- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-14
- Bylos Nr.
- e2A-1138-524/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Almantas Padvelskis, Erika Misiūnienė, Aurimas Brazdeikis
- Ieškovas
- A. N.
- Atsakovas
- V. V.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. N. patikslintą ieškinį atsakovui V. V. (V. V.) dėl sutarties dėl turto bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, kompensacijos priteisimo, solidariosios prievolės pagal kreditavimo sutartis pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Luminor Bank, AS, veikiantis per Luminor Bank, AS, Lietuvos skyrių, UAB „Legal Balance“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I . Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, patikslintu ieškiniu, kuriuo pareiškė reikalavimus: nustatyti, kad ieškovės ir atsakovo jungtinės veiklos sutartiniai santykiai pasibaigė 2015 m. liepos 1 d.; pripažinti nekilnojamojo turto žemės sklypo, kurio unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo priklausinių: sodo pastato (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinio pastato (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įgyto 2011 m. balandžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, ieškovės ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe ir padalyti jį tokia tvarka: 7/10 dalies turto žemės sklypo, kurio unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo priklausinių: sodo pastato (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinio pastato (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe; 3/10 dalies turto žemės sklypo, kurio unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo priklausinių: sodo pastato (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ūkinio pastato (unikalusis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), pripažinti atsakovo asmenine nuosavybe; pripažinti, kad piniginė prievolė pagal 2011 m. balandžio 13 d. sudarytą su AB DNB Nord banko (AB DNB Nord banko teisių perėmėja – AB Luminor Bank) kreditavimo sutartį Nr. 2300-2011-67406 dėl 30 410,10 Eur kredito suteikimo yra ieškovės ir atsakovo solidarioji prievolė kreditorei AB Luminor Bank; priteisti iš atsakovo ieškovei 1 803,90 Eur kompensaciją už bendro turto sumažinimą; priteisti iš atsakovo ieškovei 4 432,56 Eur kompensaciją už solidariosios prievolės dalinį įvykdymą.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybę, jog su atsakovu nuo 2009 m. pradėjo gyventi drauge sutuoktinių gyvenimą, neįregistravę santuokos, turėdami tikslą sukurti šeimą, bendrai tvarkė ūkį, savo darbu bei pajamomis (asmeninėmis bei bendromis) prisidėjo prie bendro turto kūrimo. Gyvendami kartu nutarė įgyti nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su sodo pastatu. 2011 m. balandžio 12 d. ieškovė sudarė nekilnojamojo turto: žemės sklypo, sodo pastato ir ūkio pastato, esančių (duomenys neskelbtini). SB „(duomenys neskelbtini)“, pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat 2011 m. balandžio 13 d. ieškovė sudarė kreditavimo sutartį su banku dėl 30 410,10 Eur kredito suteikimo (105 000 Lt), lėšos panaudotos turto įsigijimui, savo piniginę prievolę bankui užtikrino hipoteka – įgyto turto įkeitimu. Name buvo atliktas remontas, namas apstatytas baldais, pritaikytas šalių gyvenimui. Šiems tikslams ieškovė 2013 m. vasario 5 d. paėmė 3 000 Lt vartojimo kreditą, 2012 m. gegužės 4 d. paėmė 3 000 Lt vartojimo kreditą; 2012 m. gruodžio 28 d. – vartojimo kreditą televizoriui „Samsung“ įsigyti, 2011 m. gegužės 29 d. – vartojimo kreditą žoliapjovei, mikrobangei krosnelei ir kompiuteriui įsigyti, 2015 m. balandžio 17 d. – 1 500 Eur vartojimo kreditą siekiant įrengti elektra šildomas grindis. Atsakovo uždarbis nebuvo nuolatinio pobūdžio arba buvo mažas, todėl pinigines prievoles pagal kreditavimo sutartį bei vartojimo sutartis vykdė ieškovė iš savo lėšų. Teigia, jog tarp jų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie atitiko jungtinės veiklos sutarties pažymius. Gyvendami kartu bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo nekilnojamąjį turtą, kurio vertė kartu su namų apyvokos daiktais bei atliktais pagerinimo darbais yra 57 925 Eur, ir prisiėmė 30 410,10 Eur dydžio įsipareigojimą AB Luminor Bank. Nuo 2015 m. šalių santykiai pašlijo, todėl abu nutarė bendru susitarimu pasidalyti bendro gyvenimo metu įgytą nekilnojamąjį turtą, nustatant kiekvienos šalies dalis, atsižvelgiant į dalyvavimą bendro turto sukūrime asmeniniais įnašais (pinigais, darbu). Šalys susitarė, kad nekilnojamasis turtas, kuris įformintas ieškovės vardu, po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo taps atsakovo asmenine nuosavybe. Kitaip šalys negalėjo padalyti turtą, nes nekilnojamasis turtas buvo įrašytas ir užregistruotas ieškovės vardu. 