Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „JLGKV“ apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „JLGKV“ ieškinį atsakovui P. Ž. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

4.4. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Byloje nebuvo pateikti įrodymai apie kitų darbuotojų įsiskolinimus, jiems nepareikšti jokie įtarimai dėl vagysčių ar reikalavimai dėl skolos priteisimo, todėl akivaizdu, kad įtraukti buvusius ir esamus darbuotojus nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Kadangi ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog šiuo atveju egzistuoja absoliutus negaliojimo pagrindas, argumentai, susiję su absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimu, bus nurodyti tolesnėse nutarties dalyse.

6. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Dėl žalos atlyginimo už neapmokėtas prekes

7. Šioje byloje ieškovė kaip vieną iš reikalavimų reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo žalos, padarytos jo neteisėtais veiksmais, atlyginimą, neteisėtais veiksmais laikydama atsakovo (bendrovės direktoriaus ir akcininko) veiksmus iš bendrovės parduotuvės paėmus prekes savo asmeninėms reikmėms ir už jas neatsiskaičius. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino, kad savo vadovavimo UAB „JLGKV“ laikotarpiu imdavo prekes iš bendrovės parduotuvės savo asmeninėms reikmėms, tačiau nurodė, jog už visas prekes yra atsiskaitęs, tiksliai nežino, kiek prekių paėmė, prekes iš bendrovės parduotuvės imdavo ir kiti asmenys: buhalterė, darbuotojai. Atsakovas nepripažino, kad ėmė ieškovės pateiktuose važtaraščiuose ir sąskaitose nurodytas prekes. Taigi byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas gavo prekes pagal ieškovės pateiktus prekių išdavimo važtaraščius ir PVM sąskaitas faktūras. Atsakovas teigė, jog yra įnešęs bendrovei piniginių įnašų už 20 706,96 Eur sumą; ieškovė 2017 m. lapkričio 9 d. išdavė atsakovui pažymą, kad atsakovas nėra skolingas ieškovei.

8. Byloje nustatytos tokios toliau nurodomos faktinės aplinkybės. Atsakovas P. Ž. 2013 m. balandžio 30 d. įsigijo (duomenys neskelbtini)UAB „JLGKV“ akcijų, nuo 2014 m. vasario 26 d. priimtas dirbti bendrovėje į vadybininko pareigas, o nuo 2014 m. balandžio 7 d. paskirtas bendrovės direktoriumi. Juridinių asmenų registro duomenų bazės 2019 m. gegužės 8 d. išrašo duomenimis, P. Ž., kaip UAB „JLGKV“ direktoriaus, įgaliojimai pasibaigė 2017 m. spalio 31 d. Pagal UAB „JLGKV“ 2017 m. spalio 31 d. akcininkų sąrašo duomenis, 2017 m. spalio 25 d. ir 2017 m. spalio 31 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimis bendrovės akcijas įsigijo V. V. ((duomenys neskelbtini)), J. S. ((duomenys neskelbtini)); (duomenys neskelbtini) bendrovės akcijų valdo akcininkas J. L.. UAB „JLGKV“ 2017 m. lapkričio 13 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 17/01 duomenimis, UAB „JLGKV“ direktoriumi nuo 2017 m. lapkričio 13 d. paskirtas V. V..

9. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė, reikšdama reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš buvusio įmonės vadovo, prašė taikyti deliktinę civilinę atsakomybę.

10. Juridinio asmens valdymo organo narių civilinė atsakomybė yra reglamentuota CK 2.87 straipsnio 7 dalyje, ja remiantis juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Tarp juridinio asmens valdymo organo nario pareigų, kurios įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje, yra nurodyta valdymo organo nario pareiga veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu, pareiga būti lojaliam juridinio asmens atžvilgiu ir laikytis konfidencialumo, pareiga vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarautų ar galėtų prieštarauti juridinio asmens interesams ir kt. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį subjektas, kuriam dėl netinkamo valdymo turi būti atlyginama žala, kai nustatomi neteisėti bendrovės valdymo organo nario veiksmai, yra pati bendrovė. Kadangi bendrovės valdymo organo civilinė atsakomybė yra deliktinė, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės valdymo organo narys, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-548-969/2018).

11. Kolegija ankstesniame punkte nurodyto teisinio reglamentavimo ir kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos pagrindu konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumą, teisingai nustatė įrodinėtinas deliktinės buvusio įmonės vadovo atsakomybės sąlygas ir teisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą.

