Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacinio žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam byla nutraukta, D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, pagal laidavimą be užstato ir vadovaujantis BK 40 straipsniu perduota laiduotojo E. V. atsakomybei nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu D. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams, terminą pradedant skaičiuoti nuo 2020 m. rugsėjo 21 d.

D. V. skirtos kardomosios priemonės – specialios teisės sustabdymas, dokumentų paėmimas – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintos.

Nuosprendžiui įsiteisėjus D. V. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis baudžiamojoje byloje, voke, perduotinas jį išdavusiai įstaigai – Valstybės įmonei „Regitra“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones – termino. Atsižvelgiant į tai ir byloje nenustačius padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų teisėjų kolegija pasisako tik apeliacinio skundo ribose.

6. Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Uždraudimas naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones – gali būti paskirtas nuo vienerių iki penkerių metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. kovo 2 d. nuosprendžio, D. V. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas vairuoti kelių transporto priemones 2 metams. Apeliaciniu skundu prašoma šį terminą sumažinti iki minimalaus 1 metų termino arba šią baudžiamojo poveikio priemonę panaikinti.

7. Teisėjų kolegija atsakydama į apeliantės argumentus pažymi, jog baudžiamojo poveikio priemonė – teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens, kuris yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba bausmės, teises ir laisves bei nustato specialias pareigas ir kuri padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Akivaizdu, kad atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimu turi būti siekiama to paties rezultato, kurio siekiama bausme, t. y. asmens, padariusio nusikalstamą veika, pataisymo, galimybės daryti naujas nusikalstamas veikas apribojimo ar atėmimo. BK 67 straipsnio 2 dalis numato, jog pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės.

8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimą 2 metų laikotarpiui, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad baudžiamoji byla D. V. atžvilgiu yra nutraukta, ji atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir yra perduota laiduotojo E. V. atsakomybei 1 metų laidavimo terminui, nepatyrė jokių su nuteisimu susijusių padarinių.

9. Bylos duomenimis yra neginčytinai nustatyta, kad D. V. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jai nustatytas didesnis nei 1,51 promilių girtumas – jos kraujyje rasta 2,26 promilės etilo alkoholio. Pažymima, kad šis kiekis daugiau kaip 5 kartus viršija minimalią leistiną etilo alkoholio koncentraciją ir gerokai viršija ribą, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė. Teisėjų kolegijos vertinimu, padaryto nusikaltimo didesnį pavojingumą rodo aplinkybės, kad dėl neteisėtų D. V. veiksmų jos vairuojamas automobilis atsitrenkė į kitą automobilį, dėl ko abu automobiliai buvo apgadinti. Nors dėl šių jos veiksmų nebuvo sužaloti jokie asmenys, tačiau tokie D. V. veiksmai kėlė itin didelį ir realų pavojų kitų eismo dalyvių bei pačios kaltininkės sveikatai ir gyvybei. Šiame kontekste pritariama pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog yra pagrindas skirti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte, nes jos skyrimas padėtų pasiekti prevencinių tikslų ir užtikrintų visuomenės saugumą.

10. Sutinkama su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog įvykio metu D. V. buvo nustatytas sunkus (pirmojo patikrinimo metu nustatyta 2,51 promilės) girtumo laipsnis. Taisyklių 4 punkte nurodyta, kad „per tikrinimą nustatyta asmens iškvėptame ore esanti etilo alkoholio koncentracija yra ta, kuri yra mažiausia iš nustatytų per pirmąjį ir pakartotinį tikrinimą“. D. V. antrojo patikrinimo metu nustatytos 2,26 promilės, todėl jos girtumo laipsnis buvo ne sunkus, o vidutinis. Vis dėlto ši aplinkybė nėra išskirtinė aplinkybė, kuri neabejotinai suteiktų pagrindą mažinti paskirtosios baudžiamojo poveikio priemonės terminą ar ją apskritai panaikinti.

11. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, kad teismas pasisakydamas dėl uždraudimo vairuoti transporto priemones termino nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog apeliantė nėra padariusi jokių teisės pažeidimų, nuoširdžiai pergyvena dėl padaryto nusikaltimo, taip pat į išvadą, jog jos padarytas nusikaltimas yra atsitiktinis, o ne sistemingo netinkamo elgesio pasekmė. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

11.1. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso, o kartu ir kaltininkui skiriamos bausmės, sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo terminą, atsižvelgiama ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius ar atskirai į kurias nors konkrečias detales, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo kilimo priežastis, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).

