- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-13
- Bylos Nr.
- 2K-132/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Vladislovas Ranonis (pran.), Valerijus Čiučiulka
- Nuteistasis
- D. B.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl sukčiavimo prieš A. O. M. laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl sukčiavimo prieš M. B. laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 29 d. nutartis, kuria nuteistosios D. B. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
D. B. nuteista už tai, kad apgaule išvengė didelės vertės turtinės prievolės: turėdama finansinių įsipareigojimų įvairiems fiziniams asmenims ir neturėdama finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus įvykdyti, pažadėjusi A. O. M. sutvarkyti namo, esančio Klaipėdos rajono savivaldybėje (duomenys neskelbtini) 0,06 ha sodo sklype Nr. 36, dokumentus, kad vėliau jį galėtų parduoti, 2007 m. kovo 21 d. bute, esančiame Klaipėdoje (duomenys neskelbtini), išrašydama paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo A. O. M. iki 2007 m. kovo 31 d. sumokėti 167 000 Lt sumą, taip įgavusi jos pasitikėjimą, apgaule 2007 m. kovo 21 d. iš A. O. M. gavo įgaliojimą visiškai disponuoti jos sodu. Pagal šį įgaliojimą D. B. 2007 m. kovo 21 d. sudarė paskolos sutartį (duomenys neskelbtini) ir sodo sklypą įkeitė D. P., gaudama iš jos 87 000 Lt, kurių sklypo dokumentų tvarkymui nepanaudojo, o išleido savo reikmėms. Taip D. B., nesumokėdama A. O. M. 167 000 Lt už sodo sklypą, apgaule išvengė turtinės prievolės.
D. B. nuteista ir už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą: turėdama finansinių įsipareigojimų įvairiems fiziniams asmenims ir neturėdama finansinių galimybių šiuos įsipareigojimus įvykdyti, 2007 m. gegužės 16 d. nekilnojamojo turto agentūroje, esančioje Klaipėdoje (duomenys neskelbtini), pasakiusi, kad pinigai jai reikalingi namo statybai užbaigti, apgaule per du kartus pasiskolino iš M. B. 100 000 Lt, kuriuos turėjo grąžinti per mėnesį, tačiau, suėjus skolos grąžinimo terminui, pinigų negrąžino. Tęsdama nusikalstamą veiką ir siekdama paskatinti M. B. paskolinti jai dar pinigų, nusivežė ją ir parodė namą, esantį Klaipėdoje (duomenys neskelbtini), kuris visas tariamai priklausė jai, taip įgaudama jos pasitikėjimą, šiame name apgaule iš M. B. pasiskolino dar 23 000 Lt. Praėjus savaitei D. B. grąžino M. B. 10 000 Lt, o likusią pinigų sumą turėjo grąžinti iki 2007 m. birželio 16 d., tačiau sutartu laiku pinigų negrąžino. Taip D. B. apgaule iš M. B. įgijo 113 000 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistoji D. B. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 17 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 29 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorės nurodo, kad teismų sprendimai naikintini, nes nepagrįsti ir neteisėti, be to, paskirta per griežta bausmė.
D. B. teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išrutuliojo mintį, kad jos sukčiavimo veiksmus patvirtina tai, kad iš vienų asmenų ji skolinosi pinigus tam, kad atiduotų kitiems.
Skunde pabrėžiama, kad, norint vystyti ar išgelbėti verslą nuo realiausio bankroto, kai turi tam verslui plėtoti paskolų, vienintelė objektyvi išeitis – skolos grąžinimas gaunat kitą paskolą, likusią paskolą (jei ji didesnė už grąžintiną) panaudojant verslui plėtoti, kitoms skolininko reikmėms. Tačiau, pasak kasatorės, apygardos teismas šią refinansavimą atitinkančią situaciją parodo kaip nusikaltimo sudėties požymį. Su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija D. B. nesutinka, nes ji nepagrįsta. Jokių nusikalstamų piramidžių nebuvo ir kasatorė tariamais piramidžių principais nesivadovavo.
