Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės T. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-22225-534/2021 pagal ieškovės T. A. ieškinį atsakovei NEO Finance, akcinei bendrovei (toliau – AB) dėl vienašališko paskolų sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu, paskolų sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis bei palūkanų sumažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.1. pripažinti, kad 2019 m. birželio 18 d., 2019 m. rugsėjo 17 d. ir 2019 m. rugsėjo 28 d. tarp ieškovės ir atsakovės NEO Finance, AB sudarytos sutartys atsakovės buvo vienašališkai nutrauktos atitinkamai 2020 m. birželio 23 d., 2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. birželio 6 d. neteisėtai ir įpareigoti atsakovę sutartis vykdyti;

1.2. pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis 2019 m. birželio 18 d., 2019 m. rugsėjo 17 d. ir 2019 m. rugsėjo 28 d. sutarčių 5.3.1. p., 5.3.2. p., 5.3.1. p., 5.4 p. dėl tarpininkavimo mokesčio nuo sutarčių sudarymo momento;

1.3. pripažinti 2019 m. birželio 18 d., 2019 m. rugsėjo 17 d. ir 2019 m. rugsėjo 28 d. sutarčių 3.5.8. p. sąlygą dėl palūkanų, kaip nuostolių išraiškos, sutarčių nutraukimo atveju nesąžiningomis, neaiškiomis ir klaidinančiomis, todėl negaliojančiomis nuo sutarčių sudarymo momento;

1.4. sumažinti 2019 m. birželio 18 d., 2019 m. rugsėjo 17 d. ir 2019 m. rugsėjo 28 d. sutartyse nustatytas palūkanas iki protingos 5 % metinės palūkanų normos ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad pagal ginčo paskolų sutartis pasiskolino iš atsakovės atitinkamai 4 164,45 Eur, 4 750 Eur ir 5 304,26 Eur, viso 14 218,71 Eur. 2020 m. birželio 23 d., 2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. birželio 6 d. atsakovė vienašališkai nutraukė sutartis, nes ieškovė vėlavo mokėti įmokas. Sutartys buvo nutrauktos nepagrįstai, nes ieškovė nebuvo padariusi esminių sutarčių pažeidimų, t. y. nors vėlavo atlikti įmokas, tačiau dalinius mokėjimus atliko, o visą įsiskolinimą galėjo apmokėti per sutartyse nustatytą paskolų grąžinimo laikotarpį (60 mėn.). Ieškovė vėlavo mokėti įmokas, nes sirgo, neturėjo pajamų, o atsakovė apie tai žinojo. Atsakovė nutraukė sutartis ir pareikalavo sumokėti visus mokėjimus (paskolos likutį, palūkanas, kaip nuostolius, tarpininkavimo mokestį) iš karto, sudarydama ieškovei labai nepalankią finansinę situaciją ir pažeisdama ieškovės, kaip vartotojos, interesus. Kadangi atsakovė sutartis nutraukė neteisėtai, atsakovė turėtų būti įpareigota sutartis vykdyti. Ginčo sutartyse nustatytas palūkanų dydis (18 %, 14,41 %) yra neprotingas, nepagrįstas ir nesąžiningas, nes palūkanų ir administravimo mokesčio (6 770,48 Eur) sumą sudaro iš viso 13 606,97 Eur, t. y. palūkanos ir netesybos (administravimo mokestis) beveik prilygsta bendrai paskolų sumai (14 218,71 Eur), todėl palūkanų dydis turėtų būti sumažintas iki 5 % dydžio. Sutarčių 3.5.8 p. nustatyta sąlyga dėl nuostolių atlyginimo yra neaiški, nesuprantama ir klaidinanti, nes iš ginčo sąlygos nėra aišku, kad sutarčių nutraukimo atveju nuostoliai yra nesumokėtos pelno palūkanos už visą sutarčių galiojimo laikotarpį, jeigu sutartys nebūtų nutrauktos. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimas po sutarčių nutraukimo negalimas, todėl sutartyse įtvirtinta sąlyga dėl nuostolių atlyginimo, kaip nuostolius skaičiuojant pelno palūkanas, yra nesąžininga ir negaliojanti nuo sutarčių sudarymo momento. Ginčo sutarčių 5.3.1. p., 5.3.2. p., 5.3.1. p., 5.4 p. sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio patvirtina, kad šis mokestis laikytinas netesybomis, užtikrinančiomis neproporcingai didesnę atsakovės interesų apsaugą, nors tai prieštarauja gerai verslo praktikai. Pagal ginčo sąlygas, ieškovei laiku nesumokėjus įmokos, nuolaida tarpininkavimo mokesčiui netaikytina, todėl ieškovė turėtų sumokėti 1 690,81 Eur tarpininkavimo mokestį už 3 164,45 Eur paskolą, 534,29 Eur – už 1 000 Eur paskolą, 2 173,64 Eur – už 5 304,26 Eur paskolą, 2 371,74 Eur – už 4 750 Eur paskolą. Akivaizdu, kad tarpininkavimo mokestis yra nepagrįstai didelis, nes jis atlieka netesybų funkciją, todėl ginčo sutarčių sąlyga dėl tarpininkavimo mokesčio ir tvarkos yra nesąžininga ieškovės atžvilgiu. Tarpininkavimo mokestis negali būti išieškomas didesnis nei 0,05 % ir ilgesniam nei 180 dienų laikotarpiui. Ieškovė neprivalo vykdyti sutarčių sąlygos dėl administravimo mokesčio, todėl ginčo sutarčių sąlygos turėtų būti pripažintos negaliojančiomis. Šiuo metu antstoliai vykdo 3 vykdomąsias bylas dėl skolų pagal ginčo paskolų sutartis išieškojimą atitinkamai 6 417,44 Eur, 7 493,10 Eur, 7 203,73 Eur sumoms. Įsiskolinimai iš ieškovės buvo priteisti teismų sprendimais, tačiau tai nereiškia, kad ieškovė šiuo metu negali ginčyti nesąžiningų sutarčių sąlygų. Iš ieškovės buvo priteista 794,96 Eur pelno palūkanų iki sutarčių nutraukimo dienos, tačiau po sutarčių nutraukimo šios pelno palūkanos buvo skaičiuojamos, kaip nuostoliai ir teismai priteisė atsakovės naudai nuostolių atlyginimą, kuris sutartyse nurodomas, kaip palūkanos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str.; CK 6.210 str., 6.213 str., 6.217 str., 6.228⁴ str., 6.261 str., 6.872 str.; Vartojimo kredito įstatymo 11 str., 21 str.).