11.2. Abiejų ikiteisminio tyrimo metu atliktų įtariamosios apklausų (2020 m. rugsėjo 21 d., 2020 m. lapkričio 10 d.) metu D. V. parodė, kad važiuodama į sodybą Semeliškėse, parduotuvėje nusipirko butelį „Č.“ trauktinės, kurią važiuodama gurkšnojo ir kurios atsigėrė, kuomet susinervino, nes skambinant draugams šie nekėlė. Šią aplinkybę patvirtina ir 2020 m. rugsėjo 25 d. atlikta automobilio Toyota Yaris, valst. nr. (duomenys neskelbtini) apžiūra, kurios metu ant priekinės dešinės sėdynės rastas stiklinis butelis su tamsiai raudonos spalvos skysčiu.

11.3. Taigi daroma išvada, kad nors apeliantė suvokė, jog vairuoti transporto priemonę esant neblaiviam yra draudžiama, tačiau nusprendė šio elgesio modelio nekeisti ir toliau svaiginosi. Taip pat pabrėžiama tai, jog apeliantė remiantis jos pačios parodymais alkoholį vartojo dar prieš vairuodama transporto priemonę.

2. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad apeliantė teisiama pirmą kartą, padarytas nesunkus nusikaltimas, yra jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė, sunkinančių aplinkybių nenustatyta, administracine tvarka nebausta bei yra charakterizuojama teigiamai, nepaneigia būtinumo taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise.

12.1. Aukštesnysis teismas pažymi, kad aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės tikslas yra prevencinis – uždraudus vairuoti transporto priemonę yra užkertamas kelias kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo klausimą teismas atsižvelgia į jos tikslus, kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes. Iš Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. kovo 2 d. nuosprendžio matyti, kad baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise 2 metų terminui – apeliantei paskirta atsižvelgus į tai, jog padaryta nusikalstama veika yra susijusi su transporto saugumu, įvertinus kaltinamosios asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Taigi apeliantės nurodomos aplinkybės jau buvo vertinamos skiriant jai baudžiamojo poveikio priemonę, o tai, kad neva jos buvo nepakankamai įvertintos, yra tik apeliantės subjektyvi nuomonė.

12.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad į D. V. charakterizuojančius duomenis buvo atsižvelgta nustatant baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – terminą. Nustatant skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės terminą vertinama ne vien tik teigiami kaltininko asmenybės aspektai, kuriuos skunde pabrėžia apeliantė, tačiau ir kitos veikos aplinkybės, apibūdinančios eismo įvykį. Toks apeliantės elgesys parodo neatsakingą jos požiūrį į visuomenėje priimtinas ir nusistovėjusias elgesio taisykles ir kelių eismo saugumo taisykles, kelia realią grėsmę kitų asmenų turtui, sveikatai, gyvybei, todėl net ir nesant byloje nustatytai atsakomybę lengvinančiai aplinkybei (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant užkirsti kelią naujoms neteisėtoms veikoms, o kartu ir užtikrinti kitų visuomenės narių apsaugą, D. V. apylinkės teismas pagrįstai skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemonę.

12.3. Apygardos teismas pažymi, kad šiuo atveju konkuruoja asmens (kaltininkės) interesai patirti kuo mažiau suvaržymų ir praradimų dėl padarytos nusikalstamos veikos bei valstybės ir visuomenės interesai, įtvirtinti baudžiamajame įstatyme. BK 1 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis yra baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau įstatymų leidėjas nenumato imperatyvo visais atvejais taikyti vieną ar kitą baudžiamojo poveikio priemonę, ar jų netaikyti – tai paliekama teismo diskrecijai (žr. pvz., Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-119-593/2021).

3. Apeliaciniame skunde pateikiant teismų praktiką siekiama iliustruoti, kad paskirtoji baudžiamojo poveikio priemonė yra pernelyg griežta ir neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, viena vertus, kiekviena byla ir situacija yra individuali, todėl net ir esant panašioms aplinkybėms teismas nėra įpareigojamas paskirti identišką bausmę ar baudžiamojo poveikio priemones ar jų neskirti. Kita vertus, nurodytose bylose esančios situacijos yra iš esmės skirtingos nagrinėjamajai, todėl negali būti laikomos teismo precedentu ir pagrindu teiginiui, kad apylinkės teismas skirdamas D. V. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – nukrypo nuo vyraujančios teismų praktikos.

