- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-09
- Bylos Nr.
- e2-389-1064/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04033-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Sigita Fomičiova
- Ieškovas
- J. V.
- Atsakovas
- A. Z., N. Z.
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Teisinė sfera“, notarė J
- Advokatai
- Raimonda Lazauskienė, Paulius Alšauskas
- Kategorijos
- 2.1.2.4Negaliojantys sandoriai
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovams A. Z. ir N. Z. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys byloje – uždaroji akcinė bendrovė „Teisinė sfera“, notarė J. K. ir anstolė A. A..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiais 2014-03-04 vekselius, pasirašytus ieškovo J. V., išduotus A. Z. ir N. Z., pripažinti negaliojančiais 2015 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus miesto 45-ojo notarų biuro notarės J. K. vykdomuosius įrašus Nr. JK-5932 ir Nr. JK-5934, bei priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškiniu ieškovas taip pat prašė atleisti jį nuo 445 Eur dalies žyminio mokesčio sumokėjimo arba mokėjimą atidėti iki bylos baigties ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti antstolę A. A. sustabdyti bet kokius išieškojimo veiksmus vykdomosiose bylose pagal Vilniaus miesto 45-ojo notarų biuro vykdomuosius įrašus Nr. JK-5932 ir Nr. JK-5934 dėl sumų išieškojimo iki šios bylos baigties.
2018 m. vasario 12 d. nutartimi teismas tenkino ieškovo prašymą atidėti 445 Eur dalies žyminio mokesčio sumokėjimą iki byla bus išnagrinėta ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones - sustabdė bet kokius priverstinio vykdymo veiksmus antstolės A. A. vykdomose vykdomosiose bylose Nr. 0036/15/03041 ir Nr. 0036/15/03042 pagal Vilniaus miesto 45-ojo notarų biuro vykdomuosius įrašus Nr. JK-5932 ir Nr. JK-5934 dėl sumų išieškojimo iš skolininko J. V. išieškotojos uždarosios akcinės bendrovės „Teisinė sfera“ naudai.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad su sūnumi R. V. gyveno privačiame name adresu (duomenys neskelbtini). Pusė šio namo ir žemės sklypo nuosavybės teise priklausė ieškovui, kita dalis – ieškovo sutuoktinei S. V., kuri 2012 metais mirė. Pažymėjo, kad jis yra nedarbingas ir neįgalus – jam nustatytas sunkus regėjimo sutrikimas, jo vienintelis pajamų šaltinis yra kiek didesnė nei 200 Eur dydžio pensija. Su ieškovu kartu gyvenantis sūnus R. V. taip pat yra neįgalus – serga sunkia psichine liga, jo vienintelės pajamos yra neįgalumo pašalpa. Gyvendami kartu tėvas ir sūnus, pagal galimybes, rūpinasi vienas kitu.
Ieškovas nurodė, kad 2015 metų pradžioje ženkliai sutrikus jo regėjimui tapo sudėtinga išlaikyti namą (namas šildomas kietu kuru, yra senos statybos, neapšiltintas, kiauru stogu), todėl priėmė sprendimą namą parduoti. Nurodė, kad 2015 m. birželio mėnesį ieškovo sūnus R. V. Vilniuje susipažino su asmeniu, vardu R., kuriam papasakojo, jog su tėvu ketina parduoti namą Kaune bei apsikeitė kontaktine informacija. Asmuo, prisistatęs R., 2015 m. liepos pradžioje apsilankė Kaune, apžiūrėjo ieškovo parduodamą namą ir pažadėjo ši namą nupirkti. Nors nebuvo aptartos jokios konkrečios būsimo nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, ieškovui pasirašymui buvo pateikti dokumentai teigiant, kad ieškovo parašai ant dokumentų reikalingi siekiant greičiau sutvarkyti sandoriui reikiamus dokumentus, ieškovui taip pat buvo paaiškinta, kad turi būti pasirašytas pasižadėjimas, kad namas kitiems interesantams parduotas nebus.
Ieškovo teigimu, kaip paaiškėjo vėliau, ieškovas 2015 m. liepos pradžioje asmens, vardu R., vizito ieškovo namuose metu pasirašė ne pasižadėjimą parduoti namą ir leidimą tvarkyti namo dokumentus, bet ginčijamus vekselius, t. y:
Šalies argumentai
1) 2014-03-04 dienos paprastąjį vekselį 38 000 Lt sumai, pagal kurį įsipareigojo apmokėti atsakovui A. Z. iki 2015-09-01 dienos.
2) 2014-03-04 dienos paprastąjį vekselį 38 000 Lt sumai, pagal kurį įsipareigojo apmokėti N. Z. iki 2015-09-01 dienos.
Ieškovas teigia, kad tikėtina, jog vekselių apmokėjimo data yra įrašyta vėliau, ne vekselių pasirašymo metu, kadangi, jų apmokėjimo terminas yra įrašytas ne ieškovo ranka.
Nurodė, kad asmuo, vardu R., klasta pagrobė ieškovo segtuvą su namo ir kitais dokumentais, o dėl dokumentų pagrobimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2016 m. sausio 14 d. buvo nutrauktas nenustačius, jog buvo padaryta nusikalstama veika, kadangi dokumentai ieškovui buvo sugrąžinti. Atkreipė dėmesį į tai, kad vėliau asmens tapatybės kortelę nežinomi asmenys ieškovui atsiuntė paštu, o namo ir kitų dokumentų segtuvas atsidūrė pas atsakovą A. Z., kuris juos grąžino perduodamas policijos įstaigai.
Taip pat nurodė, kad 2015 m. rugsėjį paštu gavo atsakovų N. Z. ir A. Z. 2015 m. rugsėjo 2 d. dieną surašytus pranešimus apmokėti du paprastuosius vekselius, po 38 000 Lt kiekvieną. Kadangi reikalavimus atsiuntę asmenys (atsakovai) ieškovui nebuvo nei pažįstami, nei žinomi, jokių pinigų ieškovas iš šių asmenų nesiskolino ir kitais būdais gavęs nebuvo, pamanęs, kad tai, tikėtina, yra susiję, su jo dokumentų pagrobimu ir asmens duomenų panaudojimu, kreipėsi į teisėsaugos institucijas prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą.
Pažymėjo, kad dėl šios nusikalstamos veikos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, baudžiamoji byla perduota į Kauno apylinkės teismą, kurioje atsakovas A. Z. buvo kaltinamas tuo, kad parengęs du vekselius, kuriais neva ieškovas pasiskolina iš atsakovų po 38 000 Lt (11 005,56 Eur), iš viso 76 000 Lt (22 011,12 Eur), taip pat kad vekseliuose nurodė nerealią sudarymo datą „2014-03-04“ bei vietą „Vilnius“.
Ieškovas nurodė vekselius pasirašęs dėl savo neišprusimo, sunkios sveikatos būklės (didelis akispūdis, glaukoma, senatvinė katarakta - dėl to ieškovas viena akimi nemato, o kita mato tik 5 proc.), nesuvokdamas dokumentų turinio.
Ieškovas taip pat pažymėjo, kad jis atsakovams jokių neprotestuotinų vekselių sąmoningai niekada nėra išdavęs ir jokių piniginių sumų, nei paskolos, nei kokia kita forma iš atsakovų nėra gavęs. Atsakovai A. ir N. Z. turėdami du fiktyvius neprotestuotinus paprastuosius vekselius, kuriuos, tikėtina, gavo per asmenį, vardu R., 2015-09-18 pateikė Vilniaus m. 45-ajam notaro biurui, kurio notarė atliko vykdomuosius įrašus.
