Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės viešosios įstaigos Respublikinės Klaipėdos ligoninės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos Respublikinės Klaipėdos ligoninės ieškinį atsakovei I. G. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme (darbo ginčų komisijai priėmus 2022 m. sausio 31 d. sprendimą darbo byloje APS-109-511/2022), tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvoje veikiantis per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą, ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė pripažinti I. G. reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio (toliau – VDU) už papildomiems COVID-19 (koronaviruso infekcijos) tyrimams atlikti sugaištą laiką ne darbo metu kaip nepagrįstą ir neteisėtą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.1. Atsakovė ginčui aktualiu 2020 m. lapkričio 14 d.–2021 m. kovo 23 d. laikotarpiu ligoninėje ėjo (duomenys neskelbtini) skyriaus bendrosios praktikos slaugytojo, kurio darbas neabejotinai yra susijęs su tiesioginiu pacientų aptarnavimu, pareigas 0,5 etato krūviu. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas. Atsižvelgiant į tai, siekiant suvaldyti COVID-19 ligos epidemiologinę situaciją ir užkirsti kelią infekcijos plitimui, darbdaviams kilo pareiga organizuoti darbuotojų papildomus profilaktinius tyrimus. Nurodė, kad ligoninės direktoriaus 2020 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. (1.6)-Į-235 „Dėl papildomų infekcijų kontrolės priemonių užtikrinimo viešojoje įstaigoje (toliau – VšĮ) Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje valstybės lygio ekstremalios situacijos metu“ 1.8 papunkčiu buvo įtvirtinta darbuotojų planinius tyrimus dėl SARS-CoV-2 viruso nustatymo atlikti ne rečiau kaip 1 kartą per 14 dienų, visų skyriaus darbuotojų testavimas negali užtrukti ilgiau nei 2 dienas. Neatlikus paskirto testo dirbti neleidžiama.

2.2. Apie paskirto tyrimo datą ir laiką darbuotojai informuojami trumposiomis žinutėmis į mobilųjį telefoną bei automatiškai sistemos ESIS išsiunčiamais pranešimais. Pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią praktiką darbuotojai, negalintys ir (ar) nesutinkantys tyrimui dėl COVID‑19 ligos nustatymo į ligoninę atvykti siūlomu laiku, turi teisę derinti tyrimo atlikimo datą ir laiką arba tyrimą atlikti jų pačių pasiriktoje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje arba mobiliajame punkte jiems priimtinu laiku, nepažeidžiant nustatyto testavimosi periodiškumo.

2.3. Užtikrinti ir organizuoti tyrimus taip, kad I. G. tyrimai būtų atlikti tik jos darbo metu, buvo praktiškai neįmanoma, nes ji dirbo ne visą darbo laiką (1–2 dienas per savaitę), o padarius testą atsakymo reikėdavo ilgai laukti. Pažymėjo, kad periodiniai sveikatos tikrinimai apmokami iš valstybės biudžeto lėšų, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – Ligų kontrolės įstatymas) 18 straipsnio 7 dalyje. Teigia, kad asmenų atvykimo ir grįžimo po testo atlikimo išlaidų apmokėjimo jokie teisės aktai nenumatė, todėl mano, kad atsakovė nepagrįstai reikalauja iš buvusio darbdavio apmokėti šias išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė Lietuvos Respublikai iš VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės 710 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

4.1. Nurodė, kad susipažinus su darbo grafikais, kuriuose nurodytos konkrečios I. G. darbo valandos tomis dienomis, sulyginus juos su ligoninės laboratorinių tyrimų rezultatais, kuriuose matyti tyrimų jai paėmimo data ir laikas, matyti ne tik tai, kad tie tyrimai atlikti dažniau, nei nurodyta (kas 14 dienų), ypač 2020 m. gruodžio mėn., bet ir dienomis šalia atsakovės darbo dienos (pvz., tyrimas atliktas 2020 m. lapkričio 13 d. ryte 9.46 val. (paskutinę atsakovės atostogų dieną), o dirbti ji turėjo 2020 m. lapkričio 14 d. ryte nuo 7.45 val. iki kitos dienos 7.45 val.), tyrimas atliktas 2020 m. gruodžio 4 d. 10.00 val., o dirbo ji 2020 m. gruodžio 5 d. nuo 20.00 val. iki kitos dienos 7.45 val., tyrimas atliktas 2020 m. gruodžio 14 d. 10.39 val., o dirbo ji 2020 m. gruodžio 13 d. nuo 7.45 val. iki 18.30 val., tyrimas atliktas 2020 gruodžio 22 d. 11.31 val., o dirbo ji 2020 m. gruodžio 23 d. nuo 20.00 val. iki 2020 m. gruodžio 24 d. 7.45 val. ir 2020 m. gruodžio 25 d. nuo 7.45 val. iki 19.00 val. (per Šv. Kūčias ir Šv. Kalėdas), 2020 m. gruodžio 31 d. 10.35 val., o dirbo ji 2020 m. gruodžio 30 d. nuo 7.45 val. iki 19.00 val., tyrimas atliktas 2021 m. vasario 26 d. 14.18 val., o dirbti ji turėjo 2021 m. vasario 27 d. nuo 7.45 val. iki kitos dienos 7.45 val.).

