Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės M. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį civilinėje byloje pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovės pusėje, notarė D. R.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų.

8. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta ieškovės ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareikšto atsakovei Lietuvos valstybei, atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. nustačius, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Dėl atsisakymo priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu

9. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisės kreiptis į teismą, kaip konstitucinės asmens teisių ir laisvių garantijos, įtvirtintos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, turinys – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog pažeistos jo teisės, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009). Teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).

10. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantės ieškinio priėmimo klausimą, nustatė, kad įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo (civilinė byla Nr. e2-3725-232/2020) ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo (civilinės bylos Nr. 2-145-639/2015, 2-2744-965/2018) procesiniais sprendimais jau yra išnagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimai. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartimi analogišką ieškinį taip pat atsisakyta priimti ir ši nutartis yra įsiteisėjusi (civilinės bylos Nr. e2-2838-794/2022). Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, įvertinęs ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

12. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų – teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą nuo ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį.

13. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, yra nurodęs, kad, jeigu teismas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė teismo sprendimą, tai reiškia, jog asmuo pasinaudojo savo teise kreiptis į teismą, t. y. neegzistuoja viena iš prielaidų pareikšti ieškinį teisme. Nurodyta procesinė taisyklė grindžiama teismo sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) teisine galia, reiškiančia, kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant kitą tapačią civilinę bylą. Procesinis galutinio teismo sprendimo padarinys pasireiškia tuo, kad jo negalima skųsti apeliacine tvarka ir ginčyti juo nustatytų faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 14, 15 punktai).

14. Materialieji teismo sprendimo padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys negali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata poveikis. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau negu CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte atskleidžiamas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Antra, teismo sprendimas gali būti reikalavimo ar atsikirtimo pagrindas kitoje civilinėje byloje, tai yra pozityvusis res judicata poveikis (prejudiciniai faktai), t. y. šalis ar kitas byloje dalyvavęs asmuo, kuriam įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra naudingi, kitose bylose gali remtis tuo teismo sprendimu, kaip reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, ir tų faktų jam nereikės įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2014; 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 16, 17 punktai).

15. Ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2013; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019, 31 punktas; 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-969/2020, 25 punktas).

17. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad apeliantė su ieškiniu pirmą kartą kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismą 2013 metais ir prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo turtą, priklausiusį mirusiajam J. B.. Ji ieškinį grindė tuo, kad nuo pažinties su nurodytu asmeniu pradžios tvarkė bendrą namų ūkį, rūpinosi juo bei jį slaugė, taip pat rūpinosi jo teta, ją slaugė, faktinį šeimos gyvenimą įrodo nuolatinis bendras namų ūkio tvarkymas, ginčo butų įrengimas iš bendrų lėšų, abiejų partnerių lėšų naudojimas bendroms reikmėms. Apeliantė teigė, kad susiklostė jų jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, bendromis jėgomis abu siekė pagerinti, valdyti ir naudoti ginčo butus bei akcijas dalinės nuosavybės teise. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimi panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą iš naujo, apeliantė patikslino ieškinio reikalavimus ir prašė panaikinti notarės D. R. 2014 m. rugsėjo 22 d. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą, pagal kurį valstybė paveldėjo mirusiojo J. B. ginčo turtą, panaikinti šių objektų teisinę registraciją; pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 3/4 dalis ginčo turto, už 1/4 dalį ginčo turto iš apeliantės Lietuvos Respiblikai priteisti 15 410 Eur kompensaciją ir visą ginčo turtą pripažinti apeliantės nuosavybe. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu apeliantės ieškinys atmestas (civilinė byla 2-145-639/2015). Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartimi nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2A-128-460/2016). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė neįrodė, jog savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie mirusiojo J. B. turto pagerinimo. Taip pat teismas pažymėjo, kad pats mirusysis per 20 metų neišreiškė valios pakeisti savo turto teisinį režimą iš asmeninės nuosavybės į dalinę nuosavybę.

