Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Aleksandro Rusako, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės M. E. V. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3807-339/2023 pagal ieškovės M. E. V. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl pripažinimo buvus susitarimui dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo į mirusio turtą, šio turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė M. E. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: pripažinti, kad tarp ieškovės ir mirusio J. K. buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę; pripažinti, kad ieškovė ir miręs J. K. bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo žemiau išvardintą (17 611 Eur vertės) turtą, kurioje ieškovei priklauso 95/100 dalys, o mirusiajam J. K. priklauso 5/100 dalys: 2000 m. kovo 22 d. sutarties, registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu įsigytą, valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, registro Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą 1 Eur vertės sodybą, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), kurią sudaro sudegę statiniai: pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2001 m. gruodžio 4 d. apskrities viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2002 m. sausio 10 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) suteiktą, valstybės įmonės registro centro Nekilnojamojo turto registre, registro centro Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą 3 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 7 010 Eur; 2019 m. liepos 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu įsigytą, valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, registro Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą 1 kambario butą su rūsiu 4,34 m², pažymėtu (duomenys neskelbtini), esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 10 600 Eur; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovė su J. K. susipažino 1995 metais, o nuo 2000 metų pradėjo gyventi kartu kaip šeima ieškovei priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini) nepatiko gyventi su ieškovės dukros šeima, abu norėjo atskiro būsto, todėl 2000 metais įsigijo apleistą sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Už sodybą sumokėjo 5 000 litų. Ieškovė už sodybą apmokėjo asmeninėmis lėšomis, taip pat iš kaimynės V. G. pasiskolintais pinigais. Sodybos nuosavybės teisė buvo įforminta J. K. vardu, nes to norėjo J. K., siekdamas užsitikrinti, kad ieškovė jo nepaliks likimo valiai. J. K. taip pat žadėjo, kad turtas liks ieškovei jiems susituokus arba užrašius testamentu. Įsigytą sodybą kartu gyvendami labai pagerino, suremontavo, apstatė baldais. Ieškovė su J. K. vedė bendrą ūkį, pinigus taip pat naudojo bendrai. Gyveno ūkiškai, ieškovė J. K. vardu mokėjo mokesčius, tvarkė su tuo susijusius reikalus. Jie kartu darė remontą, įsirengė priestatą, nusipirko dvi naujas sekcijas. Ieškovės pastangomis ir iniciatyva J. K. įgijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2019 m. birželio 7 d. sodyboje kilo gaisras, kurio metu sudegė praktiškai visas J. K. ir ieškovės turtas. Po kilusio gaisro sodyboje gyventi nebuvo įmanoma. J. K. pasiligojo, jam buvo reikalinga nuolatinė kito asmens pagalba ir medikų priežiūra, todėl abu apsigyveno ieškovei priklausančiame name (duomenys neskelbtini). Name buvo triukšminga, todėl J. K. prašymu ieškovė surado ir iš dukters V. V. pasiskolintomis lėšomis įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Butas buvo įgytas J. K. vardu. J. K. tuo metu jau buvo nedarbingas, todėl ieškovė viena pati rūpinosi sandorio sudarymu, remontu, buto įrengimu, reikiamų baldų ir daiktų įsigijimu, prižiūrėjo ir iki šiol prižiūri butą, moka komunalinius mokesčius. Ieškovė su J. K. šiame bute gyveno nuo 2019 m. pabaigos iki 2020 m. balandžio 20 d. Ištikus infarktui, J. K. buvo gydomas ligoninėje iki mirties (duomenys neskelbtini). J. K. ieškovė palaidojo iš savo lėšų. Po J. K. mirties liko jam asmeninės nuosavybės teise registruotas turtas, kuris buvo sukurtas ir įgytas abiejų sugyventinių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

4. Teismas nurodė, kad bylos duomenų visuma sudaro pagrindą teigti, jog 2000 - 2020 metais ieškovė ir J. K. kartu gyveno bei turėjo artimus šeiminiams tarpusavio santykius (vedė bendrą ūkį), rūpinosi bendra buitimi ir gerino gyvenimo sąlygas, ir nurodytu laikotarpiu šalis siejo faktiniai jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai. Nors atsakovės valstybės įmonės Turto banko atstovas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų tarp ieškovės ir J. K. buvus susitarimą dėl jungtinės veiklos, tačiau teismas šiuos teiginius atmetė kaip nepagrįstus, nes nepaisant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.969 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys, bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų.

5. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad J. K. buvo skirtas 3 hektarų ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), asmeniniam ūkiui (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis), kurį J. K. įgijo Apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Apskrities viršininko 2002 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Byloje nėra pateikta duomenų, kad šis žemės sklypas įgytas pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, todėl pagal šio įgyto turto prigimtį ir pobūdį teismas darė išvadą, kad tai yra asmeninė J. K. nuosavybė, kuri negali būti pripažinta jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu.

6. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad ieškovė su J. K. tvarkė bendrą ūkį, gyveno kaip šeima, abu savo darbu prisidėjo prie sodybos remonto. Iš J. K. piniginių lėšų buvo perkamas maistas, iš ieškovės – mokami mokesčiai. J. K. ir ieškovei gyvenant kartu, nebuvo ginčų dėl to, kokiomis dalimis sugyventiniai prisideda prie bendros buities kūrimo. Teismo nuomone, ieškovė ir J. K. pasirinko tokį gyvenimo modelį, kuris juos tenkino, gyveno kartu daugiau kaip dvidešimt metų. Ieškovė savo lėšomis ir darbu prisidėjo tiek prie sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tiek prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo, įrengimo ir remonto, buičiai skirtų daiktų, įrankių, buities prietaisų ir baldų įgijimo. Visgi pati ieškovė, liudytojai teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovė neturėjo tikslo sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei buto, esančio (duomenys neskelbtini), įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Priešingai, tiek ieškovė, tiek liudytojai nurodė, kad visas nekilnojamasis turtas buvo įgyjamas tam, jog J. K. turėtų asmeninio turto ir juo būtų pasirūpinta, jei J. K. pats ar ieškovė nebegalėtų to padaryti patys. Esant šioms aplinkybėms teismas darė išvadą, jog nekilnojamasis turtas J. K. vardu buvo registruojamas ne formaliai, bet tikslingai, siekiant, kad J. K. asmeninės nuosavybės teise įgytų aukščiau nurodytą turtą, jį galėtų savo nuožiūra valdyti ir juo disponuoti, jei pats ar ieškovė būtų nebegalėję to padaryti patys.

7. Teismas nurodė, kad J. K. jautėsi nurodyto nekilnojamojo turto savininku, nes net du kartus buvo sudaręs testamentus, t. y. 2016 m. balandžio 16 d. oficialiuoju testamentu visą savo turtą ketino palikti sūnui H. K., o 2019 m. balandžio 16 d. oficialiuoju testamentu – R. T., kuriuos 2019 m. rugsėjo 3 d. pareiškimu panaikino. Aplinkybę, kad ieškovė neturėjo tikslo įgyti sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalinės nuosavybės teise ir nelaiko savęs šio turto savininke, patvirtina ir tai, kad ieškovė savo gyvenamosios vietos nebuvo deklaravusi nei adresu: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini). Be to, po J. K. mirties bute, esančiame (duomenys neskelbtini), negyvena, jį tik prižiūri, iki 2023 m. mokėjo mokesčius. Remdamasis nurodytais motyvais teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė buvus jos ir J. K. susitarimo sukurti bendrąją dalinę ginčo turto nuosavybę. Neįrodžius tokio susitarimo, nėra ir CK 3.90 straipsnio 1 dalyje numatyto pagrindo pripažinti, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 95/100 dalys J. K. vardu registruoto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), ir nustačius, kad J. K. asmeniniam ūkiui skirtas 3 hektarų ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), yra J. K. asmeninė nuosavybė, kuri negali būti pripažinta jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

8. Apeliaciniu skundu ieškovė M. E. V. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinį pilna apimtimi arba ieškinį tenkinti iš dalies; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

8.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, susiklosčiusias tarp ieškovės ir J. K.. Bylos įrodymus vertino selektyviai, todėl nepagrįstai sprendė ir padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė buvus jos ir J. K. susitarimo sukurti bendrąją dalinę turto nuosavybę.

