Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nukentėjusiosios I. R. kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo P. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį (vagystė, įsibraunant į patalpą) laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (atviras turto pagrobimas) laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria Klaipėdos miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, nukentėjusiosios I. R. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. S. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą: 2008 m. sausio 29 d., apie 23.10 val., Palangoje, J. Janonio g., prie namo Nr. 41, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pribėgo prie nukentėjusiosios I. R., čiupo už ant peties kabėjusios rankinės ir, bandydamas nuplėšti, ją tampė, kol nukentėjusioji pargriuvo ant žemės. Laikydamas už rankinės, jis vilko nukentėjusiąją žeme, tačiau šiai rankinės nepaleidus jis įkišo į ją ranką ir pagrobė piniginę su pinigais – 150 Lt, taip padarydamas nukentėjusiajai 210 Lt turtinę žalą.

P. S. nuteistas ir pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už 2007 m. lapkričio 23 d. padarytą S. L. turto vagystę, tačiau teismų sprendimai dėl šios veikos neskundžiami.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji I. R. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 6 d. nutartį pakeisti: P. S. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 1 dalį.

Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nukentėjusiosios I. R. kasacinis skundas tenkintinas, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 28 d. nuosprendis ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 6 d. nutartis keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Kasatoriai nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes P. S. veiksmų – fizinės jėgos panaudojimo, sugriebiant už nukentėjusiosios turėtos rankinės dirželio ir traukimo, siekiant iš jos rankų išplėšti rankinę, nukentėjusiosios pargriovimo, tempimo žeme –nevertino kaip fizinio smurto.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu P. S. buvo įtariamas padaręs I. R. turto plėšimą, t. y. nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Dėl šios veikos P. S. visiškai prisipažino kaltu.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nustatė tokias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes: P. S., apie 23.10 val., pribėgo prie nukentėjusiosios I. R., čiupo už ant peties kabėjusios rankinės ir, bandydamas nuplėšti, tampė rankinę, kol nukentėjusioji pargriuvo ant žemės; laikydamas už rankinės, jis vilko nukentėjusiąją žeme; nukentėjusiajai rankinės nepaleidus, įkišo į ją ranką ir pagrobė piniginę su pinigais. Pasisakydamas dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo teismas pažymėjo, kad: P. S. parodė, jog jokio fizinio smurto ar grasinimų prieš nukentėjusiąją nenaudojo, visi jo veiksmai buvo nukreipti tik į rankinę; kadangi nukentėjusioji tvirtai laikė rankinę, o P. S. buvo išgėręs, jie, praradę pusiausvyrą, pargriuvo ant žemės; nukentėjusioji taip pat nenurodė, kad kaltinamasis naudojo fizinį smurtą ar grasinimus, bei konstatavo, kad kaltinamojo veiksmai buvo nukreipti į rankinę, todėl jo nusikalstama veika kvalifikuotina kaip atviras svetimo turto pagrobimas.

Klaipėdos apygardos teismas, atmesdamas prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus, nustatė, kad nukentėjusioji nepaleido rankinės, o P. S. ją tampė į visas puses, kol abu, praradę pusiausvyrą, nukrito ant žemės, bei pažymėjo, kad P. S. veiksmų bandant atimti rankinę negalima traktuoti kaip fizinio smurto, nes nuteistojo veiksmai buvo panaudoti prieš nukentėjusiosios turtą, o nukentėjusioji nukrito ant žemės ne dėl P. S. panaudotos fizinės jėgos, siekiant ją neutralizuoti, o dėl pačios I. R. aktyvių veiksmų, siekiant išsaugoti turtą.

Taigi abiejų instancijų teismai nustatė, kad kaltinamojo veiksmai buvo nukreipti ne į nukentėjusiąją, bet į jos turėtą daiktą – rankinę, todėl turtas pagrobtas ne plėšimo, bet atvirai padarytos vagystės būdu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Pažymėtina, kad teismai taip pat nepagrįstai nustatė, jog ant žemės kartu su nukentėjusiąja nugriuvo ir nuteistasis. Nukentėjusioji I. R., liudytojas A. U. (pagal jo parodymus, jis matė gulinčią moterį, kurią tampė vyras) ikiteisminio tyrimo metu nedavė parodymų, kad ir kaltininkas buvo nugriuvęs ant žemės. Šią aplinkybę P. S. nurodė tik teisiamajame posėdyje, tačiau pirmosios instancijos teismas, neišsiaiškinęs parodymų keitimo priežasčių, besąlygiškai jais rėmėsi, nors šie prieštaravo nukentėjusiosios, liudytojo A. U. parodymams.

Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Pagal teismų praktiką svetimo turto užvaldymas staigiu judesiu išplėšiant turtą iš nukentėjusiojo rankų ir jį užvaldant paprastai kvalifikuojamas kaip vagystė, jeigu prieš tai nebuvo veiksmų, atitinkančių psichinio smurto požymius. Tačiau jei prieš užvaldant turtą arba turto užvaldymo metu nukentėjusysis rankomis ar kūnu pastumiamas, tokia veika priklausomai nuo konkrečių aplinkybių (stūmimo jėgos, padarinių) jau gali atitikti plėšimo nusikaltimo požymius, nes stūmimas gali būti pripažintas viena iš fizinio smurto panaudojimo formų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251/2004; „Teismų praktika“ Nr. 21, p. 113–117). Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73/2007;„Teismų praktika“ Nr. 27, p. 207–211)

Šioje byloje teismai, konstatavę faktines aplinkybes – kaltininkas tampė nukentėjusiąją, sugriebęs už jos turėtos rankinės dirželio, taip pargriovęs ją vilko žeme – be pagrindo tokių kaltininko veiksmų nepripažino fizinio smurto naudojimu. Nors kaltininkas ir turėjo tikslą pagrobti turtą atvirai, sugriebiant už nukentėjusiosios rankinės dirželio ir staigiu judesiu išplėšiant ją, tai padaryti vienu judesiu jam nepavyko, nes nukentėjusioji tvirtai laikė rankinę. Neatsisakęs savo ketinimų, kaltininkas tęsė nusikalstamą veiką ir savo fizinę jėgą pradėjo naudoti, siekdamas įveikti nukentėjusiąją kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą – laikydamas už rankinės tampė nukentėjusiąją į įvairias puses, nuo to ji pargriuvo, vilko ją žeme, t. y. panaudojo fizinį smurtą. Tai, kad kaltininkas tiesiogiai rankomis ar kūnu nelietė nukentėjusiosios, šiuo atveju nustatant fizinio smurto panaudojimo aplinkybę neturi reikšmės. Kadangi grobiant turtą prieš nukentėjusį asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, kaltininko veika atitinka plėšimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

Sprendžiant bausmės paskyrimo klausimą teisėjų kolegija remiasi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, atsižvelgia į tai, kad nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nuteistasis visiškai prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailėjosi, savanoriškai atlygino padarytą žalą, viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kadangi abi nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, yra apysunkės – šių straipsnių sankcijoje nustatyta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki šešerių metų – tai teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės negriežtina.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 6 d. nutartį pakeisti: P. S. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 1 dalį, paskiriant laisvės atėmimą vieneriems metams dviem mėnesiams ir paliekant tą pačią galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams keturiems mėnesiams.

Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.