Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Kestuta“, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Nemokumas ir teisė“, ieškinį atsakovams D. D., R. R. ir T. A. dėl vadovo paskyrimo pripažinimo negaliojančiu ir likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Kestuta“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir apeliacijos ribų

22. Byloje nustatyta, kad LUAB „Kestuta“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2015 m. vasario 20 d. Bendrovės vadove nuo 2019 m. rugsėjo 17 d. iki 2021 m. rugsėjo 14 d. buvo J. A., nuo 2021 m. rugsėjo 20 d. iki 2022 m. rugsėjo 16 d. – D. D.. Vienintelio bendrovės akcininko 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimu jos vadovu nuo 2022 m. rugsėjo 7 d. buvo paskirtas R. R..

23. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad iš LUAB „Kestuta“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kurios kortelės turėtojas buvo D. D., nuo 2022 m. liepos 5 d. iki 2023 m. birželio 30 d. buvo išgryninta 9 347,81 Eur.

24. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. balandžio 17 d. nutartimi LUAB „Kestuta“ iškėlė bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė MB „Nemokumas ir teisė“; nutartis įsiteisėjo 2023 m. balandžio 28 d.

26. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. balandžio 17 d. nutartimi, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla, įpareigojo per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos LUAB „Kestuta“ valdymo organus perduoti nemokumo administratorei bendrovės turtą pagal jos balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. balandžio 17 d. nutartimi paskutiniam registruotam bendrovės vadovui R. R. buvo paskirta 200 Eur bauda, nes JANĮ nustatyta tvarka nemokumo administratorei nebuvo perduoti bendrovės dokumentai.

27. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, bendrovės nemokumo administratorė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš buvusio bendrovės vadovo D. D. priteisti 9 347,81 Eur žalos atlyginimą. Tokį reikalavimą grindė tuo, kad nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. D. D. iš LUAB „Kestuta“ banko sąskaitos jo vardu išduota bankine kortele pasisavino (išgrynino) 9 347,81 Eur, kurių panaudojimo bendrovės veikloje nepagrindė.

28. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-556-998/2024 bendrovės ieškinį patenkino ir priteisė LBUAB „Kestuta“ iš atsakovo D. D. 9 347,81 Eur žalos atlyginimą.

29. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-189-562/2025, išnagrinėjęs D. D. apeliacinį skundą, Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą pakeitė ir iš D. D. bendrovei priteistos žalos dydį sumažino nuo 9 347,81 Eur iki 4 746,77 Eur. Teismas, nustatęs, kad iš bendrovės sąskaitos išgrynintomis lėšomis bendrovėms UAB „Klaipėdos pienas“ ir UAB „Mantinga“ buvo sumokėta grynaisiais, iš viso 5 726,23 Eur, už maisto prekes (įvairių rūšių sumuštinius ir ledus), įvertinęs, jog LUAB „Kestuta“ veikla buvo susijusi su pastatų statyba, rekonstrukcija, apdailos darbais, D. D. neatskleidus, kaip įsigytos maisto prekės buvo susijusios su bendrovės ginčo laikotarpiu vykdyta veikla, nusprendė, kad 5 726,23 Eur, įsigyjant maisto prekes, nepatvirtina iš bendrovės paimtų piniginių lėšų panaudojimo minėtai sumai pagrindo (nutarties 35–41 punktai). Atitinkamai teismas, nustatęs, kad iš bendrovės sąskaitos išgrynintomis lėšomis 1 111,04 Eur buvo sumokėta jos darbuotojams darbo užmokesčio bei 3 490 Eur buvo įmokėta į bendrovės sąskaitą, nusprendė, jog bendrovė nepatyrė 4 601,04 Eur (3 490 Eur + 1 111,04 Eur) turtinio pobūdžio praradimų, nes šios piniginės lėšos buvo panaudotos bendrovės veiklos tikslais (nutarties 47–55 punktai).

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes, nusprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu ir asmens, kurio veiksmai (neveikimas) sukėlė tyčinį juridinio asmens bankrotą, nustatymo. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų šiais klausimais (tyčinio bankroto pagrindų buvimo ir už tyčinį bankrotą atsakingo asmens) ir proceso dalyvių išdėstytų su tuo susijusių argumentų.