Nurodė, kad 2015-10-02 atsakovai perleido reikalavimo teises, kylančias iš Vilniaus m. 45-ojo notaro biuro išduotų vykdomųjų įrašų, naujam kreditoriui UAB „Teisinė sfera. Pastaroji 2015 m. spalio 9 d. vekselius su vykdomaisiais įrašais pateikė išieškojimui antstolės A. A. kontorai. Antstolė pradėjo vykdymo veiksmus, tačiau gavusi informaciją apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, 2015-10-28 patvarkymu šiuos veiksmus sustabdė. Antstolė 2015-11-05 surašė turto arešto aktus Nr. 97 ir Nr. 98 , kuriais areštavo ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, atsiradus realiam namo pirkėjui, ieškovas sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria pardavė dalį namo ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), E. B.. Kadangi parduodamas turtas antstolės buvo areštuotas pagal ginčijamus vekselius, namo pirkėjas E. B. 2016-05-03 pervedė 24 803 Eur į antstolių depozitinę sąskaitą, kaip alternatyvą areštuotam nekilnojamajam turtui.
Ieškovo teigimu, jis ginčijamus vekselius pasirašė nesuvokdamas prisiimto įsipareigojimo ir negaudamas vekselyje nurodytų piniginių sumų, o konkrečiai - dėl apgaulės, kadangi buvo suklaidintas, kokius dokumentus pasirašo. Vekselius pasirašymui pateikęs asmuo („R.“) jį apgavo teigdamas, kad dokumentus reikia pasirašyti dėl greitesnio namo pardavimo sutvarkymo, dokumentų turinys ir jų tikroji paskirtis ieškovui pasirašymo metu išaiškinti nebuvo, atvirkščiai, buvo siekiama nuslėpti, koks dokumentas yra pasirašomas. Ieškovas buvo linkęs pasikliauti dokumentus pasirašyti pateikusiu asmeniu, nes tikėjo, kad šis jam padės parduoti namą. Ieškovo manymu, esminė faktinė aplinkybė šioje situacijoje yra ta, kad ginčijami vekseliai buvo pasirašyti ne tą dieną, kuri yra ant jų nurodyta (2014-03-04), o daugiau nei po metų - 2015 metų liepos mėn. ieškovui pasirašius ant vekselių, vekseliuose nurodytos sumos, t. y. 76 000 Lt, perduotos niekada nebuvo.
Ieškovo teigimu, 2014 metais jis neturėjo planų parduoti namo, nes tam nebuvo jokio poreikio, ieškovas pardavė žemės sklypą ir turėjo pinigų pragyvenimui, sveikata tada dar nesiskundė, todėl jokie skelbimai apie jo parduodamą namą internete talpinami nebuvo ir atsakovas jų matyti negalėjo, o šias aplinkybes patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija.
Nurodė, kad ikiteisminiame tyrime dėl dokumentų pagrobimo yra ir kitos šios bylos nagrinėjimui aktualios informacijos. Tyrime nustatyta, kad dokumentus iš ieškovo ir jo sūnaus pavogė asmuo vardu „R.“. Baudžiamojoje byloje dėl atsakovo sukčiavimo šis asmuo nebuvo identifikuotas, tačiau ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai su šiuo asmeniu bendravo telefonu. Taip pat buvo nustatyta, kad „R.“, laikotarpiu 2015 m. gegužės 20 d. – 2015 m. liepos 23 d. su atsakovu A. Z. telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) bendravo iš viso 29 kartus, o su nukentėjusiojo sūnumi tuo pačiu laikotarpiu bendravo 11 kartų. Apie tai, kad „R.“ ir yra tas tarpininkas, per kurį atsakovas derino namo (duomenys neskelbtini) pirkimą ir, kad būtent šis asmuo dalyvavo pasirašant vekselius ir perduodant pinigų sumas, bylos nagrinėjimo teisme metu yra nurodęs ir pats atsakovas. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog šie asmenys (atsakovas, asmuo vardu R. ir ieškovo sūnus) bendravo 2015 metų vasarą, o tuo tarpu nė vienoje iš bylų nėra jokios informacijos, kad jie būtų turėję kokių nors ryšių ar bendravę anksčiau.
Ieškovo teigimu, tą pačią dieną, kurią atsakovas teigia su ieškovu pasirašęs vekselius ir jam perdavęs pinigų sumas, ieškovas buvo Alytaus mieste, kur kartu su giminaičiais sudarė žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Apklausos ikiteisminio tyrimo metu atsakovas ieškovą apibūdino kaip itin silpnos regos žmogų, viena pabalusia akimi ir, kad toks jis buvo vekselių pasirašymo dieną, tačiau, kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos, tą dieną kartu su ieškovu buvę asmenys, taip pat apklausti baudžiamojoje byloje, pateikė visiškai priešingą informaciją - jie visi nurodė, kad ieškovas matė gerai, galėjo aiškiai perskaityti tekstą ir jį pasirašė. Baudžiamojoje byloje pateikta 2014-03-04 dienos žemės - pirkimo pardavimo sutartis su ieškovo parašu, iškurios matyti, kad parašas yra tiesus, nepanašu, jog dokumentas būtų pasirašytas regėjimo negalią turinčio žmogaus, o ant, neva, tą pačią dieną vos po kelių valandų ieškovo pasirašytų vekselių, ieškovo parašai atrodo kaip regėjimo negalią turinčio žmogaus. Ieškovo manymu, analizuojant vekseliuose padėtus jo parašus, net ir ne ekspertui yra nesunku suprasti, kad šie parašai atitinka vėlesnį rašysenos braižą (po to, kai jam stipriai sutriko regėjimas 2015 metų pradžioje) ir net ne ekspertui turėtų būti visiškai akivaizdu, kad žmogaus rašysena per kelias valandas taip pasikeisti negali.
Nurodė, kad yra neįtikėtina, jog atsakovas žinodamas, jog namo pardavimas yra stipriai suvaržytas bei turėdamas suvokti, kad ieškovas su sūnumi vargiai galės savarankiškai susitvarkyti paveldėjimo ir kitus dokumentus, nes yra neišprusę, be to turi fizinių ir psichinių negalių (ieškovas beveik aklas, ieškovo sūnus - sergantis sunkia psichine liga), be konkretaus užstato ar garantijų atidavė visas, kaip pats teigia, savo šeimos turėtas ir per ilgą laiką sukauptas santaupas. Ieškovas pažymėjo, kad perdavęs pinigus atsakovas daugiau nei metus visiškai nesirūpino ir nesigilino, ar ieškovas tvarko paveldėjimo dokumentus, su juo neturėjo jokių kontaktų ir nesidomėjo, ar namas nebuvo perleistas kitiems asmenims (jokia šalių komunikacija baudžiamojoje byloje iki pat 2015 m. liepos mėnesio nėra nustatyta).
Ieškovas taip pat pažymėjo, kad, vadovaujantis teisine logika ir teismų išaiškinimais, susitarimas gali būti pasiekiamas tik sąmoningais ir valingais šalių veiksmais, derinant abiejų šalių pozicijas, ir gali būti laikomas pasiektu tik tada, kai abi šalys įsitikinusios, jog kita šalis jį suvokė ir įsipareigojo jo laikytis. Tačiau, ieškovo teigimu, akivaizdu, kad jis nesuvokė sandorio turinio bei nežinojo apie jo esmę bei ne tokių jo padarinių tikėjosi. Išorinis valios išreiškimas (parašas) neatspindėjo jo vidinės valios. Tą puikiai žinojo ir suprato atsakovas, kuris sąmoningais veiksmais siekė apgaulės būdu įgyti reikalavimo teisę. Todėl, atsižvelgiant į vyraujantį principą, kad iš neteisėtumo negali kilti teisė.
Ieškinyje nurodė, kad ginčijami vekseliai buvo pasirašyti Kaune ir dėl to jokių abejonių nėra keliama, tačiau ant abiejų vekselių nurodyta jų pasirašymo vieta - Vilnius. Vienas iš vekselių yra išduotas atsakovei N. Z., nors byloje nėra ginčo, kad N. Z. ir ieškovas niekada iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo nėra susitikę ir atsakovė pati yra patvirtinusi, kad jokių pinigų ieškovui niekada nėra perdavusi, be kita ko, priešingai nei nurodoma ant abiejų vekselių, realiai vekseliai buvo pasirašyti ne 2014 m. kovo 4 d., o 2015 metų liepą.