4.2. Pažymėjo, jog tai, kad buvo galimybė tyrimus atlikti darbo metu, kad atsakovei nereikėtų gadinti savo poilsio dienų ir gaišti savo poilsio laiko, ir tai, kad tyrimų paėmimas nebuvo ribojamas konkrečiomis valandomis, rodo ir kita VDI medžiaga ir pačios atsakovės paaiškinimai (pvz., 2020 m. lapkričio 28 d. atsakovė dirbo nuo 19.00 val. iki kitos dienos 7.45 val., o tyrimas jai paimtas tą dieną darbo metu 20.47 val., tyrimas paimtas 2021 m. sausio 18 d. 9.20 val., o dirbti ji turėjo 2021 m. sausio 18 d. nuo 7.45 val. iki 19.00 val.). Mano, kad ligoninė nesiėmė maksimalių pastangų tokius tyrimus imti iš atsakovės jos darbo laiku.

4.3. Nurodė, kad įvertinus tiek DK, tiek Ligų kontrolės įstatymo, tiek Darbuotojų saugos įstatymo nuostatas, tiek Operacijų vadovo sprendimą bei minėto Vyriausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarimo Nr. 544 nuostatas, remiantis kuriais sveikatos priežiūros įstaigai (ligoninei), kaip darbdavei, buvo nustatyta pareiga atlikti ir organizuoti profilaktinius tyrimus dėl COVID-19 ligos asmens sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojams (atliekant PGR tyrimą ar antigeno testą) ir kuriuos vykdydamas ligoninės direktorius 2020 m. spalio 28 d. įsakymu įtvirtino darbuotojų planinius tyrimus dėl SARS-CoV-2 viruso tam tikru periodiškumu, pripažintina, kad tai buvo privalomi periodiniai atitinkamų šios įstaigos darbuotojų patikrinimai, vykdyti tos sveikatos priežiūros įstaigos nurodytu dažnumu, o ne kažkokie papildomi tikrinimai. Teismas sutiko su atsakovės atstovės teiginiais, kad dėl to, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbta ekstremalioji situacija ir karantinas nenustojo galioti, nebuvo atšauktos nei minėtų teisės aktų nuostatos dėl darbuotojų teisės į poilsį, į sveiką ir saugią darbo aplinką, į mokėjimą už sveikatos tikrinimams sugaištą laiką, nei darbdavio pareiga užtikrinti darbuotojams tiek poilsio laiką, tiek sveikas ir saugias darbo sąlygas, mokėti už darbui atlikti reikalingus tyrimus. Laikė, kad minėtos DK, Ligų kontrolės įstatymo ir Darbuotojų saugos įstatymo nuostatos numatė, kad už tokiems tyrimams sugaištą laiką turėjo būti mokamas darbuotojų VDU.

4.4. Pažymėjo, kad darbdavys privalėjo organizuoti darbą taip, kad privalomi sveikatos patikrinimai būtų atliekami darbuotojų darbo laiku, o to neužtikrinęs ir reikalaudamas, kad darbuotojai atvyktų į darbovietę ar kitą jo nurodytą mėginių ėmimo vietą tyrimų už laiką, kurio metu darbuotojas tikrinosi sveikatą, darbdavys už objektyviai tokiam tyrimui darbuotojo sugaištą poilsio laiką privalėjo sumokėti darbuotojui jo VDU. Be to, teismas sutiko, kad objektyviai tokiam tyrimui darbuotojų sugaištu laiku galima laikyti jų vykimo iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir grįžimą iš tyrimo atlikimo (medicininio patikrinimo) vietos atgal į tą pačią gyvenamą vietą laiką, už kurį reikėjo sumokėti darbuotojui VDU.

4.5. Nurodė, kad darbo ginčų komisijos teiktame prašyme I. G. teigė, kad jos sugaištas laikas atvykti tyrimo ir grįžti buvo 3 val., į jį buvo įskaičiuotas jos važiavimas nuo namų iki darbo visuomeniniu transportu, įskaitant laiką nueiti iki autobusų stotelės ir atgal bei autobuso laukimo laiką. Civilinės bylos nagrinėjimu metu atsakovė ir jos atstovė sutiko su darbo ginčų komisijos sprendime nurodyta aplinkybe, kad vienam tyrimui atlikti skaičiuotina 1 val. 30 min., atsižvelgdamas į atstumą nuo atsakovės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), iki ligoninės ((duomenys neskelbtini)), kuriam viešuoju transportu ((duomenys neskelbtini)) įveikti būtų sugaištama 33 min., pažymėjo, kad, pridėjus dar 12 min. ėjimui iki stotelės, 45 min. trukmė nuvykti ir 45 min. parvykti, iš viso 1 val. 30 min., yra pakankamai objektyvi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atsakovei dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme tenkinti visa apimtimi. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6.1. Nurodė, kad kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų, kurių darbas susijęs su tiesioginiu pacientų aptarnavimu, atlikti tyrimai dėl COVID-19 ligos nustatymo laikytini periodiniais, o ne papildomais sveikatos patikrinimais. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 1145 patvirtinto Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamomis ligomis, sąrašo 2.3 papunkčiu sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų darbas, susijęs su tiesioginiu pacientų aptarnavimu, yra įtrauktas į darbus ir veiklos sritis, kuriose leidžiama dirbti tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis. Šių darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarka reglamentuota tuo pačiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (2002- 07-16 Nr. 1145) patvirtinta Darbuotojų, kuriems leidžiama dirbti tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sveikatos tikrinimosi tvarka (toliau – ir Tikrinimosi tvarka). Būtent šioje Tikrinimosi tvarkoje aiškiai ir nedviprasmiškai išskiriamos 3 (trys) darbuotojų sveikatos patikrinimų rūšys: išankstiniai sveikatos patikrinimai, t. y. sveikatos patikrinimai atliekami prieš darbuotojui pradedant dirbti (2 punktas), periodiniai sveikatos patikrinimai, t. y. sveikatos patikrinimai atliekami kasmet (2 punktas), ir papildomi sveikatos patikrinimai, t. y. sveikatos patikrinimai atliekami esant užkrečiamųjų ligų protrūkiui ir epidemijai (3 punktas). Mano, kad tyrimai dėl COVID-19 ligos nustatymo laikytini ne periodiniais, o būtent papildomais sveikatos patikrinimais, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2002 m. liepos 16 Nr. 1145 patvirtintos Darbuotoju, kuriems leidžiama dirbti tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sveikatos tikrinimosi tvarkos 3 punkte.

