Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei M. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento sprendimais, tvirtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – Valstybės saugumo departamentas ar VSD) išvadoje, kuria rėmėsi Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Pareiškėja pažymi, kad ji jokių ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis nei dirbdama (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“, nei nutraukus darbo santykius, niekada neturėjo ir neturi. VSD ir Migracijos departamento vertinimai remiasi ne konkrečiais faktais ir duomenimis apie ją, o prielaidomis ir spėjimais.

Pareiškėja skunde pabrėžia, kad ji Rusijos Federacijos vykdomos agresyvios politikos nepalaiko. Šią aplinkybę viešai deklaravo pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną. Nurodo, kad ji nebijo deklaruoti šių savo asmeninių pažiūrų Lietuvos Respublikos institucijoms, žinodama ir suvokdama, jog apie šias asmenines pažiūras neabejotinai taps žinoma Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms. Pareiškėja paaiškina ir tai, kad Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms yra žinoma, kokie klausimai yra užduodami (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečiams, siekiantiems gauti/pakeisti leidimus nuolat/laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tvirtina, kad pakeitus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jos asmeninės pažiūros neabejotinai bus žinomos ir Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms. Pareiškėja tvirtina, kad išviešindama savo pažiūras, prisiėmė galimus neigiamus padarinius – kilmės valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybų persekiojimo/baudimo veiksmų riziką.

Pareiškėja skunde atkreipia dėmesį, kad ji, kaip Asociacijos darbuotoja/atstovė, nuolat vyksta į komandiruotes užsienyje, įskaitant trečiąsias šalis, ne Šengeno valstybių narių teritorijas. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2024 m. buvo išvykusi ne mažiau kaip 29 kartus. Pareiškėjos tvirtinimu, į (duomenys neskelbtini) buvo išvykusi iki karo Ukrainoje pradžios. Pareiškėja pripažįsta, jog turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo teisėtai nuvykusi į (duomenys neskelbtini) aplankyti pensinio amžiaus tėvų, kurie į Lietuvos Respubliką negali atvykti dėl objektyvių priežasčių: amžiaus, sveikatos ir galimybės gauti kelionės dokumentų, reikalingų atvykti į Lietuvos Respubliką, nebuvimo. Vykimo į tarptautines konferencijas darbo tikslais (komandiruotes) ir pensinio amžiaus tėvų aplankymas (duomenys neskelbtini), nesant jokių kitų patikimų duomenų ir įrodymų apie kažkokią kitą nei aukščiau nurodytą jos veiklą ir tikslus, anot pareiškėjos, nedaro jos (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnybos agente.

Pareiškėjos tvirtinimu, Migracijos departamentas neatliko kompleksinio visų nagrinėjamam atvejui reikšmingų aplinkybių visumos vertinimo ir iš esmės, vien tik remdamasis VSD išvadoje nurodytais duomenimis, priėmė ginčijamus sprendimus ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnio 5 punkto nuostatas.

Pareiškėja skunde atkreipia dėmesį, kad daugiau nei 8 (aštuonis) metus Migracijos departamentui nekilo abejonių, jog jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Visos faktinės aplinkybės visą laiką buvo tos pačios, t. y. Migracijos departamentui ir VSD buvo žinoma, jog ji nuolat vyksta į darbo komandiruotes tiek į Europos Sąjungos (toliau – ES), tiek į trečiąsias šalis, jos išvykstamųjų komandiruočių kryptys ir trukmė ir ankstesniais laikotarpiais buvo panašios.

Pareiškėjos vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, buvo šališkas, nes juos priėmė vadovaudamasis vien tik VSD išvada.

Pareiškėja pažymi, jog ji šiuo metu neturi jokios objektyvios galimybės gauti Lietuvos Respublikos nacionalinę ar Šengeno vizą, nes tokių vizų išdavimas šiuo metu iš viso neįmanomas dėl (duomenys neskelbtini) piliečiams taikomų ribojamųjų priemonių, numatytų Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo 3 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse. Gauti kitų ES valstybių nacionalines ar Šengeno vizas, taip pat leidimus laikinai gyventi, kurių pagrindu pareiškėja galėtų bent laikinai atvykti su Asociacijos veiklos vykdymu susijusiais tikslais į kitas ES valstybes, pareiškėja taip pat neturi galimybės dėl Migracijos departamento nustatytų draudimų.

