- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-10
- Bylos Nr.
- e2-6958-909/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02690-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Justa Raciūtė
- Atsakovas
- G. Z.
- Advokatai
- Daiva Dumčiuvienė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (duomenys neskelbiami) ieškinį atsakovei G. Z. dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. ieškovas pareikštu ieškiniu (CBP-2682) prašė: 1) priteisti iš atsakovės 6 214,54 Eur sumą; 2) priteisti iš atsakovės 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 6 214,54 Eur sumos, laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovės sumokėtą žyminį mokestį – 140 Eur.
2. Ieškinyje nurodė, kad 1996 m. birželio 8 d. darbo sutarties Nr. 328 (toliau – darbo sutartis) pagrindu atsakovę priėmė į (duomenys neskelbiami) pareigas. Nuo 1996 m. kovo 16 d. atsakovę perkėlė į (duomenys neskelbiami) teisiniam registravimui ir juridiniam darbui pareigas. 2019 m. vasario 26 d. ieškovo direktoriaus įsakymu Nr. P-240 (102.5.) „Dėl G. Z. darbo sutarties nutraukimo“ su atsakove sudarytą darbo sutartį nutraukė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, išmokant visas jai priklausančias darbo užmokesčio sumas, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir dviejų mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10594-727/2020 (toliau – sprendimas) atsakovės atleidimą iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pripažino neteisėtu. Teismas nusprendė laikyti, jog tarp šalių sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Teismas nutarė priteisti atsakovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją, neturtinę žalą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas įvykdė teismo sprendimą ir pervedė atsakovei visas jai sprendimu priteistas sumas.
3. Ieškinyje dėstoma, jog ieškovas 2022 m. spalio 24 d. gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – VSDFV) 2022 m. spalio 21 d. sprendimą „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“ Nr. (9.64E) DV_S-86229 (toliau – VSDFV sprendimas), kuriame nurodė, kad ieškovas turi atlyginti Ilgalaikio darbo išmokų fondui padarytą žalą – 6 214,54 Eur – dėl atsakovei nepagrįstai išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos. Ieškovas atsakovei nepagrįstai išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką 2022 m. lapkričio 3 d. grąžino į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą. Ieškovas 2022 m. lapkričio 9 d. raštu „Dėl ilgalaikio darbo išmokos grąžinimo“ Nr. S-47312 (1.4 E) (toliau – raštas) kreipėsi į atsakovę elektroniniu ir registruotu paštu, tačiau atsakovė rašte nurodytos sumos iki nustatymo termino negrąžino ir į ieškovo raštą neatsakė. Ieškovas 2023 m. vasario 8 d. gavo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – DGK) 2023 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. DGKS-556, kuriuo DGK atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą atsakovei dėl piniginių lėšų priteisimo, nes reikalavimo nagrinėjimas nepriskiriamas DGK kompetencijai.
Šalies argumentai
4. Ieškovas pažymėjo, kad vadovaudamasis VSDFV sprendime nurodytu galiojančiu teisiniu reglamentavimu ir vykdydamas teisės aktais nustatytą įpareigojimą, atsakovei nepagrįstai išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką 2022 m. lapkričio 3 d. grąžino į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą. Nors ieškovas grąžino atsakovei nepagrįstai išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką į fondą, tačiau vadovaujantis suformuota praktika, ieškovo manymu, akivaizdu, jog negali egzistuoti tokia situacija, kai dėl išimtinai atsakovės aktyvių veiksmų (ilgalaikio darbo išmokos gavimas ir kreipimasis į DGK bei teismą dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu), atsakovei iš esmės tą pačią funkciją atliekančios sumos išmokėtos du kartus, o paaiškėjus šiam faktui – nepagrįstai išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką privalėjo grąžinti buvęs darbdavys, kadangi iš esmės buvęs darbuotojas praturtėjo buvusio darbdavio nuostolio sąskaita. Teigė, kad atsakovė be jokio teisėto pagrindo įgijo 6 214,54 Eur piniginių lėšų. Teismo sprendimui įsiteisėjus, išnyko pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovė gavo ilgalaikio darbo išmoką. Ieškovo manymu, sprendimas grąžinti ieškovui 6 214,54 Eur piniginių lėšų niekaip nepažeis atsakovės teisių, priešingai, leis išvengti nepagrįsto praturtėjimo ieškovo sąskaita, tokiu būdu užtikrinant ieškovo teisėtų interesų apsaugą. Ieškovas pažymėjo, kad ieškinyje nurodytos visos aplinkybės, pagrindžiančios, jog atsakovė praturtėjo ieškovo nuostolio sąskaita.
Atsiliepimas
5. Atsakovė atsiliepimu (DOK-75950) prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Atsakovės vertinimu, ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, todėl ieškinio senačiai taikomas darbo teisės normos ir senaties terminas yra praleistas, o nepagrįsto praturtėjimo sąlygos yra neįrodytos ir net kumuliatyviai neįrodinėjamos. Paaiškino, jog atsakovė neteikė jokio prašymo nei VSDFV, nei darbdaviui (ieškovui) dėl ilgalaikio darbo išmokos, tačiau ją gavo teisės aktų nustatyta tvarka suėjus trims mėnesiams po atleidimo dienos. Atsakovės nuomone, ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamos nuo darbo sutarties nutraukimo momento. Anot atsakovės, ieškovė nepagrįstai nurodė, jog sužinojo apie savo tariamą teisių pažeidimą tik gavusi VSDFV reikalavimą. Priešingai, pareigos, iš kurios kildinamas reikalavimas atsakovei, atsiradimas ieškovei buvo (turėjo būti) žinomas nuo pat darbo teisinių santykių pabaigos. Taipogi pažymėjo, kad bet kokie priešpriešiniai reikalavimai turėjo būti sprendžiami Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-10594-727/2020. Atsakovės teigimu, ieškovei neabejotinai turėjo būti žinomas ilgalaikio darbo išmokos skyrimo faktas, tačiau šia aplinkybe ieškovė minėtoje civilinėje byloje nesirėmė. Tą pažymėjo ir teismas. Atsiliepime grįsdama savo poziciją, atsakovė nurodė, kad ieškovė nepateikė nė vieno teisės akto, kuris jai būtų leidęs pagrįstai tikėtis, jog teismui pakeitus atleidimo pagrindą prievolė grąžinti atsakovei valstybės išmokėtas ilgalaikio darbo išmokas jai nekils ar gali nekilti. Tai, atsakovės teigimu, patvirtina ir VSDFV sprendimas, nes jis pareikštas siekiant išieškoti iš ieškovo ilgalaikio darbo išmoką priverstine tvarka remiantis jos civiline atsakomybe (deliktiniais pagrindais), kurią ieškovas besąlygiškai pripažino. Tai tik įrodo, jog ir VSDFV reikalavimas nebuvo įprastos įstatyme numatytos procedūros ilgalaikio darbo išmoką grąžinti į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą dalimi. Jau vien dėl šios priežasties, atsakovės manymu, VSDFV sprendimas ir jo įvykdymas negali būti tuo atskaitos tašku, nuo kurio šioje byloje ieškovė siekia skaičiuoti ieškinio senatį. Atsakovės teigimu, nuo neteisėto atleidimo momento ieškovė nesiėmė jokių veiksmų, t. y. per trejus metus nesikreipė nei į VSDFV, nei reiškė reikalavimus atleidimo byloje (ar prašymą sumažinti mokėtiną kompensaciją) nei apskritai kreipėsi į atsakovę. Visi ieškovės teisiniai veiksmai pradėti suėjus trejų metų terminui po darbuotojos atleidimo dienos.
