- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-11
- Bylos Nr.
- e2A-245-852/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-02690-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Giedrė Čėsnienė
- Atsakovas
- G. Z.
- Ieškovas
- valstybės įmonės Registrų centro
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Ramunės Mikonienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo valstybės įmonės Registrų centro ieškinį atsakovei G. Z. dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija 2023 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. DGKS-556 atsisakė nagrinėti ieškovo valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro prašymą atsakovei G. Z. dėl piniginių lėšų priteisimo kaip nepriskirto komisijos kompetencijai.
Šalies argumentai
2. Ieškovas VĮ Registrų centras kreipėsi į teismą prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės G. Z. 6 214,54 Eur sumą; 2) priteisti iš atsakovės 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 6 214,54 Eur sumos, laikotarpiu nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovės sumokėtą žyminį mokestį – 140 Eur. Ieškovė nurodė, kad ieškovo direktoriaus 2019 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. P-240 (102.5.) „Dėl G. Z. darbo sutarties nutraukimo“ su atsakove sudarytą darbo sutartį nutraukė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, išmokant visas jai priklausančias darbo užmokesčio sumas, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir dviejų mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10594-727/2020 atsakovės atleidimą iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pripažino neteisėtu. Teismas nusprendė laikyti, jog tarp šalių sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Teismas nutarė priteisti atsakovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją, neturtinę žalą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas įvykdė teismo sprendimą ir pervedė atsakovei visas jai sprendimu priteistas sumas. Ieškovas paaiškina, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius 2022 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (9.64E) DV_S-86229) „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“, nurodė, kad ieškovas turi atlyginti Ilgalaikio darbo išmokų fondui padarytą žalą – 6 214,54 Eur – dėl atsakovei nepagrįstai išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos. Ieškovas atsakovei nepagrįstai išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką 2022 m. lapkričio 3 d. grąžino į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą ir kreipėsi į atsakovę elektroniniu ir registruotu paštu dėl šios permokos grąžinimo, tačiau atsakovė permokos negrąžino. Ieškovo įsitikinimu, atsakovė be jokio teisėto pagrindo įgijo 6 214,54 Eur piniginių lėšų. Teismo sprendimui įsiteisėjus, išnyko pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovė gavo šią išmoką ir todėl ją turi grąžinti, kaip įgytą be pagrindo.
Atsiliepimas
3. Atsakovė G. Z. atsiliepimu prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Atsakovės vertinimu, ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, todėl ieškinio senačiai taikomas darbo teisės normos ir senaties terminas yra praleistas, o nepagrįsto praturtėjimo sąlygos yra neįrodytos. Paaiškino, jog atsakovė neteikė jokio prašymo nei VSDFV, nei darbdaviui (ieškovui) dėl ilgalaikio darbo išmokos, tačiau ją gavo teisės aktų nustatyta tvarka suėjus trims mėnesiams po atleidimo dienos. Atsakovės nuomone, ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo darbo sutarties nutraukimo momento. Pažymėjo, kad bet kokie priešpriešiniai reikalavimai turėjo būti sprendžiami Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-10594-727/2020. Atsakovės teigimu, ieškovei neabejotinai turėjo būti žinomas ilgalaikio darbo išmokos skyrimo faktas, tačiau šia aplinkybe ieškovė minėtoje civilinėje byloje nesirėmė. Atsakovės vertinimu, byloje nėra įrodytos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos. Pažymėjo, kad ieškovė nepriėmė sprendimo dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo. Ilgalaikio darbo išmoką atsakovė gavo iš valstybės, kurios įgaliota institucija VSDFV priėmė sprendimus dėl ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo, permokos nustatymo ir išieškojimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti: priteisti ieškovui VĮ Registrų centras iš atsakovės G. Z. 6 214,54 Eur nepagrįstai įgytų lėšų sumą, 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą ir 140 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat teismas nusprendė priteisti iš atsakovės valstybės naudai 13,28 Eur pašto išlaidų. Teismas nurodė, kad byloje yra sprendžiamas ginčas dėl atsakovės pareigos grąžinti jai pagal DK 57 straipsnio 9 dalį išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką, kai tokios išmokos skyrimo pagrindas išnyko teismui pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu. Byloje nustatyta, kad ilgalaikio darbo išmoką darbuotojai (atsakovei) išmokėjo VSDFV iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo, o išnykus tokios išmokos išmokėjimo pagrindui, darbdavys (ieškovas) ją kompensavo šio fondo biudžetui. Ieškovas nurodo, kad 6 214,54 Eur išmoka turi būti priteista ieškovui iš atsakovės kaip be pagrindo įgytas turtas. Teismas vertino, kad ši išmoka darbuotojui yra analogiška DK 57 straipsnio 8 dalyje numatytai išeitinei išmokai, tik reglamentuojama atskirai dėl finansavimo bei šios išmokos administravimo naštos ypatumų. Tuo pačiu tai reiškia, kad tokios ilgalaikio darbo išmokos santykis su DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensacija yra toks pat kaip ir DK 57 straipsnio 8 dalyje numatytos išeitinės išmokos santykis su paminėta kompensacija. Šių išmokų tarpusavio įskaitymo klausimas turi būti sprendžiamas vienodai. Kitaip