Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Š. ir M. Š. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2024 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 5 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 4 mėnesiams;

- pagal BK 178 straipsnio 5 dalį – areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto 1 papunkčiu, bausmės iš dalies sudėtos ir paskirta galutinė subendrinta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 6 ir 8 punktais, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nustatyta bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

M. Š. pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos), 140 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 5 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (dėl 2022 m. spalio 1 d. nusikalstamos veikos) – laisvės apribojimu 4 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- pagal BK 178 straipsnio 5 dalį – laisvės apribojimu 5 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje,

- pagal BK187 straipsnio 3 dalį (dėl 2023 m. vasario 21 d. nusikalstamos veikos) – laisvės apribojimu 5 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje ir 6 mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Nustatyta bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo probacijos tarnyboje dienos.

Tenkintas nukentėjusiosios G. Ž. civilinis ieškinys ir priteista G. Ž. iš M. Š. 259 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Tenkintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 935,42 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo ir priteista valstybės naudai iš R. Š. 935,42 Eur išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu, o iš M. Š. – 502,92 Eur.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3, 5 dalimis, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, išieškant solidariai iš R. Š. ir M. Š. konfiskuotino turto – automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – vertę atitinkančią pinigų sumą – 1 510 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliacinis skundas atmetamas.

8. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

9. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), tirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014). Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad šis teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti (t. 9, b. l. 19), laikydamas, kad apeliaciniame skunde iškeltus klausimus galima išspręsti vertinant byloje esamus įrodymus.

10. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015 ir kt.). Apeliaciniame skunde yra ginčijamas įrodymų vertinimas, faktinių aplinkybių nustatytas, keliami kaltės, BK 38 straipsnyje įtvirtinto instituto taikymo ir kiti klausimai.

Dėl M. Š. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 5 dalį

11. Pažymėtina, jog šioje byloje šiame proceso etape ginčo klausimas yra keliamas dėl to, ar M. Š. dalyvavo T. G. priklausančio turto – šiaudų rulono tento – apsauginės dangos „Flortex 55/160“ – vagystėje. Pirmosios instancijos teismas M. Š. pagal BK 178 straipsnio 5 dalį (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi 2023-06-01) nuteisė, o apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo motyvais. Šią nusikalstamą veiką M. Š. padarė tokiomis aplinkybėmis: 2022-10-26 vakare, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, R. Š. ir M. Š., veikdami bendrai, automobiliu „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvažiavę į laukus, ties (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą – T. G. priklausantį – turtą, t. y. šiaudų rulonų tentą – apsauginę dangą „Flortex 55/160“, ir taip bendrais veiksmais padarė T. G. 260 Eur turtinę žalą.

12. Pirmiausiai pažymėtina, kad nuosprendis yra baigiamasis teismo proceso aktas, kuriuo išsprendžiami nusikalstamos veikos pripažinimo įrodyta, asmens pripažinimo kaltu ir kiti baudžiamojo proceso įstatyme nurodyti klausimai. Kadangi nuosprendyje išsprendžiami itin svarbūs klausimai, jam keliami griežti formos ir turinio reikalavimai, įtvirtinantys, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2012, Nr. 2K-32-699/2016, Nr. 2K-109-746/2017, Nr. 2K-7-174-303/2019). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs teismo baigiamųjų aktų argumentavimo (motyvavimo) svarbą ir konstatavęs, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-16, 2006-09-21 nutarimai).

13. Reikalavimai pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniui įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, Nr. 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

14. Pagal BK 178 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas pagrobė nedidelės vertės svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą. BK 190 straipsnio 1 dalyje (2023-04-27 įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, įsigaliojusi 2023-06-01) nustatyta, kad turtas yra nedidelės vertės, kai jo dydis viršija 3 MGL (150 Eur) dydžio sumą, bet neviršija 10 MGL (500 Eur) dydžio sumos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, M. Š. pagal BK 178 straipsnio 5 dalį buvo nuteistas pagrįstai ir tinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, Nr. 2K-343-719/2018).