31. Apeliacijos ribas sąlygoja apelianto skunde suformuluotas reikalavimas ir jo faktinis pagrindas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors apeliantas skunde prašo panaikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškinio reikalavimai, ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas neteikia jokių nesutikimo argumentų ir neginčija teismo išvadų dėl bendrovės nemokumo momento nustatymo, dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl nemokumo bylos bendrovei iškėlimo ir dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ir būti kolegialaus valdymo organo nariu jam apribojimo. Taigi, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams dėl pirmiau nurodytų išvadų, taip pat apeliantui jų neginčijant, plačiau dėl nurodytų klausimų nepasisakys ir jų nevertins.

Dėl JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto tyčinio bankroto pagrindo

32. Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

33. JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje nustatyti požymiai, į kuriuos teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti: (1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; (2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; (3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; (4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; (5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

34. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024 32 punktas).

35. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs, kad, aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, kad įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017).

37. Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo veiksmų įvertinimu ir teigia, kad ne jis, o tėvas R. D., veikdamas jam išduoto įgaliojimo pagrindu, disponuodamas išduota banko kortele, išgrynino 9 347,81 Eur bendrovei priklausančias pinigines lėšas ir pinigus panaudojo bendrovės reikmėms. Anot apelianto, grynieji pinigai buvo panaudoti LUAB „Kestuta“ veikloje, dalis jų buvo panaudoti prekių pirkimui, kita dalis – buvo įnešti atgal į bendrovės sąskaitą, be to, dalimi pinigų buvo sumokėti darbuotojų atlyginimai. Tokios aplinkybės dėl lėšų išgryninimo ir jų panaudojimo bendrovės veikloje, pasak apelianto, buvo nagrinėjamos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-189-562/2025.

38. Taigi, atsakovo D. D. veiksmų (ne)teisėtumas, išgryninant 9 347,81 Eur lėšas iš bendrovės sąskaitos, ir jų (ne)panaudojimo bendrovės reikmėms aplinkybės turės esminę reikšmę, sprendžiant klausimą dėl minėtų atsakovo veiksmų, kaip tyčinio bankroto požymio, vertinimo.

39. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad iš LUAB „Kestuta“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), kurios kortelės turėtojas buvo D. D., nuo 2022 m. liepos 5 d. iki 2023 m. birželio 30 d., kai bendrovei vadovavo D. D., buvo išgryninta 9 347,81 Eur.

40. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme 2025 m. birželio 5 d. nutartimi buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2A-189-562/2025, kurioje nemokumo administratorė buvo pareiškusi reikalavimą iš buvusio bendrovės vadovo D. D. priteisti 9 347,81 Eur žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. birželio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-189-562/2025, išnagrinėjęs D. D. apeliacinį skundą, Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą pakeitė ir iš D. D. bendrovei priteistą žalos dydį sumažino iki 4 746,77 Eur (žr. nutarties 29 punktą).

41. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

42. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktas). Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021 50 punktas).

43. Ne kiekviena įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime paminėta faktinė aplinkybė gali būti pripažinta prejudiciniu faktu. Tokią galią turi tik teismo nustatytos faktinės aplinkybės, sudariusios bylos, kurioje priimtas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas, įrodinėjimo dalyką (jo dalį). Įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą. Tai faktai, kuriais pagrįsti šalių reikalavimai ir atsikirtimai bei kitos aplinkybės, kurias būtina nustatyti taikant materialiosios teisės normas ginčo santykiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-823/2022 45 punktas).

44. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad nutarties 29, 40 punktuose nurodytos aplinkybės patvirtina, jog 9 347,81 Eur lėšų išgryninimo iš LUAB „Kestuta“ banko sąskaitos ir tokių lėšų panaudojimo aplinkybės sudarė Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos nagrinėjimo dalyką. Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-189-562/2025 buvo sprendžiama dėl pagrindo priteisti iš atsakovo žalą, sukeltą jo neteisėtais veiksmais, iš bendrovės banko sąskaitos išgryninant 9 347,81 Eur lėšas ir jas panaudojant ne bendrovės interesais. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje bendrovės nemokumo priežastys bei apelianto, kaip buvusio bendrovės vadovo, veiksmų visumos įvertinimas, jų priežastinis ryšys su bendrovės bankroto situacija taip pat yra siejamos su aplinkybėmis dėl 9 347,81 Eur lėšų išgryninimo iš LUAB „Kestuta“ banko sąskaitos ir tokių lėšų (ne)panaudojimo bendrovės reikmėms. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus motyvus, nusprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas remtis išnagrinėtoje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su lėšų išgryninimu iš LUAB „Kestuta“ banko sąskaitos ir tokių lėšų panaudojimo, kaip prejudicinėmis (CPK 182 straipsnio 3 punktas).