Pareiškėja tvirtina, kad Migracijos departamentas neteisėtai ir nepagrįstai įvedė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jai atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoją penkių metų laikotarpiui. Mano, kad šis sprendimas yra nemotyvuotas ir neproporcingas, nes jos vertinimas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo aspektu nepagrįstai ir neproporcingai riboja jos teisę kreiptis ir gauti teisę vykti į kitas Šengeno susitarimo narių valstybių teritorijas. Teigia, kad šis sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatų.

Atsakovas pareiškėjos vykimus į (duomenys neskelbtini), nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, vertina kaip reikšmingą veiksnį, galintį kelti riziką nacionaliniam saugumui.

Atsakovo vertinimu, ta aplinkybė, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, nesudaro teisėto pagrindo (teisėto lūkesčio) tikėtis, jog jai bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) įtvirtintais pagrindais. Taip pat pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

VSD vertinimu, pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini) įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės ir privačiose, strateginiuose sektoriuose veikiančiose, įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

VSD teigia, kad pareiškėjos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas.

VSD vertinimu, ta aplinkybė, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nepaneigia jos keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui. Pažymi, kad kintanti geopolitinė padėtis sudaro pagrindą atlikti griežtesnį asmenų, atvykusių iš Rusijos Federacijos, vertinimą grėsmės nacionaliam saugumui aspektu.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas skundą prašė tenkinti remdamiesi jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento priimtų sprendimų, kuriais pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką bei nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, pagrįstumo ir teisėtumo.

Nustatyta, kad pareiškėja, (duomenys neskelbtini) pilietė, būdama aukštos profesinės kvalifikacijos darbuotoja ir ketindama toliau dirbti Asociacijoje (duomenys neskelbtini), 2024 m. birželio 28 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (administracinė byla Nr. eI2-3673-743/2025).

Užsienietė, 2024 m. liepos 10 d. pildydama klausimyną (Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 10.31 punktas), nurodė, kad 2014–2017 metais dirbo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini); 2003–2007 metais – (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 2000–2003 metais (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (administracinė byla Nr. eI2-3673-743/2025).

Migracijos departamentas, siekdamas gauti informaciją, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių pareiškėjai gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir vadovaudamasis Aprašo 76 punktu, išsiuntė paklausimą Valstybės saugumo departamentui, prašydamas įvertinti, ar užsienietės gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Valstybės saugumo departamentas, atsakydamas į Migracijos departamento paklausimą, 2024 m. spalio 2 d. raštu Nr. 19-786S „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje“ pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad užsienietės gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šią išvadą VSD grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“ dėl jos strateginės reikšmės Rusijoje ir materialinės paramos Rusijos invazijai taikomos JAV, Kanados ir Ukrainos sankcijos. VSD vertinimu, (duomenys neskelbtini) pil. T. F., dirbdama „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės ir strateginės reikšmės įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys (administracinė byla Nr. eI2-3673-743/2025).

Be to, VSD minėtame rašte nurodė, kad T. F., pildydama Klausimyną, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir nenurodė turimų (turėtų) kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose, ryšių su kilmės ar kitos valstybės (išskyrus Lietuvos Respubliką) žvalgybos ir saugumo tarnybomis.

VSD turimais duomenimis, (duomenys neskelbtini) pil. T. F. periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini), o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Rusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, (duomenys neskelbtini) pil. T. F. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs užsienietės prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir įvertinęs Valstybės saugumo departamento 2024 m. spalio 2 d. raštu Nr. 19-786S „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje“ pateiktą išvadą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2024 m. spalio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 24S226636 atsisakyti pakeisti užsienietei leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės (administracinė byla Nr. eI2-3673-743/2025).

Be to, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 4, 6, 15 ir 20 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 5, 37 punktais ir 38.3 papunkčiu, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a papunkčiu ir 2 dalies c papunkčiu, tuo pagrindu, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui, 2024 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą Nr.24S226890 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) (administracinė byla Nr. eI2-3673-743/2025).

Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimu Nr.24S226636 ir 2024 m. spalio 9 d. sprendimu Nr.24S226890 su skundu kreipėsi į Regionų administracinį teismą.

Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjos T. F. skundą patenkino – panaikino Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226636 atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Migracijos departamento 2024 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 24S226890 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 14 d. sprendimu įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos T. F. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo (administracinė byla Nr. eI2-3673-743/2025).

Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 14 d. sprendime konstatavo, kad pareiškėja 2000–2003 m. dirbo (duomenys neskelbtini) Ru(duomenys neskelbtini), kurios registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), ir kurios registracijos adresas (duomenys neskelbtini), o ne (duomenys neskelbtini) įmonėje ,, (duomenys neskelbtini)“, kurios registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), registruotos buveinės adresas: (duomenys neskelbtini). Teismas, remdamasis šiais duomenimis, darė išvadą, kad tai yra dvi skirtingos įmonės.

Teismas vertino, kad nei Migracijos departamento sprendimuose, nei Valstybės saugumo departamento 2024 m. spalio 2 d. raštu Nr. 19-786S „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje“ pateiktoje išvadoje (duomenys neskelbtini) ir įmonės ,, (duomenys neskelbtini)“ tapatumo/netapatumo aplinkybės neišnagrinėtos ir pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui, atsižvelgiant į pareiškėjos klausimyne nurodytą informaciją, jog ji 2000–2003 m. dirbo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), o ne kaip įvardina Migracijos departamentas bei VSD – (duomenys neskelbtini), neįvertinta. Remdamasis tuo, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas neveikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, nesilaikė VAĮ 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr.24S226636, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikino.

Teismas sprendė, jog panaikinus Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr.24S226636, turi būti panaikintas ir Migracijos departamento 2024 m. spalio 9 d. sprendimas Nr. 24S226890, kadangi nebeliko pagrindo įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 5 metus.

Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Regionų administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo 2025 m. sausio 29 d.

Migracijos departamentas, vykdydamas Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 14 d. sprendimą ir nagrinėdamas pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš naujo, Aprašo nustatyta tvarka pakartotinai kreipėsi į VSD, prašydamas įvertinti, ar užsienietės gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

VSD 2025 m. birželio 4 d. raštu Nr. 19-508S „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Raštas) Migracijos departamenui pateikė išvadą, kad (duomenys neskelbtini) pil. T. F. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Migracijos departamentas, išnagrinėjęs užsienietės prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir įvertinęs Valstybės saugumo departamento Rašte pateiktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2025 m. birželio 13 d. priėmė sprendimą Nr. 25S138035 atsisakyti pakeisti užsienietei leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, Taisyklių 4, 6, 15 ir 20 punktais, Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 punktais ir 38.3 papunkčiu, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a papunkčiu ir 2 dalies c papunkčiu, tuo pagrindu, kad pareiškėja gali kelti grėsmę valstybės saugumui, 2025 m. birželio 15 d. priėmė sprendimą Nr.25S138638 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. birželio 15 d. iki 2030 m. birželio 14 d., įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2025 m. birželio 15 d. iki 2030 m. birželio 14 d.

Dėl Migracijos departamento 2025 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 25S138035

Įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui yra panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Valstybės sienos apsaugos tarnyba), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis.

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

Įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024, 2024 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog Migracijos departamentas Sprendimą dėl leidimo priėmė vadovaudamasis Valstybės saugumo departamento išvada, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Kaip matyti iš Valstybės saugumo departamento Rašto, Valstybės saugumo departamentas atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir įvertinęs užsienietės užpildytą Migracijos departamento klausimyną.

Migracijos departamento ir Valstybės saugumo departamento išvada, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, paremta tuo, kad pareiškėja, dirbdama (duomenys neskelbtini) įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Valstybės saugumo departamentas taip pat nurodė, kad Rusijos valstybės ir privačiose, strateginiuose sektoriuose veikiančiose, įmonėse dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose įmonėse nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.

Byloje ginčo, kad pareiškėja 2000–2003 metais dirbo (duomenys neskelbtini) įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), nėra. Šią aplinkybę pareiškėja pripažino ir teismo posėdžio metu.

VSD, remdamasis viešai prieinamais duomenimis, Rašte nurodė, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“, kurios pavadinimas pakeistas į „(duomenys neskelbtini)“, iki 2015 metų pabaigos priklausė (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“. VSD Rašte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ steigėjai yra (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ ir V. S. M. VSD Rašte taip pat nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“ dėl strateginės reikšmės Rusijoje ir materialinės paramos Rusijos invazijai taikomos JAV, Kanados ir Ukrainos sankcijos. Šios VSD Rašte nurodytos faktinės aplinkybės byloje nėra ginčijamos.

Taigi, VSD Rašte nurodytos aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) įmonė „(duomenys neskelbtini)“ yra strateginę reikšmę turintis sektorius ir kad (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“ iki 2015 metų pabaigos priklausė (duomenys neskelbtini) įmonė „(duomenys neskelbtini)“, kurioje 2000–2003 metais dirbo pareiškėja, byloje esančiais įrodymais nepaneigtos.

VSD Rašte teigiama, kad Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas.

VSD, atsižvelgdamas į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, daro prielaidą, kad T. F. turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti ja pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

Faktinė aplinkybė, kad pareiškėja 2000–2003 metais dirbo (duomenys neskelbtini) įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ neginčytinai nustatyta. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo dėl leidimo ir VSD Rašto, būtent su šia faktine aplinkybe ir yra siejama rizika, kad pareiškėja galimai praeityje turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą, gali ateityje pasinaudoti pareiškėja. Šią riziką patvirtina VSD Rašte nurodyta informacija, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginę reikšmę turinčiose Rusijos įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

VSD Rašte taip pat nurodyta, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose ar strateginėse įmonėse, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

VSD Rašte taip pat pažymėta, kad Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijose ar strateginėse įmonėse, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

VSD, remdamasis kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija, Rašte nurodo, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Teisėjų kolegija netikėti VSD Rašte pateikta informacija apie Rusijos žvalgybos tarnybos veiklą neturi pagrindo.

Rusijos Federacijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte konstatuojama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos Federacijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos Federacijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui.“

Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja teisę gyventi Lietuvos Respublikoje turi nuo 2016 metų. T. F. turėjo 3 išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusius nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2018 m. spalio 30 d., nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2021 m. rugsėjo 21 d. ir nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2024 m. rugsėjo 21 d.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėja Asociacijoje dirbo nuo 2016 m. vasario 8 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d. ir nuo 2018 m. kovo 1 d. iki šiol. Pagal pačios pareiškėjos pateiktą informaciją, nurodytą Klausimyne, pareiškėja 2014-2017 metais, t. y. 2016–2017 metais dirbo ir Asociacijoje ir (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės byloje nėra ginčijamos.

Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad pareiškėja periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės pareiškėja neneigia, tvirtindama, kad ji lanko (duomenys neskelbtini) gyvenančius tėvus. Pareiškėja pripažįsta ir tai, kad ji vyksta ne tik į (duomenys neskelbtini), bet ir į kitas valstybes.

Pareiškėja šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis neturi. Jokie kiti socialiniai ar ekonominiai ryšiai, išskyrus darbą Asociacijoje, pareiškėjos su Lietuva nesieja.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nuo Migracijos departamento nuslėpė reikšmingą informaciją. Teisėjų kolegijai pateiktuose įslaptintuose dokumentuose nurodyta informacija leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja, pildydama Migracijos departamento klausimyną, nenurodė turimų (turėtų) kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose, ryšių su kilmės ar kitos valstybės (išskyrus Lietuvos Respubliką) žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Teisėjų kolegija abejoti VSD pateiktų įslaptintų dokumentų patikimumu neturi pagrindo.

Visos šios aplinkybės rodo, kad pareiškėja gyvenimą Lietuvos Respublikoje sieja ne tik su darbu Asociacijoje. Pareiškėja tikrų gyvenimo tikslų Lietuvoje neatskleidžia. Pareiškėja nėra atvira ir nuoširdi.

Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, kaip jau buvo nurodyta, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos atlikti veiksmai (pareiškėjos darbas (duomenys neskelbtini) įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ ir Migracijos departamentui neatskleista reikšminga informacija) Valstybės saugumo departamento surinktos informacijos kontekste kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

Pareiškėja nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos Federacijos institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir kad pareiškėja, turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respulikoje, gali būti išnaudota Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojali ir patikima Rusijos Federacijos valdžiai asmuo. Teismo vertinimu, Migracijos departamento sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nurodo pavienes faktines aplinkybes, kurios nepaneigia jos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui buvo vertinama atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes, be kita ko, ir pasikeitusį geopolitinį kontekstą. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos skunde nurodyta aplinkybe, kad ji neprivalo įrodinėti neiginių, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti ir VSD pateikta įslaptinta informacija, kuri yra logiška ir papildo byloje esančius įrodymus (Įstatymo 140 straipsnio 5 dalis).

Pareiškėjos pateikti įrodymai dėl Asociacijos veiklos ir galimos grėsmės pareiškėjai Rusijos Federacijoje nagrinėjamai bylai nėra reikšmingi.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdamas į Rusijos Federacijos keliamą grėsmę Lietuvai (šią aplinkybę teismas pripažįsta visiems žinoma, todėl papildomai neįrodinėtina (ABTĮ 57 straipsnio 1 dalis) ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su Valstybės saugumo departamento ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimu.

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad užsieniečio pasirinkimo laisvė gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje yra apribota dėl jo tarnybos Rusijos Federacijos autoritarinio režimo kontroliuojamoje instistucijoje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straispnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Ši Migracijos departamento Sprendimo dėl leidimo dalis yra pagrįsta objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra teisėta ir pagrįsta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis). Panaikinti šią Migracijos departamento Sprendimo dėl leidimo dalį remiantis pareiškėjos skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismui atsisakius panaikinti Migracijos departamento Sprendimą dėl leidimo, priimtą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos skundo išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šis pareiškėjos reikalavimas taip pat atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straispnio 1 punktas).

Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

Įstatymo (redakcija, galiojusi pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje padavimo metu) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pateikia rašytinį pasižadėjimą, kad deklaruos savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, bus ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.

Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį šio straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytu pagrindu, ir šio užsieniečio šeimos nariams. Šio straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 7 (kai užsieniečiui yra nustatyta globa (rūpyba)), 8, 10, 11 ar 12 punkte nustatytu pagrindu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė ketindama ir toliau dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal Įstatymo 44¹ straipsnio nuostatas ( Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punktas).

Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynoji kortelė) gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, kai jis atitinka šias sąlygas: 1) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui pagal darbo sutartį ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio, o jeigu pateikiamas darbdavio įsipareigojimas yra įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri yra įtraukta į Aukštą pridėtinę vertę kuriančių profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, patvirtintą ekonomikos ir inovacijų ministro pagal Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 7 dalį, – ne mažesnį negu 1,2 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio; 2) pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis atitinka Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas sąlygas užsiimti reglamentuojama profesine veikla, nurodyta darbo sutartyje, o jeigu profesinė veikla nereglamentuojama, – darbdavio informacija apie užsieniečio aukštą profesinę kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; 3) pateikiamas dokumentas, patvirtinantis, kad darbdavys, kuris ketina įdarbinti užsienietį dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos darbą kaip įmonės vadovą, yra Lietuvos Respublikoje įsteigta įmonė, kurios dalyvio (užsienio valstybėje įsteigtos įmonės ar įmonių grupės) metinės pajamos per paskutinius 3 finansinius metus (jeigu įmonė veikia trumpiau negu 3 metus, – nuo įmonės įsteigimo dienos) iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagal šį straipsnį pateikimo dienos bent vienais finansiniais metais yra ne mažesnės negu 1 000 000 eurų. Šį dokumentą išduoda ekonomikos ir inovacijų ministro įgaliota institucija ekonomikos ir inovacijų ministro nustatyta tvarka.

Nors Migracijos departamentas ir atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straispnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau šios sprendimo dalies nemotyvavo ir teisiškai nepagrindė. Migracijos departamentas sprendime nenurodė, kokie duomenys, nurodyti Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje ir Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalyje, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės.

VSD Rašte konstatuota, kad T. F., pildydama klausimyną, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir nenurodė turimų (turėtų) kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose, ryšių su kilmės ar kitos valstybės (išskyrus Lietuvos Respubliką) žvalgybos ir saugumo tarnybomis.

Tai, kad tokios informacijos klausimyne pareiškėja nenurodė, pareiškėja neneigia, tačiau tvirtina, kad ji jokių ryšių su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose, ryšių su kilmės ar kitos valstybės (išskyrus Lietuvos Respubliką) žvalgybos ir saugumo tarnybomis, neturėjo ir neturi.

Vertindama šią aplinkybę nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad šią VSD pateiktą informaciją Migracijos departamentas įvertino kaip T. F. charakterizuojančią aplinkybę, t. y. T. F. charakterizavo kaip nesąžiningą ir nepatikimą Lietuvai priešiškos valstybės lojalią pilietę, kuri yra suinteresuota leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimu ir šio dokumento suteikiamomis teisėmis. Kitokio VSD Rašte nurodytos informacijos teisinio vertinimo Migracijos departamentas Sprendime dėl leidimo nepateikė.

