Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI2-3673-743/2025

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2025-01-14
Bylos Nr.: eI2-3673-743/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-05934-2024-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ramūnas Šarka, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
Pareiškėjas: T. F.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI2-3673-743/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05934-2024-2Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.1; 55.1.3. (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. sausio 14 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Viktorijai Kalasūnei,dalyvaujant pareiškėjai T. F. (T. F.), jo atstovui advokatui K. M.,atsakovo atstovei A. U.,vertėjui T. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. F. (T. F.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226636, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas 1) bei Migracijos departamento 2024 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 24S226890, kuriuo nuspręsta pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) (toliau – ir Sprendimas 2), taip pat ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėja skunde nurodė, taip pat ji bei jos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėja daugiau kaip aštuonis metus turėjo teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, jog nuo 2015 m. yra Lietuvos Respublikoje registruotos Eurazijos žalos mažinimo asociacijos (toliau – ir Asociacija) finansų skyriaus vadovė ir jos buvimas Lietuvoje yra būtinas. Teigė, kad pareiškėjai iki 2024 m. rugsėjo 21 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, todėl 2024 m. vasarą ji pateikė prašymą Migracijos departamentui pakeisti jos iki tol turėtą leidimą laikinai gyventi. Paaiškino, jog pareiškėja teikdama prašymą užpildė Migracijos departamento parengtą klausimyną ir nurodė, jog 2000–2003 m. dirbo sekretore–referente Rusijos Federacijos uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,Lukoil Centr Servis“. Pabrėžė, kad 2024 m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas arba VSD) Migracijos departamentui pateikė įslaptintą išvadą Nr. 19-786S (toliau – ir Išvada), kurioje nurodė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje esą kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl 2024 m. spalio 8 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1, kuriuo nusprendė atsisakyti pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi, taip pat Sprendimo 1 pagrindu 2024 m. spalio 9 d. buvo priimtas Sprendimas 2, kuriame nurodoma, kad „VSD 2024-10-02 pateikė teisės aktų nustatyta tvarka įslaptintą išvadą Nr. 19-786S, kurioje nurodyta, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. 2024-07-10 pildydamas Migracijos departamento klausimyną, asmuo nurodė, kad 2000–2003 m. dirbo strateginėje Rusijos Federacijos įmonėje ,,LukOil“. Dėl strateginės reikšmės Rusijoje ir materialinės paramos Rusijos invazijai šiai įmonei yra taikomos JAV, Kanados ir Ukrainos sankcijos“.

Pastebėjo, kad tiek VSD Išvadoje, tiek Sprendime 2 yra pateikiami tikrovės neatitinkantys faktai ir jų vertinimai, kadangi pareiškėja niekada ir niekur nėra nurodžiusi, jog ji dirbo Rusijos Federacijoje registruotoje akcinėje bendrovėje „Lukoil“, kuriai yra taikomos tarptautinės sankcijos, apie kurias yra kalbama VSD Išvadoje ir Sprendime 2. Akcentavo, jog pareiškėja laikotarpiu nuo 2000 iki 2003 m. dirbo visai kitoje bendrovėje, t. y. Rusijos Federacijos uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,Lukoil Centr Servis“, kuri 2002 m. pakeitė savo pavadinimą į „Centr Servis-L“, o nuo 2016 m. balandžio 11 d. nurodyta bendrovė yra likviduota, todėl šiai bendrovei jokios sankcijos objektyviai nebegali būti taikomos, kadangi tokia bendrovė paprasčiausia nebeegzistuoja. Pareiškėjos ir jos atstovo įsitikinimu, VSD ir Migracijos departamento vertinimas, kad pareiškėja 2000-2003 m. laikotarpiu dirbo Rusijos Federacijos akcinėje bendrovėje „Lukoil“, kuri veikia strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir, kuri yra sankcionuota JAV, Kanados ir Ukrainos, yra nepagrįsta ir neatitinka tikrovės. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nėra prijaučianti Rusijos Federacijos vykdomai agresyviai politikai ir tai yra aiškiai deklaravusi pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną, todėl neaišku, kuo remiantis VSD ir Migracijos departamentas pareiškėją vertina kaip prijaučiančią tokiai politikai, ir nei Išvadoje, nei Sprendime 2 nėra paaiškinama.

