Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų R. S., D. G. ir V. P. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-4425-565/2016 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dvirida“ bankroto administratoriaus V. M. prašymą pripažinti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Dvirida“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoti asmenys – V. P., D. G., R. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

BUAB „Dvirida“ bankroto administratorius pateikė teismui prašymą pripažinti BUAB „Dvirida“ bankrotą tyčiniu. Reikalavimą grindė BUAB „Dvirida“ veiklos perkėlimu, prekės ženklo „Dviratis plius“ perleidimu kitai įmonei, turto išvaistymu ir nenaudingų sandorių sudarymu. Nurodė, kad administratoriui nebuvo perduoti įmonės turtas ir dokumentai, o A. D. ir V. S. paskyrimas įmonės vadovais buvo formalus. Buvę bendrovės darbuotojai administratoriui nurodė, kad faktiniu BUAB „Dvirida“ vadovu buvo ne V. P., o bendrovėje konsultantu dirbęs D. G.. Nuo 2013 m. pabaigos įmonė jau buvo nemoki (mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės), tačiau bendrovė iki 2014 m. gruodžio mėn. vykdė veiklą. Administratoriaus teigimu, suinteresuoti asmenys V. P., R. S. ir D. G. sąmoningai blogai valdydami įmonę, nuslėpdami bendrovės turtą, nutraukdami bendrovės veiklą ją perkeliant į kitą įmonę, apsunkino atsiskaitymą su tiekėjais ir kreditoriais, kas lėmė bendrovės nemokumą ir sutrukdė siekti pagrindinio bendrovės tikslo – pelno gavimo.

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi pripažino BUAB „Drivida“ bankrotą tyčiniu.Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. gruodžio 27 d. iki 2014 m. gruodžio 29 d. įmonei vadovavo V. P., nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. kovo 20 d. įmonei vadovauti buvo paskirti A. D., nuo 2015 m. kovo 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d. – V. S.. Pastarųjų dviejų vadovų paskyrimas buvo formalus, nes šiems asmenims jokie įmonės dokumentai ir turtas nebuvo perduoti. 2009 m. liepos 15 d. – 2015 m. sausio 5 d. laikotarpiu BUAB „Dvirida“ akcininke buvo R. S.. V. P. administratoriui bendrovės turto ir dokumentų neperdavė, nurodžiusi, kad jie buvo palikti adresu (duomenys neskelbtini), kas leido teismui padaryti išvadą, jog BUAB „Dvirida“ dokumentai bei turtas buvo faktiškai sunaikinti. Iš bylos duomenų (2013 m. balanso, administratoriaus prašymo argumentų ir pateiktų įrodymų) teismas nustatė, kad įmonė buvo nemoki jau 2013 m. pabaigoje, kad V. P. pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kad UAB „Drivida“ veikla buvo perkelta į UAB „Guze“: visos bendrovės atsargos buvo perduotos UAB „Guze“, kuri ir toliau vykdo tą pačią veiklą kaip ir BUAB „Dvirida“ bei naudoja prekės ženklą „Dviratis plius“, kurį, vykdydama veiklą, naudojo BUAB „Dvirida“; į šią įmonę perėjo dirbti dalis BUAB „Dvirida“ darbuotojų. BUAB „Dvirida“ jai priklausiusį nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), 2014 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido D. G. vadovaujamai UAB „Turto ir verslo sprendimai“, o byloje nėra duomenų, kad už perleistą turtą buvo atsiskaityta. 2014 m. kovo 21 d. buvo sudarytas UAB „Dvirida“ nuostolingas patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sandoris. UAB „Dvirida“ 2014 m. kovo – 2014 m. spalio mėn., pažeisdama CK 6.930¹ str. įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, pervedė UAB „Turto ir verslo sprendimai“ 148 956 Lt (43 140,63 Eur), nors byloje nėra šių mokėjimų pagrindą patvirtinančių dokumentų.