8.2. Nesutiktina su teismo išvada, jog iš J. K. piniginių lėšų buvo perkamas maistas, o iš ieškovės - mokami mokesčiai. Iš tiesų ieškovė apmokėdavo ne tik mokesčius, bet ir apmokėjo sodybos įsigijimui iš liudytojos V. G. paimtą 5 000 litų paskolą. Tai patvirtino ir liudytoja. Be to, ieškovė moka iki šiol ne tik komunalinius mokesčius už vieno kambario butą, bet ir apmoka buto įsigijimui ir remontui paimtą paskolą iš V. V.. Tai patvirtino liudytoja ir ieškovė teisme parodymų davimo metu. Iki 2023 m. lapkričio mėn. 1 d. ieškovė V. V. yra sumokėjusi 10 200 Eur paimtos paskolos buto įsigijimui ir remontui. Taigi, ieškovė faktiškai viena apmoka visą vieno kambario buto įsigijimo ir remonto kainą, nes J. K. dėl mirties prie skolos mokėjimo negali prisidėti. Taigi, ieškovės indėlis į šio buto įsigijimą bei pagerinimus yra ženkliai didesnis nei J. K..

8.3. Komunalinių mokesčių ir paskolos butui įsigyti apmokėjimas po J. K. mirties patvirtina, jog apeliantė yra šio turto bendrasavininkė, kuri turėjo tikslą šį turtą įsigyti ir valdyti. Vien tai, jog pareiškėja po J. K. mirties negyvena bute, o grįžo gyventi pas dukrą į nuosavą namą, nėra pagrindas pirmos instancijos teismui konstatuoti, jog ji nenorėjo šio turto įsigyti bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su J. K..

8.4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog turto įsigijimui nebuvo sugyventinių susitarimo įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Toks susitarimas tarp ieškovės ir J. K. egzistavo nuo jų bendro gyvenimo pradžios, tačiau buvo ir kitas susitarimas – visą bendrai įgytą turtą registruoti J. K. vardu, bet naudotis juo kaip bendrasavininkiams bendrosios dalinės nuosavybės teise.

8.5. Iš byloje pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų apie ieškovės ir J. K. pajamas jų bendro gyvenimo metu akivaizdu, jog J. K. nebuvo vienas pats pajėgus savo lėšomis įsigyti ieškinyje aptariamo turto, pagerinti jo būklės ir tinkamai jo prižiūrėti. Taigi, be ieškovės turto įsigijimui paimtų paskolų šis turtas net nebūtų įsigytas. J. K. jokių santaupų pats neturėjo, o gaunamą pensiją panaudodavo savo kasdienėms gyvenimo reikmėms, o tai reiškia, kad tik ieškovei prisidedant turtas, registruotas J. K. vardu, buvo įsigytas, o ieškovė turėjo tikslą įsigyti šį turtą kartu su J. K., priešingai negu nurodo pirmos instancijos teismas.

8.6. J. K. vardu registruotas 3 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo ieškovės ir J. K. bendro ūkio (sodybos) dalis, kuriame jie ūkininkavo, augino daržoves, reikalingas maistui, rūpinosi jo gera agrarine būkle. Ieškovė prie sklypo priežiūros ir jo vertės didinimo prisidėjo savo darbu ir organizacinėmis pastangomis. Sklypas prižiūrimas iki šiol, o tai yra ieškovės indėlis į sklypo vertės sukūrimą, kuris teismo turi būti vertinamas sprendžiant dalinės nuosavybės klausimą.

8.7. Gyvenamosios vietos deklaravimo vieta nėra niekaip susijusi su ieškovės teise į bendrai su J. K. sukurtą nuosavybę. Byloje yra pakankamai įrodymų, teismas pats tai patvirtino, jog ieškovė ir J. K. gyveno kartu kaip partneriai (šeima) virš 20 metų, o tam nebuvo būtina nei santuoka, nei bendra deklaruota gyvenamoji vieta.