3. Atsakovė NEO Finance, AB prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė pažeidė esminę sutarties sąlygą, t. y. nesilaikė sutartyse numatyto grafiko ir nemokėjo įmokų, buvo pradelsusi sumokėti 5 įmokas pagal kiekvieną sutartį, nereagavo į atsakovės raginimus sumokėti trūkstamas įmokas. Kiekvienoje sutartyje buvo konkrečiai nurodytas mokėtinų palūkanų dydis. Atsakovė dėl skolų priteisimo pagal kiekvieną sutartį kreipėsi į teismą. Teismų sprendimais iš skolininkės buvo priteisti pagal ginčo sutartis susidarę įsiskolinimai (Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-17206-285/2020 ir Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1720-657/2020; Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-18217-848/2020 ir Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-23-390/2021; Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-17899-475/2020). Įsiteisėjusiais teismų sprendimais reikalavimas pagal visas sutartis dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo sumažintas iki bendros 4 614,74 Eur sumos, mokėjimo (pelno) palūkanų iki sutarčių nutraukimo dienos priteista 794,96 Eur, o negautų pajamų suma negali viršyti 6 304,98 Eur. Akivaizdu, kad ieškovė klaidina teismą, nes ginčai dėl netinkamo sutarčių vykdymo, skolų priteisimo, ginčo sąlygų sąžiningumo jau yra išspręsti. Ieškovė nedalyvavo nei vienoje civilinėje byloje dėl skolų priteisimo, atsiliepimų ir apeliacinių skundų neteikė. Priverstinis skolų išieškojimas vykdomas jau metus, todėl akivaizdu, kad ieškovė siekia nesąžiningai išvengti prievolių vykdymo (CK 6.4 str., 6.217 str., 6.256 str., 6.873 str.; Vartojimo kredito įstatymo 2 str., 5 str., 19 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 7 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.

5. Teismas nustatė, kad šalys sudarė 3 vartojimo kredito sutartis, pagal kurias ieškovė įsipareigojo atsakovei grąžinti suteiktą vartojimo kredito sumą ir bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį), laikantis terminų bei kitų įsipareigojimų, nurodytų sutarties specialiosiose sąlygose. Šių įsipareigojimų ieškovei tinkamai nevykdant, atsakovė vienašališkai nutraukė sutartis, vadovaudamasi sutarčių 8.4 punktu, kuriame nustatyta, kad atsakovė turi teisę vienašališkai, nesikreipdama į teismą ir išsiųsdama vartojimo kredito gavėjui išankstinį raštišką pranešimą, nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos: vartojimo kredito gavėjas patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 % negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjai.

6. Teismas padarė išvadą, kad ginčijami atsakovės veiksmai neprieštarauja sutarčių sąlygoms, todėl nėra pagrindo sutarčių nutraukimą pripažinti neteisėtu. Kiekvienos sutarties atveju ieškovė buvo pradelsusi mokėti po 5 įmokas, apie tai ieškovė buvo informuojama raginimu, nustatant 14 dienų terminą įmokų trūkumui apmokėti, tačiau ieškovė šių sutarčių pažeidimų laiku ir tinkamai nepašalino.

7. Teismas pažymėjo, kad, nutraukiant sutartį vienašališkai, svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, nes priešingu atveju toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu. CK 6.217 str. 2 d. nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis, tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi, vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes, kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Pagal CK 6.217 str. 5 d. leidžiama sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami, kaip vienašališko jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintus sutarties nutraukimą kvalifikuojančius požymius nevertinami, nes tai yra sutarties laisvės principo išraiška. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju šalys sutartimis nustatė, kokioms sąlygoms esant, atsakovė turi teisę vienašališkai nutraukti sutartis, todėl atskirai pagal CK 6.217 str. sutarties nutraukimas nevertintinas.

8. Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-23-390/2021 ir 2020 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1720-657/2020 nutarta pagal ginčo vartojimo kredito sutartis Nr. K882166325, Nr. K882166325/PK, Nr. K885017508 priteisti skolas ir kitas sumas iš ieškovės atsakovės naudai, taip pat pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento vartojimo kredito sutarčių Nr. K882166325 ir Nr. K882166325/PK bendrųjų sąlygų 1.29 punkto, 5.3 punkto nuostatas dėl tarpininkavimo mokesčio ir jo skaičiavimo tvarkos ir 6.1 punkto nuostatą, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (18 %) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies, kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos.

9. Teismas nurodė, kad ieškovė pateiktu ieškiniu siekė iš esmės to, ką galėjo ir turėjo teisę, laikydamasi teismo sprendimų patikrinimo tvarkos, padaryti įsiteisėjusiomis nutartimis išnagrinėtose civilinėse bylose, t. y. ginčyti vartojimo kredito sutarčių sąlygas ir pagal jas mokėtinas sumas. Tai, kad ieškovė tinkamai savo teisių ir teisėtų interesų išnagrinėtose bylose neįgyvendino ir negynė (nustatytais terminai neteikė atsiliepimų, pareiškimų dėl sprendimų už akių peržiūrėjimo), nesudarė pagrindo ieškovei, inicijavus kitą civilinę bylą, įrodinėti tai, dėl ko jau pasisakyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais.

10. Teismas padarė išvadą, kad įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais teismams nutarus, jog atsakovės reikalavimai ieškovei pagal šalių sudarytas sutartis yra pagrįsti iš dalies, o savo iniciatyva įvertinus sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams ir kai kurias iš sutarčių sąlygų pripažinus nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento, ieškovės reikalavimai dėl sutarčių sąlygų teisėtumo ir mokėtinų sumų yra nepagrįsti, nes ieškovės pareiga vykdyti prievoles pagal sutartis jau yra konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl bet kokie nauji reikalavimai, susiję su sprendimuose išnagrinėtais reikalavimais, laikytini neteisėtu siekiu revizuoti įsiteisėjusius procesinius sprendimus išnagrinėtose civilinėse bylose (CK 6.38 str., 6.59 str.; CPK 5 str., 18 str., 279 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Ieškovė T. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad teismas nepagrįstai nevertino sutarčių sąlygų dėl sutarčių vienašališko nutraukimo teisėtumo ir sąžiningumo, byla išnagrinėta paviršutiniškai, sprendimas nemotyvuotas. Pagal kasacinio teismo praktiką kreditavimo (paskolų) sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina kredito įstaigai bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra pripažįstamos, kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017). Nagrinėjamu atveju atsakovė neteisėtai nutraukė sutartis ir nepagrįstai prašė sumokėti visus mokėjimus pagal sutartis iš karto, t. y. įvykdyti sutartyse nustatytas sąlygas prieš terminą. Akivaizdu, kad sutartys negalėjo būti nutrauktos vienašališkai, nes ieškovė dalininius mokėjimus atliko, esminio sutarčių pažeidimo nepadarė. Ieškovė nuo 2020 m. balandžio 15 d. darė tik dalinius mokėjimus, kadangi sirgo ir tuo metu neturėjo pajamų bei apie tai buvo pranešusi atsakovei. Pagal vieną iš sutarčių apeliantė nustojo atlikti mokėjimus tik nuo 2020 m. balandžio 15 d., pagal kitą – nuo 2020 m. gegužės 8 d., o pagal trečią – nuo 2020 m. birželio 27 d. Teismas į nurodytas aplinkybes, sukėlusiais apeliantei neigiamas pasekmes, neatsižvelgė. Teismas ieškinį dalyje dėl sutarčių sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir dėl palūkanų sumažinimo iš esmės paliko nenagrinėtą, nes nurodė Kauno apygardos teismo civilines bylas Nr. e2A-23-390/2021 ir Nr. e2A-1720-657/2020. Byloje Nr. e2A-23-390/2021 teismas iš esmės pasisakė apie tai ar gali būti skaičiuojamos pelno palūkanos po sutarčių nutraukimo. Ieškovė ieškinyje prašė pripažinti sutarčių 3.5.8 p. sąlygas dėl palūkanų, kaip nuostolių išraiškos sutarčių nutraukimo atveju, nesąžiningomis, neaiškiomis ir klaidinančiomis, todėl negaliojančiomis nuo sutarčių sudarymo momento, tačiau teismas šio reikalavimo neišsprendė. Išnagrinėtoje byloje buvo priteistas 2 164,96 Eur tarpininkavimo mokestis, tačiau dėl jo teisėtumo, kaip ir skundžiamame sprendime, nebuvo spręsta. Analogiška situacija yra ir su byla Nr. e2A-1720-657/2020, kurioje priteisto tarpininkavimo mokesčio teisėtumas nebuvo sprendžiamas. Byloje Nr. e2A-1720-657/2020 teismas savo iniciatyva sumažino metinę palūkanų normą iki 0,05 %, tačiau civilinėje byloje Nr. e2A-23-390/2021 tai nebuvo padaryta. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad išnagrinėtose civilinėse bylose dėl skolų priteisimo teismai patikrino visų sutarčių sąlygų teisėtumą, todėl apeliantė neturėjo teisės kreiptis į teismą. Išnagrinėtose bylose teismas nevertino sutarčių sąlygų teisėtumo tokia apimtimi, kaip nagrinėjamu atveju prašė ieškovė. Aplinkybė, kad išnagrinėtose bylose ieškovė buvo pasyvi, nereiškia, kad ieškovė negalėjo kreiptis į teismą su ieškiniu (CK 6.217 str.; CPK 176–177 str., 179–180 str., 183–185 str., 259 str., 263 str.).