Šalies argumentai

Pareiškėjos bei jos atstovo teigimu, pareiškėja dažnai vyksta į Europos ir Azijos šalis, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjos darbdavio pobūdį, t. y tai, kad Asociacija yra tarptautinė ne pelno siekianti organizacija, kuri vykdo veiklą keliuose pasaulio regionuose ir tai, jog pareiškėjos darbinės funkcijos apima platų Asociacijos veiklos spektrą, yra visiškai įprasta situacija, kai pareiškėja, kaip Asociacijos darbuotoja/atstovė, nuolat vyksta į komandiruotes užsienyje, įskaitant trečiąsias šalis, ne ES/Šengeno valstybių narių teritorijas. Pareiškėja patvirtino, jog vykdydama darbinę veiklą, ji vyko ir į Rusijos Federaciją, tačiau tai darė dar gerokai iki karo Ukrainoje, taip pat pareiškėja neslepia, jog turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai nuvykusi į Rusijos Federaciją aplankyti jos pensinio amžiaus tėvų, kurie į Lietuvos Respubliką negali atvykti dėl objektyvių priežasčių: amžiaus, sveikatos ir galimybės gauti kelionės dokumentų, reikalingų atvykti į Lietuvos Respubliką, nebuvimo, ir tai nesudaro pagrindo teigti, kad ji yra Rusijos Federacijos žvalgybos tarnybos agentė.

Pareiškėjos, jos atstovo vertinimu, tiek VSD Išvada, jog pareiškėja esą kelią grėsmę valstybės saugumui, tiek jos pagrindu Migracijos departamento padaryta išvada, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje esą gali kelti grėsmę valstybės saugumui, yra visiškai nepagrįstos ir neįrodytos, paremtos tikrovės neatitinkančia informacija, prielaidomis ir spėjimais, todėl jomis negalėjo būti vadovaujamasi priimant Sprendimą1 (taip pat ir Sprendimą2) ir nurodytais pagrindais atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Mano, jog grėsmės valstybės saugumui buvimą nustatyti reikalingas išsamus individualus kompleksinis asmenį charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimas (šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, gyvenimo Lietuvoje trukmė, socialiniai, ekonominiai ryšiai ir kt.), įskaitant asmens buvusius ir esamus ryšius su kilmės valstybe (asmens eitos pareigos valstybės struktūrose, tęsiama aktyvi režimus palaikanti veikla, aplinkybė, ar asmuo vyksta į pilietybės valstybę, ir kt.). Pabrėžė, jog VSD pateikė Migracijos departamentui Išvadą, kurioje nėra individualizuojama konkrečiai pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui, o tik pateikiamas bendras situacijos vertinimas apie užsieniečius, kurie dirbo Rusijos valstybės institucijose ir valstybės kontroliuojamose organizacijose, siūlant Migracijos departamentui vertinti, jog pakeitus pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, kaip Rusijos žvalgybos tarnybos agentas.

Pareiškėjos ir jos atstovo nuomone, Migracijos departamento atliktas vertinimas dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje keliamos grėsmės valstybės saugumui vyko formaliai ir paviršutiniškai, kadangi vertinant pareiškėjos gyvenimo Lietuvoje keliamą grėsmę valstybės saugumui, nebuvo atliktas išsamus savarankiškas tyrimas, todėl Sprendimas 1 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 5 punkto nuostatų, įtvirtinančių, jog viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Teigė, kad VSD neatliko pareiškėjos grėsmės nacionaliniam saugumui tinkamo (individualizuoto) įvertinimo, o Migracijos departamentas nesikreipė į VSD dėl individualaus pareiškėjos grėsmės įvertinimo bei pats jokių papildomų ir pakankamų pareiškėjos situacijos vertinimo veiksmų neatliko ir, darydamas išvadą apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui bei priimdamas Sprendimą 1 (ir vėliau Sprendimą 2) atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovavosi minėta tikrovės neatitinkančia, bendro pobūdžio VSD Išvada, neidentifikuojančia individualios pareiškėjos situacijos grėsmės nacionaliniam saugumui.

Mano, kad Migracijos departamento Sprendimas 1 netenkinti pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tiek tuo pagrindu, jog ji esą kelią ar gali kelti grėsmę valstybės saugumui, tiek tuo pagrindu, jog esą pareiškėjos pateikti duomenys neatitinka tikrovės, yra visiškai nepagrįstas, neįrodytas ir neteisėtas, todėl Sprendimas 1 visa apimtimi naikintinas, o Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Prašė, atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas 2 yra priimtas nepagrįsto Sprendimo1 pagrindu, t. y. išvestinis sprendimas pirmojo pagrindu, panaikinus Sprendimą 1 kaip nepagrįstą ir neteisėtą, kartu (dėl tų pačių motyvų ir pagrindų) panaikinti ir Sprendimą 2 (visoje jo apimtyje). Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, prašo skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas su skundu nesutinka.

Atsakovas skunde bei jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad Sprendimas1 buvo priimtas remiantis VSD pateikta išvada, bet neapsiribojant ja, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Pažymėjo, jog Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos VSD išvada dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Akcentavo, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD ir teikia išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, o Migracijos departamentas ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį. Atkreipė dėmesį, kad remiantis pareiškėjos kelionės dokumente esančiais valstybių sienų kirtimo spaudais, Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, turėdama teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiančius dokumentus, pareiškėja periodiškai vyksta į Rusijos Federaciją. Mano, jog pareiškėja nėra nutraukusi ryšių su savo kilmės valstybe, o jos interesų centras neapsiriboja vien Lietuva, kur jai yra suteikta teisė gyventi. Pastebėjo, kad reguliarūs vizitai į Rusiją gali būti interpretuojami kaip pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Kontaktų užmezgimas su Rusijos žvalgybos tarnybomis ar kitomis institucijomis galėtų būti inicijuotas naudojant įvairias poveikio priemones – nuo subtilių bandymų rinkti informaciją iki tiesioginio spaudimo ar šantažo ir tai turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės tik patvirtina VSD nustatytą pareiškėjos grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei faktą, jog pareiškėja palaiko tamprius ryšius su Rusija ir ten gyvenančiais šeimos nariais (tėvai) ir dažnai grįžta į kilmės šalį.

Nurodė, kad nors pareiškėja turi leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2016 m., tačiau ji nėra pasiekusi ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad ji turi stiprius ryšius su Rusijos Federacija, taip pat pareiškėja nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu periodiškai grįžta į Rusiją, kurioje turi šeimos narius, lietuvių kalbos nemoka. Nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad Sprendimas1 nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir

akivaizdumą. Pabrėžė, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Mano, jog kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui užkerta kelią, nustatytą laiko tarpą, veikti priešingai nei nustato Lietuvos Respublikos įstatymai bei atlieka prevencinę funkciją kitų asmenų, siekiančių neteisėtai pasinaudoti galimybe gyventi ir/ ar dirbti Lietuvos Respublikoje (taip pat kitose Šengeno valstybėse), atžvilgiu – todėl atmestini skundo argumentai dėl neproporcingumo. Akcentavo, jog įvertinus tai, kad pareiškėjai uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tai, kad duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (pildydama Migracijos departamento klausimyną pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir nenurodė turimų (turėtų) kontaktų ar ryšių su NATO ar ES nepriklausančių valstybių institucijomis ar šiuose institucijose dirbančiais asmenimis) ir gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė, galima daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja ir ateityje gali siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS. Mano, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad VSD 2024 m. spalio 2 d. raštu Nr. 19-786S Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja (Rusijos Federacijos pilietė) 2000–2003 m. dirbo Rusijos įmonėje „LukOil“, kuriai dėl strateginės reikšmės Rusijoje ir materialinės paramos Rusijos invazijai į Ukrainą taikomos JAV, Kanados ir Ukrainos sankcijos. Pareiškėjos darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad Pareiškėja turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

Akcentavo, kad VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema.

Rusijos žvalgybos tarnybos, veikdamos savo šalyje ir vykdydamos žvalgybą prieš užsienio valstybes, remiasi kontržvalgybos darbo objektuose, kurie yra svarbūs užtikrinant nacionalinį saugumą, sistema. Kontržvalgybos objektuose – valstybės institucijose, teisėsaugos tarnybose, strateginiuose ekonomikos sektoriuose ir ginkluotosiose pajėgose – kuriamas užverbuotų asmenų (agentų) tinklas. Užverbuoti agentai, dirbantys Rusijos valstybės institucijose ar tarnaujantys šių šalių ginkluotosiose pajėgose, išnaudojami: 1) kontržvalgybos tikslais – siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu; 2) žvalgybos informacijai rinkti – jei turi galimybes bendrauti su užsienio valstybių piliečiais ir (ar) reguliariai lankytis užsienio valstybėse. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui.

Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujų žvalgybinių galimybių – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.).

VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Paaiškino, kad Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi neišdavimo klausimą. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Pažymėjo, jog pareiškėja nepagrįstai mano, kad atsakovo ginčijami sprendimai ir VSD Išvada grindžiami bendro pobūdžio informacija, spėlionėmis ir prielaidomis, kadangi VSD Išvadoje nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, jie yra paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Rusijos valdžios ir jos institucijų, įmonių veiklą bei pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis. Teigė, kad grėsmės Lietuvos valstybės saugumui nebuvimo nepatvirtina aplinkybė, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, nes ankstesnio leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjai metu galiojo kitoks užsieniečių teisinės padėties procedūrų teisinis reglamentavimas.

VSD vertinimu, priimant ginčijamus sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (atsakovas) neviršijo kompetencijos, taip pat ginčijamais sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip kelianti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 24S226636, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo tikslu, bei 2024 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. 24S226890 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja T. F. prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2024 m. spalio 2 d. raštu Nr. 19-786S Valstybės saugumo departamentas informavo apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui. 2024 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 24S226636 pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. 2024 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 24S226890 nuspręsta pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus). Nesutikdama su šiais sprendimais, pareiškėja pateikė skundą teismui.

II. Dėl skundžiamų Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 teisėtumo

2024 m. liepos 9 d. pareiškėja pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 2406-LLGK-3518 aukštos profesinės kvalifikacijos darbo pagrindu. Tarpininkavimo raštas patvirtina, kad pareiškėja dirba Eurazijos žalos mažinimo asociacijoje Ekonomikos ir finansų padalinio vadove. Pareiškėjos pildytame klausimyne nurodyta, kad ji 2000–2003 m. dirbo sekretore–referente Rusijos Federacijos uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,Lukoil Centr Servis“. Valstybės saugumo departamentas 2024 m. spalio 2 d. raštu Nr. 19-786S „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje“ pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad T. F. kelia grėsmę Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 2024 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 24S226636 atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat 2024 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 24S226890 uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo 1, dėl atsisakymo pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, jis motyvuojamas tuo, kad T. F. buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Nurodoma, kad Rusijos Federacijos įmonei ,,LukOil“ dėl strateginės reikšmės Rusijoje ir materialinės paramos Rusijos invazijai taikomos JAV, Kanados ir Ukrainos sankcijos. Pareiškėja gi dirbdama Rusijos Federacijos įmonėje ,,LukOil“, privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos Federacijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Nurodoma ir tai, kad Valstybės saugumo departamento turimais duomenimis, T. F. periodiškai vyksta į Rusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Rusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, taip pat jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis byloje Nr. eA-3784-662/2016).

LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis, su pareiškėjo asmeniu susijusiomis, konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu).

LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš aukščiau aptartų įrodymų, atsakovas priimdamas skundžiamą Sprendimą 1, iš esmės rėmėsi ir skundžiamą Sprendimą 1 motyvavo Valstybės saugumo departamento rašte Nr. 19-786S pateikta išvada, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, kuri grindžiama tuo, jog pareiškėja dirbo Rusijos Federacijos įmonėje ,,LukOil“. Remiantis šiuo faktu, grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui išanalizuota tarptautinės situacijos kontekste, įvertinus Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Rusijos Federacijos įmonei ,,LukOil“ dėl strateginės reikšmės Rusijoje ir materialinės paramos Rusijos invazijai taikomos JAV, Kanados ir Ukrainos sankcijas, pareiškėjos, kaip buvusios šios įmonės darbuotojos, lojalumą Rusijos Federacijai ir jos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, Rusijos Federacijos tarnybų galimą poveikį pareiškėjai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja pildydama Migracijos departamento parengtą klausimyną nurodė, jog 2000–2003 m. dirbo sekretore–referente Rusijos Federacijos uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,Lukoil Centr Servis“. Iš bylos medžiagos (pareiškėjos pateiktos darbo knygos kopijos) matyti, kad ši bendrovė 2002 metais pakeitė pavadinimą į „Centr Servis-L“, taip pat nustatyta, kad nuo 2016 m. balandžio 11 d. nurodyta bendrovė yra likviduota (žr. išrašas iš Vieningo valstybinio juridinių asmenų registro). Pareiškėjos pateiktoje informacijoje jokių duomenų apie jos darbą Rusijos Federacijos įmonėje ,,LukOil“ nėra.

Taigi, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tiek Migracijos departamento Sprendime 1, tiek Sprendime 2 nurodytą faktą, jog pareiškėja dirbo Rusijos Federacijos įmonėje ,,LukOil“ kuriai būtent ir yra taikomos tarptautinės sankcijos, apie kurias yra kalbama VSD Išvadoje ir Sprendime 2.

Kaip minėta, pareiškėjos prie skundo pridėti dokumentai patvirtina, kad pareiškėja 2000–2003 m. dirbo sekretore–referente Rusijos Federacijos uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,Lukoil Centr Servis“, kurios registracijos Nr. 1027700284633, ir kurios registracijos adresas Varšavskoje 60, Maskva, Rusija, 117556, o ne Rusijos Federacijos įmonėje ,,LukOil“, kurios registracijos Nr. 1027700035769, registruotos buveinės adresas: 11, Sretensky bulvaras, Maskva, Rusija, 101000, t. y. akivaizdu, jog tai dvi skirtingos įmonės.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Sprendime 1, kuris yra individualus administracinis aktas, nėra išanalizuotos, aptartos ir visiškai nevertintos aukščiau paminėtos aplinkybės, t. y. nei VSD rašte Nr. 19-786S, nei Sprendime 1 nevertinta aplinkybė dėl Rusijos Federacijos uždarosios akcinės bendrovės ,,Lukoil Centr Servis“ ir įmonės ,,LukOil“ tapatumo/netapatumo, todėl nevertinta ir grėsmė valstybės saugumui atsižvelgiant į pareiškėjos klausimyne nurodytą informaciją, jog ji 2000–2003 m. dirbo sekretore–referente Rusijos Federacijos uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,Lukoil Centr Servis“, o ne kaip įvardina Migracijos departamentas bei VSD – Rusijos Federacijos įmonėje ,,LukOil“ nors tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad lemiamą reikšmę Migracijos departamentui priimant Sprendimą 1 turėjo būtent aplinkybė, jog pareiškėja dirbo Rusijos Federacijos įmonėje ,,LukOil“, tačiau, kaip nustatyta byloje, pareiškėja, pateikdama aukščiau įvardintus dokumentus, šią aplinkybę paneigė. Kaip minėta, sprendžiant dėl leidimo pakeitimo gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas, atsižvelgiant į konkretaus užsieniečio individualią situaciją, grėsmės vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, turi būti aišku, dėl kokių konkrečių priežasčių priimtas Sprendimas 1 atsisakyti pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui. Priešingai, vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą. Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo sistemos subjekto neigiamą atsakymą. Atitinkamos kliūtys sudaromos ir teismui, nagrinėjančiam skundus dėl individualių teisės aktų panaikinimo, nes teisiniai ir faktiniai pagrindai yra plečiami, sudaromos prielaidos vis naujų pagrindų teikimui. Taip išplečiamos ir bylos nagrinėjimo ribos, kurias ne visada pavyksta vėliau apibrėžti, kas neretai sąlygoja nepakankamai išsamaus, objektyvaus ir neteisingo sprendimo priėmimą, o viešojo administravimo sistemos subjektams sudaromos prielaidos piktnaudžiauti savo teisėmis bei pareigomis (LVAT 2023 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-602/2023, 2024 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-134-789/2024 ir šiose nutartyse nurodyta teismų praktika).

Aptartame kontekste teismas pažymi, kad visų aukščiau aptartų teisiškai reikšmingų aspektų visiškai nevertinus administracinės procedūros metu, tokia analizė negali būti atliekama bylą nagrinėjant teisme, nes nagrinėjamos bylos aplinkybės reikštų viešojo administravimo veiksmus, kurie nėra priskiriami administracinių teismų kompetencijai.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos pateiktas Migracijos departamentui prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos darbo pagrindu aukščiau nurodytų įrodymų aspektu, t. y., kad ji 2000–2003 m. dirbo Rusijos Federacijos uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,Lukoil Centr Servis“, o ne kaip nurodo Migracijos departamentas bei VSD - Rusijos Federacijos įmonėje ,,LukOil“, iš esmės neišnagrinėtas, nemotyvuotas, taigi, prieštarauja VAĮ nuostatoms, neatitinka viešojo administravimo išsamumo, objektyvumo principų. Dėl šių priežasčių jis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Nustačius, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą 1, neveikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, nesilaikė VAĮ 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, dėl ko remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu jo priimtas Sprendimą 1 naikintinas, atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo pakeitimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti įstatymo reikalavimus atitinkantį administracinį aktą (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Migracijos departamento priimtą Sprendimą 2, kuris priimtas Sprendimo 1 pagrindu ir kuriuo nuspręsta pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus). Teisėjų kolegija sprendžia, jog panaikinus Migracijos departamento priimtą Sprendimą 1, naikintinas ir Sprendimas 2, kadangi nebeliko pagrindo įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 5 metus.

Kiti pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, atsižvelgus į tai, kad skundžiami sprendimai yra naikintini ir klausimas perduodamas iš naujo nagrinėti, nėra reikšmingi, jie bus įvertinti priimant administracinį sprendimą naujai nustatytų aplinkybių kontekste.

III. Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Taigi, pareiškėja skundu prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226636 (Sprendimas1) ir 2024 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 24S226890 (Sprendimas2) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į tai, kad atsakovo Sprendimas1 ir Sprendimas2 naikintini, o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą, spręstina, kad pareiškėjos skundas tenkinamas visiškai.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Nors pareiškėja prašo priteisti iš Migracijos departamento visas jos šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, susijusių su teisinių paslaugų teikimu, nepateikė.

Prie skundo pateiktas žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis dokumentas. Žyminis mokestis vertintinas kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, todėl priteistinos pareiškėjai iš atsakovo (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėja turi teisę į 23 Eur išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos T. F. (T. F.) skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 24S226636, kuriuo atsisakyta T. F. (T. F.) pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Panaikinti Migracijos departamento 2024 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. 24S226890, kuriuo nuspręsta T. F. (T. F.) uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).

Įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos T. F. (T. F.) prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo.

Priteisti pareiškėjai T. F. (T. F.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 23 Eur (dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Audrius GrauželisRamūnas ŠarkaAsta Vailionė