8.8. Testamentų sudarymas buvo ieškovės ir J. K. bendro susitarimo dalis. Abiem atvejais testamentas buvo sudarytas su ieškovės sutikimu, jai neprieštaraujant, o ne J. K. vienam asmeniškai disponuojant bendru turtu. Pirmu atveju testamentas buvo sudarytas vieno iš J. K. sūnų naudai, siekiant tėvo ir sūnaus susitaikymo už tai, kad J. K. savo vaikų neaugino. Tėvui ir sūnui susitaikyti nepavykus, testamentas buvo panaikintas. Antru atveju testamentas buvo sudarytas ūkininkų ir kartu jų giminaičių vardu siekiant jų pagalbos ūkyje su technika bei fizine jėga (duomenys neskelbtini), tačiau tokios pagalbos negavus, ypač po sodybos gaisro, šis testamentas buvo panaikintas. Tai taip pat buvo abiejų sugyventinių sprendimas, nes ir po testamentų sudarymo, o vėliau - ir jų panaikinimo, ieškovė ir J. K. gyveno kartu toliau ir bendrai disponavo įsigytu nekilnojamuoju turtu. Tai įrodo, jog J. K. vienas pats asmeniškai nesprendė apie testamentų sudarymą ir jų panaikinimą, tai yra asmeniškai nedisponavo turtu be ieškovės pritarimo.

8.9. Ieškovės dalis sukuriant (įsigyjant) bendrą su J. K. nekilnojamąjį turtą yra ne mažiau kaip 1/2 šio turto dalis, o, ieškovės manymu, dar ir didesnė. CK 6.971 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas turėjo pakankamai įrodymų, kad taikyti šio įstatymo nuostatas bei ieškovės ieškinį tenkinti bent iš dalies. Įsigyti turtą J. K. vardu buvo bendras sugyventinių susitarimas, tačiau jis nereiškė, kad ieškovė tokiu būdu atsisako savo indėlio į nuosavybės sukūrimą dalies.

8.10. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime vadovavosi ne ieškovės santykius reglamentuojančiomis materialiosiomis teisės normomis (CK 4.73 straipsnio 3 dalis, 6.971 straipsnio 1 dalis) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuluotos sprendžiant ginčus dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė VĮ Turto bankas prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Šalių artimi santykiai nėra pakankami patvirtinant jų tikslą ginčo turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise – kaip minėta, apeliantė niekada nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos ginčo turto adresu, o palikėjas J. K. buvo sudaręs net du testamentus, kuriais ginčo turtas paliktas tretiesiems asmenims, bet ne apeliantei.

9.2. Tarp ieškovės ir J. K. nebuvo jokio susitarimo dėl bendros veiklos ir bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, byloje nepateikta ir nėra jokių įrodymų, kurie leistų jų tarpusavio santykius teisiškai kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius, kuriais buvo siekiama bendrosios nuosavybės sukūrimo ar įgijimo.

9.3. Apeliantė 1996-2020 metų laikotarpiu buvo pilnametė, veiksni, taigi, neabejotinai galinti suvokti savo veiksmų pasekmes, todėl ir privalanti atsakyti už tokių veiksmų pagrindu atsiradusias pasekmes – sudarant pirkimo-pardavimo sandorius dėl ginčo turto pas notarą nebuvo reikalaujama ją nurodyti bendraturte; nesirūpinama testamento surašymu (parengimu).

9.4. Ši civilinė byla buvo inicijuota ne dėl atsakovės kaltų ar neatsargių veiksmų (t. y. byla buvo inicijuota ne dėl to, kad atsakovė kokiu nors būdu pažeidė ieškovės teises), todėl apeliantės reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turėtų būti atmestas.

10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo teismo sprendimą priimti teismo nuožiūra, įvertinus apeliantės teismui pateiktų įrodymų pagrįstumą ir išsamumą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

12. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad J. K., miręs (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise valdė: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius statinius – kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

13. J. K. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo Apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Apskrities viršininko 2002 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu; sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), įsigijo 2000 m. kovo 22 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, o butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), - 2019 m. liepos 9 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu.

