Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedant iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio ir Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės mažosios bendrijos ,,Bertos investicijos“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 9 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autokajuta“ ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Bertos investicijos“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

22. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė UAB „Autokajuta“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės MB „Bertos investicijos“ (toliau – ir atsakovė arba apeliantė) 15 547,00 Eur skolą, 2 950,53 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra ginčo, jog tarp šalių vyko bendradarbiavimas statybų srityje. Nėra ginčo, kad jokių rašytinių sutarčių šalys nesudarinėjo, taip pat nepasirašydavo ir darbų bei medžiagų perdavimo – priėmimo aktų, tačiau bendradarbiavo žodinių susitarimų pagrindu. Byloje kilo ginčas dėl skolos apmokėjimo pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Teismas vertino, kad atsakovė nors iš dalies, sąskaitos sumos dalį už teiktas statybines medžiagas, tačiau pripažino 2019 m. gruodžio 23 d. išrašytą sąskaitą faktūrą, nes toks buvo abiejų šalių žodinis susitarimas. Teismas pažymėjo, kad likusią dalį sumos, pasak atsakovės atstovo, sudaro pelnas, kuris buvo ieškovei žadėtas žodiniu šalių susitarimu. Įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad atsakovė neginčijo iš ieškovės gavusi statybines medžiagas, ieškovė atsakovei atliko darbus, kad atsakovei buvo žinoma tiek prievolė atsiskaityti, tiek skolos suma, ji su ja sutiko, kad atsakovė ginčytų darbų rezultatą, byloje įrodymų nėra, ir sprendė, kad atsakovė netinkamai vykdė savo prievolę, t. y. įsipareigojimus pagal jai išrašytas sąskaitas faktūras vykdė tik iš dalies, todėl reikalavimą priteisti iš atsakovės 15 547 Eur įsiskolinimą laikė pagrįstu ir tenkino.

23. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, peržengė ieškinio ribas, netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovei, ko pasėkoje nepagrįstai priteisė nebūtą skolą pagal ieškovės vienašališkai išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už statybos rangos darbus, kurių, kaip pripažino pati ieškovė, neatliko.

24. Teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl apeliantės apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, teigiant, jog teismas ieškinį tenkino ir iš apeliantės priteisė skolą, kildinamą ne iš rangos teisinių santykių, kaip nurodyta ieškovės faktiniame ieškinio pagrinde, o kaip pelną, kuris buvo ieškovei žadėtas žodiniu susitarimu.

25. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022). Taigi, byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 38 pastraipa ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.156 straipsnyje įtvirtinta teisė laisvai sudaryti sutartis, savarankiškai spręsti dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Šiame straipsnyje nustatytas sutarties laisvės principas apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus.

27. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties samprata įtvirtinta CK 6.969 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Pagal CK 6.972 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, tvarkydami bendrus reikalus, kiekvienas iš partnerių turi teisę veikti visų partnerių vardu, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato, kad bendrus reikalus tvarko vienas iš partnerių arba visi partneriai kartu.

28. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 44 pastraipa ir joje nurodyta teismų praktika).

29. Skiriamasis jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-1075/2020, 60 pastraipa; 2023 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-469/2023, 27 pastraipa).

30. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kaip rangos sutartis kvalifikuojama sutartis, kuria viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). Rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį. Vienos rangos sutarties šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas; tik savo pareigas pagal sutartį įvykdžiusi šalis gali reikalauti iš kitos sutarties šalies atitinkamo pareigų vykdymo; jeigu rangovas savo pareigas įvykdo netinkamai, užsakovas turi teisę atitinkamai nevykdyti savo pareigos priimti darbą ir už jį sumokėti ir priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).

31. Darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai nurodomi rangos sutartyje (CK 6.653 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.653 straipsnio 1–3 dalys yra dispozityviosios teisės normos, kuriose nustatyta šalių galimybė pasirinkti kainos nustatymo būdus. Darbų kaina gali būti nustatoma keliais būdais: sutartyje nurodant konkrečią kainą, sudarant konkrečią ar apytikrę sąmatą arba sutartyje įtvirtinant kainos nustatymo kriterijus ir būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2005; 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2006). Tais atvejais, kai sulygta kaina yra orientacinė, apytikrė, arba kai kaina nenurodyta, o tik susitarta dėl jos nustatymo kriterijų, statybos darbų (orientacinės / apytikrės) kainos kitimas yra galimas ir iš esmės lengvai įgyvendinamas pagal sutartas sąlygas ir taisykles (B., A., K., E. Kainos pakeitimas vykdant statybos rangos sutartis. Teisė, 2012, p. 118).