13.1. Skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1A-128-768/2020 kaltininkui teismas uždraudė 2 metus naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones motyvuodamas tuo, kad nenustatyta nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu nagrinėjamu atveju buvo nustatyta atsakomybė lengvinanti aplinkybė pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Apygardos teismas pažymi, kad atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nustatymas – tik viena iš bausmės individualizavimo sąlygų, numatytų bendruosiuose bausmės skyrimo pagrinduose (BK 54 straipsnis). Jei byloje nustatomos lengvinančios aplinkybės, teismas gali pagal taikomo straipsnio sankcijos ribas paskirti švelnesnę bausmės rūšį, skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, (BK 62 straipsnis), taip pat atleisti nepilnametį asmenų nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 93 straipsnis) ir pan. Nagrinėjamu atveju D. V. yra atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, o atsakomybę sunkinančios ar lengvinančios aplinkybės lemiamos įtakos skiriamai baudžiamojo poveikio priemonei neturi, į jas yra atsižvelgiama nustatant baudžiamojo poveikio priemonės terminą. Vertinant baudžiamosios poveikio priemonės skyrimą yra svarbūs ir kiti aspektai: atsakomybę švelninančios aplinkybes, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas, veikos pavojingumas, asmenybę apibūdinantys duomenys (žr. pvz., Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-119-651/2018). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog byloje Nr. 1A-128-768/2020 kaltinamasis vairuodamas neblaivus eismo įvykio nesukėlė, t. y. priešingai nei apeliantė, jis kitai transporto priemonei jokios žalos nepadarė. Taip pat atsižvelgiama ir į tai, kad kartu su paskirta baudžiamojo poveikio priemone šioje byloje kaltininkas taip pat nubaustas bauda, jam skirtas ir konfiskuotino turto dalies vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas.

13.2. Remdamasi baudžiamąja byla Nr. 1A-105-581/2020 apeliantė nurodo, kad šioje situacijoje asmuo vairavo neblaivus dideliame mieste (Panevėžyje) dienos metu, esant intensyviam eismui ir vėliau buvo sulaikytas policijos pareigūnų dėl padaryto eismo įvykio, kurio metu apgadintas kito asmens automobilis, dėl ko jam buvo uždrausta naudotis specialia teise 1 metus ir 8 mėnesius, kai tuo tarpu jos veika, kada ji sulaikyta nedideliame miestelyje, ne darbo dieną, esant ne tokiam intensyviam eismui, yra laikoma kur kas pavojingesne ir baudžiama griežčiau. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog minėtoje baudžiamojoje byloje kaltininkas buvo perduotas laiduotojo atsakomybei be užstato 2 metų terminui, o kartu jam paskirta ne tik baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise 1 metų 8 mėnesių terminui (šis terminas nėra labai nutolęs nuo D. V. nustatyto), tačiau ir turto konfiskavimas.

13.3. Apeliantė atkreipia dėmesį, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1A-542-365/2020 asmuo kaltinamas ne tik pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 227 straipsnio 2 dalį už tai, kad būdamas apsvaigęs vairavo transporto priemonę ir siūlė kyšį policijos pareigūnams ir už šias dvi veikas teismas paskyrė 1 metų 6 mėnesių termino draudimą naudotis specialia teise, tačiau apeliantei, padariusiai tik vieną veiką, šis terminas yra didesnis. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika nėra tiesiogiai susijusi su specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones, t. y. BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika nebuvo padaryta tais pačiais kaltinamojo veiksmais, kuriais buvo padaryta veika, numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Taip pat atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad, kaip ir kitose apeliantės nurodytose bylose, šiuo atveju kaltininkui kartu buvo paskirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotino turto vertės dalies – 2 300 eurų – atitinkančios pinigų sumos išieškojimas.

13.4. Skunde kaip analogiškos situacijos pavyzdys pateikiama baudžiamoji byla Nr. 1A-533-312/2020, kur, pasak apeliantės, nors asmeniui nustatyta 2,23 promilės etilo alkoholio koncentracija yra beveik tokia pati kaip ir jos, tačiau teismas kaltininkui uždraudė naudotis specialia teise tik 1 metus ir 6 mėnesius. Vis dėlto pabrėžiama, kad šiuo atveju uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones – nebuvo vienintelė baudžiamojo poveikio priemonė, kuri taikyta – taip pat paskirtas ir turto, t. y. nusikalstamai veikai padaryti panaudotos transporto priemonės, konfiskavimas.

4. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog, skirtingai nei apeliantės pateiktoje teismų praktikoje, jai šiuo atveju yra paskirta vienintelė baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, tačiau jokių kitų suvaržymų ji nepatiria. Atsižvelgiant į tai konstatuojama, kad jai paskirta priemonė turi būti adekvati, proporcinga ir iš esmės efektyvi norint pasiekti prevencinius tikslus bei užtikrinti visuomenės saugumą. Manoma, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino sumažinimas padarytų paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę per švelnia ir ji nebūtų pakankamai efektyvi siekiant paveikti apeliantę ir kitus asmenis laikytis įstatymų normų ir nenusikalsti.

5. Apeliaciniame skunde taip pat nurodomi ir kiti nepatogumai, kuriuos patiria arba ateityje gali patirti apeliantė ir jos šeima dėl paskirtosios baudžiamojo poveikio priemonės. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas sukels apeliantei tam tikrus nepatogumus. Visgi pažymima, kad atsižvelgus į nusikaltimų, susijusių su transporto priemonių vairavimu asmenims esant neblaiviems, pavojingumą, kaltininko patiriami sunkumai paprastai nėra laikytini pagrindu neatimti asmeniui specialios teisės (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-306-891/2018).

6. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog neigiamos pasekmės laikomos adekvačiais padariniais padarytai nusikalstamai veikai ir vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patiria tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, nesant kitoms išskirtinėms aplinkybėms, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas, neadekvatus ar neproporcingas. Pritariama ir pirmosios instancijos teismo teiginiui, kad apeliantės nurodomos aplinkybės, t. y. kad nuo sūnaus mokyklos iki namų yra toli, kad susisiekimas viešuoju transportu yra nepatogus ir pan., neatsirado staiga ir iš niekur, o egzistavo ir tuo momentu, kai apeliantė vairavo būdama neblaivi ir taip rizikavo prarasti teisę vairuoti transporto priemones.

7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis specialia teise – nustatė mažesnį nei vidurkis terminą, kuris skaičiuojamas nuo realiai suvaržytos asmens galimybės naudoti specialia teise vairuoti transporto priemones, t. y. nuo 2020 m. rugsėjo 21 d. Kiekvienu atveju, kai sprendžiamas kaltininkui skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės klausimas, humaniškumo bei teisėtumo principo reikalavimai turi būti kruopščiai derinami su proporcingumo principu. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantei nėra paskirta kita baudžiamojo poveikio priemonė, nagrinėjamu atveju nesutinkama su skundo argumentais, kad paskirtas 2 metų terminas yra neadekvatus, per griežtas ir neproporcingas.

8. Sprendžiant klausimą dėl skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino pažymima, kad žmogaus teisės yra pažeidžiamos, jei asmeniui taikomos nors ir įstatyme numatytos priemonės, tačiau tai daroma nesilaikant proporcingumo principo. Proporcingumo principas reikalauja: 1) kad baudžiamojo proceso metu būtų taikomos tik procesinių tikslų pasiekimui būtinos ir tinkamos priemonės; 2) kad būtų taikomos švelnesnės prievartos priemonės, jei jas taikant įmanoma pasiekti tuos pačius tikslus kaip ir taikant griežtesnes priemones; 3) kad suvaržymai, kuriuos tenka patirti asmenims dėl prievartos priemonių taikymo, nebūtų per daug ribojantys žmogaus teises, palyginus su rezultatais, kurie gaunami pritaikius prievartos priemones (žr. pvz., Panevėžio apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-30-531/2018). Įvertinus apeliantės padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartas jos asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, daroma išvada, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – taikymas 2 metų laikotarpiui aptarto proporcingumo principo nepažeidžia, todėl nėra ir teisinio pagrindo šį paskirtą terminą mažinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, trumpesnio (minimalaus), apeliantės poreikius atitinkančio, draudimo naudotis specialia teise termino nustatymas pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį.

9. Įvertinusi tai, kad D. V. be baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – iš esmės nėra paskirta jokių kitokių suvaržymų, o paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra mažesnis už vidurkį, taip pat tai, kad padarytas nusikaltimas yra priskiriamas vienam iš pavojingiausių KET pažeidimų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai uždraudė D. V. naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metų terminui. Įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, aukštesnysis teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo sutikti su tuo, jog paskirtoji baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – yra per griežtas ar kaip kitaip neproporcingas ir neadekvatus, todėl keisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. kovo 2 d. nuosprendį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

asmens, kuriam byla nutraukta, D. V. apeliacinį skundą atmesti.