12. Ieškovė įrodinėjo, jog atsakovas prekių asmeninėms reikmėms paėmė už 10 349,65 Eur sumą, šioms aplinkybėms patvirtinti pateikė prekių važtaraščius, 2017 m. gruodžio 20 d. ir 2019 m. vasario 21 d. atliktų prekių inventorizacijų aktus, PVM sąskaitas faktūras.

13. CPK 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

14. Kasacinio teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014).

15. Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013).

16. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino nutarties 12 punkte nurodytų teismui pateiktų įrodymų turinį, taip pat apklausė bendrovės darbuotojus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl šių įrodymų turinio trūkumų ir nustatytų neatitikimų. Įrodymai išsamiai ištirti, įvertinti kompleksiškai, sugretinus jų turinį, vadovaujantis įrodymų pakankamumo taisykle. Sutiktina, jog iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, byloje apklaustų liudytojų parodymų, šalių paaiškinimų visumos nėra aišku, nei kokias konkrečiai prekes, nei kokį jų kiekį, nei už kokią sumą paėmė savo asmeninėms reikmėms būtent atsakovas P. Ž.. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje apklausti liudytojai parodė, jog prekes, iš karto už jas neatsiskaitydami, važtaraščių pagrindu imdavo ir kiti bendrovės darbuotojai, ne tik atsakovas. Ieškovės pateikti važtaraščiai ir PVM sąskaitos faktūros nepagrindžia atsakovo asmeninėms reikmėms paimtų prekių fakto: važtaraščiuose ne visur yra atsakovo parašai, jeigu parašai yra, neaišku, už kokią sumą tos prekės imtos (eurais ar litais) ir kokiais laikotarpiais, važtaraščiuose nurodytos prekės nesutampa su PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis prekėmis. Ieškovei neįrodžius, kokias būtent prekes ir už kokią sumą paėmė atsakovas, darytina išvada, jog neįrodyti neteisėti atsakovo veiksmai, žalos faktas ir dydis.

17. Kolegija papildomai pažymi, jog, kaip nustatyta byloje, ieškovo, kaip įmonės vadovo, įgaliojimai pasibaigė 2017 m. spalio 31 d. Ieškovės pateikti UAB „JLGKV“ inventorizacijos aktai surašyti 2017 m. gruodžio 20 d. ir 2019 m. vasario 21 d. Atsižvelgiant į atsakovo įgaliojimų pabaigos ir inventorizacijos aktų surašymo datas, manytina, jog apyrašai nėra patikimas įrodymas dėl faktinės bendrovės prekių sudėties (trūkumo) būtent atsakovo įgaliojimų pabaigos metu.

19. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovės atstovai bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, jog būtent dėl buvusio vadovo atsakovo P. Ž. veiksmų netinkamai tvarkant bendrovės buhalterinę apskaitą susiklostė situacija, kai ieškovės buhalteriniuose dokumentuose yra klaidų ir neatitikimų, todėl pats atsakovas privalo už tai atsakyti. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovės nurodomos aplinkybės dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo nesudaro pagrindo spręsti, kad būtent atsakovas savo asmeninėms reikmėms yra paėmęs ieškovės nurodytas prekes už jas neatsiskaitydamas, taip padarydamas ieškovei ieškinyje nurodyto dydžio žalą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė, pateikdama ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo, kaip ieškinio pagrindą suformulavo ir įrodinėjo aplinkybes, susijusias su neteisėtais atsakovo veiksmais, jam iš bendrovės parduotuvės paėmus prekes savo asmeninėms reikmėms ir už jas neatsiskaičius. Ieškovė neįrodinėjo atsakovo neteisėtų veiksmų faktais dėl netinkamai ar aplaidžiai tvarkytos bendrovės buhalterinės apskaitos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog neturi pagrindo ieškovės ieškinio reikalavimų dėl žalos atlyginimo vertinti šiais aspektais. Kolegija pažymi, jog ieškovė nepagrįstai ieškinio pagrindo suformulavimą tapatina su teisine ieškinio kvalifikacija. Sutiktina su ieškove, jog teisinė situacijos kvalifikacija, t. y. teisinio pagrindo taikymas, yra teismo prerogatyva, tačiau šiuo atveju ieškovės nurodomos aplinkybės dėl netinkamai tvarkytos buhalterinės apskaitos sudarytų faktinį ieškinio pagrindą. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, teismui pareiškiamame ieškinyje turi būti nurodyta, inter alia (be kita ko), aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Kasacinis teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi). Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, ir šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

20. Ieškovės nuomone, netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas apsunkina galimybes nustatyti įmonės turto sudėtį, jo kiekį, panaudojimo teisėtumą, todėl įmonės vadovas neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ji neturėtų būti perkeliama įmonei. Konstatavus, jog ieškovės nurodomos aplinkybės dėl netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo sudarytų naują ieškovės neįrodinėtą ieškinio pagrindą, atmestini ir ieškovės argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo.

