Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Ridikas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų E. N. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-8963-892/2024, pagal pareiškėjų E. N. ir V. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ir valstybės įmonei Turto bankui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo bei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

15. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimus į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir ar pagrįstai netenkino pareiškėjų reikalavimų, kuriais pareiškėjos prašė nustatyti, kad palikėjas pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į Butą, o po palikėjo mirties jo palikimą, įskaitant ir ginčo Butą, priėmė būtent pareiškėjos.

17. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjos kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo siekdamos įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo Butą (t. y. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini)), prašė nustatyti, jog pareiškėjos E. N. tėvas ir pareiškėjos V. S. sutuoktinis S. S. pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo minėtą Butą, o pareiškėjos po palikėjo mirties tinkamai priėmė jo palikimą, įskaitant ir Butą.

18. Pareiškime dėstomoms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjos kartu su pareiškimu, taip pat bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateikė rašytinius įrodymus, kurie iš esmės patvirtina tai, kad Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1992 m. rugpjūčio 5 d. išduoto gyvenamosios patalpos orderio Nr. 009936 pagrindu palikėjui ir jo šeimai buvo leista apsigyventi patalpoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini). Minėtas orderis palikėjui buvo išduotas Lietuvos Respublikos Vilniaus rajono Nemenčinės miesto mero 1992 m. liepos 13 d. potvarkio Nr. 53 pagrindu. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2024 m. gegužės 31 d. išrašas patvirtina, kad įrašų apie buto nuosavybę, kitas daiktines teises ar juridinius faktus nėra, o 2024 m. liepos 24 d. raštas Nr. CB-75793-2-52-3-01989-2024-7 dėl duomenų apie nuosavybės teise įregistruotus nekilnojamuosius daiktus pateikimo – kad Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2024 m. rugpjūčio 1 d. duomenimis, palikėjo per visą laikotarpį nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje, nebuvo įregistruotos. Taip pat nustatyta, kad į bylą pateiktame Vilniaus regiono valstybės archyvo 2024 m. rugpjūčio 29 d. rašte apie buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartį nurodyta, jog Vilniaus rajono Nemenčinės miesto mero dokumentų fonde, 1992 m. Vilniaus energetikos statybos valdybos žinybinių butų, esančių (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) gatvėje Nr. (duomenys neskelbtini), Nemenčinėje, privatizavimo dokumentų byloje yra namo (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) g. (duomenys neskelbtini), butų (duomenys neskelbtini) įkainavimo aktai ir butų (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo (privatizacijos) sutartys bei prie jų mokėjimai kvitai, tačiau palikėjo pirkimo–pardavimo (privatizacijos) sutarties bei privatizavimo dokumentų nėra.

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).

23. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šiais dviem atvejais CK nustato imperatyvų draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

24. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

25. Kasacinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų tokio įgijimo sąlygų. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011.).

26. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog nėra ginčo, kad Butu nuo jo suteikimo naudotis iki palikėjo mirties nepertraukiamai ir atvirai naudojosi ir rūpinosi palikėjas, tačiau iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo spręsti, jog palikėjas iki galo susitvarkė Buto įsigijimo privatizavimo būdu dokumentus, dėl to Butas nuosavybės teise palikėjui perduotas ir nebuvo. Pareigą šia situacija rūpintis ir dokumentus susitvarkyti turėjo palikėjas, o to nepadarius, turėjo suprasti, kad Butas teisiškai jam nepriklauso. Juo labiau, kad vėliausiai 2012 m. rugsėjo 11 d. palikėjas sužinojo, jog jo nuosavybės teisės į butą nėra įregistruotos (šias aplinkybes patvirtina su pareiškimu pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas), tačiau iki pat mirties palikėjas jokių veiksmų nesiėmė, taigi tokiu būdu pripažino, kad Butas jam nepriklauso, buvo pasyvus, kaip, tikėtina, buvo nepakankamai aktyvus ir tuo metu, kai mėgino privatizavimo būdu įsigyti Butą, jeigu tokie veiksmai buvo pradėti. Pažymėtina, kad pateikti kvitai nepatvirtina fakto, jog jais buvo mokama būtent už ginčo Butą, o indėlio išėmimas taip pat nereiškia, jog paimti pinigai buvo panaudoti ginčo Buto pirkimui. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darytina išvada, kad pareiškėjos nepateikė pakankamai įrodymų, jog ginčo Buto privatizavimo procedūra buvo užbaigta, dėl ko ginčo Butas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir nebuvo perduotas palikėjo nuosavybėn.

