- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-04-20
- Bylos Nr.
- 2K-73/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Lidija Liucija Žilienė (pirm.), Antanas Klimavičius, Alvydas Pikelis (pran.)
- Kategorijos
- 1.2.14.1Vagystė (BK 178 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal l. e. Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pareigas prokuroro kasacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo:
T. R. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su galutine subendrinta bausme, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004 m. vasario 7 d. nutartimi, kuria subendrintos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 15 d. ir 2003 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiais paskirtos bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta –laisvės atėmimas vieneriems metams ir dešimčiai dienų.
A. T. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.
Skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 11 d. nutartis, kuria T. R. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. R. ir A. T. nuteisti už tai, kad jie atvirai pagrobė svetimą turtą. 2004 m. spalio 22 d., apie 13 val., veikdami bendrininku grupe su trečiu asmeniu (baudžiamoji byla dėl A. K. išskirta į atskirą bylą), būdami apsvaigę nuo alkoholio, kelio Panevėžys–Ryga 40-jame kilometre, susistabdę keliu einančius nepilnamečius T. I., gim. 1989 m., A. Š., gim. 1989 m., V. V., gim. 1989 m., ir R. P., gim. 1988 m., pareikalavo jų atiduoti mobiliojo ryšio telefonus bei pinigus, o T. I. – dar ir striukę bei, nukentėjusiajam A. Š. padavus mobiliojo ryšio telefoną „Samsung R-210S“, o nukentėjusiajam T. I. nusirengus ir padavus striukę, atvirai pagrobė nukentėjusiojo A. Š. patėviui A. M. priklausantį 300 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Samsung R-210S“ bei T. I. motinai D. I. priklausančią 130 Lt vertės striukę.
Šalies argumentai
L. e. Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro pareigas prokuroras kasaciniame skunde prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 1 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 d. nutartį pakeisti – T. R. ir A. T. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 1 dalį bei skirti T. R. ir A. T. laisvės atėmimą po dvejus metus. Skunde prokuroras nurodo, kad T. R. ir A. T. buvo kaltinami pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, tačiau teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jų veiką kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to nuosprendis keistinas. Keistina ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, nes teisėjų kolegija, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, negalėjo pritaikyti sunkesnę nusikalstamą veiką numatančio įstatymo. Pirmosios instancijos teismas, veiką kvalifikuodamas kaip pagrobimą, savo sprendimą motyvavo tuo, kad, nors nuteistieji ir paprašė atiduoti atitinkamus daiktus, tačiau fizinio smurto nenaudojo, negrasino jo panaudoti bei neatėmė galimybės nukentėjusiesiems priešintis. Nors pirmosios instancijos teismas šiuos savo motyvus grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 11 punktu, tačiau, anot prokuroro, jį netinkamai išaiškino, nes nutarime akcentuota, kad grasinimas gali būti išreikštas ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o tik pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam. Nutarime nurodyta, kad svarbiausia yra tai, jog grasinimas turi būti realus, t. y. jis turi egzistuoti tikrovėje ir negali apsiriboti vien nukentėjusiųjų asmenų suvokimu. Apylinkės teismas nurodė, kad tokios situacijos nuteistieji nesukūrė, nes nusikaltimas buvo įvykdytas dienos metu, kelyje Panevėžys-Ryga, esant labai intensyviam eismui, nuteistųjų skaičius nebuvo ženkliai didesnis ir pan., psichinio smurto panaudojimo faktas nustatytas nebuvo, todėl veika kaip plėšimas nekvalifikuotina. Tačiau, prokuroro įsitikinimu, nukentėjusieji turtą nuteistiesiems atidavė tik dėl to, kad buvo išsigandę, bijojo, kad nebūtų panaudotas fizinis smurtas. Nuteistieji į įvykio vietą atvyko automobiliu, todėl buvo greitesni ir mobilesni; nepaisant intensyvaus eismo kelyje, nesaugumo būseną nukentėjusiesiems sukėlė tai, kad iš pravažiuojančio automobilio būtų labai sunku suvokti realiai įvykio vietoje susiklosčiusią situaciją, o pėsčiųjų beveik nebuvo; nukentėjusiesiems buvo tik 15-16 metų, o nuteistieji buvo suaugę vyrai, turintys kriminalinės patirties, neblaivūs, be to, jų buvo vienu daugiau; nukentėjusieji buvo išskirti po du, o tai apsunkino galimybę pasipriešinti nusikaltėliams fiziškai ir išsaugoti (neatiduoti) savo turtą; pabėgimo galimybė dėl jau minėtų priežasčių taip pat buvo labai abejotina. Atsižvelgiant į visa tai, prokuroro įsitikinimu, akivaizdu, kad nukentėjusiesiems kilusi grėsmė buvo reali, egzistavo objektyviai, o ne apsiribojo nukentėjusiųjų suvokimu. Nukentėjusieji, paveikti psichinės prievartos ir bijodami būti sumušti, buvo priversti atiduoti turimą turtą, todėl prieš juos įvykdyta veika kvalifikuotina kaip plėšimas, o ne kaip vagystė, t. y. nuteistųjų įvykdyta veika atitinka BK 180 straipsnio 1 dalies požymius. Be to, jiems skirtinos griežtesnės bausmės, tačiau, kadangi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, nuteistiesiems skyrė bausmę, mažesnę nei sankcijos vidurkis, tai ir perkvalifikavus veiką, bausmė nuteistiesiems turėtų būti paskirta mažesnė už BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.
