Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės O. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Boslita investment“ ieškinį atsakovams O. G., I. G. (I. G.) ir V. G. dėl iškeldinimo iš nekilnojamųjų daiktų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą

10. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovus iš ieškovei priklausančio gyvenamojo namo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl termino apeliaciniam skundui paduoti

11. Viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių yra dalyvaujančio byloje asmens teisė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, tačiau apeliacijos teisė turi būti įgyvendinta per įstatymo nustatytą terminą. CPK 307 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduodamas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Nors teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, tačiau asmeniui, praleidusiam įstatymų nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, gali būti atnaujinamas praleistas terminas.

12. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, jog skundžiamas sprendimas buvo priimtas 2021 m. rugpjūčio 24 d., tai reiškia, kad apeliacinis skundas turėjo būti paduotas ne vėliau kaip iki 2021 m. rugsėjo 23 d. 24.00 val., tačiau apeliacinis skundas elektroniniu paštu teismui buvo pateiktas 2021 m. rugsėjo 24 d. 15.19 val. Atkreiptinas dėmesys, jog, teikiant apeliacinį skundą, atsakovės atstovė nurodė, jog elektroninei teismų sistemai veikiant su trikdžiais apeliacinis skundas negalėjo būti pateiktas anksčiau.

13. 2021 m. spalio 21 d. teisme gauti apeliantės paaiškinimai dėl termino apeliaciniam skundui pateikti. Apeliantė nurodė, kad terminas apeliaciniam skundui pateikti, jei vis dėlto būtų konstatuota, jog terminas praleistas, yra praleistas nežymiai, tiek dėl programinių trukdžių elektroninėje teismų sistemoje, tiek dėl galimos žmogiškosios klaidos. Pažymėjo, kad apeliantė veikė sąžiningai ir rūpestingai, todėl mano, kad terminas apeliaciniam skundui pateikti neturėtų būti vertinimas kaip praleistas, tačiau tuo atveju, jei teismas laikytų, jog vis dėlto apeliantė praleido šį terminą, yra prašoma jį atnaujinti.

14. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors terminas apeliaciniam skundui pateikti yra nežymiai praleistas, o apeliantė teikdama apeliacinį skundą nenurodė priežasčių, kodėl skundą pateikė pavėluotai, tačiau laikytina, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas apeliacinį skundą (konkliudentiniais veiksmais) iš esmės įvertino visas aplinkybes ir šį terminą pagrįstai atnaujino. Akcentuotina, jog atsižvelgiant į tai, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas nežymiai, t. y. tik vieną dieną, be to, esant duomenų apie tai, jog elektroninėje teismų sistemoje egzistavę trikdžiai galėjo turėti įtakos apeliacinio skundo pateikimui, todėl darytina išvada, jog priešingas aplinkybių vertinimas, t. y. atsisakymas priimti skundą dėl praleisto termino, būtų prieštaravę teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, jog apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl panaudos teisinių santykių egzistavimo

15. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis). Pagal CK 6.225 straipsnio 1 dalį sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Vienas pagrindinių sutarčių teisės principų yra sutarties laisvės principas (CK 6.156 straipsnis), kuris reiškia, kad sutartys sudaromos laisva šalių valia. Sandoris, sudarytas be vienos iš šalies valios, prieštarauja imperatyvui, todėl yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).

16. Fiziniai asmenys sandorius sudaro patys arba per atstovus, juridinių asmenų vardu sandorius sudaro jų steigimo dokumentuose numatyti organai arba atstovai (CK 1.70 straipsnio 1–2 dalys). Pagal CK 1.71 straipsnio 1 dalį sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.71 straipsnio 2 dalis).

17. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, jog ieškovė laikotarpiu iki ieškinio dėl iškeldinimo iš nekilnojamųjų daiktų atsakovei pateikimo nereiškė jokių pretenzijų dėl naudojimosi patalpomis. Ieškovė bei atsakovė vedė aktyvias derybas dėl galimo tolimesnio naudojimosi patalpomis atlygintinai, tačiau susitarimo šalys nepasiekė. Pažymėjo, kad naudojimosi turtu faktas ieškovei buvo žinomas ir priimtinas, todėl mano, jog tarp šalių (ieškovės ir atsakovės) natūraliai susiklostė nekilnojamojo turto panaudos santykiai, kurių teismas klaidingai neįžvelgė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

18. Neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad panaudos sutarties sudarymui konstatuoti esminę reikšmę turi panaudos davėjo realus turto perdavimas naudotis panaudos gavėjui ir pastarojo priėmimas šį turtą naudoti, t. y. panaudos davėjo išoriškai (formaliai) išreikštoji valia turi atitikti tikrąją (vidinę) jo valią bei tikslą, kurio šiuo sandoriu siekiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šalių žodžiu sudarytos panaudos sutarties egzistavimą, nėra jokių rašytinių duomenų, liudytojų parodymų, sutarčių, įregistruotų viešame registre ir pateiktų į bylą, ar bet kokių kitų įrodymų, galinčių bent iš dalies pagrįsti, kad ieškovė panaudos sutartimi suteikė teisę naudotis apeliantei gyvenamuoju namu ar jo dalimi.

20. Be to, sutiktina ir su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomais argumentais, jog nei aplinkybės, kad ieškovė žinojo apie tai, jog apeliantė gyvena jai priklausančiose patalpose, nei derėjimasis su apeliante dėl tolimesnio naudojimosi patalpomis sąlygų nereiškia, kad buvo sudarytas nekilnojamojo turto panaudos sandoris. Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, pati apeliantė teigia, jog susitarimas dėl naudojimosi patalpomis atlygintinai nebuvo pasiektas, tai, teismo vertinimu, tik patvirtina, jog nebuvo ir susitarimo dėl panaudos teisinių santykių. Taigi, nesant byloje duomenų apie tai, kad ieškovė būtų išreiškusi valią sudaryti panaudos sutartį, ar apskritai kokio nors susitarimo tarp bylos šalių egzistavimo, apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė panaudos teisinių santykių, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl kvalifikavimo

21. Apeliaciniu skundu taip pat teigiama, kad teismas taikė ne tas materialinės teisės normas, kadangi iš bylos duomenų darytina išvada, jog šalis siejo sutartiniai žodinės panaudos santykiai, todėl mano, kad teismas byloje turėjo vadovautis materialinėmis teisės normomis, reglamentuojančiomis panaudos teisinius santykius, tačiau teismas vadovavosi daiktines teises reglamentuojančiomis teisės normomis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

22. Akcentuotina, jog CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas).

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas proceso normas, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktas).

24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iškeldinti atsakovus su visais jų daiktais ir turtu iš ginčo gyvenamojo namo. Tai reiškia, jog šiuo atveju ieškovė kreipėsi į teismą, kadangi atsakovai pažeidžia jos kaip nekilnojamojo daikto savininkės teises tinkamai naudotis ir valdyti nekilnojamąjį daiktą. Pagal CK 4.98 straipsnio nuostatas savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą, kaip daiktinė teisė, įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda bet kurios rūšies nuomos ar panaudos pagrindu, – atitinkamai prievolinės teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008).

25. Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei iškeldinamojo teisė į būstą atsiranda prievolinių teisės normų pagrindu ir ginčo šalis sieja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ar panaudos sutartis, reikalavimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK XXXI ar XXXII skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko ar panaudos gavėjo teisės naudotis gyvenamąja patalpa pabaigą.

26. Kaip minėta šios nutarties 15–20 punktuose, byloje nenustatyta, jog šalys buvo sudariusios žodinę panaudos sutartį, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė įrodė abi anksčiau nurodytas sąlygas, kurios sudaro teisinį pagrindą iškeldinti atsakovus su visais jų daiktais ir turtu iš neteisėtai užimto nekilnojamojo turto, kuris nuosavybės teise priklauso ieškovei. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog apeliantė skundu šių aplinkybių neginčijo, todėl akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčą, pagrįstai vadovavosi teisės normomis, reglamentuojančiomis nuosavybės teisės gynimą nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu.

Dėl argumentų, susijusių su atsakovais I. G. ir V. G.

27. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007); konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Konstitucijos nuostatos nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet šios teisės realizavimo tvarkos nenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002); teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009).

28. Apeliaciniu skundu atsakovė gana plačiai analizuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl reikalavimų, susijusių su atsakovų I. G. ir V. G. iškeldinimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog nei atsakovas I. G., nei atsakovė V. G. apeliacinio skundo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepateikė. Taip pat į bylą nepateikti jokie įrodymai, jog apeliantė turi teisę atstovauti atsakovams apeliacinės instancijos teisme ar jų vardu reikšti kokius nors reikalavimus, todėl atsižvelgiant į CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą reglamentavimą, kad asmuo turi teisę ginti savo pažeidžiamas teises, o ne bet kieno kito teises, darytina išvada, jog skundžiamas sprendimas dėl atsakovų I. G. ir V. G. yra įsiteisėjęs, todėl dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas papildomai nepasisako.

