Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. U. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. U. skundą dėl antstolės I. G. veiksmų, suinteresuotas asmuo Ž. U..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8.3. Pažymėta, kad vadovaujantis CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R352 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija, visas teismo sprendimu priteistas išlaikymo lėšas skolininkas privalo perduoti (pervesti) uzufrukto teise jas tvarkančiam asmeniui. Išieškomų sumų dydžio ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžio sumažinimas, remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui, galimas tik esant išieškotojo (vaiko) atstovo išlaikymo teisiniuose santykiuose, t. y. vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens, sutikimui.

8.4. Teismo sprendimu vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas savaime nereiškia, kad tėvai negali gera valia teikti vaikui papildomo išlaikymo tiek teismo sprendimo nustatyta, tiek ir kitokia forma.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

10.2. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi aplinkybe, kad šalys buvo sudariusios susitarimus (taikos sutartis) dėl vaikų išlaikymo dydžio padidinimo, tačiau šių aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Suinteresuoto asmens Ž. U. į bylą pateikti sutarties projektai nėra patvirtinti apelianto parašais, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos rašytinius įrodymus vertino kaip šalių susitarimą teikti didesnį išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

11. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Ž. U. prašo netenkinti apelianto atskirojo skundo ir Plungės apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.

12.1. Apelianto argumentai, jog antstolė neva savo iniciatyva padidino iš apelianto išieškomą išlaikymo nepilnamečiams vaikams sumą yra aiškiai nepagrįsti. Iki 2022 m. gruodžio 1 d. apelianto teiktas didesnis išlaikymas buvo vien tik jo iniciatyva, jam antstolės buvo išaiškinta, jog mokėjimai į priekį neskaičiuojami, apeliantas savo valią išdėstė raštu.

12.3. Nurodė, negalima sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog apelianto 2018 m. rugsėjo 21 d. raštas nepatvirtina fakto, kad šalys buvo susitarusios dėl didesnio išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams teikimo. Šią aplinkybę patvirtina ne tik apelianto antstolei pateiktas raštas apie didesnį išlaikymo teikimą nepilnamečiams vaikams, bet ir į bylą pateiktos taikos sutartys, iš kurių vieną apeliantas patvirtino parašu, o taip pat ir paties apelianto faktiškai teiktas didesnis išlaikymas.

12.4. Pažymima, kad nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo Ž. U. niekada nedavė jokio sutikimo apeliantui išlaikymą nepilnamečiams vaikams mokėti į priekį. Visuomet išlaikymas buvo mokamas ir / ar turėjo būti mokamas už einamą mėnesį, įvertinus didesnius nepilnamečių vaikų poreikius. Sutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog teismo sprendimu vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas savaime nereiškia, kad tėvai negali gera valia teikti vaikui papildomo išlaikymo tiek teismo sprendime nustatyta, tiek ir kitokia forma.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas netenkintinas.

13. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

14. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

15. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu teismui pateikė VSDFV Klaipėdos skyriaus 2023 m. spalio 30 d. sprendimą (8.20E)DV-S-73797 ir 2023 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. (18.2E)1-14956. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų pirmosios instancijos teisme priimtas 2024 m. sausio 9 d., skundžiama nutartis pirmosios instancijos teisme priimta 2024 m. sausio 29 d., tuo tarpu prašomi prie bylos pridėti rašytiniai įrodymai priimti 2023 m. spalio 30 d. ir 2023 m. gruodžio 29 d. Taigi, minėtais dokumentais apeliantas disponavo dar nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme ir turėjo galimybę šiuos rašytinius įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui. Prašydamas pridėti prie bylos naujus įrodymus, apeliantas nenurodė objektyvių, pateisinančių priežasčių, kodėl šių dokumentų jis negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

16. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai ir įrodymai. Atskirojo skundo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas.

17. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, į tai, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių, kurios jam sutrukdė naujus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, į tai, kad nagrinėjamu atveju, priėmus pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus, byla turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais, o tai užvilkintų patį bylos nagrinėjimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto prašymas byloje pridėti naujus įrodymus neatitinka anksčiau aptarto teisinio reglamentavimo. Esant šioms aplinkybėms, konkrečiu atveju nėra pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje numatytų išimčių, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti pareikėjo kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus ir jų nevertina.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

18. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

19. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas pripažinti antstolės 2023 m. gruodžio 6 d. patvarkymų Nr. S23-12358 ir Nr. S23-12356 dalis dėl išlaikymo įsiskolinimo neteisėtais ir panaikinti dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo, taip pat pripažinti antstolės 2023 m. gruodžio 18 d. patvarkymą Nr. S-23-51-15473 neteisėtu ir konstatuoti, kad susidariusi 1168,02 Eur išlaikymo permoka, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Vadovaujantis CPK 634 straipsnio 1–2 dalimis, antstolis vykdo šio kodekso 587 straipsnyje nurodytus vykdomuosius dokumentus. Antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Teismo sprendimų vykdymo funkcijas atlieka antstolis, t. y. valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra pavedusi atlikti vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu atlikti procesinius veiksmus, kurie keistų bylos šalių materialines teises ir pareigas ar materialinio santykio turinį, turi tik pačios šalys, jų atstovai arba teismas. Antstolis neturi tam teisės. Antstolis gali atlikti tik tuos procesinius veiksmus, kurie CPK priskirti jo kompetencijai. Sprendžiant dėl antstolio ir teismo kompetencijos atribojimo būtina analizuoti ir tai, ar konkrečiu atveju nėra atliekami procesiniai veiksmai, kurie keičia bylos šalių materialines teises ar jų turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, 37 punktas).

24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą konstatavo, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (lot. intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2007; 2008 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010).

25. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo sprendimu nepilnamečiam vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas yra jo turtinė teisė (CK 1.112 straipsnio 1 dalis). Ši nepilnamečio vaiko teisė yra įstatymo ginama ir gali būti panaikinta ar sumažinta tik kitu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-1075/2018, 41 punktas).

26. Nei CPK, nei Sprendimų vykdymo instrukcijoje nenustatyta teisė antstoliui, vykdančiam teismo sprendimą dėl vaiko išlaikymo, sumažinti išieškomų sumų dydį ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydį remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui. Tai aiškintina kaip įstatymų leidėjo pozicija, kad visas teismo sprendimu priteistas išlaikymo lėšas skolininkas privalo perduoti (pervesti) uzufrukto teise jas tvarkančiam asmeniui. Dėl to išieškomų sumų dydžio ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžio sumažinimas remiantis skolininko pateiktais duomenimis apie jo turėtas tiesiogines išlaidas vaikui galimas tik esant išieškotojo (vaiko) atstovo išlaikymo teisiniuose santykiuose, t. y. vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens, sutikimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, 39 punktas).

27. Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad teismo sprendime dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo nenustatytas išlaikymą privalančio teikti tėvo (motinos) piniginių sumų teikimas tiesiogiai vaikui ar tokio tėvo (motinos) turėtos išlaidos, patirtos galimai tenkinant papildomos vaiko priežiūros poreikius, nesant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens sutikimo, nesuteikia pagrindo teismo sprendimą vykdančiam antstoliui sumažinti vaikui priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumą. Toks sumažinimas viršija antstoliui suteiktus įgaliojimus (kompetenciją), todėl vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, 42 punktas).

28. Pirmosios instancijos teismas nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad antstolė I. G. 2018 m. kovo 6 d. patvarkymu priėmė vykdyti Plungės apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-599-669/2018 pagal Plungės apylinkės teismo 2018 m. sausio 26 d. sprendimą, kuriuo pakeistas Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 26 d. sprendimu patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi nustatytas 144,80 Eur išlaikymo dydis vaikams D. U. ir G. U., ir iš atsakovo M. U. priteista po 200 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo sprendimo priėmimo dienos.

29. Taip pat teismas nustatė, kad nuo 2023 m. gruodžio 6 d. antstolė parengė vykdymo išlaidų apskaičiavimą Nr. S-23-12356, nurodydama, jog išlaikymo skola Ž. U. yra 3 590 Eur bei 566 Eur periodinių išmokų, 2023 m. gruodžio 6 d. išieškotų lėšų paskirstymo patvarkyme Nr. S23-12358, nurodyta, kad išlaikymo skola yra 936,79 Eur. 2023 m. gruodžio 18 d. antstolė priėmė patvarkymą Nr. S-23-51-15473, kuriame nurodyta, jog nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki patvarkymo priėmimo dienos M. U. Ž. U. vaikų išlaikymui turėjo pervesti 6 590 Eur sumą, per minėtą laikotarpį pervesta 3 600 Eur, todėl skaičiuojamas 2 990 Eur įsiskolinimas.