Suinteresuotas asmuo V. P. atskirajame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarties dalį (motyvus ir išvadas), kurioje konstatuojama, kad V. P. savo veiksmais prisidėjo prie tyčinio bankroto. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:A. D. nebuvo formalus vadovas, nes byloje yra jo kaip akcininko pasirašyti sprendimai. Įmonės dokumentų, turto V. P. naujam vadovui ir akcininkui A. D. perduoti negalėjo dėl objektyvių priežasčių, nepavykus su juo susisiekti. V. P. vadovaujant įmonei, įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma laikantis įstatymų reikalavimų. Pareiga inicijuoti bankroto bylos kėlimą nekilo, nes įmonė, nors jos pradelsti įsipareigojimai viršytų pusę balansinio turto, kuri tęsia veiklą ir vykdo įsipareigojimus, nėra nemoki.BUAB „Dvirida“ priklausančių dviračių, patalpų perleidimo sandoriai buvo inicijuoti ir kontroliuojami D. G., faktinio įmonės savininko ir vadovo, todėl V. P. revizuoti jo siūlomų sandorių negalėjo, be to, juo pasitikėjo.Patalpų nuomos kaina atitiko rinkos kainą. Teismas nenurodė konkrečių nuomos pasiūlymų mažesnėmis kainomis.Teismas neįvertino, kad buvo atsiskaitinėjama ne tik su didžiausiu įmonės kreditoriumi D. G., tačiau ir su kitais kreditoriais. Kaip vadovė V. P. negalėjo rizikuoti prarasti gamybines ir sandėliavimo patalpas, už kurių nuomą kaupėsi įsiskolinimai.Teismo išvados nemotyvuotos, todėl skundžiama teismo nutartis neatitinka ir jai keliamų procesinių reikalavimų.Suinteresuotas asmuo D. G. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir klausimą išnagrinėti iš esmės – administratoriaus pareiškimą atmesti, taip pat priimti naujus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas neįvertino D. G. pateiktų įrodymų, neatsižvelgė, kad už D. G. paskolintas lėšas BUAB „Dvirida“ pirko dviračius, kuriuos įkeitė paskolos davėjui D. G.. Bendrovei suteiktos D. G. paskolos aiškiai atsispindi iš VMI mokestinio patikrinimo dokumentų. Bendrovė iki pat 2015 m. sąžiningai mokėjo mokesčius VMI.BUAB „Dvirida“ 2014 m. buvo moki. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-512-198/2014 atsisakyta kelti bendrovei bankroto bylą. D. G. suteiktos paskolos ne pablogino, o pagerino UAB „Dvirida“ mokumą, tad siekio privesti įmonę tyčia prie bankroto nebuvo.D. G. 2014 m. lapkričio 25 d. įkeisti likučiai susikaupė nepardavus prekių metai iš metų, ir jų pardavimo kaina yra žemesnė nei buvo nurodyta balansinė vertė įkeitimo lakšte. Todėl D. G. pirmenybė tarp kreditorių nebuvo suteikta, o D. G. bendrovės turtinės būklės nepablogino.D. G. nevadovavo UAB „Dvirida“, jį su bendrove siejo darbiniai ir paskoliniai santykiai. V. P. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-1154-912/2016 pripažino, jog bendrovei vadovavusi ji, o ne D. G..Teismas nepagrįstai vertino, kad už parduotą nekilnojamąjį turtą nebuvo atsiskaityta, nes UAB „Turto ir verslo sprendimai“, suteikdama paskolą UAB „Dvirida“, sumokėjo už UAB „Dvirida“ šio turto pardavimo kainą pardavėjai BUAB „Saginda“. Tik po to UAB „Dvirida“ įgijo nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, atsiskaityta atliekant įskaitymą.Patalpos buvo sutvarkytos ir suremontuotos, todėl, priešingai nei vertino teismas, jų nuomos kaina atitiko rinkos kainą. Teismas taip pat neįvertino, jog išnuomotos patalpos buvo pritaikytos dviračių prekybos verslui, taip pat be šių patalpų nuomos UAB „Dvirida“ veikla būtų apskritai nutrūkusi.Teismo išvadą, kad administratoriui nebuvo perduotas įmonės turtas ir dokumentai, paneigia šešių transporto priemonių perdavimo administratoriui faktas. Jeigu dokumentai administratoriui neperduoti, tai jokiu būdu nereiškia tyčinio įmonės bankroto.UAB „Dvirida“ prekės ženklo UAB „Guze“ neperleido – tuo metu šis ženklas buvo išregistruotas ir niekam nepriklausė. Teismas neįvertino, kad UAB „Dvirida“ ir UAB „Guze“ vadovai ir akcininkai yra visiškai skirtingi asmenys. UAB „Guze“ įsteigta 2011 m., o BUAB „Dvirida“ veiklos nebevykdo nuo 2015 m. Todėl akivaizdu, jog jokia veikla į UAB „Guze“ nebuvo perkelta (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis byloje Nr. 2-824-943/2015).Teismas padarė procesinių pažeidimų: nesudarė galimybės pasisakyti dėl naujai pateiktų įrodymų, kurių nespėjo įvertinti ir pats teismas, nepaskyrė žodinio teismo posėdžio.Suinteresuotas asmuo R. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir klausimą išnagrinėti iš esmės – administratoriaus pareiškimą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismo išvada apie įmonės nemokumą 2013 m. nepagrįsta. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-512-198/2014 atsisakyta kelti bendrovei bankroto bylą, nes pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, įmonė nebuvo nustojusi mokėti dalinių atsiskaitymų kreditoriams, pati turėjo debitorių.Teismas visiškai netyrė aplinkybių, reikšmingų sprendžiant, ar įmonės veikla buvo perkelta į UAB „Guze“. Byloje nėra įrodymų, kad įmonės atsargos būtų buvusios perduotos UAB „Guze“. Nėra įrodymų ir dėl darbuotojų perkėlimo. UAB „Guze“ prekės ženklą užregistravo, o ne perėmė. UAB „Dvirida“ ir UAB „Guze“ akcininkai ir vadovai yra skirtingi asmenys. Nekilnojamasis turtas nebuvo iššvaistytas, kredito įstaigoms nesuteikus UAB „Dvirida“ kredito, už perkamą nekilnojamąjį turtą sumokėjo UAB „Turto ir verslo sprendimai“ su sąlyga, jog šis turtas bus perleistas pastarajai bendrovei, UAB „Dvirida“ leidžiant patalpas nuomotis.Teismo išvada apie aukštesnę nei rinkos patalpų nuomos kainą nėra pagrįsta įrodymais. Teismas neįvertino, kad patalpos buvo pritaikytos dviračių prekybos verslui. Nuomos sandoris UAB „Dvirida“ buvo naudingas, nes leido tęsti veiklą.Atsiskaitymų eiliškumas nebuvo pažeistas, nes UAB „Dvirida“ buvo moki.Suinteresuotas asmuo D. G. atsiliepime į V. P. skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir klausimą išnagrinėti iš esmės – administratoriaus pareiškimą atmesti. Atsiliepime nurodomi argumentai, iš esmės analogiški D. G. atskirojo skundo argumentams, papildomai nurodant šiuos