Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 24S59320, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Uzbekistaną bei uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas yra Uzbekistano Respublikos pilietis, gimęs 1993 m. kovo 4 d.

Migracijos departamentas 2024 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. 24S59320 (ginčijamas Sprendimas), kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Uzbekistaną bei uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus.

Teismas su pareiškėjo skundo argumentais nesutinka. Pažymi, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo nustatytos visos faktinės aplinkybės ir atliktas išsamus jų teisinis vertinimas, vadovautasi kompetentingos institucijos – VSAT – raštu dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).

VSAT vado 2015 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 4-460 patvirtinto Duomenų apie užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei ir nelegalios migracijos grėsmės tikrinimo bei išvados dėl grėsmių rengimo tvarkos aprašo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. vasario 16 d. iki 2024 m. kovo 25 d; toliau – ir Aprašas) 8 punktas nustato: „Užsieniečio buvimas ar gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei turimais kriminalinės žvalgybos, ikiteisminio tyrimo duomenimis nustatoma, kad: 8.1. asmuo yra susijęs su kontrabandos, neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, neteisėtos migracijos procesais; 8.2. asmuo per pastaruosius 5 metus palaikė ryšius su 8.1 papunktyje nurodytas neteisėtas veikas organizuojančiais ar vykdančiais asmenimis“. Aprašo 9 punktas nustato: „Užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė gali kilti, jeigu nustatoma, kad: 9.1. užsienietis jau buvo nelegaliai atvykęs į Lietuvos Respubliką ir išsiųstas iš jos; 9.2. užsienietis piktnaudžiavo prieglobsčio procedūra Lietuvoje; 9.3. užsieniečiui buvo išduota Šengeno viza, kuri buvo panaikinta nustačius, kad užsienietis ją gavo nesąžiningu būdu ar jau būdamas Šengeno erdvėje sukėlė nelegalios migracijos riziką; 9.4. piktybiškai pažeidinėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką bei buvimo joje tvarką; 9.5. užsienietis ne kartą kreipėsi į Europos Sąjungos valstybių narių diplomatines tarnybas dėl Šengeno vizos išdavimo, tačiau jam buvo atsisakyta išduoti vizą, nes jis kėlė nelegalios migracijos riziką ar kilo pagrįstų abejonių dėl užsieniečio pateiktų patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo; 9.6. turimi kriminalinės žvalgybos, ikiteisminio tyrimo duomenys, kad užsienietis susijęs su neteisėtu žmonių gabenimu arba per pastaruosius 5 metus palaikė ryšius su minėtą neteisėtą veiką organizuojančiais ar vykdančiais asmenimis“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (tolau – ir LVAT) praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023).

Teismų praktikoje pripažįstama, jog asmuo, padaręs apysunkį ir/ar nesunkų nusikaltimą bei turintis galiojantį teistumą gali būti laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (žr., pvz., Regionų administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. eI2-11270-816/2023, Regionų administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-4373-1066/2022, Regionų administracinio teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-241-821/2020).

Taigi, įvertinus minėtą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, matyti, jog užsieniečiui padarius apysunkį ir/ar nesunkų nusikaltimą, užsienietis gali būti vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

Teismas, įvertinęs šioje byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad Įstatymo normų taikymo kontekste pakanka duomenų daryti išvadą, jog pareiškėjas gali būti laikomas keliančiu grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, atsižvelgiant į tai, jog jis padarė du apysunkius nusikaltimus ir vieną nesunkų nusikaltimą bei turi teistumą. Šiuo atveju, teismo įsitikinimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, Sprendime yra išsamiai įvertinta, jog nusikalstamos veikos už kurių padarymą jis nuteistas yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas nepaiso ir ignoruoja Lietuvoje veikiančių teisinės tvarkos standartų, nesilaiko Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, o toks pareiškėjo elgesys kelia tikrą ir pakankamai rimtą pavojų viešajai tvarkai ir visuomenei.

Pareiškėjo nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai, t. y. tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų, tačiau tokius teiginius teismas vertina kaip deklaratyvius (tik pareiškėjo nuomonė), kadangi jie nėra pagrįsti jokiais konkrečiais argumentais ar įrodymais. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikalstamų veikų darymu, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo, kad pareiškėjas nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių. Tai, kad pareiškėjas po šių nusikalstamų veikų padarymo nepadarė kitų nusikaltimų nepanaikina ir nepaneigia jo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei.

