Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-210-1140/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-10-23
Bylos Nr.: 1A-210-1140/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-23579-2024-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gintarė Bunikienė, Martynas Galvičius, Ilona Jakubėnienė
Nuteistasis: I. R., E. M.
Civilinis ieškovas: UAB “E”
Advokatai: Andrius Kazakevičius, Lionė Musteikienė

Kategorijos

1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
1.1.8.7.13Veiką padarė recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.)
1.1.8.10.3Bausmių bendrinimas jas iš dalies sudedant (BK 63 str. 1 4 d.)
1.1.10.1.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str. 1–2 d.)
1.1.10.1.2Bausmės vykdymo atidėjimas iš dalies (BK 75 str. 3 d.)
2.1.14.1.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.14.3.1Plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-210-1140/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-23579-2024-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.13; 1.1.8.10.3; 1.1.10.1.1; 1.1.10.1.2; 2.1.14.1.2.1; 1.2.14.3.1; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 23 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Martyno Galvičiaus, Ilonos Jakubėnienės,

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorui Egidijui Timoniui,nuteistojo I. R. gynėjui advokatui Andriui Kazakevičiui,nuteistojo E. M. gynėjai advokatei Lionei Musteikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. R. ir E. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir E. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 7 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas bausmės laikas, atliktas ir įskaitytas pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.), E. M. pripažintas recidyvistu.

Bausmės pradžią E. M. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

I. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi ir Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. vasario 26 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu, skirtomis bausmėmis, ir I. R. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaityti bausmės laikai, atlikti ir įskaityti pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. balandžio 23 d. nutartį ir Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. vasario 26 d. nuosprendį, pakeistą Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu.

Bausmės pradžią I. R. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.), I. R. pripažintas recidyvistu.

Civilinio ieškovo UAB “E” civilinis ieškinys patenkintas ir solidariai iš E. M. bei I. R. civilinio ieškovo UAB “E” naudai priteista 129 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. M. nuteistas už tai, kad įvykdė atvirą vagystę, t. y. 2024 m. birželio 15 d., apie 19.03 val., iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su I. R., parduotuvėje “E”, esančioje (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais, stebimi vaizdo kamerų, I. R. į rankinę įsidėjus 2 vnt. ausinių ,,JBL T500BLK“, po 39,99 Eur, iš viso už 79,98 Eur, ir vienas belaides ausines ,,Sony WH-CH720N“, už 129 Eur, E. M. į kuprinę įsidėjo belaides ausines ,,SONY WH-CH720N“, už 129 Eur, po to, jiems einant pro apsaugos vartelius ir varteliams suveikus garsiniu signalu, pardavėjoms juos pamačius ir pradėjus šaukti ,,vagys“, jie, tęsdami savo veiką, atvirai nepaisė pardavėjų ir saugos vartelių įspėjimo, ir išbėgo iš parduotuvės, taip bendrais veiksmais atvirai pasikėsino pagrobti UAB “E” turto už 337,98 Eur, tačiau apsaugos darbuotojui lauke pasivijus ir iš I. R. atėmus jo turėto turto dalį, E. M. pagrobė tik vienas su savimi turėtas belaides ausines ,,SONY WH-CH720N“, už 129 Eur.

2. I. R. nuteistas už tai, kad pasikėsino įvykdyti plėšimą, t. y. 2024 m. birželio 15 d., apie 19.03 val., iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su E. M., parduotuvėje “E”, esančioje (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais, stebimi vaizdo kamerų, I. R. į rankinę įsidėjo 2 vnt. ausinių ,,JBL T500BLK“, po 39,99 Eur, iš viso už 79,98 Eur, ir vienas belaides ausines ,,Sony WH-CH720N“, už 129 Eur, E. M. į kuprinę įsidėjo belaides ausines ,,SONY WH-CH720N“, už 129 Eur, po to, jiems einant pro apsaugos vartelius ir varteliams suveikus garsiniu signalu, pardavėjoms juos pamačius ir pradėjus šaukti „vagys“, jie, tęsdami savo veiką, atvirai nepaisė pardavėjų ir saugos vartelių įspėjimo ir išbėgo iš parduotuvės, taip bendrais veiksmais pasikėsino įvykdyti atvirą UAB “E” turto vagystę už 337,98 Eur, tačiau apsaugos darbuotojui R. M. ėmus vytis įtariamuosius, E. M. su belaidėmis ausinėmis ,,SONY WH-CH720N“ pabėgus, 2024 m. birželio 19 d., apie 19.05 val., prie (duomenys neskelbtini) , esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, apsaugos darbuotojui R. M. pavijus I. R., šis, išeidamas už susitarimo ribų daryti vagystę, panaudojo fizinį smurtą – sudavė nukentėjusiajam R. M. vieną smūgį kumščiu į saulės rezginį bei vieną smūgį kumščiu į dešinį petį, taip siekdamas išsaugoti pagrobtą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes R. M. atėmė iš jo 3 vnt. ausinių: 2 vnt. ausinių ,,JBL T500BLK“ ir belaides ausines ,,Sony WH-CH720N“.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. R. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. gegužės 22 d. nuosprendį pakeisti – išteisinti jį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o šio prašymo netenkinus, skirti jam mažesnę bausmę negu laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams ir bausmės pradžią skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos, t. y. 2024 m. spalio 7 d.