argumentus:D. G. nebuvo faktinis UAB „Dvirida“ vadovas, su bendrove jį siejo tik paskolos ir darbiniai santykiai.Atskirojo skundo teiginiai, kad V. P. savo noru išėjus iš darbo, liko dirbti visi įmonės darbuotojai, patvirtina, jog tyčinio bankroto požymių nėra.Suinteresuotas asmuo D. G. atsiliepime į R. S. skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir klausimą išnagrinėti iš esmės – administratoriaus pareiškimą atmesti. Atsiliepime nurodomi argumentai, iš esmės analogiški D. G. atskirojo skundo argumentams, papildomai nurodant šiuos argumentus:Papildomai teikiama 2014 m. lapkričio 21 d. paskolos sutartis, kuria buvo sujungtos ankstesnės D. G. paskolos sutartys, šios naujos redakcijos paskolos sutarties pagrindu atliktas 2014 m. lapkričio 25 d. sutartinis įkeitimas. UAB „Dvirida“ bankroto byloje patvirtintas D. G. kreditorinis reikalavimas siekia 16 243,74 Eur, o jo motinos – 11 360,74 Eur, tai rodo, jog pirmenybė D. G. vykdant atsiskaitymus su kreditoriais nebuvo suteikta.Administratorius negalėjo daryti jokios išvados apie įmonės veiklos perkėlimą į UAB „Guze“, jeigu, kaip jis teigia, jam nebuvo perduoti įmonės dokumentai. Ginčo sandoriai sudaryti dar 2012-2014 m., todėl jie negalėjo prisidėti prie įmonės bankroto.Suinteresuotas asmuo R. S. atsiliepime į V. P. skundą prašo tenkinti šalių atskiruosius skundus ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi argumentai, iš esmės analogiški R. S. atskirojo skundo argumentams.Suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepime į D. G. ir R. S. skundus prašo tenkinti šalių atskiruosius skundus ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį ir klausimą išnagrinėti iš esmės – administratoriaus pareiškimą atmesti; netenkinus šio prašymo – pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutarties dalį (motyvus ir išvadas), kurioje konstatuojama, kad V. P. savo veiksmais prisidėjo prie tyčinio bankroto. Atsiliepime palaikomi V. P. atskirajame skunde jau išdėstyti argumentai.BUAB „Dvirida“ bankroto administratorius atsiliepime į D. G., R. S. ir V. P. skundus prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Teismas pagrįstai konstatavo, kad įmonė jau 2013 m. pabaigoje buvo nemoki. Apeliantai savo argumentus grindžia išimtinai Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-512-198/2014, tačiau teismas nurodytoje byloje galėjo neturėti visų duomenų ar turėti neteisingus duomenis. Duomenys, esantys finansinėje atskaitomybėje, prieštarauja VMI patikrinimo metu surinktiems duomenims, iš kurių matyti, kad 2014 m. įmonė buvo nemoki ir jos nemokumas tolydžio didėjo.Įkeitimo sandoris buvo sudarytas bendrovei jau esant nemokiai, ir per dvi savaites nuo šio sandorio sudarymo, notarui pateiktas prašymas atlikti vykdomąjį įrašą, kurio pagrindu D. G. perėmė visas BUAB „Dvirida“ atsargas. Tai nulėmė BUAB „Dvirida“ veiklos nutraukimą. D. G. pats neneigia, kad įkeitimo sandorio sudarymą nulėmė prasta įmonės turtinė situacija. D. G. nepateikė įrodymų, kad atsargų vertė buvo mažesnė nei nurodyta įkeitimo lakšte.Byloje nėra įrodymų, kad D. G. apskritai suteikė paskolas BUAB „Dvirida“, tam įrodyti paskolos sutarčių neužtenka, nes tai – realinis sandoris.BUAB „Dvirida“ nekilnojamąjį turtą UAB „Turto ir verslo sprendimai“ perleido pigiau nei įsigijo, turtas buvo perleistas už mažesnę nei rinkos kainą. Už stogo remonto darbus įsipareigojo atsiskaityti UAB „Dvirida“, o ne turto savininke tapusi UAB „Turto ir verslo sprendimai“. Tai civilinėje byloje Nr. e2-1154-912/2016 konstatavo Vilniaus miesto apylinkės teismas. Pagal nuomos sutartį BUAB „Dvirida“ įsipareigojo UAB „Turto ir verslo sprendimai“ mokėti 3 kartus didesnį nuomos mokestį nei rinkos kaina.Veiklos perkėlimo į UAB „Guze“ požymių pakanka, vertinant ne pavienes aplinkybes, o jų visumą. D. G. nepateikė informacijos, kam jis perleido dviračių atsargas.Nagrinėjamu atveju egzistavo visi Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose nurodyti požymiai, nors įmonės bankrotui pripažinti tyčiniu užtektų ir bent vieno iš jų. Tyčinis įmonės bankrotas gali pasireikšti ir akivaizdžiai aplaidžiu įmonės valdymo organų pareigų vykdymu.Būtent D. G. buvo faktinis įmonės vadovas ir savininkas, ką savo skunde patvirtino V. P.. Tą patvirtina ir 2013 m. lapkričio 16 d. įgaliojimas D. G. veikti UAB „Dvirida“ vardu. R. S. yra D. G. vaiko motina.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „Dvirida“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau ir – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalimi, tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Teismas, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu (ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis). Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje išvardytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas. Kasacinis teismas, formuodamas nuoseklią praktiką dėl tyčinio bankroto sąvokos, gausioje savo praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. Tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma. Nagrinėjamu atveju į teismą su pareiškimu dėl BUAB „Dvirida“ bankroto pripažinimo tyčiniu kreipėsi šios įmonės bankroto administratorius. Jo įsitikinimu, šiuo atveju egzistuoja visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje išvardyti požymiai, leidžiantys spręsti apie tyčinio bankroto buvimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė įmonės nemokumą jau nuo 2013 m. pabaigos ir konstatavo įmonės vadovės V. P. pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą, taip pat sprendė, jog BUAB „Dvirida“ veikla buvo perkelta į kitą įmonę, sudaryti nuostolingi įmonei priklausiusio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo ir nuomos sandoriai, dalis įmonės lėšų, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų eiliškumą ir nesant duomenų apie tokių lėšų pervedimo teisinį pagrindą, pervesta UAB „Turto ir verslo sprendimai“, bankroto administratoriui įmonės dokumentai neperduoti, kas prilygintina jų faktiniam sunaikinimui.

Dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinėje instancijoje

Tiek apeliantai, tiek bankroto administratorius apeliacinėje instancijoje pateikė naujus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas terminas šalims pasisakyti dėl naujų įrodymų priėmimo ir vertinimo. Vadovaujantis CPK 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismui naujai teikiamus įrodymus paprastai atsisakoma priimti. Tačiau byloje kilusio tyčinio bankroto klausimo išnagrinėjimui teismui reikalinga įvertinti naujai šalių pateiktus įrodymus, kas, juos atsisakius pridėti prie nagrinėjamos bylos medžiagos, būtų sudėtinga. Įvertinus tai, kad pirmojoje instancijoje byla išnagrinėta rašytiniame teismo posėdyje, per pakankamai trumpą laiką, kad daugelis įrodymų gauti po pirmosios instancijos teismo nutarties nagrinėjamoje byloje priėmimo, kad apeliacinėje instancijoje šalims buvo sudarytos sąlygos pasisakyti tiek dėl naujų įrodymų priėmimo, tiek dėl jų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas priima visus šalių naujai pateiktus įrodymus ir vertina kartu su byloje jau esančiais duomenimis.

Dėl įmonės nemokumo pradžios momento nustatymo

Apeliantai V. P., R. S. ir D. G. nesutinka su teismo išvadomis, lėmusiomis sprendimą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, mano, kad jos padarytos pažeidus įrodymų vertinimo taisykles – įrodymus įvertinus formaliai. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai sprendė, kad įmonė jau 2013 m. pabaigoje buvo nemoki. Jų įsitikinimu, ši išvada prieštarauja Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. B2-512-198/2014, kurioje buvo atsisakyta kelti UAB „Dvirida“ bankroto bylą. Be to, bendrovė nebuvo nustojusi vykdyti veiklos, atsiskaitymų su kreditoriais, pati turėjo debitorių. Su šiais apeliantų argumentais iš dalies sutiktina.Kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).Viena vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi finansinės atskaitomybės už 2013 m. duomenimis, kuriais rėmėsi ir Vilniaus apygardos teismas, 2015 m. liepos 1 d. nutartimi iškeldamas UAB „Dvirida“ bankroto bylą. 2013 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyta, kad įmonės turimo turto vertė – 1 689 106 Lt (489 198,91 Eur), kurį sudaro beveik tik trumpalaikis turtas (1 668 257 Lt (483 160,62 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 1 675 750 Lt (485 330,75 Eur), įmonės nuostoliai sudarė 172 600 Lt (49 988,41 Eur). Šiais duomenimis teismas pagrįstai galėjo pasiremti kaip viena iš aplinkybių, vertinant įmonės nemokumą. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neanalizavo, kurią dalį įmonės įsipareigojimų sudaro pradelsti įsipareigojimai, nes nustatant įmonės nemokumo būklę ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme reikšmingas būtent pradelstų įsipareigojimų santykis su į įmonės balansą įrašyto turto verte.Kaip pagrįstai atsiliepime į skundus nurodė bankroto administratorius, įmonės pradelstų įsipareigojimų suma yra užfiksuota Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau ir – VMI) 2014 m. spalio 24 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje, kurios duomenimis, beje, remiasi ir apeliantas D. G., įrodinėdamas BUAB „Dvirida“ suteiktų paskolų faktą. Šio operatyvaus patikrinimo metu tikrinta, be kita ko, kreditorių, debitorių įsiskolinimai 2014 m. balandžio 1 d. ir 2014 m. rugpjūčio 31 d. Vien šioje pažymoje įvardytų pradelstų įsipareigojimų suma 2014 m. balandžio 1 d. siekė 1 244 001,88 Lt, 2014 m. rugpjūčio 31 d. pradelstų įsipareigojimų suma išaugo iki 1 543 292,75 Lt. Todėl pritartina bankroto administratoriaus pozicijai, kad Panevėžio apygardos teisme 2014 m. sprendžiant dėl bankroto bylos UAB „Dvirida“ iškėlimo, teismui galėjo būti pateikti ne visi ar neteisingi duomenys apie įmonės turtinę padėtį. Kaip matyti iš Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-512-198/2014, teismas, darydamas išvadą apie įmonės mokumą, rėmėsi, be kita ko, 2014 m. gegužės 7 d. balanso duomenimis už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., pagal kuriuos UAB „Dvirida“ turėjo turto už 2 144 854 Lt, nors dar 2013 m. balanse buvo fiksuota gerokai mažiau turto – 1 689 106 Lt, o pradelsti įsipareigojimai, remiantis 2014 m. gegužės 7 d. balansu, sudarė 131 978,91 Lt, nors, kaip minėta, VMI duomenimis, 2014 m. balandžio 1 d. vien pradelstas įsipareigojimas D. G. pagal suteiktas paskolas sudarė 796 357,9 Lt, ir iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. dar labiau išaugo iki 811 357,90 Lt skolos. Taigi nagrinėjamoje byloje buvo kitų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog įmonės pradelsti įsipareigojimai jau 2014 m. balandžio 1 d. viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės.Tačiau VMI 2014 m. spalio 24 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje užfiksuota ir tai, kad įmonė veiklą net ir tokiomis sąlygomis vykdė. VMI tirtu laikotarpiu UAB „Dvirida“ atliko mokėjimus, bent iš dalies atsiskaitydama su tiekėjais ir kitais kreditoriais. Bankroto administratorius pareiškime taip pat nurodė, kad bendrovė iki 2015 m. sausio mėnesio vykdė veiklą. Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad veiklą įmonė nustojo vykdyti po to, kai 2014 m. lapkričio 25 d. UAB „Dvirida“ atsargos buvo įkeistos D. G., o UAB „Dvirida“ neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, atliktas 2014 m. gruodžio 29 d. vykdomasis įrašas ir prekės D. G. buvo perduotos natūra. Akivaizdu, kad perdavus visas atsargas D. G., įmonė, kurios pagrindinę veiklą sudarė prekyba dviračiais, veiklos vykdyti toliau negalėjo. Todėl neabejotina, kad 2014 m. pabaigoje UAB „Dvirida“ jau buvo pasiekusi nemokumo ribą. Kaip patvirtina apeliantės V. P. kartu su atskiruoju skundu pateikti įrodymai, įmonės vadovė V. P. 2014 m. gruodžio 12 d. pranešimu informavo akcininkę R. S. apie šaukiamą neeilinį akcininko susirinkimą, siekiant, be kitų klausimų, svarstyti ir prastą įmonės finansinę padėtį, taip pat akcininko įnašą nuostoliams padengti. Iš prie šio pranešimo pridėtos pelno (nuostolių) ataskaitos už 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. spalio 31 d. ataskaitinį laikotarpį matyti, kad įmonės nuostolį sudarė 227 205,45 Lt, praėjusiais finansiniais metais – 159 227,33 Lt. Viena vertus, tai rodo, kad įmonės vadovė V. P. ėmėsi veiksmų susidariusiai situacijai spręsti, todėl negalima išvada apie jos kaip įmonės vadovės pareigos kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo pažeidimą 2013 m. Kita vertus, patvirtina teismo išvadą apie 2014 m. pabaigoje egzistavusį bendrovės teisinį ir faktinį nemokumą.

Dėl kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą apribojimo ir atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, vienas iš tyčinio bankroto požymių yra situacija, kai įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Nagrinėjamu atveju spręstina apie šio tyčinio bankroto požymio egzistavimą.Pirmiausia nesutiktina su apelianto D. G. teiginiais, jog jį su UAB „Dvirida“ siejo tik darbiniai ir paskolos santykiai. Iš tiesų byloje pateikta 2011 m. rugsėjo 28 d. darbo sutartis rodo, kad D. G. į darbą UAB „Dvirida“ buvo priimtas konsultanto pareigoms ir dirbo nuo 2011 m. rugsėjo 28 d. iki 2014 m. kovo 31 d., tačiau byloje esančių duomenų visuma leidžia pagrįstai manyti, kad D. G. faktiškai įmonėje atliko vadovo pareigas. Tą patvirtino V. P. savo atskirajame skunde, nurodžiusi, jog UAB „Dvirida“ priklausančių dviračių, patalpų perleidimo sandoriai buvo inicijuoti ir kontroliuojami D. G.. Byloje yra pateikta daug D. G. ir UAB „Dvirida“ sudarytų paskolų sutarčių, kurių bendra suma siekė daugiau kaip 800 000 Lt, nustatyta, kad D. G. nuomojo UAB „Dvirida“ (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) esančias patalpas, kuriose įmonė vykdė savo veiklą (VMI 2014 m. vasario 24 d. operatyvaus patikrinimo pažymos 3 psl.), D. G. pagal 2013 m. lapkričio 6 d. suteiktą įgaliojimą turėjo teisę atstovauti UAB „Dvirida“ teisiniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis dėl UAB „Dvirida“ nuomojamo pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), stogo remonto darbų. Neįtikina D. G. teiginiai, kad jis bendrovėje ėjo išimtinai konsultanto pareigas, turint omenyje, kad apeliantas skolino bendrovei dideles pinigų sumas, nuomojo patalpas, atstovavo įmonei santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Teismas nepripažįsta pagrįstais apelianto teiginių, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-1154-912/2016 V. P. patvirtino, kad ji, o ne D. G., vadovavo BUAB „Dvirida“. Iš minimoje byloje priimto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendimo matyti, kad teismas tokių aplinkybių nenustatė. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje V. P. tvirtina, kad strateginiais bendrovės veiklos klausimais sprendimus priiminėjo D. G.. Sutiktina su apeliantu D. G., jog byloje esančių įrodymų pakanka spręsti apie jo bendrovei suteiktas paskolas. Priešingai nei atsiliepime į skundus nurodė administratorius, byloje buvo pateikti įrodymai apie tai, kad UAB „Dvirida“ paskolintos lėšos (jų dalis) buvo mokėtos – tą pagrindžia su D. G. 2016 m. rugpjūčio 8 d. prašymu dėl rašytinių paaiškinimų ir papildomų dokumentų prijungimo pateikti kasos pajamų orderio kvitai, kuriuose nurodoma mokėjimo paskirtis pagal paskolos sutartis, be to, šie duomenys atsispindi ir paties administratoriaus su pareiškimu dėl tyčinio bankroto pripažinimo pateiktuose skolininkų ir kreditorių sąrašuose, kuriuose užfiksuotas bendrovės įsiskolinimas D. G. pagal suteiktas paskolas, taip pat VMI 2014 m. spalio 24 d. operatyvaus patikrinimo pažyma, kurioje taip pat nurodytas D. G. turimas reikalavimas bendrovei pagal suteiktas paskolas. Todėl neabejotina, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje D. G. suteiktų paskolų faktas ir dydis buvo užfiksuotas. Sutiktina ir su tais apelianto teiginiais, kad jo suteiktos paskolos galėjo prisidėti prie bendrovės veiklos tęstinumo užtikrinimo, galėjimo įsigyti įmonės veikloje reikalingų prekių. Tačiau nenuneigtina yra tai, kad BUAB „Dvirida“ priklausančių atsargų įvairiuose Lietuvos miestuose įkeitimo sandoris sudarytas tik 2014 m. lapkričio 25 d., tuo metu, kai įmonė susidūrė su rimtomis nemokumo problemomis, tokiu būdu suteikiant D. G. kaip vienam iš įmonės kreditorių pirmenybę gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įkeisto turto. Nors pats prekių perėmimas, UAB „Dvirida“ negrąžinus paskolų, savaime kitų kreditorių interesų, kaip nurodo apeliantas, nepažeidžia, nes net ir bankroto atveju pirmiausiai būtų tenkinami hipotekinio kreditoriaus (apelianto D. G.) reikalavimai, tačiau kitų kreditorių interesus pažeidė paties įkeitimo sandorio sudarymas įmonei esant nemokiai ir lėmė visišką įmonės veiklos nutraukimą. Turint omenyje tai, kad D. G. atliko faktinio vadovo pareigas ir priimdavo sprendimus strateginiais bendrovės veiklos klausimais, situacija, kai jis sudarė įkeitimo sandorį, matydamas, jog bendrovė nebus pajėgi atsiskaityti su visais kreditoriais, neabejotinai reiškė nesąžiningą kitų kreditorių atžvilgiu elgesį, taip pat dėl šio D. G. žingsnio kreditorių galimybė nukreipti išieškojimą į UAB „Dvirida“ turtą tapo apribota ar iš esmės neįmanoma.Sutiktina su bankroto administratoriumi, kad apeliantas D. G. nepateikė jokių įrodymų pagrįsti savo teiginiams, jog D. G. perduotų atsargų rinkos kaina yra žemesnė nei buvo nurodyta balansinė vertė įkeitimo lakšte (CPK 178 straipsnis). Apeliantas nepagrindė, kad įkeitimo lakšte buvo nurodyta būtent balansinė prekių vertė. Kaip matyti iš paties įkeitimo lakšto turinio, nurodoma įkeičiamo turto vertė nustatyta šalių susitarimu, bendra įkeitimo objektų vertė – 1 361 446 Lt, kai užtikrintos prievolės dydis – 757 430,90 Lt. Aptartų duomenų pagrindu darytina labiau tikėtina išvada, kad užtikrinto turto vertė viršijo užtikrintos prievolės dydį, todėl ir dėl šios priežasties įkeitimo sandorio sudarymas pažeidė BUAB „Dvirida“ bei kitų jos kreditorių interesus. Be to, aplinkybę, kad bendrovėje atsiskaitymai ir su kitais kreditoriais buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų eiliškumą, pagrindžia ir VMI 2014 m. spalio 24 d. operatyvaus patikrinimo pažyma (4 psl.), kurioje tokia išvada padaryta, kaip nurodoma, atlikus išsamią bankų sąskaitų ir kasos knygos išrašų analizę. Pavyzdžiui, pažymoje nurodyta, kad 2014 m. balandžio 11 d. bendrovė pervedė 20 411,72 Eur (70 477,59 Lt) įmonei Pending system GMBH-CO.KG, nors tuo metu bendrovės įsiskolinimas biudžetui sudarė 71 864,14 Lt.Pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad UAB „Dvirida“ 2014 m. kovo – 2014 m. spalio mėn., pažeisdama CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, bendrovei „Turto ir verslo sprendimai“ pervedė 148 956 Lt (43 140,63 Eur). Nors byloje esantis banko sąskaitos išrašas, taip pat šalis sieję sutartiniai santykiai (byloje esančios 2014 m. vasario 14 d. paskolos sutartis Nr. 14/02/14, 2014 m. balandžio 1 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 14/04/01) neleidžia vienareikšmiai spręsti, kad nurodyti mokėjimai UAB „Turto ir verslo sprendimai“ buvo atlikti nesant tam jokio teisinio pagrindo – dažnu atveju ir pačioje mokėjimo pavedimų paskirtyje būdavo nurodoma sutartis, sąskaita ar kitas teisinis pagrindas mokėjimui atlikti, tačiau, kaip minėta, byloje esant duomenų, jog tuo metu egzistavo bendrovės įsiskolinimas biudžetui, spręstina, kad tokiu būdu buvo pažeistas atsiskaitymų eiliškumas.