6. Atsiliepime atsakovė taipogi teigė, kad nėra įrodytos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos. Pažymėjo, kad ieškovė nepriėmė jokio sprendimo dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo, jos atsakovei neišmokėjo ir neatliko išmokos mokėjimo kontrolės. Ilgalaikio darbo išmoką atsakovė gavo iš valstybės, kurios įgaliota institucija VSDFV priėmė sprendimus dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo, permokos nustatymo ir išieškojimo. Atsakovės teigimu, teisės aktai aiškiai pagrindžia, kad tarp darbdavio ir darbuotojo neatsiranda tarpusavio teisių ir pareigų dėl ilgalaikio darbo išmokos. Abiejų šalių teisiniai santykiai susiformuoja atskirai tik su VSDFV (valstybe) ir skirtinga apimtimi. Tai, kad trečiasis asmuo (darbdavys) atlygina valstybei ilgalaikio darbo išmokos kaštus kitais įstatyme numatytais pagrindais nurodyto atsakovės ir VSDFV (valstybės) teisinio santykio niekaip nepakeičia, ir, esant įstatyme ar sutartyje numatytoms sąlygoms, gali lemti valstybės (VSDFV) atgręžtinio arba deliktinio reikalavimo galimybę, tačiau nesukuria trečiojo asmens (darbdavio) reikalavimo teisės į savo buvusią darbuotoją. Atsiliepime teigė, kad esamo teisinio reguliavimo ypatumai akivaizdžiai rodo, kad ilgalaikio darbo išmoką darbuotojas visais atvejais išsaugo, o už jos pagrindo išnykimą ir žalos atlyginimą VSDFV yra atsakingas tik darbdavys. Tai kartu ir įstatymo leidėjo sukurta priemonė, skatinanti darbdavius itin atidžiai ir rūpestingai įvertinti atleidimo pagrindų teisėtumą ir atitinkamai visą su tuo susijusią riziką. Remiantis tuo, atsakovė mano, jog nėra nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų, kadangi teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovė įgijo turtą – ilgalaikio darbo išmoką – susiformavo tik tarp atsakovės ir VSDFV viešosios teisės pagrindu. Ieškovas ieškinyje pakankamai daug dėmesio skiria tam, kad atsakovė nors gavo ilgalaikio darbo išmoką, ji tuo pačiu iniciavo ginčą dėl jos atleidimo teisėtumo. Tai nėra nei teisiškai tikslu, nei sąžininga darbuotojo atžvilgiu, nes darbuotojo atleidimo pagrindo teisėtumo užtikrinimas yra išimtinė darbdavio, o ne darbuotojo pareiga. Ieškovas neneigia sutikęs dėl VSDFV reikalavime nurodytos jos neteisėtais veiksmais atsiradusios žalos, kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (t. y. civilinės atsakomybės sąlygų). Tokiu atveju, kai prievolės įvykdymu yra pripažinta, kad VSDFV atsakovei išmokėtos sumos buvo dėl neteisėtų ieškovo veiksmų, kuriais sumažėjo valstybės turtas, akivaizdu, kad nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo veiksmų ir atsakovės tariamo nepagrįsto praturtėjimo, nes tai nėra prievolės už atsakovę įvykdymas ar sumų jai išmokėjimas, o žalos valstybei atlyginimas dėl neteisėtų ieškovo veiksmų. Tai tiesiogiai įrodo, kad nėra ir kitų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų: nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo ir atsakovės praturtėjimas turi teisinį pagrindą. Subsidiarumo sąlygos nepagrįsto praturtėjimo ieškiniui pareikšti ieškovas ieškinyje apskritai neįrodinėjo, o tai vėlgi savarankiškas pagrindas ieškovo ieškinį atmesti. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad reikalavimo objektas yra atsakovės iš valstybės gautas turtas, kuris yra DK 57 straipsnio 9 dalyje numatyta su darbo santykiais susijusi išmoka, o ją įstatymas apskritai draudžia išreikalauti. Remiantis tuo, atsakovė nurodė, jog tai dar vienas savarankiškas pagrindas atmesti ieškovo ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo.
7. Atsakovė akcentavo, kad byloje pareikštu ieškiniu ieškovas siekia perkelti savo neapdairaus elgesio pasekmes civilinėje byloje Nr. e2-10594-727/2020 atsakovei, kadangi neva turėjo atskleisti šį faktą ir apskritai nepasinaudoti ilgalaikio darbo išmoka. Iš esmės atsakovė pridūrė, kad ilgalaikio darbo išmokos klausimas, jeigu ir galėjo būti keliamas, tai tik atleidimo iš darbo teisėtumo byloje ir tai tik DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytos kompensacijos kontekste. Šiuo metu visi darbo teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės yra pasibaigę, visi klausimai dėl mokėtinų išmokų buvo ar turėjo būti iškelti ir išnagrinėti civilinėje byloje Nr. e2-10594-727/2020.