3.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad jis yra nuteistas už „lengvo pobūdžio“ nusikaltimą, savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi, iš jo priteisto civilinio ieškinio šiuo metu negali atlyginti, nes yra nemokus, tačiau, būdamas laisvėje, pažada atlyginti visą iš jo priteistą turtinę žalą. Mano, kad atsižvelgiant į tai, jog jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi, teismas paskyrė jam per griežtą bausmę. Prašo atsižvelgti ir į tai, kad jam kitais nuosprendžiais už nesunkius nusikaltimus paskirtą subendrintą bausmę laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams 15 dienų prokuroras prašė subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų nuosprendžiu paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinę bausmę skirti laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams, tačiau Šiaulių apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu paskyrė jam laisvės atėmimą 3 metams 6 mėnesiams, o subendrinęs šią bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, galutinę bausmę jam paskyrė laisvės atėmimą 5 metams 6 mėnesiams.

3.2. Apelianto tvirtinimu, plėšimo jis nepadarė, išėjęs iš parduotuvės “E”, perėjęs per visą automobilių stovėjimo aikštelę, taip pat perėjęs per (duomenys neskelbtini)gatvę ir atsidūręs už jos esančioje aikštelėje ir tamsoje pamatęs du vyrus, iš kurių vienas važiavo dviračiu, o kitas atėjo pėsčias, jis nepagalvojo, kad pėsčias atėjęs vyras gali būti parduotuvės “E” apsaugos darbuotojas. Šis vyriškis, priėjęs prie jo, čiupo iš jo kuprinę, todėl jis pagalvojo, kad vyriškis bando jį apiplėšti. Mano, kad dėl to jam galėjo suveikti savisaugos instinktas. Nepamena, kad būtų sudavęs smūgius vyriškiui į krūtinę ir petį. Jeigu būtų suvokęs, kad tai apsaugos darbuotojas, nieko nebūtų įvykę. Dėl to prašo išteisinti jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį dėl pasikėsinimo apiplėšti. Mano, kad analogiškoje situacijoje bet kuris žmogus elgtųsi taip pat kaip jis ir gintųsi. Be to, nukentėjusysis šiuo atveju nebuvo apiplėštas, iš jo niekas nebuvo atimta.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. M. prašo peržiūrėti prie bylos pridėtą vaizdo įrašą ir skirti jam bausmę – laisvės atėmimą 3 mėnesiams arba administracinę nuobaudą. Nurodo, kad liudytojai teisme melavo, sakydami, jog kaltinamieji bėgo iš parduotuvės, nes vaizdo įraše užfiksuota, kad jie iš parduotuvės išėjo. Teigia, kad jis gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ateityje pažada nebevogti.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į nuteistųjų apeliacinius skundus negauta.

Šalies argumentai

6. Apygardos teismo posėdžio metu nuteistojo I. R. gynėjas advokatas Andrius Kazakevičius prašė I. R. apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo E. M. gynėja advokatė Lionė Musteikienė prašė E. M. skundą tenkinti, perkvalifikuoti jo veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį, nes tai nebuvo atviroji vagystė, ir paskirti E. M. švelnesnę bausmę, o prokuroras Egidijus Timonis prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Nuteistųjų I. R. ir E. M. apeliaciniai skundai atmetami.

Žemesnės instancijos teismas

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis I. R. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo veikos kvalifikavimu, prašo jį pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinti, o šio prašymo netenkinus, skirti jam mažesnę bausmę, negu laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams, ir bausmės pradžią skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos, t. y. 2024 m. spalio 7 d., nuteistasis E. M. prašo skirti jam minimalią laisvės atėmimo bausmę arba administracinę nuobaudą, o jo gynėja, be kita ko, prašo E. M. veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį.

Dėl įrodymų vertinimo ir I. R. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje

9. Pažymėtina, jog įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai teismui tik gali teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Žemesnės instancijos teismas

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs ir dėl šių veikų atribojimo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-189/2009, 2K-245-696/2015, 2K-82-139/2015, 2K-272-648/2015). Plėšimą ir atvirąją vagystę apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Tuo tarpu kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas taip pat yra ne kartą pasisakęs, kad nors vagystė paprastai padaroma savanaudiškais tikslais, pagal baudžiamąjį įstatymą motyvas ir tikslas nėra būtini vagystės sudėties subjektyvieji požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-746/2016, 2K-147-511/2016, 2K-151-628/2018, 2K-244-303/2018, 2K-251-495/2020, 2K-219-495/2022). Sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnį ar pagal BK 178 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015). Jei vagystės būdu grobiant turtą, tačiau, dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą, tokia veika kvalifikuojama kaip plėšimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 23 d. Teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose apibendrinimo apžvalga Nr. 52).

11. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Nuteistojo I. R. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, patvirtina byloje surinktų ir teismo tinkamai ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma.

