Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. kovo 24 d. nutarties, kuria Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) 2024 m. lapkričio 21 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-30349-2024 paliktas nepakeistas ir A. M. skundas netenkintas, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai ir prašymai

4.1. Atstovo vertinimu, apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų duomenų, kurie nebuvo žinomi pirmosios instancijos teismui ir nebuvo aptarti skundžiamoje nutartyje. Pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Tenkinti apeliacinio skundo, keisti ar naikinti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti jos ar ją keisti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliacinis skundas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo išdėstyti pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, į šiuos argumentus skundžiamoje nutartyje buvo išsamiai atsakyta.

Dėl ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo

8. Teismų praktikoje chuliganiškomis paskatomis laikomos tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pasirodyti prieš aplinkinius, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-37-507/2015, 2AT-40-976/2015, 2AT-50-788/2016, 2AT-64-942/2017, 2AT-1-942/2018, 2AT-4-511/2018, 2AT-7-976/2018). Pažymėtina ir tai, kad nesaugus manevravimas, taip pat ir panaudojant šoninį automobilio slydimą, gali būti vienas iš chuliganiško vairavimo būdų, tačiau jis turi būti vertinamas kitų bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, leidžiančią spręsti apie vairuotojo tyčios ir jo paskatų turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-511/2018, 2AT-4-719/2019).

9. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių psichinių) administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį nusižengimą (teisės pažeidimą), išaiškinimu, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-29-746/2015, e2AT-16-693/2016, 2AT-50-303/2018 ir kt.). Konstatuojant chuliganiškas paskatas remiamasi ne tik asmens, traukiamo atsakomybėn, paaiškinimais, tačiau ir objektyviomis aplinkybėmis, iš kurių sprendžiama dėl chuliganiškų paskatų buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-976-2018, 2AT-4-719/2019).

10. Nors apeliacinį skundą padavęs A. M. ir neigia chuliganiškai vairavęs automobilį, tuo pačiu pažymėdamas, kad grindžiant jo kaltę padarius ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą nepagrįstai remtasi liudytojų V. V. ir I. V. parodymais, motyvuodamas tarp jo ir minėtų liudytojų susiklosčiusiais konfliktiniais santykiais, visgi apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais skundo argumentais ir pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog liudytojos buvo suinteresuotos, turėjo pagrindą apkalbėti A. M., dėl ko nėra objektyvaus liudytojų parodymus vertinti kaip nepatikimus. Be to, apelianto kaltę patvirtina ne tik liudytojų V. V. ir I. V. parodymai, bet ir kita objektyvi bylos medžiaga, kuria pagrįstai rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Iš byloje esančių vaizdo įrašų bei fotonuotraukų aiškiai matyti, kaip apelianto vairuojamas automobilis ne vieną kartą slydo šonu – tiek gyvenamojo namo kieme ant žvyrkelio ir žolės, tiek pagrindiniame kaimo kelyje ant asfalto. Akivaizdu, kad apeliantas tokius veiksmus atliko tyčia, t. y. spaudė greičio paminą ir (ar) traukė rankinio stabdžio svirtį bei suko vairą, siekdamas, kad automobilis slystų šonu. Nors apeliantas ir nurodo, kad jo automobilio varomieji ratai yra galiniai, tačiau tai savaime nereiškia, kad dėl to automobilis kiekviename posūkyje automatiškai slysta šonu. Iš vaizdo įrašų ir fotonuotraukų aiškiai matyti, kad įvykio metu nebuvo aplinkybių, objektyviai lėmusių automobilio slydimą šonu – nelijo, ant kelio dangos nebuvo balų ar kitų vandens sankaupų, todėl nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamoje situacijoje apelianto vairuotas automobilis galėjo netikėtai imti slysti ratams praradus sukibimą su kelio danga dėl jos paviršiaus savybių, vandens ar kitų objektyvių priežasčių. Nekyla abejonių, kad esamu atveju A. M. akivaizdžiai sąmoningai važiavo nesaugiu greičiu darydamas posūkį, jame staigiau pakeitė vairavimo kryptį, didino variklio apsukas ir (ar) traukė rankinio stabdžio svirtį, dėl ko galiniai automobilio ratai prarado sukibimą su kelio danga, kas ir lėmė, jog automobilio galinė dalis slydo šonu. Šios aplinkybės patvirtina, kad jis savo aktyviais veiksmais tyčia sukėlė automobilio slydimą šonu. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto vairuojamas automobilis šonu slydo ne vieną kartą ir ant skirtingų kelio dangų, darytina išvada, kad A. M. atlikti veiksmai nebuvo atsitiktiniai, nulemti šlapios kelio dangos ar kitų objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Be to, analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir liudytojos V. V. bei I. V.. Chuliganiškas A. M. paskatas patvirtina ir aplinkybė, kad anksčiau išvardintus veiksmus jis atliko be jokios pateisinamos priežasties, t. y. nesant poreikio atlikti staigius manevrus, intensyviai spausti greičio pedalą ir (ar) traukti rankinio stabdžio svirtį. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu įvykio metu nebuvo susiklosčiusios nepalankios oro sąlygos, kelyje neatsirado staigi ir netikėta kliūtis ir pan. Kaip apklausiamos parodė liudytojos V. V. bei I. V., pastarosioms atsisakius bendrauti su apeliantu, šis tokiais veiksmais norėjo į save atkreipti dėmesį.

11. Nors apeliantas tvirtina savo veiksmais nesukėlęs realaus pavojaus sau ar kitiems eismo dalyviams bei jų turto saugumui, tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, kad A. M. vairavimas nebuvo saugus, kadangi anksčiau nurodytu būdu vairuojant automobilį vairuotojo galimybės suvaldyti slystantį automobilį yra itin ribotos. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo ir tai, kad apeliantas chuliganiškai vairavo pagrindiniame kaimo kelyje ir gyvenamojoje teritorijoje – dviejų gyvenamųjų namų kiemuose, į kuriuos bet kada galėjo patekti žmonės ir kuriuose yra įvairių statinių, laikomų transporto priemonių, todėl pavojus aplinkiniams, statiniams ir kitoms transporto priemonėms buvo pakankamai realus. Be to, nagrinėjamą įvykį tiesiogiai matė liudytojos V. V. ir I. V., kurios dėl tokių įžūlių apelianto veiksmų sutriko ir pasijautė nesaugiai, buvo priverstos eiti pasivaikščioti į kitą vietą. Iš byloje esančių vaizdo įrašų bei fotonuotraukų matyti, kad dėl A. M. chuliganiško vairavimo buvo išraustas grunto paviršius ir žolė, liko žymės ant asfalto. Taigi nėra abejonių, kad A. M. vairavimas, nulemtas chuliganiškų paskatų, sukėlė realų pavojų eismo saugumui, savo bei kitų žmonių sveikatai ir jų turtui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. M. pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 2 dalyje.

12. Atskirai nepasisakytina dėl apeliacinio skundo argumento, kuriuo nurodoma, kad liudytojos neteisingai parodė, jog apeliantas įvykio metu galėjo būti neblaivus, kadangi šios aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos dalykas ir neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl jo atsakomybės padarius ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

13. Apeliaciniame skunde A. M. akcentuoja nuoširdžiai besigailintis dėl savo elgesio, tikina padaręs atitinkamas išvadas ir pasižada, kad toks elgesys ateityje nepasikartos. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pašalino Institucijos nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Taip pat skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino ir kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ANK 35 straipsnio 2 dalies pagrindu – nebuvo sukeltas realus pavojus kitiems eismo dalyviams, nebuvo padaryta žala, neturint teisės vairuoti transporto priemones bus sunku rasti darbą, nuvykti į jį, taip pat sudėtinga atlikti įvairius buitinius veiksmus (nuvykti į didesnę parduotuvę, polikliniką, ligoninę,), nevertinta jo sunki finansinė padėtis, tai, kad prižiūri neįgalų asmenį.

14. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad Institucijos 2024 m. lapkričio 21 d. nutarimu buvo konstatuota A. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte – prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailisi. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad nėra pagrindo tokios atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimui. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde iš tiesų nesutinka vairavęs chuliganiškai ir sukėlęs realų pavojų eismo, turto ir žmonių saugumui, taigi, nesutinka su esminėmis padaryto administracinio nusižengimo aplinkybėmis, tačiau tokia pozicija vis dėlto nesudarė pirmosios instancijos teismui pagrindo daryti išvadą dėl ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimo. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad procesą dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje apskundimo iniciavo pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, todėl, laikantis reformation non in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principo, ydingais laikytini pirmosios instancijos teismo motyvai dėl minimos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimo. Visgi įvertinus tai, kad minėtu aspektu Institucijos nutarimas nebuvo pakeistas, be to, teismo sprendimas nepripažinti ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės neturėjo įtakos paskirtai administracinei nuobaudai, konstatuotina, kad padarytas pažeidimas nėra esminis.

15. ANK 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) gali ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Vadovaujantis minėtomis nuostatomis skundžiama nutartimi tokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Pagrindo jų konstatavimui neturi ir apeliacinės instancijos teismas. Akivaizdu, kad skunde dėstomos aplinkybės nei atskirai, nei visumoje nevertintinos kaip lengvinančios kaltininko atsakomybę. Į apelianto nurodomas aplinkybes, susijusias su reikalingumu turėti teisę vairuoti transporto priemones, gali būti atsižvelgiama sprendžiant administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės skyrimo klausimą. Tuo tarpu teiginys neva apelianto veiksmais nebuvo sukeltas pavojus kitiems eismo dalyviams, yra apskritai neteisingas, kadangi, kaip konstatuota anksčiau, dėl A. M. chuliganiško vairavimo kilu realus realų pavojus tiek eismo saugumui, tiek savo bei kitų asmenų sveikatai ir jų turtui.

Dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo

16. Apeliaciniame skunde teikiamas alternatyvus prašymas – apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad A. M. padarė administracinį nusižengimą, prašoma taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas bei paskirti švelnesnes, nei ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos minimalios, nuobaudą ir administracinio poveikio priemonę, t. y. skirti 225 Eur dydžio baudą ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 6 mėnesiams.

17. ANK 420 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymas asmenims užtraukia baudą nuo keturių šimtų penkiasdešimt iki penkių šimtų penkiasdešimt eurų. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad už šio straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių iki dvejų metų. A. M. skirtas sankcijoje numatytas baudos vidurkis (500 Eur) ir administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 18 mėnesių terminui (taip pat vidurkis).

18. ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo bei protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Aiškinant tokių teisinių aplinkybių taikymo galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra ne kartą pažymėta, kad jos gali būti taikomos tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius kaltininko asmenybę ir jo padarytą pažeidimą apibūdinančių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos skyrimas šiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021). Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skiriama nuobauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, kadangi neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-5-303/2017, 2AT-39-1073/2019).

19. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tokių išskirtinių aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą sumažinti paskirtos nuobaudos dydį ir sutrumpinti paskirtos administracinio poveikio priemonės terminą, nenustatė. Sprendžiant administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės proporcingumo klausimą, atsižvelgiama į tai, kad A. M. KET pažeidimus padarė niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, tokiais savo veiksmais sukeldamas realų pavojų eismo saugumui, kitiems eismo dalyviams, o taip pat ir sau pačiam. Toks administracinėn atsakomybėn patraukto asmens elgesys neabejotinai atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas bei jo neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Administracinis nusižengimas padarytas gyvenamųjų namų kieme bei pagrindiniame kaimo kelyje, aplinkui esant žmonėms, statiniams ir kitiems automobiliams. Tai, kad apeliantas nesukėlė eismo įvykio, nepadarė žalos kitų asmenų sveikatai ar turtui, nedaro jo veiksmų nepavojingais ir administracinio nusižengimo mažareikšmiu. Vien transporto priemonės vairavimas chuliganiškai yra pavojingas elgesys, kartu ir keliantis grėsmę eismo saugumui, todėl už jį nustatyta griežta atsakomybė. Jei A. M. būtų padaręs kitus KET pažeidimus, sukėlęs žalą ar kitus neigiamus padarinius, jis papildomai atsakytų pagal atitinkamus ANK straipsnius ar netgi būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą. Taigi nustatytos bylos aplinkybės neduoda jokio pagrindo padarytą nusižengimą vertinti kaip mažiau pavojingą.

20. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už penkerius metus matyti, kad A. M. administracine tvarka baudžiamas ne pirmą kartą, bet kita ko, ir už su KET pažeidimais susijusius administracinius nusižengimus. Jis anksčiau buvo baustas už nustatyto greičio viršijimą, transporto priemonės vairavimą, kuri neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei neįregistruota įstatymu nustatyta tvarka, už važiavimą mokamais valstybinės reikšmės keliais kelių transporto priemone nesumokėjus kelių naudotojo mokesčio ar kelių rinkliavos, už transporto priemonės be privalomosios techninės apžiūros vairavimą, automobilio pastatymą transporto priemonių stovėjimo vietoje ir vietinės rinkliavos nesumokėjimą ir kitus pažeidimus. Nors anksčiau apelianto padaryti administraciniai nusižengimai, susiję su KET reikalavimų pažeidimais, nelaikytini itin šiurkščiais, visgi šios aplinkybės neduoda pagrindo spręsti, kad apeliantas yra drausmingas ir pavyzdingas vairuotojas. Pasikartojantys pažeidimai parodo, kad A. M. yra linkęs nesilaikyti KET ir daryti naujus, kaip šiuo atveju, jau pavojingesnius nusižengimus. Nagrinėjamą administracinį nusižengimą apeliantas padarė turėdamas dvi galiojančias administracines nuobaudas, ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad po šio administracinio nusižengimo padarymo pastarasis vėl nusižengė – vairuodamas automobilį, rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone (telefonu). Be to, Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenimis, ne visos jam paskirtos baudos yra sumokėtos. Taigi šie duomenys A. M. charakterizuoja kaip ne itin drausmingą ir KET reikalavimų linkusį nepaisyti vairuotoją. Būtent šios aplinkybės, o ne apelianto nurodoma sunki finansinė padėtis, gyvenimas kaimo vietovėje ar rūpinimasis neįgaliu asmeniu turi svarbesnę reikšmę sprendžiant administracinio poveikio priemonės skyrimo klausimą.

21. Apeliantas, prašydamas taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, skunde nurodo, kad gyvena kaime, kuriame susisiekimas viešuoju transportu yra labai prastas, teisė vairuoti transporto priemones reikalinga darbo paieškose ir buityje, prižiūri kartu gyvenantį neįgalų asmenį. Be to, praradus teisę vairuoti transporto priemones ilgesniam kaip metų laikotarpiui, reikės iš naujo laikyti egzaminus, o tai reikalaus papildomų finansinių lėšų, kurių šiuo metu neturi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paminėtos aplinkybės būdingos daugumai nusižengimus darančių asmenų ir nėra išskirtinės ANK 34 straipsnio 6 dalies prasme. Pagal teismų praktiką pažeidimą padariusio asmens darbas, net ir tais atvejais, kai pažeidimą padariusio asmens pareigos yra tiesiogiai susijusios su transporto priemonės vairavimu, o darbinės pajamos yra nusižengimą padariusio asmens pagrindinis pragyvenimo šaltinis, nėra esminės aplinkybės taikyti švelnesnę administracinę nuobaudą. Dėl to apelianto nurodomos aplinkybės, kad nedirba, o, praradus teisę vairuoti transporto priemones, pasunkės darbo paieškos, nepripažintinos aplinkybėmis, dėl kurių būtų galima jam sušvelninti administracinę nuobaudą ir administracinio poveikio priemonę. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas tam tikram laikui apskritai neatima asmens teisės dirbti arba susirasti tokį darbą, kai ši specialioji teisė nėra tiesiogiai reikalinga. Apeliantas, kuriam poreikis turėti teisę vairuoti yra išties aktualus, žinodamas, kad rūpinasi neįgaliu asmeniu, turi būti ypač atsakingas ir dėmesingas vairuodamas transporto priemones. Pažymėtina, kad apeliantui ir prieš administracinio nusižengimo padarymą buvo žinomos šios aplinkybės, tačiau tai nepadarė įtakos A. M. elgesiui, kad jis atsakingai elgtųsi ir nepadarytų administracinio nusižengimo. Priešingai, ta aplinkybė, kad jis, nesilaikydamas teisės normų, pablogino savo ir asmens, kuriuo rūpinasi, padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio rezultatas. Vien apelianto patiriami tam tikri nepatogumai nesudaro pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir švelninti jam paskirtas administracinę nuobaudą bei administracinio poveikio priemonę. Papildomai pažymėtina, kad apeliantas turės galimybę apsvarstyti kitas alternatyvas nuvykti į parduotuvę ar gydymo įstaigą (laikinai naudotis taksi, pavežėjų paslaugomis, taip pat rinktis viešąjį transportą, kuris nors ir nėra toks patogus, tačiau iš dalies palengvins susisiekimą, paprašyti draugų, kaimynų pagalbos), o, esant skubiam prižiūrimo asmens ar jo paties sveikatos pablogėjimui, naudotis greitosios medicinos teikiama pagalba.

22. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad A. M. administracinio poveikio priemonės termino sutrumpinimu yra suinteresuotas ir dėl to, kad nereikėtų iš naujo laikyti vairuotojo egzamino. Visgi pabrėžtina, kad tam tikri suvaržymai ir nepatogumai, kylantys asmenį patraukus administracinėn atsakomybėn ir pritaikius tam tikras nuobaudas ir/ar administracinio poveikio priemones, yra natūrali padaryto administracinio nusižengimo padarinys. Kiekvienas visuomenės narys turi laikytis įstatymų reikalavimų, o, to nepadaręs, turi atsakyti įstatymų nustatyta tvarka, ką patvirtina ir ANK 22 straipsnyje įtvirtina administracinės nuobaudos paskirtis. Taigi vien tai, kad dėl tenkančio apribojimo vairuoti transporto priemones apeliantas patirs asmeninio pobūdžio nepatogumų, savaime neduoda pagrindo išvadai, jog tokia administracinio poveikio priemonė ir/ar jos trukmė yra neproporcinga. Priešingas aiškinimas nepagrįstai suteiktų prioritetą administracinėn atsakomybėn patraukto asmens interesams ir pažeistų viešąjį interesą užtikrinti visuomenės saugumą, o, sprendžiant administracinio poveikio priemonės skyrimo klausimą, turi būti įvertinta, ar priėmus tokį sprendimą bus užtikrintas ir visuomenės interesas.

23. Visų anksčiau aptartų duomenų visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvadą, kad tiek administracinės nuobaudos, tiek administracinio poveikio priemonės skyrimo klausimas už A. M. padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 2 dalyje, išspręstas teisingai, pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos A. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.