Šalies argumentai
8. Ieškovas pateikė teismui dubliką (DOK-82202), prašė tenkinti ieškinį. Atsakydamas į atsakovės motyvus, ieškovas nurodė, jog atsižvelgdamas į tai, jog ginčo šalys yra buvęs darbdavys ir buvęs darbuotojas, kreipėsi į DGK dėl piniginių lėšų priteisimo iš atsakovės. DGK atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą atsakovei dėl piniginių lėšų priteisimo, nes reikalavimo nagrinėjimas nepriskiriamas DGK kompetencijai. DGK savo sprendime konstatavo, jog ieškovo reikalavimas dėl piniginių lėšų priteisimo iš atsakovės yra kilęs ne iš darbo teisinių santykių, o iš civilinių teisinių santykių, kas patvirtina, kad DK šiuo atveju netaikomas. Ieškovas pateikė argumentus, pagrindžiančius, kad tarp ieškovo ir atsakovės kilęs ginčas turi būti sprendžiamas taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas. Įsiteisėjus teismo sprendimui buvo patikslinti atsakovės valstybinio socialinio draudimo pabaigos duomenys – pabaigos data iš 2019 m. vasario 28 d. pakeista į 2020 m. lapkričio 30 d. ir atleidimo iš darbo teisinis pagrindas iš DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeistas į DK 218 straipsnio 6 dalį. Akcentavo, kad remiantis VSDFV sprendimu grąžino atsakovei nepagrįstai išmokėtą ilgalaikio darbo išmokos sumą į Ilgalaikio darbo išmokų fondą. Ieškovas nurodė, jog ginčas kilo ne dėl ilgalaikio darbo išmokos, kuri DK 57 straipsnio 9 dalyje numatyta kaip garantija atleistam darbuotojui, ir kurią VSDFV išmokėjo atsakovei, bet dėl ilgalaikio darbo išmokos sumos (permokos), kurią ieškovas turėjo grąžinti į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą po to, kai VSDFV sprendimu nusprendė neskirti atsakovei ilgalaikio darbo išmokos. Todėl, ieškovo teigimu, tarp šalių susiklostė civilinis teisinis ginčas, kuriam išnagrinėti turi būti taikomos ne DK, bet CK įtvirtintos nuostatos. Tuo remiantis, ieškovas pažymėjo, jog atsakovės argumentas dėl praleisto ieškinio senaties termino yra nepagrįstas, nes CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų. Ieškovas citavo CK 1.127 straipsnio 1 dalį, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad apie jo pažeistas teises tapo žinoma tik po to, kai 2022 m. spalio 24 d. gavo VSDFV sprendimą. Iki minėto sprendimo gavimo ieškovas nežinojo ir negalėjo žinoti, jog turės grąžinti atsakovei nepagrįstai išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką. Ieškovas akcentavo, jog ilgalaikio darbo išmokos skyrimo ir mokėjimo santykiai susiklosto tik tarp atleisto darbuotojo ir VSDFV, darbdavys negali žinoti apie buvusiam darbuotojui išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką ir jos sumą. Papildomai pažymėjo, po teismo sprendimo, Apdraustųjų valstybinių socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre nedelsiant, t. y. 2020 m. gruodžio mėnesį, patikslino atsakovės valstybinio socialinio draudimo pabaigos duomenis. Tuo tarpu VSDFV sprendimą ieškovas gavo tik 2022 m. spalio 24 d.
9. Dublike paaiškino, kad VSDFV turi nustatyti socialinio draudimo išmokų ir (ar) kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas VSDFV teritoriniams skyriams, permoką. Nustačius minėtą permoką, priimamas sprendimas dėl permokos grąžinimo. Ieškovas mano, kad laiku ir sąžiningai įvykdė atsakovei nepagrįstai išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką – grąžino permoką į fondo atsiskaitomąją sąskaitą, tuo tarpu atsakovei jokio teisėto pagrindo įgijus 6 214,54 Eur piniginių lėšų sumą ir vėliau neišreiškus pozicijos dėl ieškovo siūlymo grąžinti ieškovui jo pervestas pinigines lėšas, ieškovas teisėtai ir pagrįstai, nepraleisdamas CK įtvirtinto bendrojo ieškinio senaties termino, dėl savo pažeistų teisių gynimo kreipėsi į teismą. Pažymėjo, jog jei ir terminas būtų skaičiuojamas nuo atsakovės atleidimo dienos, vis tiek ieškinio senaties terminas nebūtų suėjęs, nes šiuo atveju DK įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas netaikomas, nes ginčo situacija reglamentuoja CK normos. Dublike ieškovas atkreipė dėmesį, kad atsakovė atsiliepime į ieškinį nenurodė jokių argumentų, kurie paneigtų ieškovo teiginius dėl atsakovės pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Atsakovė tik abstrakčiai nurodė, jog ieškovas neįrodė nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Ieškovas nesutiko su atsakovės argumentais. Atsakovas nurodė, kad nepriėmė jokio sprendimo dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo, jos atsakovei neišmokėjo ir neatliko šios išmokos mokėjimo kontrolės. Tokią išmoką atsakovė gavo iš valstybės, kurios įgaliota institucija VSDFV priėmė sprendimus dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo, permokos nustatymo ir išieškojimo. Pažymėjo, jog ieškovas kreipėsi į teismą dėl ilgalaikio darbo išmokos, kurią atsakovei skyrė ir išmokėjo VSDFV, grąžinimo, bet dėl atsakovės be jokio teisėto pagrindo įgytų 6 214,54 Eur piniginių lėšų sumos. Šiuo gi atveju, ieškovo manymu, permoka susidarė ne dėl neteisėtų ieškovo veiksmų, o dėl teisės aktais nustatytų pareigų vykdymo ir iš to kylančių pasekmių. Akcentavo, kad atsakovė savo iniciatyva neteikė atskiro prašymo VSDFV išmokėti jai ilgalaikio darbo išmoką, o reikiami duomenys išmokai gauti VSDFV patenka automatiškai, nepaneigia fakto, jog atsakovė ilgalaikio darbo išmoką, kuri mokama tik teisėtai atleistiems darbuotojams, priėmė ir kreipėsi į teismą dėl atleidimo iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu pripažinimo neteisėtu. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog nesąžiningu atsakovės elgesiu laiko ne prašymo išmokėti ilgalaikio darbo išmoką teikimą, bet elgesį pasinaudojant valstybės teikiama garantija – ilgalaikio darbo išmoka, kuri mokama tik teisėtai atleistiems darbuotojams ir elgesį kreipiantis į teismą dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu. Būtent dėl tokio atsakovės elgesio susiklostė situacija, lėmusi ieškovo pareigą iš esmės tą pačią funkciją atliekančias sumas mokėti du kartus.
10. Ieškovas dublike teigė, kad atleidimo iš darbo teisėtumo byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas iš esmės nevertino aplinkybės dėl ilgalaikio darbo išmokos, nebuvo vertinama, kokiu pagrindu išmoka išmokėta, kokio dydžio išmoka, nenustatytos su ilgalaikio darbo išmokos sumos pervedimu susijusios aplinkybės, tokie klausimai nepateko į atleidimo teisėtumo bylos nagrinėjimo ribas, nesudarė jos įrodinėjimo dalyko. Pareigos atsakovei grąžinti be pagrindo įgytas ilgalaikio darbo išmokos sumos lėšas yra ne atleidimo iš darbo teisėtumo bylos dalykas, bet šios civilinės bylos ginčo dalykas. Ieškovas akcentavo, jog ilgalaikio darbo išmoka, kuri išmokama tik praėjus ne mažiau nei trims mėnesiams po darbuotojo atleidimo, ir kurią išmoka ne darbdavys, o VSDFV, nėra su darbo santykiais susijusi išmoka, todėl ieškovas laikė visiškai nepagrįstais atsakovės teiginiais, kad įstatymas draudžia ilgalaikio darbo išmoką išreikalauti kaip įgytą be pagrindo.