45. Taigi, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino D. D. veiksmus, išgryninant pinigines lėšas iš bendrovės banko sąskaitos ir jas panaudojant ne bendrovės reikmėms. Nors Vilniaus apygardos teismas nustatė, kad tik dalis lėšų – 4 601,04 Eur buvo panaudotos bendrovės reikmėms, sumokant jos darbuotojams darbo užmokestį ir dalį lėšų grąžinant į bendrovės sąskaitą, tačiau teismas taip pat padarė išvadą, jog likusi lėšų dalis – 5 726,23 Eur buvo panaudota ne bendrovės veiklos tikslais, sumokant už maisto prekes (įvairių rūšių sumuštinius ir ledus), kai LUAB „Kestuta“ veikla buvo susijusi su pastatų statyba, rekonstrukcija, apdailos darbais. Byloje taip pat nustatyta, kad šios lėšos buvo išgrynintos tuo metu, kai bendrovės kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius jau buvo pateikęs mokėjimo nurodymą sumokėti įmokas už apdraustuosius. Nuo 2022 m. rugpjūčio 26 d. per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą pateikti VSDFV Klaipėdos skyriaus mokėjimo nurodymai nebuvo įvykdyti. LUAB „Kestuta“ įsiskolinimas VSDFV biudžetui 2023 m. vasario 21 d. sudarė 5 085,12 Eur (4 912,79 Eur įmokų ir 172,33 Eur delspinigių). Įvertinus nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jei D. D. nebūtų išgryninęs bendrovės lėšų bendrovė būtų pajėgi atsiskaityti su tuo metu buvusiu jos kreditoriumi VSDFV Klaipėdos skyriumi (5 726,23 Eur – 5 085,12 Eur), tačiau bendrovė, gavusi VSDFV Klaipėdos skyriaus mokėjimo nurodymą, būdama skolinga už darbuotojus biudžetui įmokas, šio įsipareigojimo neįvykdė.

46. Apeliantas teigia, kad ne jis, o jo tėvas R. D., veikdamas jam išduoto įgaliojimo pagrindu, disponuodamas išduota banko kortele, išgrynino 9 347,81 Eur bendrovei priklausančių piniginių lėšų ir jas naudojo.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad tapačius argumentus dėl subjekto, kuris išgrynino lėšas iš banko sąskaitos ir jas panaudojo, atsakomybės apeliantas jau buvo nurodęs išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-189-562/2025, ginčydamas pagrindą iš jo priteisti žalą. Teismas nutartyje, atmesdamas D. D. nurodytus argumentus, įvertino, kad bendrovės vadovas, be kita ko, yra atsakingas už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, bendrovės finansinės atskaitomybės parengimą, tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje, dėl to būtent D. D. turėjo pareigą elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu, tinkamai jį apskaityti; imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas valdymo organo subjektas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio (2025 m. birželio 5 d. nutarties 42–43 punktai). Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti apelianto nurodomų argumentų nei juos jau įvertino civilinę bylą dėl žalos priteisimo išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas, dėl to aptariami apelianto argumentai, susiję su jo tėvo atsakomybe, išgryninant lėšas iš bendrovės banko sąskaitos ir jų panaudojimo, atmetami kaip visiškai nepagrįsti ir nešalinantys paties apelianto veiksmų neteisėtumo.

48. Apibendrindama motyvus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl LUAB „Kestuta“ bankroto pripažinimo tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu yra teisingos ir pagrįstos.

Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto pagrindo

49. Pagal JANĮ straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

50. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra ir sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016; 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023). Tačiau bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-702-823/2018).

51. JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas požymis atitinka ĮBĮ, galiojusio iki 2019 m. gruodžio 31 d., 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą juridinio asmens tyčinio bankroto pagrindą, todėl šiuo atveju tikslinga vadovautis ir teismų praktika, suformuota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

52. Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį ir į tai, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pavyzdžiui, pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018 19 punktas).

53. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje susiklosčiusią konkrečią faktinę situaciją, šalių argumentus, byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad nemokumo administratorė šioje byloje neįrodė nei to, jog apelianto nemokumo administratorei perduotų dokumentų ir (ar) kitų bendrovės bankroto byloje esamų duomenų pagrindu nėra galimybės nustatyti LUAB „Kestuta“ realios finansinės padėties, nei buvusio bendrovės vadovo D. D. sąmoningo atitinkamų dokumentų (jų dalies) neperdavimo (slėpimo, praradimo) fakto, siekiant nuslėpti bendrovės nemokumo priežastis ir taip užkertant kelią kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Tokia išvada daroma dėl toliau nurodomų motyvų.