30. Apeliantas, nesutikdamas su antstolio apskaičiuotu įsiskolinimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, antstolės procesinius veiksmus – teismo priteisto išlaikymo padidinimą – turėjo įvertinti kaip ultra vires veikimą, t. y. kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iki 2022 m. gruodžio 1 d. apelianto teiktas didesnis išlaikymas vaikams buvo teiktas vien tik jo iniciatyva. Suinteresuotas asmuo Ž. U. tiek atsiliepime į pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, tiek atsiliepime į atskirąjį skundą patvirtino, kad su pareiškėju ne kartą buvo aptarta būtinybė vaikams teikti didesnio dydžio išlaikymą. Antra, ta aplinkybė, kad pareiškėjas vaikams teikė didesnį išlaikymą, nei buvo priteista teismo sprendimu, o antstolė pareiškėjo pervedamų papildomų sumų Ž. U. nelaikė pareiškėjo mokamu išlaikymu vaikams, nevertinama kaip antstolio veikimu ultra vires.

31. Šiame kontekste svarbu pažymėti vykdomojoje byloje antstolei pateiktą 2018 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjo pasirašytą raštą, kuriame nurodyta, kad M. U. yra supažindintas su vaikų išlaikymo dydžio suma, pripažino, kad išlaikymą vaikams moka didesnėmis sumomis ir yra informuotas, jog išlaikymo įsiskolinimas į priekį nesiskaičiuoja.

32. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad pareiškėjas puikiai suprato didesnius nepilnamečių vaikų poreikius ir savo noru nagrinėjamu laikotarpiu teikė didesnį nei numatytą išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Jam antstolės buvo išaiškinta, jog mokėjimai į priekį neskaičiuojami, o savo valią vaikams mokėti didesnį išlaikymą pareiškėjas išdėstė raštu. Visiškai nepagrįsti apelianto teiginiai, kad minėtas raštas antstolei pateiktas 2018 m. rugsėjo 21 d., todėl šią dieną jis nebėra aktualus. Pažymėtina, kad po rašto pateikimo antstolei pareiškėjas ir toliau be vaikams skiriamo privalomo išlaikymo, į Ž. U. sąskaitą pervesdavo papildomas pinigų sumas. Nesutiktina ir su atskirojo skundo argumentu, jog apelianto 2018 m. rugsėjo 21 d. raštas nepatvirtina fakto, kad šalys buvo susitarusios dėl didesnio išlaikymo dydžio nepilnamečiams vaikams teikimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtina ne tik apelianto antstolei pateiktas raštas apie didesnį išlaikymo teikimą nepilnamečiams vaikams, bet ir į bylą pateiktos taikos sutartys (2020 m. kovo 8 d., 2020 m. lapkričio 18 d., 2020 m. gruodžio 4 d.), iš kurių vieną apeliantas patvirtino parašu, taip pat paties apelianto faktiškai teiktas didesnis išlaikymas.

34. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, CPK 644 straipsnio 4 punkte įtvirtinta skolininko pareiga aktyviai domėtis vykdymo eiga. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų aktyviai domėjęsis vykdymo eiga – kreipęsis į antstolę dėl išlaikymo sumų perskaičiavimo, indeksacijos, skundęs antstolės veiksmus ar kt.

35. Kaip minėta šios nutarties 26 punkte, nei CPK, nei Sprendimų vykdymo instrukcijoje nenustatyta teisė antstoliui, vykdančiam teismo sprendimą dėl vaiko išlaikymo, sumažinti išieškomų sumų dydį ar priteisto išlaikymo skolos dydį. Pažymėtina, kad teismo sprendime dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo nenustatytas išlaikymą privalančio teikti tėvo (motinos) piniginių sumų teikimas tiesiogiai vaikui ar tokio tėvo (motinos) turėtos išlaidos, patirtos galimai tenkinant papildomos vaiko priežiūros poreikius, nesant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens sutikimo, nesuteikia pagrindo teismo sprendimą vykdančiam antstoliui sumažinti vaikui priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K7-231-969/2016). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad išlaikymas vaikams turi būti teikiamas tik tokia forma, kokia nustatyta vykdomajame dokumente, t. y. išlaikymą teikiantis asmuo, šiuo atveju pareiškėjas, negali savo nuožiūra jo keisti, o skolininko (pareiškėjo) patirtų kitų papildomų išlaidų įskaitymas galimas tik esant išieškotojos (šiuo atveju suinteresuoto asmens Ž. U.) sutikimui. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, suinteresuotas asmuo Ž. U. tokį sutikimą būtų pateikusi.

36. Pažymėtina, kad teismo sprendimu vaikui priteistas nustatyto dydžio išlaikymas savaime nereiškia, kad tėvai negali gera valia teikti vaikui papildomo išlaikymo tiek teismo sprendime nustatyta, tiek ir kitokia forma. Toks tėvų elgesys atitinka CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, taip pat ir geros moralės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016). Apeliantas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių, kad jis mokėjo avansines (išankstines) įmokas, o ne gera valia prie vaikų išlaikymo prisidėjo didesne suma, nei numatyta 2018 m. sausio 26 d. teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-599-669/2018.