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovės už šiai atliktus statybos darbus. Bylos duomenimis, laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 23 d. iki 2021 m. balandžio 19 d. pagal šalių žodinį susitarimą ieškovė atliko statybos darbus (PVM sąskaitose faktūrose nurodyti prekės (paslaugos) pavadinimai: žemės kasimo ir gręžimo darbai, polių gręžimo darbai, betonavimas) atsakovei, už kurių atlikimą išrašė dešimt PVM sąskaitų faktūrų bendrai 34 950,85 Eur sumai. Sąskaitų likučiai pagal dokumentus 2021 m. spalio 4 d. rodo, kad atsakovė su ieškove yra atsiskaičiusi tik iš dalies (atsiskaityta su ieškove – 19 403,85 Eur) ir yra skolinga 15 547,00 Eur. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu ir priimtu preliminariu sprendimu pateiktuose prieštaravimuose, jos vadovas R. B. teismo posėdžio metu nurodė (išklausytas 2023 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio garso įrašas), kad neneigia, jog šalis siejo statybos rangos (subrangos) teisiniai santykiai, tačiau 2019 m. gruodžio 23 d. PVM sąskaita faktūra 29 699,45 Eur sumai buvo išrašyta ne už statybos darbus, o siekiant vienašališkai įforminti šalių žodinį susitarimą dėl jungtinės veiklos vykdymo. Atsiliepime į prieštaravimus ieškovė nurodė, kad minėta sąskaita faktūra buvo išrašyta už ieškovės atsakovei perduotas statybines medžiagas ir šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė pateikė PVM sąskaitas faktūras, kuriomis pati įsigijo įvairias statybines medžiagas (kaip pvz., polist.pl. EPS70/150, 500x2000, KŠ, armatūra 10 mm ir kt.) bei patyrė kitas veiklos išlaidas (kaip pvz., autobetono maišyklės reisas, RC pulto remontas ir kt.).

33. Byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad šalis siejo rangos (subrangos) teisiniai santykiai. Tačiau šalys iš esmės nesutaria dėl teisinių santykių, iš kurių kildinama skola. Iš 2019 m. lapkričio 4 d. atsakovės parengtos, bet šalių nepasirašytos, rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) turinio galima spręsti, kad atsakovė tarėsi savo jėgomis, darbo priemonėmis ir rizika, taip pat pasitelkdama kitus asmenis, pastatyti ir perduoti užsakovui gyvenamosios paskirties pastatą. Pastebėtina, kad šios sutarties rengimo data nėra labai nutolusi nuo 2019 m. gruodžio 23 d. sąskaitos faktūros išrašymo datos. Byloje yra pateiktos ir vėlesnių laikotarpių atsakovės iš esmės analogiško turinio sudarytos statybos subrangos sutartys su kitu užsakovu (2021 m. spalio 15 d. statybos subrangos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), 2022 m. gegužės 25 d. statybos subrangos sutartis NR. (duomenys neskelbtini)). Po 2019 m. gruodžio 23 d. ieškovė išrašė atsakovei dar 9 sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas – polių gręžimą, betonavimą. Į bylą pateiktas šalių elektroninio pašto ir telefono žinučių susirašinėjimas leidžia spręsti, kad ieškovė ragino apmokėti skolą, o atsakovė žadėjo tai padaryti. Ieškovės sąskaitų likučių pagal dokumentus turinys rodo, kad ūkinės operacijos su atsakove buvo apskaitomos sąskaitoje 214, kurioje pagal Pavyzdinį sąskaitų planą apskaitomos pirkėjų skolos.

34. Byloje iš esmės nekilo ginčo ir dėl to, kad abi šalys yra verslininkai. Kiekvienas verslas nori gauti reguliarų pelną. Jau minėta, sutarties šalys yra laisvos nustatyti sutarties kainą ir pasirinkti kainos nustatymo metodą, kurie garantuotų pelną. Todėl vien tai, kad į atsakovės atstovo užduotą klausimą ieškovės atstovas teismo posėdyje atsakė, jog pagal 2023 m. gruodžio 23 d. sąskaitą faktūrą 10 000,00 Eur buvo medžiagos, o likusi suma – pelnas, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nepatvirtina, kad šalys buvo susitarusios ir vykdė jungtinę veiklą.