6.2. Nurodė, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu (2020 m. lapkričio 14 d.–2021 m. kovo 23 d.) galiojusią Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 6 dalies redakciją išlaidas už išankstinius sveikatos patikrinimus apmoka patys darbuotojai, išlaidas už periodinius sveikatos patikrinimus ir jiems sugaištą laiką apmoka darbdavys, o išlaidų už papildomus sveikatos patikrinimus ir jiems sugaištą laiką apmokėjimas nenumatytas. Mano, kad būtent už sveikatos patikrinimus, esant užkrečiamųjų ligų protrūkiui ir epidemijai, ir jiems sugaištą laiką apmokėjimas darbuotojui nenumatytas. Tai reiškia, kad išlaidų už tyrimus dėl COVID-19 ligos nustatymo ir jiems sugaišto laiko apmokėjimo pareiga darbdaviui nėra numatyta jokiais teisės aktais, todėl padarė išvadą, kad nėra jokio teisinio pagrindo tokią pareigą nustatyti.

6.3. Atkreipė dėmesį į tai, jog mokėjimo už poilsio metu sugaištą laiką kelionei į (iš) gydymo įstaigą (-os), norint atlikti papildomą sveikatos patikrinimą (t. y. sveikatos patikrinimą, esant užkrečiamųjų ligų protrūkiui ir epidemijai), Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nereglamentuoja. Nurodė, kad, vadovaujantis DK 111 straipsniu, net darbuotojo kelionė iš namų į darbovietę nėra įtraukiama į darbo laiką. Pažymėjo, kad darbo laikas ir ne darbo laikas yra du skirtingi teisiniai institutai. Tai yra, apskritai net periodiniam sveikatos patikrinimui būtent ne darbo laiku darbuotojo sugaišto laiko apmokėjimas nėra numatytas. Teigia, kad yra numatytas būtent darbo laiko, kurio metu darbuotojas atlieka periodinį sveikatos patikrinimą, apmokėjimas. Įstatymo leidėjas darbdaviui yra numatęs pareigą sudaryti sąlygas darbuotojui periodinį sveikatos patikrinimą atlikti darbo metu (Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tačiau mano, kad visiškai realu, jog gali susiklostyti situacija, kai pačiam darbuotojui periodinį sveikatos patikrinimą patogiau atlikti ne darbo laiku. Mano, kad tokiu atveju ne darbo laikas, kurio metu darbuotojas atlieka periodinį sveikatos patikrinimą, vidutiniu darbo užmokesčiu neapmokamas.

6.4. Pažymėjo, kad darbuotojo laikas, sugaištas kelionei į (iš) gydymo įstaigą (-os), siekiant atlikti tyrimus dėl COVID-19 ligos nustatymo, nėra apmokamas. Mano, kad šias aplinkybes neginčytinai patvirtina ir civilinėje byloje esantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamento 2022 m. vasario 24 d. raštas Nr. 10-988 dėl išaiškinimo pateikimo. Jame aiškiai ir konkrečiai nurodoma, kad „sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, privalantiems atlikti profilaktinius tyrimus dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) už sveikatos patikrinimams sugaištą laiką ne darbo metu apmokėti nėra teisinio pagrindo“.

6.5. Pažymi, kad turi būti nustatytas toks teisinis reglamentavimas, jog teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, o teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami. Teigia, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios. Mano, kad šiuo atveju niekada nebuvo ir nėra patvirtintos jokios tvarkos, numatančios, kokiu būdu / kokiais kriterijais vadovaudamasis darbdavys turėtų apskaičiuoti kelionei į tyrimo atlikimo vietą ir iš šios vietos konkretaus darbuotojo sugaištą laiką.

6.6. Teigia, jog dėl valstybės mastu įtvirtintų privalomai vykdytinų nurodymų, taip pat COVID‑19 ligos specifikos, jos inkubacinio periodo, ieškovė, kaip darbdavys, neturėjo jokios objektyvios galimybės, nepažeisdama Operacijų vadovo sprendimu nustatytos tvarkos, užtikrinti, kad darbuotojams tyrimai dėl COVID-19 ligos nustatymo būtų atliekami išimtinai tik jų darbo laiku (tai, ieškovės nuomone, tik patvirtina situacijos išskirtinumą, dėl ko jai negali būti taikomas įprastas teisinis reguliavimas). Taip pat teigia, kad to užtikrinti galimybės nebuvo ir dėl paties tyrimo atlikimo tikslo, t. y. užtikrinimo, kad sveikatos priežiūros įstaigoje dirbtų tik atitinkamu periodiškumu tyrimą dėl COVID-19 ligos nustatymo atlikę ir neigiamą tyrimo rezultatą turintys darbuotojai.