21. Atsižvelgiant į ankstesniuose nutarties punktuose išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog, ieškovei neįrodžius būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei taikyti – neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl žalos, kilusios atsakovui nesumokėjus už prekes, atlyginimo priteisimo.

Dėl atsakovo iš bendrovės kasos pasisavintų piniginių lėšų

22. Ieškovė taip pat reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 12 096,90 Eur žalos atlyginimą, nes atsakovas iš bendrovės kasos neteisėtai pasisavino pinigines lėšas. Nurodė, kad atsakovas P. Ž., kaip bendrovės akcininkas, į bendrovės kasą įnešė 9 050,18 Eur sumą, tačiau atsakovas iš UAB „JLGKV“ kasos išsimokėjo sau 21 147,08 Eur, taip neteisėtai pasisavindamas 12 096,90 Eur. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė pateikė bendrovės 2013–2017 m. kasos knygą, 2019 m. rugsėjo 27 d. UAB „JLGKV“ buhalterinę pažymą.

23. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog nėra skolingas ieškovei, kadangi būdamas bendrovės direktorius ir akcininkas įnešė į bendrovę daugiau asmeninių lėšų, negu jam buvo išmokėta. Šioms aplinkybėms patvirtinti atsakovas prašė išreikalauti iš ieškovės bankų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus, bendrovės kasos knygas, kasos pajamų ir išlaidų orderius ir kitus bendrovės buhalterinius dokumentus. Ieškovė pateikė dalį atsakovo prašytų išreikalauti dokumentų: 2013–2017 m. bendrovės kasos knygas, bankų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus. Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovė teismui pateikė 2 UAB „JLGKV“ to paties 2013–2017 m. laikotarpio kasos knygų variantus. Pirmosios instancijos teismas, sulyginęs ieškovės 2019 m. rugsėjo 16 d. ir 2019 m. spalio 3 d. pateiktų tų pačių laikotarpių kasos knygų duomenis, nustatė, jog ne visi ieškovės pateiktų kasos knygų įrašai sutampa: nustatyta tiek ūkinių operacijų pavadinimų, tiek likučių neatitikimų. Palyginęs kasos knygų duomenis ir ieškovės atsiskaitomųjų sąskaitų bankuose išrašus, teismas nurodė, jog bankiniuose išrašuose yra ūkinių operacijų, kurių sumos yra didesnės nei kasos knygoje nurodytos tos dienos sumos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog tam, kad būtų galima įvertinti ieškovės pateiktų kasos knygų įrašų ir duomenų pagrįstumą, būtina įvertinti duomenis, nurodytus kituose pirminiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose: kasos pajamų ir išlaidų orderiuose, mokėjimo žiniaraščiuose, avanso apyskaitose, grynųjų pinigų priėmimo kvituose, taip pat įvertinti bankų sąskaitų išrašuose nurodytus duomenis. Nors buvo teismo įpareigota, ieškovė bendrovės kasos pajamų ir išlaidų orderių, kurių laikotarpis nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 21 d., buhalterinės apskaitos formų „Avanso apyskaita“, kurių laikotarpis nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 21 d., nepateikė. Nurodė, jog negali šių dokumentų pateikti, nes atsakovas, kaip buvęs vadovas, iki šiol neperdavė visų UAB „JLGKV“ buhalterinės apskaitos dokumentų. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog 2020 m. balandžio 3 d. ieškovė teismui nurodė, kad pateikti buhalterinės apskaitos dokumentų negali, nes dalis dokumentų yra perduota Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybai. Ieškovė šioms aplinkybėms patvirtinti pateikė 2019 m. gruodžio 6 d. bylų (dokumentų) perdavimo aprašą Nr. 1, iš kurio matyti, jog 2013–2017 m. kasos dokumentai yra perduoti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybai.

24. Pirmosios instancijos teismas nurodė neturintis galimybės įvertinti ieškovės „Excel“ formatu pateiktų kasos knygų, kurių laikotarpis nuo 2013 m. iki 2017 m., įrašų patikimumo, nes ieškovė nepateikė minėto laikotarpio bendrovės pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų: kasos pajamų ir išlaidų orderių, mokėjimo žiniaraščių, avanso apyskaitų, grynųjų pinigų priėmimo kvitų ir kt. Taigi, esant nurodytiems neatitikimams ir skirtumams ieškovės pateiktuose kasos knygų dokumentuose, nesant galimybės patikrinti kasos knygų įrašų teisingumo, teismas nusprendė nesivadovauti ieškovės pateiktomis kasos knygomis, kurių laikotarpis nuo 2013 m. iki 2017 m., dėl šių įrodymų nepatikimumo. Kolegija visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų turinio ir jų patikimumo vertinimu.