12. Liudytoja S. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną jai dirbant parduotuvės kasoje ir šalia jos stovint jos kolegei, ji pamatė pro nedirbančios kasos apsaugos vartelius einančius du vyriškiams, iš kurių ji vieną atpažino. Tuo metu pradėjo veikti garsinis apsaugos vartelių signalas ir ji suprato, jog vyriškiai kažką pavogė. Ji kolegei pasakė, kad tai vagys, ir per ausines buvo iškviestas apsaugos darbuotojas. Abu vyrai skubėjo, po to ėmė bėgti (3 t., b. l. 99–100). Apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu S. S. nurodė, kad ji 2024 m. birželio 15 d., po pietų, dirbdama parduotuvės “E” kasoje, atkreipė dėmesį į asmenį, kurį žino kaip vagiantį iš parduotuvių. Pamena, kad jo pavardė M. Šis vyriškis ėjo pro tuo metu neveikusią kasą kartu su kitu vyriškiu. Vyrams einant pro apsaugos vartelius, suveikė jų signalizacija. Ji savo kolegei V. pasakė, kad tai vagys, jos abi garsiai šaukė „vagys“ ir per ausines iškvietė apsaugą. Matė, kad vyrai išbėgo iš parduotuvės. Apsaugos darbuotojas nusivijo minėtus asmenis, o grįžęs pasakė, kad vieną iš vyriškių pagavo (1 t., b. l. 138–140). Liudytoja V. J. iš esmės nurodė tokias pat įvykio aplinkybes kaip ir liudytoja S. S. Apklausiama teisiamajame posėdyje V. J. parodė, kad įvykio metu stovėdama šalia bendradarbės ir su kalbėdama pamatė, jog dviem vyriškiams einant pro kasą, kurioje ji prieš tai dirbo, ėmė pypsėti apsaugos vartelių garinis signalas ir užsidegė raudonos spalvos šviesos signalas. Ji per ausinę iškvietė apsaugos darbuotojus, matė, kad abu vyriškiai bėgo, bėgo ir tas, kuris šlubčiojo. Suveikus apsaugos vartelių garsiniam signalui, vyrai skubinosi išeiti, jų skubėjimas „panašiai sutapo su garsine sirena“. Tiksliai nepamena, nuo kurios vietos vyriškiai pradėjo bėgti (3 t., b. l. 100). Apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. J. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes (1 t., b. l. 132–134). Iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad jie iš esmės sutampa, vieni kitiems neprieštarauja, be to, šiuos parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl abejoti liudytojų parodymų teisingumu nėra pagrindo.

13. Nukentėjusysis R. M. pirmosios instancijos teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad birželio mėnesį, jam tuo metu dirbant “E” apsaugos darbuotoju, jis per ausines išgirdo kasininkes šaukiant, kad pabėgo vagys. Jis išbėgo pro naująsias kasas į lauką ir ėmė bėgti į (duomenys neskelbtini) prekybos centro pusę. Tuo metu prie jo dviračiu privažiavo žmogus, kuris pasakė, kur nuėjo jo ieškomas asmuo. Jis perėjo parduotuvės automobilių aikštelę, gatvės pėsčiųjų perėją ir priėjo prie I. R.. Jis (R. M.) buvo su apsaugos darbuotojo apranga, su logotipu ant marškinių, priėjęs prisistatė I. R., pasakydamas, kad yra apsaugos darbuotojas ir liepė parodyti, ką pastarasis turi. I. R. pasakė, kad jo darbas yra vogti, o jo (R. M.) darbas saugoti. I. R. jam atidavė vienas pavogtas ausines, o paprašius atiduoti visas, jie susiginčijo. Jis griebė už I. R. „tašiuko“, tada I. R. supyko ir sudavė jam vieną smūgį į veidą, kitą – į petį, ir ausinės, buvusios rankinėje, iškrito ant žemės. Tuo metu buvo prietema, tačiau nebuvo tamsu (3 t., b. l. 74). Apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. liepos 3 d., R. M. nurodė, kad kasininkėms S. ir V. per ausines pasakius, jog dviem vyriškiams išeinant iš parduotuvės pro kasas suveikė apsaugos vartelių garsinis signalas, jis išbėgo į lauką vytis šių asmenų. Tuo metu prie jo privažiavo dviratininkas ir pasakė, kad vyras perėjo per gatvę ir eina link centro. Jis (R. M.) perėjo (duomenys neskelbtini)gatvę ir pamatė vyriškį, kuris buvo apie 180 cm ūgio, be plaukų, vilkėjo tamsios spalvos drabužiais, buvo apsiavęs raudonos spalvos batus, per petį buvo užsidėjęs tamsios spalvos kuprinę. Jis vyriškiui prisistatė, kad yra parduotuvės apsaugos darbuotojas ir paprašė parodyti kuprinę. Vyriškis tai daryti atsisakė, pasakė, kad „jo toks darbas“. Po kurio laiko vyras iš kuprinės ištraukė naują dėžutę „ausinukų“ ir numetė ant žemės, atiduoti visas dėžutes su „ausinukais“ vyriškis nesutiko. Tuomet jis (R. M.) paėmė už vyriškio kuprinės, kurią jis buvo persimetęs per petį, ir vyriškis trenkė jam dešinės rankos kumščiu į saulės rezginį bei vieną smūgį dešinės rankos kumščiu į dešinį petį. Kadangi jis ir toliau buvo įsikibęs į vyriškio kuprinę, ji atsidarė ir iš jos iškrito dvi dėžutės „ausinukų“. Po šio įvykio vyriškis pasišalino, o jis (R. M.), surinkęs visas dėžutes su „ausinukais“, grįžo į prekybos centrą. Dėl suduotų smūgių jam buvo sukeltas fizinis skausmas, jis į gydymo įstaigą nesikreipė (1 t., b. l. 92–94). Papildomos apklausos metu, t. y. 2024 m. spalio 8 d., R. M. taip pat nurodė, kad 2024 m. birželio 15 d. jam bandant atgauti iš parduotuvės “E” pavogtas tris dėžutes ausinių, jas pavogęs vyriškis sudavė jam du smūgius. Tuo metu, kai jis aikštelėje sustabdė minėtą vyriškį, dar nebuvo tamsu, nes buvo vasara, todėl jis šį vyriškį gerai „įsižiūrėjo“ ir vėliau jį atpažino iš fotonuotraukų. Kad aplinkui tuo metu būtų buvę daugiau asmenų, jis nepastebėjo. Vyriškis jam pasakė, kad „toks jo darbas“, todėl jis buvo tikras, kad tai būtent tas asmuo, kuris pavogė ausines (1 t., b. l. 114–115). Tai, kad R. M. pagal veido bruožus atpažino I. R., kaip asmenį, iš parduotuvės “E” pavogusį ausines ir sudavusį jam keletą smūgių, patvirtina Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuoti duomenys (1 t., b. l. 96–102). Savo parodymus nukentėjusysis R. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje, dar kartą pažymėdamas, kad vyriškis, norėdamas išsaugoti kuprinę, kurioje buvo ausinės, sudavė jam vieną smūgį kumščiu į saulės rezginį ir vieną smūgį kumščiu į dešinę ranką (1 t., b. l. 122–127). Suvestas į akistatą su I. R., nukentėjusysis R. M. analogiškai nurodė, kad jam išėjus iš parduotuvės ieškoti apsivogusių asmenų, pro šalį dviračiu važiavęs žmogus jam pasakė, jog asmuo, kurio jis ieško, eina kitoje gatvės pusėje. Jam nuėjus prie ausines pavogusio vyriškio, pastarasis pasakė, kad jo (I. R.) darbas yra vogti, o jo, t. y. apsaugos darbuotojo, – saugoti. Jam paprašius atiduoti visas ausines, vyriškis kumščiu smogė į saulės rezginį. Į užduotus klausimus R. M. atsakė, kad priėjęs prie vyriškio jis prisistatė, jog yra apsaugos darbuotojas, be to, jo rūbai buvo su „E“ logotipu. Grįždamas į parduotuvę “E”, asmenį su dviračiu jis matė toliau nuo savęs (1 t., b. l. 168–171).