Dėl mediacijos taikymo

29. Apeliantė taip pat mano, kad iš pateiktų aplinkybių visumos bei įrodymų akivaizdu, jog egzistuoja itin didelė taikaus ginčo sprendimo tikimybė. Teigia, kad teismas skundžiamu sprendimu ignoravo atsakovės reikalavimą dėl mediacijos skyrimo, todėl mano, kad atsakovės reikalavimas skirti mediaciją netenkintas / neišnagrinėtas be pagrindo. Teisėjų kolegija atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus.

30. CPK 231¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčo perdavimą spręsti teisminės mediacijos būdu gali inicijuoti civilinę bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija) arba bet kuri šalis. Ginčas perduodamas spręsti teisminės mediacijos būdu civilinę bylą nagrinėjančio teisėjo (teisėjų kolegijos) nutartimi, kai teismas išaiškina šalims teisminės mediacijos esmę, yra gautas šalių sutikimas arba prašymas perduoti ginčą spręsti teisminės mediacijos būdu. Bylą nagrinėjantis teisėjas (teisėjų kolegija), nustatęs (nustačiusi) didelę taikaus ginčo sprendimo tikimybę, gali perduoti ginčą privalomai spręsti teisminės mediacijos būdu.

31. Šiuo atveju sutiktina su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, jog teismas nagrinėjo apeliantės prašymą dėl teisminės mediacijos taikymo. Apeliantei pareiškus norą perduoti bylą nagrinėti teisminės mediacijos būdu, ieškovės atstovas 2021 m. rugpjūčio 9 d. vykusiame teismo posėdyje išdėstė ieškovės poziciją, kad ieškovė nesutinka šią bylą nagrinėti mediacijos būdu, todėl pirmosios instancijos teismas žodine nutartimi nutarė nebespręsti teisminės mediacijos klausimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo apeliantės prašymą dėl teisminės mediacijos skyrimo, o vertinant tai, jog ieškovė viso proceso metu teigė, jog taikus ginčo sprendimas šioje byloje nėra galimas, pagrįstai apeliantės prašymo netenkino.

Dėl papildomo 6 mėnesių termino išsikelti iš ginčo namo suteikimo

32. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė nuosavybės teises į ginčo gyvenamąjį namą įgijo 2020 m. gruodžio 21 d. antstolio V. M. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. S‑20-13-15723 (aktas priimtas, 2020 m. lapkričio 30 d. įvykusiose varžytynėse Nr. 200036 pardavus nekilnojamuosius daiktus) pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, jog į teismą ieškovė kreipėsi 2021 m. gegužės 21 d., t. y. praėjus daugiau nei 5 mėnesiams po to, kai ieškovė įgijo, o atsakovė neteko nuosavybės teisių į ginčo gyvenamąjį namą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog šios nutarties priėmimo metu atsakovė ginčo gyvenamajame name gyvena daugiau nei 11 mėnesių, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad per šį laikotarpį atliko kokius nors veiksmus, susijusius su naujos gyvenamosios vietos paieška, ar būtų atlikusi kokius nors kitus veiksmus, siekdama atlaisvinti ieškovei priklausantį gyvenamąjį namą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos faktinės bylos aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovės prašymo suteikti papildomą 6 mėnesių terminą išsikelti iš ginčo gyvenamojo namo tenkinimas nepagrįstai suvaržytų daikto savininko (ieškovės) daiktines teises ir turtinius interesus.

33. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įprastai tokio pobūdžio bylose po sprendimo įsiteisėjimo suteikiamas terminas įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, sprendžia, jog yra pagrindas suteikti atsakovei O. G. 14 dienų terminą nuo šios nutarties priėmimo dienos pačiai išsikelti iš ginčo gyvenamojo namo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks terminas atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, taip pat nepažeis ieškovės nuosavybės teisių.

34. Įvertinusi visus kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti šalių argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.).

Dėl bylos baigties

35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

37. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti iš atsakovės O. G. visas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau į bylą nepateikė jokių tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju nėra galimybės nustatyti nei patirtų išlaidų dydžio, nei pagrįstumo, ieškovės prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintas.

38. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nustatyti atsakovei O. G. 14 dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties priėmimo dienos, išsikraustyti su visais jos daiktais ir turtu iš pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – kiemo rūsio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).