15. Nors M. Š. savo kaltę dėl vagystės teisminio bylos nagrinėjimo metu neigė visiškai, tvirtino, jog vagystės metu jis miegojo neblaivus automobilyje ir nieko nepamena, tentą padėjo tėvui (R. Š.) nešti tik prie namų, kai pabudo (t. 8, b. l. 64), o R. Š. savo kaltę pripažino visiškai, bet M. Š. dalyvavimą vagystės padaryme neigė, tvirtino, kad tentą nuo šiaudų rulonų nutempė vienas ir vieną iš jo dalių įdėjo į bagažinę ir į automobilio saloną, o kitą dalį užmetė ant automobilio stogo, o tuo metu jo sūnus M. Š. miegojo neblaivus automobilyje ir tik pakeliui namo, tentui nukritus ant kelio, jo sūnui pabudus, šis padėjo užkelti tentą atgal (t. 8, b. l. 64), tokias jų pozicijas ir parodymus paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, būtent iš jų visumos analizės logiškai išplaukia tiek M. Š., tiek R. Š. kaltę, bendrai dalyvavus jiems inkriminuotame nusikaltime, patvirtinančios išvados. Nuteistųjų kaltė dėl vagystės padarymo įrodyta iš esmės nuosekliais, aiškiais, logiškais ir išsamiais nukentėjusiojo T. G. parodymais (t. 1, b. l. 57; t. 2, b. l. 175–177; t. 8, b. l. 64–65), liudytojos M. V. parodymais (t. 8, b. l. 112), iš dalies ir pačių nuteistųjų bei liudytojos S. G.-Š. parodymais (t. 2, b. l. 181–183; t. 8, b. l. 67), pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptarta rašytine bylos medžiaga. Šie įrodymai patvirtina, papildo vieni kitus, sudarydami vientisą visumą ir atskleisdami išsamų padarytos nusikalstamos veikos vaizdą, nepalikdami jokių pagrįstų abejonių dėl nuteistųjų M. Š.ir R. Š. kaltės.

17. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, nors apeliantai apeliaciniame skunde nurodė daug neva pirmosios instancijos teismo padarytų įstatymų pažeidimų, tačiau konkrečių tai patvirtinančių aplinkybių neatskleidė ir duomenų nenurodė. Nepagrįstas yra tvirtinimas, jog M. Š. kaltė buvo įrodinėjama tik nukentėjusiojo ir liudytojų (policijos pareigūnų) parodymais, nes iš dalies ją taip pat patvirtino pačių nuteistųjų ir liudytojos S. G.-Š. parodymai bei kita rašytinė bylos medžiaga, o visus šiuos duomenis skundžiamame nuosprendyje jau buvo itin išsamiai aptaręs bei apibendrinęs pirmosios instancijos teismas, tad apygardos teismas savo procesiniame sprendime nebesikartoja. Taip pat nesutiktina su apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad pavogto turto – tento vertė neviršija baudžiamajai atsakomybei kilti nustatytos 3 MGL ribos, nes, anot nuteistojo R. Š., tentas buvo aiškiai nusidėvėjęs. Priešingai nei teigia apeliantas, tiek nukentėjusiojo T. G. parodymai, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai (2022-07-04 tento įsigijimo PVM sąskaita faktūra, t. 1, b. l. 64; 2022-10-27 įvykio vietos apžiūros protokolas ir fotolentelės, t. 2, b. l. 168–173), patvirtina, jog tentas nusidėvėjimo požymių neturėjo, juolab, kad jis buvo nupirktas prieš nepilnus 5 mėnesius iki įvykdytos vagystės, o T. G. padaryta žala yra 260 Eur, kuri, vadovaujantis BK 190 straipsniu, neviršija 10 MGL (500 Eur) dydžio sumos, tačiau viršija 3 MGL (150 Eur) dydžio sumą.

18. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2009, 2K-163-648/2015, 2K-271-303/2016). Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad R. Š. ir M. Š. veikė sutartinai, jų veiksmus jungė tyčia, jie sujungė savo pastangas ir siekė realizuoti R. Š. nusikalstamą sumanymą, tiesiogiai bendrais veiksmais pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą. Nuteistieji veikė tiesiogine tyčia: grobdami svetimą turtą, jie suvokė, kad veikia prieš turto savininko valią, numatė nusikalstamos veikos padarinius ir jų norėjo. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų R. Š. ir M. Š. veika padaryta jiems veikiant bendrai ir pagal BK 178 straipsnio 5 dalį kvalifikuota teisingai.

Dėl R. Š. ir M. Š. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

19. Nuteistieji R. Š. ir M. Š. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jų kaltės padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

20. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistųjų apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai bei teisėtai pripažino R. Š. ir M. Š. kaltais padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje surinkti įrodymai pagrindžia, jog nuteistųjų veiksmai (R. Š. sukeltas fizinis skausmas A. K. ir M. Š. sukeltas fizinis skausmas A. M.) atitinka jiems inkriminuotos, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos, nusikalstamos veikos, sudėties požymius. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo su tokiomis išvadomis nesutikti.

21. BK 140 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį vartojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik kaltinamojo, nukentėjusiojo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius, faktines aplinkybes – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą ir panaudotas priemones, padėtį, buvusią juos padarant, konflikto priežastį, eigą, kilusius padarinius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-65-489/2018 ir kt.). Iš BK 140 straipsnio 1 dalies normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas neišskyrė nei veikos padarymo tikslo, nei motyvų kaip būtinųjų jos sudėties požymių, todėl į kaltininko motyvus ir tikslus gali būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau nėra keliamas reikalavimas kiekvienu atveju konstatuoti, kad kaltininkas tam tikrus veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko būtent išimtinai siekdamas sukelti jam skausmą ar nežymiai sutrikdyti jam sveikatą (kasacinės nutartys Nr. 2K-23-895/2016, 2K-231-976/2017).

22. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad R. Š. 2022-10-02, apie 15.00 val., A. K. bėgant iš kiemo teritorijos, nesant jokiam konfliktui, vieną kartą kastuvu tyčia sudavė A. K. į ranką, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Taip pat nustatyta, kad M. Š. 2022-10-02, apie 17.00 val., gyvenamosios sodybos kieme, be jokios priežasties, tyčia vieną kartą medine lazda sudavė A. M. į pakaušį, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Po to A. M. išbėgus iš gyvenamosios sodybos kiemo ant kelio, o M. Š. jį nusivijus ir nukentėjusiajam pargriuvus ant žemės, M. Š. tyčia ne mažiau kaip du kartus medine lazda sudavė nukentėjusiajam į kairės kojos blauzdą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą.

23. Nuteistieji apeliaciniu skundu ginčija savo kaltę. Nurodo, kad jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos jie nepadarė, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiems skundo argumentams nepritaria, nes jie yra paneigti pirmosios instancijos teismo ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje išanalizuotais įrodymais, tad apygardos teismas savo procesiniame sprendime nebesikartoja, juolab, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, M. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltę dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino visiškai.

24. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. M. bei iš dalies nuteistojo M. Š. parodymais, taip pat nukentėjusiojo A. K. parodymais ir atmetė nuteistojo R. Š. parodymus. Pažymėtina, kad asmuo po fizinio smurto prieš jį vartojimo gali būti pasimetęs, jausti stresą ir išgąstį, todėl nukentėjusieji, įvertinus ir tai, jog įvykio metu jie buvo neblaivūs, galėjo ne visas detales nurodyti tiksliai, painiotis dėl smulkmenų ar kitų aplinkybių, tačiau ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nukentėjusieji aiškiai ir tiksliai nurodė fizinio smurto vartojimo prieš juos aplinkybes bei asmenį, kuris atliko šiuos veiksmus, t. y. nukentėjusysis A. K. nedvejojo ir nekeitė savo parodymų dalies, susijusios su tuo, kad nusikalstamą veiką prieš jį padarė nuteistasis R. Š., o A. M., jog nusikalstamą veiką prieš jį padarė nuteistasis M. Š.. Taigi, įvertinus nukentėjusiųjų parodymus visos ištirtos rašytinės bylos medžiagos kontekste, sugretinus juos su teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymais, nesama pagrindo jais netikėti ir nesiremti, nes jie atitinka kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes.

