- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-17
- Bylos Nr.
- 1A-128-768/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė, Danutė Švitinienė
- Nuteistasis
- V. Š.
- Advokatai
- Justina Murauskaitė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Švitinienės ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo gynėjos advokatės Justinos Murauskaitės apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir nuteistas galutine 48 MGL (2400 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu V. Š. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metų laikotarpiui.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, 3 dalimi, 72 straipsnio 5 dalimi, V. Š. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotino turto - automobilio „BMW X3“, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini), dalies vertę atitinkančios pinigų sumos – 1875, 50 Eur išieškojimas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. Š. 2019 m. liepos 27 d., apie 12 val. 05 min., (duomenys neskelbtini) gatvėje ties pastatu Nr. 21, vairavo nuosavą automobilį „BMW X3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Policijos pareigūnams tikrinimo metu jam nustačius neblaivumo požymius, taip vengė neblaivumo patikrinimo.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėja advokatė J. Murauskaitė prašo: 1) išteisinti V. Š. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, jam nepadarius šios nusikalstamos veikos; 2) arba pripažinus V. Š. kaltu sutrumpinti specialiosios teisės - teisės vairuoti atėmimą iki 1 metų termino ir panaikinti pirmosios instancijos teismo dalį, kuria iš V. Š. priteista 1870, 50 Eur suma kaip konfiskuotino turto vertė. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
2.1. pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažinęs V. Š. kaltu netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kaltinimą rėmė iš esmės vien 2 liudytojų parodymais, kurių tikėtinas šališkumas, parodymų prieštaringumas bei vieno jų buvimas neblaiviu įvykio metu kėlė akivaizdžias abejones dėl jų parodymų teisingumo. Jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių tai, kad V. Š. vairavo automobilį, motyvuojamojoje dalyje nėra nurodyta, aptarta, vertinta. Teismas nesivadovavo principu, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, byloje nebuvo tirtos ir nustatytos kitos reikšmingos aplinkybės, kurios galėjo turėti įtakos tiek sprendžiant V. Š. kaltės klausimą, tiek individualizuojant bausmę;
2.2. Teismas niekaip nevertino, nepasisakė ir nuosprendyje net nepaminėjo tų aplinkybių, kurias bylos nagrinėjimo metu akcentavo kaltinamojo pusė, o būtent tai, kad L. M. turėjo pagrindą galimai apkalbėti nuteistąjį dėl konflikto, įvykusio tarp liudytojo ir nuteistojo įvykio vietoje. Pats liudytojas nurodė, kad policiją kvietė ne dėl to, kad kaltinamasis vairavo girtas, o dėl to, kad jam pačiam grasino iškviesti policiją ir jam nepatiko esą įžūlus V. Š. elgesys;
2.3. Nuteistojo gynėja cituodama liudytojos A. M. parodymus teigia, jog nėra aišku, kodėl teismas vieno neblaivaus liudytojo prieštaringais parodymais nesirėmė – A. P., tačiau kito liudytojo, šiuo atveju A. M., taip pat neblaivios ir taip pat davusios prieštaringus parodymus laikė patikimais. Teismui pagrįstai kilo abejonių, kad ir duodami parodymus teisme šie du liudytojai A. P. ir A. M. taip pat galėjo būti neblaivūs, tačiau šios abejonės nebuvo paneigtos;
2.4. Netiesiogiai V. Š. parodymus, kad jis nevairavo, patvirtina ir G. R. paliudijimas, kad V. Š., jiems išsiskyrus nuėjo į tą pusę, kur yra pėsčiųjų takas link V. Š. namų bei, kad V. Š. automobilis, jam (G. R.) vėl išėjus į kiemą (išgirdus konfliktą) buvo toje pačioje vietoje, kurioje automobilis buvo pastatytas ir iš ryto. Pats G. R. taip pat nematė, kad V. Š. būtų vairavęs. Tokias pačias aplinkybes paliudijo ir liudytojas P. T., patvirtinęs, kad tiek anksti ryte, tiek pietų metu V. Š. automobilis stovėjo toje pačioje vietoje. Visų šių liudytojų parodymų motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas apskritai niekaip neaptarė, nemotyvavo, kodėl jais nesiremia, jų niekaip nevertino;