Ieškovo manymu, jeigu vekseliais buvo apmokama už neva įsigyjamą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), tai toks sandoris įprastai įforminamas dvišale pirkėjo ir pardavėjo sutartimi, kuri dažniausiai įvardinama kaip preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis. Todėl vekseliais negalėjo būti įformintas preliminarus nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris, nes tokia „sandorio“ forma niekaip neįrodo, jog ieškovas realiai gavo vekseliuose nurodytą sumą, bei neįrodo ieškovo įsipareigojimo parduoti savo nekilnojamąjį turtą A. Z.. Vekseliai negali būti laikoma preliminariosios sutarties vykdymo užtikrinimo priemonė, nes tokios sutarties šalys sudariusios nebuvo. Todėl ieškovas mano, kad pasirašyti vekseliai turi esminių formos ir turinio trūkumų, neatitinka Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme vekselio formai keliamų reikalavimų, todėl turėtų būti pripažinti negaliojančiais dar ir šiuo pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovai A. Z. ir N. Z. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka.
Atsakovai nurodė, kad ieškovo paaiškinimai apie tai, jog vekseliai buvo pasirašyti apgaulės būdu yra visiškai nepagrįsti, paremti vien melagingomis aplinkybėmis, neatitinkančiomis faktinės situacijos. Vekseliai buvo išduoti pagrįstai, siekiant užtikrinti pinigų grąžinimą, todėl nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo juos naikinti.
Atsakovų teigimu, kad 2014 m. A. Z. pažįstamas G. R. pasiūlė atsakovui pirkti ieškovui priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad namas parduodamas, G. R. sužinojo iš skelbimo internete, nurodė atsakovui tarpininko numerį, su kuriuo atsakovas susisiekė ir kartu nuvyko pas ieškovą apžiūrėti parduodamo turto. Namas atsakovą sudomino, tačiau, susipažinus su namo dokumentais paaiškėjo, jog nėra sutvarkyti paveldėjimo dokumentai po ieškovo sutuoktinės mirties. Grįžęs namo atsakovas pasitarė su savo sutuoktine, atsakove N. Z., ar jiems verta pirkti šį namą, kadangi tuo metu atsakovai ieškojo turto, kurį įsigytų kaip investiciją, t. y. suremontuotų ir parduotų tretiesiems asmenims. Atsakovo sutuoktinė pritarė, kad ieškovui priklausančio namo įsigijimas būtų puiki investicija, todėl atsakovai nusprendė įsigyti turtą. Nurodė, kad su ieškovu buvo susitarta dėl kito susitikimo, kurio metu atsakovas, siekdamas užtikrinti namo įsigijimą, padavė ieškovui 76 000 Lt.
Siekdamas užtikrinti perduotų pinigų grąžinimą, jei atsakovams nepavyktų įsigyti turto, atsakovas ieškovui taip pat pateikė du vekselius: vieną, kuriuo ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui A. Z. 38 000 Lt, kitą tai pačiai sumai atsakovės N. Z. vardu. Pateikti du atskirus vekselius atrodė logiška, atsižvelgiant į tai, kad atsakovai yra susituokę ir visas jų turtas jiems priklauso lygiomis dalimis. Atsakovai pažymėjo, kad vekselius ieškovas pasirašė laisva valia, nieko neįkalbėtas, puikiai suprasdamas šio vertybinio popieriaus esmę. Atsakovas A. Z. matė, kad ieškovas pasirašė kreivai, tačiau į tai nekreipė dėmesio, kadangi ieškovas buvo seno amžiaus žmogus, pavargęs, o vekselius pasirašė antroje dienos pusėje, link vakaro. To paties susitikimo metu A. Z. iš ieškovo paėmė namo dokumentus, kuriuos vėliau perdavė tarpininkui tam, kad būtų pradėti tvarkyti paveldėjimo dokumentai. Vėliau tas tarpininkas dingo, tačiau po kurio laiko atsirado kitas tarpininkas vardu R. („R.“), kuris sakė atstovaujantis ieškovo interesus ir ketina iki galo sutvarkyti paveldėjimo dokumentus. Pastarasis vis prašydavo iš atsakovo smulkių pinigų, būdavo neblaivus. Atsižvelgdamas į neadekvatų tarpininko elgesį, atsakovas paprašė jo grąžinti namo dokumentus, nes bijojo, kad tarpininkas turtą parduos kitiems. Atsakovo teigimu, situacija nesikeitė, paveldėjimo dokumentai vis nebuvo tvarkomi, dėl ko suėjus vekselių įvykdymo terminui, atsakovai kreipėsi į ieškovą dėl vekselių apmokėjimo, po to dėl išieškojimo, kadangi buvo aišku, jog ieškovas atsakovams namo nebeparduos. Vėliau atsakovas A. Z. policijos buvo iškviestas į apklausą, nes ieškovas kreipėsi į policiją dėl suklastotų vekselių. Apklausos metu atsakovas atsitiktinai sužinojo, kad policija ieško ieškovo namo dokumentų, tada atsakovas juos policijai atidavė.
Nors ieškovas ieškinį grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.91 straipsniu, t. y. tuo, kad vekseliai buvo sudaryti nesant jo laisvos valios, panaudojant apgaulę ir kad jis faktiškai jokių pinigų iš atsakovų nėra gavęs, tačiau apgaulės turinį ieškovas grindžia ta pačia apgaulės sudėtimi, kuri jau buvo nagrinėta baudžiamoje byloje, siekiant nustatyti, ar A. Z. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Iš to seka pagrįsta išvada, kad ieškovas pareikštu ieškiniu siekia civilinio proceso tvarka užginčyti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžio teisėtumą. Tiek nagrinėjant bylą baudžiamojo proceso tvarka, tiek civilinio proceso tvarka, esminė aplinkybė, atsakovų manymu, yra ta, ar tarp šalių buvo sudarytas pirminis sandoris, kurio pagrindu buvo išduoti vekseliai, t. y. ar A. Z. perdavė J. V. 76 000 Lt avansą už norimą įsigyti turtą, ar vis tik panaudodamas apgaulę išgavo iš ieškovo vekselius faktiškai jokių pinigų ieškovui neperduodamas. Pažymėjo, kad šios aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos baudžiamojoje byloje ir teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių ieškovo paaiškinimus ir paneigiančių atsakovo A. Z. nurodytas aplinkybes, kad 2017 m. kovo 4 d. perdavė ieškovui 76 000 Lt grynaisiais pinigais.
Atsakovų nuomone, baudžiamojoje byloje Nr. 1-845-813/2017 nustatytos aplinkybės šioje civilinėje byloje turi būti vertintinos kaip prejudiciniai faktai, kurių iš naujo tirti ir įrodinėti nereikia.
Šalies argumentai
Ieškovas klaidina teismą, nurodydamas, kad gavęs atsakovų reikalavimą įvykdyti prievolę pagal vekselius jis iškarto suprato, jog asmuo vardu „R.“ veikdamas iš vien su A. Z. jam bus davęs pasirašyti ant ginčijamų vekselių, dėl ko nedelsiant kreipėsi į policiją, dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pažymėjo, kad ieškovas į Kauno miesto Santakos policijos komisariatą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą kreipėsi nurodydamas, jog jis jokių vekselių niekada nepasirašė, kad vekseliai neegzistuoja, o jei ir egzistuoja, tai parašas yra ant jų tikrai ne jo. O šias aplinkybes patvirtina paties ieškovo byloje pateiktas 2015-09-11 pareiškimas. O versiją esą vekselius ieškovui davė pasirašyti asmuo vardu „R.“, ieškovas ikiteisminiame tyrime pristatė vėliau, t. y. teismo ekspertams patvirtinus, kad ant vekselių pasirašė jis pats asmeniškai. Atsakovai teigia, kad viso ikiteisminio tyrimo metu ieškovas kategoriškai teigė, jog vekselių nėra matęs apskritai, tačiau 2017 m. gegužės 10 d. vykusio teisiamojo teismo posėdžio metu pats pripažino ne tik tai, kad vekselius pasirašė, bet ir tai, kad vekselius skaitė ir matė, jog įsipareigoja sumokėti skolą apie 20 000 ar 30 000 dydžio litais. Pažymėjo ir tai, kad viso ikiteisminio tyrimo metu ieškovas kategoriškai teigė, jog A. Z. apskritai nėra matęs, jog pirmą kartą A. Z. pamatė tik akistatos metu policijos komisariate, t. y. 2015 m. gruodžio 17 d., tačiau ir šios esminės bylos aplinkybės buvo paneigtos, baudžiamojoje byloje nustačius, kad A. Z. jau 2015 m. lapkričio 3 d. iš nuotraukų atpažino J. V. kaip asmenį, kuriam perdavė 76 000 Lt grynaisiais, be to, apklausos metu apibūdino tiek J. V., tiek R. V. išvaizdą ir namo interjerą.