54. Byloje nustatyta ir nemokumo administratorė šio fakto neginčija, kad apeliantas paštu siuntė nemokumo administratorei dalį bendrovės dokumentų. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vokas ir pašto kvitas be jokių lydimųjų dokumentų, perduodamų dokumentų sąrašo nepagrindžia fakto, kad nemokumo administratorei tokie dokumentai buvo perduoti, tačiau pati nemokumo administratorė atsiliepime į D. D. apeliacinį skundą pripažino, jog bylos nagrinėjimo metu ji paštu gavo siuntą su tam tikrais ieškovės dokumentais – darbo sutartimis (kurių dalis buvo nepasirašytos), Juridinių asmenų registro, banko sąskaitų išrašais ir pan. Aplinkybė, kad minėti dokumentai nemokumo administratorei buvo pateikti be apyrašo, atsitiktine tvarka sudėti į segtuvą, nepaneigia nei fakto dėl dalies dokumentų perdavimo nei to, jog būtent dėl šios priežasties nemokumo administratorė objektyviai negali įvertinti bendrovės nemokumo priežasčių.

55. Taigi, byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad buvęs bendrovės vadovas D. D. sąmoningai slėpė bendrovės buhalterinius dokumentus ar siekė nuslėpti jos nemokumo priežastis.

56. Be to, kaip jau minėta, kad siekiant bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu dėl to, jog nemokumo administratorei neperduoti buhalterinės apskaitos dokumentai, ši aplinkybė turi būti susijusi su objektyviu neįmanomumu įvertinti bendrovės nemokumo priežastis. Tačiau to ieškovė šioje byloje ne tik neįrodė, tačiau iš esmės net ir neįrodinėjo, apsiribodama fakto, kad VĮ Registrų centrui nebuvo teikiamos metinės finansinės atskaitomybės ataskaitos bei jog jai nebuvo perduoti visi bendrovės dokumentai, nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog bendrovės vadovas neužtikrino įstatyme įtvirtintos pareigos teikti Juridinių asmenų registrui bendrovės finansinių ataskaitų rinkinius, vykdymo, savaime nėra pakankamas pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu. Ieškovė nepateikė turimų bendrovės dokumentų analizės, nepagrindė, kodėl juose užfiksuota informacija negalima vadovautis ar kiek ji nepakankama, siekiant įvertinti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ar struktūrą.

57. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad, viena vertus, nemokumo administratorė teigia, jog jai nėra perduoti bendrovės dokumentai ir turtas, todėl ji negali įvertinti bendrovės finansinės padėties, jos veiklos, sudarytų sandorių, tačiau, kita vertus, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-189-562/2025 ji buvo pareiškusi reikalavimą buvusiam bendrovės vadovui D. D. dėl žalos atlyginimo, kurį, be kita ko, grindė bendrovės 9 347,81 Eur piniginių lėšų išgryninimu iš banko sąskaitos ir jų panaudojimu ne bendrovės reikmėms (nurodyto dydžio bendrovei priklausantį turtą (lėšas) laikydama bendrovės patirta žala). Civilinės bylos dėl žalos atlyginimo inicijavimo faktas, faktinių aplinkybių, pagrindžiančių ieškinio dalyką išdėstymas, teisėjų kolegijai sudaro pagrindą teigti, kad nemokumo administratorė turėjo galimybę nustatyti bendrovės finansinę padėtį. Atkreiptinas dėmesys, kad kreditoriai, prašydami patvirtinti jų finansinius reikalavimus, nemokumo administratorei pateikė pirminius duomenis, pagrindžiančius jų finansinius reikalavimus LUAB „Kestuta“ bankroto byloje, kurie yra reikšmingi ne tik nusprendžiant dėl jų finansinių reikalavimų pagrįstumo, tačiau ir atskleidžiant bendrovės vykdytą veiklą, prisiimtus įsipareigojimus, jų atsiradimo momentą.

58. Dėl to pozicija, kad iš perduotų dokumentų nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos aplinkybių, jos turto, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, yra deklaratyvi ir nepagrindžia, jog nesudarant finansinių ataskaitų rinkinių ir jų neteikiant Juridinių asmenų registrui buvo sąmoningai siekiama nuslėpti bendrovės nemokumo situaciją, išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

59. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovės privedimą prie bankroto tyčia patvirtina finansinės atskaitomybės dokumentų neteikimas juridinių asmenų registrui ar jų neperdavimas nemokumo administratorei.