tariant, darbo ginčą nagrinėjančiam organui pripažinus, kad darbo sutartis yra nutraukta neteisėtai pagal DK 57 straipsnį, laikoma, kad darbuotojui išmokėta išeitinė išmoka ir ją papildanti išmoka – ilgalaikio darbo išmoka, – turi būti įskaitoma į neteisėto darbo sutarties nutraukimo atveju darbuotojui priteisiamas išmokas, šiuo atveju – į DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytą kompensaciją. Darbo ginčą nagrinėjančiam organui neatlikus įskaitymo, tokių išmokų įskaitymo klausimas turi būti išspręstas vykdymo procese arba taikant be pagrindo įgyto turto išreikalavimo institutą (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje e2A-1654-852/2023). Teismas vertino, kad darbdavys yra tinkamas subjektas, galintis pareikšti tokį ieškinį, kad jis nėra praleidęs ieškinio senaties termino ir kad šiuo atveju yra įrodytos visos be pagrindo įgyto turto grąžinimui būtinos sąlygos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Atsakovė G. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. taikyti ieškinio senatį bei ieškinį atmesti. Apeliantės teigimu, ji ilgalaikio darbo išmoką įgijo teisėtai ir ji negali būti iš jos išreikalaujama (ar atitinkamai mažinamos jai kitos mokėtinos sumos). Apeliantės vertinimu, teismo sprendimas yra grindžiamas neteisinga DK 57 straipsnio 8 dalies ir DK 218 straipsnio 4 dalies interpretacija, kurią tiesiogiai paneigia aktuali teismų praktika. Aiškinimas, kad būtina ilgalaikio darbo išmoką aptariamu atveju įskaityti į kompensaciją pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, o jeigu ji nebuvo teismo sprendimu įskaityta, tai pripažinti, jog darbuotojas ja disponuoja neteisėtai, pažeidžia teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principus (DK 2 straipsnis). Minėtas aiškinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, pagal kurią darbuotojui išmokėta išeitinė išmoka įskaitoma į priverstinės pravaikštos sumą tik tuo atveju, jeigu darbuotojas teismo sprendimu grąžinamas atgal į darbą. Jeigu darbuotojas negrąžinamas atgal į darbą, išeitinė išmoka nėra įskaitoma į priverstinės pravaikštos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-403/2023 75–76 punktai). Analogiška taisyklė turi būti taikoma ir ilgalaikio darbo išmokos įskaitymo / neįskaitymo į kompensaciją atžvilgiu. Tačiau šioje byloje negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl ilgalaikio darbo išmokos įskaitymo ar neįskaitymo, nes neatnaujinus darbo ginčo bylos dėl neteisėto atleidimo būtų nagrinėjama tai, kas jau išnagrinėta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Atsiliepimas
6. Ieškovas VĮ Registrų centras atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Ieškovo vertinimu, teismas tinkamai rėmėsi teismų praktika. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1654-852/2023 nurodė, jog šioje byloje yra sprendžiama ne dėl darbdavio atgręžtinio reikalavimo teisės į darbuotoją, atlyginus žalą už darbuotoją, bet dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo. Teismas pritarė ieškovei, kad galutinis mokėtojas, kurio sąskaita atsakovė iš tikrųjų nepagrįstai praturtėjo, yra darbdavys. Pažymėjo, kad, nors tokią teisę darbdavys formaliai įgijo kompensavęs Ilgalaikio darbo išmokų fondui nuostolius, t. y. padengęs atsakovui ilgalaikio darbo išmokos permoką, tačiau toks veiksmas šiuo atveju sukelia ne regreso teisę (CK 6.280 straipsnio 1 dalis), bet grąžina darbdaviui finansavimo ir administravimo pareigą dėl šios DK 57 straipsnio 9 dalyje numatytos papildomos išmokos išmokėjimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu tokios išmokos permokos grąžinimą, t. y. santykius tarp darbdavio ir darbuotojo, reglamentuoja būtent CK 6.237 straipsnio nuostatos. Minėtoje byloje teismas sprendė, kad darbdavė, kompensavusi Ilgalaikio darbo išmokų fondui nuostolius dėl išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos permokos, yra tinkamas subjektas, turintis teisę reikšti ieškinį dėl be pagrindo darbuotojo valdomų lėšų išreikalavimo. Ieškovė paaiškina, kad analogiškos išvados konstatuotos ir Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-788-796/2023 bei Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje. Nr. e2A-487-589/2023.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
7. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
8. Byloje nustatyta, kad VĮ Registrų centro direktoriaus 2019 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. P-240 (102.5.) „Dėl G. Z. darbo sutarties nutraukimo“ ieškovas nutraukė su atsakove sudarytą darbo sutartį Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, išmokant visas jai priklausančias darbo užmokesčio sumas, kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir dviejų mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-10594-727/2020 atsakovės atleidimą iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pripažino neteisėtu. Teismas nusprendė laikyti, jog tarp šalių sudaryta darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Teismas taip pat nutarė priteisti atsakovei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, kompensaciją, neturtinę žalą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas įvykdė teismo sprendimą ir pervedė atsakovei visas jai sprendimu priteistas sumas. Be to, byloje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2022 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. (9.64E) DV_S-86229) „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“ ieškovas buvo įpareigotas atlyginti Ilgalaikio darbo išmokų fondui padarytą žalą – 6 214,54 Eur – dėl atsakovei nepagrįstai išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos. Vykdydamas šį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus nurodymą ieškovas 2022 m. lapkričio 3 d. grąžino atsakovei išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą.