2.5. Į įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai iš esmės jokio tyrimo įvykio vietoje neatliko, galimų žymių ant žemės netikrino ir nefiksavo, kitų galimų įvykio liudytojų (išskyrus konkrečiai buvusius įvykio vietoje (pvz. kaimynų) neieškojo ir neapklausė, įvykį įformino išimtinai pagal to paties liudytojo L. M. pranešimą ir parodymus;
2.6. Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo V. Š. pašalino kaltinimą vairavus automobilį neblaiviame stovyje ir taip pažeidus Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus. Teismas aiškiai nurodė, kad „nėra pagrindo teigti, jog kaltinamasis vairavo automobilį būdamas neblaivus“. Atmetus šį kaltinimą, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, laikytina, kad V. Š. vairavo blaivus. Kyla pagrįstas klausimas, kokią priešingą teisei veiką, tokiu atveju, atliko kaltinamasis, kad jis galėtų būtų pripažintas padaręs ne šiaip priešingą teisei veiką, bet sunkiausią jo formą - nusikaltimą bei, kad jam būtų taikytina tokia griežta atsakomybė. Nors LR BK 281¹ straipsnio dispozicija ir skamba taip, kad pagal šį straipsnį atsakomybėn traukiamas ir toks asmuo, kuris vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, tačiau, manytina, kad šiuo atveju įstatymo leidėjas sprendė, kad tokio vairuotojo neblaivumas yra preziumuojamas (yra neblaivumo požymiai, vengia blaivumą pasitikrinti, taigi preziumuojama - neblaivus);
2.7. Jei veikos kvalifikacijai pagal LR BK 281¹ straipsnio 1 dalį asmens girtumas nėra būtinasis požymis (kas reikštų, kad asmuo gali padaryti šį nusikaltimą ir būdamas blaivus), ir veikos kvalifikacijai pakanka vien atsisakymo pasitikrinti girtumą, esant girtumo požymiams, kyla akivaizdus tokio įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, klausimas. „Įrodyti“ padarius šį nusikaltimą, už kurį gresia iki 1 metų laisvės atėmimo bausmė, pakaktų ne objektyvių įrodymų (kurie teisinėje valstybėje būtini paneigti asmens nekaltumo prezumpcijai), o vien tik subjektyvaus kito asmens vertinimo, kuris subjektyviai spręstų, esant ar nesant neblaivumo požymiams ir taip pat subjektyviai spręstų, kad tie požymiai sąlygoti būtent neblaivumo, o ne galimų kitų priežasčių ir taip pat subjektyviai spręstų, kad iš tokių požymių „konstatuotina“, kad neblaivumas yra ne mažesnis nei 1,51 promilių. Tai visiškai nesuderinama su konstituciniais ir baudžiamosios teisės principais, todėl yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šio įstatymo dalies atitikties pagrindiniam įstatymui ir konstituciniam teisinės valstybės principui;
2.8. Pirmosios instancijos teismas V. Š. kaip bausmę skyrė minimalaus dydžio baudą, tačiau nevertino, nepasisakė, kodėl specialiosios teisės atėmimo trukmė yra didesnė už minimalią, taip pat niekaip nepasisakė, kodėl būtinai taikė turto konfiskaciją (konfiskuotino turto vertės sumą), nors vertinant bylos aplinkybes ir kaltinamojo asmenybę, ši priemonė laikytina neproporcinga;
2.9. Teismas pakankamai formaliai nurodė, kad užraudimas naudotis specialia teise skiriamas 2 metams (nors baudžiamasi įstatymas numato nuo 1 iki 5 metų). Teismas privalėjo svarstyti, motyvuoti ir pasisakyti, kodėl ši baudžiamojo poveikio priemonė būtina ir proporcinga konkrečiu atveju.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į nuteistojo gynėjos skundą, prokurorė J. Umbrasienė cituodama skundžiamą teismo nuosprendį, nurodo, jog teismas teisingai vertino įrodymus ir rėmėsi L. M., A. M. parodymais. Nėra pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais apie tai, kad V. Š. neblaivus vairavo automobilį. Iš bylos medžiagos matyti, kad L. M. ir V. Š. iki įvykio nebuvo pažįstami, jokių konfliktų neturėjo. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismas išdėstė bei vadovavosi ir kitų liudytojų parodymais: tai G. R., A. P.. A. J.. D. Č. parodymais. Taip pat ir liudytojų M. J., P. T., V. Ž. parodymais, tačiau šie liudytojai nieko esminio dėl įvykio neparodė. Apeliantas teigia, kad teismui pašalinus iš kaltinimo aplinkybė, kad V. Š. vairavo automobilį neblaivus, nelieka pareigos tikrintis blaivumą, tačiau pagal LR BK 281¹ straipsnį baudžiamoji atsakomybė atsiranda, kai asmuo vairuoja transporto priemone neblaivus, kai jam nustatytas 1.51 promilių ir didesnis neblaivumas arba atsisako tikrintis blaivumą, kai jam konstatuoti neblaivumo požymiai arba vartoja alkoholį po eismo įvykio. Liudytojai A. J. ir D. Č. patvirtino aplinkybę, kad V. Š. atsisakė pasitikrinti blaivumą, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai. Pasak šių liudytojų V. Š. atrodė neblaivus, svirduliavo, nerišliai kalbėjo, iš burnos jautėsi alkoholio kvapas. Minėtų liudytojų parodymais netikėti nėra pagrindo, kadangi jie yra policijos pareigūnai, įvykio vietoje fiksavo V. Š. neblaivumą, vengimą pasitikrinti girtumą, kai buvo nustatyti neblaivumo požymiai.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo gynėjos apeliacinį skundą atmesti ir Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. balandžio 30 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Nuteistojo gynėja apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl V. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir prašo panaikinti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį bei jį išteisinti. Taip pat skunde prašoma nenustačius pagrindų, V. Š. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, netaikyti paskirtos automobilio dalies vertės konfiskacijos ir sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminą iki 1 metų.
8. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatydamas įvykio aplinkybes, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus, taip pat to, kad nuteistajam V. Š. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės pažeidžia proporcingumo principą, todėl apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
9. Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas V. Š. kaltės klausimą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, kitaip nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistojo gynėja, tyrė ir analizavo visus byloje esančius įrodymus – paties nuteistojo V. Š., liudytojų L. M., A. M., D. Č. ir A. J. parodymus, pranešimą Bendrajam pagalbos centrui, tarnybinį pranešimą ir kitus byloje esančius įrodymus, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę ir nuoseklią grandinę. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitais ne, t. y., kodėl vadovaujasi liudytojų L. M., A. M., D. Č. ir A. J. parodymais, kitais rašytiniais įrodymais, ir kodėl nesivadovauja nuteistojo V. Š. parodymais, taip pat motyvuotai atmetė versiją, kad liudytojai L. M. ir A. M. gali jį apkalbėti ir kt. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia V. Š. kaltę, nepažeidė nekaltumo prezumpcijos reikalavimų. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavusi teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė bylos duomenų visuma pagrįstą bei teisingą išvadą dėl V. Š. kaltės padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
10. Nuteistasis V. Š. viso proceso metu neigė, kad atliko kaltinime nurodytus veiksmus, t. y., jog po darbų su liudytoju G. R. vairavo automobilį ir nurodė, kad su automobiliu nebuvo išvažiavęs nuo ryto, o liudytojas L. M. tik iš piktumo taip pasakė apie jį, kadangi tarp jų įvyko konfliktas. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistojo V. Š. parodymais ir juos atmetė, nes juos paneigia byloje esančių įrodymų visetas. Nuteistojo gynėjos skunde nurodyti argumentai, jog nuteistasis pagal liudytojų A. P. ir G. R. parodymus dėl laiko stokos negalėjo vairuoti automobilio nurodytu metu, teisėjų kolegijos vertinimu, yra bylos įrodymais nepatvirtina nuteistojo V. Š. gynybinė versija.
11. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo liudytojo L. M. parodymus duotus viso proceso metu ir, priešingai nei nurodoma skunde, pagrįstai šioje byloje jais vadovavosi. Iš šio liudytojo parodymų, duotų viso proceso metu matyti, kad jis esmines įvykio aplinkybes nurodė vienodai, t. y., tai, kad: kaltinime nurodytu metu jis, A. P. ir A. M. atvyko į sodų bendriją, nes A. P. reikėjo pasiimti pinigų iš G. R. už atliktus darbus. Jis pasistatė automobilį, o A. P. nuėjo į namo vidų. Tuo tarpu atvažiavo BMW X3 ir užstatė jo automobilį. Iš automobilio išlipo V. Š., svirduliavo. A. P. išėjęs liepė V. Š. patraukti automobilį, kad jie galėtų išvažiuoti. V. Š. patraukė automobilį prie krūmų, o po to V. Š. priėjo prie L. M. ir pradėjo reikšti jam priekaištus. Nuo V. Š. sklido alkoholio kvapas. Liudytojas iškvietė policiją (t. b. 26-27; 143). Teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais, kadangi esminėse įvykio aplinkybėse viso proceso metu jie buvo nuoseklūs, išsamūs, o nuteistojo gynėjos skunde selektyviai dėstomi šio liudytojo parodymai ir sava jų interpretacija dėl tariamo konflikto įtakos, nesudaro pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, o apygardos teismas neturi pagrindo nepritarti, jog tiek liudytojas L. M., tiek pats nuteistasis patvirtino, jog vienas kito iki įvykio nepažinojo, jokių santykių nepalaikė, todėl liudytojas neturi jokio pagrindo apkalbėti nuteistąjį. Be jau pirmiau paminėtų aplinkybių, šio liudytojo parodymais šioje byloje vadovaujamasi ir dėl to, kad juos iš dalies patvirtina kitų byloje esančių įrodymų visetas.
12. Liudytoja A. M. viso proceso metu nuosekliai nurodė, jog kaltinime nurodytu metu L. M. vežė ją su A. P. pas G. R. atgauti skolos. A. P. nuėjo pas G. R. Po kiek laiko atvažiavo V. Š. – atrodė neblaivus, svirduliavo ir užstatė jiems automobilį. L. M. liepė patraukti automobilį, o V. Š. netraukė ir L. M. iškvietė policiją (t. b. 32-33; 165). Šie liudytojos parodymai, be kita ko, sutampa su liudytojo L. M. parodymais, t. y., jog nuteistasis prie G. R. namų atvyko vairuodamas automobilį būdamas akivaizdžiai neblaivus. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, iki įvykio liudytoja A. M. V. Š. pažinojo tik iš matymo, taipogi nurodė, jog jokio blogo žodžio apie nuteistąjį negalinti pasakyti. Tai, kad liudytoja A. M. įvykio metu buvo neblaivi, priešingai nei skunde tvirtina nuteistojo gynėja, taipogi savaime nereiškia, kad jos parodymai yra nepatikimi, kadangi teisiamojo posėdžio metu visos abejonės buvo pašalintos apklausiant A. M.. Taigi nėra pagrindo nesivadovauti ir šios liudytojos parodymais.
13. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde pabrėžia, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų G. R. ir P. T. parodymais, kurie įrodo, jog nuteistasis nevairavo automobilio, tačiau šių skundo argumentų teisėjų kolegija nelaiko pagrįstais. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad tiek liudytojas G. R., tiek P. T. su nuteistuoju yra seni pažįstami - G. R. nuteistąjį pažįsta, kaip pats parodė, mažiausiai 20 metų, o P. T. su nuteistuoju yra kaimynai, gyvena vienoje sodo bendrijoje, dalyvauja tose pačiose šventėse, todėl neabejotinai duodami parodymus, šie liudytojai siekė, kiek įmanoma padėti nuteistajam V. Š. sušvelninti jo padėtį. Visų antra, šių liudytojų nurodomų aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, o priešingai – juos paneigia. Pastebėtina, kad skunde nuteistojo gynėja nurodo tik V. Š. palankius įrodymus, be kita ko, šių liudytojų parodymų ištraukas, tačiau toks įrodymų vertinimas, neatitinka baudžiamajame procese įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y., vertinti jų visumą.
14. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai iš esmės jokio tyrimo įvykio vietoje neatliko, jokios apžiūros nefiksavo, galimų žymių ant žemės netikrino ir nefiksavo, kitų galimų įvykio liudytojų neieškojo ir neapklausė. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, į įvykio vietą atvykę pareigūnai atliko įvykio vietos apžiūrą – tai pavirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas ir protokolo priede esančios nuotraukos (t. b. 7-11). Be kita ko, byloje esantis transporto priemonės aprašas patvirtina, kad transporto priemonė buvo apžiūrėta ir užfiksuotos svarbiausios su kaltinime nurodytu įvykiu susijusios aplinkybės (t. b. 12-13). Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti visi įvykį matę liudytojai, atlikti kiti būtini procesiniai veiksmai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra begalinis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, jog naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-248/2014, 2K-344-788/2015). Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-515-976/2015). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
15. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismui pašalinus aplinkybę - V. Š. vairavimą esant neblaiviame stovyje, lieka neaišku, kodėl eliminavus iš kaltinimo šią aplinkybę ir pripažinus, kad nuteistasis nebuvo neblaivus, V. Š. taikyta pati griežčiausia teisinės atsakomybės forma – baudžiamoji atsakomybė. Teisėjų kolegija šių apeliacinio skundo argumentų nelaiko pagrįstais. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Kaip matyti, šio straipsnio dispozicija sudaryta iš alternatyvių, nusikalstamą veiką atitinkančių, požymių. Viena iš jų, už kurią nuteistas ir V. Š., yra transporto priemonės vairavimas esant nustatytiems neblaivumo požymiams ir vengimas neblaivumo patikrinimo. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas patikslinęs kaltinime nurodytas aplinkybes ir konstatavęs, jog nuteistasis kaltas dėl transporto priemonės vairavimo esant nustatytiems neblaivumo požymiams ir vengiant pasitikrinti blaivumą, klaidos nepadarė, kadangi pati BK 281¹ straipsnio 1 dalies konstrukcija nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė kyla už transporto priemonės vairavimą ir vengimą tikrintis neblaivumą esant nustatytiems neblaivumo požymiams. Šiuo atveju tiek minėti neblaivumo požymiai – alkoholio kvapas, nerišli kalba, nekoordinuotumas, neadekvati elgsena, tiek vengimas tikrintis neblaivumą, įrodyti ne tik nuosekliais liudytojų A. J., D. Č., L. M., A. M. parodymais (b. l. 26-27; 32-33; 36-37; 39-40; 143-144; 156; 165), bet ir kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais (b. l. 6; 47). Nors tokia skundžiamame nuosprendyje padaryta teismo išvada nesutampa su nuteistojo gynėjos minėtų teisės aktų vertinimu, tačiau ji yra pagrįsta ir motyvuotai paaiškinta.
Dėl BK 72 ir BK 68 straipsnių taikymo
16. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo V. Š. taikyta turto dalies vertės konfiskacija bei nustatytu uždraudimo naudotis specialia teise - teise vairuoti kelių transporto priemones terminu ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais ir daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – pagrįstai taikė turto dalies vertės konfiskaciją ir iš V. Š. konfiskavo 1 875, 50 Eur sumą, kuri atitinka automobilio „BMW X3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puse vidutinės vertės bei nustatė teisingą teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo terminą.
17. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Nuteisus asmenį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalis), automobilio kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo privalomumas taip pat nekelia abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017). Kai konfiskuotinas turtas priklauso kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, jo konfiskavimas turi būti pagrįstas viena iš aplinkybių, nurodytų BK 72 straipsnio 4 dalyje. Nenustačius tokios aplinkybės, privalomai svarstytinas klausimas dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš nuteistojo (BK 72 straipsnio 5 dalis).
18. Nagrinėjamoje byloje V. Š. nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už transporto priemonės vairavimą, kai jam nustatyti neblaivumo požymiai ir vengimą pasitikrinti neblaivumą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. Š. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė vairuodamas automobilį „BMW X3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl šis automobilis teismo pagrįstai buvo pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone, taigi ir konfiskuotinu pagal BK 72 straipsnį turtu. Kartu nustačius, kad minėtas automobilis priklauso nuteistajam ir jo žmonai bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai nuspręsta išieškoti iš V. Š. šio automobilio dalies vertę atitinkančią pinigų sumą, tačiau nuteistojo gynėjos įsitikinimu, V. Š. skirta baudžiamojo poveikio priemonė yra akivaizdžiai neproporcinga padarytam teisės pažeidimui ir neteisinga - teismas turto konfiskavimą, išieškant nusikalstamos veikos padarymo priemonės dalies vertę atitinkančią pinigų sumą, paskyrė pilnai neįvertinęs nuteistojo asmenybės, kitų aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y., atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-77-648/2019).
19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į automobilio dalies vertę, kuri nagrinėjamu atveju nėra didelė (1 875, 50 Eur). Nors V. Š. yra pensininkas, tačiau vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip priežastis netaikyti BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Taip pat pažymėtina, kad V. Š. neginčijo byloje nustatytos automobilio „BMW X3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertės, taip pat nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei teikdamas apeliacinį skundą nenurodė ir nepateikė jokių duomenų, kad automobilio „BMW X3“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertė galėtų būti mažesnė nei nustatė VšĮ „Emprekis“, atlikusi vidutinės tokio automobilio kainos Lietuvoje nustatymą, neprašė jos sumažinti. Taigi teisėjų kolegija negali sutikti, kad turto vertę atitinkanti pinigų suma, t. y., 1 875, 50 Eur ir jo išieškojimas šiuo atveju yra tokia žalinga poveikio priemonė, kad jos skyrimas būtų aiškiai neproporcingas, net ir įvertinant V. Š. akcentuojamą pensininko padėtį. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. Š. neabejotinai žinojo ne tik apie savo finansinę padėtį ir apie galimas jo neteisėto veikimo pasekmes – tarp jų ir apie gresiančią baudžiamąją atsakomybę ir jam gresiančias poveikio priemones, tačiau šios aplinkybės jo nesulaikė nuo itin pavojingo elgesio.
20. Galiausiai teismas pažymi, kad dėl automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo būdo, tvarkos ir laiko sprendžiama teismo sprendimo vykdymo procese. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 624 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, jeigu skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdo, antstolis ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą, pradeda jį vykdyti priverstinai. Vadovaujantis CPK 625 straipsnio 1 dalimi, vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis šio kodekso nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. Taigi, įstatymas numato, jog antstolis gali spręsti dėl vykdymo veiksmų atidėjimo ir vykdomosios bylos sustabdymo, tokiu būdu, V. Š., neturėdamas galimybės iš karto sumokėti visos iš jo priteistos konfiskuotino turto dalies vertę atitinkančios pinigų sumos, turės galimybę kreiptis į antstolį dėl atitinkamų sprendimų priėmimo vykdomojoje byloje.