6.7. Nurodė, kad nei teisės aktų, nei logine bei faktine prasme visiškai nesuvokiama pirmosios instancijos teismo pozicija, kad neva ieškovė, kaip darbdavys, turėtų pateikti įrodymus, iš kur ir kur vyko atsakovė, t. y. darbuotoja. Mano, jog objektyviai suprantama, kad darbdavys net teoriškai negali žinoti, iš kur ir kur vyksta darbuotojas laisvu nuo darbo metu, tuo labiau turėti / pateikti apie tai įrodymų. Vien jau tokios informacijos turėjimas keltų pagrįstų abejonių dėl darbdavio veiksmų teisėtumo, renkant duomenis apie darbuotojų judėjimą laisvu nuo darbo metu. Kita vertus, mano, kad toks pirmosios instancijos vertinimas aiškiai patvirtina priimto sprendimo neteisėtumą ir šališkumą ieškovės atžvilgiu. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė į civilinę bylą nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, patvirtinančių kelionei į (iš) ligoninę (-ės), siekiant atlikti tyrimus dėl COVID-19 ligos nustatymo, sugaištą laiką.

6.8. Nurodė, kad nagrinėjamame kontekste negalima nepažymėti, jog civilinės bylos nagrinėjimo metu aplinkybė dėl atsakovės nepasiskiepijimo COVID-19 ligos vakcina buvo paminėta ne teigiant, kad atsakovė turėjo pareigą skiepytis COVID-19 ligos vakcina ir tokios pareigos neįvykdė (teigia, kad yra visuotinai žinoma ir suprantama, kad pareigos skiepytis COVID-19 ligos vakcina nėra ir nebuvo), tačiau siekiant atskleisti atsakovės, kaip darbuotojos, elgesį bei valstybės poziciją ir logiką užkrečiamųjų ligų protrūkio ir epidemijos kontekste.

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8.1. Teigia, kad išvardyti atsiliepime apelianto surašytus 39 ieškinio atmetimo motyvus nėra prasmės, nes visi tie motyvai buvo detaliai išnagrinėti ir paneigti nagrinėjant šią civilinę bylą pirmosios instancijos teisme. Mano, kad būtent to objektyvaus išsiaiškinimo rezultatas ir yra objektyvus, pagrįstas ir teisingas teismo sprendimas.

8.2. Nurodė, kad studijuojant apelianto (ieškovo) apeliacinį skundą susidaro įspūdis, kad nuo 2020 m. liepos 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d., Lietuvoje paskelbus karantiną – įvedus specialų režimą, ekstremaliosios situacijos operacijų vadovui buvo suteiktos kažkokios neribotos teisės ir lyg tuo laikotarpiu buvo sustabdytas visų Lietuvos įstatymų galiojimas – įvestas moratoriumas. Atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas nenurodo nė vieno ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo įsakymo, kuriuo jis būtų sustabdęs kokio nors Lietuvos įstatymo galiojimą. Mano, kad apeliaciniame skunde nėra nė vieno konkretaus bei detalaus teismo sprendimo motyvus paneigiančio argumento remiantis konkrečia teisės norma, iš kurios turinio būtų aiškiai matyti, kad teismo sprendime nurodytas koks nors teiginys yra nepagrįstas ir (arba) neteisingas.

8.3. Pažymi, kad apeliantė (ieškovė) nemato jokio skirtumo, kai karantino laikotarpiu Lietuvos Vyriausybės buvo priimami sprendimai dėl gydymo įstaigų darbuotojų privalomų sveikatos patikrinimų (testavimosi, skiepijimosi nuo COVID-19 ligos) ir Lietuvos gyventojų, kuriems negalėjo būti taikomos gydymo įstaigų darbuotojams nustatytos garantijos dėl tuo laikotarpiu privalomų tų pačių sveikatos patikrinimų. Mano, kad apeliantė, klaidingai spręsdama apie savo teisę darbuotojams duoti neteisėtus privalomus nurodymus (savo poilsio laiku atlikti privalomus darbe sveikatos patikrinimus), daro neteisingas išvadas, kad ir už tą sugaištą – prarastą poilsio laiką nereikia darbuotojui mokėti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės bei atsakovės atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliantė bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

11. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės reikalavimas pripažinti I. G. reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už papildomiems COVID-19 (koronaviruso infekcijos) tyrimams atlikti sugaištą laiką ne darbo metu kaip nepagrįstą ir neteisėtą, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad atsakovė darbo sutarties Nr. 179, sudarytos 1972 m. sausio 28 d., pagrindu ginčui aktualiu 2020 m. lapkričio 14 d.–2021 m. kovo 23 d. laikotarpiu ligoninėje, t. y. sveikatos priežiūros įstaigoje, ėjo (duomenys neskelbtini) skyriaus bendrosios praktikos slaugytojo pareigas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 atsižvelgiant į nepalankią epideminę COVID-19 ligos situaciją nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo paskelbtas karantinas, nustatyti tam tikri nutarime nurodyti asmenų judėjimo per sieną ir viduje ribojimai, taip pat tam tikri apribojimai organizuojant darbą ir ūkinę veiklą valstybės ir savivaldybės įstaigose, jų valdomose įmonėse, taip pat įvesti tam tikri apribojimai prekybos ir paslaugų teikimo vietose, sveikatos, švietimo, viešo maitinimo ir kitose įstaigose.

13. Taip pat nustatyta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo aktualios nagrinėjamam laikotarpiui redakcijos 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu „Dėl tikslinių ir profilaktinių tyrimų dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) organizavimo“ (toliau – Operacijų vadovo sprendimas), sveikatos priežiūros įstaigai, kaip darbdaviui, nustatyta pareiga atlikti ir organizuoti profilaktinius tyrimus asmens sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojams (atliekant PGR tyrimą ar antigeno testą). Vykdant Operacijų vadovo sprendimą, Ligoninės direktoriaus 2020 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. (1.6)-Į-235 „Dėl papildomų infekcijų kontrolės priemonių užtikrinimo VšĮ Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje valstybės lygio ekstremalios situacijos metu“ 1.8 papunkčiu buvo įtvirtinta darbuotojų planinius tyrimus dėl SARS-CoV-2 viruso nustatymo atlikti ne rečiau kaip 1 (vieną) kartą per 14 (keturiolika) dienų, skyriaus visų darbuotojų testavimas negali užtrukti ilgiau nei 2 dienas. Esant nepalankiai epidemiologinei situacijai, infekcijų kontrolės specialistų nurodymu testavimas atliekamas neatidėliotinai. Neatlikus paskirto testo dirbti neleidžiama. Ligoninėje buvo nusistovėjusi tvarka, kad apie paskirto tyrimo datą ir laiką darbuotojai informuojami trumposiomis žinutėmis į mobilųjį telefoną bei automatiškai sistemos ESIS išsiunčiamais pranešimais.

14. Apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų, kurių darbas susijęs su tiesioginiu pacientų aptarnavimu, atlikti tyrimai dėl COVID-19 ligos nustatymo laikytini periodiniais, o ne papildomais sveikatos patikrinimais. Tai reiškia, jog apeliantė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu ginčo kvalifikavimu. Teisėjų kolegija atmeta šiuos skundo argumentus kaip nepagrįstus. CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nurodytas proceso normas, yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Įstatymą, taikomą byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-219/2016, 20 punktas). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą).

15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 1145 patvirtintų Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamomis ligomis 2.3 papunkčiu sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų darbas, susijęs su tiesioginiu pacientų aptarnavimu, yra įtrauktas į darbus ir veiklos sritis, kuriose leidžiama dirbti tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis. Šių darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarka reglamentuota tuo pačiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 1145 patvirtinta Darbuotojų, kuriems leidžiama dirbti tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sveikatos tikrinimosi tvarka (toliau – Tikrinimosi tvarka, Tvarka).

16. Nurodyta Tikrinimosi tvarka reglamentuoja darbuotojų, kuriems leidžiama dirbti tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sveikatos tikrinimo vietą, dokumentų įforminimą ir kontrolę. Šios Tvarkos 2 punkte yra numatyta, kad Darbuotojai, nurodyti darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąraše (toliau – Sąrašas), privalo prieš pradėdami dirbti ir vėliau kasmet pasitikrinti sveikatą, ar neserga tuberkulioze; o pasitikrinti, ar neserga kitomis užkrečiamosiomis ligomis – esant epidemiologinei būtinybei. Byloje nėra ginčo, kad aktualiu laikotarpiu šalyje epidemiologinė padėtis dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) buvo itin prasta, tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo priimti teisės aktai, todėl laikytina, kad esant epidemiologinei būtinybei sveikatos priežiūros darbuotojai privalėjo periodiškai tikrintis dėl SARS-CoV-2 viruso nustatymo.

17. Šiuo atveju taip pat svarbu akcentuoti, kad būtent vykdant Operacijų vadovo sprendimą sveikatos priežiūros įstaigai, kaip darbdaviui, nustatyta pareiga atlikti ir organizuoti profilaktinius tyrimus asmens sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojams (atliekant PGR tyrimą ar antigeno testą) ir tuo pagrindu ligoninės direktoriaus 2020 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. (1.6)-Į-235 „Dėl papildomų infekcijų kontrolės priemonių užtikrinimo VšĮ Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje valstybės lygio ekstremalios situacijos metu“ 1.8 papunkčiu buvo įtvirtinta darbuotojų planinius tyrimus dėl SARS-CoV-2 viruso nustatymo atlikti ne rečiau kaip 1 (vieną) kartą per 14 (keturiolika) dienų. Tai reiškia, jog minėtų teisės aktų pagrindu sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, kurių darbas susijęs su tiesioginiu pacientų aptarnavimu, buvo nustatytas įpareigojimas periodiškai, ne rečiau kaip kartą per 14 dienų pasitikrinti, ar nėra užsikrėtę koronavirusine infekcija.

18. Kaip teisingai apeliaciniu skundu nurodė apeliantė, susiklosčius tokiai epidemiologinei situacijai itin reikšmingus įgaliojimus įgyja ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas, kuriam suteikiami išimtiniai ir specialūs įgaliojimai vadovauti visoms civilinės saugos sistemos pajėgoms, dalyvaujančioms likviduojant ekstremaliąją situaciją ir šalinant jos padarinius ekstremaliosios situacijos židinyje. Operacijų vadovo nurodymai griežtai privalomi vykdyti, o už jų nevykdymą numatoma atsakomybė. Vertinant patį operacijų vadovo įpareigojimą organizuoti planinius tyrimus ne rečiau kaip vieną kartą per 14 dienų laikytina, jog operacijų vadovas viso karantino paskalbimo metu įvedė privalomą tikrinimosi prievolę, numatydamas tam tikrą intervalą (periodą), per kurį sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojas privalo nuolatos tikrintis, ar neserga koronavirusine infekcija, iki epidemiologinė padėtis šalyje pagerės ir minėta prievolė praras savo prasmę. Tai reiškia, kad operacijų vadovo sprendimu buvo numatytas periodinis sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų, kurių darbas susijęs su tiesioginiu pacientų aptarnavimu, tikrinimasis.

19. Dar daugiau, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 544 „Dėl darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis, sąrašo, darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašo ir šių darbuotojų sveikatos tikrinimosi tvarkos patvirtinimo“ patvirtino Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sąrašą (toliau – Sąrašas) ir Darbuotojų, kuriems leidžiama dirbti pasitikrinusiems ir (ar) periodiškai besitikrinantiems, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, sveikatos tikrinimo tvarką (toliau – Tvarka). Minėto Sąrašo 2.3 punkte nustatyta, kad sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai atlikti darbą, susijusį su tiesioginiu pacientų aptarnavimu, esant paskelbtai valstybės lygio ekstremaliajai situacijai ir (ar) karantinui, gali tik tada, kai šių įstaigų darbuotojai periodiškai (ne papildomai – teisėjų kolegijos pastaba) tikrinasi, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas.