Atkreiptinas dėmesys, jog Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą taip pat įvertino, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja nei šeimyniniai, nei socialiniai, nei ekonominiai ryšiai. Kas reiškia, jog atsakovas priimdamas ginčijamą Sprendimą vertino ne tik kompetentingos institucijos VSAT pateiktą informaciją, tačiau kartu įvertino ir pareiškėjo individualių aplinkybių visumą.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

Nustatyta, jog Migracijos departamentas 2024 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjui nesuteikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu 2024 m. sausio 13 d. sprendimu, jį apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. kovo 28 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI2-6374-1161/2023, atmetė pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1584-442/2023, atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 28 d. sprendimą. Ši nutartis yra įsiteisėjusi.

Pažymėtina, jog LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1584-442/2023 konstatavo, jog pareiškėjas pripažino, kad nesilaikė jo kilmės valstybės teisės aktų reikalavimų dėl jo vykdytos veiklos licencijavimo. Pareiškėjo nesutikimas su jo kilmės valstybės įstatymais neatleidžia pareiškėjo nuo teisinės atsakomybės už jų nesilaikymą. Aplinkybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui skirta prevencinė persekiojimo priemonė – sulaikymas, pati savaime nesudaro pagrindo prieglobsčiui suteikti, ypač įvertinant tai, kad pats pareiškėjas tiek Migracijos departamento apklausos metu, tiek atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje pripažino, kad nesilaikė kilmės valstybės įstatymų reikalavimų. Atsakomybės už teisės aktų nesilaikymą taikymas nelaikytinas persekiojamu dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

Be to, LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1584-442/2023 išaiškinta, jog pareiškėjas į Lietuvą atvyko neteisėtai kirsdamas sieną, tą darė sąmoningai (ne dėl teisės aktų nežinojimo), ne vieną kartą, kol galiausiai pavyko patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Nuo atvykimo į Lietuvą (apie 2022 m. spalio 14 d.) pareiškėjas Lietuvoje pragyveno apie mėnesį, iki kol buvo sulaikytas Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų. Pareiškėjas nuo savo atvykimo į Lietuvą užsiėmė neteisėta veikla – kartu su nenustatytais asmenimis organizavo nelegalią migraciją, ieškojo galimybės gauti netikrą asmens tapatybės dokumentą ir jį gavo. Pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai buvo nuteistas už BK numatytas nusikalstamas veikas.

Atitinkamai, prieš tai paminėti ir nustatyti faktai įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1584-442/2023, turi prejudicinę galią ir nėra pakartotinai įrodinėjami ir vertinami iš naujo nagrinėjamoje byloje.

Teismas sprendžia, jog Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę yra teisėta ir pagrįsta. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Kaip jau buvo minėta, Migracijos departamentas gavo VSAT 2024 m. vasario 2 d. raštą Nr. 14VR-344, kuriame pripažinta, jog užsieniečio atvykimas ir buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai arba visuomenei.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės saugumas yra vertybė, turinti esminę reikšmę ir įvertinus jos svarbą visuomenei, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo išsiuntimas šiuo atveju yra neproporcinga priemonė siekiamiems tikslams. Esant aplinkybei, įtvirtintai Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte, ir nenustačius Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintų pagrindų, draudžiančių išsiųsti pareiškėją į užsienio valstybę, pagrįstai ir teisėtai buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę (konkrečiai Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę).

Dėl ginčijamo Sprendimo dalies, kuria uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus, teismas pažymi, jog Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Kriterijų vertinimo tvarkos 38.1 punkte nurodoma, kad šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai yra nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Kaip jau buvo minėta pirmiau ginčijamame sprendime buvo nustatyta pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai, įvertinta, kad jis neturi jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, niekada nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir NAS taisyklės) 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 straipsnio nustatytus pagrindus. Pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, privalo įvesti perspėjimą į SIS sistemą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

Teismo įsitikinimu, atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, be kita ko, kad pareiškėjas neturi jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, kad byloje pateikta kompetentingos institucijos išvada dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, nėra pagrindo abejoti atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad sprendimo dalis, kuria uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos nepažeidžia teisės aktų reikalavimų bei proporcingumo principo, todėl pripažintina pagrįsta ir teisėta.

Atkreiptinas dėmesys, kad viešoji tvarka ir visuomenės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visiems visuomenės nariams, todėl pareiškėjui ginčijamu Sprendimu taikytini apribojimai laikytini proporcingais ir būtinais valstybės interesams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į aktualios redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma yra siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1548-629/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas.

Teismo vertinimu, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo Sprendimo naikinti. Teismas konstatuoja, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.