14. Liudytojų S. S., V. J. ir nukentėjusiojo R. M. parodymus patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai. Kitų objektų (vaizdo įrašų, pateiktų UAB “E” darbuotojo) apžiūros protokole, be kita ko, nurodyta, kad apžiūrint penktą vaizdo įrašą pavadinimu „Camera 135 (2024-06-15T19:03:25.442-2024-06-15T19:03:46.936) matyti filmuojamos trys parduotuvės kasos, dešinėje pusėje matyti kasoje sėdinti kasininkė, o šalia jos, kitoje kasos pusėje matyti stovinti dar viena parduotuvės uniformą vilkinti moteris. Pro kitos kasos praėjimą (įrašo 00:13 s) ateina I. R. ir E. M., abu praeina pro kasas. Netrukus abi moterys sureaguoja, sėdinti kasoje pirštu parodo į vyrus kitai stovėjusiai darbuotojai, kuri spaudžia ant galvos turėtas ausines ir nueina paskui ta linkme, kur nuėjo vyrai. Apžiūrint šeštą vaizdo įrašą, kurio pavadinimas „Camera 148 (2024-06-15T19:03:31.257-2024-06-15T19:03:50.999), matyti, kad yra filmuojamas parduotuvės vidus ties kasomis, išėjimo / įėjimo durys. Matosi, kad I. R. ir E. M. praeina pro kasas, po to nueina link išėjimo durų ir išeina iš parduotuvės. Apžiūrint 2024 m. birželio 26 d. reikalaujamų daiktų ir dokumentų pateikimo protokolu paimtą iš PC “E”2024 m. birželio 15 d. lauko kameros nufilmuotą vaizdo įrašą pavadinimu „Camera 148 (2024-06-15T19:03:46.090-2024-06-15T19:04:54.965), įrašo 00:06 s matyti, kaip iš parduotuvės išeina E. M. ir pradeda bėgti, vis atsisukdamas atgal. Įrašo 00:09 s metu iš parduotuvės išeina I. R. ir nueina ta pačia kryptimi, kur nubėgo E. M.. Paskui jis pasuka automobilių važiuojamąja dalimi į kairę. Įrašo 00:41 s metu matyti, kad prabėga vyras tamsiais plaukais, su ausinėmis ant galvos, vilkintis mėlynais marškinėliais, tamsios spalvos kelnėmis ir tamsios spalvos batais. Vyras nubėga tiesiai (lygiagrečiai pastato). 00:55 min. pro kameros filmuojamą vietą pravažiuoja tamsiai apsirengęs dviratininkas ir nuvažiuoja ta pačia kryptimi, kur prieš tai nubėgo vyras mėlynais marškinėliais (1 t., b. l. 65–67).

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo R. M. parodymus ir palyginusi juos su kitais byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad nukentėjusiojo parodymai dėl esminių aplinkybių yra visiškai nuoseklūs, išsamūs ir vieni kitiems neprieštaraujantys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo parodymus pripažino įrodymais ir jais rėmėsi, spręsdamas I. R. kaltės klausimą. Byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad nukentėjusysis R. M., iš pardavėjų sužinojęs apie galimai įvykdytą UAB “E” turto vagystę, iš karto ėmė vytis I. R. ir netrukus jį pasivijo kitoje gatvės pusėje, priešais UAB “E” esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, bei, prisistatęs apsaugos darbuotoju ir vilkėdamas apsaugos darbuotojo uniformą, paprašė I. R. grąžinti visas pagrobtas ausines, tačiau I. R. pagrobtų ausinių negrąžino ir panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė nukentėjusiajam R. M. vieną smūgį kumščiu į saulės rezginį bei vieną smūgį kumščiu į dešinį petį, taip siekdamas išsaugoti pagrobtą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes R. M. atėmė iš jo visas pagrobtas ausines. Taigi nuteistasis buvo suplanavęs padaryti slaptą vagystę, tačiau iškilus grėsmei, kad jis bus sulaikytas ir iš jo bus atimtas pagrobtas turtas, panaudojo fizinį smurtą. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis I. R., jau išeidamas iš parduotuvės suprato, jog yra pastebėtas padaręs nusikalstamą veiką (garsiai veikė apsaugos vartelių garsinis signalas, pardavėjos šaukė „vagys“ ir kvietė apsaugos darbuotoją), tačiau paliko parduotuvės teritoriją. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju, kai daiktus pavogusį asmenį pro parduotuvės duris vejasi parduotuvės darbuotojas, negalima traktuoti, jog asmuo galėjo laisvai disponuoti pagrobtu turtu, nes šis asmuo dar negalėjo netrukdomai perduoti pagrobto turto kitam asmeniui, neturėjo galimybės jo realizuoti, t. y. dar nespėjo užvaldyti pagrobto turto.

16. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino I. R. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad nuteistasis nesutinka su teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo taip pat nesutinka su jo veikos kvalifikavimu, nesant esminių baudžiamojo proceso ir baudžiamojo įstatymo pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį.

17. Nuteistojo I. R. skundo argumentus, kad plėšimo jis nepadarė, aikštelėje tamsoje pamatęs du vyrus, iš kurių vienas važiavo dviračiu, o kitas atėjo pėsčias, jis nesuprato, jog pėsčias atėjęs vyras gali būti parduotuvės “E” apsaugos darbuotojas ir šiam vyriškiui čiupus jo kuprinę, jis pagalvojo, kad pastarasis bando jį apiplėšti, todėl gynėsi, nepamena, kad būtų sudavęs smūgius vyriškiui į krūtinę ir petį, paneigia nukentėjusiojo R. M. parodymai. Kaip jau minėta, nukentėjusysis nuosekliai parodė, kad pro šalį dviračiu važiavusiam asmeniui pasakius, kad jo ieškomas vyras perėjo per gatvę ir eina link miesto centro, jis (R. M.) vyriškį pasivijo kitoje gatvės pusėje, priešais UAB “E” esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje. I. R. jis prisistatė apsaugos darbuotoju, be to, tuo metu jis vilkėjo apsaugos darbuotojo uniformą (šią aplinkybę patvirtina vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys), todėl I. R. neturėjo kilti abejonių, kad jis yra būtent apsaugos darbuotojas. Tai, kad I. R. suprato, jog jį pasivijęs asmuo yra parduotuvės apsaugos darbuotojas, neabejotinai patvirtina ir nukentėjusiojo parodymai, jog jam nuėjus prie ausines pavogusio vyriškio, pastarasis pasakė, kad jo (I. R.) darbas yra vogti, o jo, t. y. apsaugos darbuotojo, darbas yra saugoti. Jam paprašius I. R. grąžinti visas pagrobtas ausines ir paėmus už jo kuprinės, I. R., siekdamas išlaikyti pagrobtą turtą, panaudojo fizinį smurtą – sudavė jam (R. M.) vieną smūgį kumščiu į saulės rezginį bei vieną smūgį kumščiu į dešinį petį. Nuteistojo skundo teiginį, kad jis nesuvokė, jog jį pasivijo apsaugos darbuotojas dar ir dėl to, jog buvo tamsu, paneigia ne tik nukentėjusiojo R. M. parodymai, kad tuo metu, kai jis aikštelėje sustabdė ausines pagrobusį vyriškį, dar nebuvo tamsu, nes buvo vasara, bet ir prie bylos pridėtame kompaktiniame diske esančiame vaizdo įraše užfiksuoti duomenys. Atsakant į nuteistojo skundo argumentą, kad jis nukentėjusiojo neapiplėšė, nes iš jo nieko neatėmė, dar kartą pažymima, jog tuo atveju kai dar neužvaldžius vagystės būdu pagrobto turto panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti šį turtą, tokia veika kvalifikuojama kaip plėšimas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad I. R., nepabaigęs daryti vagystės, siekdamas išlaikyti neteisėtai pagrobtą turtą, panaudojo fizinį smurtą prieš UAB “E” apsaugos darbuotoją, jo veiką tinkamai kvalifikavo kaip pasikėsinimą padaryti plėšimą. Duomenų, patvirtinančių nuteistojo teiginį, kad jis buvusioje situacijoje tik gynėsi nuo nukentėjusiojo, byloje nėra.

18. Skundžiamu nuosprendžiu I. R. nuteistas už tai, kad jis 2024 m. birželio 15 d., apie 19.03 val., iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su E. M., parduotuvėje “E”“, esančioje (duomenys neskelbtini) , bendrais veiksmais, stebimi vaizdo kamerų, I. R. į rankinę įsidėjo 2 vnt. ausinių ,,JBL T500BLK“, po 39,99 Eur, iš viso už 79,98 Eur, ir vienas belaides ausines ,,Sony WH-CH720N“, už 129 Eur, E. M. į kuprinę įsidėjo belaides ausines ,,SONY WH-CH720N“, už 129 Eur, po to, jiems einant pro apsaugos vartelius ir varteliams suveikus garsiniu signalu, pardavėjoms juos pamačius ir pradėjus šaukti „vagys“, jie, tęsdami savo veiką, atvirai nepaisė pardavėjų ir saugos vartelių įspėjimo ir išbėgo iš parduotuvės, taip bendrais veiksmais pasikėsino įvykdyti atvirą UAB “E” turto vagystę už 337,98 Eur, tačiau apsaugos darbuotojui R. M. ėmus vytis įtariamuosius, E. M. su belaidėmis ausinėmis ,,SONY WH-CH720N“ pabėgus, 2024 m. birželio 19 d., apie 19.05 val., prie (duomenys neskelbtini), esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, apsaugos darbuotojui R. M. pavijus I. R., šis, išeidamas už susitarimo ribų daryti vagystę, panaudojo fizinį smurtą – sudavė nukentėjusiajam R. M. vieną smūgį kumščiu į saulės rezginį bei vieną smūgį kumščiu į dešinį petį, taip siekdamas išsaugoti pagrobtą turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes R. M. atėmė iš jo 3 vnt. ausinių: 2 vnt. ausinių ,,JBL T500BLK“ ir belaides ausines ,,Sony WH-CH720N“. Atsižvelgiant į tai, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog I. R. po 2024 m. birželio 15 d., apie 19.03 val., įvykdytos vagystės iš karto pradėjo vytis apsaugos darbuotojas, kuris jį automobilių stovėjimo aikštelėje pavijo po maždaug dviejų minučių, t. y. 2024 m. birželio 15 d., apie 19.05 val., o nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad apsaugos darbuotojas I. R. minėtoje aikštelėje pavijo 2024 m. birželio 19 d., apie 19.05 val., tai laikytina rašymo apsirikimu ir skundžiamo nuosprendžio nustatomoji dalis tikslinama, nurodant, kad apsaugos darbuotojas R. M. prie (duomenys neskelbtini), esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, pavijo I. R. 2024 m. birželio 15 d., apie 19.05 val.