27. Apeliantės laiko, jog tokiu atveju, kai nėra įregistruotų valstybės nuosavybės teisių į Butą Nekilnojamojo turto registre, o Vilniaus rajono savivaldybė yra nurodžiusi, kad nuosavybės ar kita teise nevaldo ginčo Buto ir Butas nėra įtrauktas į savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitą, tai reiškia, jog Butas nėra valstybės nuosavybė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su tuo sutikti, kaip ir su tuo, jog dėl šio fakto įrodinėjimo našta buvo nepagrįstai perkelta apeliantėms, nes pirmosios instancijos teismui VĮ Turto bankas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsiliepime nurodomus argumentus, susijusius su Buto priklausymu valstybei. Gyvenamųjų patalpų privatizavimą Lietuvoje reglamentavo Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas Nr. 1-1374, įsigaliojęs 1991 m. birželio 30 d., kurio 2 straipsnyje buvo numatyta, jog pirkimo–pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose. Byloje pateiktas Vilniaus regiono valstybės archyvo 2024 m. rugpjūčio 29 d. raštas, kuriame nurodoma, jog daugiabutyje, kuriame yra ir ginčo Butas, yra privatizuoti (duomenys neskelbtini) butai, netiesiogiai patvirtina faktą, kuriuo abejoti nėra pagrindo ir kurio pareiškėjos paneigti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme taip pat nebandė, kad daugiabutis, esantis (duomenys neskelbtini), būtent buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė, kurioje esančius butus pagal tuo metu galiojusius teisės aktus dauguma gyventojų privatizavo, o tinkamai neatliktus privatizavimo veiksmų iki galo, toks nekilnojamasis turtas savaime privačia nuosavybe netapo. Tai, kad nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre į ginčo Butą nebuvo įregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog ginčo Butas perėjo palikėjui ir jis yra sąžiningas šio Buto įgijėjas. Valdymo institucijų joms pavestų funkcijų nepakankamas atlikimas rūpinantis viešąja nuosavybe ir valstybės nuosavybės teisių neįregistravimas į ginčo Butą nėra pagrindas ginčo Buto nepripažinti viešąja nuosavybe ar vertinti jį kaip bešeimininkį turtą. Taigi, konstatavus, kad daugiabutis, kuriame yra ginčo Butas, buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybė ir nuo pat jo sukūrimo yra išsaugotas valstybės nuosavybės statusas, todėl laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo Butas yra valstybės nuosavybė ir dėl to šis Butas negali būti įgyjamas nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį, nes tai yra draudžiama įstatymo (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Konstatuotina, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai taip pat nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas įgyjamosios senaties būdu.

28. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertindamas įrodymus įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė (CPK 185 straipsnis). Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo objektas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas (parduotas ar kitaip pagal įstatymus perleistas) privačių asmenų nuosavybėn, todėl jis turi būti vertinamas kaip priklausantis nuosavybės teise valstybei.

29. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, mano, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176–185 straipsniuose nustatytų įrodinėjimo proceso taisyklių, nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, skundžiamame teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaudamasis teismas atmetė pareiškėjų reikalavimus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantės, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ar kad jį priimant buvo pažeistos materialiosios ir procesinės teisės normos. Pažymėtina ir tai, kad apeliantės nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino jų pateiktų rašytinių įrodymų (nesusipažino su byloje esančiais mokėjimo už butą dokumentais), nes iš skundžiamo sprendimo teksto matyti, jog šiuos dokumentus pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, aptarė ir vertino priimdamas galutinį procesinį sprendimą byloje.

30. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas nuspręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).

31. Apeliantės apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu bei prašo apeliacinės instancijos teismo vertinti įrodymus, tikslu įrodyti tik joms reikšmingas aplinkybes, joms palankia linkme. Apeliacinės instancijos teismas su tokia argumentacija nesutinka ir pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176 straipsnio ar 185 straipsnio pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016).

32. Pripažinęs, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytą imperatyvų draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę bei įvertinęs, kad apeliantėms yra išduotas paveldėjimo teisės į palikėjo turtą liudijimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir antrąjį pareiškimo reikalavimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjos palikimą, atsiradusį po palikėjo mirties, priėmė faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti, įskaitant ir ginčo Butą. Kadangi apeliantės dėl šio reikalavimo atmetimo nepagrįstumo apeliaciniame skunde nepasisako, apeliacinės instancijos plačiau pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo klausimu taip pat nevertina.

33. Apibendrindamas visa tai, kas buvo išdėstyta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingas bylos faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą nepažeidė nei materialiosios, nei proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti byloje pateikto apeliacinio skundo argumentais, nėra jokio pagrindo. Todėl skundžiamas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010). Todėl atsakius į esminius apeliacinio skundo argumentus, dėl likusių argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nedaro jokios įtakos skundžiamo pirmosios instancijos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

35. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

36. Nagrinėjamu atveju, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo klausimas nesprendžiamas, nes nei viena iš šalių nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ar tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.