Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjos Lietuvos Respublikos atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko atstovei Rūtai Kurienei;

suinteresuoto asmens Ukmergės rajono savivaldybės administracijos atstovei Vilijai Markauskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, suinteresuoto asmens su savarankiškais reikalavimais D. L. pareiškimus dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Ukmergės rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

II. Teismo posėdyje teiktų proceso dalyvių paaiškinimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje nustatyta, kad 24,51 kv. m bendro ploto buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas), plane pažymėto 6-3 ir 6-4, nuosavybės teisės VĮ Registrų centre neįregistruotos, buto, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto kadastro byla nesuformuota (e. b. t. 1. l. 6, 7, 35).

O. L., gimusi (duomenys neskelbtini)., mirusi (duomenys neskelbtini)., ir suinteresuotas asmuo D. L. 1992 m. gruodžio 10 d. privatizavo butą, kurio unikalus (duomenys neskelbtini) adresas (duomenys neskelbtini) (e. b. t. 1. l. 33, 39 – 40; 117 – 120).

Suinteresuoto asmens D. L. mama O. L. ir sesuo V. G. pakartotinai prašė Ukmergės miesto mero paskirti / prijungti patalpas (mansardą) virš adresu (duomenys neskelbtini) esančio buto prie gyvenamo ploto dėl prastų gyvenimo sąlygų (e. b. t. 1. l. 46 – 47; 50).

Ukmergės miesto mero 1993 m. gugsėjo 9 d. potvarkio Dėl butų 10 punktu O. L. pareiškimas buvo patenkintas ir leista naudotis 18 kv. m. bendro ploto netinkamomis gyventi patalpomis mansardoje kaip pagalbinėmis (e. b. t. 1. l. 44 – 45).

Butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini) nėra ir nebuvo Savivaldybės nuosavybė, nėra įtrauktas į Savivaldybės turto apskaitą, taip pat nėra duomenų apie tai, kad šis turtas buvo perduotas Savivaldybei kaip valstybės turtas (e. b. t. 1. l. 84 – 85).

Buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini) privatizacijos dokumentai nėra rasti (e. b. t. 1. l. 33; 41; 43; 84 – 85; e. b. t. 2. l. 14).

Butas yra apleistas, negyvenamas (e. b. t. 1. l. 33; 53 – 65; D. L. paaiškinimai).

Pareiškimas tenkinamas, pareiškimas su savarankiškais reikalavimais atmetamas

Ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y., juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y., ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktą nustato teismas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010, 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).

Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Iš pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių, kitos byloje esančios medžiagos matyti, kad šiuo atveju egzistuoja visos aukščiau nurodytos privalomos prašomo juridinio fakto nustatymui reikalingos sąlygos ir nėra aplinkybių, kurių buvimas neleistų nustatyti šį juridinį faktą: pareiškėja kitokiu būdu gauti įrodymų apie Turto valdymą nuosavybės teise, kaip tik kreipiantis į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, neturi galimybės, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjai sukels teisines pasekmes, kadangi, turėdama teismo sprendimą dėl Turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, galės nuosavybės teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir įgyvendinti teisės aktuose nustatytas centralizuoto turto valdytojo teises ir pareigas.

Pagal pareiškėjos nurodytas faktines aplinkybes ir kitus byloje esančius duomenis nustatyta, kad Turtas buvo sukurtas 1904 metais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, reikšminga nuosavybės rūšies transformavimosi iš viešosios į privačią teisinio reguliavimo analizė. Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo tarybinių ūkių sukurti daiktai buvo valstybės nuosavybė. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas Butų privatizavimo įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

Pagal 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir 1964 m. CK) 95 straipsnį, galiojusį iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu padarytų pakeitimų, buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė. Pagal 1964 m. CK 97-98 straipsnius valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto (įskaitant valstybės įsteigtų prekybos, komunalinių ir kitokių įmonių turtą, pagrindinį miestų butų fondą ir kt.) savininkė. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Pirmieji įstatymai, sureguliavę dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimas Nr. 1251 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“. Vadovaujantis minėtu įstatymu ir Vyriausybės nutarimu, valstybės turtas buvo perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, pasirašytus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų asmenų, savivaldybės nuosavybėn, miestų ir rajonų merai ar jų įgalioti asmenys perduotą savivaldybių nuosavybėn valstybės turtą turėjo teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu.