18. Apeliantė 2017 metais pakartotinai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ją ir J. B. siejo faktiniai šeimos teisiniai santykiai, tikslu paveldėti velionio J. B. turtą. Ieškovė taip pat prašė pripažinti negaliojančiu notarės D. R. 2014 m. rugsėjo 22 d. išduoto palikimo perėmimo valstybei liudijimą, kurio pagrindu valstybė paveldėjo J. B. turtą. Šį ieškinį apeliantė grindė tuo, kad ji ir mirusysis buvo šeima, kartu gyveno, kaip sugyventiniai daugiau negu 20 metų, todėl susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartimi ieškinį atsisakyta priimti (civilinė byla Nr. 2-6631-965/2017). Konstatuota, kad prašomas nustatyti faktas nesukurs apeliantei teisinių padarinių, nes sugyventinis, priešingai nei sutuoktinis, neturi paveldėjimo teisės pagal įstatymą. Teismas taip pat atsižvelgdamas į tai, kad apeliantė negali būti laikoma pretendente į palikimą, konstatavo, jog ji neturi teisinio pagrindo ginčyti palikimo priėmimo teisėtumo.

19. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti apeliantės ieškinio reikalavimą atsakovėms Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, notarei D. R., trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu panaikinta ir šio reikalavimo priėmimo klausimas perduotas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (civilinė byla Nr. 2S-871-730/2017). Apskųstos nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti nagrinėti reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, palikta nepakeista.

20. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimu apeliantės reikalavimas pripažinti negaliojančiu notarės D. R. 2014 m. rugsėjo 22 d. išduoto valstybei palikimo perėmimo valstybei liudijimą, kurio pagrindu valstybei perėjo J. B., turtas, atmestas (civilinė byla Nr. 2-2744-965/2018). Nurodytoje byloje, teismas konstatavo, kad sugyventinio (partnerio) teisė paveldėti pagal įstatymą, taip pat ir paduoti pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo, nenumatyta, todėl pagrindo pripažinti apeliantę įpėdine pagal įstatymą nėra. Taip pat teismas nustatė, kad testamento mirusysis nebuvo sudaręs, todėl nėra teisinio pagrindo apeliantę pripažinti ir įpėdine pagal testamentą. Teismas nusprendė, kad apeliantė nėra paveldėjimo teisės subjektas ir neturi teisės reikšti reikalavimą pripažinti negaliojančiu 2014 m. rugsėjo 22 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimą CK 5.8, 5.13 straipsnių pagrindais. Be to, teismas konstatavo, kad net ir panaikinus ginčijamą liudijimą, ieškovė neįgytų teisės paveldėti pagal įstatymą mirusio sugyventinio turto. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 15 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimas paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2A-995-513/2018).

21. Apeliantė 2020 metais kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su reikalavimu pripažinti negaliojančiu notarės D. R. 2014 m. rugsėjo 22 d. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą, kurio pagrindu valstybė paveldėjo J. B. turtą, taikyti restituciją; pripažinti galiojančia apeliantės ir J. B. susitarimą, dėl J. B. išlaikymo iki gyvos galvos, t. y. kad rentos gavėjas J. B. perdavė jam priklausantį turtą apeliantei nuosavybės teise, o ji kaip rentos mokėtoja įsipareigojo išlaikyti rentos gavėją J. B. iki gyvos galvos. Apeliantė taip pat prašė panaikinti notarės išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą CK 1.80, 1.81 straipsnių pagrindais. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 23 d. sprendimu apeliantės ieškinys atmestas (civilinė byla Nr. e2-3725-232/2020). Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. e2A-512-516/2021).

22. Apeliantė 2022 metais pakartotinai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad tarp J. B. ir jos nuo 1993 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. buvo susiklostę faktiniai šeimos teisniai santykiai, taip pat prašė pripažinti negaliojančiu notarės D. R. 2014 m. rugsėjo 22 d. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą, taikyti restituciją, panaikinti Lietuvos Respublikos vardu įregistruoto buto (duomenys neskelbtini), ir buto (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją bei atnaujinti terminą kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo. Šį ieškinį apeliantė grindė aplinkybe, kad ji nuo 1993 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. su J. B. vedė bendrą ūkį, tarp jų buvo susiklostę šeimos (partnerystės) santykiai. Be to, apeliantė rėmėsi išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutarties institutu. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartimi apeliantės ieškinį atsisakyta priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų pagrindais, nustačius, kad apeliantė pareiškė tapatų ieškinį, jau išnagrinėtiems, taip pat ir kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui (civilinė byla Nr. e2-2838-794/2022). Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartis palikta nepakeista (civilinė byla Nr. e2-988-330/2022).