Dėl nuteistajam I. R. paskirtos bausmės

19. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, jog jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kartu pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. R. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Byloje nustatyta, kad I. R. pasikėsino padaryti vieną apysunkį nusikaltimą (BK 22 straipsnio 1 dalis, 180 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), nusikalto veikdamas tiesiogine tyčia, būdamas anksčiau teistas net šešiolika kartų, daugiausia už nusikaltimus nuosavybei, neišnykus teistumui, po nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo, I. R. priimti dar penki apkaltinamieji nuosprendžiai ir trimis iš jų jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas atitinkamose BK 178 straipsnio dalyse (2 t., b. l. 31–67, 69–76, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), o tai rodo, kad I. R. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus, jo padaryta nusikalstama veika nėra atsitiktinė, tai yra dėsningas jo netinkamo elgesio rezultatas. Be to, nuteistasis yra daug kartų baustas administracine tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 108 straipsnio 1 dalį už smulkias vagystes ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 77–115), nedirba (dirbo iki 2016 m. rugpjūčio 19 d., 2 t., b. l. 117–118), Užimtumo tarnyboje neregistruotas (2 t., b. l. 119), nustatytos dvi I. R. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

21. Apeliuodamas į švelnesnę bausmę, nuteistasis I. R., be kita ko, nurodė, kad jis savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.

22. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši lengvinanti aplinkybė pripažįstama tik nustačius dvi sąlygas: prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme nustatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-66-976/2019).

23. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu I. R. savo kaltę pripažino tik iš dalies, smurtinių veiksmų nepripažino, teigė, kad jis nukentėjusiajam nesudavė nė vieno smūgio, todėl jo veiksmai atitinka vagystės požymius (1 t., b. l. 155–157, 193; 3 t., b. l. 73–74). Be to, bylos duomenimis, I. R. nesigailėjo padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai savo elgesio nevertino. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės nepripažino I. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kitaip vertinti bylos aplinkybių ir daryti priešingas išvadas apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Juo labiau kad ir savo apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog plėšimo jis nepadarė, nepamena, kad būtų sudavęs smūgius apsaugos darbuotojui į krūtinę bei petį, ir prašo jį išteisinti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

24. Įstatymų leidėjas yra numatęs už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą tris alternatyvias bausmes: laisvės apribojimą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki šešerių metų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus I. R. už jo padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę. Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais I. R. buvo skirtos ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės, bet ir švelnesnės bausmės – areštas, tačiau akivaizdu, jog tai teigiamo poveikio nuteistajam nepadarė. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad šiuo atveju paskyrus I. R. švelnesnę bausmę negu terminuotas laisvės atėmimas, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nusikaltimų nebedarys.

25. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, o minėto straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą teismas, esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, išskyrus atvejus, kai straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju skirti nuteistajam už jo padarytą nusikaltimą minimalią laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nėra pagrindo, nes yra nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

26. Nuteistajam I. R. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, kuri yra nedaug didesnė, negu BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (3 metai 1 mėnuo 15 dienų), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra per griežta, todėl švelninti šią bausmę mažinant jos dydį nėra pagrindo. Kadangi nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, I. R. padarė 2024 m. birželio 15 d., t. y. iki Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nutarties, kuria subendrintos I. R. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2025 m. sausio 29 d. nuosprendžiu, ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. kovo 3 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, bei Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. vasario 26 d. nuosprendžio priėmimo, teismas pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis ir nauju nuosprendžiu nuteistajam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę subendrino su minėtais ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, nuteistajam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu. Apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams 6 mėnesiams, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę ir jo padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumą, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra per griežta, mažinti šią bausmę nuteistojo skunde nurodytais argumentais, t. y. atsižvelgiant į tai, kad jis nuteistas ne už sunkų nusikaltimą, būdamas laisvėje pažada atlyginti visą iš jo priteistą turtinę žalą, nėra pagrindo. Atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė jam didesnę bausmę nei siūlė prokuroras, pažymima, kad prokuroras tik siūlo teismui, kokios rūšies ir dydžio bausmę skirti kaltinamajam, o galutinį sprendimą dėl skirtinos bausmės rūšies ir dydžio priima teismas, nes, kaip jau minėta, bausmę skiria tik teismas, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

27. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų. Asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLII ir XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą BK 75 straipsnio 3 dalis). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis). Atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalis, teismas gali paskirti nuteistajam šio straipsnio 1 dalyje numatytą intensyvią priežiūrą. Teismas taip pat paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas (BK 75 straipsnio 6 dalis).

28. Skundžiamu nuosprendžiu I. R. nuteistas už pasikėsinimą padaryti vieną apysunkį nusikaltimą laisvės atėmimu daugiau kaip ketveriems metams, todėl yra formalios sąlygos spręsti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam ir dalinio paskirtos bausmės atidėjimo, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, naują tyčinį nusikaltimą I. R. padarė būdamas anksčiau teistas šešiolika kartų, daugiausia už nusikaltimus nuosavybei, neišnykus teistumui, po nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo, I. R. priimti dar penki apkaltinamieji nuosprendžiai iš kurių trimis jis nuteistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, yra daug kartų baustas administracine tvarka už smulkias vagystes, nedirba. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai I. R. bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam I. R. paskirta bausmė rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ji tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl tenkinti nuteistojo skundą ir švelninti jam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

29. Minėta, kad nuteistasis I. R. skundu prašė bausmės pradžią jam skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos, t. y. 2024 m. spalio 7 d. Tenkinti šį prašymą teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo. Kadangi I. R. šioje byloje nebuvo suimtas, jis iki skundžiamo apylinkės teismo 2025 m. gegužės 22 d. nuosprendžio priėmimo atlikinėjo kitoje byloje jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, teismas pagrįstai nurodė bausmės pradžią nuteistajam skaičiuoti būtent nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl nuteistojo E. M. veikos kvalifikavimo ir jam paskirtos bausmės

30. Minėta, kad nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde nurodė, jog liudytojai teisme melavo, sakydami, kad kaltinamieji bėgo iš parduotuvės, nes vaizdo įraše užfiksuota, kad jie iš parduotuvės išėjo, bei prašė skirti jam minimalią laisvės atėmimo bausmę arba administracinę nuobaudą. Nuteistojo gynėja apygardos teisme vykusio teismo posėdžio metu prašė E. M. veiką perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 2 dalies į BK 178 straipsnio 1 dalį, nes tai nebuvo atviroji vagystė, ir paskirti E. M. švelnesnę bausmę.

31. Pažymėtina, kad pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako ir tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2015). Išvada, kad svetimas turtas pagrobtas atvirai, negali būti daroma, kai: 1) svetimas turtas pagrobiamas nesant nukentėjusiojo arba pašalinių asmenų, taip pat jiems esant, tačiau nepastebint kaltininko veiksmų (nematant, negirdint); 2) nukentėjusysis ar pašaliniai asmenys mato ir suvokia kaltininko veiksmus, tačiau apsimeta, kad nieko nesupranta, o kaltininkas įsitikinęs, jog veikia slaptai; 3) turtas pagrobiamas pastebint nukentėjusiajam arba pašaliniams asmenims, tačiau jie dėl mažametystės, ligos ar kitokios būsenos (pavyzdžiui, girtumo) nesuvokia kaltininko veiksmų, ir kaltininkas tai supranta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136/2011). Taigi, kvalifikuojant veiką kaip atvirąją vagystę, svarbus yra tiek paties kaltininko suvokimas, jog jis veikia atvirai, tiek ir turto savininko ar valdytojo arba trečiojo asmens kaltininko nusikalstamų veiksmų suvokimo ypatumai.

32. Kaip jau teisėjų kolegija konstatavo, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistųjų kaltės klausimą, tinkamai laikėsi įstatymo nuostatų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Nuteistojo E. M. kaltę padarius atvirą vagystę patvirtina ne tik liudytojų V. J. ir S. S. parodymai, kad jos įvykio dieną dirbdamos parduotuvėje “E” pardavėjomis, pamatė, kaip pro kasas einant dviem vyriškiams, iš kurių S. S. atpažino E. M., kaip asmenį, vagiantį iš parduotuvių, suveikė apsaugos vartelių garinis signalas ir užsidegė raudonos spalvos šviesos signalas, jos ėmė šaukti „vagys“ ir iškvietė apsaugos darbuotojus. Nors minėtos liudytojos apklausų metu teigė, kad abu vyrai, eidami pro kasas, skubėjo ir ėmė bėgti, o vaizdo įrašuose užfiksuota, kad E. M. praeina pro kasas, nueina link išėjimo durų, išeina iš parduotuvės ir tik tada pradeda bėgti, tai nėra pagrindas sutikti su nuteistojo E. M. skundo argumentu, kad liudytojos teisme melavo. Iš liudytojų parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, matyti, kad šie parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa, yra visiškai nuoseklūs, išsamūs, juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl abejoti liudytojų duotų parodymų teisingumu nėra pagrindo. Kartu šiame kontekste pažymima, kad prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantys teismai iš gautų faktinių duomenų visumos turi išrinkti atskirus įrodytus faktus, aplinkybes ir spręsti, kurie atskirų (ar to paties) asmenų parodymai apie reikšmingus faktus ar jų dalis laikytini patikimais. Taip nustatomos įrodytomis pripažintinos (tikrosios) bylos aplinkybės. Ir tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-94-303/2019, 2K-34-303/2020). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas liudytojų V. J. ir S. S. parodymus vertino, juos gretindamas su kitais bylos įrodymais, ir šių liudytojų parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai.