20. Šiuo atveju apeliantė savo poziciją, jog tiek operacijų vadovo sprendimu, tiek ir ligoninės direktoriaus 2020 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. (1.6)-Į-235 iš esmės buvo nustatyta pareiga ne periodiškai, o papildomai tikrintis, ar sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojas neserga koronavirusine infekcija, grindžia Tikrinimosi tvarkos 3 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu. Pažymėtina, jog Tikrinimosi tvarkos 3 punktas ginčui aktualiu laikotarpiu numatė, kad: darbuotojams, dirbantiems sąraše nurodytus darbus, sveikata gali būti tikrinama papildomai, esant užkrečiamųjų ligų protrūkiui ir epidemijai. Sprendimą dėl papildomo sveikatos tikrinimo apskrityje priima apskrities vyriausiasis epidemiologas, suderinęs su Lietuvos Respublikos vyriausiuoju epidemiologu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

21. Vertinant Tikrinimosi tvarkos 3 punkte numatytą reglamentavimą svarbu akcentuoti, kad sprendimą dėl papildomo sveikatos tikrinimosi apskrityje priima vyriausiasis epidemiologas, suderinęs su Lietuvos Respublikos vyriausiuoju epidemiologu. Nagrinėjamu atveju sprendimas tikrintis buvo priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo aktualios nagrinėjamam laikotarpiui redakcijos 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu „Dėl tikslinių ir profilaktinių tyrimų dėl Covid-19 ligos (koronaviruso infekcijos) organizavimo“, kurio pagrindu ligoninės direktoriaus 2020 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. (1.6)-Į-235 „Dėl papildomų infekcijų kontrolės priemonių užtikrinimo VšĮ Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje valstybės lygio ekstremalios situacijos metu“ 1.8 papunkčiu buvo įtvirtinta darbuotojų planinius tyrimus dėl SARS-CoV-2 viruso nustatymo atlikti ne rečiau kaip 1 (vieną) kartą per 14 (keturiolika) dienų. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad sprendimas šiuo atveju buvo priimtas ne to subjekto, todėl jau vien tai nesudaro pagrindo nustatytų įpareigojimų laikyti papildomu tikrinimusi. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, jog pats termino „papildomai“ pobūdis suponuoja vienkartinio tikrinimosi prasmę, o tai tuo labiau nesudaro pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais.

22. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju sveikatos priežiūros darbuotojams, kurių darbas susijęs su tiesioginiu pacientų aptarnavimu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo aktualios nagrinėjamam laikotarpiui redakcijos 2020 m. gegužės 29 d. sprendimu „Dėl tikslinių ir profilaktinių tyrimų dėl Covid‑19 ligos (koronaviruso infekcijos) organizavimo“ buvo nustatytas periodinis darbuotojų testavimas, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl papildomo tikrinimosi atmestini kaip nepagrįsti.

23. Apeliantė taip pat teigia, kad būtent už sveikatos patikrinimus, esant užkrečiamųjų ligų protrūkiui ir epidemijai, ir jiems sugaištą laiką mokėjimas darbuotojui nenumatytas, tai, apeliantės nuomone, reiškia, kad išlaidų už tyrimus dėl COVID-19 ligos nustatymo ir jiems sugaištą laiką apmokėjimo pareiga darbdaviui nėra numatyta jokiais teisės aktais ir nėra jokio teisinio pagrindo tokią pareigą nustatyti. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais. Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje (redakcija nuo 2020 m. balandžio 8 d., AR, 2020, Nr. 2020-07194) numatyta, kad išlaidas už periodinius sveikatos patikrinimus ir vidutinį darbo užmokestį darbuotojams už sveikatos patikrinimams sugaištą laiką apmoka darbdavys, o už sveikatos patikrinimą prieš pradedant dirbti – darbuotojas, jei kiti įstatymai nenumato kitaip.

24. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – Darbuotojų saugos įstatymas) 21 straipsnio 1 dalis (ginčo aktualiu laikotarpiu) numatė, kad darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir darbuotojų sveikatos patikrinimo grafiką, su juo pasirašytinai supažindina darbuotojus ir kontroliuoja, kaip laikomasi šio grafiko. Tuo atveju, kai darbuotojo sveikata nepatikrinama grafike nustatytu laiku dėl ne nuo darbuotojo priklausančių priežasčių, darbuotojas turi teisę atsisakyti dirbti dėl galimo pavojaus savo sveikatai. Darbuotojų saugos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numatė ir tai, kad privalomi sveikatos patikrinimai atliekami darbo laiku, o už darbo laiką, kurio metu darbuotojas tikrinasi sveikatą, darbdavys moka darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. Kaip minėta šioje nutartyje, atsakovės atliekami planiniai tyrimai dėl SARS-CoV‑2 viruso nustatymo laikytini periodiniu darbuotoju tikrinimusi, todėl minėtų įstatymų nuostatos ne tik darbdavį įpareigojo organizuoti periodinį darbuotojų sveikatos patikrinimą jų darbo metu, bet ir numatė, kad už darbo laiką, kurio metu darbuotojas tikrinasi sveikatą, darbdavys moka darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį.

25. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliaciniu skundu apeliantė iš esmės nepagrįstai teigdama, kad operacijų vadovo sprendimu ir ligoninės direktoriaus įsakymu nustatyta pareiga atsakovei tikrintis dėl susirgimų koronavirusine infekcija yra papildomi tikrinimai, analogiškai nepagrįstai aiškina įstatymų nuostatas, jog nėra jokio teisinio reglamentavimo, numatančio pareigą darbdaviui mokėti už sveikatos patikrinimams darbuotojo sugaištą laiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog visi šie apeliacinio skundo argumentai nėra aktualūs nagrinėjamam ginčui, kadangi, kaip nustatyta, atsakovė ne papildomai, o periodiškai tikrinosi dėl galimo susirgimo koronavirusine infekcija.

26. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog visų pirma darbdavys privalėjo organizuoti darbą taip, kad privalomi sveikatos patikrinimai būtų atliekami darbuotojų darbo laiku, o to neužtikrinęs ir reikalaudamas, kad darbuotojai atvyktų į darbovietę ar kitą jo nurodytą mėginių ėmimo vietą tyrimų, darbdavys už laiką, kurio metu darbuotojas tikrinosi sveikatą, už objektyviai tokiam tyrimui jų sugaištą poilsio laiką privalėjo sumokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį.

27. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantė net neįrodinėjo aplinkybių, jog šiuo atveju nebuvo galimybės minėtų planinių tyrimų dėl SARS-CoV‑2 viruso nustatymo atlikti atsakovės darbo metu. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo argumentus, jog darbdavys privalėjo organizuoti darbą taip, kad privalomi sveikatos patikrinimai būtų atliekami darbuotojų darbo laiku (apeliacinio skundo 24 punktas) iš esmės akcentavo bendrą šalyje susiklosčiusią situaciją dėl koronavirusinės infekcijos protrūkio, tačiau nenurodė nei vieno argumento, kodėl planiniai periodiniai sveikatos patikrinimai negalėjo būti atliekami atsakovės darbo laiku. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovei buvo atlikta 11 tyrimų, juos paimant šiomis jos poilsio dienomis (ne darbo metu): 2020 m. lapkričio 13 d., 2020 m. lapkričio 29 d. (kadangi tyrimo atlikimo laiku (9.30 val.) atsakovės darbo laikas jau buvo pasibaigęs (iki 7.45 val.), 2020 m. gruodžio 4 d., 2020 m. gruodžio 8 d., 2020 m. gruodžio 14 d., 2020 gruodžio 22 d., 2020 m. gruodžio 31 d., 2021 m. vasario 3 d., 2021 m. vasario 17 d., 2021 m. vasario 26 d. ir 2020 m. kovo 7 d.

28. Nors ieškovė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad tai, jog atsakovei tyrimai būtų atliekami tik jos darbo metu buvo praktiškai neįmanoma, nes ji dirbo ne visą darbo laiką (1-2 dienas į savaitę), o padarius testą atsakymo reikėdavo laukti iki paros, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad COVID-19 tyrimai atsakovei atlikti ne tik dažniau nei nurodyta rekomendacijose (kas 14 dienų), bet ir datomis šalia atsakovės darbo dienos. Šias aplinkybes labai išsamiai išnagrinėjo ir įvertino pirmosios instancijos teismas, t. y. teismas nustatė, kad: „(pvz. tyrimas atliktas 2020 m. lapkričio 13 d. ryte 9.46 val. (paskutinę atsakovės atostogų dieną), o dirbti ji turėjo 2020 m. lapkričio 14 d. ryte nuo 7.45 val. iki kitos dienos 7.45 val.), tyrimas atliktas 2020 m. gruodžio 4 d. 10.00 val., o dirbo ji 2020 m. gruodžio 5 d. nuo 20.00 val. iki kitos dienos 7.45 val., tyrimas atliktas 2020 m. gruodžio 14 d. 10.39 val., o dirbo ji 2020 m. gruodžio 13 d. nuo 7.45 val. iki 18.30 val., tyrimas atliktas 2020 gruodžio 22 d. 11.31 val., o dirbo ji 2020 m. gruodžio 23 d. nuo 20.00 val. iki 2020 m. gruodžio 24 d. 7.45 val. ir 2020 m. gruodžio 25 d. nuo 7.45 val. iki 19.00 val. (per Šv. Kūčias ir Šv. Kalėdas), 2020 m. gruodžio 31 d. 10.35 val., o dirbo ji 2020 m. gruodžio 30 d. nuo 7.45 val. iki 19.00 val., tyrimas atliktas 2021 m. vasario 26 d. 14.18 val., o dirbti ji turėjo 2021 m. vasario 27 d. nuo 7.45 val. iki kitos dienos 7.45 val.)“. Apeliantė šių aplinkybių neneigė, nenurodė, kodėl testai apeliantei negalėjo būti atliekami jos darbo metu, laikantis nustatyto periodiškumo, todėl laikytina, kad apeliantė nesiėmė maksimalių pastangų tokius tyrimus imti iš atsakovės jos darbo laiku.

29. Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad aplinkybes, jog darbuotojo laikas, sugaištas kelionei į (iš) gydymo įstaigą (-os), siekiant atlikti tyrimus dėl COVID-19 ligos nustatymo, nėra apmokamas, patvirtina civilinėje byloje esantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamento 2022 m. vasario 24 d. raštas Nr. 10-988 dėl išaiškinimo pateikimo. Visų pirma, valstybinių įstaigų teisės normų aiškinimai teismams nėra privalomi. Kaip minėta šios nutarties 14 punkte, teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos departamento rašte niekur nėra nurodyta, kad darbdavys neprivalo mokėti darbuotojui už objektyviai tyrimui jo sugaištą poilsio laiką. Akcentuotina, jog minėtu rašytu aiškinamos Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 7 dalies nuostatos, tačiau šis aiškinimas teisinės reikšmės šios bylos nagrinėjimui neturi, kadangi ginčo laikotarpiu minėtos nuostatos negaliojo.