2015 m. vasario 23 d. ieškovė ir atsakovas sudarė sutartį dėl žemės sklypo ir sodo pastato ir ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Pagal šią sutartį atsakovas įsipareigojo iki 2017 m. kovo 1 d. sudaryti su ieškove šio turto pirkimo–pardavimo sutartį. Šiam tikslui atsakovas ruošėsi parduoti jam ir jo sūnui po ½ dalies asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Pagal sutartį šalys susitarė dėl būsimosios pirkimo–pardavimo sutarties kainos – 57 925 Eur, taip pat būsimasis pirkėjas –atsakovas – įsipareigojo sumokėti būsimajai pardavėjai – ieškovei – 17 380,00 Eur turto kainos dalies, kuri bus įskaitoma į šios sutarties nurodytųjų daiktų pirkimo–pardavimo kainą. Šia sutartimi šalių bendru susitarimu nustatyta, kad bendromis jėgomis įgyto ir įkurto turto (nekilnojamojo turto, namų apyvokos daiktų, turto pagerinimo darbų) vertė – 57 925 Eur, o atsakovo dalis sudaro 17 380 Eur (30 procentų). Nuo 2015 m. liepos mėnesio šalys nebegyvena kartu. Mano, jog nutraukus jungtinę veiklą, kiekvienas iš šių teisinių santykių dalyvių turi teisę į savo dalį: ieškovė į 70 procentų, atsakovas – į 30 procentų bendro turto vertės. 2018 m. balandžio mėnesį gavo iš UAB „Legal Balance“ pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą, iš jo sužinojo, kad atsakovas perleido naujam kreditoriui reikalavimą į 17 380 Eur, nors jokių pinigų iš atsakovo pagal 2015 m. vasario 23 d. sutartį negavo, o sutartimi buvo suderinta šalių pozicija dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo. Teigia, jog sudarė ne preliminariąją, o pagrindinę žemės sklypo su statiniais pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią šalys nustatė bendro turto vertę, atsakovo dalį ir ieškovė de facto pardavė savo turto dalį atsakovui. Atsakovas niekada neturėjo jokių santaupų, jo pajamos buvo mažos. Atsakovas negalėjo surasti gerai apmokamo darbo, nes buvo iš dalies nedarbingas, atsakovas dėl savo nemokumo negalėjo mokėti išlaikymo savo sūnui D. K. ir 2011 m. vasario 17 d. apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10-242/2011 priteisė iš atsakovo vaiko išlaikymui ½ turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini). 2017 m. vasario 9 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu informuoti, ar jis ketina vykdyti 2015 m. vasario 23 d. sutartį ir nusipirkti daiktus, ar ruošiasi atsisakyti nuo sutarties įvykdymo ir būsimosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Atsakovas į raštus nereagavo, todėl kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl atsakovo iškeldinimo iš namo, civilinė byla Nr. e2-1240-904/2017 nutraukta, nes atsakovas 2017 m. gruodžio mėn. išsikėlė. Tačiau atsakovas atlaisvinęs namą išnešė daiktus, kurie buvo įgyti gyvenant kartu ir kurie priklausė šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl atsakovas privalo jai kompensuoti bendro turto sumažėjimą pagal šalių susitarimu nustatytą proporciją, o būtent sumokėti jai 70 procentų išneštų daiktų vertės, t. y. 1 803,90 Eur. Ieškovė, vykdydama solidariąją piniginę prievolę pagal kreditavimo sutartį, grąžino bankui 3 653,81 Eur kredito ir sumokėjo 5 211,32 Eur palūkanų (iš viso 8 865,13 Eur), negrąžinta kredito suma 2018 m. balandžio 25 d. sudaro 26 756,29 Eur, todėl ieškovas turi sumokėti 4 432,56 Eur kompensaciją. Gautas kreditas iš AB DNB Nord banko buvo panaudotas nekilnojamojo turto įsigijimui, todėl pripažinus jungtinės veiklos santykių faktą, prievolė pagal 2011 m. balandžio 13 d. kreditavimo sutartį kreditorei – AB Luminor Bank – pripažintina ieškovės ir atsakovo solidaria.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės A. N. 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato paslaugas atsakovui V. V..