21. Be kita ko, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad pirmos instancijos teismas priėmė sprendimą išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą įvertinęs automobilio kainą be PVM. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. birželio 19 d. nutartyje Nr. 2K-7-12-495/2020 išaiškino, kad konfiskuotino turto vertė turi būti nustatoma su PVM. Kadangi apeliacinis skundas dėl neteisingai nustatytos konfiskuotino turto vertės nepaduotas, teisėjų kolegija šioje dalyje plačiau nepasisako.
22. Nuteistojo gynėja taip pat prašo sutrumpinti V. Š. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones – terminą iki 1 metų, motyvuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas formaliai ir nemotyvuotai skyrė šią baudžiamojo poveikio priemonę, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytu 2 metų minėtos baudžiamojo poveikio priemonės terminu nėra objektyvaus pagrindo.
23. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo 1 iki 5 metų. Nagrinėjamu atveju, įvertinus V. Š. nusikaltimo pavojingumą ir aplinkybes – V. Š. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, susijusį su šiurkščiu KET pažeidimu – vairavo transporto priemonę, kai jam nustatyti neblaivumo požymiai ir vengė pasitikrinti neblaivumą. Tokiais savo veiksmais sukėlė grėsmę ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių saugumui, sveikatai ir gyvybei. Tai, kad nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nei sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertinus nuteistojo asmenybę – neteistas, nebaustas administracine tvarka, spręstina, kad apylinkės teismo nustatytas 2 metų specialiosios teisės atėmimo terminas, yra adekvatus ir proporcingas nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai, todėl nėra pagrindo jo švelninti.
24. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo 2019 m. balandžio 1 d. įsigaliojus BK 68 straipsnio 2 dalies pakeitimui, teismas gali uždrausti naudotis specialia teise, tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones, nuo 1 iki 5 metų. Iki šio pakeitimo, minėta baudžiamojo poveikio priemonė galėjo būti skiriama nuo 1 iki 3 metų. Taigi akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užkardyti nusikalstamų veikų, kurios padaromos naudojantis viena ar kita turima specialia teise padarymą, sąmoningai griežtina šios baudžiamojo poveikio priemonės sąlygas. Taip pat, teisėjų kolegija pabrėžia, kad įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas veikas dėl transporto priemonių vairavimo esant apsvaigus nuo alkoholio, siekė užtikrinti visuomenės saugumą, formuoti visuomenės įpročius, kad alkoholio vartojimas ir transporto priemonių vairavimas yra nesuderinami dalykai, keisti visuomenės požiūrį ir formuoti teigiamus įpročius kelyje. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo taikymas V. Š. turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų – kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio nevairuotų transporto priemonių ir nekeltų grėsmės nei savo, nei kitų asmenų sveikatai, turtui, gyvybei, transporto eismo saugumui.
25. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnį, 110 straipsnio 2 dalį, BPK 234 straipsnio 5 dalies 3 punktą teismas turi teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar neprieštarauja Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai. Teise kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas privalo pasinaudoti, kai nagrinėjant bylą yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, prieštarauja Konstitucijai.
26. Nuteistojo gynėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentai yra abejonės, ar šiuo nagrinėjamu atveju baudžiamajame įstatyme nėra įteisinta kaltės prezumpcija, kuomet girtumas (ir ne mažesnis nei 1, 51 promilės) yra preziumuojamas, jei asmuo atsisako pasitikrinti blaivumą bei jam nustatyti neblaivumo požymiai.
27. Tačiau šis apeliantės prašymas laikytinas nepagrįstu, nes, teisėjų kolegijos nuomone, prašymas iš esmės yra susijęs su normos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje kritika ir subjektyviu jos vertinimu, o ne nurodytos normos konstitucingumo klausimu. Esant šioms aplinkybėms, teismas neturi teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
28. Nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl nuteistojo V. Š. kaltės jam atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų pirmiau nurodytų aplinkybių bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma, todėl nuteistojo kaltė įvykdžius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą veiką yra įrodyta. Pirmosios instancijos teismas V. Š. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. balandžio 30 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo gynėjos Justinos Murauskaitės apeliacinį skundą atmesti.