Dėl atsakingo asmens už tyčinį bankrotą

60. JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Taigi, teismui, nagrinėjančiam prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatytas įpareigojimas įvardyti asmenis, kurių (ne)veikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

61. Pirmosios instancijos teismas taikė JANĮ 70 straipsnio 3 dalį ir nustatė, kad asmuo, atsakingas už bendrovės tyčinį bankrotą, yra apeliantas D. D..

62. Apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

63. Apeliantas skunde laikosi pozicijos, kad atsakingas asmuo už tyčinį LUAB „Kestuta“ bankrotą turėtų būti nustatytas arba R. D. (tėvas), kuris, pasak apelianto, nors nebuvo įdarbintas LUAB „Kestuta“, bet bendrovėje veikė kaip faktinis vadovas – disponavo LUAB „Kestuta“ bankine kortele, vykdė įvairius apmokėjimus, arba naujasis LUAB „Kestuta“ vadovas R. R..

64. Neabejotina, kad apeliantas D. D., kaip buvęs bendrovės vadovas, kuris organizavo kasdienę jos veiklą ir kurio vadovavimo metu buvo išgrynintos bendrovės piniginės lėšos bei panaudotos ne bendrovės reikmėms, yra atsakingas už verslo sprendimus, susijusius su bendrovės tinkamu turto panaudojimu, tame tarpe ir dėl įgaliojimo R. D. išdavimo, kurie šiuo atveju iš esmės ir lėmė atsakovės bankrotą. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto argumentai dėl R. D. atsakomybės šioje nutartyje jau yra įvertinti, nurodant, jog būtent jis, o ne R. D., turėjo pareigą, be kita ko, elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu, tinkamai jį apskaityti (žr. šios nutarties 47 punktą), dėl to teisėjų kolegija šioje nutarties dalyje savo motyvų dėl nurodytų apelianto argumentų nebekartoja.

65. Teisėjų kolegija kaip visiškai nepagrįstus atmeta apelianto argumentus dėl paskutinio bendrovės vadovo R. R. atsakomybės. Byloje neginčijamai nustatyta, kad būtent atsakovas D. D. iki R. R. paskyrimo direktoriumi išgrynino 9 347,81 Eur, tai iš esmės ir lėmė bendrovės nemokumą. Be to, bendrovės vadovu paskyrus R. R., bendrovė netrukus gavo pranešimą apie likvidavimą ir buvo pradėtas nemokumo procesas. Nurodytos aplinkybės akivaizdžiai paneigia apelianto argumentus dėl galimos R. R. atsakomybės.

66. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo, kurį lėmė apelianto D. D. atlikti neteisėti veiksmai, ir bendrovės tapimo nemokia.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

67. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, bylai aktualias materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija nusprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą dėl LUAB „Kestuta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nuspręsdamas, kad bendrovės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jos valdymo, išgryninant pinigines lėšas iš bendrovės sąskaitos ir jas panaudojant ne bendrovės reikmėms, nors ir neteisingai nusprendė dėl tyčinio bankroto požymio, neteikiant finansinės atskaitomybės dokumentų Juridinių asmenų registrui ir neperduodant nemokumo administratorei bendrovės dokumentų ir turto. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu konkrečiu (tam tikru) pagrindu jokių savarankiškų ar papildomų teisių nesukuria (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020), skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl tyčinio bankroto pripažinimo paliktina nepakeista. Taip pat teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė dėl asmens, atsakingo už tyčinį bankrotą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ir šioje dalyje paliekamas nepakeistas.

68. Kiti šalių argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 42 punktas; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas).

69. Atmetus atsakovo D. D. apeliacinį skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi ieškovė (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

70. Ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios sudaro 2 420 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą; nurodė, kad, nors išlaidų nėra sumokėjusi, tačiau teisinių paslaugų sutartyje yra įsipareigojusi jas sumokėti ateityje.

71. Nors ieškovė nėra sumokėjusi advokatų profesinei bendrijai už suteiktas teisines paslaugas, tačiau kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad šalis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir tais atvejais, kai bylinėjimosi išlaidos dar nepatirtos, bet bus neišvengiamai patirtos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašoma priteisti 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų suma bus neišvengiamai patirta, ji neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų didžiausių rekomenduojamų priteisti dydžių, atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas parengiant atsiliepimą į atsakovės atskirąjį skundą bei prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl priteisiamos iš apelianto (atsakovo) D. D. visa apimtimi.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo D. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovei likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei „Kestuta“, juridinio asmens kodas 303715856, 2 420 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų dvidešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.