J. obligacijas įsigijo per kelis kartus, turėdami pakankamai laiko įsigilinti į šios finansų priemonės įsigijimui taikomas teisines nuostatas.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiamam klausimui reikšminga ir ta aplinkybė, kad laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki finansų tarpininko (atsakovės) veiklos apribojimo ir vėliau jo nemokumo konstatavimo, buvo pakankamas, jog ieškovai visapusiškai įvertintų sudaryto sandorio sąlygas, sutarties ir jai taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikštas ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik atsakovės bankroto proceso metu.

Teismas, įvertinęs ginčijamų sutarčių teisėtumą nurodytų sandorio negaliojimo požymių kontekste, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovai, suvokdami tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokio sandorio nebūtų sudarę.

Teismas pažymėjo, kad analogiškos pozicijos Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi ir kitose faktinėmis aplinkybėmis iš esmės tapačiose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-10-943/2016 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovų reikalavimas priteisti pagal obligacijų įsigijimo sandorius priskaičiuotas palūkanas, yra išvestinis, nepagrįstas, todėl sprendė, kad yra netenkintinas.

Teismas nustatė, kad ieškovai prašė priteisti 724,25 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą byloje. Ieškovai A. J. ir Z. J. patyrė 144,81 Eur (500 Lt) bylinėjimosi išlaidų, ieškovas L. V. – 144,81 Eur (500 Lt), ieškovė A. P. – 144,81 Eur, ieškovė A. Z. Š. – 145 Eur.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovų A. J., Z. J., L. V. ir A. Z. Š. reikalavimai atmesti, sprendė, kad jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad ieškovės A. P. reikalavimas patenkintas iš dalies: atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ po ieškinio pareiškimo išmokėjo ieškovei 50 000 Lt iš reikalaujamų 120 456,17 Lt, t. y. patenkino 42 proc. reikalavimų. Dėl to teismas sprendė, kad iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteistina proporcinga bylinėjimosi išlaidų dalis patenkintiems reikalavimams, t. y. 60,82 Eur (144,81 Eur x 42 proc. / 100 proc.).

Teismas pažymėjo, kad ieškovės S. H. ieškinio reikalavimai netenkinti, ieškovė nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad ieškovės M. V. reikalavimai patenkinti iš dalies, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovai A. J., Z. J., L. V., A. P., S. H. apeliaciniu skundu prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikti išaiškinimus tokiais klausimais: 1) ar Investuotojų direktyvai ir/arba Indėlių direktyvai neprieštarauja išaiškinimas, kad tuo atveju, kai vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas SNORAS) sutampa, emitento bankrotas nėra draudžiamasis įvykis? 2) ar Investuotojų direktyvai ir/arba Indėlių direktyvai neprieštarauja ir jų nuostatų nepagrįstai nesusiaurina išaiškinimas, kad indėlių ir/arba investuotojų draudimo įgyvendinimas nacionalinėje teisėje gali būti siejamas su papildomomis sąlygomis, nenumatytomis ES direktyvose?; skirti nagrinėjimą žodinio proceso tvarka; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-06-20 sprendimą dalyje, kurioje atmesti ieškovų reikalavimai ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovų ieškinį patenkinti visa apimtimi, t. y. pripažinti, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui SNORAS perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str. 4 d., ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas neviršijant 100 000 Eur atitinkančios sumos litais, atskiriems ieškovams priteisti konkrečią sumą, nurodomą ieškinio priede Nr. 1; jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui SNORAS perduotos piniginės lėšos nėra indėliai kaip numatyta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str. 4 d., priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas neviršijant 22 000 Eur atitinkančios sumos litais, konkrečias atskiriems ieškovams priteistinas sumas nustatant pagal ieškinio priedą Nr. 1; jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos AB banko SNORAS obligacijos nėra draustos, pripažinti ieškovų su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis, nurodytas ieškinio priede Nr. 1, negaliojančiomis ab initio, t. y. nuo jų sudarymo momento, CK 1.80 str., 1.90 str. ir (arba) 1.91 str. pagrindu bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad AB bankui SNORAS pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų AB banko SNORAS einamosiose sąskaitose laikytos lėšos; pripažinus ieškovų su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją priteisti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas neviršijant 100 000 Eur atitinkančios sumos litais, konkrečias atskiriems ieškovams priteistinas sumas nustatant pagal ieškinio priedą Nr. 1; priteisti iš atsakovių 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.80, 1.90 ir 1.91 str. nuostatas ir nevertino, kad BAB bankas SNORAS vykdė sisteminę masinę savo klientų apgaulę ir klaidinimą ne kaip pavieniai fiziniai asmenys, o kaip juridinis asmuo. BAB banko SNORAS klientai buvo klaidinami dėl neva geros BAB banko SNORAS padėties, dėl parduodamų finansinių priemonių saugumo, kadangi jau obligacijų sutarčių sudarymo metu BAB banko SNORAS finansinė padėtis nebuvo gera ir bankas realiai turėjo numanyti, kad atsakingiems Lietuvos Respublikos pareigūnams sužinojus apie švaistomą ir grobstomą BAB banko SNORAS turtą, BAB bankui SNORAS gali būti taikomos pačios griežčiausios poveikio priemonės, o banko turto gali nepakakti normaliai banko veiklai, taigi, bankas gali realiai bankrutuoti. Be to, ieškovai buvo suklaidinti ir dėl to, kad bankui negalint vykdyti savo įsipareigojimų bet kokiu atveju ieškovams bus atlygintos ir kompensuotos jų turėtos obligacijos.