Taip pat prokuroras atkreipia dėmesį, kad Pasvalio rajono apylinkės teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaryta klaida, nurodant, jog nusikalstamą veiką įvykdė ne A. T., bet A. K. Ši klaida taisytina.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas tenkintinas.
Požymiai, pagal kuriuos atribojamos plėšimo ir vagystės nusikalstamos veikos
Turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas, įgyvendindamas savo nusikalstamą sumanymą, nenaudoja nukentėjusiojo atžvilgiu nei fizinio, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti panaudoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai kvalifikuojami kaip plėšimas. Kaip plėšimas kvalifikuojami ir veiksmai, kai svetimas turtas pagrobiamas grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ar kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Grasinimas gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais, taip pat be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ar saugumo trūkumą nukentėjusiajam. Situacijos grėsmingumas suvokiamas įvertinus užpuoliko pranašumą, nusikaltimo įrankių, suteikiančių ar sudarančių tokio pranašumo įspūdį, turėjimas, užpuolimo netikėtumas bei grasinimui ir (ar) smurto panaudojimui palankios aplinkybės. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti, naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, jog veikia prieš turto savininko valią, o grobiant svetimą turtą plėšimo būdu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, kaltininko smurtas ir grasinimai yra nukreipti į nukentėjusįjį ir kaltininkas suvokia, kad turtą pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią. Kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, plėšimo sudėtis numato ne tik fizinio smurto ar grasinimo tuoj pat jį panaudoti veiksmus, bet ir kitokias poveikio galimybes. Atskirais atvejais vagystės metu taip pat gali būti panaudotas fizinis smurtas, tačiau jis naudojamas ne tam, kad pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, o tam, kad paimtų (atskirtų) turtą nuo nukentėjusiojo. Tačiau visais atvejais grasinimas, susijęs su reikalavimu perduoti turtą, kaip vagystė negali būti kvalifikuojamas.
Dėl T. R. ir A. T. veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį
Apylinkės teismas T. R. ir A. T. veiksmus, kai jie susistabdė keliu einančius T. I., A. Č., V. V. bei R. P. ir pareikalavo jų atiduoti pinigus, mobiliojo ryšio telefonus bei striukę, kvalifikavo kaip vagystę, kurią laikė padaryta ne slapta, o atvirai. Toks kaltinamųjų veiksmų kvalifikavimas yra neteisingas. Kaip jau buvo minėta, svetimo turto pagrobimas vagystės būdu (tiek slapta, tiek ir atvirai) padaromas prieš nukentėjusiojo valią. Todėl vagystės atveju nesuderinama tai, kad nukentėjusysis pats savo valia perduotų turtą kaltininkui. Vadinasi, tam, kad nukentėjusysis pats perduotų grobiamą turtą, turi būti poveikis jo valiai. Poveikis gali pasireikšti fizinio smurto panaudojimu, grasinimu jį tuoj pat panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Apylinkės teismas nustatė, jog po kaltininkų reikalavimo atiduoti turtą nukentėjusieji perdavė jiems mobilųjį telefoną ir striukę. Neabejotina, jog turtą nukentėjusieji perdavė ne savo valia, nes ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog turtą nukentėjusieji atidavė nuteistiesiems dėl to, kad buvo išsigandę, bijodami, jog nebūtų panaudotas fizinis smurtas. Teisingi kasacinio skundo argumentai, jog vieta, kur nuteistieji susistabdė nukentėjusiuosius, pastariesiems buvo nesaugi, nes tai automagistralė, toli nuo gyvenvietės, pėsčiųjų mažai, be to, nukentėjusieji buvo užklupti netikėtai ir, nors jie buvo keturiese, o užpuolikai trise, tačiau nukentėjusieji ėjo atsiskyrę po du, buvo paaugliško amžiaus, o užpuolikai - subrendę vyrai, turintys kriminalinės patirties. Todėl jėgų pusiausvyra, atsižvelgiant ir į užpuolimo netikėtumą, buvo ne nukentėjusiųjų naudai. Reikalavimas atiduoti pinigus, mobiliuosius telefonus ir striukę minėtomis aplinkybėmis kartu reiškė ir netiesioginį grasinimą panaudoti fizinį smurtą bei šis grasinimas buvo realus, nes neapsiribojo vien tik nukentėjusiųjų subjektyviu įsivaizdavimu, o ir jau minėtomis objektyviomis aplinkybėmis. Nukentėjusieji buvo paveikti psichinės prievartos, todėl jų valia saugoti savo nuosavybę buvo palaužta, bijodami būti sumušti, jie buvo priversti atiduoti turtą kaltininkams. Todėl apylinkės teismo nuosprendis dėl T. R. ir A. T. keistinas, veika perkvalifikuotina iš BK 178 straipsnio 1 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį, keistina ir apeliacinės instancijos teismo nutartis, nors šis klausimas ir nebuvo nagrinėjamas apeliacine tvarka.
Apylinkės teismas, skirdamas bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, todėl kolegija remiasi apylinkės teismo motyvais dėl bausmės skyrimo ir, atsižvelgdama į BK 180 straipsnio 1 dalies sankciją, skiria bausmę, proporcingą paskirtai pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.
Prokuroro kasaciniame skunde nurodyta pastaba dėl klaidos apylinkės teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje taisytina BPK 361, 362 straipsniuose numatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 1 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 11 d. nutartį pakeisti:
T. R. ir A. T. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 1 dalį ir paskirti T. R. ir A. T. kiekvienam po dvejus metus laisvės atėmimo. Kitas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalis palikti nepakeistas.