Todėl Migracijos departamento Sprendimo dėl leidimo dalis, kuria pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta ir turi būti panaikinta kaip neatitinkanti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies ir 6 dalies nuostatų (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl Migracijos departamento 2025 m. birželio 15 d. sprendimo Nr.25S138638

Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 straipsnio 7 dalis).

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, ir jų vertinimo tvarką apibrėžia Kriterijų vertinimo tvarka. Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024).

Kaip jau buvo nurodyta, Migracijos departamentas Sprendimu dėl draudimo atvykti uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. birželio 15 d. iki 2030 m. birželio 14 d., ir įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2025 m. birželio 15 d. iki 2030 m. birželio 14 d.

Bylos duomenimis nustatyta, kad šiuo Migracijos departamento sprendimu pareiškėjai nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2025 m. birželio 15 d. iki 2030 m. birželio 14 d., atsižvelgiant į kompetentingos valstybės institucijos – Valstybės saugumo departamento motyvuotą išvadą ir pateiktą informaciją.

Migracijos departamentas, nustatydamas pareiškėjai šį ribojimą, įvertino pareiškėjos individualią situaciją ir, sprendime konstatavęs, kad pareiškėja jokių šeimynių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis neturi, pagrįstai pareiškėjai nustatė 5 metų draudimo laikotarpį, t. y. draudimo laikotarpio vidurkį (Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimu dėl draudimo atvykti pareiškėjai nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas, atitinkantis balansą tarp konstitucinio bendratautinio gėrio, t. y. nacionalinio saugumo, apsaugos ir pareiškėjos, kaip galinčio kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, teisės atvykti į Lietuvos Respubliką ribojimo.

Pareiškėja, išskyrus skundo teiginius, nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad šis jai pritaikytas apribojimas yra nepagrįstas ir neproporcingas.

Pabrėžtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši Migracijos departamento Sprendimo dėl draudimo atvykti dalis yra teisėta ir pagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis), atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje individualiam administraciniui aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus. Panaikinti šią Migracijos departamento Sprendimo dėl draudimo atvykti dalį nėra teisinio pagrindo.

Dėl SIS reglamento taikymo

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje konstatavo, kad įvedant perspėjimą į SIS II, taikomas proporcingumo reikalavimas, išnagrinėjant, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS II. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, iš proporcingumo principo kylantys imperatyvai nagrinėjame kontekste yra itin reikšmingi, atsižvelgiant į tai, kad perspėjimo įvedimas į SIS II iš esmės riboja galimybę asmeniui patekti į Šengeno erdvę, o tai susiję su kitų asmens teisių, pavyzdžiui, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, ribojimu (administracinė byla Nr.eA-1044-789/2024).

Pagal LVAT praktiką, Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-18/2009, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-566-662/2017, 2022 m. birželio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-502/2022). Tačiau valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Sąjungos teisės akto, pobūdžio ir jei patikslina šiuo reglamentu joms suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (žr., pvz., 2016 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo sprendimą Občina Gorje, C-111/15, EU:C:2016:280). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi požiūrio, kad nacionaliniai poįstatyminiai aktai taikytini tiek, kiek reglamentuose apibrėžtos diskrecijos ribose juos papildo ar patikslina (2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014, 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-762-502/2015, 2022 m. birželio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-502/2022).

Be VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų teisėjų kolegija pabrėžia ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) įtvirtintą reglamentavimą bei būtinybę juo vadovautis nagrinėjamoje byloje.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką, Chartijos 41 straipsnyje įtvirtinta teisė į gerą administravimą atspindi bendrą Sąjungos teisės principą (2014 m. gegužės 8 d. Teisingumo Teismo sprendimas H. N. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform ir kt, byloje C-604/12, EU:C:2014:302, 49 p.). Šis straipsnis taip pat atspindi pareigą motyvuoti, laikomą bendruoju Sąjungos teisės principu, taikytinu valstybėms narėms, kai jos įgyvendina šią teisę (šiuo klausimu žr., pvz., 2020 m. lapkričio 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Minister van Buitenlandse Zaken, C-225/19 ir C-226/19, EU:C:2020:951, 34 punktą ir nurodytą jurisprudenciją). Remiantis teise į veiksmingą teisinę gynybą, garantuojamą Chartijos 47 straipsnyje, pateikti motyvai turi leisti, viena vertus, suinteresuotiesiems asmenims įvertinti, ar priimtas sprendimas gali turėti trūkumų, dėl kurių būtų galima ginčyti jo galiojimą, ir, kita vertus, jurisdikciją turinčiam teismui vykdyti teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu žr., pvz., 2017 m. gegužės 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Berlioz Investment Fund, C-682/15, EU:C:2017:373, 84 p.).

Nuosekliai išplėtota LVAT praktika atskleidžia, kad Chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016, LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021 ir kt.).

Pabrėžtina ir tai, kad pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų. Kaip nurodoma Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtame dokumente „Su pagrindinių teisių chartija susiję išaiškinimai“, valstybių narių atžvilgiu iš Teisingumo Teismo teisminės praktikos vienareikšmiškai išplaukia, kad Sąjungos atžvilgiu apibrėžtas reikalavimas gerbti pagrindines teises yra privalomas valstybėms narėms tik tuo atveju, kai jų veiksmai įeina į Sąjungos teisės taikymo sritį (žr., pvz., 1989 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Wachauf, 5/88, EU:C:1989:321 ir kt.). Teisingumo Teismas aiškiai nurodo, kad dėl pagrindinių teisių apsaugos Bendrijos teisinėje tvarkoje atsirandantys reikalavimai yra taip pat privalomi valstybėms narėms, kai jos įgyvendina Bendrijos taisykles (žr., pvz., 2000 m. balandžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimą Kjell Karlsson ir kt., C-292/97, EU:C:2000:202). Ši Chartijoje įtvirtinta taisyklė taikoma centrinės valdžios institucijoms bei regioniniams ir vietiniams organams, taip pat viešiesiems organams, kai jos įgyvendina Sąjungos teisę (žr. „Su pagrindinių teisių chartija susiję išaiškinimai“, OL 2007 C303, p. 32).

Taigi, sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, grindžiamas to asmens keliama grėsme nacionaliniam saugumui, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus.

Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Chartijos 7 straipsnis), teisę dirbti (Chartijos 15 straipsnis), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 straipsnis), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 straipsnis) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamento Sprendime dėl draudimo atvykti apskritai nėra motyvų nei dėl pareiškėjos atžvilgiu įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a papunktį ir 2 dalies c papunktį, nei dėl įvedimo proporcingumo (SIS reglamento 21 straipsnis).

Pažymėtina, kad byloje įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėja bandė apeiti nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje, nėra. Migracijos departamentas sprendimuose nenurodė, kokius neatitinkančius tikrovės duomenis, siekdama gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė pareiškėja. Kaip jau buvo nurodyta, aplinkybę, kad pareiškėja nenurodė turimų (turėtų) ryšių su asmenimis, dirbančiais NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose, Migracijos departamentas vertino kaip pareiškėją charakterizuojančią aplinkybę, o ne kaip duomenis būtinus leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą, įstatymo viršenybės principas inter alia (be kita ko) reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog ši Migracijos departamento Sprendimo dėl draudimo atvykti dalis, kuria įvestas perspėjimas į SIS II negali būti laikoma teisėta. Migracijos departamento Sprendimo dėl draudimo atvykti dalis, kuria įvestas perspėjimas į SIS II, yra naikinama (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktai, ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, todėl ji įgijo teisę į dalį bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Nustatyta, kad paduodama skundą pareiškėja 2025 m. liepos 1 d. sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėja kitų įrodymų, pagrindžiančių byloje patirtas išlaidas, nepateikė.

Todėl, tenkinant pareiškėjos skundą iš dalies, pareiškėjos naudai iš Migracijos departamento priteistina 11,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,

nusprendžia:

Pareiškėjos T. F. (T. F.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 25S138035 dalį, kuria T. F. atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties” 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Kitą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 25S138035 dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. Nr.25S138638 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo T. F. (T. F.) atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2025 m. birželio 15 d. iki 2030 m. birželio 14 d.

Kitą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 15 d. sprendimo Nr. 25S138638 dalį palikti nepakeistą.

Kitą pareiškėjos T. F. (T. F.) skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti pareiškėjai T. F. (T. F.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 11,25 Eur (vienuolika eurų ir dvidešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.