Nagrinėjamu atveju nėra teismų praktikos, kurioje būtų nagrinėjami būtent šiame apeliaciniame skunde keliami su juridinio asmens sistemiškai vykdyta klientų apgaule ir klientų klaidinimu susiję klausimai. Tačiau pabrėžtina ir tai, kad nagrinėjamų klausimų šviesoje analizuojant, aiškinant ir taikant CK 1.90 ir 1.91 str. nuostatas, turėtų būti daroma išvada, kad tokiais atvejais turėtų būti vertinami sistemiškai viso juridinio asmens (jo darbuotojų ir akcininkų) veiksmai, o ne atsieti pavieniai atvejai ar jų fragmentai.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nevertino į bylą pateiktų įrodymų apie tai, kad BAB banko SNORAS finansinė padėtis buvo prasta, o BAB banko SNORAS turtas buvo grobstomas ir švaistomas dar obligacijų sutarčių sudarymo metu, todėl nepagrįstai nustatė, negalima konstatuoti, jog obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo metu BAB banko SNORAS turėjo išankstinį tikslą apgauti ieškovus ir šiuo aspektu ieškovai nebuvo suklaidinti. Teismas neišreikalavo įrodymų, kurie yra itin reikšmingi nagrinėjamai bylai, siekiant nustatyti atsakovės AB banko SNORAS nemokumo priežasčių susidarymo pobūdį, momentą ir nustatyti ieškovų klaidinimo faktą, pobūdį ir priežastis. Tokiu būdu buvo iš esmės apribotos ieškovų įrodinėjimo galimybės ir kartu pažeistos Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 6 str. garantijos.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti reikalavimus dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. ir Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 1 protokolo 1 str. įtvirtintą teisę į nuosavybę.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus ir tokiu būdu buvo nukrypo nuo Europos Sąjungos direktyvų turinio bei pažeidė Europos Sąjungos teisę. Ieškovų vardu yra kreiptasi į Europos Komisiją dėl pažeidimo procedūros Lietuvos Respublikos atžvilgiu pradėjimo. Europos Komisija šiuo metu skundą yra priėmusi ir pradėjusi jį nagrinėti, šios aplinkybės pagrindžia būtinybę peržiūrėti skundžiamą sprendimą apeliacine tvarka ir pakartotinai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl papildomo išaiškinimo.

Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-06-20 sprendimo dalį, kuria ieškovei A. P. iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteista 53,56 Eur procesinių palūkanų ir 60,82 Eur bylinėjimosi išlaidų, o ieškovei M. V. iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteista 32,39 Eur procesinių palūkanų, ir toje dalyje išspręsti klausimą iš esmės - ieškovių reikalavimus atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, apsiribodamas deklaratyviais teiginiais, kad pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą draudimo išmoka turi būti išmokama per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos bei kad atsakovė ieškovių reikalavimus patenkino tik po to, kai ieškovės kreipėsi į teismą, nepagrįstai sprendė, kad atsakovė yra atsakinga už procesinių palūkanų susidarymą. Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 10 str. 3 dalyje bei poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintos indėlių draudimo išmokų mokėjimo tvarkos, nenustatė, ar atsakovė šią tvarką pažeidė ar nepažeidė, taip pat netyrė, ar yra teisės aktuose numatytos sąlygos procesinių palūkanų priteisimui.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į ieškovų A. J., Z. J., L. V., A. P., S. H. apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

Pirmosios instancijos teismas laikėsi pagrįstos pozicijos, kuri atitinka ir kasacinio teismo praktiką, jog nenuginčytų AB banko SNORAS obligacijų pasirašymo sutarčių atžvilgiu negali būti taikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Ieškovai, įgydami obligacijų, savo valia ir noru perdavė AB banko SNORAS nuosavybėn jiems (ieškovams) priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas AB banko SNORAS obligacijas. AB bankas SNORAS šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į 1997-03-03 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau - Investuotojų direktyva) 2 str. 2 d. AB bankas SNORAS nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovams, nes investicinė įmonė (Bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (Banko) bankroto, todėl tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali buti taikoma.?

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė aplinkybes, kurios būtinos vertinant, ar buvo esminio suklydimo ir/ar suklaidinimo faktai sudarant ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis.

Nepagrįsti ieškovų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti reikalavimus dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. ir Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 1 protokolo 1 str. įtvirtintą teisę į nuosavybę.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovams nepriteisė procesinių palūkanų.

Nėra būtinybės skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepimu į ieškovų A. J., Z. J., L. V., A. P., S. H. apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

Apeliantai neįrodė, kad AB bankas SNORAS darbuotojai, sudarę ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis, atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus: tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdami suklaidinti ieškovus, ir dėl šių veiksmų ieškovai sudarė ne tą sandorį, kurį iš tikrųjų siekė sudaryti.

Motyvuojamoji dalis

Pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino proceso dalyvių į bylą pateiktus įrodymus ir pagrįstai atmetė ieškovų ieškinį.

Nepagrįsti ieškovų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti reikalavimus dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. ir Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 1 protokolo 1 str. įtvirtintą teisę į nuosavybę.

Pirmosios instancijos teismas teisingai ir nenukreipdamas nuo aktualaus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo konstatavo, jog lėšos, ieškovų perduotos bankui pagal obligacijų pasirašymo sutartis, nėra nei indelių draudimo objektas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovams nepriteisė procesinių palūkanų.

Nėra būtinybės skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Ieškovės A. P. ir M. V. atsiliepimu į atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2016-06-20 sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovių A. P. ir M. V. naudai palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovų atžvilgiu yra praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas ir todėl nėra vienos iš CK 6.210 str. taikymo sąlygos.

Nepagrįsta apeliantės išvada, kad aplinkybė, kad apeliantė išmokėjo ieškovams indėlio draudimo išmokas už indėlio sertifikatus, nereiškia, kad apeliantė patenkino ieškovų ieškinio reikalavimus.

Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas.

Trečiasis asmuo Lietuvos bankas atsiliepimu į ieškovų A. J., Z. J., L. V., A. P., S. H. apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiama Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis priimta tinkamai įvertinus visas bylos aplinkybes ir tinkamai aiškinant ir taikant materialinės ir procesinės teisės normas, todėl jos naikinti nėra pagrindo.

Lietuvos apeliaciniame teisme 2017-02-14 gautas ieškovų prašymas dėl ekspertizės skyrimo.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų A. J., Z. J., L. V., A. P., S. H. ir atsakovės VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3084-852/2016, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir ekspertizės skyrimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-14 nutartimi nutarė netenkinti ieškovų A. J., Z. J., L. V., A. P., S. H. prašymo skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, netenkinti ieškovų A. J., Z. J., L. V., A. P., S. H. prašymo skirti teismo ekspertizę civilinėje byloje Nr. e2A-133-236/2017, priimti į bylą su ieškovų A. J., Z. J., L. V., A. P., S. H. apeliaciniu skundu pateiktą Europos Komisijos atsakymo patvirtintą kopiją.

Dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

Ieškovai apeliaciniu skundu prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, prašant Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateikti išaiškinimus tokiais klausimais: „1) ar Investuotojų direktyvai ir/arba Indėlių direktyvai neprieštarauja išaiškinimas, kad tuo atveju, kai vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas SNORAS) sutampa, emitento bankrotas nėra draudžiamasis įvykis? 2) ar Investuotojų direktyvai ir/arba Indėlių direktyvai neprieštarauja ir jų nuostatų nepagrįstai nesusiaurina išaiškinimas, kad indėlių ir/arba investuotojų draudimo įgyvendinimas nacionalinėje teisėje gali būti siejamas su papildomomis sąlygomis, nenumatytomis ES direktyvose?“ Ieškovų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus ir tokiu būdu buvo nukrypo nuo Europos Sąjungos direktyvų turinio bei pažeidė Europos Sąjungos teisę. Ieškovų vardu yra kreiptasi į Europos Komisiją dėl pažeidimo procedūros Lietuvos Respublikos atžvilgiu pradėjimo. Europos Komisija šiuo metu skundą yra priėmusi ir pradėjusi jį nagrinėti, šios aplinkybės pagrindžia būtinybę peržiūrėti skundžiamą sprendimą apeliacine tvarka ir pakartotinai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl papildomo išaiškinimo.

CPK 163 straipsnio 9 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka ir pagrindais. CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad eismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-12-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nutartyje nurodytais klausimais, sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovai nesutinka su tuo, kaip kasacinis teismas taikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, nagrinėdamas minėtą bylą kasacine tvarka. Ieškovų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus ir tokiu būdu buvo nukrypo nuo Europos Sąjungos direktyvų turinio bei pažeidė Europos Sąjungos teisę. Teisėjų kolegijos nuomone, kad ta aplinkybė, jog kasacinio teismo išaiškinimai yra nepalankūs ieškovams, nesudaro pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pakartotinai, atsižvelgiant į tai, kad klausimai, kuriuos buvo uždavęs kasacinis teismas kreipdamasis dėl prejudicinio sprendimo, apima ir ieškovų formuluojamus klausimus. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų prašymas dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl sutarčių galiojimo

Ieškovai, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.80, 1.90 ir 1.91 str. nuostatas ir nevertino, kad BAB bankas SNORAS vykdė sisteminę masinę savo klientų apgaulę ir klaidinimą ne kaip pavieniai fiziniai, o kaip juridinis asmuo. BAB banko SNORAS klientai buvo klaidinami dėl neva geros BAB banko SNORAS padėties, dėl parduodamų finansinių priemonių saugumo, kadangi jau obligacijų sutarčių sudarymo metu BAB banko SNORAS finansinė padėtis nebuvo gera ir bankas realiai turėjo numanyti, kad atsakingiems Lietuvos Respublikos pareigūnams sužinojus apie švaistomą ir grobstomą BAB banko SNORAS turtą, BAB bankui SNORAS gali būti taikomos pačios griežčiausios poveikio priemonės, o banko turto gali nepakakti normaliai banko veiklai, taigi, bankas gali realiai bankrutuoti. Be to, ieškovai buvo suklaidinti ir dėl to, kad bankui negalint vykdyti savo įsipareigojimų bet kokiu atveju, ieškovams bus atlygintos ir kompensuotos jų turėtos obligacijos.

Teisėjų kolegija pažymi, CPK 312 straipsnis draudžia apeliantams kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu, ieškovai apeliaciniame skunde prašo sutartis pripažinti negaliojančiomis ne tik CK 1.90, 1.91 straipsnio pagrindais, bet taip pat ir pirmosios instancijos teisme nereikšto CK 1.80 straipsnio pagrindu. Byloje neįrodyta ir nėra nustatyta, kad AB banko SNORAS darbuotojai, sudarę ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis, atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus: tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdami suklaidinti ieškovus, ir dėl šių veiksmų ieškovai sudarė ne tą sandorį, kurį iš tikrųjų siekė sudaryti. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes sprendžia, kad byloje nėra duomenų ir pagrindo teismui ex officio konstatuoti ginčijamų sandorių negaliojimą pagal CK 1.80 straipsnį.

Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu reglamentuojamas CK 1.90 straipsnyje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; kt.). Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-07-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2009-11-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009).

Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais ir pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).

CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Byloje nustatyta, kad ieškovai buvo supažindinti su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, su jomis sutiko, patvirtino, kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant į obligacijas, ir suprato jų padarinius, o sutarčių sąlygos atitiko ieškovų valią. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių specialiosiose dalyse „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai” ieškovai pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių AB bankas SNORAS ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra atskleidžiama su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, įskaitant ir AB banko SNORAS, kaip emitento, nemokumo riziką. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, kad ieškovams nebuvo suteikta sutarčių sudarymui reikšminga informacija. Ieškovai buvo tinkamai supažindinti su Obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis, apie galimą obligacijų neišpirkimo dėl AB banko SNORAS nemokumo riziką buvo nurodyta ieškovams įteiktuose Aprašyme ir Santraukoje. Ieškovai, pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse, patvirtino gavę šiuos dokumentus, o objektyvių duomenų, paneigiančių tokią išvadą (dokumentų gavimą), nepateikė. Minėtų dokumentų įteikimas laikytinas tinkamu finansų maklerio pareigos informuoti apie siūlomo investavimo produkto rizikas įvykdymu.

Pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi AB banko SNORAS draudžiamojo įvykio dieną – 2011-11-24) 3 straipsnio 4 dalį AB banko SNORAS obligacijos nėra draudimo objektas. CK 1.6 straipsnis numato, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo sankcijų ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo. Dėl to darytina išvada, kad įstatymo nežinojimas negali būti laikomas esminiu suklydimu, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).

Teisėjų kolegijos pagal bylos duomenis sprendžia, kad ieškovai nepagrįstai teigia, jog buvo suklaidinti dėl įstatyme nustatyto indėlių draudimo netaikymo sutartimis įsigyjamoms obligacijoms. Ieškovai, sudarydami ginčo sutartis, siekė gauti didesnę finansinę grąžą, todėl privalo prisiimti tokio savo elgesio pasekmes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamų obligacijų įsigijimo sutartyse nėra sąlygų, reglamentuojančių obligacijų draudimą/ nedraudimą, todėl bet kuris rūpestingas, atidus, apdairus asmuo, nesant sandoryje, kurį ketina sudaryti, jam ypatingai svarbios (esminės) informacijos, būtų pasidomėjęs apie sudaromą sandorį, pareikalautų daugiau aktualios, su sudaromu sandoriu susijusios informacijos. Teisėjų kolegija aukščiau nurodyto ieškovų elgesio negali laikyti atitinkančiu rūpestingo, atidaus, apdairaus asmens elgesio standartą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki finansų tarpininko (atsakovės) veiklos apribojimo ir vėliau jo nemokumo konstatavimo, buvo pakankamas, jog ieškovai visapusiškai įvertintų sudaryto sandorio sąlygas, sutarties ir jai taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikštas ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik atsakovės AB banko SNORAS bankroto proceso metu. Suklydimu nelaikytina ieškovų rizika dėl didesnių palūkanų, atlygio gavimo ir nėra pagrindo išvadai, jog ieškovai, suvokdami tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokio sandorio nebūtų sudarę.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad ieškovai neįrodė, kad AB banko SNORAS darbuotojai, sudarę ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis, atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus: tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdami suklaidinti ieškovus, ir dėl šių veiksmų ieškovai sudarė ne tą sandorį, kurį iš tikrųjų siekė sudaryti.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčijamų sutarčių yra teisingos ir teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis.

Dėl ieškovų teisių

Teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, kai ieškovai investavo savo lėšas į obligacijas, siekdami gauti didesnes palūkanas negu už terminuotą indėlį, tačiau savo investicijų neatgavo, nes emitentas bankrutavo, negali būti traktuojama kaip teisės į nuosavybę pažeidimas. Ši situacija susidarė dėl įprastos investicinės rizikos, kurią prisiėmė ieškovai. Nei Europos Sąjungos direktyvos, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato, kad investicinė rizika (galimas emitento, į kurio vertybinius popierius investuojamas, bankrotas ar vertybinių popierių nuvertėjimas) turi būti apdrausta valstybės. Be to, teisės aktai numato galimybę investuotas lėšas atgauti emitento bankroto procedūrų metu, laikantis ĮBĮ numatytos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilės.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą sprendžia, kad nepagrįsti ieškovų apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti reikalavimus dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. ir Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos 1 protokolo 1 str. įtvirtintą teisę į nuosavybę.