14. V. G. 2000 m. sausio 22 d. paskolos sutartimi ieškovei paskolino 5 000 litų, kurioje nurodyta, kad pinigai skolinami sodybai (duomenys neskelbtini) pirkti ir remontuoti. Iš 2019 m. liepos 5 d. paskolos sutarties matyti, kad V. V. ieškovei paskolino 20 000 Eur. Sutartyje nurodyta, kad pinigai skolinami butui (duomenys neskelbtini), pirkti. Ieškovė apmokėjo J. K. laidotuvių išlaidas, taip pat mokėjo mokesčius už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktas komunalines paslaugas.

Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, įgyta jungtinės veiklos sutarties pagrindu

15. Šiuo metu galiojančio CK trečiosios knygos nuostatos ir anksčiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius, tačiau šios normos nereglamentuoja bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų (sugyventinių) turtinių santykių. Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas tokiu atveju kylančius ginčus, laikosi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010, 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011). Bendrosios jungtinės veiklos pradžia tokiu atveju yra siejama su laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį, o asmenų turtinių santykių į bendrai įgytą turtą apsaugai taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019).

16. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis), taip pat kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019). Taigi, kartu gyvenantiems ir bendrą ūkį tvarkantiems asmenims nėra būtina sudaryti atitinkamų rašytinių susitarimų tam, kad jų bendromis pastangomis sukurtas, įgytas ar pagerintas turtas galėtų būti pripažintas jų bendrąja daline nuosavybe.

17. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad net sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyme nustatytas teisinis režimas, įstatymų nurodytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Tokia teise turtą įgyti gali ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Todėl aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma, nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016).

18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. K. buvo skirtas 3 hektarų ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), asmeniniam ūkiui (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis), kurį J. K. įgijo Apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Apskrities viršininko 2002 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šio įgyto turto prigimtį ir pobūdį, pagrįstai sprendė, kad tai yra asmeninė J. K. nuosavybė, kuri negali būti pripažinta įgyta jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu. Apeliantė apeliacinio skundo argumentais šios išvados nepaneigė. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį sukuriant (įsigyjant) nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes šis įgyjamas sandoriu, todėl sklypas negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-62-684/2015; e3K-3-543-695/2016, Nr. 3K-3-181-969/2016). Apeliantės nurodomi argumentai, kad ji prie sklypo priežiūros ir jo vertės didinimo prisidėjo savo darbu ir organizacinėmis pastangomis, sklypas prižiūrimas iki šiol, būtų aktualūs tik tokiu atveju, jei byloje būtų pareikštas reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo už J. K. asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pagerinimą, tačiau nagrinėjamu atveju toks reikalavimas byloje nebuvo pareikštas.