Pagal kasacinio teismo suformuotą 1964 m. CK ir kitų teisės normų, reglamentavusių viešosios nuosavybės teisę, aiškinimo ir taikymo praktiką, galioja prezumpcija, pagal kurią visi viešosios nuosavybės teisės objektai yra valstybės nuosavybė, jeigu neįrodyta, kad jie įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti savivaldybės nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000).

Byloje nėra duomenų, kad Turtas būtų perduotas Ukmergės rajono savivaldybei teisės aktų nustatyta tvarka. Suinteresuotas asmuo Ukmergės rajono savivaldybė jokių pretenzijų į šį Turtą nereiškia, priešingai, savo atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad Turtas nėra ir nebuvo Ukmergės rajono savivaldybės nuosavybė, nėra įtrauktas į Savivaldybės turto apskaitą, taip pat nėra duomenų apie tai, kad šis Turtas buvo perduotas Savivaldybei kaip valstybės turtas.

Tai, kad (duomenys neskelbtini) name butai priklausė valstybei, patvirtina ir ta aplinkybė, kad beveik visi butai buvo privatizuoti, įskaitant ir (duomenys neskelbtini), kurį privatizavo suinteresuotas asmuo, taigi, jis buvo viešosios nuosavybės teisės objektas. Kaip jau minėta, byloje nėra duomenų apie tai, kad Turtas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka būtų parduotas ar kitais pagrindais perleistas kitų asmenų nuosavybėn (e. b. t. 1. l. 33; 41; 43; 84 – 85; e. b. t. 2. l. 14).

Aptartų įrodymų ir aplinkybių visuma pagrįstai leidžia daryti išvadą, kad Turtas buvo sukurta kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas kitų asmenų nuosavybėn, įstatymų nustatyta tvarka nebuvo perduota savivaldybės nuosavybėn, todėl turi būti vertinamas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise. Todėl yra pagrindas nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu, kad Turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Dėl pareiškimo su savarankiškais reikalavimais

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, skirtingai nei bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kuriose prašoma nustatyti daiktų valdymo nuosavybės teise faktą, pareiškėjai neturi įrodyti, kad jie yra daiktų savininkai. Atvirkščiai, jie neturi būti daiktų, į kuriuos prašo pripažinti įgijus nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, savininkai. Jie turi įrodyti, kad yra tokių daiktų valdytojai, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktai gali būti privačios nuosavybės teisės objektais ir nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, taip pat nėra registruoti kitų asmenų (ne valdytojų) vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 31 punktas). Be to, kasacinio teismo konstatuota, kad statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jei jo statyba yra įvykdyta teisės aktų nustatyta tvarka; neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 33 punktas).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks minėtoje CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021, 34 punktas).

Pagal teisinį reguliavimą fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko šio kodekso 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu (CK 4.71 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį, įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas ; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).

Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016; ir kt.).

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad nuosavybės teisę į turtą suinteresuotas asmuo ar O. L. būtų įgiję vienu iš įstatyme įtvirtintų nuosavybės teisės įgijimo būdų. Nors suinteresuotas asmuo teismo posėdžio metu nurodė, kad turėjo buto įsigijimo dokumentą, kuris dingo, už butą galbūt atsiskaitė investiciniais čekiais, tačiau šių aplinkybių nepatvirtina byloje esantys įrodymai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo D. L. 1992 m. gruodžio 10 d. privatizavo butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), tuo tarpu byloje nėra įrodymų, kad buvo privatizuotas dar vienas butas – ginčo Turtas (24,51 kv. m bendro ploto butas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)). 1991 m. liepos 31 d. Vyriausybės nutarimo Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos Nr. 309 4 punktas nustatė, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, butą, laikantis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo, negali pagal šį įstatymą privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto, todėl teismas neturi pagrindo sutikti su suinteresuoto asmens argumentu.

