Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų sprendimas

sekretoriaujant Aurelijai Paškevičienei, Eimantui Jancevičiui, Rūtai Jankauskienei, Linai Stavinskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. M. ieškinį atsakovei D. L., tretiesiems asmenims notarui D. G., ERGO Insurance SE Lietuvos filialo dėl (duomenys neskelbtini) nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ieškovės reikalavimai ir argumentai

II. Atsakovės atsikirtimai į ieškinį

III. Trečiųjų asmenų teisniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkinamas.

IV. Teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2018 m. birželio 07 d. Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notaras D. G. įregistravo nekilnojamojo turto, buto - pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią D. M., gyv. (duomenys neskelbtini), pardavė, o D. L., gyv. (duomenys neskelbtini), pirko D. M. asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini), 45,10 kv. m ploto, su rūsiu 8,60 kv. m ploto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (1 t. b. l. 12-14, 82-86, 106-108). Nustatyta, kad pirkimo pardavimo sutarties 4.1 punkte nurodyta, kad ieškovė grynais pinigais iki sandorio pasirašymo gavo 20 000,00 Eur.

Iš byloje esančios specialiųjų poreikių nustatymo pažymos (duomenys neskelbtini) matyti, kad ieškovei D. M. nuo 2017 m. spalio 3 d. yra nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis neterminuotai (1.t. b. l. 15), neįgaliojo pažymėjimas patvirtina, kad nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis (1. t. b. l. 17). Pateiktas pažymėjimas iš Prienų r. Psichikos sveikatos centro patvirtina, kad ieškovė psichiatro įskaitoje įrašyta nuo 1982 m. su diagnoze (duomenys neskelbtini) (1. t. b. l. 18), pateiktuose medicininiuose dokumentuose užfiksuota ieškovės sveikatos būklė ir diagnozuoti susirgimai (1. t. b. l. 19-22). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įregistruotas atsakovės D. L. vardu (1. t. b. l. 25), tačiau pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą patvirtina, kad šiame ginčo bute ir toliau yra deklaruota ieškovės gyvenamoji vieta (1. t. b. l. 26). Kiti nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad ieškovė D. M., atsakovė D. L., liudytojas A. V. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu valdo gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, ir žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (1. t. b. l. 32-38). Byloje pateiktas testamentas patvirtina, kad 1992 m. lapkričio 20 d. ieškovė D. M. yra parašiusi testamentą, kuriuo padariusi sekantį patvarkymą, kad jai priklausantį butą, (duomenys neskelbtini), jame esančius baldus palieka D. L. (1. t. b. l. 87).

Ieškovės ieškinys grindžiamas CK 1.89 straipsniu, CK 1.91 straipsniu.

Vienas iš sandorių negaliojimo pagrindų – sandorio šalies valios trūkumas. Prie sandorių su valios trūkumais priskiriami ir CK 1.89 straipsnyje įtvirtintu pagrindu nuginčijami sandoriai, tai yra savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti, nors ir veiksnaus, fizinio asmens sudaryti sandoriai.

Teismas, spręsdamas dėl CK 1.89 straipsnio pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo (sandorio negaliojimo) privalo išaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017, 27 punktas).

Teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimus, daro išvadą, kad nustatinėjant, ar sandoris pripažintinas negaliojančiu CK 1.89 straipsnyje įtvirtintu pagrindu, vertina dviejų rūšių aplinkybės: sandorio turinį ir šalių būseną sandorio sudarymo metu.

Ginčijama pirkimo-pardavimo sutartis patvirtinta notariškai, todėl preziumuojamas aukštesnis šio sandorio patikimumas. Notaras, būdamas valstybės įgaliotu asmeniu, atliekančiu Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančiu, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), privalo įsitikinti sandorio šalies veiksnumu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad notaro veiklos ypatybes, nustatytas Notariato įstatyme, lemia jam taikomi didesnio atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai ir įpareigoja jį griežtai laikytis įstatymų reikalavimų bei atsisakyti atlikti notarinį veiksmą, jeigu tokio veiksmo atlikimas prieštarauja įstatymams ar neatitinka jų reikalavimų. Tokia notaro funkcijos samprata suponuoja išvadą, kad notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustato ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Notaras gali tvirtinti tam tikras teises ar faktus tik tokiu atveju, jei dėl jų turinio ir teisėtumo jam nekyla abejonių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2011.)