Šalies argumentai
4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ieškiniu prašo nustatyti, kad ieškovės ir atsakovo jungtinės veiklos sutartiniai santykiai pasibaigė 2015 m. liepos 1 d., tačiau tam, kad būtų galima nustatyti, jog jungtinė veikla pasibaigė, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar jungtinė veikla tarp šalių egzistavo. Byloje nustatyta, jog ginčo šalys gyveno kartu kaip nesusituokę asmenys. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas rašytinės jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties nebuvo sudarę. Pripažintina, kad vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu. Nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu, todėl byloje būtina nustatyti, kad šalys buvo sudariusios jungtinės veiklos sutartį ir kad dalyvavo sukuriant atskirus turtinius vienetus įnašais asmeniniais pinigais, pinigais iš turimo bendro ūkio pajamų, kitu asmeniniu turtu ar dalyvaujant sukūrimo procese darbu. Svarbu nustatyti, ar buvo šalių susitarimas bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą ir sodo namą, esantį sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), taip pat įrodytas atitinkamas indėlis į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą. Šias aplinkybes turi įrodyti ieškovė, kuri reikalauja tokio nuosavybės pripažinimo. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad į bylą nėra pateikta kitokių įrodymų, kad šalys, gyvenusios kartu, bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise ieškovės vardu įgytus nekilnojamojo turto objektus. Teismas iš įrodymų visumos, liudytojos parodymų, šalių paaiškinimų daro išvadą, kad ieškovė nesiekė sukurti bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu, o priešingai, siekė įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise ir atsakovas tam neprieštaravo, ji neįrodė, jog tarp šalių buvo susitarimas bendrai įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą, taip pat neįrodė, kad egzistavo bendros lėšos, už kurias tas turtas buvo įgytas, neįrodė ir fakto, kad atsakovas prisidėjo prie to turto įsigijimo (sukūrimo) asmeniniais pinigais ar darbu. Ieškovė nurodė, jog 2015 m. vasario 3 d. su atsakovu sudarė ir notarine tvarka patvirtino preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo nupirkti nekilnojamąjį turtą iki 2017 m. kovo 1 d., atsakovas įsipareigojo sumokėti 17 380 Eur avansą ir šis avansas turto pardavimo metu bus įskaitoma į bendrą turto sumą – 57 925 Eur, tačiau tvirtino, jog iš atsakovo 17 380 Eur negavo. Atsakovas patvirtino, kad sutarties pasirašymo metu būsimų mokėjimų sąskaitą sumoka būsimai pardavėjai 17 380 Eur, kurie bus įskaitomi į nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo kainą, ieškovė padarė įrašą, jog 17380,00 Eur iš atsakovo gavo. Teismo posėdžio metu notarė V. M. parodė, jog 2015-02-23 nekilnojamojo turto preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis buvo tipinė ir išsiskyrė tik tuo, jog šalys nepateikė įmokėto avanso dokumento, o nurodė, kad avansas yra sumokėtas grynaisiais, tai patvirtino pati ieškovė neprieštaraudama ir notarės akivaizdoje pasirašydama sutartyje, jog iš atsakovo grynuosius pinigus yra gavusi. Notarė nurodė, jog šalims buvo perskaitytos ir išaiškintos visos sutarties sąlygos, šalys jokių prieštaravimų nepateikė. Šis susitarimas patvirtina ir tai, kad ieškovė tuo metu nekėlė klausimo dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendra šalių nuosavybe, tai savo ruožtu patvirtina, kad ieškovė šio turto nelaikė bendrąja daline nuosavybe, sutartyje taip pat ieškovė nurodė, jog turtas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise. Be to, ieškovė remdamasi šia sutartimi, suėjus jos terminui, kreipėsi į atsakovą dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, o tai rodo, jog šalys buvo sudariusios preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį, o ne turto padalijimo, kaip teigia atsakovė. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas nuo preliminarios sutarties sudarymo dar pusantrų metų gyveno ieškovės name ir buvo gavęs siūlymą iš ieškovės dėl nuomos mokesčio mokėjimo, tačiau jis nesutikęs ir nurodęs, kad gyvens, kol ieškovė grąžins 17 380 Eur skolą. Nagrinėjamu atveju atsakovas nereiškė reikalavimo grąžinti jo sumokėtą avansą, tačiau bylos duomenimis toks reikalavimas 2018 m. balandžio 5 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi yra perleistas UAB „Legal Balance“. Duomenų, jog ši sutartis yra ginčijama, byloje nėra. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, jog šios sutarties neginčija. Atsakovas 2017 m. vasario 17 d. pardavė butą (duomenys neskelbtini), o 2017 m. gegužės 15 d. nusipirko žemės sklypą ir pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), tai rodo, jog 2015 m. vasario 23 d. preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įvykdyta. Ieškovės nurodomos aplinkybės civilinėje byloje Nr. e2-1240-904/2017 dėl abipusio susitarimo įgyti bendrą turtą negali būti laikomos prejudiciniu faktu ir šios aplinkybės įrodinėtinos šioje byloje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė ir atsakovas kartu gyveno, atsakovas pagelbėjo ieškovei suremontuoti namą, prisidėjo prie maisto pirkimo, gaminimo, tačiau tai atitinka įprastas draugiškų santykių normas, tačiau ieškovė neįrodė jos ir atsakovo susitarimo dėl bendrosios jungtinės veiklos – sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, jog atsakovas prisidėjo asmeninėmis lėšomis prie šio turto įsigijimo, taip pat atsakovo įnašo kitokiu turto ar darbu fakto ir dydžio. Ieškovė pareiškė reikalavimą iš atsakovo priteisti 1 803,90 Eur kompensaciją už bendro turto sumažinimą ir grindžia tuo, jog po preliminariosios sutarties sudarymo, ieškovei leidus gyventi atsakovui name, jis išsikeldamas iš namo išnešė daiktus, kurie buvo įgyti bendrai ir priklausė jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl mano, jog atsakovas turi jai sumokėti 70 procentų dydžio išneštų daiktų vertės. Atsakovas kategoriškai paneigė, jog išsikeldamas iš namo kokius nors daiktus išsinešė. Teismas nurodo, jog ieškovė turėjo taip pat įrodyti, jog jos minimus daiktus šalys pirko bendrai ir siekė juos įgyti bendrąja daline nuosavybe. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, jog jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog šalys siekė ieškovės nurodomus daiktus įgyti bendrąja daline nuosavybe ir šie daiktai šalių buvo įsigyti bendrai, už abiejų lėšas, t. y. ieškovė sumokėjo 70 procentų, o atsakovas – 30 procentų lėšų, nėra. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog atsakovas ieškovės minimus daiktus iš ieškovės namų būtų išnešęs. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, jog ginčo šalys įsigijo ieškovės nurodytus daiktus bendrąja daline nuosavybe, jog atsakovas šiuos daiktus išsinešė ir tokiu būdu sumažino bendrąją nuosavybę, o vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausomybės bendrąja daline nuosavybės teise, todėl reikalavimas dėl 1 803,90 Eur kompensacijos už bendro turto sumažinimą iš atsakovo atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Ieškovei neįrodžius, jog tarp šalių buvo sutartiniai jungtinės veiklos santykiai ir turtas: žemės sklypas ir žemės sklypo priklausiniai: sodo pastatas ir ūkinis pastatas, adresu (duomenys neskelbtini), įgytas bendrąja daline nuosavybe, laikytina, jog atsakovas neįgijo ir atitinkamos ginčo nekilnojamojo turto dalies, dėl to nėra pagrindo pripažinti turtinės prievolės pagal 2011 m. balandžio 13 d. kreditavimo sutartį Nr. 2300-2011-67406 ieškovės ir atsakovo bendra prievole. Nenustačius šalių sutartinių jungtinės veiklos santykių dėl nekilnojamojo turto įsigijimo ir esant ieškovės asmeninei prievolei pagal 2011 m. balandžio 13 d. kreditavimo sutartį, atsakovas negali kartu su ieškove už kreditinių įsipareigojimų tinkamą vykdymą atsakyti bendrai, todėl pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovo 4 432,56 Eur kompensaciją už ieškovės sumokėtą bankui jos asmeninę prievolę nėra jokio teisinio pagrindo, todėl reikalavimas atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
5. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
5.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino jungtinei veiklai būdingų požymių, o išimtiniu jungtinės veiklos bruožu klaidingai laikė tik piniginių lėšų investavimą į turto sukūrimą. Bendro ūkio vedimo negalima tapatinti tik su bendru lėšų panaudojimu. Bendras ūkio vedimas plačiąja prasme apima namų ūkio tvarkymą, uždirbtų pajamų paskirstymą, buitinių klausimų sprendimą.
5.2. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepateikė teismui nė vieno rašytinio įrodymo, jog atsakovas būtų prisidėjęs prie bendro gyvenimo ar prie bendro turto sukūrimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šalių gyvenimas buvo nuolatinis, nuo 2009 m. iki 2015 m. liepos mėnesio gyveno kartu ir turėjo tarpusavio santykius, t. y. 6 metus buvo sugyventiniai: jie kartu apsigyveno atsakovo išsinuomotame bute, vėliau kartu keitė gyvenamąją vietą ir gerindami gyvenimo sąlygas įsigijo gyvenamąjį pastatą; šalys rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu bei turto įsigijimu, jo priežiūra ir išlaikymu, aplinkiniams demonstravo artimą emocinį ryšį ir leido suprasti juos esant pora; atsakovas ne tik tvarkė buitį, bet ir turėjo darbinių pajamų, pakankamų prisidėti prie bendros sugyventinių buities; šalių buitis namuose buvo bendra; ginčo turto įsigijimo metu ieškovė dirbo ir jos pajamos buvo panašios į atsakovo; kartu darė valgyti, kartu dalyvaudavo įvairiose šeimos šventėse. Ieškovės manymu, atsakovo rūpinimasis sodo namo paieška, derybos su pirkėju dėl turto kainos, dalyvavimas pirkimo–pardavimo sutarties pasirašyme, atliktų statybos darbų organizavime bei priežiūroje, statybos darbų atlikimas ūkio būdu, namo aplinkos sutvarkymas laikytini atsakovo įnašais į bendrą veiklą.