Atsiliepimas
Atsakovai teigia, kad aplinkybės, jog vekseliai nebuvo pasirašyti 2014-03-04 nepaneigia ir ieškovo dėstomi motyvai, esą nors atsakovas teigia, kad vekselių pasirašymo metu pasiėmė iš ieškovo namo dokumentus, tačiau R. J. paliudijo, kad 2015 m. kovo mėn. matė visus namo dokumentus. Pažymėjo, kad A. Z. tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios versijos, jog namo pardavimo tarpininkai buvo du. Pirmasis 2014 m., kuris tarpininkavimo derinant pirkimo - pardavimo sąlygas. Antrasis - „R.“, kuris derino namo pardavimo sąlygas 2015 m. vasarą. 2017-09-07 teisiamojo posėdžio metu atsakovas A. Z. paaiškino, kad po vekselių pasirašymo su juo susisiekė pirmasis tarpininkas ir paaiškino, jog jis galėsiąs paveldėjimo klausimus sutvarkyti operatyviau, dėl ko paprašė grąžinti namo dokumentus. Taigi, atsakovas atidavė namo dokumentus tarpininkui, kuris galbūt juos perdavė ieškovui, todėl R. J. 2015 m. galėjo juos matyti. Kaip patvirtino atsakovas A. Z., antrą kartą namo dokumentus jis gavo iš tarpininko R., kilus įtarimams, dėl jo sąžiningumo. Nurodė, kad vienintelė esminė aplinkybė susijusi su namo dokumentais yra ta, jog atsakovas A. Z. pristatė juos ikiteisminiam tyrimui savo iniciatyva atsitiktinai išgirdęs tyrėją, jog šie dokumentai yra dingę.
Atsakovai teigia, kad atmestini kaip nepagrįsti ir ieškovo motyvai esą aplinkybę, kad atsakovas parduodamu namu pradėjo domėtis tik 2015 m. vasarą patvirtina aplinkybė, jog atsakovas tik 2015 m. birželį kreipėsi į UAB „Geodeziniai ir topografiniai darbai“, dėl informacijos patikrinimo apie namą VĮ „Registrų centras“, iki to laiko ieškovui priklausančiu nekilnojamuoju turtu nesidomėjo, o atsakovo paaiškinimai, jog jis domėjosi nekilnojamuoju turtu anksčiau per „Google“ sistemą neva nelogiški, kadangi jei būtų domėjęsis, iš karto būtų kreipęsis į UAB „Geodeziniai ir topografiniai darbai“. Atsakovų manymu, asmuo yra laisvas pasirinkti, kokiomis priemonėmis tikrinti duomenis apie norimą įsigyti turtą. O 2015 metų birželį situacija buvo iš esmės pasikeitusi, nes atsakovui A. Z. reikėjo tiksliai žinoti, ar paveldėjimo dokumentai yra sutvarkyti ir ar jis gali sudaryti pirkimo - pardavimo sandorį.
Atsakovai nurodo, kad visiškai nepagrįsti ir ieškovo paaiškinimai esą jis negalėjo 2014 m. kovo 4 d. pasirašyti ginčijamų vekselių, kadangi tą pačią dieną dalyvavo notaro patvirtintame žemės sklypo pirkimo - pardavimo sandoryje Alytuje, nes nebuvo kliūčių vekselius pasirašyti tos pačios dienos vakare.
Taip pat nurodė, kad atmestini ir ieškinio motyvai, kad ieškovo rašysena vekseliuose ir ant 2014-03-04 pirkimo-pardavimo sutarties taip skiriasi, kad esą net ne ekspertui turi būti akivaizdu, jog žmogaus rašysena po kelių valandų negali taip skirtis. Baudžiamojoje byloje pateiktoje specialisto išvadoje buvo konstatuota, kad J. V. parašai atlikti nestabiliai, varijuoja nepriklausomai nuo parašų datos, jie išpildyti nuo mažo iki vidutinio išlavinimo, nuo lėto iki vidutinio tempo, nuo mažo iki vidutinio judesių koordinuotumo, nuo mažo iki didelio įbėgio ir kt., todėl natūralu, kad esant nuovargiui po varginančios dienos (keliavo į Alytų ir atgal į Kauną), galėjo skirtis ieškovo raštas.
Atsakovų nuomone, sprendžiant klausima, ar vekseliai buvo pasirašyti 2014 m. ar 2015 m., lemiamą reikšmę turi turėti aplinkybė, kad vekseliuose nurodyta atsiskaitymo valiuta yra litai, o 2015 metais Lietuvos nacionalinė valiuta buvo euras, todėl atsakovų teigimu, logiška teigti, kad jei vekseliai būti išduoti 2015 m., atitinkamai vekseliuose ir būtu įsipareigojimas sumokėti pinigines sumas eurais, o ne litais.
Atsiliepimas
Atsakovai taip pat nurodė, kad ieškovo dėstomas aplinkybes neva jis negalėjo perskaityti ginčijamuose vekseliuose esančio teksto paneigė paties ieškovo gydytoja V. R., 2017-05-23 vykusio teisiamojo posėdžio metu paaiškinusi, jog vekselyje esantį tekstą J. V. perskaityti dėl savo sveikatos būklės galėjo, o jam nustatyta diagnozė nesusijusi su psichikos ar klausos sutrikimais. Būtent atsižvelgdamas į įvardintas aplinkybes, Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį darė išvadą, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog ieškovas vekselius pasirašė nesuvokdamas savo veiksmų ar negalėdamas suprasti jų turinio.
Atsakovų manymu, iš ginčijamų vekselių turinio matyti, kad juose yra visi paprastojo vekselio rekvizitai, įskaitant besąlyginį ieškovo įsipareigojimą sumokėti atsakovams po 38 000 Lt. Tai, kad vekseliai faktiškai buvo sudaryti ne Vilniuje, o Kaune, nekeičia vekselių esmės, šalims neginčijant fakto, jog vekseliai buvo pasirašyti Kaune. Vekselių negaliojančių nedaro ir aplinkybė, kad faktiškai išduodant vekselius N. Z. sandoryje nedalyvavo. Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir ieškinio motyvai esą vekseliai laikytini negaliojančiais, kadangi vekseliai negalėjo būti laikomi preliminarios sutarties vykdymo užtikrinimo priemone. Atsakovai nurodė, kad vekseliais jie siekė užsitikrinti ne pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo faktą, o aplinkybę, kad nesudarius pagrindinės turto pirkimo - pardavimo sutarties, jiems bus grąžintas ieškovui sumokėtas avansas – 76 000 Lt.
Atsakovai taip pat pažymėjo, kad ilgą laiką nesidomėjo norimu įsigyti turtu, kadangi jiems buvo žinoma aplinkybė, jog paveldėjimo dokumentų tvarkymas užtrunka ilgą laiką, atsižvelgiant į tai, kad reikia kreiptis į teismą, dėl juridinio fakto nustatymo. Atsižvelgiant į šią aplinkybę šalys ir sulygo dėl pakankamai ilgo ginčijamų vekselių apmokėjimo termino. Ieškovo išprusimo lygis, sūnaus psichinė būklė atsakovams nebuvo ir negalėjo būti žinomi, kadangi atsakovas A. Z. ieškovą ir jo sūnų matė vos kelis kartus. O šeimos santaupomis, priešingai nei teigia ieškovas, atsakovai nerizikavo, nes pareikalavo ieškovo išduoti ginčijamus vekselius tam, kad vėliau galėtų perduotus pinigus supaprastinto proceso tvarka iš ieškovo išsiieškoti.