Teismo posėdžio metu notaras nurodė, kad šis sandoris yra įsimintinas dėl to, kad praėjus nedideliam laiko tarpui buvo gautas ieškinys, kad sandoris bus naikinamas. Tada jam pačiam pasidarė keista kodėl. Pirmas argumentas buvo, kad negavo pinigų, nors parašyta, kad pinigus gavo, o kitas argumentas dėl bandymo pripažinti neveiksniu. Kiek supranta tai pripažinti neveiksniu pavyko. Patį sandorio momentą prisimena tiek, kad M. sėdėjo jam iš dešinės pusės ir kadangi yra garbaus amžiaus žmogaus tai jis visada klausia ar sumokėti pinigai ir kokia pinigų suma buvo gauta. Pati M. įvardijo, kad pinigai yra gauti ir įvardijo koks objektas yra parduodamas. Papildomai paprašius pasirašyti kad gavo pinigus ji tai padarė, paklausus, kodėl jos toks raštas (braižas), ji atsakė, kad taip rašo visados. Klausiant ar gauti pinigai buvo pasakyta, kad atsiskaitė iki sandorio sudarymo namuose. D. M. sugebėjimo suprasti ko ji atvyko paaiškino, kad dokumentus gali pateikti bet kas, bet vėliau atvykusių šalių klausiama kokiu tikslu jos atvyko, jeigu sandorio šalys įvardija ko atvyko t. y. ką jis atvyko padaryti ir tai atitinka pateiktas iš anksto sąlygas sandoris sudaromas, be to nepriklausomai nuo to yra privalomai tikrinama neveiksnių ir robotai veiksnių registras. Buvo išankstinis registras 2018 m. birželio 6 d., kuriame nebuvo jokių duomenų apie asmens įrašymą į šį registrą. Jeigu ji būtų įrašyta tai, joks veiksmas notarinis nebūtų atliktas, net ir tuo atveju jeigu ji būtų pasakiusi ko atvyko. Nesudaryti šio sandorio motyvų nebuvo. Sutartį visuomet perskaito garsiai apie tai yra parašyta sutartyje. Klausimų pardavėjai dėl sutarties išaiškinimo nekilo. Medikai kurie jai nustatinėjo neįgalumo lygį, jos veiksmų riboti sprendžiant savo turtinius klausimus nematė pagrindo ir ji nebuvo įrašyta į registrą. Jam nekilo jokių abejonių dėl jos sugebėjimo suvokti sudaromą sandorį, nes ji atsakė į visus klausimus. Mokėti pinigus per notaro atsiskaitomąją sąskaitą galima, tačiau neprivaloma, šalys buvo pasirinkę kitą atsiskaitymo formą ir tai tarp šalių yra aptarta sutarties 4.2 punkte (2021 m. lapkričio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas 2 min.10 s iki 24 min. 36 s.).

Abejoti ar vertinti kritiškai sandorį tvirtinusio notaro paaiškinimus nėra jokio pagrindo. Juo labiau, kad ir ieškovės atstovas neteigia, kad notaras netinkamai atliko savo pareigas. Dėl to teismas sprendžia, kad ginčijamą sandorį tvirtinęs notaras atliko visus konkrečioje situacijoje įmanomus veiksmus, kad įsitikinti ieškovės D. M. gebėjimu suvokti pasirašomo sandorio reikšmę ir notaro parodymai vertintini kaip objektyvūs ir patikimi.

Ieškovės psichikos būklei pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu nustatyti buvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė. 2020 m. sausio 20 d. - sausio 29 d. Kauno miesto psichiatrijos skyriuje buvo atliekamas tyrimas ir pateiktas ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (duomenys neskelbtini) teismo ekspertai padarė tokias išvadas: 1. D. M. dėl jai konstatuoto (duomenys neskelbtini) negalėjo suvokti sudarytos sutarties turinio reikšmės ir pasekmių; 2) D. M. dėl jai konstatuoto (duomenys neskelbtini) negalėjo adekvačiai vertinti situacijos, išreikšti savo valios, suvokti savo veiksmų bei jų valdyti (duomenys neskelbtini) pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notaro D. G., registro Nr. (duomenys neskelbtini); 3) D. M. (duomenys neskelbtini) pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį, galėjo pasiduoti aplinkinių (kitų)asmenų įtakai; 4) D. M. valiai 208 m. birželio 7 d. įtakos turėjo jai kostatuotas (duomenys neskelbtini); 5) Dėl D. M. konstatuoto (duomenys neskelbtini) notaro parengtas (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutarties tekstas savo turiniu, apimtimi bei pasekmėmis D. M. nebuvo aiškus ir suprantamas; 6) D. M. (duomenys neskelbtini) pasirašydama pirkimo-pardavimo sutartį, negalėjo suprasti buto vertės; 7) D. M. geba skirti kupiūras, pažįsta pinigus, jų vertės suvokimas sutrikęs; 8) D. M. elgesys, negebėjimas suvokti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti sandorio sudarymo metu nulemtas (duomenys neskelbtini), o ne fantazavimo ar polinkio išsigalvoti nebūtus dalykus, įvykius; 9) Atpasakotų aplinkybių teisingumo vertinimas – teismo prerogatyva. Dėl nustatytų visų pažintinių procesų sutrikimų D. M. gebėjimas teisingai atpasakoti sutarties sudarymo aplinkybes sutrikęs (t. 2. b. l. 68-72).

CPK 185 straipsnis nustato, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus oficialiuosius įrodymus) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tas pats pasakytina ir apie eksperto išvados įvertinimą, nepaisant to, kad ekspertizės aktuose esantys duomenys, atsižvelgiant į jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio ir gavimo aplinkybių, yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Taigi eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis).

Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o, atliekant šį vertinimą, atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Ekspertizės duomenys gali būti atmetami ir tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; kt.).

Nagrinėjamoje byloje atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadoje vienareikšmiškai nurodoma apie D. M. negalėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (duomenys neskelbtini) sutarties sudarymo metu. Tokią išvadą ekspertė padarė atsižvelgdama į D. M. diagnozuotą kitą (duomenys neskelbtini) ir nustatytą vidutinį protinį atsilikimą. Teismo posėdžio metu apklausus ekspertizę atlikusią teismo psichiatrę L. A. ji paaiškino: kad visa medicininė dokumentacija kuria remiantis buvo pateikta ekspertizė apie juridiškai svarbų laikotarpį nurodyta ekspertizės 5 lape aprašomojoje dalyje. Ten nurodyta, kad yra galvos smegenų kompiuterinės tomografijos smegenų tyrimo išvada. Šį tyrimą yra išskyrusi 9 ekspertinio tyrimo lape. 2017 metais vaizdiniais tyrimais t. y. 1 metai iki sandorio sudarymo buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) ir gydytojas neurologas medicininiais terminais aprašė. D. M. sutrikimas yra patvirtintas vaizdiniais tyrimais. Supranta, kad nusiskundimus apie skaudančią galvą galima simuliuoti arba meluoti, tačiau vaizdinio tyrimo susimuliuoti nėra galimybių. Nustatytas židinys lemia pasekmes, kurios yra (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) paliečia asmens kognityvines funkcijas ir yra progresuojantis, o ne išgyjantis. D. M. buvo nustatytas 17 balų t. y. (duomenys neskelbtini), o šis rodiklis gerėjimo tendencijos neturi, gali nežymiai svyruoti, tačiau daugiau yra progresuojantis. Nurodė, kad ekspertizė buvo atliekama pagal byloje esančius rašytinius įrodymus. Ekspertizės aktą ir jo išvadą teismo posėdyje patvirtino.