16. Atsakovė NEO Finance, AB pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama į atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, nes apeliantė iš esmės įrodinėja, jog įmokų pagal paskolos grafiką negrąžinimas nelaikytinas esminiu sutarties pažeidimu. Apeliantės pacituota kasacinio teismo praktika netaikytina nagrinėjamu atveju, nes apeliantė buvo pradelsusi sumokėti 5 įmokas, o sutarčių nutraukimas buvo atliktas pagal Vartojimo kredito įstatymo 19 str. nuostatas, kurios buvo perkeltos į sutarčių nuostatas. Skolos pagal ginčijamas sutartis jau yra priteistos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kurie jau metus laiko yra vykdomi antstolių kontorose. Apeliantė išnagrinėtose bylose buvo pasyvi, todėl jos ieškinys buvo pagrįstai atmestas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

18. Byloje kilo ginčas tarp vartotojos ir kredito įmonės dėl vienašalio paskolų sutarčių pripažinimo neteisėtu, sutarčių sąlygų, susijusių su administravimo (tarpininkavimo) mokesčiu ir palūkanų skaičiavimu, nutraukus sutartis, bei sutartyse sulygtų palūkanų dydžio sumažinimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, jog ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, sutartys buvo nutrauktos pagrįstai, ieškovės pareiga vykdyti prievoles buvo konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimai. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodydama, kad teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nes neatsižvelgė į visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.

19. Pagal CK 6.217 str. 1–2 d. šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme ir sutartyje įtvirtinti vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai yra alternatyvūs. Sutartyje ir įstatyme nustatytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013). Toks išaiškinimas reiškia, kad šalims įgyvendinant sutarčių laisvės principą (CK 6.156 str. 1 d.) susitarus, kokiais atvejais sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, pakanka nustatyti faktą, jog egzistavo nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas (pagrindai). Jeigu šalys susitaria, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta, jei nevykdomi ja prisiimti įsipareigojimai, pakanka nustatyti pažeidimo (sutartinių įsipareigojimų nevykdymo) faktą ir nereikia įrodinėti bei vertinti tokio pažeidimo sunkumo, prievolės neįvykdžiusios šalies kaltės ir jos formos ar kitų CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-690/2015).

21. Kreditoriui renkantis pažeistų savo teisių gynimo būdą, be kitų, taikomas sutarties išsaugojimo principas, kuris reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip paskutinę priemonę. Siekis išsaugoti sutartį nėra absoliutus ir jos nutraukimas gali būti pateisinamas, jeigu nustatomos tam tikros aplinkybės – pažeidimo pobūdis, mastas ar kitos svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-684/2016).

22. Kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos, kurių pagrindu kreditorius paprasčiau įgyja teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą, o įstatymo pagrindu jis tokią teisę įgytų tik dėl netinkamo griežtesnių reikalavimų, neatitinkančių ieškovės prievolių pagal sutartį, vykdymo, iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, nes pastato jį į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis, todėl tokia sutarties sąlyga pripažintina nesąžininga ir negaliojančia nuo kredito sutarties sudarymo dienos. Kredito sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kredito sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje nustatytus mokėjimus, yra pripažįstamos, kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, todėl pripažintinos negaliojančiomis nuo sudarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017, 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019). Bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016).

23. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 19 str. vartojimo kredito davėjas turi teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos: 1) vartojimo kredito gavėjas yra patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; 2) mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; 3) pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui.

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2019 m. birželio 18 d., 2019 m. rugsėjo 17 d. ir 2019 m. rugsėjo 28 d. tarp šalių sudarytose paskolos sutartyse nurodyta, kad vartojimo kredito sutartis gali būti nutraukiama šalių susitarimu arba vienašališkai vartojimo kredito sutartyje numatytais pagrindais. Kredito davėja turėjo teisę vienašališkai, nesikreipdama į teismą ir išsiųsdama vartojimo kredito gavėjui išankstinį raštišką pranešimą, nutraukti vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos: vartojimo kredito gavėjas patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 % negrąžintos vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo vartojimo kredito gavėjui (sutarčių bendrųjų sąlygų 8.3 p., 8.4–8.4.3 p.). Vadinasi, į šalių sudarytas vartojimo kredito sutartis iš esmės buvo perkeltos visos Vartojimo kredito įstatymo 19 str. nustatytos sąlygos, kurioms esant kredito davėja įgytų teisę vienašališkai nutraukti sutartis.

25. Byloje nustatyta, kad 2020 m. gegužės 11 d. atsakovė išsiuntė ieškovei raginimą dėl pagal 2019 m. rugsėjo 28 d. vartojimo kredito sutartį pradelstų mokėjimų, nustatydama 14 dienų terminą įmokų trūkumui apmokėti, nes 2020 m. vasario 8 d.–gegužės 8 d. laikotarpiu ieškovė turėjo sumokėti 649,57 Eur įmokų, o sumokėjo 19,94 Eur (paskutinė įmoka 0,06 Eur 2020 m. balandžio mėn.), t. y. įvykdė savo prievolę 3,1 %. Atsakovė 2020 m. birželio 10 d. išankstiniu pranešimu vienašališkai nutraukė 2019 m. rugsėjo 28 d. vartojimo kredito sutartį nuo 2020 m. birželio 16 d., nes atsakovė nesumokėjo susidariusio įsiskolinimo ir eilinės 159,75 Eur įmokos už 2020 m. gegužės 8 d.–birželio 8 d. laikotarpį. 2020 m. gegužės 27 d. atsakovė išsiuntė ieškovei raginimą dėl pagal 2019 m. rugsėjo 17 d. vartojimo kredito sutartį pradelstų mokėjimų, nustatydama 14 dienų terminą įmokų trūkumui apmokėti, nes 2020 m. vasario 27 d.–gegužės 27 d. laikotarpiu ieškovė turėjo sumokėti 647,41 Eur, o sumokėjo 75 Eur (paskutinė įmoka 1 Eur 2020 m. gegužės mėn.), t. y. įvykdė savo prievolę 11,58 %. Atsakovė 2020 m. liepos 1 d. išankstiniu pranešimu vienašališkai nutraukė vartojimo kredito sutartį nuo 2020 m. liepos 1 d., nes atsakovė nesumokėjo susidariusio įsiskolinimo ir eilinės 159,04 Eur įmokos už 2020 m. gegužės 27 d.–birželio 27 d. laikotarpį. 2020 m. gegužės 26 d. atsakovė išsiuntė ieškovei raginimą dėl pagal 2019 m. birželio 11 d. vartojimo kredito sutartį pradelstų mokėjimų, nustatydama 14 dienų terminą įmokų trūkumui apmokėti, nes 2020 m. vasario 15 d.–gegužės 15 d. laikotarpiu ieškovė turėjo sumokėti 577,63 Eur, o sumokėjo 50 Eur (paskutinė įmoka 0,43 Eur 2020 m. kovo mėn.), t. y. įvykdė savo prievolę 8,66 %. Atsakovė 2020 m. birželio 17 d. išankstiniu pranešimu vienašališkai nutraukė vartojimo kredito sutartį nuo 2020 m. birželio 23 d., nes atsakovė nesumokėjo susidariusio įsiskolinimo ir eilinės 142,94 Eur įmokos už 2020 m. gegužės 15 d.–birželio 15 d. laikotarpį. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantė su atsakove sudarytų sutarčių iš esmės nevykdė 5 mėnesius iki jų nutraukimo. Pagal CK 6.59 str. draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus, todėl aplinkybė, jog apeliantė nežymiai mokėjo įmokas, kurių neužteko apmokėti net daugiausiai 4 Eur neviršijančių palūkanų už vėlavimą įvykdyti prievolę, nereiškia, kad apeliantė sutartis vykdė tinkamai.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 6.873 str. 1 d. paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku bei tvarka, o CK 6.4 str. nurodyta, jog kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Teismų praktikoje nurodoma, kad esminės paskolos sutarties sąlygos yra: 1) paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo (skolininko) nuosavybėn ir paskolos gavėjo 2) įsipareigojimas priimti suteiktą paskolą bei 3) grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).

27. Pagal šalių sudarytas sutartis apeliantė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kredito sumą bei bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį), laikantis terminų bei kitų įsipareigojimų, nurodytų sutarties specialiosiose sąlygose (3.1 p., 3.5.2 p. 5.1 p.). Vadinasi, tiek pagal įstatymą, tiek pagal kasacinio teismo praktiką, tiek pagal šalių sudarytų sutarčių nuostatas tinkamas skolos grąžinimas, t. y. įskaitant eilinių įmokų mokėjimą, laikoma viena iš esminių paskolos sutarties sąlygų. Byloje nustatyta, kad apeliantė nuo 2020 m. vasario mėn. su atsakove sudarytų sutarčių praktiškai nevykdė iki jų nutraukimo 2020 m. birželio mėn., nepaisant to, kad atsakovės iš anksto buvo įspėta dėl gresiančių pasekmių, jei trūkstamos įmokos nebus sumokėtos, nustatant įstatymą ir sutarčių nuostatas atitinkantį terminą pašalinti pagal sutartis prisiimtų prievolių pažeidimą. Sutartys buvo sudarytos 6 metų laikotarpiui, tačiau apeliantė nustojo jas vykdyti, nepraėjus net vieneriems metams nuo jų sudarymo, nors su mokėtinų įmokų dydžiais pagal grafiką apeliantė galėjo susipažinti iki sutarčių pasirašymo. Atsakovė sutarties ir Vartojimo kredito įstatymo nuostatas apeliantei taikė net palankiau, nes sutartis vienašališkai nutraukė, praėjus ilgesniam terminui nuo vėlavimo tinkamai mokėti įmokas pradžios. Ieškovės pateiktas medicinos dokumentų išrašas nesudaro teisinio pagrindo spręsti, kad dėl ligos apeliantė buvo visiškai nedarbinga nuo 2020 m. vasario mėn., jai buvo nustatytas dalinis nedarbingumas, todėl šis įrodymas nepateisina apeliantės prievolės mokėti atsakovei periodines įmokas pažeidimo. Nors apeliantė nurodė, kad apie negalėjimą vykdyti prievoles buvo informavusi atsakovę, tačiau apeliantės pirmosios instancijos teismui pateiktas 2020 m. liepos 14 d. elektroninis laiškas, t. y. surašytas jau po ginčo sutarčių nutraukimo, yra adresuotas net ne atsakovei, o UAB „Legal Balance“. Vadinasi, apeliantė neįrodė, kad prievolių negalėjo vykdyti dėl objektyvių priežasčių, taip pat, kad bendradarbiavo su atsakove, t. y. tinkamai ir laiku siekė informuoti atsakovę apie negalėjimą vykdyti prievoles dėl susidariusios situacijos išsprendimo būdo. Darytina išvada, kad apeliantės argumentai dėl CK 6.217 str. netaikymo yra deklaratyvaus pobūdžio, nes ginčo sutartys su apeliante vienašališkai buvo nutrauktos dėl esminio jų pažeidimo, nepažeidžiant tiek Vartojimo kredito įstatymo 19 str., tiek sutarčių, į kurias iš esmės buvo perkeltos nurodyto straipsnio normos, nuostatų. Atsakovė turėjo teisę vienašališkai nutraukti ginčo sutartis, nes jos buvo pažeistos, apeliantei neilgai trukus nuo jų sudarymo sistemingai nemokant įmokų ir nesiekiant ištaisyti pažeidimų net už atsakovės apeliantei suteiktą žymiai ilgesnį negu pagal įstatymą ir sutartis nustatytą terminą.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, nes precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2016). Apeliantė nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017, nes nurodytos bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa, t. y. kasacinio teismo byloje buvo sprendžiama dėl kredito sutarties, sudarytos 25 metų laikotarpiui, sąlygos, leidžiančios kreditoriui, nustatant 10 dienų įspėjimo terminą, nutraukti sutartį kredito gavėjui nesumokėjus bent vienos įmokos pagal grafiką. Akivaizdu, kad apeliantės nurodyta teismų praktika nėra taikoma nagrinėjamai bylai, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės.

29. Pagal CK 6.228⁴ str. vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties nesąžiningas sąlygas. Šiame straipsnyje vartojimo sutartimi laikoma bet kuri verslininko ir vartotojo sudaryta sutartis. Nesąžininga gali būti pripažinta tik individualiai neaptarta sąlyga, kuria iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, vartotojo teisės ir interesai. Individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Draudžiama numatyti standartines sąlygas, jeigu, pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą, dėl jų atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-438-415/2016).

30. Pagal CK 6.221 str. 1–3 d. sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo, tačiau nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018).

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškino, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, t. y. šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė nekyla nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2 str., 6.221 str.). Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo, tačiau tai neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį. Kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai. Išplėstinė teisėjų kolegija suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią nutraukus vartojimo kredito sutartį prieš terminą: 1) pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; 2) kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; 3) pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų. Mokėjimo (pelno) palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, todėl kreditoriaus planuotos gauti palūkanos už visą vartojimo paskolos sutarties laikotarpį vertintinos, kaip orientacinė negautų pajamų suma, kuri pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 nurodytus išaiškinimus dėl negautų pajamų (nuostolių) skaičiavimo galėtų būti priteisiama iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos.

32. Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 str.). Pelno palūkanos aiškinamos, kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

33. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1–2 d. bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančias vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą.

34. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ str. 2 d. Kasacinio teismo praktikoje yra išskiriami du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektai: procedūrinis, t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė, ir materialinis, t. y. sutarties turinio kontrolė. Materialinis sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolės aspektas reiškia sutarties sąlygų vertinimą pagal CK 6.228⁴ str. 2 d. nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Pagal šią teisės normą nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (CK 6.228⁴ str. 2 d. 5 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018).

35. Pagal CK 6.228⁴ str. 2 d. 5 p. preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (kompensacinių palūkanų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 str. 2 d.), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ str. 8 d (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

36. Pagal CPK 182 str. 2 p. nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Prejudicinę galią turi kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės (faktai), t. y. tokios aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis ir priešingai – neturi prejudicinės galios faktai, kurie kitu teismo sprendimu pripažinti nenustatytais dėl įrodymų stokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474-219/2015).

37. Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daro išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-690/2015).

38. Teismas pažymi, kad civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 str.) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai lemia įrodinėjimo naštos paskirstymą ir bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.).

39. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad 2020 m. liepos 2 d. NEO Finance, AB kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš T. A. pagal 2019 m. birželio 11 d. tarp šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį: 1) 3 795,46 Eur negrąžintą kredito dalį, 2) 232,08 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki 2020 m. birželio 23 d. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, 3) 18 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą 3 795,46 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. birželio 16 d., 4) 1 927,15 Eur tarpininkavimo mokestį, 5) 0,40 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, paskaičiuotas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. 2020 m. kovo 16 d. iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos 2020 m. birželio 23 d., 6) 18 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą 3 795,46 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. birželio 16 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, 7) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 334 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei T. A. teismo procesiniai dokumentai (ieškinys su priedais ir teismo pranešimas per 20 dienų pateikti atsiliepimą į ieškinį) įteikti CPK 123 str. 1 d. nustatyta tvarka 2020 m. liepos 10 d., tačiau atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-17206-285/2020 nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies: priteisti iš atsakovės T. A. ieškovei NEO Finance, AB 1) 3 795,46 Eur negrąžintą kredito dalį, 2) 232,08 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. birželio 23 d., 3) 425,10 Eur tarpininkavimo mokestį, 4) 0,40 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, paskaičiuotas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo 2020 m. kovo 16 d. iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. birželio 23 d., 5) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 4 453,04 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. liepos 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 334 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs NEO Finance, AB apeliacinį skundą, 2020 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1720-657/2020 nutarė iš dalies pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą už akių ir ieškinį patenkinti iš dalies: 1) priteisti iš atsakovės T. A. ieškovei NEO Finance, AB 3 795,46 Eur negrąžintą kredito dalį, 2) 232,08 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. birželio 23 d., 3) 425,10 Eur tarpininkavimo mokestį, 4) 0,40 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, paskaičiuotas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo 2020 m. kovo 16 d. iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. birželio 23 d., 5) 1 476,02 Eur nuostolių atlyginimo, iš viso 5 929,06 Eur, 6) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 5 929,06 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. liepos 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 360,46 Eur bylinėjimosi išlaidų; 7) pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2019 m. birželio 11 d. vartojimo kredito sutarčių Nr. K882166325 ir Nr. K882166325/PK bendrųjų sąlygų 1.29 punkto, 5.3 punkto nuostatas dėl tarpininkavimo mokesčio ir jo skaičiavimo tvarkos ir 6.1 punkto nuostatą, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (18 %) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies, kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos; 9) ieškinį likusioje dalyje atmesti; 10) priteisti iš atsakovės T. A. valstybei 61 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas už laikotarpį iki kredito sutarties pabaigos kvalifikuotinas, kaip reikalavimas priteisti patirtus nuostolius (negautas pajamas), nes sutartis nebuvo tinkamai vykdoma, todėl priteisė 1 476,02 Eur nuostolių atlyginimo pagal įmokų grafike nurodytas nesumokėtas palūkanų sumas už 2020 m. liepos 18 d.–2024 m. birželio 18 d. laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 0,40 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo nuo 2020 m. kovo 16 d. iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos 2020 m. birželio 23 d., o reikalavimą dėl 18 % kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (3 795,46 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. birželio 16 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos atmetė. Prašomas išieškoti kompensacinių palūkanų dydis 18 % neviršija Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nurodyto dydžio, tai yra 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, tačiau kredito davėja palūkanas nepagrįstai paskaičiavo už neapibrėžtą laikotarpį nuo sutarties termino pasibaigimo 2024 m. birželio 23 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, nors pagal įstatymą maksimalus galimas laikotarpis – 180 dienų. Teismas nusprendė pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2019 m. birželio 11 d. vartojimo kredito sutarčių bendrųjų sąlygų 1.29 punkto, 5.3 punkto nuostatas dėl tarpininkavimo mokesčio ir jo skaičiavimo tvarkos ir 6.1 punkto nuostatą, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (18 %) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, kredito gavėjos atsakomybės dydis, taikomas pagal sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą 18 % dydžio metinę palūkanų normą, o sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatytas palūkanų skaičiavimo terminas iki visiško skolos sumokėjimo dienos, ta apimtimi, kiek jis viršija 180 dienų, neatitinka Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. įtvirtinto maksimalaus palūkanų dydžio (0,05 %) ir termino (180 d.) (CK 6.228⁴ str.; Vartojimo kredito įstatymo 11 str.). 2020 m. gruodžio 28 d. NEO Finance, AB buvo išduotas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo, kuris buvo perduotas vykdyti antstolei J. Ž. Antstolė 2021 m. sausio 21 d. skolininkei T. A. surašė raginimą įvykdyti sprendimą, t. y. sumokėti bendrą 6139,52 Eur skolą.