11. Tripliku (DOK-94500) atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti. Atsakovė kategoriškai nesutiko su ieškovo teiginiais ir pakartotinai pridūrė, kad pareikštas reikalavimas yra kilęs iš darbo teisinių santykių. Nurodė, kad ieškovas pateiktame dublike nepaneigė, jog visas jo reikalavimo faktinis pagrindas kyla iš ieškovo ir atsakovės darbo santykių nutraukimo teisinių pasekmių, o konkrečiai – dėl ilgalaikio darbo išmokos įgijimo teisėtumo. Kaip teigė atsakovė, šiuo atveju buvęs darbdavys pareiškė reikalavimą savo buvusiai darbuotojai, kuriuo prašo grąžinti nepagrįstai įgytą su darbo santykiais susijusią ilgalaikio darbo išmoką. Pats ieškovas dubliko šeštame punkte tiesiogiai nurodė, kad būtent buvusios darbuotojos iš darbo teisinių santykių atsirandančių teisių nesąžiningas įgyvendinimas pagrindžia jo reikalavimo teisę. Atsakovės manymu, šiuo atveju egzistuoja visos DK 213 straipsnyje nustatytos sąlygos kvalifikuoti ginčą kaip individualų darbo ginčą ir atitinkamai ieškovo reikalavimui taikyti DK 15 straipsnyje nustatytą ieškinio senatį. Atsakovė visgi laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ilgalaikio darbo išmokos teisėtumo klausimas jau yra išnagrinėtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Akcentavo, jog nors VSDFV sprendimas priimtas atsakovės atžvilgiu dėl permokos, jis sukelia teisines pasekmes ne darbuotojai (atsakovei), bet darbdaviui (ieškovui), kuris ir yra atsakingas už išmokos teisinį pagrindą. Iš esmės atsakovė nurodė, kad ieškovas nepateikė atsakovės nesąžiningumo įrodymų, todėl ieškovas negali išreikalauti ilgalaikio darbo išmokos kaip be pagrindo įgytos sumos. Atkreipė dėmesį apie nepagrįsto praturtėjimo teisinio santykio subjektus. Jų šiame teisiniame santykyje turėtų būti tik du: asmuo, kuris praturtėjo, ir asmuo, kurio sąskaita buvo praturtėta. Tarp ieškovo ir atsakovės šio teisinio santykio nėra – ieškovas nepriėmė jokio sprendimo dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo atsakovei ir neatliko šios išmokos mokėjimo kontrolės. Ilgalaikio darbo išmoką atsakovė gavo iš valstybės, kurios įgaliota institucija – VSDFV – priėmė sprendimus dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo, permokos nustatymo ir išieškojimo. Vadinasi, atsakovė įgijo turtą – ilgalaikio darbo išmoką – atsakovės ir VSDFV teisiniame santykyje viešosios teisės pagrindu. Ieškovas atlygina valstybei padarytą žalą dėl neteisėto atleidimo įstatyme numatytais pagrindais vykdydamas darbdaviui nustatytą prievolę, nurodyto atsakovės ir VSDFV (valstybės) teisinio santykio niekaip nepakeičia, ir tik esant įstatyme ar sutartyje numatytoms sąlygoms, gali lemti valstybės (VSDFV) atgręžtinio arba deliktinio reikalavimo galimybę, tačiau ne trečiojo asmens (ieškovo) reikalavimo, kylančio iš nepagrįsto praturtėjimo instituto, atsiradimą. Atsakovė nurodė nepraturtėjusi dėl ieškovo veiksmų, o ieškovas turtinius praradimus patyrė tik dėl savo paties neteisėtų veiksmų.
12. Triplike teigė, kad ieškovas neneigė sutikęs dėl VSDFV nurodytos jo neteisėtais veiksmais atsiradusios žalos, kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (t. y. civilinės atsakomybės sąlygų). Tokiu atveju, kai prievolės įvykdymu jau yra pripažinta, kad VSDFV atsakovei išmokėtos sumos buvo dėl neteisėtų ieškovo veiksmų, kuriais sumažėjo valstybės turtas, akivaizdu, kad nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo veiksmų ir atsakovės tariamo nepagrįsto praturtėjimo, nes tai nėra prievolės už atsakovę įvykdymas ar sumų jai išmokėjimas, o žalos valstybei atlyginimas dėl neteisėtų ieškovo veiksmų. Tai tiesiogiai įrodo, kad nėra kitų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų: nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo, nes atsakovės praturtėjimas ir ieškovo turtiniai praradimai turi skirtingą teisinį pagrindą. Visa ieškovo procesinė pozicija ir teismo sprendimas tik įrodo, kad ieškovas turėjo procesinę teisę motyvuotai prašyti, o teismas sprendime atsižvelgė į atsakovei išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką ir ieškovas tik dėl savo neteisėtų veiksmų ir dėl to kilusios civilinės atsakomybės patyrė nuostolius. Pridūrė, kad ieškovas, atleisdamas atsakovę, žinojo (turėjo žinoti), kad pastaroji įgis teisę į ilgalaikio darbo išmoką ir panaikinus jos sprendimą atleisti darbuotoją atsiras pareiga grąžinti buvusiai darbuotojai išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką VSDFV. Atsakovė teigė, jog ilgalaikio darbo išmoką darbuotojas visais atvejais išsaugo, o už jos pagrindo išnykimą ir žalos atlyginimą fondui yra atsakingas tik darbdavys. Taigi, ilgalaikio darbo išmokos klausimas, jeigu ir galėjo būti keliamas, tai tik atleidimo iš darbo teisėtumo byloje ir tai tik DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytos kompensacijos kontekste. Šiuo metu visi darbo teisiniai santykiai tarp ieškovo ir atsakovės yra pasibaigę, visi klausimai dėl mokėtinų išmokų buvo išnagrinėti teismo sprendime. Atsakovė taipogi nurodė, kad ieškovas nepagrįstai remiasi teismų praktika neteisėto atleidimo bylose. Atkreipė dėmesį, jog ieškovo nurodoma teismų praktika neturi jokios reikšmės šiai nagrinėjamai civilinei bylai.
13. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė palaikė ieškinyje ir dublike išdėstytas aplinkybes prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad byloje dėl atsakovė atleidimo iš darbo teismas nesprendė klausimo dėl išmokėtų sumų sumažinimo. Po teismo sprendimo išnyko pagrindas, dėl kurio atsakovė gavo išmoką. Ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, nes šiuo atveju taikytinos CK, o ne DK nuostatos, be to, ieškinio senaties pradžia sietina su sužinojimo momentu – 2022 m. spalio 24 d., nes iki to laiko ieškovas tokia informacija nedisponavo, nežinojo nei išmokos dydžio. Išmoka nesusijusi su darbo santykiais, nes reglamentuota įstatymu, tai papildoma finansinė garantija. VSDFV sprendimo neskundė, nes darbdavio pareiga sumokėti ilgalaikę išmoką įtvirtina įstatyme. Šiuo atveju ieškinys reiškiamas ne dėl žalos, o dėl nepagrįsto praturtėjimo, nes atsakovė du kartus gavo išmoką, ieškovas patyrė nuostolius.