Nepaisant to, teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus, konkrečiu atveju konstatuoja, kad besąlygiškai remtis ekspertizės išvada nėra pagrįsto pagrindo, kadangi ekspertizės aktas yra su trūkumais: jame nenurodyta konkrečių duomenų, kad D. M. 2018 m. antro pusmečio laikotarpiu adekvačiai nesuvokė jos atliekamų veiksmų, įskaitant ginčijamą sandorį, reikšmės. Ekspertai konkrečiai netyrė D. M. būklės kaitos atskirais laikotarpiais, apsiribojo įrašų citavimu iš gydymo dokumentų. D. M. medicininėje dokumentacijoje t. y. 10 metų laikotarpiu – nuo 2007 m. iki 2017 metų nėra aprašyta jokių psichikos sutrikimo požymių, nes tiriamoji pas gydytoją psichiatrą nesilankiusi. Čia pažymima kad 2017 m. rugsėjo 29 d. užpildyti dokumentai dėl specialiųjų poreikių nustatymo (<...> aprašyta, kad mirus motinai gyvena viena Birštone, nesugeba tinkamai savarankiškai spręsti buitinius klausimus), tačiau nėra jokių įrašų apie D. M. stebėtus kokius nors psichikos ar elgesio sutrikimo progresavimo požymius, negrįžtamo pobūdžio sutrikimus ir pan. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė vadovavosi tik vieninteliu įrašu medicininiuose dokumentuose t. y. 2017 metais atliktu ultragarsiniu galvos smegenų tyrimu, kuriame aprašyta, kad yra atlikta galvos smegenų kompiuterinė tomograma – (duomenys neskelbtini). Ultragasiniame galvos smegenų kraujotakos tyrime -(duomenys neskelbtini). Diagnozė – (duomenys neskelbtini). Tačiau šioje eksperto išvadoje nėra konkrečių duomenų kaip nustatyti tyrimai paveikė ieškovės pažintines funkcijas.

Šiuo atveju teismas iš dalies sutinka su atsakovės rašytinių paaiškinimų argumentais, kad byloje pateikta ekspertizės išvada neatitinka CPK ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatyme įtvirtintų ekspertizės išvadai keliamų reikalavimų. CPK 216 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ekspertizės akte turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo ekspertizės akto išvadose suformuluojami motyvuoti atsakymai į visus pateiktus klausimus. Tai reiškia, kad ekspertizės išvadoje būtinai turi būti nurodyti motyvai, kurių pagrindu padaroma išvada, kadangi išvada turi būti pagrįsta. Byloje atliktos teismo ekspertizės išvadoje nėra jokių motyvų ir pagrindimo (akte tik cituojami D. M. medicininiai dokumentai), kodėl buvo padaryta išvada, kad D. M. sutarties sudarymo metu negalėjo suvokti sudarytos sutarties turinio.

Šioje byloje teismo nuomone svarbu yra ir tai, kad ieškovei D. M. 2020 m. gegužės 25 d. - birželio 1 d. buvo atliekama kita teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios išvadose be kita ko yra nurodyta, kad D. M. negali suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti savo turtinių bei neturtinių santykių srityse, išskyrus asmeninių neturtinių santykių sritį - savitvardos įgūdžių bei turtinių santykių sritį – smulkių buitinių santykių sritį, kuriuose iš dalies negali suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti (prijungta civiline byla Nr. e2YT-1753-1060/2020 b. l. 49-52).

Teismas, įvertinęs byloje esančių teismo ekspertizės aktų išvadas, išklausęs visų byloje apklaustų liudytojų, pačių šalių paaiškinimus sprendžia, kad teismo ekspertai iš gautų duomenų apie D. M. sveikatos būklę negalėjo padaryti kategoriškos išvados, kad dėl konstatuoto intelekto deficito ji negalėjo suvokti sudarytos sutarties turinio reikšmės ir pasekmių.

Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2010; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011; kt.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ekspertizės išvadose buvo tirti tik medicininiai dokumentai, tačiau visiškai nevertinti liudytojų parodymai, o taip pat kita bylos medžiaga, nors teismo ekspertė teismo posėdžio metu patvirtino, kad šie įrodymai taip pat turėtų būti vertinti.

Teismas tik iš dalies sutinka su ekspertizės akte nurodytomis išvadomis. Teismas konstatuoja, kad D. M. konstatuotas (duomenys neskelbtini) trukdė pilnai suvokti sandorio esmę ir ji sudarydama sutartį tikėjosi kitokių pasekmių.