24.1. Nukentėjusiojo A. K. 2022-10-03, 2022-10-10 ir 2023-01-19 ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 20–22; t. 2, b. l. 26–27, 29–31, 33–35) ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais (t. 8, b. l. 66), iš dalies liudytojų R. P. (t. 2, b. l. 82–84; t. 8, b. l. 94) A. M. (t. 2, b. l. 59–61; t. 8, b. l. 92–93), L. K. (t. 2, b. l. 71–73; t. 8, b. l. 111–112), S. G.-Š. (t. 2, b. l. 65–67; t. 8, b. l. 67), M. M. (t. 2, b. l. 49–51, 53–55; t. 8, b. l. 93–94), D. M. (t. 2, b. l. 77–78; t. 8, b. l. 66) parodymais, rašytiniais bylos įrodymais – policijos pareigūno 2022-10-02 tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis ir policijos pateiktuose vaizdo įrašuose, užfiksuotuose „Body“ kamera, užfiksuotais duomenimis, kuriuose užfiksuotas netrukus po konflikto įvykio dalyvių elgesys policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes ir jų paaiškinimai (t. 1, b. l. 12–13; t. 2, b. l. 109–117); 2022-10-02 Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše užfiksuotais duomenimis, kuriuose netrukus po įvykio užfiksuotas operatorės ir nukentėjusiojo pokalbis (t. 2, b. l. 106-107); 2022-10-02 Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuotais duomenimis, jog preliminari diagnozė: rankos sumušimas, ranka patinusi (t. 2, b. l. 94–95) – nustatyta, kad R. Š. smurtavo prieš nukentėjusįjį, ir paneigta nuteistojo iškelta versija, jog nukentėjusiajam sudavęs su kastuvu nebuvo, priešingai – gynėsi nuo pastarojo užpuolimo.

24.2. Nukentėjusiojo A. M. 2022-10-03, 2022-10-06 ir 2022-12-09 ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 137–139, 141–143, 148) ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais (t. 8, b. l. 92–93), iš dalies nuteistojo M. Š. (t. 4, b. l. 129-131; t. 8, b. l. 64) ir liudytojų M. M. (t. 1, b. l. 191–193; t. 8, b. l. 93–94), S. G.-Š. (t. 1, b. l. 179–181; t. 8, b. l. 67) parodymais, rašytiniais bylos įrodymais – policijos pareigūno 2022-10-02 tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis ir policijos pateiktuose vaizdo įrašuose, užfiksuotuose „Body“ kamera, užfiksuotais duomenimis, kuriuose užfiksuotas netrukus po konflikto įvykio dalyvių elgesys policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes ir jų paaiškinimai (t. 1, b. l. 1–2; t. 2, b. l. 109–116); 2022-10-17 akistatos protokole užfiksuotais M. Š. ir A. M. parodymais (t. 1, b. l. 165–167); 2022-10-02 įvykio vietos protokole ir išraše iš Policijos įvykių registro užfiksuotais duomenimis (t. 1, b. l. 117–122; t. 2, b. l. 12–13); 2022-10-02 Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuotais duomenimis, jog nukentėjusysis skundžiasi blauzdos (vidinėje pusėje) skausmu čiuopiant (t. 2, b. l. 198–199) – nustatyta, kad M. Š. smurtavo prieš nukentėjusįjį, ir paneigta nuteistojo apeliaciniame skunde iškelta versija, jog jis gynėsi nuo A. M. užpuolimo.