23. Siekiamu paduoti nauju ieškiniu apeliantė vėl prašo pripažinti negaliojančiu notarės D. R. 2014 m. rugsėjo 22 d. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą, kurio pagrindu valstybei perėjo mirusiojo J. B. turtas, taikyti restituciją, panaikinti Lietuvos Respublikos vardu registruoto turto teisinę registraciją bei atnaujinti apeliantei terminą kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo, nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad po J. B. mirties apeliantė priėmė palikimą, bei kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ieškinio reikalavimus apeliantė grindžia Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimu, kuriuo išplėsta šeimos samprata. Apeliantė prašo panaikinti notarės išduotą liudijimą CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, bei 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip išduotą apgaulės būdu. Apeliantė taip pat remiasi CK 5.8 straipsniu, kuriame nustatyta teisė ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą.

24. Kasacinio teismo pažymima, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą. Ir priešingai, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2011; 2021 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-823/2021 20 punktas; 2022 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-943/2022 40 punktas).

25. Ieškinio dalykas – tai reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas, o ne reikalavimų lingvistinės formuluotės (Lietuvos Aukščiausiojo 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012). Ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. CPK nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad naujas ieškinys yra tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 20 punktas). Reikalavimo grindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-403/2018, 28 punktas; 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-1075/2021, 27 punktas).

26. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad atskirajame skunde neginčijama, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais išnagrinėtos bylos pagal apeliantės reikalavimus dėl ginčų, kilusių tarp tų pačių šalių ir dėl paties dalyko (to paties palikimo perėjimo valstybei liudijimo nuginčijimo), tik akcentuojama, kad šį kartą apeliantė reikalavimą pareiškė kitu teisiniu pagrindu – Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. nutarimo, CK 1.81 straipsnio 1 dalies ir 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindais.

27. Visų pirma pažymėtina tai, kad įsiteisėjusioje Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartyje padaryta išvada, jog apeliantės reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl jos ir J. B. šeimos santykių negali būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka (civilinė byla Nr. 2-6631-956/2017). Šis pirmosios instancijos teismo (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) ir apeliacinės instancijos teismo (Klaipėdos apygardos teismo) teismo pateiktas išaiškinimas turi prejudicinę galią (civilinė byla Nr. 2S-871-730/2017). Pastebėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. spalio 13 d. nutartyje taip pat buvo tai akcentavęs (civilinė byla Nr. e2-988-330/2022), bet apeliantė į teismo išaiškinimą neatsižvelgė bei pakartotinai kreipėsi į teismą su tokiu reikalavimu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo jau teismų yra išspręstas ir pakartotinai nebegali būti nagrinėjamas.

28. Antra, civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos nenustato pareigos į teismą besikreipiančiam asmeniui nurodyti teisinį ieškinio pagrindą – ieškinyje privalo būti nurodytos tik aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, vien ta aplinkybė, kad į teismą pakartotinai besikreipiantis asmuo savo procesiniame dokumente pateikė nuorodas į kitas teisės normas, negu buvo nurodęs anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog naujai pateiktas procesinis dokumentas nėra tapatus teisme jau išnagrinėtoje byloje pateiktajam.