Išklausius visų byloje apklaustų liudytojų parodymus teismas daro išvadą, kad D. M. pagal savo sveikatos būklę galėjo gyventi ir gyveno pilnavertį gyvenimą t. y. ji dalyvavo neįgaliųjų draugijos veikloje, palaikė draugiškus santykius su giminėmis, turėjo draugių ir su jomis galėjo bendrauti. Ji pilnai galėjo pasirūpinti savo sveikata, artimųjų ir draugių padedama atidarinėjo ir uždarinėjo sąskaitas bankuose, su pažįstamų ir aplinkinių pagalba naudojosi banko kortelėmis, sudarė sutartis su telekomunikacijų bendrovėmis, keliavo iš miesto į miestą visuomeniniu transportu, tvarkė savo turtinius reikalus.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų taip pat matyti, jog ieškovė ir po ginčo sutarties sudarymo toliau dalyvavo civiliniuose teisiniuose santykiuose ir sudarė kitų sandorių. Pavyzdžiui, 2019 m. spalio 2 d. su AB „Šiaulių bankas“ asmeniškai sudarė Terminuotojo indėlio sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasirašė papildomus su šia sutartimi susijusius dokumentus (1 t. b. l. 156-161). 2020 m. birželio 29 d. ieškovė su UAB „Tele2“ asmeniškai sudarė Judriojo ryšio paslaugų teikimo sutartį (1 t. b. l. 165 ). Bylos medžiaga patvirtina, kad ji sugebėjo privatizuoti ginčo butą, vėliau paveldėjo turtą, kurį sugebėjo parduoti, t. y. sudarinėjo įvairius sandorius tiek prieš ginčo sandorį tiek po jo. Šias aplinkybes patvirtina bylos medžiaga (t. 3, b. l. 66-112, 143,154-168), taip pat byloje apklausti liudytojai.

Liudytoja L. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad D. M. yra jos pusseserė. Su D. kalbėdavosi telefonu, ji skųsdavosi sveikata. Iki 2018 metų nebuvo buvusi jos namuose. 2018 metais paskambino iš ligoninės ir prašė aplankyti. D. M. vieną kartą aplankė Prienų ligoninėje. Kiek prisimena ji iš ligoninės išvažiavo gyventi pas D.. Vėliau ji skambino ir prašėsi, priimti pagyventi bent trims dienos, tuo metu ji buvo Birštone. D. atkakliai kiekvieną dieną skambindavo ir prašydavo ją pasiimti. Pasitarusi su dukra nusprendė padėti D., tai buvo birželio pabaiga. D. M. sveikatos būklė tuo metu buvo tikrai prasta, ji prastai vaikščiojo, nepašnekėjo, buvo labai silpna. D. M. jos namuose Kauno rajone gyveno apie 6 mėnesius. Kažkiek laiko ji niekur išvykusi iš jos namų nebuvo. Vėliau su D. nuvyko į Birštoną ir kreipėsi pas socialinio skyriaus vedėją dėl paslaugų, nes matė, kad ji gali gyventi savarankiškai. Tada socialinio skyriaus vedėja pažiūrėjus dokumentus pasakė, kad „D. tu neturi buto ir privalai išsikraustyti“. Tuo metu ji sužinojo, kad D. neturi buto. Ji vedėjai pasakė, kad savo namuose D. laikyti negali, todėl vedėja suskambino su teisininke ir nusiuntė D. pas ją. Taip ir buvo užvesta byla. Tik vėliau ji D. paklausė kodėl jai nieko nepasakojo apie D. ir butą. Tik tuomet D. M. ėmė kalbėti, kad D. ją paėmė iš ligoninės, nuvežė į savo namus, kad jai ten buvo blogai, nors maitino skaniai. D. pasakojo, kad pas D. suvažiavę giminės vertė ją butą atiduoti. Pasakojo kad yra parašiusi testamentą D. ir stebėjosi kodėl jis jai netinka. D. sakė siūlėsi butą padovanoti, bet D. nesutiko, nes sakė kad valdžiai reikia mokėti mokesčius. D. klausė ar ji turi pirkimo-pardavimo sutartį. Jai D. nurodė, kad jokios sutarties jai niekas nedavė. Šias aplinkybes jai pasakojo pati D.. Savivaldybės teisininkė rekomendavo nueiti į Registrų centrą ir išsiimti pirkimo-pardavimo sutartį. Išsiėmę sutartį pamatė, kad butas parduotas už 20 000,00 Eur. Tada klausė D. kur ji padėjo pinigus, bet D. aiškino, kad jokių pinigų nėra gavusi. D. jai sakė, kad butą davė kaip giminei, bet kad liks „ant gatvės tai nežino“. Taip pat D. pasakojo, kad jai reikėjo pasirašyti ant balto popieriaus lapo, o taip pat kažkuriuo metu sakė jai buvo grasinama sakant, „kad jeigu nepasirašys, tai pakas po pušele, tai nebus kam net žvakutės uždegti“. Per gyvenimo pas ją laikotarpį D. M. buvo nuvykusi pas drauges, priklausė aklųjų draugijai, tai su jais važiavo į ekskursiją, taip pat vieną kartą prašė savaitei leisti pagyventi pas draugę D.. Vėliau prasidėjo kaltinimai pinigų vagyste. D. ją kaltino, kad ji pavogė D. pinigus, todėl nuėjo su D. į banką ir išsiėmė išrašus iš kurių buvo nustatyta, kad pinigai buvo nuimti, tada kai D. buvo būtent pas D. ir kad tik ji turėjo galimybę naudotis jos banko kortele. Tada uždarė sąskaitą banke su D. ir atsidarė kitą sąskaitą Šiaulių banke. Per visą D. buvimo pas ją laikotarpį D. pinigų ji nenaudojo. Buvimo pas ją metu D. kažkas skambindavo ir grasindavo, todėl ji nenorėjo gyventi namuose Birštone. Vėliau D. pasiprašė pagyventi pas draugę D., tai sudėję maisto ją nuvežė ten. Po savaitės nuvažiavo pas draugę ji džiaugėsi, buvo patenkinta, o dar po kelių dienų D. paskambinusi pranešė kad dingo D. ir kad ji vėl pas D., nes taip jai pasakė D. brolis A.. Po šio įvykio D. nuolatos skambina jai ir jos kalbasi telefonu ir ji vis skundžiasi, kad neturi buto. D. pas ją gyveno tris mėnesius, nes užgrobė jos butą ir neįleido. Žino, kad D. parašiusi testamentą. Kodėl ji ją išlaikė nežino, kodėl nepatarė kreiptis į policiją nežino. D. M. turėjo banko kortelę ir ja naudojosi. D. visiškai galėjo gyventi savarankiškai.