40. 2020 m. liepos 15 d. NEO Finance, AB kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš T. A. pagal 2019 m. rugsėjo 16 d. tarp šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį: 1) 4 449,45 Eur negrąžintą kredito dalį, 2) 285,31 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki 2020 m. liepos 7 d. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, 3) 18 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą 4 449,45 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. rugpjūčio 27 d., 4) 2 164,96 Eur tarpininkavimo mokestį, 5) 1,44 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, paskaičiuotas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo 2020 m. vasario 28 d. iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos 2020 m. liepos 7 d., 6) 18 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas už negrąžintą 4 449,45 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. rugpjūčio 28 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, 7) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 355 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovei T. A. teismo procesiniai dokumentai (ieškinys su priedais ir teismo pranešimas per 14 dienų pateikti atsiliepimą į ieškinį) įteikti CPK 123 str. 1 d. nustatyta tvarka tinkamai, tačiau atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-18217-848/2020 nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: 1) priteisti iš atsakovės T. A. 4 449,45 Eur negrąžintą kredito dalį, 2) 285,31 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. liepos 7 d., 3) 2 164,96 Eur tarpininkavimo mokestį, 4) 1,44 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, paskaičiuotas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo 2020 m. vasario 28 d. iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. liepos 7 d., 5) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 6 901,16 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. liepos 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 252,05 Eur bylinėjimosi išlaidų, 6) kitą ieškinio dalį atmesti. Teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas dėl negautų pajamų, skaičiuojant 18 procentų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 4 449,45 Eur nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. rugpjūčio 27 d., priteisimo yra nepagrįstas konkrečiomis sumomis, todėl atmestinas. Teismas, spręsdamas kompensacinių palūkanų priteisimo klausimą, atsižvelgė į Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, ir priteisė ieškovės naudai 1,44 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo nuo 2020 m. vasario 28 d., iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos 2020 m. liepos 7 d., o reikalavimą dėl 18 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (4 449,45 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. rugpjūčio 28 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, atmetė. Teismas pažymėjo, kad pagal sutartį tarpininkavimo mokestis nuo kiekvienos grąžintos įmokos yra 7,90 procentai, o tarpininkavimo mokesčio suma 571,74 Eur suma, kuri su nuolaida taip pat įskaičiuota į 7 808,94 Eur bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą kredito davėjui. Iš anksto numatyta tarpininkavimo mokesčio suma, kuri savo apskaičiavimo tvarka yra aiški ir pagrįsta, dėl jos kredito gavėja buvo informuota sutarties sudarymo metu, yra pagrįsta, todėl ir ieškinio reikalavimas dėl likusios neapmokėtos tarpininkavimo mokesčio sumos yra pagrįstas. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs NEO Finance, AB apeliacinį skundą, 2021 m. vasario 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-23-390/2021 nutarė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimą už akių ir ieškinį patenkinti iš dalies: 1) priteisti ieškovei NEO Finance, AB iš atsakovės T. A. 4 449,45 Eur negrąžintą kredito dalį, 2) 285,31 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. liepos 7 d., 3) 18 procentų metinių palūkanų dydžio negautas pajamas (nuostolius), skaičiuojamas nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. liepos 7 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. rugpjūčio 27 d. nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, kurių dydis negali viršyti 1 769,87 Eur, 4) 2 164,96 Eur tarpininkavimo mokestį, 5) 1,44 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, paskaičiuotas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo 2020 m. vasario 28 d. iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. liepos 7 d., 6) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 8 671,03 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. liepos 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7) 302,57 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų; 8) ieškinį kitoje dalyje atmesti; 9) priteisti ieškovei iš atsakovės T. A. 148,72 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų; 9) priteisti valstybei iš ieškovės NEO Finance, AB 11 Eur, o iš atsakovės T. A. 63 Eur žyminį mokestį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovės reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo sutarties nutraukimo laikytinas reikalavimu priteisti nuostolius, kuriuos sudarė pagal grafiką nuo sutarties nutraukimo iki sutarties pabaigos nesumokėtos palūkanos, negalinčios viršyti 1 769,87 Eur sumos. Teismas nusprendė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių, tenkinant iš dalies ieškovės reikalavimą dėl negautų pajamų (nuostolių) priteisimo už negrąžintą vartojimo kredito sumą, priteisiant ieškovei 18 % negautas pajamas (nuostoliai), skaičiuojamas už laikotarpį nuo 2020 m. liepos 7 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. rugpjūčio 27 d. nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, neviršijant 1 769,87 Eur sumos (CK 6.249 str.; Vartojimo kredito įstatymo 17 str.). 2021 m. kovo 16 d. NEO Finance, AB buvo išduotas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo, kuris buvo perduotas vykdyti antstoliui M. L. Antstolis 2021 m. balandžio 30 d. skolininkei T. A.surašė raginimą įvykdyti sprendimą, t. y. sumokėti bendrą 8 671,03 Eur skolą.

41. 2020 m. liepos 10 d. NEO Finance, AB kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš T. A. pagal 2019 m. rugsėjo 28 d. tarp šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį: 1) 5 015,25 Eur negrąžintą kredito dalį, 2) 277,57 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki 2020 m. birželio 16 d. vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, 3) 14,41 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (5 015,25 Eur), nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. rugsėjo 8 d., 4) 2 024,68 Eur tarpininkavimo mokesčio, 5) 0,60 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo nuo 2020 m. vasario 9 d., iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. birželio 16 d., 6) 14,41 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 5 015,25 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. rugsėjo 8 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos, 6) 5 % dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovei T. A. teismo procesiniai dokumentai (ieškinys su priedais ir teismo pranešimas per 14 dienų pateikti atsiliepimą į ieškinį) įteikti CPK 123 str. 1 d. nustatyta tvarka tinkamai, tačiau atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-17899-475/2020 nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies: 1) priteisti iš atsakovės T. A. ieškovei NEO Finance, AB 5 015,25 Eur negrąžintą kreditą, 2) 277,57 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. birželio 16 d., 3) 14,41 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (5 015,25 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2020 m. birželio 16 d. iki visiško kredito grąžinimo, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. rugsėjo 8 d., 4) 2 024,68 Eur tarpininkavimo mokestį, 5) 0,60 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 6) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (7 318,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. liepos 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 365 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad sutartyje nustatytas 14,41 procentų dydžio metinių palūkanų dydis laikytinas minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurį kredito davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi sutartį, todėl reikalavimas dėl 14,41 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito 5 015,25 Eur sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. rugsėjo 8 d., tenkintas visiškai. Palūkanas atsakovė turėjo mokėti iki 2024 m. rugsėjo 8 d., todėl sutartį nutraukus 2020 m. birželio 16 d., ieškovė pagrįstai paskaičiavo mokėtinas 277,57 Eur mokėjimo palūkanas iki sutarties nutraukimo dienos. Atsakovė netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, todėl teismas nusprendė priteisti 2 024,68 Eur tarpininkavimo mokestį ieškovės naudai. Teismas sprendė, kad ieškovės turtinės teisės pakankamai apgintos, priteisus iš atsakovės 277,57 Eur pelno palūkanų, paskaičiuotų iki 2020 m. birželio 16 d. vartojimo kredito sutarčių nutraukimo dienos bei priteisus 0,60 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo 2020 m. vasario 9 d. iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos 2020 m. birželio 16 d., 14,41 procentų negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 5 015,25 Eur nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau kaip iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. rugsėjo 8 d., todėl papildomai priteisus ieškovei jos reikalaujamas 14,41 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas už negrąžinto vartojimo kredito sumą 5 015,25 Eur nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2024 m. rugsėjo 8 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos būtų pažeisti šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 6.213 str., 6.221 str., 6.872 str.; Vartojimo kredito įstatymo 21 str.). Sprendimas už akių įsiteisėjo 2020 m. spalio 20 d. 2020 m. lapkričio 18 d. NEO Finance, AB buvo išduotas vykdomasis raštas dėl skolos išieškojimo, kuris buvo perduotas vykdyti antstolei J. Ž. Antstolė 2020 m. gruodžio 2 d. skolininkei T. A. surašė raginimą įvykdyti sprendimą, t. y. sumokėti bendrą 8 083,40 Eur skolą.

42. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu iš esmės siekė revizuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais priteistas sumas, nors bylas išnagrinėję teismai, turėję pareigą savo iniciatyva vertinti ginčo vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams, nenustatė nagrinėjamu atveju ieškovės įrodinėjamų ginčo sutarčių sąlygų nesąžiningumo, neteisėtumo ar neaiškumo. Nors ieškovė nurodė, kad pagal ginčo sutartis buvo nustatytas 6 770,48 Eur tarpininkavimo (netesybų) mokestis ir 6 836,49 Eur pelno palūkanų suma, viso 13 606,97 Eur, kuri yra apylygė bendrai paskolintai 14 218,71 Eur sumai, tačiau įsiteisėjusiais teismų sprendimais tarpininkavimo mokestis buvo sumažintas iki 4 614,74 Eur, mokėjimo (pelno) palūkanų iki sutarčių nutraukimo dienos priteista 794,96 Eur, nustatant, jog negautų pajamų suma negali viršyti 6 304,98 Eur. Vadinasi, priešingai nei nurodė ieškovė, išnagrinėtose bylose teismai vertinto kredito gavėjos reiškiamų reikalavimų skolininkei dėl prievolių pagal sutartis įvykdymo pagrįstumą. Išnagrinėtose bylose teismai, priteisdami iš T. A. sumas pagal ginčo sutartis, vadovavosi aktualia teismų praktika tiek dėl palūkanų, tiek dėl nuostolių, tiek dėl administravimo (tarpininkavimo) mokesčio priteisimo. T. A. išnagrinėtose bylose elgėsi pasyviai, t. y. neteikė atsiliepimų į ieškinius, priešieškinių, atsiliepimų į kredito davėjos apeliacinius skundus, taip pat savarankiškai neteikė apeliacinių skundų bei neteikė prašymų dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtose bylose. Ginčo sutartys buvo sudarytos 2019 m. birželio 18 d., 2019 m. rugsėjo 17 d. ir 2019 m. rugsėjo 28 d., prievolių pagal jas pažeidimai prasidėjo 2020 m. vasario mėn., tačiau iki priverstinio skolų išieškojimo, t. y. per beveik 1,5 metų laikotarpį, T. A. neginčijo vartojimo sutarčių sąlygų. Darytina išvada, kad T. A. sutiko tiek su ginčo sutarčių sąlygomis, tiek su teismų sprendimais priteistomis sumomis, tiesiogiai susijusiomis su vartojimo sutarčių sąlygomis, todėl nurodytos aplinkybės patvirtina, jog T. A. nauju ieškiniu iš esmės siekė išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo, apeliuojant į jos, kaip vartotojos, teisių pažeidimą.

43. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad išnagrinėtose bylose negautos pajamos iš T. A. priteistos, atsižvelgiant į ieškovės šioje byloje nurodytus, kaip nesąžiningus mokėjimo palūkanų dydžius (18 %, 14,41 %). Mokėjimo (pelno) palūkanų dydis buvo nustatytas ginčo sutarčių specialiosios dalies sąlygose, kuriose yra nurodyti ne tik mokėjimo grafikai su kiekvieną mėnesį mokėtina palūkanų suma, bet ir konkrečios ir aiškios grąžintinos palūkanų sumos. Mokėjimo grafikuose aiškiai atsispindi grąžinama palūkanų suma, kurią T. A. turėjo sumokėti iki ginčo sutarčių pabaigos, t. y. per visą sutarčių laikotarpį, jei sutartys būtų vykdomos tinkamai, tačiau sutartys buvo nutrauktos. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais priteistos palūkanos, susidariusios iki sutarčių nutraukimo, taip pat negautos pajamos (atsižvelgiant į palūkanų dydį), skaičiuojant nuo vartojimo paskolos sutarties nutraukimo iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos pagal grafikuose nurodytas sumas, neviršijant pagal sutartis sulygtos palūkanų sumos, nes pagal aktualią kasacinio teismo praktiką turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis, kurios nebenumato kreditoriui teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra. Akivaizdu, kad sutartyse nustatyti palūkanų dydžiai nelaikytini nesąžiningais, nes apeliantė neįrodė, kad bendra vartojimo kredito kaina pagal kiekvieną sutartį didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo sumažintas tiek mokėjimo palūkanų dydis (nes ieškovės skaičiavo ne pagal aktualią kasacinio teismo praktiką), tiek administravimo mokestis, tiek priteistas konkretus negautų pajamų dydis, kuris yra tiesiogiai susijęs su T. A. siekiu kuo greičiau įvykdyti įsiteisėjusius teismo sprendimus. Darytina išvada, sutarčių sąlygos T. A. turėjo būti aiškios ir suprantamos iki jų pasirašymo, todėl T. A. argumentai apie sutarčių nuostatų (3.5.8 p.) dėl palūkanų skaičiavimo nesąžiningumo, neaiškumo ir bei palūkanų dydžio mažinimo yra deklaratyvaus pobūdžio, siekiant išvengti priverstinio įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo.

44. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog apeliantė ginčo sutarčių sąlygas siekė pripažinti negaliojančiomis nuo sutarčių sudarymo momento. Byloje nustatyta, kad pagal ginčo sutarčių bendrųjų sąlygų 1.5 p. kredito gavėja yra įrašyta į Lietuvos banko tvarkomus viešąjį vartojimo kredito davėjų ir viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašus. Vartojimo kredito gavėjas – fizinis asmuo, su kuriuo bendrovė sudarė vartojimo kredito sutartį. Šiuose santykiuose bendrovė veikia kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius. Sutarčių bendrųjų sąlygų 1.29. p. nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis tai yra mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Tarpininkavimo mokestis skirtas padengti bendrovės patiriamas išlaidas, susijusias su bendrovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimu mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu. Taip pat tarpininkavimo mokestis skirtas padengti bendrovės išlaidas, susijusias su vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, sąlygotas padidintos rizikos vartojimo kredito gavėjų, kurių sutarčių administravimui taikoma intensyvesnė bendrovės priežiūra. Tarpininkavimo mokestis apskaičiuojamas sutarties 5.3 p. numatyta tvarka. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.3 p. nustatyta, kad tarpininkavimo mokestis susideda ir yra apskaičiuojamas tokia tvarka: vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nustatytas tam tikras procentinis dydis (5 %, 6,7 %, 7,9 %) nuo mėnesinės įmokos ir priskaičiuotos vėlavimo palūkanų sumos, jeigu mėnesinės įmokos mokėjimas yra pradelstas (5.3.1 p.); 1,2 proc. per mėnesį nuo vartojimo kredito sumos, iš šios sumos atėmus 5.3.1 p. nustatyta tvarka priskaičiuotą sumą. Šiame punkte apskaičiuota tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis per mėnesį yra ne didesnė nei 30 Eur (5.3.2 p.). Sutarčių specialiosiose sąlygose šalys sulygo dėl konkrečios tarpininkavimo mokesčio sumos su nuolaida ir be nuolaidų. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 p. nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, vartojimo kredito gavėjas priskiriamas įprastos rizikos asmenų grupei, o bendrovė nevykdo aktyvių veiksmų, susijusių su nuolatine vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole. Todėl šalys susitaria, kad sutarties 5.3.2 p. nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 procentų nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, t. y. vėluojant apmokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kadangi sutarties 5.3.2 p. nurodyta tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis nėra naudojama skolos išieškojimo proceso išlaidoms padengti, o yra skirta bendrovės patiriamoms išlaidoms, susijusiomis su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, todėl visam tolesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui sutarties 5.3.2 p. nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi sutarties 5.11 p. Sutarties bendrųjų sąlygų 5.11 p. nurodyta, kad bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjos išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimo mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jeigu vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui. Vadinasi, pagal nurodytas vartojimo kredito sutarčių bendrąsias sąlygas sutarties sudarymo metu 5.3.2 p. nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai pritaikyta nuolaida yra panaikinama tik tuo atveju, jeigu kredito gavėjas netinkamai vykdo prisiimtus įsipareigojimus. Tuo atveju, jeigu kredito gavėjas tinkamai vykdo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nuolaida išlieka visą sutarties galiojimo laikotarpį ir pareiga mokėti 5.3.2 p. nurodytą tarpininkavimo mokesčio dalį neatsiranda. Vadinasi, pagal nurodytas vartojimo kredito sutarčių bendrąsias sąlygas sutarčių sudarymo metu 5.3.2 p. nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai pritaikyta nuolaida yra panaikinama tik tuo atveju, jeigu kredito gavėjas netinkamai vykdo prisiimtus įsipareigojimus. Tuo atveju, jeigu kredito gavėja tinkamai vykdytų sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nuolaida išliktų visą sutarties galiojimo laikotarpį ir pareiga mokėti 5.3.2 p. nurodytą tarpininkavimo mokesčio dalį neatsirastų.

45. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių sudarytose sutartyse numatyta kredito davėjos teisė panaikinti sutarčių sudarymo metu pritaikytas nuolaidas kredito gavėjos netinkamo įsipareigojimų vykdymo atveju yra nukreipta į kredito gavėjos skatinimą tinkamai ir laiku vykdyti prisiimtas prievoles, tokiu būdu išvengiant neigiamų padarinių atsiradimo, t. y. pareigos mokėti sutarčių 5.3.2 p. nustatytą tarpininkavimo mokesčio dalį. Darytina išvada, kad nuolaidos panaikinimas, kredito gavėjui netinkamai vykdant prisiimtas prievoles, iš esmės reiškia baudinio pobūdžio sankcijų (netesybų) taikymą. Pagal vartojimo kredito sutarčių nuostatas kredito gavėjos prievolės mokėti nuolaidos sumą atsiradimas siejamas su netinkamu kredito sutarčių vykdymu, kredito įmokų nemokėjimu, todėl akivaizdu, kad tokia sąlyginė tarpininkavimo mokesčio nuolaida iš esmės yra netesybos (CK 6.71 str.).

46. Vadinasi, apeliantė pagrįstai nurodė, kad vartojimo kredito sutarčių bendrųjų sąlygų 5.3.2 p. numatytas tarpininkavimo mokestis laikytinas netesybomis, tačiau tai savaime nereiškia, jog ginčo sąlygos dėl tarpininkavimo mokesčio yra nesąžiningos, atsižvelgiant į tai, kad kredito gavėjos pateikti įmokų mokėjimų grafikai patvirtina, kad iki vėlavimo vykdyti prievoles, t. y. nuo sutarčių sudarymo, tarpininkavimo mokestis apeliantei nebuvo skaičiuojamas. Šiai bylai aktualiose išnagrinėtose bylose tarpininkavimo mokestis buvo priteistas įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 11 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-18217-848/2020 ir Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-23-390/2021; Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 28 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-17899-475/2020), o trečioje byloje Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs NEO Finance, AB apeliacinį skundą, 2020 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1720-657/2020 nutarė iš dalies pakeisti Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą už akių ir ieškinį patenkinti iš dalies, sumažinant priteisto tarpininkavimo mokesčio dydį nuo 1 927,15 Eur iki 425,10 Eur bei pripažįstant nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2019 m. birželio 11 d. vartojimo kredito sutarčių Nr. K882166325 ir Nr. K882166325/PK bendrųjų sąlygų 1.29 punkto, 5.3 punkto nuostatas dėl tarpininkavimo mokesčio ir jo skaičiavimo tvarkos ir 6.1 punkto nuostatą, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (18 %) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Pagal CPK 18 str. įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad apeliantės argumentai dėl tarpininkavimo mokesčio sąlygų nesąžiningumo yra pagrįsti, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo išspręstas tarpininkavimo mokesčio pagal ginčijamas sutarčių nuostatas prieisimo klausimas, vertinant mokesčio dydį nuo sutarčių sudarymo momento.

47. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 1–2 d. bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Nagrinėjamu atveju apeliantė, ginčydama sutarčių sąlygas dėl tarpininkavimo mokesčio nepateikė įrodymų, kad įsiteisėjusiais sprendimais kredito gavėjos naudai priteisus tarpininkavimo mokestį, dalį jo pripažinus neteisėtu, taip pat sumažinus palūkanų dydį ir nustačius iš esmės nuo apeliantės pastangų įvykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus priklausančių nuostolių dydį (nuostoliai priteisti pagal grafiką), bendra vartojimo kredito kaina pagal kiekvieną sutartį neatitinka protingumo, pagrįstumo, sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidė šalių interesus.

48. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CK 6.37–6.38 str., 6.59 str., 6.156 str., 6.217 str., 6.221 str., 6.228⁴ str.; Vartojimo kredito įstatymo 11 str., 21 str.; CPK 2 str., 7 str., 18 str., 178–179 str., 182 str., 185 str.).

49. Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos bylinėjimosi išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 str.).

50. Pagal CPK 98 str. 2 d. šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu (įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

51. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė įgijo pareigą atlyginti atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

52. Atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatui sumokėjo 200 Eur. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovės prašoma priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija Rekomendacijų 8.11 p. nurodyto dydžio, todėl teisėjų kolegija nemažina priteistinų išlaidų už advokato pagalbą dydžio, nes jis neviršija nustatytų maksimalių dydžių (CPK 93 str., 98 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės T. A. 200 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovės NEO Finance, AB naudai.