Dėl nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių sudarymo

Vienas iš tyčinio bankroto požymių – atvejis, kuomet buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2014 m. kovo 27 d. buvo sudarytas BUAB „Dvirida“ nenaudingas sandoris – UAB „Turto ir verslo sprendimai“ buvo parduotas didelės vertės UAB „Dvirida“ priklausęs nekilnojamasis turtas – negyvenamosios patalpos – sandėlys, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir gamybinis pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nors byloje nėra duomenų, kad pagal šį sandorį pardavėjai UAB „Dvirida“ buvo sumokėta sutartyje nurodyta ar kita suma. Apelianto D. G. teigimu, teismas nepagrįstai vertino, kad už parduotą nekilnojamąjį turtą nebuvo atsiskaityta. Pasak apelianto, UAB „Turto ir verslo sprendimai“, suteikdama paskolą UAB „Dvirida“, sumokėjo už pirkėją UAB „Drivida“ šio turto pardavimo kainą pardavėjai BUAB „Saginda“ ir tik po to UAB „Dvirida“ įgijo nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą. Su šiais apelianto argumentais iš esmės sutiktina. Byloje esantis 2014 m. vasario 14 d. mokėjimo pavedimas Nr. 4 iš tiesų patvirtina, kad UAB „Turto ir verslo sprendimai“ sumokėjo BUAB „Saginda“ 630 000 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodant „pagal 2012-12-18 be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį už UAB „Dvirida“. Nors 2012 m. gruodžio 18 d. be varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nurodyta 770 000 Lt pirkėjai BUAB „Dvirida“ parduodamo turto kaina, D. G. apeliacinėje instancijoje pateikti įrodymai – BUAB „Saginda“ kreditorių komiteto posėdžio protokolas Nr. 14 – patvirtina, kad kreditorių komitetas nusprendė sumažinti pirkėjai UAB „Dvirida“ turto pardavimo kainą iki 650 000 Lt, įskaičiuojant sumokėtą 20 000 Lt avansą. Toks sprendimas priimtas įvertinus tai, kad nurodytas nekilnojamasis turtas yra nekokybiškas, turi akivaizdžiai matomų trūkumų – stogas yra pažeistas, avarinės būsenos, sugadintas dėl sniego ir kt., pastatų būklės pagerinimui skubiai reikalingos papildomos piniginės lėšos (pagal lokalinę sąmatą – 160 000 Lt). Pagal pateiktus duomenis nustatyta, kad 20 000 Lt avansą pardavėjai UAB „Saginda“ sumokėjo pati UAB „Dvirida“, o likusią 630 000 Lt sumokėjo UAB „Turto ir verslo sprendimai“. Pardavėjos BUAB „Saginda“ kreditorių nuspręsta sumažinti parduodamo turto kaina iki 650 000 Lt iš esmės atitiko ir nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitoje Nr. A15/12/10-1 nustatytą ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertę 2014 m. kovo 27 d. – 167 600 Eur. Todėl pripažintina, kad teismo išvada, jog ginčo nekilnojamasis turtas buvo perleistas neatlygintinai, padaryta neišsamiai atlikus byloje esančių įrodymų vertinimą.Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos kaina buvo aukštesnė nei vidutinė, todėl 2014 m. kovo 21 d. UAB „Turto ir verslo sprendimai“ ir UAB „Dvirida“ sudaryta nuomos sutartis vertintina kaip nuomininkei UAB „Dvirida“ nuostolingas sandoris. Byloje nustatyta, kad UAB „Turto ir verslo sprendimai“ vadovu minėto nuomos sandorio metu buvo D. G. (pagal byloje esančius Juridinių asmenų registro duomenis šios įmonės vadovu ir akcininku esantis nuo 2013 m. vasario 7 d.). Pritartina teismo išvadai, kad D. G. veiksmais prioritetiškai buvo siekiama didesnės naudos suteikimo kitai jo vadovaujamai įmonei – UAB „Turto ir verslo sprendimai“, tokiu būdu pažeidžiant UAB „Dvirida“ interesus. Pritartina teismo išvadoms, jog ginčo patalpų nuomos UAB „Dvirida“ kaina (1,70 Eur už 1 kv. m) buvo tris kartus didesnė už UAB „Daik“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodytą šio turto nuomos kainą (0,54 Eur už kv. m). Ši turto nuomos kaina (0,54 Eur už kv. m) buvo nustatyta 2014 m. kovo 27 d. nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ataskaitoje Nr. A15/12/10-1, t. y. ginčui aktualiu metu. Sutiktina su apeliantais, kad šios ataskaitos pagrindinis tikslas buvo nustatyti ne patalpų nuomos rinkos kainą, o nekilnojamojo turto rinkos vertę, kas laikytina skirtingais dalykais, tačiau nustatant nekilnojamojo turto vertę naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo) metodu, apskaičiuota patalpų nuomos rinkos kaina, įvertinus, be kita ko, laiko ir ploto pataisos koeficientus. Todėl abejoti, kad šioje ataskaitoje nustatyta patalpų nuomos vertė būtų nustatyta neteisingai, nėra pagrindo. Atsižvelgtina ir į tai, kad šios patalpos, kaip UAB „Dvirida“ buvo nurodžiusi prašyme BUAB „Saginda“ administratoriui