Teismas priimdamas sprendimą, daro išvadą, kad D. M. ginčijamą sutartį sudaręs notaras D. G. galėjo ir nesuprasti ir nepastebėti jokių jos valios trūkumų. Be to, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad D. M. savo ranka pasirašė pinigus gavusi ir padėjo savo parašą keliuose dokumentuose pas notarą, kas leido notarui pagrįstai daryti išvadą, kad tikroji jos valia yra parduoti ginčo butą.

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu

CK 1.91 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu. Šios nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai nustatoma, kad sandorį sudaręs asmuo buvo fiziškai ir (ar) ekonomiškai priklausomas nuo asmens, kurio naudai sudarė sandorį, ir sudariusio sandorį asmens priklausomybė nuo kito asmens lėmė sandorio sudarymą; asmuo, nebūdamas priklausomas nuo asmens, kurio naudai sudarytas sandoris, tokio sandorio nebūtų sudaręs. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pripažintinas negaliojančiu toks sandoris, kuris sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Taigi, sandoris aptartu pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu, kai nustatoma įstatyme – CK 1.91 straipsnyje įtvirtinta faktų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2004).

Nagrinėjamu atveju ieškovės atstovas ieškinyje taip pat kėlė prielaidą, kad atsakovė garsino ieškovei, piktavališkai darė spaudimą sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį jai nenaudingomis sąlygomis, pasinaudojo sunkia ieškovės sveikatos būkle. Tačiau teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą apie D. M. sveikatos būklę, sprendžia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių ieškovės prielaidą apie itin prastą jos sveikatos būklę sandorio sudarymo metu, ar apie komplikuotus ieškovės ir atsakovės santykius, kas būtų leidę atsakovei manipuliuoti atsakovės valia bei ją palaužti tokiu būdu, kad atsakovė (nors ir būdama silpnos sveikatos) nebūtų supratusi ginčijamo sandorio esmės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė atsakovės apgaulės ar/ir pasinaudojimo D. M. padėtimi ar jos valios palaužimo fakto dėl D. M. sveikatos būklės, dėl ko ieškinys dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu pagrindu atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl faktinio ieškinio pagrindo teisinio kvalifikavimo, teismo teisės taikyti teisę ex officio (pagal pareigas; savo iniciatyva)

Pažymėtina, kad pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškinyje ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą, ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020 56 punktą; 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-313/2020 46 punktą).

Teismas priimdamas sprendimą konstatuota, kad išnagrinėjus bylą ir išanalizavus visas bylai teisingai išspręsti reikalingas faktines aplinkybes be aukščiau nurodyto teisinio pagrindo, numatyto CK 1.89 straipsnyje pripažinti pirkimo -pardavimo sutartį negaliojančia, kuriuo buvo grindžiamas ieškinys yra kitas papildomas pagrindas numatytas CK 1.90 straipsnyje apie kurio buvimą ieškovės atstovas pasisakė baigiamosiose kalbose. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti klausimą dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu – t. y. sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį ieškovė suklydo.

Teismas išanalizavęs visus byloje esančius rašytinius įrodymus, pirkimo-pardavimo sutarties turinį ir jo sudarymo aplinkybes, ieškovės ir atsakovės giminystės ryšius, ieškovės sveikatos būklę, jos gebėjimą ilgą laiką gyventi savarankišką gyvenimą ir priiminėti iš dalies savarankiškus sprendimus atliekant kasdienius buities veiksmus, liudytojų parodymus daro išvadą, kad pirkimo -pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia būtent CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu, nes teismo nuomone ieškovė dėl jai nustatyto intelekto deficito aprašyto ekspertizės akte iki galo nesuprato pirkimo-pardavimo sutarties esmės t. y. ji klydo, nes pagal nustatytas faktines aplinkybes turėjo būti sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, kas tokiu atveju būtų maksimaliai apsaugoję tiek ieškovės interesus, tiek atsakovės tikrąjį norą turėti butą šiuo metu, o ne po ieškovės mirties pagal jai parašytą testamentą. Būtent apie bendrą giminaičių priimtą sprendimą leisti iki mirties gyventi ieškovei ginčo bute, o ieškovei prisiimti atsakomybę prižiūrint ir rūpinantis sveikatos problemų turinčia teta kalbėjo tiek pati atsakovė, tiek liudytojas S. G..