Kaip teismo posėdžio metu nurodė suinteresuotas asmuo, suinteresuoto asmens nurodytas dokumentas tikriausiai buvo 1993 m. rugsėjo 9 d. mero potvarkis, kuriuo patalpomis buvo leista naudotis (el. b. t. 1 l. 45). Teismas pažymi, kad patalpomis leidus naudotis, dėl to jos privačia nuosavybe netapo, todėl tai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog ginčo Turtas perėjo suinteresuotam asmeniui ar O. L. ir kad jis yra sąžiningas šio Turto įgijėjas. Priešingai, byloje esantys suinteresuoto asmens mamos O. L. ir sesers V. G. prašymai Ukmergės miesto merui paskirti plotą (patalpas, mansardą) prie gyvenamo ploto dėl prastų gyvenimo sąlygų, rodo, kad jos patalpų savininku laikė Ukmergės rajono savivaldybę, todėl nei O. L., nei suinteresuotas asmuo D. L. negali būti laikomi sąžiningais Turto įgijėjais (CK 4.70 straipsnio 1 d.).

Suinteresuotam asmeniui D. L. buvo žinoma, kad Turto įgijimo dokumentai nėra sutvarkyti, kad jo nuosavybės teisės į butą nėra įregistruotos. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad dėl šių klausimų yra kreipęsis į savivaldybę. Nors liudytoja (duomenys neskelbtini) vyriausioji specialistė L. B. to nepatvirtino, tačiau akivaizdu, kad šį faktą suinteresuotas asmuo suvokė, taip pat žinojo apie pareigą šia situacija rūpintis ir susitvarkyti dokumentus, o to nepadarius, turėjo suprasti, kad Turtas teisiškai jam nepriklauso, tačiau iki pat pareiškėjai kreipiantis į teismą suinteresuotas asmuo veiksmų nesiėmė, buvo pasyvus, nurodo, kad nematė būtinybės tvarkyti dokumentus, taigi tokiu būdu pripažino, kad Turtas jam nepriklauso. Nors suinteresuotas asmuo nurodo, kad pagerino Turto būklę, atliko remontą, jį prižiūrėjo, tačiau į bylą pateikti įrodymai rodo, kad Turtas yra apleistas, negyvenamas (e. b. t. 1. l. 33; 53 – 65; D. L. paaiškinimai), o tai nesudaro pagrindo pripažinti pagrįstu suinteresuoto asmens argumento apie daikto atvirą, nepertraukiamą valdymą, besitęsiantį CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Suinteresuotas asmuo savo pareiškime nurodo, kad gavęs leidimą naudotis virš buto esančiomis Patalpomis ir jas iki šiol turėjęs savo žinioje, išsaugojo teisėtą lūkestį, jog Patalpos yra tik jo. Teismas su tokiu argumentu nesutinka. Suinteresuotas asmuo gaudamas leidimą naudotis negalėjo pagrįstai tikėtis, kad šios patalpos jam yra perduotos nuosavybės teise. Tai, kad valstybės institucijos nepakankamai rūpinosi viešąja nuosavybe ir valstybės nuosavybės teisių neįregistravo į ginčo Turtą nėra pagrindas ginčo Turtą nepripažinti viešąja nuosavybe ar vertinti jį kaip bešeimininkį turtą. Konstatuotina, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai taip pat nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas įgyjamosios senaties būdu.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, 24,51 kv. m bendro ploto butas, kurio unikalus Nr(duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), negalėjo būti įgytas įgyjamąja senatimi, liko valstybės nuosavybe, ir suinteresuoto asmens D. L. savarankišką reikalavimą atmeta.

Kiti procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui ir byloje teisinio rezultato neįtakoja, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

Pareiškėjos atstovė VĮ turto bankas yra atleista nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punktą. VĮ turto bankas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepateikė. Suinteresuotas asmuo D. L. pagal 2025 m. balandžio 22 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos Paslaugų administravimo skyriaus sprendimą Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. (8.28Mr)ATP-C-2025-0351 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Kadangi suinteresuoto asmens D. L. pareiškimas su savarankiškais reikalavimais yra atmetamas, bylinėjimosi išlaidos nėra priteisiamos.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos teisme sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270, 444, 445, 448 straipsniais, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 24,51 kv. m bendro ploto butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra valstybės nuosavybė.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas daiktinių teisių įregistravimo Nekilnojamojo turto registre tikslu.

Suinteresuoto asmens D. L. pareiškimą su savarankiškais reikalavimais atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per šį sprendimą priėmusį Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.