9. Šioje byloje yra kilęs ginčas dėl ilgalaikio darbo išmokos priteisimo iš darbuotojos. Darbdavio pareikšto ieškinio specifika yra susijusi su tuo, jog ilgalaikio darbo išmoka atsakovei buvo išmokėta ne darbdavio, bet ilgalaikio darbo išmokų fondo sprendimu, o šią išmoką darbdavys tik kompensavo fondui pagal fondo nuostatus. Be to, atsakovė ginčija darbdavio galimybę išieškoti tokią su darbo santykiais susijusią permoką, remiantis nepagrįsto praturtėjimo institutu.
10. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti skolą iš atsakovės yra grindžiamos precedentu, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje civilinėje byloje e2A-1654-852/2023 suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis dėl ilgalaikio darbo išmokos teisinės prigimties ir galimybės ją priteisti darbdaviui tuo atveju, jei teismo sprendimu yra pakeičiamas atleidimo iš darbo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas šią bylą buvo sustabdęs apeliantės prašymu iki kol Lietuvos Aukščiausias Teismas priims procesinį sprendimą civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-684/2024, kurioje, esant tapačioms faktinėms aplinkybėms, teismas sprendė dėl tapačių teisės aiškinimo ir taikymo klausimų.
11. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2024 m. kovo 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-90-684/2024 pažymėjo, kad „remiantis Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymu, asmeniui ilgalaikio darbo išmoka priklauso atleidimo iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu. Pripažinus atleidimą iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu neteisėtu, ilgalaikio darbo išmokos gavimo pagrindas išnyksta. Kadangi įstatymas įtvirtina, kad šią atleistam iš darbo darbuotojui išmokėtą išmoką, išnykus jos išmokėjimo pagrindui, Ilgalaikio darbo išmokų fondui grąžinti privalo darbdavys, tai darbdavys, įvykdęs šią įstatymu jam nustatytą prievolę, įgyja teisę, kad jam šią išmoką grąžintų ją gavęs asmuo pagal CK 6.237 straipsnį kaip be pagrindo įgytą turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia situacija, kai, pripažinus atsakovo atleidimą iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu neteisėtu, priteisus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, negrąžinus į darbą ir priteisus kompensaciją, kurios dydis priklauso nuo darbo stažo, būtų laikoma, kad jis neturi pareigos grąžinti ilgalaikio darbo išmokos, išmokėtos dėl to, kad jis buvo atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį, akivaizdžiai prieštarautų protingumo, sąžiningumo, teisingumo principams. Tam pačiam asmeniui dėl to paties atleidimo iš darbo negali priklausyti ir garantijos, taikytinos asmeniui, teisėtam atleistam iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu, ir garantijos, taikytinos asmeniui, kurio atleidimas iš darbo DK 57 straipsnio pagrindu pripažintas neteisėtu ir pakeistas į kitą pagrindą – DK 218 straipsnio 6 dalį.“ Kasacinis teismas šioje nutartyje paminėjo, kad iš esmės pritaria Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. nutartyje civilinėje byloje e2A-1654-852/2023 pateiktiems išaiškinimams dėl taikytinos teisės, ir taip pat konstatavo, kad ilgalaikio darbo išmoka nėra darbo užmokestis, o yra papildoma garantija, todėl tokios išmokos išreikalavimui, remiantis nepagrįsto praturtėjimo institutu, netaikytinas CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas ribojimas.
12. Teisėjų kolegija vertina, kad dėl esminių teisės aiškinimo ir taikymo klausimų yra atsakyta paminėtuose teismo precedentuose, o dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas be kitų pirmosios instancijos teismo aptartų argumentų, pritaria teismo vertinimui, kad ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino, nes šiuo atveju taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas ir kad teismas teisingai sprendė, jog šio termino eiga prasidėjo nuo tada, kai ieškovas pervedė išmokos sumą Ilgalaikio darbo išmokų fondui, t y. 2022 m. lapkričio 3 d.
13. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
14. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias nepagrįsto praturtėjimo institutą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą.
15. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
16. Ieškovas prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo neteikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovės G. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.