dėl parduodamo turto kainos sumažinimo, buvo prastos būklės, joms pagerinti buvo būtinas remontas, ką patvirtina ir prie 2015 m. gegužės 15 d. specialisto išvados pridėtos įlūžusio stogo fotonuotraukos, darytos 2014 m. sausio 9-10 d. Apelianto D. G. apeliacinės instancijos teismui pateikta UAB „Turto ir verslo sprendimai“ ir UAB „Magnum veterinarija“ 2014 m. gruodžio 4 d. negyvenamųjų patalpų, kurios anksčiau buvo nuomojamos UAB „Dvirida“, nuomos sutartis nurodytų teismo išvadų nepaneigia. Pažymėtina, kad ši nuomos sutartis buvo sudaryta vėliau nei patalpos buvo išnuomotos UAB „Dvirida“, taip pat po to, kai buvo atliktas stogo remontas, todėl lyginti šiose dviejose sutartyse nustatytas kainas nėra pagrįsta.Tai, kad D. G. veikė pažeisdamas UAB „Dvirida“ interesus, patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 22 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1154-912/2016 nustatytos aplinkybės, kad 2014 m. kovo 31 d. buvo pasirašyta rangos sutartis dėl ginčo nekilnojamojo turto stogo remonto darbų, užsakovu nurodant UAB „Dvirida“, nors prieš kelias dienas, 2014 m. kovo 27 d., sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi šis turtas buvo parduotas UAB „Turto ir verslo sprendimai“. Sprendime nurodoma, kad darbus rangovė atliko per du mėnesius nuo rangos sutarties sudarymo. Nors šis teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau iš jame nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad D. G. veikė atstovaudamas UAB „Dvirida“ teisiniuose santykiuose dėl stogo remonto darbų atlikimo, įsipareigojimus pagal rangos sutartį prisiimant UAB „Dvirida“, nors realiai naudos gavėja buvo D. G. valdoma įmonė – UAB „Turto ir verslo sprendimai“.

Dėl verslo perkėlimo į kitą įmonę

Pirmosios instancijos teismas sprendė esant požymių, kad UAB „Dvirida“ verslas buvo perkeltas į UAB „Guze“. Ši išvada motyvuojama tuo, kad visos bendrovės atsargos buvo perduotos UAB „Guze“, kuri ir toliau vykdo tą pačią, kaip vykdė ir UAB „Dvirida“, veiklą bei naudoja prekės ženklą „Dviratis plius“, kurį, vykdydama veiklą, naudojo UAB „Dvirida“; kad į UAB „Guze“ perėjo dirbti dalis UAB „Dvirida“ darbuotojų. Tokios teismo išvados nėra pagrįstos jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl sutiktina su apeliantų argumentais, jog šiai išvadai padaryti byloje neužtenka įrodymų.Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad visos bendrovės atsargos – dviračiai ir jų dalys, buvo perduotos UAB „Guze“ – teismas tokias išvadas darė remdamasis vien bankroto administratoriaus nurodytomis, jam teiktais žodiniais darbuotojų paaiškinimais pagrįstomis aplinkybėmis. Byloje nustatyta, kad D. G. dviračius iš UAB „Dvirida“ perėmė 2014 m. lapkričio 25 d. įkeitimo sandorio pagrindu, o byloje esančioje 2016 m. rugpjūčio 18 d. pažymoje UAB „Guze“ patvirtina, kad nuo 2014 m. iki dabar jokių prekių – dviračių, iš D. G. nėra gavusi. Apie tai, kad buvę BUAB „Dvirida“ darbuotojai perėjo dirbti į UAB „Guze“, teismas sprendė taip pat tik iš bankroto administratoriaus pareiškime nurodytų, bet jokiais įrodymais nepagrįstų, aplinkybių, byloje neišreikalavus nei duomenų apie abiejų įmonių darbuotojus, nei apklausus kaip liudytojus darbuotojus, kuriems būtų žinomos tokios aplinkybės. Bankroto administratoriaus pareiškime nurodytos aplinkybės turėjo būti kritiškai vertinamos ir dėl to, kad bylos nagrinėjimo metu jis teigė, jog jam nebuvo perduoti nei įmonės turtas, nei dokumentai. Todėl darytina išvada, jog byloje nebuvo įrodyta buvus verslo perkėlimą iš UAB „Dvirida“ į UAB „Guze“.

Dėl procesinės bylos baigties

Minėta, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje išvardytų požymių, dėl kurio kilo bankrotas. Todėl nagrinėjamu atveju nustačius, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, ir buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintas atsiskaitymų eiliškumas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktai), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas BUAB „Dvirida“ bankrotą tyčiniu, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, todėl atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos nutarties (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Į esminius skundų argumentus atsakyta. Dėl kitų apeliantų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.BUAB „Dvirida“ bankroto administratorius nepateikė įrodymų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir faktą, todėl jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.