5.3. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, nurodytų civilinėje byloje Nr. e2-1240-904/2017, apie šalių susitarimą įgyti bendrą turtą kaip prejudicinių faktų.
5.4. Pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, jog 21 proc. turto kainos šalys sumokėjo iš bendrų lėšų – ieškovė sumokėjo 24 500 Lt (7 095,69EUR), atsakovas 10 500 Lt (3 041,01 EUR).
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti šie motyvai:
6.1. Apeliantės skunde ignoruojami svarbūs byloje ištirti įrodymai ir nustatyti faktai, kurie buvo išdėstyti atsakovo procesiniuose dokumentuose, rašytinėje bylos medžiagoje bei patvirtinti teismo posėdžio metu.
6.2. Apeliaciniame skunde taip pat yra klaidingai interpretuojama suformuota teismų praktika panašaus pobūdžio bylose bei skundžiamame sprendime nurodyti argumentai.
6.3. Apeliantė nesivadovauja įrodymų visuma bei klaidingai interpretuoja CPK 177–183 straipsniuose suformuluotas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles.
Šalies argumentai
6.4. Apeliaciniame skunde remdamasi tapačiais ieškinio motyvais, ieškovė deklaratyviai nurodo, jog ieškovė su atsakovu, laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2015 metų gyvendami kartu, siekė bendro tikslo (jungtinės veiklos rezultato) – sukurti abiejų poreikius tenkinantį ginčo sodo namą, kaip bendrąją dalinę nuosavybę. Šių faktinių aplinkybių ieškovė ne tik neįrodė, bet ir aiškiai susipainiojo tarp teismo posėdžiu metu duotų savo melagingų parodymų bei pateiktų procesinių dokumentų.
6.5. Ginčo nekilnojamąjį turtą ieškovė visada siekė įsigyti ir faktiškai įsigijo asmeninėn nuosavybėn iš savo asmeninių lėšų. Tarp ieškovės ir atsakovo niekada neegzistavo nei rašytinis, nei žodinis susitarimas anksčiau nurodytą nekilnojamąjį turtą įsigyti kartu bendrąja nuosavybės teise. Šias faktines aplinkybes tiesiogiai patvirtina pačios ieškovės pateikiami rašytiniai įrodymai ir ieškinyje dėstomos faktinės aplinkybės, jog ji asmeniškai sudarė būsto kreditavimo sutartį su AB DNB banko teisių perėmėja AB Luminor Bank, iš asmeninių lėšų sumokėjo 35 000,00 Lt avansą nekilnojamojo turto pardavėjams, iki šiol tik iš savo asmeninių lėšų dengia būsto kredito paskolą bankui, ėmė vartojimo kreditus buitinės technikos įsigijimui bei kitam nekilnojamojo turto pagerinimui ir netgi pareiškė reikalavimą teismui iškeldinti atsakovą iš jai priklausančio būsto nutrūkus šalių santykiams. Šį būstą ieškovė pardavinėjo kaip savo asmeninį turtą ir jokių pardavimo klausimų su atsakovu nederino, jo sutikimo neprašė.
6.6. Nei patikslintame ieškinyje, nei duodama paaiškinimus teisme, ieškovė nenurodė aplinkybės, kad atsakovas tariamai prisidėjo prie sodo namo įsigijimo grynaisiais pinigais, t. y. 10 500 Lt (3 041 Eur). Šis argumentas išsakytas tik apeliaciniame skunde, tačiau jis nepagrįstas jokiais byloje esančiais įrodymais
Atsiliepimas
7. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Luminor Bank, AS, prašo dėl ieškovės apeliacinio skundo spręsti teismo nuožiūra, nes Luminor Bank, AS, nėra žinoma, kokie santykiai yra susiklostę tarp ieškovės ir atsakovo, ar tarp šių asmenų buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis ir dėl ko joje galėjo būti susitarta, jeigu tokia jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis buvo sudaryta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimų argumentus, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos
10. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).
11. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus – 2011 m. fotonuotraukas, nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą kopiją. Ieškovė teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog bylos nagrinėjimo dalykas yra bendro ūkio vedimas bei jo laikotarpis, šalių investicijos į turto būklės pagerinimą ir jos apimtis, šių įrodymų prijungimas prie bylos galės turėti įtakos faktinių aplinkybių nustatymui ir neužvilkins bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas nesutinka su papildomų įrodymų pridėjimu prie bylos, kadangi ieškovė nepateikė duomenų, kad teikiami įrodymai dėl kokių nors priežasčių negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme metu. Atsakovas pateikė prašymą pridėti prie bylos papildomus įrodymus – ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas teigia, kad ginčo turtą ieškovė pardavė po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, su atsakovu turto pardavimo klausimų nederino, todėl šios sutarties pridėjimas prie bylos turės įtakos faktinių aplinkybių nustatymui. Kadangi šalys minėtais įrodymais įrodinėja savo procesinių dokumentų pagrindu nurodytas aplinkybes, įrodymai išsiųsti šalims susipažinti, todėl pridėtini prie bylos.
Ginčo apeliacinės instancijos teisme esmė
12. Šios bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, kompensacijos priteisimo, solidarios prievolės pagal kredito sutartį pripažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
13. Ieškovė įrodinėjo, jog šalis siejo žodinis susitarimas dėl jungtinės veiklos, todėl bendro gyvenimo metu sukurtas turtas yra jungtinės veiklos rezultatas, o turtinė prievolė kreditoriui šalių solidari prievolė. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose neneigė fakto, jog su ieškove kartu gyveno, tačiau teigė, kad bendro ūkio nevedė, kiekvienas disponuodavo savo asmeninėmis lėšomis.
14. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos bei pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentais dėl toliau nurodomų motyvų.
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo
15. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai asmenys gyvena bendrai neįregistravę santuokos, jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
16. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu.
17. Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Įstatymuose nenustatyta draudimo, eliminuojančio tam tikrus įrodymus, jų rūšis ar grupes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-543-695/2016 37 punktą).
18. Spręsdamas tokio kaip nagrinėjamoje byloje pobūdžio reikalavimus teismas turi nustatyti, ar asmenys kartu vedė bendrą gyvenimą ir ar jie turėjo tikslų kartu sukurti bendrą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-467-219/2016). Vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu, tačiau, sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2014).
19. Kadangi ieškovė teigė, jog šalys gyveno drauge sutuoktinių gyvenimą, tačiau neįregistravę santuokos, bendrai tvarkė ūkį, savo darbu bei pajamomis prisidėjo prie bendro turto kūrimo, ieškovei teko pareiga įrodyti jos ieškinio reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina išvadą, jog šalys, nors ir gyveno kartu, tačiau nebuvo sudarę susitarimo dėl jungtinės veiklos, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Tokia išvada darytina dėl toliau nurodomų motyvų.
20. Ginčo byloje nėra, jog šalys kartu gyveno 2009 m.–2015 m. Apie šalių gyvenimo kartu faktą patvirtino kaip liudytoja apklausta ieškovės mama. Su apeliaciniu skundu ieškovė pateikė 2013 m. įtariamojo apklausos protokolą, kuriuo ieškovė įrodinėja faktą, jog šalys buvo sugyventiniai. Iš minėto protokolo turinio nustatyta, jog 2013 m. adresu (duomenys neskelbtini) įvyko buitinis konfliktas. Tačiau iš minėto protokolo nustatyta, jog parodymus apie įvykį davė ne atsakovas, kuris ieškovę įvardijo sugyventine, o kitas asmuo – A. J.. Net ir vertinant, jog minėtame protokole padaryta rašymo apsirikimo klaida ir parodymai duoti paties atsakovo, visame parodymų tekste atsakovas tik kelis kartus mini, jog ieškovė yra jo sugyventinė. Apeliaciniame skunde ieškovė papildomai nurodo, kad šalys aplinkiniams demonstravo artimą ryšį, leido suprasti juos esant pora, dalyvavo įvairiose šventėse, tačiau šie teiginiai yra deklaratyvūs. Be to, kaip buvo nurodyta anksčiau, vien gyvenimo kartu faktas nelemia to, jog tarp šalių buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl jungtinės veiklos.
21. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nelaikė prejudiciniu faktu civilinėje byloje Nr. e2-1240-904/2017, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo turto – (duomenys neskelbtini), atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytų aplinkybių, jog šalys kartu įsigijo ginčo turtą, jog namo įrengimui atsakovas išleido apie 15 000 Eur, pažymėtina, jog kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-45-701/2019). Kaip jau minėta, civilinėje byloje Nr. e2-1240-904/2017 buvo nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo, tačiau byla nutraukta ieškovei atsisakius ieškinio. Apeliaciniame skunde pati ieškovė pažymėjo, jog ginčo turtas kaip bendrosios nuosavybės objektas nebuvo minėtos bylos įrodinėjimo dalykas. Taigi pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesivadovavo minėtoje civilinėje byloje esančiais įrodymais ar nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.