Atsakovai pažymėjo, kad pinigų perdavimo ieškovui faktas buvo nustatinėjamas ir baudžiamoje byloje, tačiau per daugiau nei kelis metus trukusį ikiteisminį ir teisminį procesą, nebuvo surinkta jokių objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad pinigai ieškovui nebuvo perduoti. Ikiteisminio tyrimo metu Valstybinė mokesčių inspekcija atliko atsakovų atžvilgiu mokestinį tyrimą, po kurio darė išvadą, kad atsakovai disponavo lėšomis sumokant 76 000 Lt J. V. grynais pinigais, pagal pateiktus 2014-03-04 paprastuosius vekselius.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžių metu ieškovas J. V. ir jo atstovas advokatas Paulius Alšauskas palaikė ieškinio reikalavimus.
Advokatas papildomai pažymėjo, kad vekseliai buvo pasirašyti panaudojant apgaulę. Nurodė, kad ieškovo sūnus stotyje susipažino su R., kuris sutiko padėti parduoti namą. R. lankėsi pas V. namuose, fotografavo namą, dokumentus, tačiau sandorio aplinkybės nebuvo sutartos. Paaiškino, kad R. tik pateikė ieškovui pasirašyti dokumentus, kurie neva pagreitins namo pardavimą. Sekantį kartą apsilankęs ieškovo namuose R. dar kartą paprašė peržiūrėti namo dokumentus, asmens tapatybės kortelę ir viską pasiėmęs dingo. Vėliau paaiškėjo, kad namo dokumentai neaiškiu būdu atsirado pas atsakovą A. Z..
Advokatas taip pat nurodė, kad 2014 metais namas dar nebuvo pardavinėjamas, o su R. bendrauta tik 2015 metais, todėl mano, kad vekseliai buvo pasirašyti 2015 m. liepos mėnesį. Advokatas nurodė, kad ieškovas nesuprato, ką pasirašo, nesuprato vekselių reikšmės ir pasekmių, o pasirašė skatinamas R. ir savo sūnaus.
Advokatas paaiškino, kad ieškovas ilgą laikė neigė pasirašęs vekselius, nes dokumentų, kuriuos pasirašyti buvo davęs R., jis nelaikė vekseliais, t. y. nebuvo supratęs, kad pasirašo vekselius; dėl šios priežasties, vos tik pradėjus išieškojimą pagal vekselius, kreipėsi į policiją
Šalies argumentai
Ieškovas paaiškino, kad jo sveikata pablogėjo 2015 metų pavasarį, todėl nusprendė parduoti namą. Taip pat nurodė, kad R. nepažinojo, o pasirašant dokumentus jam sūnus pasakė, jog dokumentuose viskas gerai, reikia pasirašyti, kad būtų galima greičiau parduoti namą.
Atsakovų atstovė advokatė Raimonda Lazauskienė, teismo posėdžių metu palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.
Atsakovas A. Z. papildomai pažymėjo, kad 2014 metais kolega G. R. pasiūlė įsigyti turto Kaune ir parodė ieškovo namo nuotraukas, susitarė apžiūrėti namą. Nuvykus pas ieškovą, ieškovo sūnus R. parodė namo dokumentus, kartu buvo J. V. tarpininkas iš Kauno, tačiau neprisimena, koks buvo tarpininko vardas. Atsakovas nurodė, kad grįžęs namo pasitarė su žmona, jog galėtų suremontuoti namą ir jį parduoti. Paaiškino, kad nusprendė pirkti ieškovo namą ir žmona leido pasiimti šeimos pinigus bei palikti užstatą. 2014 m. kovo mėnesį nuvažiavo į darbą, pasirašė vekselius ir kartu su tarpininku nuvyko pas V.. Paaiškino, kad 76 000 Lt turėjo maišelyje, maišelį perdavė ieškovo sūnui R. ir ieškovui pasakė pasirašyti vekselius už perduotus pinigus. Atsakovas taip pat nurodė, kad tarpininkas buvo žadėjęs sutvarkyti paveldėjimo reikalus, todėl jam duodavo kažkiek pinigų. Vėliau tarpininkas dingo ir jam po kurio laiko paskambino antras tarpininkas, irgi žadėjęs sutvarkyti namo paveldėjimą, tačiau to nepadaręs, todėl A. Z. paprašęs grąžinti namo dokumentus, kad namas nebūtų perleistas kitiems.
Atsiliepimas
Atsakovė N. Z. paaiškino, kad 2014 m. žiemą vyras telefone parodė namo nuotraukas, nes norėjo pasitarti dėl namo pirkimo Kaune. Ji pasakė viską spręsti vyrui, niekuo nesidomėjo, nes pasitikėjo vyru. Atsakovė negalėjo pasakyti kokia tiksli pinigų suma buvo paimta iš seifo, nes pinigų neskaičiavo, tačiau nurodė, kad 76 000 litų suma jų šeimai yra didelė.
Liudytojas R. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovą A. Z. pirmą kartą pamatė teisme Kaune prieš trejus metus. Nurodė 2015 m. gegužę Vilniuje stotyje susipažinęs su asmeniu, vardu R., kuriam prasitarė norintis parduoti namą. 2015 m. birželį R. atvažiavo apžiūrėti namo su keliais vaikinais, fotografavo namą ir namo dokumentus. Antrą kartą R. atvažiavo po 2-3 savaičių ir davė pasirašyti kažkokius popierius. Liudytojas nurodė neskaitęs, ką pasirašo, nes reikėjo pinigų, norėjo kuo greičiau parduoti namą. Nurodė, kad iš R. yra gavęs tik 130 Eur 1 kartą ir maisto bei cigarečių. Pripažino, kad iš lizingo sutarčių turėjo skolų, kurias grąžino per kelis metus iš tėvo pensijos. Pažymėjo, kad 2014 m. dar negalvojo apie namo pardavimą, galvoti pradėjo pablogėjus tėvo sveikatai, 2014 pabaigoje-2015 metais. Negalėjo pasakyti, ar A. Z. buvo vienas iš asmenų, kurie buvo atvažiavę su R., kai pastarasis lankėsi pirmą kartą (2015 m. birželio mėn.).
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
2014 m. kovo 4 d. ieškovas J. V. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2015 m. rugsėjo 1 d. sumokėti atsakovui A. Z. 38 000 Lt (T1, e. b. l. 34).
2014 m. kovo 4 d. ieškovas J. V. pasirašė paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2015 m. rugsėjo 1 d. sumokėti atsakovei N. Z. 38 000 Lt (T1, e. b. l. 35).
2014 m. kovo 4 d. J. V. su kitais bendraturčiais pardavė jiems priklausantį sklypą Alytaus rajone ir už jam priklausančią dalį gavo 13 232 Lt (T1, e. b. l. 88-97).
2015 m. rugsėjo 2 d. raštais atsakovai paprašė apmokėti vekselius iki 2014 m. rugsėjo 3 d. (T1, e. b. l. 36-37); 2015 m. rugsėjo 3 d. pranešimais atsakovai paprašė nedelsiant apmokėti vekselius, primindami ieškovo įsipareigojimą juos apmokėti iki 2015 m. rugsėjo 3 d. (T1, e. b. l. 38-39); 2015 m. rugsėjo 18 d. prašymais atsakovai paprašė notarės atlikti vykdomąjį įrašą pagal ginčo vekselius (T1, e. b. l. 64-65), Vilniaus miesto 45-ojo notarų biuro notarė šiuos įrašus atliko (T1, e. b. l. 66-67).
2015 m. rugsėjo 11 d. J. V. kreipėsi į policiją su pareiškimu, kuriame prašė pradėti tyrimą dėl suklastojimo, nurodydamas, kad Z. pavardės nėra girdėjęs, jokių pinigų nėra iš jų pasiskolinęs ir jokių vekselių nėra pasirašęs (T1, e. b. l. 35).