Liudytojas S. K. teismo posėdžio patvirtino, kad jam žinoma, kad butas, dėl kurio vyksta byla, nuo 1992 m. rugsėjo mėnesio priklauso D. M., o (duomenys neskelbtini) buvo sudarytas testamentas ir po D. M. jis turėtų priklausyti D. L.. Jis norėjo atskirti paveldėjimo dalykus nuo šitos pirkimo – pardavimo sutarties. Šitoje sutartyje noras buvo, ypatingai P. M., padėti D. išspręsti tolimesnę šio buvo eksploatavimo problemą. Viskas yra iš to, kad sukčiai bando apgaulės būdu išvilioti turtą iš senų žmonių ir jį pasisavinti. P. jo paprašė kaip savo pusbrolio, todėl sutiko jam padėti, norėdami surasti tinkamiausią problemos sprendimo būdą. Buvo du kartus susirinkę ir ieškojo, kaip reikėtų pasielgti. Apsvarsčius buto saugaus eksploatavimo ateityje problemą priėjo sprendimą, kad butas būtų parduotas D. L., o ji užtikrintų D. M. globą senatvėje. Jai pasiūlymas irgi gerai tiko, dėl to toks sprendimas ir buvo realizuotas. Buto pirkimo – pardavimo sandoryje nedalyvavo. Jų susitikimuose buvo svarstomi finansiniai dalykai ir A. M. išreiškė tokį norą, pasiūlymą, kad galima būtų prie tos pirkimo – pardavimo sutarties prirašyti ir globą, kaip antrą funkciją, bet jis gal nespėjo, ar atsisakė, tai nebuvo sudarytas toks dalykas. Pirmo ir antro susitikimo metu kalbų apie pinigus nebuvo, o įforminime jis nedalyvavo. Po sutarties pasirašymo nelabai domėjosi, todėl nežino ar buvo sumokėti pinigai. Nežino tiksliai, bet galvoja, kad yra visiškai standartinės sutarčių sudarymo sąlygos ir jos turi būti išlaikytos, todėl mano jos buvo išlaikytos. Po sutarties sudarymo yra tekę kalbėti su D., daugiausiai telefonu. Keista labai, nes iš pradžių visiems viskas buvo gerai, o vėliau situacija ėmė keistis, o svarbiausia, D. gyvenama vieta pradėjo keistis. Ji gyveno pas L. G., kitas savo drauges. D. yra įtaigi, bet ji viską normaliai supranta. D. dabar taip atrodo, kad prašo naikinti sutartį. Svarstymuose dėl buto D. pati dalyvavo, buvo patenkinta, kad sprendimas rastas. Prieš šį posėdį skambino D., dar prieš tai A. M. iš ligoninės, sakė, kad D. pasikeitusi, skambino ir pati D., sakė, kad teismas bus, kad nepamirštų, jos prašymas buvo pasakyti teismui, kad ji pinigų negavo, arba gavo ne tiek, kiek parašyta. Atsakė, kad negali paliudyti to, ko nematė. Iš nuogirdų žinoma, kad buto sutarta suma 20 tūkstančių. Bute nėra buvęs, nėra jo matęs, pasakyti, kiek jis kainuoja, negali. Pinigų perdavimu nesidomėjo, jo užduotis buvo surasti sprendimą apsisaugojimui nuo „žulikų“.

Liudytojas P. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jo tėvas ir D. tėvas buvo broliai, D. mama buvo jo tėvo sesuo. D. butą turėjo daugelį metų. Kai ji ten gyveno, galimai moterys, su kuriomis ji bendravo tuo metu, jai siūlydavo ir stengėsi, kad D. perrašytų joms butą, o už tai jos ją prižiūrėtų. Žino, kad butas buvo parduotas. D. butą pardavė D. L.. Kiek žino, D. ir D. pasielgė teisingai. Nežino, už kokią pinigų sumą D. butą sutiko parduoti D., nedalyvavo tame sandoryje, tuo metu buvo Amerikoje. Kai paskutinį kartą buvo Lietuvoje prieš 3 metus, D. namuose buvo visi susirinkę, įskaitant D., A., jo žmoną J., D., S., D., buvo svarstomas tas klausimas. Ir visi svarstė maždaug taip, kaip ir buvo padaryta. Buvo nuspręsta butą perleisti kažkokiam šeimos nariui dėl to, kad butas nebūtų perleistas toms moterims. D. tikrai nesipriešino dėl tokio sprendimo tuo laiku. Negali pasakyti, kas D. galvoje buvo tuo metu, bet ji tikrai nesipriešino. Mano, kad D. suprato, ko iš jos norima. Detaliai negali pasakyti, kas buvo jos galvoje, bet ji suprato. Ji per daug nekalbėjo, bet jam buvo įspūdis, kad ji supranta ir laisvai dalyvauja. Su D. kalbėdavo, laiškais susirašydavo, ji daug kartų rašė laišką apie giminę, rašydavo ranka. Ji sugebėdavo dėstyti mintis nuosekliai. Sutarties nematė, jokių dokumentų nematė. Mano, kad nebūtų teisingas sprendimas, jei D. atgautų butą, nes dabar butas liktų M. giminėje. Jeigu būtų taip, kad D. per klastą būtų atidavus tą butą moterims, su kuriomis bendravo, tai būtų didelė neteisybė. Kai buvo susitikę, A. ar D. sakė, kad butą nori gauti kažkokios moterys. Neatsimena, kad D. būtų apie tai sakiusi. Neatsimena, kad būtų D. laiškas apie tai, kad negavo pinigų už butą. D. pažįsta nuo 1990 metų, nuo to laiko su žmona 10-15 kartų buvo Lietuvoje ir visada be išimties susitikdavo su A. ir D.. Negali sakyti, kad D. 100 proc. viską žinojo ir viską suprato, buvo pastebima, kad buvo nesklandumų nedidelių jos sveikatoje. Prieš 3 metus kai buvo grįžę, tai ji gyveno pas D. dėl ligos ir D. ją prižiūrėjo. Nebuvo, kai buvo perduoti pinigai ir nežino. Jam nežinoma, kodėl D. prašo teismo panaikinti šią pirkimo – pardavimo sutartį. D. prižadėjo, kad prižiūrės D.. Buto savininko pakeitimas buvo dėl to, kad kiti nepavogtų to buto, o ne dėl priežiūros.

Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu (CK 1.90 straipsnio 1 dalis). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją realią padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Dėl šalies valios išraiškos ar jos perdavimo įvykusi klaida laikoma valią išreiškusios šalies suklydimu (CK 1.90 straipsnio 6 dalis).

Vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-974; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; kt.

Teismas išanalizavęs visus byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų paaiškinimus atsižvelgia būtent į ieškovės sveikatos būklę, į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes. Byloje nustatyta, kad ieškovė gali pasiduoti aplinkinių asmenų įtakai. Būtent šias aplinkybes tvirtino faktiškai visi byloje apklausti liudytojai, tiek ekspertai. Bylos medžiaga patvirtina, kad giminės susitikimo metu siekdami „apsaugoti“ D. M. butą, nusprendė jį iš jos perimti ir ieškovei tikėtina buvo įteigta, kad geriausias būdas yra pirkimas-pardavimas. Jai buvo nuolatos aiškinama, kad ji kaip gyveno šiame bute, taip ir gyvens iki mirties, o atsakovė D. L. ja rūpinsis. Išklausius D. M. giminaičių pozicijos tikėtina, kad toks tikslas ir buvo, tačiau teismo nuomone buvo pasirinktas ne tas D. M. teisių ginimo sandoris. Kaip išnagrinėjus bylą tapo aišku, D. M. grįžus į namus po sandorio sudarymo ji ėmė bendrauti su tolimesnėmis giminėmis t. y. L. G., kuri sužinojusi apie tokio sandorio sudarymą , aiškino jai kad ji suklydo, taip pat buvo išsiaiškinta, kad negauti pinigai už buto pardavimą ir faktiškai paskatino kreiptis D. M. pirmiausia į ikiteisminio tyrimo institucijas, o vėliau ir į teismą. Teismas daro išvadą, kad D. M. tikslas buvo jos išlaikymas iki gyvos galvos t. y. būtent taip ji suvokė tikrą sandorio prasmę, nes jai buvo nuolatos akcentuojamas pagrindinis faktas, kad D. L. ją išlaikys.

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu, taikoma restitucija. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Restitucija yra taikoma kaip teisinė negaliojančio sandorio pasekmė, grąžinant tokio sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo momento; ji atliekam natūra, išskyrus atvejus, kai tai yra neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis, 6.146 straipsnis).

Ieškovė ieškiniu prašė taikyti vienašalę restituciją ir įrodinėjo, kad sudarius ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį pinigų nėra gavusi. Teismas išanalizavęs visų byloje esančių įrodymų visumą daro išvadą, kad nėra pakankamai objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų pinigų perdavimo faktą. Nors byloje yra pateiktas notaro kontoroje rašytas ieškovės pinigų gavimo faktą patvirtinantis raštas, kitų objektyvių duomenų nėra. Nei vienas byloje apklaustas liudytojas nematė pinigų perdavimo fakto. Pagal bylos aplinkybes pinigus grynais perdavė atsakovė D. L. savo namuose, kuriuose tuo metu ieškovė gyveno. Atsakovė D. L. po kelių savaičių po sutarties pasirašymo ieškovę su visa jos manta nuvežė į ginčo butą Birštone. Teismo posėdžio metu atsakovės paaiškinimai „kad pinigus perdaviau ir man neįdomu kur juos padėjo“ vertintini kritiškai. Atsakovė gerai pažinodama D. M. ir suprasdama, kad jai reikalinga pagalba pilnaverčiam gyvenimui, nesidomi kur D. M. pasideda pinigus, nepataria juos padėti saugiai į banką, nors visuomet aiškino, kad turėjo norą apsaugoti ne tik D. M. turtą t. y. butą, bet ir padėti jai. Atsikirsdama dėl pinigų perdavimo fakto atsakovė remiasi ikiteisminio tyrimo medžiagoje, esančiu akistatos protokolu, kuriame ieškovė D. M. patvirtino iš D. L. gavusi 20 000,00 Eurų ir nurodžiusi, kad juos pasidėjo pas L. G., iš kur jie dingo (prijungta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 160-163). Šis ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktas, teismo vertinimu vertintinas kritiškai, pirmiausia dėl to, kad į akistatos atlikimą ieškovė D. M. atvyko su atsakove D. L. iš jos gyvenamosios vietos t. y. jau kurį laiką ten vėl buvo gyvenusi. Teismo posėdžio metu D. M. atsakė, kad tuo metu taip pasakė, nes nenorėjo pyktis su D., tačiau šalia nesant D. L. ji nei vienam byloje apklaustam liudytojui nėra patvirtinusi pinigų gavimo fakto, taip pat ikiteisminio tyrimo metu duodama paaiškinimus nurodė pinigų negavusi. Byloje nėra objektyvių duomenų apie atsakovės D. L. galimybę turėti šią sumą grynais. Teismo posėdžio metu faktą, kad D. L. buvo susitaupius pinigus ir laikė seife grynais patvirtino tik jos partneris liudytojas S. G.. Teismas šio liudytojo parodymais remtis neturi pagrindo, nes jis yra suinteresuotas bylos baigtimi.

Tenkinus ieškovės reikalavimą ir pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taikytina restitucija ir butas grąžintinas ieškovės D. M. nuosavybėn. Nenustačius, kad atsakovė D. L. būtų mokėjusi už jos nuosavybėn perleistą ginčo butą, taikytina vienašalė restitucija.

Išsakytų argumentų pagrindu teismas daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta, kiti šalių teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl teismas detaliai neatsikirtinėja į vis šalių nurodytus argumentus. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Teismas 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, iš dalies tenkinęs ieškovės prašymą, jos reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovei D. L. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 53-55, 69-70).