22. Vertinant, ar šalys bendrą turtą kūrė asmeninėmis lėšomis, kas būtų pagrindas daryti išvadai, jog tarp šalių buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą asmeninėmis lėšomis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas savo lėšomis neprisidėjo prie bendro turto įsigijimo, remonto ir pan.
23. Kaip nustatyta iš pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, ginčo turtas įgytas 2011 m. balandžio 12 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. K1 AK-2791 pagrindu. Ieškovė A. K. (dabartinė pavardė – N.) iš J. K. ir E. K. įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sodo pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkio pastatą Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, bendra nekilnojamųjų daiktų kaina – 140 000 Lt (40 546,80 Eur). Šis turtas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ieškovės asmeninės nuosavybės teise. Minėtoje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą 35 000 Lt avansą sumokėjo taip pat ieškovė, juos jai dovanojo tėvai. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino abi šalys. Apeliaciniame skunde ieškovė pakeitė savo poziciją dėl avanso mokėjimo, nurodydama, kad vis dėlto minėtą sumą mokėjo bendrai su atsakovu, tačiau įrodymų, kurie patvirtintų šią aplinkybę, teismui nepateikė. Taip pat nustatyta, jog minėtam turtui įsigyti buvo paimtas kreditas, tarp ieškovės ir AB DNB NORD banko (dabartinis pavadinimas – Luminor Bank, AS, veikiantis per Luminor Bank, AS, Lietuvos skyrių) sudarius 2011 m. balandžio 13 d. kreditavimo sutartį Nr. 2300-2011-67406. Kredito įstaiga atsiliepime į ieškinį patvirtino, jog nebuvo žinoma apie ieškovės ir atsakovo santykius, juolab apie jungtinės veiklos sutartį. Taip pat nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2015 m. ieškovės vardu sudarytos kreditavimo sutartys, kurių pagrindu įgyti namų apyvokos daiktai, apmokamos ginčo turto remonto išlaidos. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog tiek būsto kreditą, tiek vartojamuosius kreditus grąžino pati ieškovė iš savo asmeninių lėšų. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino ieškovės pateiktos 2015 m. vasario 23 d. ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties, kuria ieškovė įrodinėjo, jog buvo nustatyta kiekvienos šalies turto dalis pinigine išraiška. Teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėta pirkimo– pardavimo sutartimi buvo sutarta dėl turto pirkimo–pardavimo, o ne dėl turto padalijimo, kadangi pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog turtas priklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise, ieškovė raštu patvirtino, jog gavo iš atsakovo dalį turto kainos – 17 380 Eur, notarė patvirtino sutarties sudarymo aplinkybes. Apeliaciniame skunde ieškovė tik deklaratyviai nurodo, jog minėta sutartis turėtų būti vertinama kaip nustatanti kiekvienos šalies turto dalis pinigine išraiška. Atsakant į argumentą, jog atsakovas minėtos sutarties sudarymo metu neturėjo finansinių galimybių ieškovei duoti daugiau nei 17 000 Eur, pažymėtina, jog tai, kad ieškovė gavo pinigus, patvirtino ieškovė pati pasirašydama pirkimo–pardavimo sutartyje, šią aplinkybę patvirtino ir kaip liudytoja apklausta notarė V. M..
24. Papildomai pažymėtina, jog atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui 2019 m. birželio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuri patvirtina, kad ieškovė pardavė ginčo turtą kitam asmeniui už 52 000 Eur. Minėtoje pirkimo–pardavimo sutartyje ieškovė patvirtino, jog ginčo turtas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise.
25. Taigi visos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su piniginių lėšų investavimu į įsigyjamą nekilnojamąjį turtą, patvirtina, jog turtas įgytas tik ieškovės nuosavybe, už jį sumokėta tik ieškovės asmeninėmis lėšomis, namų apyvokos daiktai, remontai taip pat apmokėti tik iš ieškovės sudarytų kreditų pagrindu gautų lėšų, kurie taip pat padengti tik iš ieškovės asmeninių lėšų, ginčo turtas ieškovės jau yra parduotas, ieškovei patvirtinant, jog turtas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise, leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nesiekė sukurti bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu, o priešingai, siekė įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise, vėliau jį pardavė kaip savo asmeninę nuosavybę, ir atsakovas tam neprieštaravo.
26. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, jog atsakovas būtų prisidėjęs prie bendro gyvenimo ar prie bendro turto sukūrimo. Ieškovės manymu, atsakovo rūpinimasis sodo namo paieška, derybos su pirkėju dėl turto kainos, dalyvavimas pirkimo–pardavimo sutarties pasirašyme, atliktų statybos darbų organizavime bei priežiūroje, statybos darbų atlikimas ūkio būdu, namo aplinkos sutvarkymas, laikytini atsakovo įnašais į bendrą veiklą. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
27. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo motyvų, teismas įvertino atsakovo veiksmus įsigyjant ginčo turtą, tai yra, jog atsakovas padėjo surasti ginčo turtą, derėjosi dėl pirkimo sąlygų, tačiau, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, tuos veiksmus atsakovas padarė tik dėl to, jog ieškovė prašė padėti įsigyti turtą, o atsakovas turėjo draugą, kuris dirbo nekilnojamojo turto agentūroje. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog atsakovas neginčijo, jog padėjo įsigytą turtą remontuoti, tačiau tik paprašytas ieškovės, tačiau nepirko jokių medžiagų ir neapmokėjo jokių remonto darbų. Tarp šalių ginčo nekilo, jog visos medžiagos bei remonto darbai apmokėti tik iš ieškovės lėšų, gavus kreditus. Byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovo atliktų darbų įnašą į bendro turto sukūrimą. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė teismui papildomus įrodymus – fotonuotraukas, kuriose nufotografuotas ginčo turtas 2011 metais bei 2015 metais. Ieškovė įrodinėja, jog namo būklė buvo pagerinta – 2011 metais namo stogo danga buvo asbestinė šiferinė, sienos nemūrytos, namo aplinka nesutvarkyta, nebuvo balkono antrame aukšte, viduje nebuvo remonto. 2015 metų nuotraukose matosi sutvarkyta aplinka, namo fasadas, išklotos trinkelės, atliktas remontas, įrengtas balkonas. Ieškovės teigimu, minėtos fotonuotraukos įrodo šalių indėlį į turto pagerinimą. Teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su ieškove, kadangi minėtos nuotraukos tik patvirtina faktą, jog namo išorė bei vidus buvo suremontuoti, sutvarkyta aplinka, tačiau šios nuotraukos neįrodo, jog remonto darbus atliko atsakovas. Be to, kaip jau minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje pateiktus įrodymus, pagrindžiančius atsakovo galimą įnašą savo darbu į turto sukūrimą, ir padarė išvadą, jog atsakovo veiksmai laikytini tik šalių gyvenimo pagerinimu, bet ne siekiu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Teisėjų kolegija nemato pagrindo kitaip įvertinti įrodymus apie atsakovo veiksmus prisidedant prie ginčo turto remonto, įsigijimo ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas prisidėjo prie to turto įsigijimo (sukūrimo) savo darbu.
28. Esant visų aplinkybių visumai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos bei nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, todėl pagrįstai konstatavo, jog tarp šalių nebuvo sudarytas susitarimas dėl jungtinės veiklos, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.
Dėl kompensacijos priteisimo, solidarios prievolės pagal kredito sutartį pripažinimo
29. Kadangi konstatuota, jog ieškovė neįrodė buvus tarp šalių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, plačiau nepasisakytina dėl ieškovės reikalavimo pripažinti prievolę pagal 2011 m. balandžio 13 d. sudarytą su AB DNB Nord bankau (AB DNB Nord banko teisių perėmėja – AB Luminor Bankas) kreditavimo sutartį Nr. 2300-2011-67406 dėl 30 410,10 Eur kredito suteikimo ginčo turtui įsigyti solidaria šalių prievole. Taip pat pagrįstai atmestas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo kompensaciją už iš dalies įvykdytą prievolę pagal minėtą kreditavimo sutartį.
30. Ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą priteisti iš atsakovo 1 803,90 Eur kompensaciją už bendro turto sumažinimą. Apeliaciniame skunde teisinių argumentų dėl šios sprendimo dalies neteisėtumo ir nepagrįstumo nenurodyta, todėl plačiau dėl šio reikalavimo nepasisakytina. Pažymėtina, jog byloje yra pateiktas 2017 m. gruodžio 5 d. turto perdavimo–priėmimo aktas, kuriame nurodyta, jog atsakovas perdavė ieškovei ginčo turto raktus, atsiskaitymo knygelę, paslaugų teikėjų sąskaitas. Ieškovė patvirtino, jog pretenzijų neturi. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog ieškovė neįrodė, jog šalys įgijo daiktų bendrosios dalinės nuosavybės teise, jog atsakovas daiktus išsinešė.
31. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliacinio skundo teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
32. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus (CPK 185 straipsnis), visiškai atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis).
34. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovas pateikė įrodymus apie patirtas 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, jos priteistinos iš ieškovės atsakovui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
palikti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės A. N. 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas atsakovui V. V. (V. V.), patirtas apeliacinės instancijos teisme.