2016 m. lapkričio 3 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad ginčo vekselius pasirašė J. V., o nustatyti, ar 2014 m. kovo 4 d. (žemės sklypo) pirkimo-pardavimo sutartis ir ginčo vekseliai pasirašyti tą pačią dieną, nėra galimybės (T1, e. b. l. 159-162). 2017 m. sausio 17 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad J. V. parašų, atliktų 2013-2016 metais, tempas, išpildymas, dydis ir kiti aspektai varijuoja (T1, e. b. l. 163-164).
Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-845-813/2017 A. Z. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis nuosprendis paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2019 m. sausio 18 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-6-317/2019.
Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai be kita ko nurodė, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį gali būti priimtas tik tada, kai yra visiškai ir besąlygiškai įrodyta asmens kaltė (tyčia) panaudoti apgaulę savo ar kitų naudai įgyjant didelės vertės svetimą turtą ar, kaip šiuo atveju, turtinę teisę, susiformavusi dar iki asmens, kurio turtą (ar turtines teises) siekiama užvaldyti, suklaidinimo. Vertinant asmens veiksmus pagal BK 300 straipsnį, ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011). Taigi būtent reikšmingų teisinių pasekmių sukėlimas yra vienas iš kriterijų, turintis itin didelę reikšmę šios nusikalstamos veikos pavojingumui, kartu ir šios veikos kaip nusikaltimo atribojimui nuo civilinio delikto. Konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje toks esminis juridinę reikšmę turinčio dokumento (vekselių) suklastojimas nenustatytas. Byloje ištirtų įrodymu visetu negalint daryti neabejotinos išvados, jog vekseliai buvo surašyti ne 2014 m. kovo 4 d., o vėlesniu kaltinime nurodytu laikotarpiu, bei, jog realiai A. Z. juose nurodytų pinigų sumų J. V. neperdavė, nėra pagrindo spręsti apie dokumento suklastojimą ar suklastoto dokumento panaudojimą. Pažymėtina ir tai, jog, kaip pagrįstai nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pats vekselis savaimė nėra sukčiavimo dalykas, nes tai nėra nei sandoris, nei kitoks juridinis faktas, o tik vertybinis popierius. Iš esmės aplinkybė, ar buvo perduota jame nurodyta suma pinigų, neturi juridinės reikšmės veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavimui, kadangi vekselio pasirašymas negali būti siejamas su pinigų perdavimo ar neperdavimo faktu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132/2010).
Teismai, vertindami byloje nustatytas aplinkybes konstatavo, kad byloje nepakanka įrodymų, jog išteisintojo A. Z. veiksmais buvo pasikėsinta tyčia suklaidinti J. V., įtraukiant jį į pastarajam nenaudingą sandorį.
Dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo
Kasacinio teismo praktika aiškinant civilinio proceso įstatymo normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012).
Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015), teismas, priimdamas sprendimą, turi nustatyti, kokių aplinkybių buvimas yra labiau tikėtinas.
Sprendžiant dėl kaltinamojo kaltės baudžiamajame procese, teismas apkaltinamojo nuosprendžio negali grįsti tikėtinumo principu, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. In dubio pro reo principas teismą įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis Nr. 2K-372/2012).
Kitaip tariant, baudžiamojoje byloje asmuo gali būti pripažintas kaltu tik visiškai pašalinus abejones dėl jo kaltės, o civiliniame procese, sprendžiant ginčą tarp ieškovo ir atsakovo, ir ieškinį tenkinant ar atmetant, visiškas abejonių pašalinimas nėra reikalingas, pakanka, kad vienos iš šalių pateikiama pozicija būtų labiau tikėtina.
Dėl šių priežasčių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatyti nusikalstamų veikų padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009), tačiau, aiškindamas CPK 182 straipsnio 3 punkto normą, kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.), nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas.
Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje buvo sprendžiama dėl apgaulės, kuri yra nusikaltimo sudėties elementas, tačiau joje nebuvo vertinami atsakovų veiksmai dėl apgaulės CK 1.91 straipsnio prasme.
Dėl šios priežasties atmestini atsakovų argumentai, kad ieškovas atsakovų panaudotos apgaulės turinį grindžia ta pačia apgaulės sudėtimi, kuri jau buvo nagrinėta baudžiamoje byloje, siekiant nustatyti, ar A. Z. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, todėl darytina išvada, kad ieškovas pareikštu ieškiniu siekia civilinio proceso tvarka užginčyti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžio teisėtumą
Ypatingai atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nurodė, kad aplinkybė, ar buvo perduota jame nurodyta suma pinigų, neturi juridinės reikšmės veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavimui, tačiau ši aplinkybė yra esminė sprendžiant nagrinėjamą civilinę bylą.
Atsižvelgdamas į tai, teismas, nepaneigdamas A. Z. nekaltumo baudžiamosios teisės prasme, toliau pasisakys dėl jo ir N. Z. civilinės atsakomybės, vadovaudamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis sandorių negaliojimą ir atsižvelgdamas į civiliniame procese galiojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu
Civilinės teisės prasme vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnio 6 dalis). Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą vekselis patvirtina besąlygišką mokėjimo pareigą ir iš šios pareigos atsiradusią reikalavimo teisę. Be to, vekselis, kaip vertybinis popierius, gali laisvai dalyvauti civilinėje apyvartoje, t. y. būti perleistas nesilaikant prievolių teisės reikalavimo perleidimo taisyklių (CK 1.101 straipsnio 3 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-100-469/2019 19 punktą).
Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima viena iš vekselio savybių – vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008, kt.).
Kita vertus, kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016 11 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Kadangi vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. Kai vekselio pasirašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto jį ginčyti. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, jog nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012).
Ginčijant sandorį dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, prievartos (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu.
Byloje atsakovai teigė, kad vekseliai buvo išrašyti siekiant užtikrinti perduotų pinigų grąžinimą, jei atsakovams nepavyktų įsigyti ieškovo nekilnojamojo turto, t. y. namo (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovai nurodė, kad vekselio, nors ir abstraktaus vertybinio popieriaus, egzistavimas iš esmės buvo susietas su atsakovų V. perduotų pinigų sumos – 76 000 Lt (22 011 Eur) susigrąžinimu arba įskaitymu į įsigyjamo nekilnojamojo turto kainą. Dėl šios priežasties, vadovaujantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad vekselis, nepaisant jo kaip vertybinio popieriaus abstraktumo, negalėjo patekti į apyvartą be pagrindo arba likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą.
Kitaip tariant, nustačius, kad atsakovų nurodomas vekselio išrašymo pagrindas neegzistavo, jo palikimas apyvartoje neatitiktų galiojančio teisinio reglamentavimo ir kasacinio teismo jurisprudencijos.
Tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovui teko pareiga įrodyti aplinkybes, jog vekselį jis išdavė neturėdamas valios prisiimti įsipareigojimo grąžinti vekselyje nurodytą sumą, nes pastaroji jam nebuvo perduota.
Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 16 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-845-813/2017 nurodė, kad byloje nėra neabejotinų įrodymų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kad A. Z. neperdavė J. V. kaltinime nurodytos piniginių lėšų sumos ir kaltinimo dalis dėl pinigų pagal vekselius nukentėjusiajam neperdavimo teismui kelia abejonių, kurios išnaudojus visas įmanomas procesines priemones, liko nepaneigtos. Teismas išnaudojo visas galimybes nustatyti aplinkybei, ar A. Z. 2014 m. kovo 4 d. perdavė kaltinime įvardytą pinigų sumą J. V. ar ne, tačiau duomenų, leidžiančių daryti kategorišką išvadą, kad toks pinigų perdavimas neįvyko, nėra. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl aplinkybę, kad A. Z. neperdavė J. V. kaltinime nurodytos sumos teismas laikė neįrodyta.
Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje, kaip jau buvo minėta, nurodė, kad aplinkybė, ar buvo perduota jame nurodyta suma pinigų, neturi juridinės reikšmės veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavimui.
Kaip konstatavo baudžiamąją bylą nagrinėję teismai, abejonės dėl pinigų (ne)perdavimo fakto išliko, jų nepavyko pašalinti baudžiamajame procese. Taigi, baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nenustatė nei prejudicinio fakto, kad pinigai buvo perduoti, nei kad jie nebuvo perduoti.
Išnagrinėjus bylą civilinio proceso tvarka, visos abejonės taip pat nėra galutinai pašalintos, nes tiek ieškovo ir jo sūnaus (liudytojo), tiek atsakovų parodymai stokoja nuoseklumo ir (ar) logiškai pagrįsto paaiškinimo.
Tačiau, nepaisant to, teismo vertinimu, toliau dėstomos iš bylos medžiagos ir teismo posėdžiuose nustatytos aplinkybės kaip labiau tikėtiną suponuoja išvadą, kad A. Z. 76 000 litų (22011 Eur) sumos vekselių pasirašymo metu neperdavė.
Pirma, A. Z. teismo posėdžių metu nurodė nežinantis nei vieno iš dviejų tarpininkų, su kuriais bendravo, vardo (R. vardą jam priminė advokatė), nėra išsaugojęs jų telefonų numerių, nes dažnai keičia savo telefono numerį. Ikiteisminio tyrimo metu A. Z. taip pat nurodė, kad nėra išsaugojęs ir darytų ginčo namo nuotraukų, nes jas ištrynė (T1, e. b. l. 81-82). Teismo posėdžio metu paklausus, kaip dažnai sudaro sandorius ir keičia telefono numerius, A. Z. atsakė, kad per metus sudaro apie 10 sandorių, o telefono numerius keičia kas pusę metų, kad niekas pagal tuos sandorius nebeskambinėtų.
Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje buvo nustatytas gana intensyvus A. Z. ir vieno iš tariamų tarpininkų bendravimas: nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. liepos 23 d. buvo užfiksuoti 29 sujungimai (T1, e. b. l. 21), o civilinės bylos nagrinėjimo metu A. Z. taip pat nurodė, kad tarėsi su šiuo tarpininku („R.“) dėl J. V. paveldėjimo, susijusio su ginčo namu, sutvarkymo, duodavo jam pinigų, buvo sutaręs atsilyginti.
Apie pirmąjį tarpininką A. Z. negalėjo pasakyti apskritai jokių duomenų, nors ikiteisminio tyrimo metu jis teigė pinigus sumokėjęs ir perdavęs būtent šiam tarpininkui (T1, e. b. l. 51). Vėliau bylos nagrinėjimo metu A. Z. jau pakeitė parodymus ir nurodė grynuosius pinigus maišelyje pats perdavęs R. V..
Šios aplinkybės, viena vertus, sudaro pagrindą abejoti, ar asmuo 76 000 litų sumą galėjo perduoti tarpininkui, kurio nežino nei vardo, nei pavardės, nėra išsaugojęs kontaktinių duomenų, kita vertus, atskleidžia A. Z. nenuoseklumą apie esminę bylos detalę – pinigų perdavimą. Būtinybė kas pusę metų keisti telefono numerius, kai per tokį laikotarpį sudaromi 5 sandoriai ir ištrinti visus adresatus, ypač, jei buvo perduota stambi pinigų suma ir ji nėra grąžinta, taip pat nėra įtikinama ar logiškai paaiškinama.
Antra, abejonių kelia A. Z. paaiškinimai dėl visos už namą prašomos pinigų sumos sumokėjimo avansu vekselių pasirašymo metu. A. Z. teigė, kad pirmojo susitikimo su V. metu buvo sutarta dėl 76 000 litų kainos, todėl jis antrojo vizito metu sumokėjęs visą sumą, kad namas nebūtų perleistas kitiems asmenims. Pažymėtina, kad atsiliepime, kalbėdami apie vekselių paskirtį atsakovai nurodė, kad vekseliais jie siekė užsitikrinti ne pagrindinės sutarties sudarymo faktą, o aplinkybę, kad nesudarius pagrindinės sutarties, jiems bus grąžintas ieškovui sumokėtas avansas – 76 000 Lt. Taigi, laikydami mokamą sumą „avansu“ arba kaip ją kitaip dar įvardijo posėdžio metu A. Z. – „užstatu“, atsakovai sumokėjo ne dalį prašomos namo kainos, o iškart ją visą. Toks elgesys nėra įprastas verslo praktikoje apskritai, kai avansu yra sumokama visa prašoma pinigų suma, tiesiog siekiant užsitikrinti būsimą objekto įsigijimą (nors jokia preliminari sutartis nėra pasirašoma). Be to, A. Z., kuris nurodė dėl vekselių konsultavęsis su teisininkais (tačiau negalėjęs paaiškinti, kur konkrečiai ir kokiais), turėjo būti žinoma, kad toks pinigų sumokėjimas, nesudarant preliminariosios sutarties, nėra ir negali būti laikomas įpareigojančiu parduoti namą.
Šias abejones dar labiau sustiprina faktas, kad, kaip posėdžio metu nurodė atsakovė N. Z., tai jiems buvo didelė suma, tačiau, nepaisant to, atsakovas A. Z. ją visą perdavė asmenims, kuriuos matė, kaip jis pats nurodė, antrą kartą gyvenime, o kartu dalyvavusį tarpininką laikė būtent V. tarpininku.
Pažymėtina ir tai, kad R. V., kuriam A. Z. teigia perdavęs maišelį su pinigais, seniai serga psichine liga, o jo asocialų elgesį ar neadekvačias reakcijas nurodė pastebėję kiti su juo vien epizodiškai bendravę asmenys, su kuriais taip pat buvo kalbamasi dėl namo pardavimo (T1 e. b. l. 52-53, 100). R. V. mąstymo ir reakcijų ypatumai taip pat buvo pastebimi ir teismo posėdžių metu (žr. taip pat T1 e. b. l. 20).
Be to, kaip teismo posėdžio metu nurodė pats A. Z., jam atvykus pirmą kartą name buvo J. ir R. V., R. nurodė, kad buvo vakarėlis su merginomis; kad yra užkimštas tualetas; kad kaimyno sklypas yra ant namo ribos. A. Z., kaip jis patvirtino posėdžio metu, taip pat buvo žinoma, kad nėra sutvarkyti paveldėjimo, likusio po ieškovo žmonos mirties, reikalai.
Nepaisant pirmiau išvardytų aplinkybių, 76 000 litų sumą už namą A. Z. teigė sumokėjęs 2014 m. kovo 3 d., prieš tai nepatikrinęs, ar namas nėra įkeistas/areštuotas, ar jam netaikomi kiti apribojimai, tai yra, nepasidomėjęs, ar šio namo pardavimas apskritai yra įmanomas ir galėtų būti pelningas (atsiskaičius su kitais kreditoriais, jei tokių būtų), o tik pažiūrėjęs per paieškos sistemą google internete.
Toks asmens, kuris sudarinėja įvairius sandorius ir, kaip jis pats nurodė, turi statybos įmonę, elgesys negali būti logiškai paaiškinamas, atsižvelgiant į A. Z. patirtį, profesinę veiklą ir užimamas pareigas (direktorius).
Nors atsakovas teigė, kad vekseliai jam buvo kaip garantas dėl sumokėtų pinigų, tačiau, teismo vertinimu, jam turėjo būti žinoma, kad nesant turto ar esant kitų kreditorių, išieškojimas, net ir turint vekselį gali būti apsunkintas. Dėl šios priežasties abejotina, ar A. Z. galėjo veikti taip neapdairiai ir neatsakingai, ypač turint omenyje, kad namų supirkimas, suremontavimas ir pardavimas, kaip jis pats teigė teismo posėdžių metu, yra viena iš jo veiklos sričių.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad J. V. nekilnojamuoju turtu (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre buvo domėtasi tik 2015 m. birželio 26 d. UAB „Geodeziniai ir topografiniai darbai“ vadovas K. S. nurodė, kad A. Z. norėjo sužinoti apie tai, ar šiam namui/sklypui bus reikalingi geodeziniai darbai (T1, e. b. l. 42-60). Civilinės bylos nagrinėjimo metu A. Z. teigė šio asmens teiravęsis, ar ginčo namo paveldėjimo reikalai yra sutvarkyti. Nepaisant šių neatitikimų dėl užklausos turinio (ar dėl geodezinių darbų, ar paveldėjimo), esminė aplinkybė yra ta, kad tokia užklausa padaryta praėjus daugiau kaip metams po vekselių pasirašymo ir tariamo pinigų perdavimo.
Šios aplinkybės yra svarbios jas vertinant ir J. V. bei atsakovų nurodomas skirtingas vekselių pasirašymo datas. Atsakovai teigia, kad vekseliai buvo pasirašyti 2014 m. kovo 3 d., o ieškovas ir liudytojas nurodo, kad tarpininko R. dokumentai, kurie galėjo būti vekseliai, buvo pasirašyti 2015 m. liepos mėn. Iš bylos objektyvių duomenų negalima daryti išvados, kad atsakovų nurodoma vekselių pasirašymo data (2014 m. kovo 3 d.) yra patvirtinta byloje esančiais įrodymais, tačiau laikant ją realia vekselių pasirašymo data iškyla klausimas ne tik dėl to, kad A. Z., prieš sumokėdamas nurodomą sumą nepasitikrino, ar namas nėra areštuotas, ar jam nėra taikomi kažkokie apribojimai, bet ir tai, kad A. Z., kaip asmuo neva sumokėjęs visą prašomą sumą ir siekiantis įsigyti namą, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų namo paveldėjimo reikalams sutvarkyti, nors, kaip pats teigė posėdžio metu, pirmasis tarpininkas nebekėlė ragelio po mėnesio nuo vekselių pasirašymo, o antrasis atsirado tik po metų. Visą tą laiką A. Z. nurodė tiesiog laukęs, kol sueis vekseliuose nurodytas terminas.
Ikiteisminio tyrimo metu, tam tikru momentu, kaip nurodė ieškovo advokatas, A. Z. nustojo teikti parodymus, tačiau, kiek galima matyti iš į bylą pateiktų ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos duomenų, jau pateiktuose paaiškinimuose buvo ir kitų, pirmiau neaptartų neatitikimų.
Pavyzdžiui, A. Z. teigė, kad 2014 m. pažįstamas jam parodė skelbimą apie parduodamą namą, kurio kaina buvo 70 000 eurų, todėl ir susidomėjo šiuo namu, tačiau, pastebėtina, 2014 m. kainos buvo litais, o jis pats teigia siūlęs sumokėti visą kainą – 76 000 litų avansu, nes taip neva buvo paprasčiau (T1, e. b. l. 81, 83). Taip pat ikiteisminio tyrimo metu N. Z. teigė pasirašiusi ant vekselių prieš ant jų pasirašant J. V., bei nurodė, kad jai pasirašyti davęs vyras (T1, e. b. l. 102), nors jos parašų ant vekselio nėra.
Visos išvardytos aplinkybės, nors jas imant atskirai nėra pakankamos pinigų perdavimo faktui paneigti, tačiau jų visuma suponuoja labiau tikėtiną išvadą, kad 76 000 litų suma grynaisiais pinigais V. atsakovo A. Z. nebuvo perduota.
Tokios išvados nepaneigia ir atsakovų atstovės akcentuotos aplinkybės, kad A. Z. ikiteisminio tyrimo metu atpažino J. V., apibūdino jo namo vidinę struktūrą ir interjerą, nes tai jis galėjo įsidėmėti iš tarpininko R. darytų nuotraukų arba tiesiogiai tarpininkui R. pirmą kartą besilankant pas V., kai, R. V. teigimu, „buvo atvykę ir kiti vaikinai“.
Tokios išvados taip pat nepaneigia ir kartu su atsakovų atsiliepimu pateiktose scenogramose iš posėdžio baudžiamojoje byloje esantys J. V. atsakymai į teisėjo klausimus, kurie, teismo vertinimu, nei patvirtina, nei paneigia pinigų perdavimo faktą, nes iš jų nėra visiškai aišku, ar J. V. atsakinėja apie vekselį naudodamasis vėliau jam paaiškėjusia informacija (kad tai, ką jis pasirašė buvo vekselis, kokie jo pasirašymo padariniai ir t. t.), ar kalba apie savo suvokimą būtent vekselių pasirašymo metu.
Be to, dialoge minimos sąvokos, susijusios su pinigų skolinimu, atskleidžia būtent teisinių santykių nesuvokimą ir vidinės ir išoriškai išreikštos valios nesutapimą. Pažymėtina, kad patys atsakovai niekada netvirtino, kad tai buvo paskolos teisiniai santykiai ir kad 76 000 litų atsakovams buvo paskolinti. Taigi, net jei ieškovas teisinius santykius būtų suvokęs kaip paskolos, tai būtų buvęs klaidingas įsivaizdavimas.
Ieškovo ir liudytojo pozicija, kad vekselius jie pasirašė tam, kad būtų greičiau parduotas namas ir jie negalėtų jo parduoti kitiems, iš dalies sutampa su A. Z. paaiškinimais, kad pinigus jis sumokėjęs ir vekselius paėmęs tam, kad namo neparduotų kitiems.
Pažymėtina, kad rankpinigiai įsigyjant nekilnojamąjį turtą ar sudarant preliminariąją sutartį yra neleidžiami (CK 6.98 straipsnis), o avansinis mokėjimas galimas sudarant preliminariąją sutartį, kuri turi būti rašytinės formos (6.165 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad išduodant ir naudojant vekselius civilinėje apyvartoje turi būti atsižvelgiama į jų paskirtį ir tikslus: ar vekselis buvo išduotas kaip skolos dokumentas, ar kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė; kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, jog sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai.
Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad vekselio kaip skolos raštelio paskirties nepatvirtina nei viena iš šalių, nes nei viena neteigė, jog buvo sudaryta paskolos sutartis; taip pat vekselis nebuvo kaip kito sandorio įvykdymo garantas, nes toks sandoris vekselių pasirašymo metu nebuvo sudarytas.
Kitos atsakovų nurodytos aplinkybės, teismo manymu, nei jas imant atskirai, nei vertinant kaip visumą nėra pakankamos spręsti, jog pinigų perdavimo faktas yra įvykęs.
Laikant, kad ieškovas įrodė, jog pinigai (76 000 litų) vekselių pasirašymo metu nebuvo perduoti, nelieka teisinio pagrindo jiems likti apyvartoje, todėl jie pripažintini negaliojančiais. Tuo pačiu pripažintini negaliojančiais ir jų pagrindu padaryti vykdomieji įrašai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Ieškovas nepateikė dokumentų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai, neprašė jų atlyginti, tačiau byloje buvo atidėtas žyminio mokesčio – 445 Eur mokėjimas.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas, o žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas, žyminis mokestis priteistinas iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 222,50 Eur, valstybės naudai.
Byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 44,16 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas, šios išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno po 22,08 Eur (CPK 92 straipsnis).
Iš viso iš atsakovų lygiomis dalimis valstybės naudai priteistinas 489,16 Eur, t. y. iš kiekvieno po 244,58 Eur, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92, 96, 259, 260, 268, 270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Pripažinti negaliojančiu 2014 m. kovo 4 d. vekselį, pasirašytą J. V., išduotą A. Z. 38 000 Lt (11 005,60 Eur) sumai.
Pripažinti negaliojančiu 2014 m. kovo 4 d. vekselį, pasirašytą J. V., išduotą N. Z. 38 000 Lt (11 005,60 Eur) sumai.
Pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 45-ojo notarų biuro notarės J. K. 2015 m. rugsėjo 8 d. vykdomąjį įrašą Nr. JK-5932.
Pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 45-ojo notarų biuro notarės J. K. 2015 m. rugsėjo 8 d. vykdomąjį įrašą ir Nr. JK-5934.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovų A. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 489,16 Eur (keturių šimtų aštuoniasdešimt devynių Eur 16 ct), t. y. iš kiekvieno po 244,58 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt keturių Eur 58 ct), bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB banke, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje, LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“, AB, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, kvito originalą būtina nedelsiant pateikti teismui.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.