Dėl įrodymų

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi, įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šioje normoje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisyklė, reiškianti, kad kiekvienoje byloje įrodinėjimas turi būti nukreiptas į faktų, kuriuos būtina nustatyti, išaiškinimą. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, įrodinėjamas faktas egzistuoja ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2014-05-23 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014 ir kt.). Apibrėžus įrodinėjimo apimtį tie įrodymai, kurie nesusiję su įrodinėjimo dalyku, vertintini kaip nereikšmingi faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017).

Nepagrįsti ieškovų apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neišreikalavo įrodymų ir neaiškino visų turinčių bylai reikšmės aplinkybių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pakanka įrodymų teisingai išnagrinėti bylą, pirmosios instancijos teismas išaiškino ir teisingai nustatė visas turinčias bylai reikšmės aplinkybes.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad visi ieškovai dar iki ginčijamų obligacijų įsigijimo sandorių turėjo patirties įsigyjant finansinius produktus AB banke SNORAS, todėl turėjo galimybę atskirti susitarimą dėl indėlio nuo obligacijų įsigijimo sandorio. Ieškovas A. J. banke laikė terminuotus indėlius nuo 2005-11-24, indėlių laikymo terminą yra pratęsęs 9 kartus; ieškovė Z. J. indėlius AB banke SNORAS laikė nuo 2005-11-23, indėlių laikymo terminą yra pratęsusi 4 kartus; ieškovas L. V. indėlius banke laikė nuo 2003-08-29, indėlių laikymo terminą yra pratęsęs 1 kartą; ieškovė S. H. (M.) indėlius banke laikė nuo 2008-10-15, indėlių laikymo terminą yra pratęsusi 4 kartus. Ieškovė A. P. 2011-10-24 banke sudarė trijų rūšių sandorius: dėl terminuoto indėlio (1 000 Lt), dėl indėlių sertifikato įsigijimo (50 000 Lt) ir dėl obligacijų įsigijimo (70 000 Lt), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad ieškovė turėjo suprasti, kad obligacijų pasirašymo sutartys skiriasi nuo terminuotų indėlių sutarčių. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai galėjo suprasti, kad obligacijų pasirašymo sutartys skiriasi nuo terminuotų indėlių sutarčių.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai vertino ieškovų išsilavinimą, profesiją, darbinę patirtį dėl galimų suklydimo ar apgaulės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai A. J., Z. J., L. V., A. Z. Š. ir S. H. turėjo indėlius banke iki ginčijamų sandorių sudarymo; ieškovė S. H. turi ekonominį išsilavinimą, yra įmonės vadovė, jai banke buvo suteiktas VIP kliento statusas; ieškovė A. P. faktiškai įsigijo kelias finansines priemones, tai rodo, kad ne konkrečios finansinės priemonės apdraudimo sąlyga lėmė jos pasirinkimą; ieškovai A. J. ir Z. J. obligacijas įsigijo per kelis kartus, turėdami pakankamai laiko įsigilinti į šios finansų priemonės įsigijimui taikomas teisines nuostatas.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad ieškovai neįrodė, kad buvo verčiami sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis būtent jų kreipimosi į atsakovę dėl terminuotųjų indėlių sutarčių pratęsimo metu. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurių 3 punkte nurodyta, kad AB bankas SNORAS informavo ieškovus, jog atsakovės įsipareigojimai klientams yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“; 2 punkte ieškovai patvirtino, kad gavo nurodytus dokumentus, tame tarpe Aprašymą ir Santrauką. Aprašymo 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai patvirtino, kad susipažino su Emisijos programos prospektu ir Emisijos galutinėmis sąlygomis.

Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK normas dėl įrodymų, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė visas turinčias bylai reikšmės aplinkybes ir nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles.

Dėl procesinių palūkanų

Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei A. P. priteisė 53,56 Eur procesinių palūkanų, o ieškovei M. V. - 32,39 Eur procesinių palūkanų. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją, ir palūkanos, atliekančios kompensavimo (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003-09-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-571/2003). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nurodytas palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Išimtys, kad už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą palūkanos nemokamos, gali būti nustatytos įstatymuose arba sutartyje. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos: 1) neįvykdyta prievolė turi būti piniginė; 2) turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas; 3) įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006).

Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 10 str. 3 d. nustatyta, kad draudimo išmoką apskaičiuoja ir moka draudimo įmonė, remdamasi draudėjo draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ar įsipareigojimus investuotojams ir apie papildomai apdraustų indėlių ar įsipareigojimų investuotojams sumas. IĮIDĮ 10 str. 6 d. nurodyta, kad draudėjai draudimo įmonės reikalavimu privalo draudimo įmonei pateikti duomenis, reikalingus draudimo išmokoms apskaičiuoti.

Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apie savo pareigą mokėti draudimo išmokas BAB banko SNORAS indėlininkams, būdama kartu ir banko kreditorius, sužinojo dar 2011 metais, iš karto įvykus draudiminiam įvykiui, kai bankui buvo iškelta bankroto byla. Apie konkrečius ieškovių reikalavimus išmokėti draudimo išmokas ir atitinkamus duomenis apie mokėtinas sumas atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sužinojo ne vėliau, kaip 2015-10-12, gavusi 2015-10-09 ieškovų pretenziją dėl banko bankroto pripažinimo draudžiamuoju įvykiu ir draudimo išmokos išmokėjimo.

Pagal IĮIDĮ 20 str. 1 d. 7 p. atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, be kitų teisių, turi teisę tikrinti, ar draudėjai yra pasirengę pateikti draudimo įmonei duomenis, reikalingus draudimo išmokoms apskaičiuoti. Atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kaip specialiam subjektui indėlių draudimo srityje (IĮIDĮ 16 str.) keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, todėl šiuo atveju formalus IĮIDĮ procedūrinių nuostatų dėl duomenų gavimo vertinimas, sprendžiant dėl draudimo išmokų mokėjimo ir procesinių palūkanų priteisimo, neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų.

Kasacinis teismas dėl skolininko pareigos mokėti procesines palūkanas yra išaiškinęs, kad pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą.

Skolininkui neįvykdžius prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki skolininkas įvykdo prievolę. Skolininkui neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja naują teisę – teisę reikalauti procesinių palūkanų, o skolininkas įgyja naują pareigą – pareigą sumokėti kreditoriui palūkanas, atsiradusias dėl prievolės neįvykdymo.

Sisteminis IĮIDĮ nuostatų, teismų praktikos ir bylos aplinkybių vertinimas leidžia pagrįstai teigti, kad atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ vėliausiai nuo 2015-10-12 turėjo visus reikalingus duomenis, kad galėtų tinkamai įvykdyti savo įstatyminę pareigą indėlių sertifikatų turėtojams. Jei, atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ manymu, duomenų nepakako, atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ žinodama apie pareikštus ieškovių reikalavimus, turėjo ne pasyviai laukti, kol minėtus duomenis apie indėlininkus pateiks bankas, bet privalėjo trūkstamų duomenų pareikalauti. Laiku neįvykdžiusi pareigos išmokėti draudimo išmokas, dėl ko ieškovės buvo priverstos kreiptis į teismą, atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo prisiimti savo neteisėtų veiksmų padarinius procesinių palūkanų forma.

Nagrinėjamoje byloje ieškovės pareiškė ieškinį dėl to, kad, bankui iškėlus bankroto bylą, ieškovėms nebuvo išmokėta draudimo išmoka už iš banko įsigytus indėlio sertifikatus. Taigi, ieškovės kreipėsi į teismą siekdamos užsitikrinti, kad bankui perduotoms lėšoms būtų taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas buvo suformuluoti atsižvelgiant būtent į atsakovių poziciją nepripažinti ieškovių lėšoms taikytinos draudimo apsaugos ir tai nulėmė atsakovių netinkamas teisinio reglamentavimo nuostatų taikymas.

Draudimo išmokos ieškovėms buvo išmokėtos tik po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-15 konstatavo, kad indėlio sertifikatui turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Taip atsakovių pozicija dėl ieškovių lėšoms netaikytinos draudimo apsaugos buvo paneigta. Ieškovių ieškinio dalies atsisakymą lėmė tai, kad jos siektas pažeistų teisių gynybos būdas teisme buvo realizuotas ir netgi tuo pačiu, kaip nurodyta ieškinyje, teisiniu pagrindu, t. y. ieškovių reikalavimas buvo patenkintas išmokant draudimo išmokas pagal IĮIDĮ. Kadangi po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties dėl indėlio sertifikatų priėmimo ieškovių reikalavimai iš esmės buvo patenkinti, o tai lėmė ieškovių ieškinio dalies atsisakymą šioje byloje, laikytina, kad procesinės palūkanos šioje civilinėje byloje nuo bylos iškėlimo teisme iki ieškinio reikalavimo patenkinimo susidarė dėl atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kaltės, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai jas priteisė. Priešingas procesines palūkanas reglamentuojančių teisės normų aiškinimas neatitiktų procesinių palūkanų instituto esmės ir nepagrįstai pažeistų ieškovų teisėtus interesus.

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl procesinių palūkanų priteisimo atitinka teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1320-178/2016).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakove VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas.

Pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalį, įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas dalies ieškinio atsisakė (sumažino savo reikalavimus) dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškovas pareiškė didelės sumos ieškinį, nuo kurio gindamasis atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidų, o ieškovas vėliau reikalavimus sumažino, atsisakyta reikalavimų dalis paprastai turėtų būti laikoma kaip sprendimas, priimtas atsakovo naudai, išskyrus, jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino dalį reikalavimų tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti didesnį reikalavimą).

Ieškovės pareiškė ieškinį dėl to, kad iškėlus bankui bankroto bylą, ieškovėms nebuvo išmokėta draudimo išmoka už jų iš banko įsigytus indėlio sertifikatus. Ieškovių ieškinio pareiškimo tikslas – užsitikrinti, kad ieškovių bankui perduotoms lėšoms būtų taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovių lėšos pagal indėlio sertifikatus nėra apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o draudimo išmoka ieškovėms buvo išmokėta tik po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, jog indėlio sertifikatui turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pozicija dėl indėlių sertifikatams netaikytos draudimo apsaugos buvo paneigta kasacinio teismo. Todėl priešingai, nei teigia atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieškovių reikalavimai šioje byloje iš esmės buvo patenkinti ir būtent jų patenkinimas nulėmė ieškinio šioje dalyje atsisakymą, o dėl kreipimosi į teismą ir iki ieškinio atsisakymo ieškovių patirtų bylinėjimosi išlaidų atsakinga atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, neigusi indėlių sertifikatams taikytiną apsaugą. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nesilaikė pareigos įvykus draudiminiam įvykiui investuotojams sumokėti draudimo išmokas, nepareikalavo iš banko duomenų, reikalingų sumokėti asmenims priklausančias išmokas, tokiu būdu pažeidė teisės normas.

Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad ieškovių bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ veiksmų, kadangi atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ netinkamai vykdė savo pareigas ir pavėluotai išmokėjo ieškovėms draudimo išmokas, dėl to iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovėms priteistos procesinės palūkanos.

Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ savo poziciją grindžia Lietuvos apeliacinio teismo praktika bylose, kuriose VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ buvo įtraukta trečiuoju asmeniu. Atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ cituojamų bylų aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl jomis nagrinėjamoje byloje nesivadovautina.

Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinių skundų argumentai bei atsiliepimų į juos atsikirtimai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl apeliacinių skundų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniai skundai nepagrįsti ir atmestini, o Vilniaus apygardos teismo 2016-06-20 sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

87. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą apeliantams turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 93, 98 str.).

88. Teisėjų kolegija pažymi, kad pateikę atsiliepimus į apeliacinius skundus byloje dalyvaujantys asmenys prašymų ir įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiDanutė Gasiūnienė Kazys Kailiūnas Egidijus Žironas