25. Ieškovės nuomone, teismas nepagrįstai taikė contra spoliatorem prezumpciją (prezumpcija, vadovaujantis kuria, šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs), nes teismui pirminės apskaitos dokumentai neperduoti dėl to, jog dalies jų ieškovei neperdavė atsakovas, o dalis perduoti ikiteisminio tyrimo institucijai. Kolegija atmeta šį ieškovės argumentą kaip nepagrįstą. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismas yra išaiškinęs, jog įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Šiuo atveju akivaizdu, jog ieškovės pateiktuose įrodymuose – kasos knygose, kuriomis ieškovė grindė savo reikalavimą dėl žalos, kilusios atsakovui neteisėtai pasisavinus įmonės lėšas, yra akivaizdžių neatitikimų ir turinio prieštaravimų, todėl ieškovei nepateikus kitų įrodymų, kuriuos sugretinus ir kompleksiškai įvertinus būtų galima pašalinti teismo nustatytus ieškovės pateiktų įrodymų trūkumus, teismas pagrįstai ieškovės pateiktas kasos knygas įvertino kaip nepatikimus įrodymus ir jomis nesivadovavo.

26. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog šioje byloje buhalterinės apskaitos registrų teisingumo prezumpcija nebuvo paneigta. Šis ieškovės argumentas kritikuotinas dėl to, jog, kaip jau minėta, teismui buvo pateikti du kasos knygų variantai, kuriuose fiksuoti skirtingi duomenys. Jau vien šis faktas kelia pagrįstų abejonių dėl kasos knygų įrašų patikimumo. Be to, atsakant į ieškovės skundo argumentą dėl buhalterinės ekspertizės skyrimo, pažymėtina, jog, atsižvelgiant į jau minėtą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, ieškovė pati turėjo tinkamai įgyvendinti įrodinėjimo pareigą, kad pakankamais ir tinkamais įrodymais pagrįstų faktinį ieškinio pagrindą, taigi galėjo prašyti skirti byloje buhalterinę ekspertizę. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šioje byloje viešasis interesas neegzistuoja, nagrinėjamas privataus pobūdžio ginčas, todėl teismas neturi pareigos rinkti įrodymus savo iniciatyva. Siekdamas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes, atskleisti bylose esmę, teismas šalims išaiškino CPK 178 straipsnyje nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, įpareigojo šalis pateikti visus turimus įrodymus ir paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti visus įrodymus, kurių jie negali pateikti, kartu nurodant aplinkybes, trukdančias tai padaryti (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis)