30. Kita vertus, Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad išlaidas už periodinius sveikatos patikrinimus ir vidutinį darbo užmokestį darbuotojams už sveikatos patikrinimams sugaištą laiką apmoka darbdavys, o už sveikatos patikrinimą prieš pradedant dirbti – darbuotojas, jeigu kituose įstatymuose nenumatyta kitaip <...>. Šiuo atveju yra akivaizdu, jog anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio 6 dalies nuostatos iš esmės yra perkeltos į šiuo metu galiojančio minėto įstatymo 18 straipsnio 7 dalies nuostatas, kas iš esmės ginčo situacijos nekeičia.

31. Apeliaciniu skundu taip pat nurodoma, kad šiuo atveju niekada nebuvo ir nėra patvirtintos jokios tvarkos, numatančios kokiu būdu / kokiais kriterijais vadovaudamasis darbdavys turėtų apskaičiuoti kelionei į tyrimo atlikimo vietą ir iš šios vietos konkretaus darbuotojo sugaištą laiką. Pažymėtina, jog įvertinus tai, kad įstatymo leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nereglamentuoja kriterijų, kuriais vadovaujantis turėtų būti apskaičiuotas sveikatos patikrinimams sugaištą laikas, turėtų būti vadovaujamasi bendraisiais teisės principais.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nepaisant to, jog nėra konkrečios mokėjimo tvarkos, kokiu būdu, kokiais kriterijais vadovaudamasis darbdavys turėtų apskaičiuoti kelionei į tyrimo atlikimo vietą ir iš šios vietos konkretaus darbuotojo sugaištą laiką, ir to, kad darbdavys nebuvo pasitvirtinęs tokios tvarkos, tai neatleidžia darbdavio nuo pareigos teisingai kompensuoti darbuotojui už jo privalomiems sveikatos patikrinimams sugaištą laiką.

33. Apeliantė teigia, kad nei teisės aktų, nei logine bei faktine prasme visiškai nesuvokiama pirmosios instancijos teismo pozicija, kad neva ieškovė, kaip darbdavys, turėtų pateikti įrodymus, iš kur ir kur vyko atsakovė, t. y. darbuotoja. Mano, jog objektyviai suprantama, kad darbdavys net teoriškai negali žinoti, iš kur ir kur vyksta darbuotojas laisvu nuo darbo metu, tuo labiau, turėti / pateikti apie tai įrodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenumatė ieškovei pareigos pateikti įrodymus, iš kur ir kur vyko atsakovė. Šiuo atveju akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, šalių teiktus paaiškinimus, todėl įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą pagrįstai nustatė tiek atsakovės sveikatos patikrinimui sugaištą laiką, tiek priteistiną vidutinio darbo užmokesčio dydį.

34. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

35. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, kad vienam tyrimui atlikti turi būti skaičiuotina 1 val. 30 min. Pažymėtina, kad minėtas išvadas pirmosios instancijos teismas padarė atsižvelgdamas į atstumą nuo atsakovės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), iki ligoninės ((duomenys neskelbtini)), kuriam viešuoju transportu ((duomenys neskelbtini)) įveikti būtų sugaištama 33 min. Taip pat logiška ir pagrįsta laikytina išvada, kad ėjimas iki stotelės vidutiniškai gali trukti papildomas 12 min., todėl 45 min. trukmė nuvykti ir 45 min. parvykti, iš viso 1 val. 30 min., yra pakankamai objektyvus laiko tarpas, reikalingas atsakovei nuvykti iš namų į darbovietę bei grįžti atgal. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad yra akivaizdu, jog atsakovės sugaištas laikas atvykti tyrimams atlikti gali svyruoti, tačiau, teismo vertinimu, toks svyravimas yra mažareikšmis. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto laiko apskaičiavimo iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

36. Papildomai pažymėtina, jog apeliaciniu skundu labai plačiai pasisakoma dėl pačios susiklosčiusios situacijos, jos valdymo ir nuolat teikiami palyginimai su bendra epidemiologine situacija, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie argumentai esminės įtakos šio ginčo nagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog šios bylos nagrinėjimo dalykas yra iš darbo teisinių santykių kylanti pareiga darbdaviui sumokėti darbuotojui už jo sugaištą laiką atliekant periodinį sveikatos patikrinimą. Byloje nėra keliamas ginčas dėl susidariusios sudėtingos epidemiologinės situacijos, taip pat nekeliamas ginčas dėl operacijų vadovo sprendimu nustatytų įpareigojimų sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams testuotis dėl koronavirusines infekcijos. Todėl visus nurodytus apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus.

37. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, juos tinkamai įvertino, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

40. Teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2022 m. rugpjūčio 17 d. gautą advokato V. M. prašymą Nr. (12.34Mr) FG-6729 buvo apskaičiuotos antrinės teisinės pagalbos išlaidos, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą I. G. pagal Tarnybos 2022 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. (8.3Mr)TP-22-P-509-5836. Iš į bylą pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažymos Nr. (12.34Mr) PT-5969 matyti, jog advokatui apskaičiuota priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 10 Eur. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, konstatuoja, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašoma priteisti 10 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl įvertinus tai, jog apeliacinis skundas atmestas, iš ieškovės Lietuvos Respublikai priteistina 10 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).

41. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti Lietuvos Respublikai iš ieškovės viešosios įstaigos Respublikinės Klaipėdos ligoninės, j. a. k. 191340088, 10 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų