Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui J. M., ieškovo atstovams advokatui V. Ž. ir advokato padėjėjui M. U.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. M. patikslintą ieškinį atsakovui K. M. dėl apsimestinio sandorio pasekmių taikymo ir hipotekos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys netenkintinas.

5. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1996 m. spalio 10 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis, ja ieškovas dovanojo atsakovui 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune. 2003 m. rugpjūčio 13 d. mirė ieškovo sutuoktinė ir atsakovo mama G. M. M.. 2004 m. liepos 21 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo duomenimis, be kito turto, G. M. M. paveldimą turtą sudarė 1/2 dalis žemės sklypo ir 1/4 dalis gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, ir 1/2 dalis žemės sklypo ir 1/2 dalis gyvenamojo namo, 1/2 dalis ūkinio pastato, 1/2 dalis šiltnamio, 1/2 dalis kiti inžinerinių statinių. 1/4 dalį palikėjos G. M. M. turto paveldėjo ieškovas, 3/4 dalis – atsakovas.

6. 2004 m. spalio 5 d. atsakovas išdavė ieškovui įgaliojimą atstovauti atsakovui ruošiant 3/8 dalių gyvenamojo namo, esančio, (duomenys neskelbtini), Palangoje, rekonstravimo projektą ir kt.

7. 2004 m. spalio 19 d. tarp šalių sudaryta sutartis, ja ieškovas dovanojo bendraturčiui atsakovui 5/8 dalis žemės sklypo ir 5/16 dalis gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune.

8. 2008 m. sausio 7 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti su gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, rekonstrukcija susijusius dokumentus, nurodydamas, kad siekia sudaryti šio turto dovanojimo sandorį, tačiau nėra inventorizuoti ir teisiškai įregistruoti rekonstrukcijos metu padaryti pakeitimai, todėl ieškovas šio sandorio sudaryti negali.

9. 2008 m. gruodžio 20 d. ieškovas kreipėsi su ieškiniu į Kauno apygardos teismą civilinėje byloje Nr. 2-795-153/2009, prašydamas pripažinti negaliojančia 2004 m. spalio 19 d. dovanojimo sutartį, nurodė, kad atsakovas jį apgavo, nes neįvykdė savo įsipareigojimo padovanoti jam savo paveldėtą dalį žemės sklypo ir dalį gyvenamojo namo Palangoje. 2009 m. kovo 26 d. ieškovas pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo. Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 27 d. nutartimi priėmė ieškovo pareiškimą dėl ieškinio atsisakymo ir nutraukė civilinę bylą Nr. 2-795-153/2009.

11. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 18 d. nutartimi paliko galioti Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2008 m. rugsėjo 19 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 20-1-0439-08 K. M.. 2009 m. gegužės 27 d. ieškovas Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui pateikė prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 20-1-0439-08 sūnui, kadangi pretenzijų jam neturi, sūnus atsiskaitė.

12. 2009 m. birželio 9 d. rekonstruotas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, pripažintas tinkamu naudotis.

13. 2009 m. birželio 12 d. atsakovas įgaliojo ieškovą atstovauti jam valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre įregistruojant rekonstruotų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje, inventorizaciją ir teisinę registraciją, kt.

14. 2009 m. birželio 16 d. tarp šalių sudaryta pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, ja atsakovas pardavė ieškovui 3/8 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, už 550 000 Lt. Pagal sutarties 3 punktą ieškovas sutarties sudarymo metu sumokėjo atsakovui 50 000 Lt ir įsipareigojo iki 2009 m. rugsėjo 30 d. sumokėti atsakovui 500 000 Lt (144 810 Eur). Sutartyje nurodyta, kad atsakovas taip pat perleidžia ieškovui nuosavybės teisę į 3/8 dalis kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje.

15. Ieškovas 2012 m. rugpjūčio 2 d. pateikė skundą dėl 2012 m. liepos 25 d. Kauno apskrities VPK nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą K. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl to, kad 2009 m. birželio 16 d. su K. M. sudarė pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį dėl 3/8 dalių gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagal kurią minėtas nekilnojamasis turtas parduodamas už 550 000,00 Lt, iš kurių 50 000,00 Lt buvo sumokėta sutarties sudarymo metu, o likusius J. M. įsipareigojo sumokėti iki 2009 m. rugsėjo 30 d. Ieškovas teigė, kad sutartis buvo neatlygintinė, K. M. apgaule šia sutartimi siekia iš jo įgyti 500 000,00 Lt, nes dėl nežinomų priežasčių vengia įvykdyti įsipareigojimą ir pranešti notarui, kad gavo iš ieškovo 500 000,00 Lt.

17. Kauno rajono 4-ojo notarų biuro notarės 2013 m. birželio 5 d. sprendimu nustatyta priverstinė hipoteka 3/8 dalims gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, pagal 2009 m. birželio 16 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį.

18. Kauno miesto 18-asis notarų biuras išdavė 2019 m. liepos 30 d. vykdomąjį įrašą Nr. 1-4693 dėl 144 810 Eur skolos, 323,44 Eur kitų išlaidų išieškojimo iš ieškovo J. M. kreditoriui K. M.. 2019 m. rugsėjo 26 d. patvarkymu Nr. S-19-74-22121 antstolė R. V. priėmė vykdyti Kauno miesto 18-ojo notarų biuro 2019 m. liepos 30 d. vykdomąjį įrašą Nr. 1-4693 dėl 144 810 Eur skolos, 332,12 Eur kitų išlaidų išieškojimo iš ieškovo J. M. kreditoriui K. M..

19. 2020 m. rugsėjo 29 d. ieškovo atstovas kreipėsi į Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notarą D. G., prašydamas pateikti 2019 m. liepos 30 d. vykdomąjį įrašą Nr. 1-4693 dėl skolos išieškojimo iš J. M. ir vykdomojo dokumento pagrindą patvirtinančius dokumentus. 2020 m. rugsėjo 29 d. ieškovo atstovas kreipėsi į antstolę R. V., prašydamas pateikti išieškotojo K. M. prašymą priimti dokumentą vykdyti ir 2019 m. liepos 30 d. vykdomąjį įrašą Nr. 1-4693.

Dėl ieškinio senaties

21. Būtinoji ir esminė sąlyga, be kurios nėra galimas pirmiau įvardytų teisinių padarinių atsiradimas, – ginčo šalies reikalavimas taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties taikymo aspektais ne mažiau svarbu nustatyti, koks konkretus terminas taikytinas atitinkamam materialiajam subjektiniam reikalavimui pareikšti (CK 1.125 straipsnis), be to, reikšmingas dėmesys turi būti skiriamas ieškinio senaties termino pradžios momentui nustatyti, nes nuo šio momento tinkamo nustatymo tiesiogiai priklauso tinkamas aptariamo materialiosios teisės instituto taikymas.

22. Nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties termino pradžią, yra įtvirtintos CK 1.127 straipsnyje. Šio straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią nustatomas ieškinio senaties termino pradžios momentas, antrojoje–penktojoje dalyse yra įtvirtintos specialiosios ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo taisyklės. Bendroji taisyklė yra ta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

23. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

24. Kasacinio teismo praktikoje CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektais taip pat pasisakyta, kad vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (žr. nutartį civilinėje byloje 3K-3-460-915/2015).

27. Nors ieškovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu įrodinėjo, kad apie savo galbūt pažeistas teises jis sužinojo, kai atsakovas pradėjo išieškojimo veiksmus 2019 m., tačiau ieškovo 2012 m. rugpjūčio 2 d. skunde dėl 2012 m. liepos 25 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėstomos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad net jeigu atsakovas buvo pažadėjęs ieškovui pagal ginčo 2009 m. birželio 16 d. sutartį notarui pranešti apie tai, kad gavo iš ieškovo 500 000,00 Lt, tai apie savo galbūt pažeistą teisę ieškovas sužinojo 2009 m. rugsėjo 30 d., kadangi atsakovas, suėjus šiai datai, kai ieškovas privalėjo atsakovui sumokėti 500 000,00 Lt už ginčo namo dalį, ir nepatvirtinęs notarui, kad pagal sutartį gavo iš ieškovo 500 000,00 Lt, įgijo teisę reikalauti iš ieškovo 500 000,00 Lt pagal 2009 m. birželio 16 d. sutartį. Ieškovo argumentas dėl pasitikėjimo atsakovu kaip sūnumi atmestinas, nes nevienkartiniai ieškovo kreipimaisi tiek į teismą, tiek į ikiteisminio tyrimo institucijas leidžia daryti priešingą išvadą – ieškovas aktyviai naudojosi savo teise ginti galbūt pažeistas savo teises santykiuose su sūnumi ir priešingai nei teigia ieškovas, savo sūnumi nepasitikėjo. Todėl, suėjus terminui sumokėti likusią dalį pinigų už įsigytą ginčo nekilnojamąjį turtą (2009 m. rugsėjo 30 d.), o atsakovui nepatvirtinus notarui apie gautas iš ieškovo pinigines lėšas (500 000,00 Lt), ieškovas turėjo ir privalėjo suprasti, kad jo teisės, kaip teigia ieškovas, yra pažeistos. Dėl šios priežasties ieškinio senaties eiga prasidėjo 2009 m. rugsėjo 30 d.

28. Ieškovas į teismą kreipėsi 2021 m. vasario 8 d. praleidęs ieškinio senaties terminą daugiau nei vienerius metus. Net ir vertinant, kad ieškovas į teismą kreipėsi 2020 m. gruodžio 2 d. (ieškinys pateiktas Plungės apylinkės teismui), ieškinio senaties terminas yra praleistas daugiau nei vienerius metus. Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, o ieškovui neprašant jo atnaujinti yra pagrindas ieškinį atmesti.

Dėl apsimestinio sandorio

29. Nors ieškovo reikalavimas atmestinas dėl praleisto ieškinio senaties termino, tačiau tikslinga įvertinti ieškovo reikalavimų pagrįstumą.

30. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 31 punktą). Apsimestinio sandorio, kuris sutarčių teisės doktrinoje priskiriamas prie vadinamųjų simuliacinių sandorių, atveju gali būti tik sudaromas netikras vaizdas (simuliuojama) dėl sandorio rūšies, pagrindo, objekto ar šalių tapatybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-2-684/2021 29 punktą).

32. Taigi, santykis tarp apsimestinio sandorio kaip sandorio negaliojimo pagrindo ir sutarčių aiškinimo taisyklių yra toks, kad remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis yra įrodinėjama ir nustatoma, ar yra pagrindas sandorį pripažinti apsimestiniu. Kai nustatoma, kad sandoris yra apsimestinis, šis sandoris pripažįstamas negaliojančiu (niekiniu), nes jame išreikšta sandorio dalyvių valia neatitinka jų tikrųjų ketinimų ir siekiamų tikslų, o taikomas pridengiamasis sandoris, jei pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymų reikalavimus. Tai reiškia, kad, siekiant taikyti apsimestinio sandorio sukeliamas teisines pasekmes – taikyti pridengiamąjį sandorį, visų pirma reikia konstatuoti apsimestinio sandorio sudarymo faktą ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Nekonstatavus tokio fakto, nėra ir pagrindo taikyti pridengiamąjį sandorį.

33. Atsižvelgiant į tai, kad apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris, apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiamai tikrieji ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių, šalių siekiamo sandorio tikslas parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Siekiant įrodyti, kad sandoris apsimestinis, reikia įrodyti tokio sandorio motyvus, t. y. pagrįsti sandorio tikslą, ko realiai buvo siekiama sudarant apsimestinį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 23, 24 punktai).

34. Sutarties laisvės principas yra vienas svarbiausių civilinės teisės principų, jis įtvirtintas CK 1.2 straipsnyje ir detalizuotas CK 6.156 straipsnyje. Šis principas suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio ir formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė.

35. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-434-695/2018 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tai reiškia, kad sutarties šalys yra laisvos nuspręsti ir dėl sutarčių struktūros, t. y. sudaryti vieną kompleksinę sutartį ar kelias sutartis, sudaryti sutartį su viena šalimi, kuri pasitelkia kitas šalis ir prisiima atitinkamą atsakomybę, ar vis dėlto sudaryti sutartis su atskiromis šalimis. Šalys ikisutartiniuose santykiuose gali svarstyti įvairius sutarties sudarymo variantus, tačiau galutinai apsispręsti sudaryti sutartį atitinkamu būdu, t. y. nuspręsti būti įsipareigojusiomis jų pasirinktu būdu ir atitinkamai įforminti šiuos įsipareigojimus. Toks šalių elgesys pats savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad tokioje situacijoje egzistuoja šalių valios trūkumas (yda).

36. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą; 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018 45 punktą; 2021 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021 65 punktą).

37. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose, taip pat duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, taip pat ir liudytojų parodymais įrodinėjo, kad 2009 m. birželio 16 d. šalių tikroji valia buvo sudaryti dovanojimo sutartį, tokiu būdu įgyvendinant šalių susitarimą dėl paveldėto turto pasidalijimo, tačiau sūnus, anot ieškovo, jį apgavo, įkalbėjęs pasirašyti pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškovo pareikštus reikalavimus, teigia, kad jokio susitarimo dėl paveldėto turto pasidalijimo nebuvo.

38. Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovui šioje byloje yra kilusi pareiga įrodyti, kad šalių tikslas 2009 m. birželio 16 d. buvo sudaryti dovanojimo sutartį, taip pat ir tai, kad jis buvo apgautas atsakovo 2009 m. birželio 16 d. sudarydamas pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį. Ieškovas šios pareigos neįvykdė – neįrodė, kad šalys buvo susitarusios sudaryti ginčo turto dovanojimo sutartį, neįrodė ir atsakovo apgaulės. Tokią išvadą teismas daro iš to, kad pats ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, kad santykiai su atsakovu pablogėjo po atsakovo mamos (ieškovo pirmosios žmonos) mirties. Atsakovas, kaip byloje įrodinėja ieškovas, nevykdė savo pažado jam padovanoti savo dalis žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių Palangoje, nors, kaip teigia ieškovas, jis savo pažadą padovanoti savo dalis žemės sklypo ir gyvenamojo namo Kaune atsakovui įgyvendino dar 2004 m. spalio 19 d. Ieškovas teismo posėdžio metu pripažino, kad mirusios pirmosios jo žmonos sesuo buvo davusi lėšų namo Kaune trečiajam aukštui įrengti, ir nepaneigė atsakovo argumentų, kad jam nekilnojamojo turto dalys Kaune buvo padovanotos 2004 m. spalio 19 d., nes ten liko gyventi mirusios mamos sesuo (CPK 178 straipsnis). Konfliktiškus šalių santykius patvirtina ir nevienkartiniai ieškovo teikti procesiniai dokumentai tiek teismui, tiek ikiteisminio tyrimo institucijoms (nutarties 9, 11, 15 punktai), kuriais būdavo inicijuojamos bylos (tyrimai) prieš sūnų K. M.. Konfliktiški šalių santykiai ir, kaip teigia ieškovas, atsakovo vengimas įgyvendinti jų susitarimą padovanoti jam savo dalis nekilnojamojo turto, esančio Palangoje, nebuvo pagrindas ieškovui, anot jo, pasitikėti atsakovu, tikėti jo įkalbinėjimu 2009 m. birželio 16 d. sudaryti ne dovanojimo, o pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartį dėl atsakovo paveldėto nekilnojamojo turto dalies, priešingai, ieškovas kaip išsilavinęs, objektyviai apdairus ir rūpestingas asmuo, turintis didelę gyvenimo patirtį, turėjo nesudaryti tokio sandorio. Be to, nors ieškovas teismo posėdžio metu neigė, kad už ginčo turtą sumokėjo atsakovui 50 000 Lt notarinės sutarties sudarymo metu, tačiau nenuginčijo notarinės sutarties 3 punkto nuostatos dėl parduodamo turto kainos (550 000 Lt), 50 000,00 Lt sumokėjimo pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties sudarymo metu atsakovui ir įsipareigojimo sumokėti likusią dalį, tai yra 500 000 Lt, iki 2009 m. rugsėjo 30 d., taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl buvo įrašyta būtent tokia suma į ginčo sutartį, jeigu pinigai iš viso nebuvo mokami, negalėjo objektyviai paaiškinti ir to, kodėl buvo sudarytas būtent toks ginčo sandoris, o ne pirkimo–pardavimo sutartis, po kurios sudarymo (tikint ieškovo paaiškinimu, kad atsakovui reikėjo parodyti nuosavų lėšų turėjimą bankui) atsakovas būtų patvirtinęs visų pinigų už ginčo nekilnojamąjį turtą gavimą (550 000 Lt) ir tokiu būdu objektyviai būtų galėjęs patvirtinti didesnių nuosavų lėšų turėjimo faktą (CPK 178, 185 straipsniai).

39. Atsižvelgiant į virš išdėstytus argumentus, vadovaujantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė, kad 2009 m. birželio 16 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, notarinio registro Nr. 2-5053, yra apsimestinis sandoris (CPK 185 straipsnis).

Dėl priverstinės hipotekos panaikinimo

40. Ieškovas, pripažinus 2009 m. birželio 16 d. sutartį dovanojimo sutartimi, prašo panaikinti priverstinę hipoteką, nes ieškovas atsakovui nėra skolingas.

41. Pagal CK 4.170 straipsnio 1 dalį hipoteka yra daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui. Pagal minėto straipsnio 3 dalį hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius. Taigi, hipoteka suteikia kreditoriui privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu siekiant priverstinio skolos išieškojimo. CK 4.175 straipsnio 1 dalies norma išskiria sutartinę ir priverstinę hipoteką. Kadangi priverstinė hipoteka nustatoma prieš daikto savininko valią, t. y. nesant jo valios įkeisti jam priklausantį daiktą, tai priverstinė hipoteka gali atsirasti tik įstatymo nustatytais atvejais ir tik esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, t. y. įstatymo, teismo sprendimo ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimo pagrindu: 1) valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių bei valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti; 2) reikalavimams, susijusiems su statinių statybomis ar rekonstrukcija, užtikrinti; 3) pagal teismo sprendimą patenkintiems turtiniams reikalavimams užtikrinti; 4) kitais kodekso numatytais atvejais (CK 4.175 str. 2 d.) (redakcija, galiojusi iki 2012 m. liepos 1 d.).

42. Vadovaujantis CK 6.414 straipsnio 2 dalimi, kai nuosavybės teisė pereina pirkėjui nuo daikto perdavimo, nuo to momento, kai daiktai perduodami pirkėjui, iki visiško sumokėjimo laikoma, kad šie daiktai įkeisti pardavėjui užtikrinant pirkėjo prievoles pagal sudarytą sutartį (priverstinis įkeitimas (hipoteka), jeigu sutartis nenumato ko kita. Kaip nustatyta byloje, ginčo nekilnojamąjį turtą ieškovas iš atsakovo įsigijo išsimokėtinai remiantis 2009 m. birželio 16 d. sudaryta pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi, notarinio registro Nr. 2-5053. Taigi, nuo sutarties sudarymo momento atsakovui atsirado teisė į priverstinę hipoteką nurodyto įstatymo pagrindu. Atmetus ieškovo reikalavimą dėl 2009 m. birželio 16 d. pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, tai yra dovanojimo sutartimi, reikalavimas dėl priverstinės hipotekos panaikinimo netenkintinas.

43. Dėl kitų šalių argumentų teismas nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Dėl bylos procesinės baigties

44. Remdamasis šiame sprendime išdėstytais argumentais teismas konstatuoja, kad ieškovas neįrodė, kad 2009 m. birželio 16 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartis, notarinio registro Nr. 2-5053, buvo apsimestinis sandoris, nepripažinus šios sutarties apsimestine, reikalavimas dėl priverstinės hipotekos panaikinimo netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis).

46. Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.