25. Nuteistųjų R. Š. ir M. Š. vertinimu, jų veiksmai turėjo būti pripažinti būtinąja gintimi. Visų pirma, BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė būtinoji gintis – tai pavojingo kėsinimosi atrėmimas padarant žalos tam, kuris kėsinasi. Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia pavartoti smurto, o smurtas pavartojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013, 2K-7-62-489/2015).

26. Nagrinėjamu atveju konfliktas tarp R. Š. ir A. K., taip pat M. Š. ir A. M. buvo sprendžiamas, pavartojant fizinį smurtą, agresiją ir jėgą. Nors nuteistųjų apeliaciniame skunde tvirtinama, kad konfliktą inicijavo patys nukentėjusieji, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, kas inicijavo kilusį konfliktą, akivaizdu, kad nuteistieji aktyviai puolė nukentėjusiuosius, t. y. R. Š. vieną kartą kastuvu sudavė A. K. į ranką, M. Š. vieną kartą medine lazda sudavė A. M. į pakaušį ir, šiam išbėgus iš gyvenamosios sodybos kiemo ant kelio ir pargriuvus ant žemės, ne mažiau kaip du kartus sudavė medine lazda į kairės kojos blauzdą, taip atimdami nukentėjusiesiems galimybę priešintis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio nuteistieji būtų turėję teisę gintis, šioje byloje nenustatytas. Nors byloje ir nustatyta, kad nukentėjusieji A. K. ir A. M. su kitais asmenimis atėjo į nuteistųjų sodybą be šių leidimo, tačiau šis veiksmas nėra tiek pavojingas, kad nuteistiesiems būtų kilęs pavojus sveikatai ir gyvybei ar jų nuosavybei ir būtų reikėję gintis nuo nukentėjusiųjų pavartojant prieš juos smurtinius veiksmus. Teisėjų kolegija pagal nustatytas bylos aplinkybes neįžvelgia jokio pagrindo pripažinti R. Š. ir M. Š. veikus būtinosios ginties sąlygomis ir daro išdavą, kad nuteistųjų apeliacinio skundo argumentai dėl šios dalies taip pat yra nepagrįsti.

Dėl M. Š. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 3 dalį

27. Apeliaciniame skunde, iš esmės neginčijant fakto, kad nuteistasis M. Š. sugadino nedidelės vertės svetimą – nukentėjusiajai G. Ž. priklausantį – turtą, t. y. sugadino prie gyvenamojo namo sienos pritvirtintą vaizdo stebėjimo kamerą ir išdaužė gyvenamojo namo lango stiklo paketą, teigiama, kad jo veiksmams įtakos turėjo nukentėjusiosios provokuojantis elgesys.

28. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-3-648/2021, 2K-202-788/2022, 2K-29-648/2023).

29. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nukentėjusiosios G. Ž. veiksmuose nenustatė. Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad, jai sėdint prie kompiuterio, išgirdo smūgį, po to pamatė nueinantį M. Š., kuris rankoje laikė lazdą, ir ant žemės gulinčią vaizdo stebėjimo kamerą. Be to, kitą kartą pamatė, jog M. Š. praėjo keliuku ir, žiūrint televizorių, vėl išgirdo smūgį, po to pamatė, kad didžiajame kambaryje išdaužtas langas. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, jog nukentėjusioji, talkindama policijos pareigūnams, neteisėtai vykdė jo ir jo tėvo R. Š. bei jų sodybos slaptą sekimą, o šias aplinkybes patvirtina nuteistųjų įgytas indikatorius, skirtas slaptam stebėjimui ir pasiklausymo įrangai aptikti, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Byloje nenustatyta jokių neginčijamų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji būtų provokavusi M. Š., atlikusi jo ar jo artimųjų atžvilgiu neteisėtus veiksmus ar jį įžeidinėjusi, taigi ir pagrindo sušvelninti M. Š. paskirtą bausmę ar pripažinti tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra. Kadangi nuteistojo apeliaciniame skunde kitų argumentų dėl nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (dvi veikos) nenurodyta, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo

30. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir nusikaltimo kvalifikavimo, tačiau teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė BK 38 straipsnio nuostatų ir nuteistojo neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės, kaltininkui susitaikius su nukentėjusiu asmeniu. Šie argumentai nepagrįsti.

31. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį gali būti taikomas tik esant baudžiamajame įstatyme nurodytų imperatyvių pagrindų visumai – asmuo turi būti padaręs atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką; asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba yra susitaręs ją pašalinti arba atlyginti; susitaikė su nukentėjusiuoju (fiziniu asmeniu) arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; yra palankios kaltininkui bylos aplinkybės (paprastai apibūdinančios kaltininką ir jo padarytą veiką), kurios leidžia manyti, jog asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pažymėtina, kad BK 38 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, yra numatyta, jog, šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau negu ketveri metai. Ši teisės norma yra imperatyvi.

32. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad Plungės apylinkės teismo 2022-05-24 nuosprendžiu R. Š. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, jam susitaikius su nukentėjusiu asmeniu, ir baudžiamoji byla dėl fizinio skausmo sukėlimo M. Š. nutraukta (t. 7, b. l. 84–90). Kadangi nuo susitaikymo dienos iki naujų nusikalstamų veikų, kurios pagal skundžiamu nuosprendžiu nustatytas faktines aplinkybes buvo padarytos 2022-10-02 ir 2022-10-26, yra praėję mažiau nei ketveri metai, tad šiuo atveju, vadovaujantis BK 38 straipsnio 2 dalimi, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra galimas, nes prieštarautų imperatyvioms teisės normoms. Kadangi nuteistojo R. Š. apeliaciniame skunde klausimas dėl paskirtos bausmės individualizavimo nėra keliamas, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

33. Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti iš jų, t. y. R. Š. – 935,42 Eur dydžio, o M. Š. – 502,92 Eur dydžio, valstybės naudai išlaidas, susijusias su antrinės teisinės pagalbos teikimu.

34. Spręsdama šį klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Sprendimą priteisti iš nuteistųjų teisinės pagalbos išlaidas teismas priėmė motyvuodamas tuo, kad jie yra jauno, darbingo amžiaus, todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog ateityje nuteistieji dėl sunkios turtinės padėties neturės galimybių atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų sumų, kurios yra pagrįstos. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu visiškai sutinka. Pažymėtina, jog nuteistųjų gynėjų vaidmuo byloje buvo aktyvus – jie susipažino su bylos medžiaga, dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose. Be to, pažymėtina ir tai, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, abu nuteistieji pirmosios instancijos teisme nurodė, jog dirba neoficialiai, vadinasi, gauna pajamų. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, parodo, kad priteistų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis pagrįstas, priteistos išlaidos nėra aiškiai per didelės, atitinka teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijus, todėl turi būti atlygintos ta apimtimi, kurią nusprendė priteisti apylinkės teismas.

35. Apeliaciniame procese Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant R. Š. yra 162,50 Eur, o ginant M. Š. yra 125 Eur, kurios turi būti priteistos iš jų valstybei.

36. Sprendžiant klausimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors nuteistųjų R. Š. ir M. Š. apeliacinis skundas atmetamas, tačiau gynėjai jiems buvo paskirti ne dėl nuo jų valios priklausančių priežasčių. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, taigi siekiant įgyvendinti apeliantų teisę į gynybą, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjų dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo apeliantų R. Š. ir M. Š. valios. Be to, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, byla pagal nuteistųjų apeliacinį skundą išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Esant nurodytoms aplinkybėms, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistųjų R. Š. ir M. Š. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų R. Š. ir M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Neišieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų dėl nuteistųjų R. Š. ir M. Š. gynybos apeliacinės instancijos teisme.