37. Kaip matyti iš vykdomosios bylos duomenų, antstolės į vaikų išlaikymą įskaičiuotų mokėjimų nurodymų paskirtyse pareiškėjas aiškiai įvardindavo „alimentai“ ir už kurį mėnesį pervedamas išlaikymas. Atkreipiamas dėmesys, kad kituose pareiškėjo atliktų mokėjimų paskirtyse pareiškėjas nurodė: „sąskaitos papildymas“, „papildymas“, „M. U. dalinis skolos mokėjimas“, „M. U.“ (2018 m. rugpjūčio 10 d. 50 Eur suma; 2019 m. sausio 17 d. 200 Eur suma; 2019 m. sausio 19 d. 110 Eur suma; 2019 m. vasario 18 d. 1000 Eur suma; 2019 m. kovo 1 d. 100 Eur suma ir pan.). Tai apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad dalis pervedamų pinigų buvo gera valia tėvo mokamas papildomas išlaikymas, todėl antstolė pagrįstai neįvertino tokių lėšų kaip išlaikymo vaikams mokėjimo į priekį avansu. Pažymėtina, kad būtent skolininkui nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje tenka pareiga įrodyti, jog yra tinkamai atsiskaitęs su kreditoriumi, o visos abejonės šiuo aspektu turi būti vertinamos vaikų interesų naudai.

38. Atkreipiamas dėmesys į apelianto argumentus, kad nagrinėjamoje byloje susidaro situacija, kad pareiškėjo teiktos išlaikymo lėšos vaikams buvo panaudotos ne pagal paskirtį, o Ž. U. nepagrįstai už tą patį laikotarpį siekia, kad būtų išieškotas įsiskolinimas, kurio pagal faktinę padėtį nėra. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tuo atveju, jei tarp šalių kyla ginčas dėl to, kokia nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolės dalis yra įvykdyta ir už kokį laikotarpį, ar vaikų išlaikymui skirtos lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį, jos turi teisę kreiptis į teismą ir ginčą spręsti ginčo teisenos tvarka; vykdymo procese skundžiant antstolio veiksmus ir vertinant jų teisėtumą bei pagrįstumą šis klausimas negali būti nagrinėjamas.

39. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo ir tai, kad M. U. teismo sprendimą vykdo savanoriškai, todėl priverstinis vykdymo procesas yra nereikalingas. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, pažymi, kad skolininko pareiga mokėti vaikams išlaikymą yra tęstinio pobūdžio, todėl, vadovaujantis CPK 606 straipsnio 4 dalimi, pripažintina, jog šio sprendimo pagrindu 2018 m. kovo 6 d. išduotas vykdomasis raštas galioja iki kiekvieno vaiko pilnametystės, vykdymo procesas nėra baigtas. Esant šioms aplinkybėms, remiantis vykdomosios bylos užbaigimo institutą reglamentuojančiomis CPK 632 straipsnio nuostatomis, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad vykdomoji byla Nr. 0051/18/00282 turėtų būti užbaigta.

40. Atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad antstolės atlikti veiksmai nepažeidė vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų, vykdymo proceso normų, yra teisėti ir pagrįsti.

41. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama ir kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 288, p. 20, par. 61).

42. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines teisės normas susijusias su vykdymo procesu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios keisti, ar naikinti nėra pagrindo, todėl įvertinus tai kas nustatyta, darytina išvada, jog pareiškėjo pateiktas atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

43. Pareiškėjas M. U. ir suinteresuotas asmuo Ž. U. prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

44. Pagal bendrąją taisyklę ypatingosios teisenos bylose bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas yra skirtingas, todėl pagal bylos išnagrinėjimo rezultatą paskirstoms bylinėjimosi išlaidos.

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o iš pareiškėjo priteisiamos suinteresuoto asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos.

46. Suinteresuotas asmuo Ž. U. atsiliepime nurodė, kad patyrė 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Byloje pateikta 2024 m. vasario 19 d. sąskaita faktūra ir mokėjimo nurodymas, patvirtinantis Ž. U. patirtas išlaidas. Atsižvelgiant į tai, jog prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatyto dydžio, į tai, kad pareiškėjo atskirasis skundas netenkintas, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, suinteresuotam asmeniui Ž. U. iš pareiškėjo M. U. priteistina 200 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2024 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo M. U. suinteresuotam asmeniui Ž. U. 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.