29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė, siekdama, jog būtų pripažintas negaliojančiu notarės D. R. 2014 m. rugsėjo 22 d. išduotas palikimo perėjimo valstybei liudijimas ir apeliantė įgytų ginčo turtą, kiekvieną kartą kreipdamasi į teismą iš esmės nurodydavo tas pačias aplinkybes, t. y. kad jie su mirusiuoju gyveno 20 metų, vedė bendrą ūkį ir kt. Apeliantė nurodydavo tik kitą teisės normą, kuria remdamasi prašė patenkinti jos reikalavimus. Iš nurodytose bylose esančių duomenų nustatyta, kad apeliantė prašė pripažinti, jog susiklostė kartu gyvenančių asmenų jungtinės veiklos santykiai. Vėliau ji pakeitė poziciją ir ieškinio reikalavimus grindė jos ir J. B. sudarytą sandoriu dėl išlaikymo iki gyvos galvos. Pažymėtina, kad teismai atmetė visus apeliantės ieškinius kaip neįrodytus. Apeliantė, įrodinėdama jungtinės veikslo teisinių santykių buvimą, rėmėsi aplinkybe, kad ji su J. B. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, jie rūpinosi vienas kitu bei siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Kitoje byloje apeliantė siekė įrodyti, kad gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas, rūpinimasis kartu gyvenančiu asmeniu liudija buvus susitarimą dėl turto perleidimo jos nuosavybėn už turto savininkui teikiamą išlaikymą bei priežiūrą. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu apeliantė iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, dėl kurių teismai jau yra pasisakę ir jas išsamiai išnagrinėję, t. y. tiek dėl jos ir mirusiojo gyvenimo kartu, tiek dėl to, jog apeliantė rūpinosi mirusiuoju, šiuo metu prižiūri jo kapavietę, taip pat kad ji prisidėjo prie mirusiajam priklausiusio turto išlaikymo ir pagerinimo. Išvardytos nustatytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teikia pagrindą daryti išvadą, kad apeliantės pozicija aiškinant šalių susitarimą ir susiklosčiusius teisinius santykius yra nenuosekli. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 26 d. nutartyje yra konstatavęs, kad notarė išdavė ginčijamą palikimo perėjimo valstybei liudijimą pagal nustatytą tvarką ir esant teisėtam pagrindui, todėl pripažino apeliantės teiginius dėl ginčijamo palikimo perėjimo valstybei deklaratyviais, negrindžiamais faktiniais pagrindais (civilinė byla Nr. e2A-512-516/2021).

30. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau aptartų išnagrinėtose civilinėse bylose priimtų galutinių procesinių sprendimų turinį bei nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio turinį, daro išvadą, kad ieškinyje ir atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo apeliantės šioje byloje pareikštą ieškinį vertinti kaip netapatų ieškinio pagrindo ir dalyko prasme – šiuo ieškiniu siekiama iš esmės tokių pačių materialiųjų teisinių padarinių, t. y. nuginčyti notarės D. R. 2014 m. rugsėjo 22 d. išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą ir įgyti nuosavybės teise ginčo turtą. Toks apeliantės reikalavimas jau yra išnagrinėtas, pažymint, kad notarė išdavė ginčijamus palikimo perėjimo valstybei liudijimus pagal nustatytą tvarką ir esant teisėtam pagrindui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad apeliantė nurodo kitas teisės normas, negu buvo nurodžiusi anksčiau išnagrinėtose civilinėse bylose, nėra pagrindas spręsti, jog iš naujo paduotas ieškinys nėra tapatus teismuose jau išnagrinėtose bylose pareikštiems ieškiniams.

31. Dėl išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėjamoje byloje apeliantės paduotą ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu.

Dėl teisėjo (ne)šališkumo

32. Apeliantė taip pat nurodo, kad ieškinio priėmimo klausimą išsprendęs teisėjas buvo šališkas, nes Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartimi analogišką ieškinį taip pat atsisakė priimti. Tai padarė tas pats teisėjas (civilinė byla Nr. e2-2838-794/2022). Apeliantė nurodė nespėjusi pareikšti nušalinimo teisėjui, nes ieškinio priėmimo klausimas buvo išspręstas labai greitai.

33. CPK 21 straipsnyje įtvirtinta, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. CPK 68 straipsnyje nustatyta teisėjo pareiga, esant CPK 65–67 straipsniuose nurodytoms aplinkybėms, nusišalinti, taip pat byloje dalyvaujančio asmens teisė reikšti tokiais atvejais teisėjui nušalinimą. Teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas, be kitų atvejų, jeigu jis yra (ne)tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi; jeigu jis dalyvavo priimant sprendimą byloje žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme; jeigu jis šioje byloje vykdė teisminę mediaciją arba vykdė mediaciją dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 65 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7 punktai); taip pat kitais atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo (CPK 66 straipsnis). Vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktu, absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra tada, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismas.

34. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant teisėjo (teismo) (ne)šališkumo klausimą, atsižvelgtina į tai, ar egzistuoja realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar nuogąstavimai yra objektyviai pagrįsti, koks yra esminių skirtingose bylose spręstų klausimų, nagrinėtų faktų ryšys. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, bylos šaliai argumentuojant, jog ji neteko galimybės į nešališką požiūrį naujoje (šioje) byloje, kadangi pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo nulemtas kitos civilinės bylos, kurioje tas pats teisėjas priėmė sprendimą dėl tų pačių asmenų ir juo rėmėsi šioje byloje, turi būti identifikuoti teisėjo nurodytose bylose nagrinėti faktai, jų ryšys (tapatumas), taip pat bylose spręsti teisiniai klausimai, siekiant nustatyti, ar jie yra panašūs ar galbūt visiškai skirtingi. Taip pat kasacinio teismo konstatuota, kad tai, jog teismas savo sprendime remiasi kai kuriomis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos tos pačios sudėties teismo ankstesnėje byloje tarp tų pačių ginčo šalių, savaime nepagrindžia teismo (teisėjo) šališkumo, absoliutaus šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64-916/2021, 42 punktas).

35. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas teisėjo (ne)šališkumo klausimą ir vertindamas apeliantės argumentus dėl pažeisto nešališkumo principo, atsižvelgia į tai, ar yra faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar apeliantės nuogąstavimai yra objektyviai pagrįsti, koks yra esminių skirtingose bylose spręstų klausimų, nagrinėtų faktų ryšys.

36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kitoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartimi atsisakyta priimti apeliantės ieškinį, kuriuo ji reiškė tokius pat reikalavimus, kaip ir šioje byloje (civilinė byla Nr. e2-2838-794/2022). Vilniaus apygardos teismas ieškovės ieškinį atsisakė priimti ne tik CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, t. y. dėl to, jog įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo ir Klaipėdos apylinkės teismo sprendimais jau yra išnagrinėti ieškovės ieškinio reikalavimai, bet ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartis palikta nepakeista (civilinė byla Nr. e2-988-330/2022).

37. Sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas priimti ieškinį, nėra tiriami kartu su ieškiniu pateikti įrodymai, nustatinėjamos aplinkybės ir kt. Šiame etape teisėjas, gavęs naują ieškinį, tik patikrina, ar ieškinys atitinka procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (CPK 135 straipsnis) bei ar nėra kliūčių jį priimti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad civilinėje byloje Nr. e2-2838-794/2022 ieškinio priėmimo klausimą nagrinėjęs teisėjas turėjo išankstinę nuomonę ar būtų suinteresuotas nepriimti apeliantės ieškinio, ypač atsižvelgus į tai, kad ji naudojosi apeliacijos galimybe ir jos ieškinių priėmimo klausimą sprendusio teisėjo pozicija buvo tikrinama instancine tvarka.

Dėl bylos procesinės baigties bei žyminio mokesčio grąžinimo

38. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl apeliantės naujai pareikštame ieškinyje prašomų reikalavimų jau buvo teismų pasisakyta įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kurie byloje dalyvavusiems asmenims turi res judicata (CPK 279 straipsnio 4 dalis) galią, todėl negali būti materialiojo pobūdžio reikalavimo dalykas (ginčo objektas) naujoje civilinėje byloje. Priešingas aiškinimas atvertų kelią anksčiau priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo kvestionavimui, keltų pavojų teisiniam tikrumui, teisiniam apibrėžtumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams.

39. Atskirajame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė žyminio mokesčio už ieškinį, kurį atsisakyta priimti, grąžinimo klausimo. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantės atstovas R. K. yra sumokėjęs 10 Eur dydžio žyminį mokestį. CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad žyminis mokestis grąžinamas, kai atsisakoma priimti ieškinį, prašymą ir skundą arba kai šie grąžinami be sprendimo. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, yra teisinis pagrindas grąžinti už nepriimtą apeliantės ieškinį sumokėtą žyminį mokestį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 10 Eur žyminio mokesčio, kurį jis sumokėjo už ieškovės M. M. ieškinį 2024 m. rugpjūčio 20 d. lėšų pervedimo nurodymu.