35. Spręsdamas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovė ginčijamą sąskaitą, nors iš dalies, tačiau pripažino (skundžiamo sprendimo 17 pastraipa). Teismas sprendime nurodė atsakovės atstovo poziciją, t. y. jog, pasak atsakovo atstovo, likusią dalį sumos sudaro pelnas, kuris buvo ieškovei žadėtas žodiniu šalių susitarimu, abi šalys patvirtino, jog toks buvo jų susitarimas (ta pati skundžiamo sprendimo 17 pastraipa). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas peržengdamas ieškinio ribas pakeitė faktinį ieškinio pagrindą ir iš apeliantės skolą priteisė, kildinamą ne iš rangos teisinių santykių, o kaip pelną, kuris buvo ieškovei žadėtas žodiniu susitarimu, kaip bando įtikinti apeliantė apeliaciniame skunde. Skundžiamo sprendimo turinio analizė rodo, kad ieškinys buvo tenkintas teismui konstatavus, jog atsakovė neginčijo iš ieškovės gavusi statybines medžiagas (skundžiamo sprendimo 11 pastraipa), jog tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovė atsakovei teikė paslaugas – atliko darbus, teikė statybines medžiagas (skundžiamo sprendimo 15 pastraipa), atsakovei buvo žinoma tiek prievolė atsiskaityti, tiek skolos suma, ji su ja sutiko, jokių duomenų, leidžiančių teigti kitaip, nėra (skundžiamo sprendimo 20 pastraipa), duomenų, kad atsakovė ginčytų darbų rezultatą, byloje nėra (skundžiamo sprendimo 23 pastraipa). Toks aplinkybių dėstymas sprendime nepatvirtina apeliantės skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas sprendė dėl skolos priteisimo pagal tarp šalių susiklosčiusius jungtinės veiklos teisinius santykius. Priešingai nei bando įtikinti apeliantė, pirmosios instancijos teismas sprendimo konstatuojamoje dalyje nepateikė nei jungtinės veiklos teisinio reglamentavimo, o citavo CK 6.644 (rangos sutarties samprata) ir 6.655 (darbų apmokėjimo tvarka pagal rangos sutartį) straipsnių nuostatas, nei atliko vertinimo faktinių aplinkybių, tarp šalių esant susiklosčius jungtinės veiklos santykiams kontekste.

36. Be atsakovės prieštaravimuose pateikto aiškinimo, kurį vėliau palaikė ir jos atstovas teismo posėdyje, kad 2019 m. gruodžio 23 d. sąskaita faktūra išrašyta ne už atliktus statybos rangos darbus, o siekiant vienašališkai įforminti atsakovės ir ieškovės žodinį susitarimą dėl jungtinės veiklos vykdymo, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų daryti bent tikėtiną išvadą apie tarp šalių susiklosčiusius jungtinės veiklos teisinius santykius. Pažymėtina, jog šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai).

37. Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad faktiniai bylos duomenys, tarp jų šalių tarpusavio praktika ir elgesys, leidžia daryti išvadą, jog faktiškai tarp šalių buvo susiklostę rangos teisiniai santykiai ir nėra pagrindo teigti, kad 2019 m. gruodžio 23 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra buvo žodinis šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos. Taigi, pirmosios instancijos teismas ieškinio ribų neperžengė ir tarp šalių susiklosčiusius teisnius santykius kvalifikavo teisingai.

38. Kitą skundo argumentų grupę dėl nepagrįsto sprendimo sudaro teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovei, ko pasėkoje nepagrįstai priteisė nebūtą skolą pagal ieškovės vienašališkai išrašytą PVM sąskaitą faktūrą už statybos rangos darbus, kurių, kaip pripažino pati ieškovė, neatliko.

40. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atleido ieškovę nuo pareigos įrodyti pareikšto reikalavimo pagrįstumą ir, pažeisdamas CPK 178 straipsnyje nustatytus reikalavimus, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovei.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia, kad pareiga įrodyti reikalavimus tenka juos reiškiančiai šaliai. Pažymėtina ir tai, kad būtent ieškovė, siekianti jos pareikšto reikalavimo dėl skolos priteisimo patenkinimo, turi pareigą leistinais įrodymais pagrįsti tiek skolos atsiradimo pagrindą, tiek jos dydį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (CPK 176 straipsnio 1 dalis), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

42. Šiuo atveju ieškovė, prašydama iš atsakovės priteisti 15 547,00 Eur skolą už atliktus statybos rangos darbus, pateikė pirmosios instancijos teismui pačios išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytos atliktų darbų sumos. Atsiliepime į prieštaravimus ieškovė nurodė, kad 2019 m. gruodžio 23 d. sąskaita faktūra buvo išrašyta už ieškovės atsakovei perduotas statybines medžiagas ir šioms aplinkybėms pagrįsti pateikė PVM sąskaitas faktūras, kuriomis pati įsigijo įvairias statybines medžiagas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas PVM sąskaitose faktūrose įrašytas sumas nepagrįstai priėmė kaip faktą, nevertindamas jų pagrįstumo.

43. Pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012, 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018, 25 pastraipa). Pagrindinė PVM sąskaitos faktūros paskirtis yra buhalterinė mokestinė. Iš Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio ir šio straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 (išdėstytas nauja redakcija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 407) 2.1 papunkčio ir šiuo nutarimu patvirtintų Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių 3 skyriaus nuostatų (ginčui aktuali minėtų teisės aktų redakcija, galiojusi PVM sąskaitų faktūrų išrašymo metu) matyti, kad PVM sąskaita faktūra yra apskaitos dokumentas, patvirtinantis ūkinę operaciją ir turintis nustatytus privalomus rekvizitus. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 2 straipsnio 30 dalyje PVM sąskaita faktūra apibrėžiama kaip dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus PVMĮ tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus. Taigi PVM sąskaitos faktūros reikšmė yra ta, kad ji patvirtina prekių, paslaugų perdavimą. Tačiau prekių, paslaugų perdavimas savaime nereiškia, kad jis yra įvykęs pirkimo–pardavimo ar kokiame nors kitame konkrečiame civiliniame teisiniame santykyje. Šalių civilinį santykį ir iš jo kylančias prievoles teismas nustato remdamasis ne vien sąskaita faktūra, bet visais byloje esančiais įrodymais. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas G. H., C-342/87, Rink.1989, p. 4227).

44. Be ieškovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, byloje nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kurie leistų daryti bent pakankamai tikėtiną išvadą, kokias statybines medžiagas ieškovė perdavė atsakovei ar/ir kokius statybos rangos darbus ji atliko. Ieškovė į bylą pateikė PVM sąskaitas faktūras, kurių pagrindu ji pati įsigijo įvairias statybines medžiagas bei patyrė kitas veiklos išlaidas, kurių bendra vertė sudaro 42 767, 44 Eur. Jau minėta, ieškovė atsakovei yra išrašiusi dešimt PVM sąskaitų faktūrų bendrai 34 950,85 Eur sumai: atsiskaityta su ieškove – 19 403,85 Eur, reikalaujama skola – 15 547,00 Eur. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jokių konkrečių ir aiškių skaičiavimų ir/ar paaiškinimų, kokios konkrečiai statybinės medžiagos buvo pateiktos atsakovei, kokie statybos rangos darbai buvo atlikti, už kuriuos turi sumokėti atsakovė. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga teko ieškovei. Ieškovei neįrodžius, kad atsakovė turi prievolę sumokėti už statybos rangos darbus ir/ar statybines medžiagas 15 547,00 Eur sumą, darytina išvada, kad ieškovės įrodinėjamos faktinės aplinkybės neegzistuoja. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 15 547,00 Eur įsiskolinimą yra nepagrįstas ir todėl negali būti tenkinamas. Atmetus ieškovės reikalavimą dėl 15 547,00 Eur įsiskolinimo priteisimo, atmestini ir iš šio reikalavimo pareikšti išvestiniai reikalavimai – priteisti 2 950,53 Eur palūkanas už praleistą terminą įvykdyti piniginę prievolę ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

45. Apibendrindama nurodytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio reikalavimus tenkino visa apimtimi, dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas, kuriuo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. rugsėjo 1 d. preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-823-962/2023 (buvęs Nr. 2-18465-962/2022) ieškinį tenkinti visiškai paliktas nepakeistas, priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinamas, ir priimamas naujas sprendimas – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. rugsėjo 1 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-823-962/2023 (buvęs Nr. 2-18465-962/2022) panaikinti ir ieškinį atmesti (CPK 430 straipsnio 6 dalies 2 punktas, CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

46. Teisėjų kolegijos vertinimu į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apeliantės apeliaciniame skunde dėstomų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

47. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

48. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, ieškinys yra atmetamas, todėl atsakovė įgijo teisę ir į bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimą. Patenkinus apeliacinį skundą ir ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

49. Apeliantė pateikė įrodymus, kad ji patyrė 3 793,00 Eur bylinėjimosi išlaidas: 416,00 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą ir 50,00 žyminio mokesčio sumokėjimą už atskirąjį skundą, 3 327,00 Eur už advokato teisines paslaugas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliantės prašomos priteisti sumos už advokato suteiktas teisines paslaugas neviršija Rekomendacijose nustatyto jų maksimalaus dydžio, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsižvelgiant į tai, apeliantei iš ieškovės priteisiamos 3 793,00 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme.

50. Iš ieškovės valstybei priteistinos teismo šioje byloje turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, t. y. 44,80 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2023 m. spalio 9 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują galutinį sprendimą – Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. rugsėjo 1 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-823-962/2023 (buvęs Nr. 2-18465-962/2022) panaikinti ir ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autokajuta“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovei mažajai bendrijai „Bertos investicijos“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3 793,00 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus devyniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autokajuta“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 44,80 Eur (keturiasdešimt keturis eurus 80 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) surenkamąją sąskaitą, bylinėjimosi išlaidų kodas 5662.

Šis Kauno apygardos teismo galutinis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.