D. B. pabrėžia, kad tarp jos ir A. O. M. bei M. B. buvo susiklostę prievoliniai santykiai. A. O. M. tikslingai ir palaipsniui ėjo civiliniu teisiniu keliu, nes puikiai suprato, kad, turėdama vekselį, jį pateiks (ir pateikė) antstoliui, kuris vykdys išieškojimą. Ir išieškojimas vykdomas. A. O. M. suvokė ir tai, kad ir jos pastangų dėka prokuroras areštavo visą D. B. turtą, nes nukentėjusioji dėl D. B. veiksmų parašė pareiškimą prokurorui. Pasak D. B., jos ir kitų kreditorių pastangos, kad prokuroras leistų parduoti įkeistą ir jo areštuotą turtą (ar bent dalį) privedė prie visiško turto nuvertėjimo ir akivaizdaus bendrovės bei jos pačios finansinio bankroto.
Šalies argumentai
Pasak kasatorės, apeliaciniame skunde ji nurodė ir pagrindė, kad teismas nukrypo nuo BPK 1, 20, 44 straipsnių reikalavimų, nes nenustatė ir įrodymais nepagrindė tiesioginės tyčios sukčiauti. D. B. pabrėžia, kad ji taikos sutartimi bandė išspręsti su A. O. M. susidariusią situaciją, tačiau visi jos siekiai buvo ignoruoti. Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai nurodė, kad taikos sutartis patvirtina, jog D. B. nesiruošė grąžinti skolos A. O. M., nes visų pirma eilėje ketino grąžinti paskolą D. P. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepakankamai įsigilino į civilinės bylos, kurioje pateiktas taikos sutarties projektas, esmę. Nuteistoji pabrėžia, kad, sugrąžinusi paskolą D. P., sodo sklypą su nameliu (neįteisintu) būtų grąžinusi A. O. M. arba, jai sutikus, būtų pardavusi, o A. O. M. grąžinusi pinigus.
Kasaciniame skunde pažymima, kad teismai teoriškai analizuoja apgaulės sampratą, esminiu sukčiavimo požymiu nurodo apgaulę. Apygardos teismas, vadovaudamasis BK 182 straipsnio dispozicijoje išdėstytais požymiais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime (pakeistame 1999 m. birželio 18 d.) Nr. 8 suformuotais principais, nurodo, kad suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmeniui apsispręsti perduoti turtą kitam asmeniui. Įvardijami trys būtini apgaulės požymiai:
Žemesnės instancijos teismas
objektyvios tiesos iškreipimas;
tikslas suklaidinti nukentėjusįjį;
kaltininko tyčia taip veikti.
Šalies argumentai
D. B. teigimu, išnagrinėjus visus įrodymus pirmosios instancijos teisme, papildomai užfiksuotus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, akivaizdu, kad ji neatliko nė vieno veiksmo, kuris turėtų aukščiau nurodytų apgaulės požymių.
Kasatorės manymu, jai paskirta bausmė – laisvės atėmimas už tai, kad ji dėl itin nepalankiai susiklosčiusios finansinės ir verslo situacijos, šiuo metu negali grąžinti visų skolų – per griežta.
Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl D. B. apkaltinimo ir laisvės atėmimo bausmės paskyrimo teisėtumo ir atitikties Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos principams yra nepagrįsti ir netoleruotini. Konvencijos 4 protokolo 1 straipsnyje pasakyta, kad negalima atimti laivės, jei žmogus neįstengia sugrąžinti skolos ar įvykdyti sutartinių prievolių. Pasak kasatorės, tarp jos ir A. O. M., M. B. buvo susiklostę civiliniai–prievoliniai santykiai. D. B. teigia sugrąžinsianti skolas, tačiau nesutinkanti, kad už skolos negrąžinimą būtų nuteista laisvės atėmimu. Kasatorė akcentuoja, kad teismai neatsižvelgė į tai, kad ji – vieniša motina, auginanti sūnų, gimusį 1995 m.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistosios D. B. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo jos kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pažymima, kad D. B. veika teisingai kvalifikuota kaip sukčiavimas. Pasak prokurorės, kasaciniame skunde išdėstyti paaiškinimai, savaip interpretuojamos lėšų skolinimosi ir ketinimo skoloms grąžinti aplinkybės bei teismo išvadų neigimas nesudaro pagrindo teigti, kad D. B. veiksmai nėra nusikalstami. Kasatorė, neturėdama galimybės grąžinti pasiskolintų pinigų, skolinosi vis daugiau ir tai darė įvairiais būdais įtikinėdama ir apgaudama savo būsimas kreditores, taikė įvairius apgaulės mechanizmus. Prokurorės teigimu, tai tik patvirtina D. B. nusikalstamus ketinimus, kurie ir buvo įgyvendinti.
Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad, net ir nustačius D. B. kaltės įrodymus, teismai turėjo galimybę nepaskirti jai realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau skunde nenurodyta, kodėl bausmė jai turėtų būti sušvelninta ir kokia įstatymo norma pažeista skiriant bausmę.
Atsiliepimas
Atsiliepime pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, jog įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistosios D. B. kaltę sukčiavus. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo nuteistosios apeliacinį skundą, atsakė į visus esminius skundo argumentus, todėl nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo sprendimu.
Atsiliepimu į nuteistosios D. Balčiūnienės kasacinį skundą nukentėjusioji O. A. M. prašo jos kasacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad teismai tinkamai įvertino nuteistosios D. B. nusikalstamus veiksmus. O. A. M. pabrėžia, kad ji pasitikėjo D. B., kuri išrašė vekselį. D. B. neturėjo pinigų, ji žinojo, kad pagal vekselį O. A. M. niekada jų neatgaus. D. B. apgaule išgavo nukentėjusiosios O. A. M. parašą ant įgaliojimo, įkeitė nukentėjusiajai priklausantį žemės sklypą bei ant jo esančius pastatus, gavo pinigus, kuriuos panaudojo savo reikmėms, palinkdama O. A. M. be žemės ir be pinigų.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl sukčiavimo apgaule išvengiant didelės vertės turtinės prievolės
Vienas iš dviejų sukčiavimo atvejų, už kuriuos nuteista D. B., nuosprendyje apibūdinamas kaip apgaule išvengimas didelės turtinės prievolės nukentėjusiajai A. O. M., nesumokant jai 167 000 Lt už sodo sklypą.
Byloje nustatytos tokios šio atvejo aplinkybės: nukentėjusioji A. O. M. kreipėsi į UAB (duomenys neskelbtini) dėl 0,06 ha žemės sklypo su pastatytu, bet neįteisintu namu sodininkų bendrijoje pardavimo. UAB (duomenys neskelbtini) direktorė nuteistoji D. B. kreipėsi į savo pažįstamą K. V., kad toji būtų fiktyvi šio sklypo pirkėja, ir sudarė trišalę avanso sutartį tarp pardavėjo A. O. M., pirkėjo K. V. ir UAB (duomenys neskelbtini), kuria pardavėjas įsipareigojo parduoti, o pirkėjas – pirkti šį turtą už 170 000 Lt. Pirkėjas įsipareigojo per du mėnesius pervesti pinigus į pardavėjo sąskaitą ir sutarties sudarymo metu sumokėjo pardavėjui 3000 Lt avanso. Realiai avansą pardavėjui A. O. M. sumokėjo ne pirkėjas K. V., bet nuteistoji D. B.. Sutartyje numatytos sankcijos pirkėjui ir pardavėjui, jeigu šie neįvykdytų savo įsipareigojimų, ir mokestis UAB (duomenys neskelbtini) už tarpininkavimo paslaugas.
Tuo pretekstu, kad reikia sutvarkyti namo dokumentus, o nukentėjusioji yra senyvo amžiaus, nuteistoji pasiūlė jai pasirašyti pas notarą įgaliojimą dokumentams tvarkyti, tačiau faktiškai buvo pasirašytas įgaliojimas, suteikiantis D. B. labai plačias teises, taip pat ir teisę įkeisti žemės sklypą už D. B. gaunamą bet kokio dydžio paskolą iš bet kokio kreditoriaus bet kuriam terminui, pasirašyti hipotekos lakštą ir atlikti kitus veiksmus. Paimdama žemės sklypo dokumentus, siekdama nuraminti nukentėjusiąją A. O. M., nuteistoji išrašė jai paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo per 10 dienų sumokėti jai 167 000 Lt. Tą pačią dieną D. B. pasiskolino iš D. P. vienam mėnesiui 87 000 Lt, įkeisdama A. O. M. žemės sklypą.
Nuteistajai D. B. negrąžinus pinigų, D. P. kreipėsi į hipotekos teisėją su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, kurio nutartimi A. O. M. žemės sklypas areštuotas. Savo ruožtu nukentėjusioji A. O. M. panaikino įgaliojimą, gavo notaro vykdomąjį įrašą ir pateikė jį antstoliui dėl nesumokėtos vekselio sumos 167 000 Lt išieškojimo iš D. B. bei kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl trišalės avanso sutarties nutraukimo.