33. Kadangi byloje nustatyta, jog nuteistiesiems einant pro apsaugos vartelius suveikus garsiniam ir šviesos signalui, pardavėjoms juos pamačius ir pradėjus šaukti ,,vagys“ bei ėmus kviesti apsaugos darbuotojus, jie, tęsdami savo veiką, vis tiek šalinosi iš parduotuvės, o E. M., supratęs, jog yra pastebėtas vykdantis nusikalstamą veiką, išėjęs iš parduotuvės ėmė bėgti ir su pagrobtu UAB “E” turtu pasišalino, jo veika teisingai kvalifikuota kaip atvira vagystė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir negali būti perkvalifikuota į BK 178 straipsnio 1 dalį, ar vertinama kaip administracinis nusižengimas. Pažymėtina, kad nors pagrobto turto vertei esant mažesnei negu 3 MGL veika vertinama kaip administracinis nusižengimas, nes atsakomybė už turto pagrobimą diferencijuojama pagal turto vertę, remiantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, tačiau pažymėtina, kad tai, jog pagrobto turto vertė nesiekia 3 MGL dydžio, nešalina baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas nustato, kad veikoje yra nusikalstamą veiką – vagystę – kvalifikuojančių požymių, o šiuo atveju nuteistojo E. M. veiksmuose nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymiai.

34. Teisėjų kolegijos nuomone, E. M. bausmė paskirta tinkamai vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis – atsižvelgus į visas tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Byloje nustatyta, kad E. M. padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 178 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia. E. M. nusikalto būdamas anksčiau teistas devynis kartus (2 t., b. l. 127–137, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), neišnykus teistumui, yra daug kartų baustas administracine tvarka pagal ANK 108 straipsnio 1 dalį už smulkias vagystes ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 143–154), nedirba (dirbo iki 2020 m. birželio 19 d.), Užimtumo tarnyboje neregistruotas (2 t., b. l. 158), nustatytos dvi E. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 13 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

35. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, baudžiama bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgęs į visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti tik paskyrus E. M. už jo padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę – taip jis bus tinkamai nubaustas, jam bus atimta galimybė nusikalsti dar kartą ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo skirtos ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės (vieną kartą šios bausmės vykdymas buvo atidėtas), bet ir švelnesnės bausmės – laisvės apribojimas, areštas, tačiau tai pastarajam teigiamo poveikio nepadarė – jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, skirti jam už padarytą nusikaltimą švelnesnę bausmę, negu laisvės atėmimas, būtų netikslinga.

36. Kaip jau buvo nurodyta, BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, o minėto straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju skirti nuteistajam už jo padarytą nusikaltimą minimalią laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nėra pagrindo, nes yra nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

37. Nuteistajam E. M. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, kuri yra mažesnė negu BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (2 metai 1 mėnuo 15 dienų), teisėjų kolegijos vertinimu, nėra per griežta, todėl švelninti šią bausmę mažinant jos dydį, kaip pageidauja nuteistasis, iki laisvės atėmimo trims mėnesiams, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, E. M. padarė 2024 m. birželio 15 d., t. y. iki Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio priėmimo, teismas pagrįstai vadovavosi BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis ir nauju nuosprendžiu E. M. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę subendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, nuteistajam palankesniu dalinio bausmių sudėjimo būdu. E. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 7 mėnesiams, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę ir jo padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumą, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra per griežta, mažinti šią bausmę nuteistojo skunde nurodytais argumentais, t. y. atsižvelgiant į tai, kad jis gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ateityje pažada nebevogti, nėra pagrindo.

38. Skundžiamu nuosprendžiu E. M. pripažintas kaltu padaręs vieną apysunkį tyčinį nusikaltimą ir jam paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų, todėl yra formalios sąlygos spręsti dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam, tačiau būtina nustatyti ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, naują tyčinį nusikaltimą E. M. padarė būdamas anksčiau teistas devynis kartus, neišnykus teistumui, yra daug kartų baustas administracine tvarka už smulkias vagystes, nedirba. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo manyti, kad atidėjus nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tai neabejotinai pakeis nusikalstamus E. M. polinkius ir ateityje jis nebenusikals, t. y. nėra pagrindo manyti, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai E. M. bus pasiekti atidėjus jam paskirtos bausmės vykdymą. Priešingai, teisėjų kolegija mano, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo jam paskirtos bausmės vykdymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam E. M. paskirta bausmė rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ji tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

39. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios BPK nuostatos galioja ir apeliacinio proceso metu. Kartu pažymima, kad sprendžiant dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo taip pat turi būti vadovaujamasi nuostata, jog tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-406-507/2016, 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021).

40. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 22 d. nuosprendį apskundė tik nuteistieji I. R. ir E. M.. Apeliacinės instancijos teisme patys nuteistieji gynėjų nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi nuteistajam I. R. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Andrius Kazakevičius, o nuteistajam E. M. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Lionė Musteikienė (3 t., b. l. 158).

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistiesiems I. R. ir E. M. gynėjus numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjų dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistųjų valios. Be to, valstybės garantuojama teisinė pagalba šiuo atveju suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjų dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje (118,75 Eur už I. R. teiktą teisinę pagalbą pagal 2025 m. liepos 25 d. pažymą Nr. APD-2025-08449, 3 t., b. l. 156-157, 112,50 Eur už E. M. teiktą teisinę pagalbą pagal 2025 m. spalio 6 d. pažymą Nr. APD-2025-10946, 3 t., b. l. 167-169), pripažįsta proceso išlaidomis, tačiau, vadovaudamasi proporcingumo principu, jų iš nuteistųjų I. R. ir E. M. nepriteisia (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų I. R. ir E. M. apeliacinius skundus atmesti.

Nepriteisti iš nuteistųjų I. R. ir E. M. valstybės naudai valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjų dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Gintarė BunikienėMartynas GalvičiusIlona Jakubėnienė