Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankas Snoras ir Valstybės įmonei ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, indėlių sertifikato pripažinimo draudimo objektu ir draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo Lietuvos bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Ieškovas (toliau –apeliantas) atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinio reikalavimus patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas už bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. Atskirasis skundas grindžiamas argumentais, kad nutarties dalis, kuria atmestas ieškinys, yra neteisėta ir nepagrįsta, nes priimta pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas:Teismas neišsprendė visų ieškinyje pareikštų reikalavimų, nenurodė nutarties išvadas pagrindžiančių motyvų, dėl ko nutartis naikintina dėl absoliučių jos negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 4 p. ir 7 p.). Teismas iš esmės nagrinėjo tik reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, tačiau iš esmės netyrė ir nevertino ieškinio reikalavimų pripažinti, kad apelianto įsigytas Banko indėlio sertifikatas yra draustas indėlių, investuotojų draudimu ir priteisti apeliantui 85 872,17 Eur draudimo išmoką už pagal indėlio sertifikato įsigijimo sutartį sumokėtas lėšas. Nutartyje nenurodyti minėtų reikalavimų atmetimo motyvai (CPK 270 str. 4 d.). Teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė procesinį dokumentą – nutartį, o ne sprendimą, kas laikytina civilinio proceso teisės normų pažeidimu. Dėl to laiko atžvilgiu buvo apribota galimybė skųsti šį procesinį dokumentą. Tai, kad teismas bylą išnagrinėjo nutartimi, sudaro pagrindą abejoti, ar tinkamai išnagrinėta byla. Todėl egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį.Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi suformuotos praktikos, kurioje konstatuota, kad Banko išduotas indėlio sertifikatas yra draudžiamas kaip indėlis ir jam taikoma IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalies nustatyta draudimo apsauga ir dėl to indėlio sertifikato turėtojas turi teisę į draudimo sumą, lygią draudžiamojo įvykio dieną buvusiai banke, tačiau ne didesnę kaip 100 000 Eur. Byloje nekilo ginčo, kad apelianto turėtas Banko indėlio sertifikatas yra draudžiamas kaip indėlis ir apeliantas turi teisę į draudimo išmoką, tačiau ieškinys buvo atmestas. Teismas nenurodė motyvų, kodėl reikia nukrypti nuo paminėtos kasacinio praktikos, todėl skundžiama nutartis vertintina kaip nepagrįsta ir neteisėta.Nepagrįstas ieškinio reikalavimų atmetimas ir dėl to, kad IID pripažino ieškinio reikalavimus ir juos įvykdė. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto reikalavimus, nes pats savaime Banko atliktas duomenų apie indėlių sertifikatų turėtojus ir jiems priklausančias indėlių draudimo išmokas perdavimas IID, nesudaro pagrindo laikyti ieškinio reikalavimus nepagrįstais ir juos atmesti. IID pripažino, kad apelianto įsigytas Banko indėlio sertifikatas yra draustas indėlių draudimu ir apeliantui priklauso 85 872,17 Eur draudimo išmoka. Reikalavimo įvykdymas po ieškinio pareiškimo sukuria pagrindą ne ieškinio atmetimui, bet jo pripažinimui ir patenkinimui. Ieškinio reikalavimų įvykdymas po ieškinio pareiškimo nereiškia ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Teismas pažeidė materialinės teisės normas, nes nepagrįstai atsisakė priteisti procesines palūkanas. Nepagrįstai vertino, kad draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo mechanizmas yra pagrįstas. Tokia išvada prieštarauja įstatyme ir poįstatyminiame teisės akte nustatytoms IID pareigoms ir reikalavimams, t. y. išmokėti draudimo išmoką per 20 darbo dienų nuo indėlių draudžiamojo įvykio dienos (IĮIDĮ 9, 10 str.). Nors ir žinodama apie draudžiamąjį įvykį, IID ketverius metus nereikalavo iš draudėjo duomenų apie indėlininkus, kas prieštarauja draudžiamojo įvykio metu galiojusiems įstatymams. Teismas nepagrįstai vertino, kad IID nepažeidė piniginės prievolės įvykdymo termino. Atsižvelgiant į tai, kad IID aktyviais veiksmais pripažino savo įsipareigojimą sumokėdama draudimo išmoką apeliantui, todėl reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas visiškai.Apeliantas teismui pateiktame prašyme dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo ir procesinių palūkanų priteisimo prašė priteisti 5 proc. procesines palūkanas. Reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo yra išvestinis iš pagrindinio materialiojo reikalavimo, todėl toks reikalavimas nelaikytinas reikalavimu dėl ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo. Atsakovė IID atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas išsprendė ne visus byloje apelianto pareikštus reikalavimus, nes teismas priėmė apelianto atsisakymą nuo ieškinio Bankui dalyje dėl indėlio sertifikato pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikumo ir šioje dalyje bylą nutraukė, o likusioje dalyje, t. y. ieškinio reikalavimus IID atžvilgiu atmetė. Apeliantas tik jau po bylos atnaujinimo suformulavo papildomą reikalavimą dėl 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo, nukreipiant jį į IID, nors toks reikalavimas pradiniame ieškinyje nebuvo reiškiamas. Teismas, įvertinęs taikytiną teisinį reglamentavimą ir bylos faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo iš IID priteisti apelianto reikalaujamų procesinių palūkanų. Todėl skundo teiginiai, kad skundžiama nutartis yra be motyvų, atmestini kaip nepagrįsti.Net jeigu civilinė byla ir turėjo būti išspręsta ne nutartimi, o sprendimu, toks pažeidimas neįtakojo neteisingo bylos išsprendimo, todėl naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d.). Procesinis dokumentas, kuriuo teismas užbaigė bylą, atitinka visus CPK 270 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus teismo sprendimo turiniui. IID ieškinio reikalavimų nepripažino. Į bylą pateiktos IID pažymos, kad Bankas tik 2015 m. lapkričio 24-27 d. perdavė IID duomenis apie indėlių sertifikatų turėtojus ir jiems priklausančias indėlių draudimo išmokas, tame tarpe perdavė duomenis ir apie apeliantą, kurių pagrindu IID išmokėjo indėlių draudimo išmokas indėlių sertifikatų turėtojams. Šis išmokėjimas atliktas ne apelianto pareikšto ieškinio pagrindu, todėl negali būti vertinamas kaip ieškinio pripažinimas. Skundo teiginiai, kad teismas privalėjo tenkinti ieškinį, vertintini ne tik kaip nepagrįsti, bet ir kaip nesąžiningi. Jeigu apeliantui jau gavus ir atsiėmus indėlio draudimo išmoką, būtų dar kartą patenkintas ieškinio reikalavimas dėl 85 872,17 Eur draudimo išmokos priteisimo, įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu apeliantas turėtų galimybę reikalauti priverstinio sprendimo vykdymo ir antrą kartą gauti išmoką už tą patį indėlio sertifikatą.Teismas pagrįstai atmetė reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo. IID nepraleido indėlių draudimo išmokos išmokėjimo termino, nepažeidė IĮIDĮ įtvirtintos išmokų mokėjimo tvarkos, neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nepatenkino apelianto reikalavimo, todėl nėra pagrindo procesinių palūkanų priteisimui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 str.).

Dėl procesinių normų pažeidimo

Apeliantas nurodo, kad skundžiama nutartis yra be motyvų, be to, išspręsti ne visi pareikšti reikalavimai, todėl egzistuoja absoliutūs skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindai – CPK 329 straipsnio 1 dalies 4, 7 punktai. Teisėjų kolegija tokių apelianto motyvų nepripažįsta pagrįstais. Šiame kontekste pastebėtina, kad pats apeliantas ir neprašo bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nors būtent tik toks procesinis sprendimas, sutikus su jo motyvais, būtų galimas.CPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punktas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįsta atvejus, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Šiuo atveju, visų pirma, jau vien apelianto skunde nurodomi teiginiai neleidžia konstatuoti tokio skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindo – jis pats nurodo, kad teismas nepateikė „išsamių“ motyvų, kitaip tariant, neneigia, jog motyvai yra, tik jie nėra išsamūs. Antra, iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė savo argumentaciją - bylos nagrinėjimo eigoje bankas perdavė atsakovei duomenis apie indėlio sertifikato turėtojus, draudimo išmoka apeliantui išmokėta, - kuria remiantis