19. Kasacinis teismas yra taip pat išaiškinęs, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, teismas pirmiausiai turi nustatyti, ar dėl šio konkretaus turto objekto buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ši aplinkybė gali būti įrodinėjama visais leistinais įrodymais, o įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad tokios kategorijos bylose, atsižvelgiant į sugyventinių tarpusavio santykių pobūdį, įrodinėjimo standartas neturi būti pernelyg aukštas. Tačiau kartu teismas pažymėjo, kad šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio vedimo faktas, nors ir yra reikšmingas sprendžiant dėl sugyventinių susitarimo dėl jungtinės veiklos (partnerystės), savaime nėra pakankamas spręsti buvus šalių susitarimą dėl konkretaus turto objekto bendrosios jungtinės nuosavybės kitiems byloje surinktiems įrodymams liudijant priešingai. Iš kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų matyti, kad spręsdamas tokį klausimą teismas turi sistemiškai vertinti visus byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į dalį J. K. vardu įregistruoto nekilnojamojo turto - sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise, iš esmės rėmėsi byloje apklaustų liudytojų parodymais, taip pat ieškovės pateiktais įrodymais ir paaiškinimais. Įvertinęs byloje esančius duomenis teismas nustatė, kad ieškovė ir J. K. ilgą laiką (daugiau kaip dvidešimt metų) nepertraukiamai gyveno kartu kaip šeima, vedė bendrą ūkį. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė savo lėšomis ir darbu prisidėjo tiek prie sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), tiek prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo, įrengimo ir remonto, buičiai skirtų daiktų, įrankių, buities prietaisų ir baldų įgijimo. Tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad tiek ieškovė, tiek liudytojai nurodė, jog visas nekilnojamasis turtas buvo įgyjamas tam, kad J. K. turėtų asmeninio turto ir juo būtų pasirūpinta, jei J. K. pats ar ieškovė nebegalėtų to padaryti patys, darė išvadą, jog nekilnojamasis turtas J. K. vardu buvo registruojamas ne formaliai, bet tikslingai, siekiant, kad J. K. asmeninės nuosavybės teise įgytų aukščiau nurodytą turtą, jį galėtų savo nuožiūra valdyti ir juo disponuoti, jei pats ar ieškovė būtų nebegalėję to padaryti patys. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netinkamai įvertino šalių turto sukūrimo sąlygas, ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, jas patvirtinančius įrodymus. Atkreiptinas dėmesys, jog įrodinėjimo pareiga nėra beribė – asmuo negali būti įpareigotas įrodyti tokias faktines aplinkybes, kurių jis objektyviai negali įrodyti arba kurių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, be to, asmeniui negali būti priskirta neproporcingai didelės apimties įrodinėjimo našta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, 40 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek sodybos, tiek buto, kuriame galėtų gyventi kaip šeima, ieškovė ir J. K. neabejotinai ieškojo kartu ir dėl jų pirkimo sprendė abipusiu sutarimu. Šią išvadą patvirtina tai, kad V. G. 2000 m. sausio 22 d. paskolos sutartimi ieškovei paskolino 5000 litų, kurioje nurodyta, kad pinigai skolinami sodybai (duomenys neskelbtini), pirkti ir remontuoti, V. V. 2019 m. liepos 5 d. paskolos sutarties pagrindu ieškovei paskolino 20 000 Eur, šioje sutartyje nurodyta, kad pinigai skolinami butui (duomenys neskelbtini), pirkti. Minėtos sutartys nenuginčytos. Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog ieškovė ir J. K. kryptingai kūrė bendrą turtą asmeniniu indėliu ir bendromis pastangomis, kas reiškia, kad jie sudarė bendro pobūdžio susitarimą dėl jungtinės veiklos įsigyti bendrąja daline nuosavybe sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise savo šeimos interesų tenkinimui. Nepaisant to, kad minėtas turtas formaliai buvo įgytas ir įregistruotas viešajame registre tik J. K. vardu, tačiau faktiškai jis priklausė abiem partneriams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija pažymi, kad įgyto turto teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės atsiradimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010). Taigi, nurodytų kasacinio tesimų išaiškinimų pagrindu darytina išvada, kad įgyto turto registracija vieno sugyventinių (partnerių) vardu atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne jas nustatančią funkciją, todėl kilus ginčui, teismas turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais.

22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybę, jog ieškovė neturėjo tikslo įsigyti sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalinės nuosavybės teise ir nelaiko savęs šio turto savininke, patvirtina ir tai, kad ieškovė savo gyvenamosios vietos nebuvo deklaravusi minėtais adresais. Akcentuotina, kad tai, jog ieškovė nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos minėtais adresais, nėra reikšminga, nes gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų (CK 2.17 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ta aplinkybė, jog ieškovė nedeklaravo gyvenamosios vietos nei sodybos, nei buto adresu, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina, kad ieškovė nelaikė savęs šio turto bendrasavininke. Anaiptol, tai, jog apeliantė laikė save turto bendrasavininke, patvirtina į bylą pateikti įrodymai, kad net po J. K. mirties ji mokėjo komunalinius mokesčius ir paskolą butui įsigyti.

23. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad J. K. jautėsi nurodyto nekilnojamojo turto savininku, grindė ir tuo, jog jis net du kartus buvo sudaręs testamentus, t. y. 2016 m. balandžio 16 d. oficialiuoju testamentu visą savo turtą ketino palikti sūnui H. K., o 2019 m. balandžio 16 d. oficialiuoju testamentu – R. T., kuriuos 2019 m. rugsėjo 3 d. pareiškimu panaikino. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ieškovės ir J. K. tarpusavio santykių kaip šeimos trukmę, apeliaciniame skunde nurodytas testamentų sudarymo ir panaikinimo aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su apeliante, jog minėti testamentai buvo sudaryti abiejų sugyventinių bendru sprendimu ir niekaip nepaneigia buvus sugyventinių susitarimą sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