Atsiliepimas
14. Atsakovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime ir triplike išdėstytus nesutikimo su ieškiniu motyvus, prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad atsakovė iš darbo buvo atleista 2019 m. vasario 26 d. darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės. Atsakovė įstaigoje buvo išdirbusi daugiau kaip 20 metų, patyrė pažeminimą, prarado psichologinę pusiausvyrą. Dirbo vadovaujamą darbą, dalyvavo daugelyje komisijų ir staiga visko neteko. Todėl atsakovė inicijavo darbo ginčą. Teismas 2020 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos priteisimo, ieškovas sprendimo neskundė. Darbdavys tyčiojosi ir įžeidinėjo. Pasikeitus darbo sutarties pabaigos pagrindui, išmokos permoką grąžino ieškovas, taigi įvyko tai, kas numatyta įstatyme ir nuostatuose. Darbdaviui buvo žinoma apie išmoką dar nagrinėjant ginčą DGK. Teismo sprendime buvo aiškiai pasisakyta dėl visų išmokų. DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytos kompensacijos išmokėjimas yra skirtingos teisinės prigimties. Išmoka skiriama savarankiškais pagrindais, tai socialinė garantija ir neįtakoja DK 218 straipsnyje numatytų darbdaviui taikomų sankcijų. Teismas sprendime išsprendė ilgalaikio darbo išmokos neįskaitymo į priteistas sumas klausimai, šioje vietoje nėra teismo klaidos. Todėl draudžiama pakartotinai reikšti reikalavimus. Taipogi nėra atsakovės nesąžiningų veiksmų nei nagrinėjant darbo bylą, nei šioje byloje. Pasinaudojimas teise į teisminę gynybą nėra atsakovės nesąžiningas veiksmas. Atsakovė veiksmai sąžiningi, iki šiol nėra aišku, ką pažeidė atsakovė. Šiuo atveju yra tik ieškovės kalti veiksmai, nes neteisėtai nutraukė darbo sutartį. Ieškovė visas bylas pralaimėjo ir toliau nesąžiningai elgiasi su darbuotojais, kelia nepagrįstus ieškinius, vietoj to, kad pripažintų neteisėtus veiksmus. Visos atsakovei sumokėtos kompensacijos neatlygina atsakovės patirtų praradimų kainos, sveikatos praradimų ir pan. Ieškovas atlygino Sodrai savo paties neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Atsakovė išmokėtą išmoką valdo teisėtai, nes sprendimas, kuriuo buvo paskirta išmoka, galioja, jis nebuvo panaikintas atgal.
15. Atsakovės atstovė su ieškiniu nesutiko, palaikė atsiliepime ir triplike išdėstytą nesutikimo su ieškiniu poziciją. Papildomai paaiškino, kad ieškinys reiškiamas neatsižvelgiant į tą faktą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas yra priėmęs įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu civilinėje byloje Nr. e2-10594-727/2020, kuriame nusprendė netenkinti darbdavio prašymo ir neįskaityti ilgalaikio darbo išmokos, gautos pagal DK 57 straipsnio 9 dalį, į kompensaciją, kuri pilna apimtimi priteista pagal DK 218 straipsnio 4 dalį. Todėl akcentavo, jog taip išsprendė tarp šalių visus atsiskaitymo klausimus, taip ir išmokų. Minėtas teismo sprendimas yra papildomas teisinis pagrindas atsakovei toliau disponuoti ilgalaikio darbo išmoka, o ne laikyti, kad būtent šiuo teismo sprendimu panaikintas ar išnyko teisinis pagrindas darbuotojui gauti ilgalaikio darbo išmoką. Teisinis pagrindas disponuoti ilgalaikio darbo išmoka darbuotojui nebuvo panaikintas, taip pat ir viešosios teisės normomis, nes nei socialinės apsaugos teisė, nei VSDFV administraciniai sprendimai neįpareigoja buvusios darbuotojos grąžinti ilgalaikio darbo išmoką. Akcentavo, jog VSDFV 2022 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu nusprendė priešingai – neskirti ilgalaikio darbo išmokos ir pripažinti netekusiu galios buvusį sprendimą, t. y. 2019 m. birželio 6 d. Atsakovės atstovė teigė, jog ieškovas neįrodė nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Visų pirma, pažymėjo, kad subsidiaraus teisių gynimo sąlygos: ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynimo būdais. Ieškovas galėjo apginti savo pažeistas teises kitais gynimo būdais, kaip atleidimo iš darbo byloje, tačiau ieškovui toje byloje savo teisių apginti nepavyko ir buvęs darbdavys pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka neskundė. Be kita ko, atsakovės atstovė pažymėjo, jog apdraustojo trečiojo asmens teisė gauti draudimo išmoką ir draudėjo pareiga grąžinti draudimo išmoką nėra susiję jokiais priežastiniais nei pagal įstatymą nei pagal priežastinio ryšio logiką. Atsakovės atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, kad turi būti taikomi 3 metų ieškinio senaties terminai, nes šis ginčas yra iš darbo teisinių santykių, ieškovas dar nagrinėjant darbo ginčą žinojo, kad atsakovei paskirta išmoka, todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo atleidimo dienos, vėliausiai – nuo teismo Sprendimo priėmimo dienos.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu, todėl tai yra šalių pareigos dalykas, o šios pareigos vykdymas siejamas su tam tikros procesinės laisvės turėjimu. Bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tačiau civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-296-241/2020).
Byloje nustatytos ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės
17. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 1996 m. birželio 8 d. darbo sutarties pagrindu atsakovė priimta į (duomenys neskelbiami) pareigas. Nuo 1996 m. kovo 16 d. atsakovė perkelta į (duomenys neskelbiami) pareigas. 2019 m. vasario 26 d. ieškovo direktoriaus įsakymu Nr. P-240 (102.5.) „Dėl G. Z. darbo sutarties nutraukimo“ su atsakove sudarytą darbo sutartį nutraukė DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, išmokant visas jai priklausančias darbo užmokesčio sumas, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir dviejų mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.
18. 2019 m. birželio 3 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius priėmė sprendimą „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo“ Nr. ID_SP1E-2380. Šiuo sprendimu nusprendė skirti atsakovei 77,58 proc. trijų vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydžio – 7 311,22 Eur ilgalaikio darbo išmoką.
Žemesnės instancijos teismas
19. Atsakovė ginčijo jos atleidimo iš darbo teisėtumą, pateikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-10594-727/2020 2020 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė ieškinį atmesti ir priešieškinį tenkinti iš dalies. Sprendimu pripažino atsakovės atleidimą iš darbo (duomenys neskelbiami) 2019 m. vasario 26 d. pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą neteisėtu. Laikė, jog 1998 m. birželio 8 d. sudaryta darbo sutartis Nr. 328 nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Priteisė atsakovei iš ieškovo 38 520 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 19 260 Eur kompensaciją, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas.
20. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2022 m. rugpjūčio 31 d. priėmė sprendimą „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo“ Nr. ID_SP1E-2833. Minėtu dokumentu pripažino netekusiu galios 2019 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. ID_SP1E-2380 ir nusprendė neskirti atsakovei ilgalaikio darbo išmokos, nes pagal pakeistus Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis ji atleista iš (duomenys neskelbiami) pagal DK 218 straipsnį.
21. 2022 m. spalio 13 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius priėmė sprendimą „Dėl G. Z. ilgalaikio darbo išmokos permokos nustatymo“.
22. Byloje pridėtas 2022 m. spalio 21 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus sprendimas Nr. (9.64E) DV_S-86229 „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“. Nurodyta, kad dėl ieškovo, kaip draudėjo, kaltės (dėl nuo ieškovo priklausančių priežasčių) yra padaryta ir dar neatlyginta 39 311,20 Eur žala Ilgalaikio darbo išmokų fondui. Skiltyje „II. Žalos susidarymo priežastys ir atlygintino žalos dydžio pagrindimas“ paaiškinta, kad žala susidarė dėl to, jog pagal draudėjo (duomenys neskelbiami) pateiktus pranešimus Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre buvo pakeisti G. Z. valstybinio socialinio draudimo pabaigos duomenys – pabaigos data ir atleidimo iš darbo teisinis pagrindas. Iš VSDFV sprendime esančių lentelės duomenų nustatyta, kad permokos suma atsakovei sudaro 6 214,54 Eur.
23. Pateiktas (duomenys neskelbiami) 2022 m. lapkričio 3 d. mokėjimo nurodymas Nr. 9001, kuriuo šis pervedė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai iš viso 39 311,20 Eur sumą, t. y. dėl G. Z. pervesta suma sudaro – 6 214,54 Eur.
24. 2022 m. lapkričio 9 d. ieškovas išsiuntė atsakovei raštą „Dėl ilgalaikio darbo išmokos grąžinimo“. Iš esmės rašte nurodoma, kad po teismo sprendimo įsiteisėjimo išnykus pagrindui, kuriuo atsakovė gavo išmoką iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo, ir į tai, jog teisės aktų nustatyta tvarka darbuotojui nepagrįstai išmokėtą išmoką į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą turi grąžinti darbdavys ir siekdamas turėtų išlaidų atlyginimo, prašė iki 2022 m. lapkričio 30 d. grąžinti ieškovui 6 214,54 Eur sumą.
25. 2023 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija priėmė sprendimą Nr. DGKS-566. Jame iš esmės nurodyta: „Kadangi prievolė mokėti ilgalaikio darbo išmoką nepriskirtina darbdaviui, todėl nors ir yra susijusi, bet kyla ne iš darbo teisinių santykių, o iš valstybinį socialinį draudimą reguliuojančių teisės normų, todėl ginčas, kilęs dėl ilgalaikio darbo išmokų grąžinimo (regreso tvarka ar taikant nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutus, reglamentuotus civilinio kodekso normomis) nepriskirtinas darbo ginčų komisijos kompetencijai, nes nelaikytinas darbo ginču – kyla ne iš darbo, o iš civilinių teisinių santykių“.
26. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2023 m. gegužės 3 d. raštu Nr. (11.1E) I-4945 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos“ kreipėsi į atsakovę. Rašte pažymėjo, kad teisės normų, nustatančių darbuotojo, kuriam išmokėta ilgalaikio darbo išmoka ir kurio atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu, prievolę grąžinti ilgalaikio darbo išmoką darbdaviui, nei Ilgalaikio darbo išmokų įstatyme, nei Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatuose nėra. Minėti teisės aktai nustato tik prievolę darbdaviui grąžinti į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą darbuotojui išmokėtų ilgalaikio darbo išmoką, kai atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu. Rašte atkreipė dėmesį, jog: „klausimą, ar tokiu atveju buvęs darbuotojas turėtų grąžinti darbdaviui jam išmokėtą ilgalaikio darbo išmokos sumą, turėtų spręsti teismas, jeigu į jį kreipėsi darbdavys, siekdamas prisiteisti nurodytą išmoką“.
Dėl ieškovo reikalavimo priteisti 6 214,54 Eur sumą
27. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčas dėl atsakovės pareigos grąžinti jai pagal DK 57 straipsnio 9 dalį išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką, kai tokios išmokos skyrimo pagrindas išnyko teismui pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu. Byloje nustatyta, kad ilgalaikio darbo išmoką darbuotojai (atsakovei) išmokėjo VSDFV iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo, o išnykus tokios išmokos išmokėjimo pagrindui, darbdavys (ieškovas) ją kompensavo šio fondo biudžetui. Ieškovas nurodo, kad 6 214,54 Eur išmoka turi būti priteista ieškovui iš atsakovės kaip be pagrindo įgytas turtas.
28. Ilgalaikio darbo išmoka yra reglamentuojama DK 57 straipsnio „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės“ 9 dalyje, nustatančioje, kad atleidžiamam darbuotojui įstatymo nustatyta tvarka papildomai išmokama ilgalaikio darbo išmoka, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamą darbo stažą pas tą darbdavį. DK nereglamentuoja nei ilgalaikio darbo išmokos finansavimo šaltinių, nei subjekto, kuriam tenka šios išmokos administravimo našta. Ilgalaikio darbo išmokos mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas. Kaip nurodyta šio įstatymo 1 straipsnyje šiuo įstatymu be kitų tikslų yra siekiama nustatyti ilgą nepertraukiamo darbo stažą turinčių darbuotojų papildomas finansines garantijas juos atleidus. Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu; ilgalaikio darbo išmoka šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, išskyrus iš biudžetinių įstaigų ir Lietuvos banko atleistus asmenis, mokama iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo. Įstatymo 13 straipsnis nustato, kad Ilgalaikio darbo išmokų fondas yra valstybės išteklių fondas, skirtas šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje ir 91 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų papildomoms finansinėms garantijoms užtikrinti; Ilgalaikio darbo išmokų fondą administruoja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir kitos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos, vadovaudamosi IDIF nuostatais. Ši ilgalaikio darbo išmoka atspindi socialinį kompromisą, ir iš esmės reiškia, kad dalis darbdaviui tenkančios finansinės naštos, atleidus darbuotoją darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, yra padengiama iš solidarumo pagrindu suformuoto draudimo fondo, prie kurio formavimo darbdavys prisideda mokėdamas draudimo įmokas. Taigi ši išmoka darbuotojui yra analogiška DK 57 straipsnio 8 dalyje numatytai išeitinei išmokai, tik reglamentuojama atskirai dėl finansavimo bei šios išmokos administravimo naštos ypatumų. Tuo pačiu tai reiškia, kad tokios ilgalaikio darbo išmokos santykis su DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensacija yra toks pat kaip ir DK 57 straipsnio 8 dalyje numatytos išeitinės išmokos santykis su paminėta kompensacija. Šių išmokų tarpusavio įskaitymo klausimas turi būti sprendžiamas vienodai. Kitaip tariant, darbo ginčą nagrinėjančiam organui pripažinus, kad darbo sutartis yra nutraukta neteisėtai pagal DK 57 straipsnį, laikoma, kad darbuotojui išmokėta išeitinė išmoka ir ją papildanti išmoka – ilgalaikio darbo išmoka, – turi būti įskaitoma į neteisėto darbo sutarties nutraukimo atveju darbuotojui priteisiamas išmokas, šiuo atveju – į DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytą kompensaciją. Darbo ginčą nagrinėjančiam organui neatlikus įskaitymo, tokių išmokų įskaitymo klausimas turi būti išspręstas vykdymo procese arba taikant be pagrindo įgyto turto išreikalavimo institutą (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje e2A-1654-852/2023).
29. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 „Dėl Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų 19 punkte nustatyta, kad po ilgalaikio darbo išmokos paskyrimo nustačius, kad <...> darbo ginčą nagrinėjančios institucijos įsiteisėjusiu sprendimu atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, darbuotojui išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką darbdavys grąžina į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą. Teismo vertinimu, šios nuostatos nepanaikina darbdavio teisės reikalauti be pagrindo išmokėtų lėšų grąžinimo iš šias lėšas faktiškai gavusio darbuotojo. Ilgalaikio darbo išmoka yra papildoma išmoka darbuotojui, už kurios išmokėjimą yra atsakingas darbdavys, tik šią pareigą jis įgyvendina privalomai dalyvaudamas fondo formavime, t. y. darydamas įnašus į fondą - draudimo įmokas. Dėl to, darbdaviui kompensavus fondui išmokėtas lėšas pagal Nuostatų 19 punktą, t. y. atlyginus draudimo fondui padarytą žalą, susiklosto tokia situacija, lyg pats darbdavys minėtą išmoką būtų sumokėjęs tiesiogiai darbuotojui. Taigi, nagrinėjamu atveju spręstina, kad ieškovas, kompensavęs Ilgalaikio darbo išmokų fondui nuostolius dėl išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos permokos, yra tinkamas subjektas, turintis teisę reikšti ieškinį dėl be pagrindo darbuotojo valdomų lėšų išreikalavimo, nepaisant to, kad darbuotojas nedalyvavo išmokos grąžinimo socialinio draudimo fondui procedūroje.
30. Atsakovė byloje teigė, kad ieškovas neįrodė visų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Tačiau teismas su šiuo atsakovės argumentu neturi pagrindo sutikti dėl žemiau išdėstytų motyvų.
31. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.237 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus šio kodekso 6.241 straipsnyje numatytus atvejus. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai ir nebuvo padaryta sąskaitybos klaida.
32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pvz., taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).
33. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo, galima tik nustačius šias sąlygas: 1) nėra įstatymo arba sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010; 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.242 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens nesąžiningumo aspektas turi būti nustatomas ir vertinamas kartu su kitomis nurodytomis sąlygomis, tačiau jis nėra esminis, lemiantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymą (netaikymą). Pažymėtina, kad praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011).
34. Nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys dėl nepagrįsto atsakovės praturtėjimo ieškovo sąskaita. Šio reikalavimo pagrįstumui būtina nustatyti visas nepagrįsto praturtėjimo prielaidas. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovės praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovė turi būti praturtėjusi ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo. Ketvirta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Penkta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Šešta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Septinta, atsakovės praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011).
35. Taigi, šiuo atveju, nagrinėjant šalių ginčą, būtina įvertinti, ar egzistuoja visos aukščiau nurodytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, yra visos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui būtinos sąlygos. Pirma, ieškovui pagal VSDFV pareikalavimą grąžinus atsakovei VSDFV išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką, tokiu būdu būtent dėl aukščiau nurodytų ieškovo veiksmų atsakovė praturtėjo 6 214,54 Eur suma ieškovo sąskaita, t. y. po atsakovės atleidimo pagrindo pakeitimo atsakovė negrąžino išmokėtos išmokos. Taigi, nustatyta pirma sąlyga, kad atsakovė praturtėjo dėl ieškovo veiksmų. Antra, atsakovės praturtėjimą atitiko ieškovo turto – pajamų sumažėjimas, dėl to ieškovas patyrė nuostolių. Taigi, nustatyta, kad atsakovė praturtėjo ieškovo sąskaita. Pažymėtina, kad kai įsiteisėjo teismo sprendimas dėl atsakovės darbo sutarties nutraukimo ir su jos atleidimu iš darbo susijusių išmokų priteisimo, laikytina, kad išnyko pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovė gavo ilgalaikio darbo išmoką. Atsakovei išmoka buvo išmokėta, nes atsakovė iš darbo buvo atleista DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau 2020 m. spalio 29 d. teismo sprendimu buvo konstatuota, kad atsakovė iš darbo buvo atleista neteisėtai bei buvo pripažinta, kad darbo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, atsakovės atleidimo iš darbo pagrindas buvo pakeistas į DK 218 straipsnio 6 dalį. Būtent dėl šių priežasčių 2022 m. rugpjūčio 31 d. buvo priimtas VSDFV Kauno skyriaus sprendimas nebeskirti atsakovei ilgalaikio darbo išmokos. Taigi, nustatyta trečia prielaida dėl priežastinio ryšio tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo egzistavimo. Be to, šiam kontekste būtina atkreipti dėmesį, kad darbo sutartį nutraukus teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, laikytina, jog ginčo išmoka atsakovei buvo išmokėta jai tebesant darbiniuose santykiuose su ieškovu, o esant tokiuose teisiniuose santykiuose (jiems nenutrūkus) ilgalaikio darbo išmoka vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi negali būti mokama. Taip pat konstatuotina, kad egzistuoja ir ketvirtoji nepagrįsto praturtėjimo sąlyga, nes nepagrįstas praturtėjimas egzistavo ieškovui pareiškiant ieškinį teisme. Be to, ieškovas, kurio turtas sumažėjo grąžinus išmoką VSDFV, dėl to nebuvo prisiėmęs nuostolių atsiradimo rizikos (penktoji nepagrįsto praturtėjimo sąlyga), nes negalima laikyti, kad ieškovas, neteisėtai atleisdamas atsakovę iš darbo DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tokiu būdu prisiėmė nuostolių atsiradimo riziką dėl atsakovei išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos grąžinimo. Teismo vertinimu, ieškovas prisiėmė riziką tik dėl su neteisėtu atleidimu susijusių kitų išmokų mokėjimo, kurias priteisė iš ieškovo atsakovei teismas 2020 m. spalio 29 d. sprendimu. Pažymėtina, kad šiame sprendime būtų pasisakyta dėl ilgalaikio darbo išmokos grąžinimo, nenustatyta, todėl nepagrįstas atsakovės teiginys, kad teismas, spręsdamas dėl neteisėto atleidimo, šį klausimą (dėl išmokos grąžinimo) yra išsprendęs. Sprendžiant dėl šeštosios prielaidos egzistavimo, konstatuotina, kad šiuo atveju ieškovas, siekdamas susigrąžinti VSDFV grąžintą ilgalaikio darbo išmoką, negali kitais būdais apginti savo teisių nei reikšti ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, kadangi šalių nesieja sutartiniai ar deliktiniai santykiai. Atkreiptinas dėmesys, kad tik tuo atveju, jeigu sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normos neužtikrina teisingo bylos išsprendimo, papildomai (subsidiariai) gali būti taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2010; 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014). Kaip jau buvo minėta, teismas byloje dėl atleidimo iš darbo nesprendė klausimo dėl ilgalaikio darbo išmokos atsakovui išmokėjimo ir/ar šios išmokos įskaitymo į mokėtinas sumas, taip pat VSDFV išmokos grąžinimo klausimo. Taigi, teismo vertinimu, ieškovas visiškai pagrįstai esant ieškinyje nurodytam teisiniam pagrindui, atsakovei pareiškė ieškinį dėl ginčo išmokos grąžinimo. Pasisakant dėl septintosios sąlygos egzistavimo, svarbu paminėti, kad teismo sprendimui dėl atsakovės darbo sutarties nutraukimo įsiteisėjus, išnyko pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovė gavo ilgalaikio darbo išmoką, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė praturtėjo esant teisiniam pagrindui (tai lemia, kad egzistuoja septintoji nepagrįsto praturtėjimo prielaida). Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nustatytos visos privalomos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos, taigi teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad ieškovas minėtų sąlygų byloje neįrodė.