27. Ieškovė reikalavimui dėl žalos, kilusios atsakovui iš įmonės kasos pasisavinus pinigines lėšas, pagrįsti pateikė 2019 m. rugsėjo 27 d. UAB „JLGKV“ buhalterinę pažymą, parengtą ir pasirašytą bendrovės vyr. finansininkės J. S.. Iš šios pažymos matyti, jog skola akcininkui P. Ž. sudaro 9 050,18 Eur, o skolos grąžinimas – 21 147,08 Eur. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, bendrovės buhalterė J. S. teismo posėdžio metu parodė, kad negali patvirtinti, jog jos 2019 m. rugsėjo 27 d. išduotos pažymos duomenys yra teisingi, galėjo suklysti ir ne viską įtraukti, nes duomenų bankų sąskaitose, prieš surašydama pažymą, netikrino. Atsakovas 2019 m. spalio 16 d. pateikė atsiskaitomosios sąskaitos banke išrašą, iš kurio matyti, kad 2013 m. birželio 6 d. atsakovas pervedė UAB „Hakonlita“ 12 000 Lt (3 475,44 Eur) nuomos mokestį už UAB „JLGKV“, 2013 m. liepos 9 d. pervedė į UAB „JLGKV“ sąskaitą 12 000 Lt (3 475,44 Eur) ir 2013 m. spalio 16 d. pervedė UAB „JLGKV“ 10 000 Lt (2 896,20 Eur), taigi iš viso – 9 847,08 Eur, nors 2019 m. rugsėjo 27 d. pažymoje nurodyta skola akcininkui P. Ž. sudaro 9 050,18 Eur. Iš atsakovo atsiskaitomosios sąskaitos Šiaulių banke išrašų matyti, kad papildomai atsakovas 2014 m. balandžio 9 d. įnešė 10 000 Lt (2 896,20 Eur) akcininko įnašą į UAB „JLGKV“, 2015 m. kovo 13 d. įnešė 1 500 Lt (434,43 Eur) įnašą. Atsakovas 2016 m. balandžio 5 d. įnešė UAB „JLGKV“ 1 178,54 Eur, tačiau, ieškovės „Swedbank“, AB, banko išrašo duomenimis, tą pačią dieną analogiška 1 178,54 Eur suma iš ieškovės sąskaitos pervesta UAB „Vedrana“. Teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovo 2016 m. balandžio 5 d. įnašas buvo skirtas stogo dangai pirkti atsakovo asmeninėms reikmėms, o ne UAB „JLGKV“ naudai. Teismas taip pat nepripažino, kad atsakovas UAB „JLGKV“ naudai sumokėjo PC „Ermitažas“ 3 854,73 Lt, nes iš atsakovo pateiktos mokėjimo nurodymo kopijos negalima spręsti, kad mokėjimas atliktas už ieškovę. Įvertinęs aptartus rašytinius įrodymus (bankų sąskaitų išrašus), pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas, kaip akcininkas, UAB „JLGKV“ naudai yra įnešęs 13 177,71 Eur, nors ieškovė nurodė, jog 9 050,18 Eur. Taigi teismas nusprendė nesivadovauti 2019 m. rugsėjo 27 d. UAB „JLGKV“ buhalterine pažyma kaip įrodymu, pagrindžiančiu ieškovės ieškinio reikalavimą. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų nėra aišku, kokią konkrečią sumą atsakovas jo vadovavimo bendrovei laikotarpiu iš bendrovės kasos išsimokėjo savo asmeninėms reikmėms, taigi padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog patyrė būtent 12 096,90 Eur žalos, atsakovui neteisėtai pasisavinus pinigines lėšas, ir šį ieškinio reikalavimą atmetė.

28. Kolegija visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo byloje pateiktu rašytinių įrodymų vertinimu ir neturi pagrindo kitaip vertinti šalių pateiktų įrodymų. Kadangi ieškovė, reikšdama reikalavimą dėl žalos, kilusios atsakovui neteisėtai pasisavinus bendrovės lėšas, neįrodė žalos fakto ir dydžio, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį reikalavimą atmetė.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

29. Ieškovė teigia, jog šiuo atveju egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl trečiųjų asmenų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą, teisių ir pareigų.

30. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-55-313/2021).

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, apibendrinus išdėstytas aplinkybes, iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų, byloje apklaustų liudytojų parodymų, šalių paaiškinimų visumos visiškai nėra aišku, nei kokias konkrečiai prekes, nei kokį jų kiekį, nei už kokią sumą paėmė savo asmeninėms reikmėms būtent atsakovas P. Ž., kadangi byloje apklausti liudytojai nurodė, jog prekes iš karto už jas neatsiskaitydami (važtaraščių pagrindu) imdavo ir buhalterė J. S., parduotuvės vedėja, bendrovės savininkai, kiti bendrovės darbuotojai, ne tik atsakovas, o ieškovės pateikti važtaraščiai ir PVM sąskaitos faktūros nepagrindžia atsakovo asmeninėms reikmėms paimtų prekių fakto: važtaraščiuose ne visur yra atsakovo parašai, o jeigu parašai yra, neaišku, už kokią sumą tos prekės imtos (eurais ar litais) ir kokiais laikotarpiais, važtaraščiuose nurodytos prekės nesutampa su PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis prekėmis. Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos, nurodydamas, jog prekes ėmė ir kiti bendrovės darbuotojai, nenusprendė dėl šių asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, todėl absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas šioje situacijoje neegzistuoja. Akivaizdu, jog toks teismo vertinimas buvo tik faktinių įrodymų turinio duomenų aptarimas, kurio pagrindu padarytos išvados yra susijusios tik su atsakovo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis, trečiųjų asmenų, neįtrauktų į bylos nagrinėjimą, teisinė padėtis nebuvo modifikuota: jokios materialiosios teisės ar pareigos jiems nenustatytos, nepripažintos ir nepanaikintos.

32. Kadangi šalys neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas dėl žalos, kilusios nesumokėjus už mobiliojo telefono ryšio operatoriaus paslaugas, priteisimo ir ieškovei iš atsakovo priteista 527,79 Eur žalos atlyginimo, kolegija dėl šios teismo sprendimo dalies nepasisakys.

33. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

Dėl bylos procesinės baigties

34. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pagrindo jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.