24. Kaip jau minėta, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 6.970 straipsnio 1 dalyje – įnašai pinigais, dalyvavimas savo darbu ir kt. Šiuo atveju byloje nėra tiesioginių įrodymų, kokia konkrečia asmeninių lėšų suma prie nekilnojamojo turto pirkimo prisidėjo J. K.. Sutiktina su apeliante, kad iš byloje pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų apie ieškovės ir J. K. pajamas jų bendro gyvenimo metu akivaizdu, jog J. K. nebuvo vienas pats pajėgus savo lėšomis įsigyti nekilnojamąjį turtą, pagerinti jo būklę ir tinkamai prižiūrėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti rašytiniai įrodymai, liudytojų paaiškinimai iš esmės patvirtina apeliantės nurodomas aplinkybes, jog ji sumokėjo sodybos įsigijimui iš liudytojos V. G. paimta 5 000 litų paskola, be to, apeliantė iki šiol moka ne tik komunalinius mokesčius už vieno kambario butą, bet ir viena apmoka buto įsigijimui ir remontui paimtą paskolą iš V. V., nes J. K., akivaizdu, prie skolos apmokėjimo negali prisidėti. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje apklaustų liudytojų nurodytos aplinkybės akivaizdžiai prieštarautų tarpusavyje, būtų neaiškios ar keltų abejonių dėl jų patikimumo. Taigi, byloje nustačius ieškovės ir J. K. susitarimo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę buvimą bei ieškovės asmeninį indėlį pinigais ir darbu įsigyjant, remontuojat, išlaikant (mokant mokesčius) nekilnojamąjį turtą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog minėtas turtas buvo įsigytas panaudojus išimtinai tik ieškovės pinigines lėšas, o ne iš bendro šeimos (sugyventinių) biudžeto, todėl yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į 95/100 dalis J. K. vardu registruoto anksčiau minėto nekilnojamojo turto.

25. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad kol J. K. turtas paveldėjimo teise nėra perėjęs valstybei ar kitam asmeniui, nėra galimybės atidalinti turtą.

26. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes dėl sugyventinių susitarimo jungtinės veiklos būdu įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti, kad M. E. V. ir J. K., vykdydami jungtinę veiklą, bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), bei pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į 95/100 dalis šio J. K. vardu registruoto nekilnojamojo turto (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

28. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

29. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė patyrė 650 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir 396 Eur žyminio mokesčio išlaidas.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies, tačiau byloje nenustatyta, jog ieškovės subjektinių teisių ar teisėtų interesų pažeidimas būtų susijęs su atsakovės Lietuvos Respublikos ir ją byloje atstovaujančių institucijų veiksmais (neveikimu), juolab svarbu atsižvelgti ir į tai, kad nuo bylos iškėlimo teisme iki skundžiamo sprendimo priėmimo atsakovė (valstybė) vis dar nebuvo priėmusi J. K. palikimo. Vadinasi, nėra pagrindo išvadai, kad dėl ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų yra atsakinga atsakovė. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės ir nepriteisti iš atsakovės pirmosios instancijos teisme ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

31. Apeliantė pateikė teismui įrodymus, jog už apeliacinį skundą sumokėjo 396 Eur žyminį mokestį. Įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme atsakovės patirtas teisinės pagalbos išlaidas teismui nepateikta. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliacinis skundas yra iš dalies tenkinamas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinimas, tačiau dėl anksčiau aptartų argumentų nėra pagrindo išvadai, jog dėl apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų yra atsakinga atsakovė. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės nepriteistinos apeliacinės instancijos teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2023 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės M. E. V. ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad M. E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) miręs (duomenys neskelbtini)., vykdydami jungtinę veiklą bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo: sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurią sudaro statiniai: pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ir butą su 4,34 m² rūsiu, pažymėtu (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pripažinti M. E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į 95/100 dalis J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini)., vardu registruoto nekilnojamojo turto: sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kurią sudaro statiniai: pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – viralinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ir į 95/100 dalis buto su 4,34 m² rūsiu, pažymėtu (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.