Dėl ieškinio senaties termino
36. Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senatį, nurodydama, kad ieškovas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, nes, anot atsakovės, šis ginčas yra iš darbo teisinių santykių, ieškovas dar nagrinėjant darbo ginčą žinojo, kad atsakovei paskirta išmoka, todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo atleidimo dienos, vėliausiai – nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Ieškovas prašo teismo vadovautis bendruoju ieškinio senaties terminu, kurį prašo skaičiuoti nuo ieškovo ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo VSDFV.
37. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017 24 punktą).
38. Teismas nesutinka su atsakovės argumentais, kad ginčui taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, nes šiuo atveju vis tik pripažintina, kad ieškovas ieškinį reiškia ne dėl darbo teisinių santykių, kadangi šalių darbo teisiniai santykiai nebesieja, o ginčas reiškiamas dėl nepagrįsto praturtėjimo CK 6.237 straipsnio pagrindu, todėl teismas sprendžia, kad teisiniam tarp šalių kilusiam ginčui turi būti taikomos ne DK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senaties terminą, o taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas, t. y. 10 metų. Be to, šiuo atveju ieškinio senaties termino pradžia laikytina data, kada ieškovas pervedė išmokos sumą VSDFV, t y. 2022 m. lapkričio 3 d. Būtent nuo to momento ieškovas įgavo teisę ginti savo pažeistas teises. Tokiu būdu, laikytina, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, jo taikyti nėra teisinio pagrindo, kadangi ieškovas laiku kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės prašymas taikyti ieškinio senatį atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl palūkanų priteisimo
39. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas, skaičiuojant nuo 6 214,54 Eur sumos už laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovę raštu informavo apie pareigą grąžinti 6 214,54 Eur sumą iki 2022 m. lapkričio 30 d., tačiau atsakovė geruoju šios sumos ieškovui negrąžino. Nors atsakovė prašė ieškinį atmesti pilna apimtimi, tačiau atsakovė papildomai nenurodė nesutikimo dėl palūkanų priteisimo argumentų.
40. CK 6.240 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, jog be teisinio pagrindo įgijęs turto asmuo privalo grąžinti ar atlyginti visas pajamas, kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto, nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie turto įgijimo nepagrįstumą. Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą.
41. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ieškovas raštu informavo atsakovę apie nepagrįstai gautą ilgalaikio darbo išmoką, prašydamas ją grąžinti iki 2022 m. lapkričio 30 d., nurodydamas, kad iki nustatyto termino atsakovei negrąžinus ilgalaikio darbo išmokos sumos – negrąžintos lėšos bus išieškomos teisės aktuose nustatyta tvarka kartu prašant priteisti ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Laikytina, kad nuo tos dienos atsakovei tapo žinoma, jog po teismo sprendimo įsiteisėjimo išnyko pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovei buvo išmokėta ilgalaikio darbo išmoka, tuo tarpu ieškovei minėtą išmoką grąžinus į Ilgalaikio darbo išmokų fondą, atsakovei tapo žinoma, jog ji privalo atlyginti ieškovo patirtas išlaidas. Byloje nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad 2022 m. gruodžio 1 d. laikytina data, kai atsakovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas ieškovo naudai iš atsakovės priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanos, skaičiuojamos nuo 6 214,54 Eur sumos, už laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylos procesinės baigties
42. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ieškovo ieškinys pagrįstas ir tenkinamas pilna apimtimi, ieškovui iš atsakovės priteisiamos 6 214,54 Eur nepagrįstai įgytos lėšos bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 6 214,54 Eur sumos, už laikotarpį nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalys).
43. Į esminius byloje keliamus šalių argumentus atsakyta. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).
45. Ieškovas byloje patyrė 140 Eur bylinėjimosi išlaidas už sumokėtą žyminį mokestį. Ieškinį tenkinus, šios išlaidos priteistinos iš atsakovės ieškovo naudai (CPK 93 straipsnis).
46. Ieškinį tenkinus, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos (2 420 Eur atstovavimo išlaidos) neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).
Dėl pašto išlaidų
47. Pašto išlaidos byloje sudaro 13,28 Eur. Šios išlaidos priteisiamos iš atsakovės valstybės naudai (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis). Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662. Mokėjimo kvitą būtina pristatyti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
48. Sprendimas priimtas ir paskelbtas rašytinio proceso tvarka, todėl jo apskundimo terminas skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo dienos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovo (duomenys neskelbiami) naudai iš atsakovės G. Z. 6 214,54 Eur (šešis tūkstančius du šimtus keturiolika eurų 54 centus) nepagrįstai įgytų lėšų sumą, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (6 214,54 Eur), skaičiuojant nuo 2022 m. gruodžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 140 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės G. Z. valstybės naudai 13,28 Eur (trylika eurų 28 centus) pašto išlaidų.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo įteikimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.