Iš pateiktų bylos aplinkybių matyti, kad jos neatitinka nuosprendyje išdėstytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, kurios pažodžiui perrašytos iš kaltinamojo akto. Kaltinimas sukčiavimu, apgaule išvengiant turtinės prievolės, reikalauja nustatyti ir inkriminuoti, būtent kokios turtinės prievolės kaltininkas išvengia.
Prievolės samprata duota CK 6.1 straipsnyje. Prievolė – tai teisinis santykis, kuriuo viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Pagal CK 6.2 straipsnį prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius.
Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama teismo nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymu. Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio visiškai neaišku, kokios prievolės konkrečiai išvengė nuteistoji D. B., t. y. koks teisinis santykis ir kokio sandorio ar kitokio juridinio fakto pagrindu buvo susiklostęs tarp jos ir nukentėjusiosios A. O. M. Iš nuosprendžio išdėstymo galima numanyti, kad jos prievolė sumokėti nukentėjusiajai 167 000 Lt atsiranda iš jos pačios išduoto vekselio, tačiau vekselis nėra nei sandoris, nei kitoks juridinis faktas, o vertybinis popierius (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas, 1999 m. kovo 16 d. Nr. VIII-1087). Priklausomai nuo konkrečių bylos aplinkybių vekselio panaudojimas gali būti pripažintas sudedamąja apgaulės mechanizmo dalimi, duodančia pagrindą inkriminuoti sukčiavimą, bet pats vekselis ir jame nurodyta suma BPK 182 straipsnio prasme nėra sukčiavimo išvengiant turtinės prievolės dalykas.
Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis, negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte ar nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo (BPK 256 straipsnis). Kaltinimas teisme nebuvo keičiamas, o nuosprendyje ir kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės yra tapačios.
Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų.
Nuteistoji D. B. apeliaciniame skunde ginčijo jai inkriminuotų veiksmų nusikalstamą pobūdį, be kita ko nurodydama, kad buvo padaryti BPK 219 straipsnio, apibrėžiančio kaltinamojo akto turinį, pažeidimai. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, su ta išimtimi, kad esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję neigiamos įtakos asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, yra bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas nepriklausomai nuo to, ar gautas dėl jų skundas. Teismų praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai, aprašant nusikalstamą veiką, kaltinamajame akte nenurodomos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą inkriminuoti vieną ar kitą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymį, ir nėra prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) prašymo, pateikto BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, teismas turi patikrinti, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus ir ar nėra BPK 254 straipsnio 3 dalyje numatyto pagrindo bylą perduoti prokurorui (Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgos išvadų 4.4 punktas; „Teismų praktika“, Nr. 31, p. 348-377). Nors nuteistoji D. B. savo apeliaciniame skunde BPK 219 straipsnio pažeidimų nesukonkretino, kaltinime nurodytoms ir faktinėms veikos aplinkybėms akivaizdžiai esant iš esmės skirtingoms, apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas turėjo pasisakyti dėl nagrinėjimo teisme ribų ir BPK 256 straipsnio reikalavimų vykdymo, visa tai įvertindamas BPK 219 straipsnio ir 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto kontekste (baudžiamoji byla Nr. 2K-23/2010), tačiau to nepadarė. Tai yra esminis BPK pažeidimas, sukliudęs apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl šio teismo nutartis panaikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis žemesnių instancijų teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasatorė D. B., ginčydama jos paskolos sutarčių su nukentėjusiąja M. B. nusikalstamą pobūdį, pateikė specialisto išvados kitoje baudžiamojoje byloje kopiją, iš kurios matyti, kad šioje byloje apgaulės mechanizmo dalimi pripažintose 2007 m. gegužės 16 d. sutartyse D. B. vardu pasirašė ne D. B., o kitas asmuo, tikėtina, pati M. B. Ši aplinkybė nebuvo žinoma ir vertinama bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kadangi dėl nurodytų motyvų kitas sukčiavimo šioje byloje atvejis turi būti nagrinėjamas iš naujo, o abu kaltinimai tarpusavyje glaudžiai susiję, panaikinama visa apeliacinės instancijos teismo nutartis, kitus kasacinio skundo argumentus paliekant nenagrinėtus (BPK 386 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n utaria:
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.