sprendė, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimus dėl indėlio sertifikato pripažinimo draustu ir draudimo išmokos pagal jį išmokėjimo. Šiame kontekste dėl to atmestini ir apelianto teiginiai dėl CPK 329 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyto absoliutaus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindo - kad teismas išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus (beje, po to pats apeliantas savo skunde įrodinėja, kad teismas nepagrįstai juos atmetė, kitaip tariant, pats pripažįsta, jog teismas juos išsprendė). Motyvų procesiniame dokumentų teisingumas, išsamumas, pakankamumas yra vertinimo kriterijai, todėl net ir esant pagrindui konstatuoti procesinio dokumento trūkumus šiais aspektais, tai savaime nereiškia absoliutaus jo negaliojimo pagrindo, tokį pagrindą konstatuoti galima tik tuomet, kai procesiniame dokumente iš esmės visiškai nėra motyvų. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo ginčą išspręsti ne nutartimi, o sprendimu (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju ieškinys buvo reiškiamas savarankiškoje byloje dviem atsakovėms, juo, be kita ko, buvo ginčijamas sandoris, prašoma priteisti atitinkamas sumas (o ne patvirtinti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje). Tačiau visų pirma, ši aplinkybė (procesinio dokumento įvardijimas) savaime neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme, antra, skundžiamoje nutartyje išdėstyti iš esmės visi sprendimui CPK 270 straipsnyje keliami reikalavimai. Sprendimo naikinimui procesinių normų pažeidimas gali būti pagrindu tik tais atvejais, kai dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad procesinio dokumento formos neteisingas įvardijimas gali turėti tam tikros reikšmės, pavyzdžiui, apskundimo terminams, bet neturi reikšmės nei jame išdėstytoms išvadoms, nei jų pagrįstumo patikrinimui. Todėl aptariama aplinkybė nelaikytina pagrindu skundžiamos nutarties naikinimui.

Dėl patikslinto ieškinio reikalavimų netenkinimo pagrįstumo

Kaip minėta, teismas priėmė apelianto atsisakymą nuo reikalavimų BAB bankas Snoras, bylą toje dalyje nutraukė, dėl to ginčo nėra. 2016 m. kovo 9 d. patikslintame ieškinyje apeliantas nurodė paliekąs tokius reikalavimus VĮ Indėlių ir investicijų draudimas atžvilgiu: 1) pripažinti, jog apelianto įgytas indėlio sertifikatas yra draustas indėlių, investuotojų draudimu; 2) priteisti pagal šį indėlio sertifikatą 85 872,17 Eur draudimo išmoką; 3) priteisti 5 proc. procesines palūkanas. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirminiame ieškinyje apelianto prašymo priteisti procesines palūkanas nebuvo, toks prašymas pateiktas 2015 m. lapkričio 24 d., apeliantui draudimo išmoka išmokėta 2015 m. gruodžio 14 d. Pirmosios instancijos teismas netenkino nė vieno iš šių reikalavimų.Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kuriais teigiama, kad teismas turėjo pripažinti, jog indėlio sertifikatas yra draustas indėlių, investuotojų draudimu bei priteisti pagal jį 85 872,17 Eur draudimo išmoką.Po draudimo išmokos išmokėjimo apeliantas atsisakė reikalavimų dėl indėlio sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos pagal ją taikymo. Tokiu būdu, išmokėjus draudimo išmoką, atsakovės faktiškai pripažino, kad indėlio sertifikatas yra draustas indėlių, investuotojų draudimu (pirmasis patikslinto ieškinio reikalavimas), ir apeliantui buvo išmokėta jo prašoma priteisti draudimo išmokos suma (antrasis patikslinto ieškinio reikalavimas). Šiame kontekste pastebėtina, kad pirmasis patikslinto ieškinio reikalavimas savaime net ir nelaikytinas savarankišku materialiuoju reikalavimu, nes jis savo esme yra tik sąlyga materialiajam reikalavimui - draudimo išmokos gavimui – patenkinti. Kita vertus, bet kuriuo atveju apelianto pozicija aptariamais aspektais buvo pripažinta pagrįsta ir šie jo nurodomi reikalavimai buvo patenkinti bylos nagrinėjimo eigoje. Nepaisant to, apeliantas ir toliau palaikė savo jau faktiškai patenkintus reikalavimus, kas reiškia, jog jų tenkinimo atveju jam turėtų būti priteista draudimo išmoka ir tokiu būdu atsirastų galimybė (bent jau) siekti vykdymo proceso tvarka dar kartą gauti draudimo išmoką. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis), ji apginama ieškinio tenkinimo atveju. Tačiau jei asmens teisių pažeidimas pašalinamas iki teismo sprendimo priėmimo, paprastai tai reiškia, kad po to nebelieka teisinio suinteresuotumo reikalauti, jog teismas gintų teisę, kuri ne(be)pažeidžiama ir faktiškai nėra pavojaus, kad ji bus pažeidžiama ateityje. Jei asmuo reikalauja ginti jo teisę, o bylos nagrinėjimo eigoje nustatoma, kad teisės pažeidimas ne(be)egzistuoja, ieškinys turi būti atmetamas, ką ir padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentus, susijusius su ieškinio pripažinimu kaip pagrindu ieškinio tenkinimui nagrinėjamoje byloje. Apeliantas nurodo, kad ieškinio pripažinimas yra pagrindas ieškinio tenkinimui. Teisėjų kolegija sutinka, kad ieškinio pripažinimas gali, išskyrus atvejus, kai konstatuotinos CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, lemti ne tik ieškinio patenkinimą, bet ir bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigą, sutrumpintus sprendimo motyvus (CPK 140 straipsnio 2 dalis, 268 straipsnio 4 dalis). Tačiau nagrinėjamu atveju patikslinto ieškinio reikalavimai ne tik buvo pripažinti, bet jau ir įvykdyti bylos nagrinėjimo eigoje be teismo sprendimo. Šiame kontekste atmestini ir atsakovės argumentai, kad ji patikslinto ieškinio nepripažino, nes to ji nepareiškė nei žodžiu, nei raštu CPK 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka - jos faktiniai veiksmai byloje (draudimo išmokos išmokėjimas), nors ir atlikti tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015, kurioje buvo pripažinta indėlio sertifikatų turėtojų teisė į draudiminę apsaugą, priėmimo, patvirtina, kad atsakovė ir nagrinėjamos bylos eigoje pripažino apelianto poziciją pagrįsta.Pirmosios instancijos teismas netenkino apelianto prašymo priteisti procesines palūkanas. Tokio sprendimo motyvas – nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę pagal CK 6.210 straipsnį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia teismo išvada nepagrįsta ir apeliantas turi teisę į procesines palūkanas.Procesinių palūkanų mokėjimą numato ne CK 6.210 straipsnio nuostatos, o CK 6.37 straipsnio 2 dalis, nustatanti, jog skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinės palūkanos skirtos skatinti skolininką kuo operatyviau įvykdyti pagrįstą kreditoriaus reikalavimą ir atlieka kompensavimo funkciją. CK 6.210 straipsnio nuostatos CK 6.37 straipsnio 2 dalies atžvilgiu tik nustato palūkanų dydį, bet ne sąlygas jų priteisimui. Šiame kontekste dėl to atmestini atsakovės argumentai, kad ji prievolės įvykdymo terminų nepraleido. Nepagrįsti ir argumentai, kad atsakovė negalėjo išmokėti draudimo išmokos, nes bankas jai nebuvo perdavęs duomenų apie indėlių sertifikatų turėtojus. Visų pirma, iš atsakovės pozicijos byloje matyti, kad ji ilgą laiką apskritai nepripažino indėlio sertifikatų kaip draudiminės apsaugos objekto iš esmės (taigi, labai tikėtina, kad ji nebūtų draudimo išmokos mokėjusi nepriklausomai nuo to, ar jai (ne)perduoti iš banko atitinkami duomenys), antra, bet kuriuo atveju atsakovė jau iš šioje byloje pareikšto ieškinio žinojo apie apelianto turimą indėlio sertifikatą ir reiškiamus byloje reikalavimus. Kaip jau minėta, prašymas dėl procesinių palūkanų priteisimo pateiktas tik 2015 m. lapkričio 24 d., o apeliantui draudimo išmoka išmokėta jau 2015 m. gruodžio 14 d. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu šioje normoje nurodytos palūkanos turi būti priteistos už 20 dienų, o jų dydis – 5 proc. – nustatytinas CK 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į tai, apeliantui priteistina 235,27 Eur palūkanų (85 872,17 Eur x 5/100 proc. x 20/365 dienų). Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamos nutarties dalis, kuria netenkintas prašymas priteisti procesines palūkanas, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – priteisti šios nutarties 23 punkte nurodytas palūkanas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutarties dalį, kuria netenkintas reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - priteisti ieškovui A. M. iš atsakovės Valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ 235,27 Eur palūkanų.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.