2019 m. rugsėjo 16 d. teismo nutartimi, kurią 2019 m. lapkričio 19 d. nutartimi palikė galioti aukštesnės instancijos teismas, pakeistos 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (1 t., b. l. 116-119) ir areštuotas atsakovei D. L. nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas areštuotam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), disponavimo, naudojimosi ir valdymo teisės apribojimas, taip pat nustatyta, kad ieškovė D. M. turi teisę naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ta pačia teismo nutartimi ieškovė paskirta ir minėto nekilnojamojo turto saugotoja. Paskirti ieškovę D. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) areštuoto buto saugotoja.

Laikinosios apsaugos priemonės skirtos materialiniam teisiniam reikalavimui užtikrinti, jos pasižymi procesiniu teisiniu pobūdžiu – tai laikini suvaržymai, kurių taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu: jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo. Atsižvelgiant į minėtas nuostatas teismo sprendimui įsiteisėjus naikintinos 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies. CPK 96 straipsnio 1 dalyje (kuri taikytina sprendžiant ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimą (CPK 99 straipsnio 2 dalis) įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklė, pagal kurią, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Esminis principas, kuriuo paremtos šios taisyklės, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, teisme yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-403/2021). Šiuo atveju bylą laimėjo ieškovė, todėl jos bei trečiųjų asmenų turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovės.

Ieškovė, kreipdamasi į teismą, naudojosi privataus advokato paslaugomis (1 t., b. l. 30). Jai 2019 m. rugpjūčio 20 d. teismo nutartimi (1 t., b. l. 50-52) iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo buvo atidėtas už ieškinį mokėtinas 650,00 Eur žyminis mokestis. Vertinant tai, kad ieškovės ieškinys tenkinamas 100 procentų, todėl už ieškinį mokėtinas 650,00 Eur žyminis mokestis priteistinas iš atsakovės.

Atsakovė teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį prašė ieškovei paskirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, tačiau šio prašymo 2019 m. spalio 14 d. vykusio parengiamojo posėdžio metu jau nebepalaikė. Ieškovės atstovas tokį atsakovės prašymą parengiamajame teismo posėdyje palaikė. Tuo pagrindu 2019 m. lapkričio 11 d. teismo nutartimi, kuri patikslinta 2019 m. lapkričio 15 d. nutartimi, ieškovei D. M. paskirta ambulatorinė pirminė teismo psichiatrijos ekspertizė, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pavesta apmokėti 100 proc. ekspertizės išlaidas už ieškovės prašymu paskirtą ekspertizę pagal eksperto pateiktą sąskaitą faktūrą (2 t., b. l. 36-40, 56-57). Už ambulatorinę pirminę teismo psichiatrijos ekspertizę Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba pateikė 237,49 Eur sąskaitą-faktūrą (2 t., b. l. 75). Vertinant tai, kad ieškovei ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė buvo paskirta iš esmės tenkinus atsakovės prašymą, todėl už ekspertizę sumokėta 237,49 Eur suma taip pat priteistina iš atsakovės.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pažymoje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų nurodė, kad pagal minėtą sprendimą ieškovei teikiant antrinę teisinę pagalbą susidarė iš viso 1 099,92 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (įskaitant ir už ekspertizę sumokėtą 237,49 Eur sumą).

Pagal CPK 98 straipsnį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis minėta CPK 98 straipsnio 2 dalimi, teismas, priteisdamas šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat turi atsižvelgti ir į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Trečiasis asmuo ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pateikė prašymą priteisti jam 980,10 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog trečiasis asmuo atstovei – advokatei už teisines paslaugas pagal 2021 m. gruodžio 17 d. PVM sąskaitą-faktūrą sumokėjo 980,10 Eur (4 t., b. l. 4, 5). Taigi maksimaliam advokato darbo užmokesčiui apskaičiuoti remiamasi 2021 m. II ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 1 566,4 Eur. Šiuo atveju advokato maksimalus darbo užmokestis už atsiliepimo parengimą galėjo būti 3 916,00 Eur (1 566,4 x 2,5), todėl šioje dalyje trečiojo asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto dydžio, todėl priteistinos iš atsakovės.

Valstybė šioje byloje patyrė 120,09 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atsižvelgiant į tai, kad šios išlaidos yra didesnės už nustatytą minimalią valstybei priteistiną sumą, todėl ieškinį tenkinus visiškai priteistinos iš atsakovės (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti (duomenys neskelbtini) Kauno miesto 18-ojo notarų biuro notaro D. G. sudarytą, buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus numeris: (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

Taikyti vienašalę restituciją ir grąžinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus numeris: (duomenys neskelbtini) ieškovės D. M. asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybėn.

Priteisti iš atsakovės D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens ERGO Insurance SE Lietuvos filialo, juridinio asmens kodas 302912288, naudai 980,10 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt eurų 10 ct) turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 650,00 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) žyminio mokesčio. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą atsakovės pasirinktame banke, įmokos kodas 5660.

Priteisti iš atsakovės D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 120,09 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų 09 ct) išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą atsakovės pasirinktame banke, įmokos kodas 5662.

Priteisti iš atsakovės D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 1 099,90 Eur (vieną tūkstantį devyniasdešimt devynis eurus 90 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų.

Atsakovei išaiškinama, kad priteistos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos mokamos į vieną iš pasirenkamų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų: Nr. (duomenys neskelbtini) – „Swedbank“, AB, Nr. (duomenys neskelbtini) – AB „Citadele“ banke, Nr. (duomenys neskelbtini) – AB Luminor banke, Nr. (duomenys neskelbtini) – AB SEB banke, Nr. (duomenys neskelbtini) – AB Šiaulių banke, Nr. (duomenys neskelbtini) – UAB Medicinos bankas, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti 2019 m. rugsėjo 16 d. teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmus.