Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės ir Erinijos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui E. Š. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

9. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė būtinybės skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

Bylos faktinės aplinkybės

11. Nustatyta, kad VSDFV 2022 m. spalio 13 d. sprendimu „Dėl E. Š. ilgalaikio darbo išmokos permokos nustatymo“ nustatė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 6 495,12 Eur ilgalaikio darbo išmokos permoka, 1 146,20 Eur gyventojų pajamų mokesčio permoka. Šis VSDFV sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 patvirtintų Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų (toliau – Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatai) 19 punktu. Minėtame VSDFV 2022 m. spalio 13 d. sprendime, be kita ko, pažymėta, kad ilgalaikio darbo išmoka skiriama tik pagal DK 57 straipsnį atleistiems darbuotojams, ir nurodyta, jog permoka susidarė dėl to, kad pagal draudėjos (duomenys neskelbtini) prašymą dėl apdraustųjų duomenų tikslinimo Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre buvo pakeisti E. Š. (atsakovo) valstybinio socialinio draudimo pabaigos duomenys – pabaigos data iš (duomenys neskelbtini) pakeista į 2022 m. liepos 12 d., ir atleidimo iš darbo teisinis pagrindas – iš DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto į DK 218 straipsnio 6 dalį. VSDFV 2022 m. spalio 21 d. rašte „Dėl ilgalaikio darbo išmokų permokų grąžinimo“, adresuotame (duomenys neskelbtini), buvo nurodyta, jog ieškovė turi atlyginti Ilgalaikio darbo išmokų fondui padarytą žalą (6 495,12 Eur), susidariusią dėl to, kad pagal draudėjos (duomenys neskelbtini) pateiktus pranešimus Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre buvo pakeisti E. Š. (atsakovo) valstybinio socialinio draudimo pabaigos duomenys – pabaigos data ir atleidimo teisinis pagrindas (iš DK 57 straipsnio į 218 straipsnį). Ieškovė 2022 m. lapkričio 3 d. grąžino į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą atsakovui nepagrįstai išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos permoką. Ieškovė 2022 m. lapkričio 9 d. raštu kreipėsi į atsakovą E. Š. dėl minėtos sumos grąžinimo iki 2022 m. lapkričio 30 d. Atsakovas nurodytos sumos negrąžino.

12. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisija 2023 m. vasario 7 d. priimtu sprendimu atsisakė nagrinėti ieškovės pateiktą prašymą atsakovui E. Š. dėl neteisėto praturtėjimo, nurodant, kad šio reikalavimo nagrinėjimas nepriskiriamas darbo ginčų kompetencijai. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 6 495,12 Eur sumos iš atsakovo priteisimo pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su prejudiciniais faktais ir aktualia teismų praktika

15. Vadovaujantis CPK 178 straipsniu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 182 straipsnio 2 punkte numatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

16. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

17. Nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimas buvo priimtas civilinėje byloje Nr. e2-15966-996/2022 pagal ieškovo E. Š. ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl darbo ginčo. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad minėtoje civilinėje byloje apskritai nebuvo jokių duomenų apie apelianto gautą ilgalaikio darbo išmoką, todėl ir klausimas dėl jos įskaitymo nebuvo ir negalėjo būti spręstas darbo teisinių santykių byloje. Apeliantas taip pat nenurodo tokių aplinkybių, kad minėtoje civilinėje byloje spręstas klausimas, susijęs būtent su ilgalaikio darbo išmokos vertinimu. Nustatyta, kad apelianto akcentuojamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimo dalyje aptariama apeliantui atleidimo iš darbo dieną jau buvusi apskaičiuota ir išmokėta jo 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka pagal DK 57 straipsnio 8 dalį. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime teisingai nustatė, kad minėtame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendime nepasisakyta klausimu dėl ilgalaikio darbo išmokos, išmokamos pagal DK 57 straipsnio 9 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad šioje apelianto nurodomoje civilinėje byloje aplinkybės dėl ilgalaikio darbo išmokos nebuvo įrodinėjimo dalykas ar jo dalis ir šiuo klausimu nebuvo pasisakyta, apelianto argumentai dėl minėto teismo sprendimo prejudicinės galios nagrinėjamai bylai atmestini.

19. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų, teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis).

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑153‑421/2022; ir kt.). Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių, tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-546-469/2016, 24 punktą; ir kt.).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad precedentais reikia remtis itin apdairiai ir jų negalima suabsoliutinti kaip teisės šaltinių; kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑362‑701/2017, 22 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023 44 punktą).

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymima, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taigi, pagrindinis kriterijus, lemiantis jau išnagrinėtoje bylose priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo kaip precedento taikymą, yra esminės faktinės bylos aplinkybės, kurių buvimas lemia teisinių santykių kvalifikavimą ir atitinkamų teisės normų taikymą. Teismui konkrečioje nagrinėjamoje byloje nenustačius esminių jos faktinių aplinkybių, kitoje byloje priimto teismo sprendimo kaip precedento taikymas yra negalimas, nes tai neatitiktų teismo precedento taikymo sąlygų (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑3‑701/2020 61 punktą).

23. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis buvo priimta civilinėje byloje Nr. e2A‑1394-912/2020 dėl neteisėto atleidimo iš darbo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kitų su darbo santykiais susijusių išmokų bei neturtinės žalos priteisimo. Pažymėtina, kad nurodytos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės ir įrodinėjimo dalykas bylose iš esmės skiriasi. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė ir pažymėjo, kad nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartyje nebuvo iš esmės pasisakoma dėl ilgalaikio darbo išmokos. Svarbu tai, kad apelianto akcentuojamoje kitoje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-10594-727/2020 nagrinėtas darbo ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo, neturtinės žalos atlyginimo. Nurodytos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės ir įrodinėjimo dalykas bylose taip pat iš esmės skiriasi. Atsižvelgiant į tai, nurodyta apelianto akcentuojama teismų praktika nevertintina kaip turinti teismo precedento galią nagrinėjamoje byloje. Dėl to teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo nurodytoje teismų praktikoje pateiktais apelianto akcentuojamais išaiškinimais.

24. Apeliantas neginčija to, kad Panevėžio apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-2142-902/2023, į kurią atsižvelgė pirmosios instancijos teismas ir kurioje 2023 m. gegužės 10 d. sprendimu patenkintas ieškovės (duomenys neskelbtini) pareikštas ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo, bylos aplinkybės yra iš esmės tapačios. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nurodytoje civilinėje byloje pateiktas apeliacinis skundas, jis nėra išnagrinėtas apeliacine tvarka.

25. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pats apeliantas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog identiškas teisės klausimas išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-8023-1159/2023 ir remiasi šia teismine praktika. Teisėjų kolegija sutinka, kad nurodytoje civilinėje byloje, kurioje nagrinėtas klausimas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo (išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos priteisimo), ir nagrinėjamoje civilinėje byloje esminės faktinės aplinkybės yra iš esmės labai panašios. Tačiau taip pat svarbu akcentuoti tai, kad, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2A‑1654-852/2023, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 28 d. sprendimas buvo panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškovės (buvusios darbdavės, kompensavusios Ilgalaikio darbo išmokų fondui nuostolius dėl išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos permokos) ieškinys dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo patenkintas visiškai, nustačius, kad yra visos CK 6.237 straipsnyje numatytos sąlygos, nustatančios atsakovui pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Kadangi kitoje civilinėje byloje, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo remiasi apeliantas, bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, buvo panaikintas ir priimtas naujas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, apelianto nurodomu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-8023-1159/2023 remtis nėra pagrindo. Tačiau nagrinėjamu atveju yra aktualūs Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A‑1654‑852/2023 pateikiami teismo motyvai ir išaiškinimai.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo

26. Apeliantas teigia, kad ieškinys negalėjo būti tenkinamas taikant CK 6.237 straipsnio nuostatas, nes nėra visų būtinų šio instituto taikymo sąlygų. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, bylos faktines aplinkybes, ir atsižvelgdama į byloje keliamam klausimui išspręsti aktualų teisinį reglamentavimą bei šiuo klausimu esamą teismų praktiką, apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

27. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo. CK 6.273 straipsnyje reglamentuojama pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą. CK 6.273 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. Nurodyta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje numatytus atvejus (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3-310/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K‑3-30-1075/2018, 24 punktą).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑288‑611/2016, 67 punktas; ir kt.).

29. Apeliantas teigia, kad pirmoji sąlyga neegzistuoja, kadangi atsakovo gauta ilgalaikio darbo išmoka yra niekaip nesusijusi su konkrečiais ieškovės veiksmais – atsakovo teisė gauti ilgalaikio darbo išmoką yra numatyta įstatyme ir išmokėta pagal įstatymą, be to, pareigą grąžinti ilgalaikio darbo išmoką ieškovei taip pat numato įstatymas, susidariusio ilgalaikio darbo išmokos permokos grąžinimo vykdymo iš ieškovės pareikalavo VSDFV ir šį reikalavimą ieškovė įvykdė valstybės naudai. Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos nebuvimo atmeta kaip nepagrįstus.

30. Pagal DK 57 straipsnio 9 dalį, atleidžiamam darbuotojui įstatymo nustatyta tvarka papildomai išmokama ilgalaikio darbo išmoka, atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamą darbo stažą pas tą darbdavį. Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog ilgalaikio darbo išmoka yra ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju suteikiama papildoma finansinė garantija atleistam darbuotojui. Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu.

31. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinis socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Valstybinis socialinio draudimo fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog jeigu patikslinus draudėjo pateiktus duomenis už praėjusį laikotarpį arba dėl kitų nuo draudėjo priklausančių priežasčių susidaro socialinio draudimo išmokų ir (ar) kitų išmokų, kurių mokėjimas pavestas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniams skyriams, permoka, ji iš draudėjo taip pat gali būti išieškoma šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytais būdais. Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų 19 punktas numato, kad po ilgalaikio darbo išmokos paskyrimo nustačius, jog buvo pateikti neteisingi duomenys, tarp darbuotojo ir to paties darbdavio per 3 mėnesius po atleidimo iš darbo sudaryta nauja darbo sutartis (kai Teritorinis skyrius apie sudarytą naują darbo sutartį informuojamas pavėluotai) ar darbo ginčą nagrinėjančios institucijos įsiteisėjusiu sprendimu atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, darbuotojui išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką darbdavys grąžina į Ilgalaikio darbo išmokų fondo atsiskaitomąją sąskaitą.

32. Nagrinėjamu atveju VSDFV 2022 m. spalio 13 d. sprendimu „Dėl E. Š. ilgalaikio darbo išmokos permokos nustatymo“ nustatyta, kad susidarė 6 495,12 Eur ilgalaikio darbo išmokos atsakovui permoka. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad, 2022 m. lapkričio 3 d. ieškovei pagal VSDFV 2022 m. spalio 13 d. sprendimą ir 2022 m. spalio 21 d. raštą grąžinus VSDFV atsakovui išmokėtos 6 495,12 Eur ilgalaikio darbo išmokos permoką, dėl tokių ieškovės atliktų veiksmų atsakovas iš esmės praturtėjo šia suma ieškovės sąskaita (pirmoji sąlyga). Galutinis mokėtojas, kurio sąskaita atsakovas nepagrįstai praturtėjo 6 495,12 Eur suma, yra ieškovė (duomenys neskelbtini).

33. Apeliantas teigia, kad neegzistuoja ketvirtoji sąlyga, ir remiasi argumentais, jog egzistuoja ilgalaikio darbo išmokos gavimo teisinis pagrindas, kadangi atsakovas ilgalaikio darbo išmoką gavo teisėtai ir automatizuotu būdu. Apeliantas nurodo, kad šio teisinio pagrindo išnykimas yra niekaip nesusijęs su atsakovu, o numatytas įstatyme, aiškiai įtvirtinant, kad susidariusią išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos permoką turi grąžinti būtent darbdavys.

34. Vertinant nurodytus argumentus pažymėtina, kad, kaip minėta anksčiau, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu (Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Iš VSDFV 2022 m. spalio 13 d. sprendimo „Dėl E. Š. ilgalaikio darbo išmokos permokos nustatymo“ turinio matyti, kad pagal (duomenys neskelbtini) 2022 m. liepos 26 d. prašymą dėl apdraustųjų duomenų tikslinimo, t. y. pateiktą įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2 15966 996/2022, buvo pakeisti E. Š. (atsakovo) valstybinio socialinio draudimo pabaigos ir atleidimo iš darbo teisinio pagrindo duomenys.

35. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A‑1654‑852/2023, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo (išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos permokos sumos priteisimo), pagal jame aptartą teisinį reglamentavimą ir atsižvelgus į Kauno apygardos teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1669-945/2020 37 punkte pateiktą išvadą dėl DK 57 straipsnio 8 dalyje ir DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytų išmokų atliekamos funkcijos, buvo nurodyta, kad ilgalaikio darbo išmoka (numatyta DK 57 straipsnio 9 dalyje) atspindi socialinį kompromisą, ir iš esmės reiškia, kad dalis darbdaviui tenkančios finansinės naštos, atleidus darbuotoją darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės, yra padengiama iš solidarumo pagrindu suformuoto draudimo fondo, prie kurio formavimo darbdavys prisideda mokėdamas draudimo įmokas. Taigi ši išmoka darbuotojui yra analogiška DK 57 straipsnio 8 dalyje numatytai išeitinei išmokai, tik reglamentuojama atskirai dėl finansavimo bei šios išmokos administravimo naštos ypatumų. Tuo pačiu tai reiškia, kad tokios ilgalaikio darbo išmokos santykis su DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyta kompensacija yra toks pat kaip ir DK 57 straipsnio 8 dalyje numatytos išeitinės išmokos santykis su paminėta kompensacija. Dėl to šių išmokų tarpusavio įskaitymo klausimas turi būti sprendžiamas vienodai. Kitaip tariant, darbo ginčą nagrinėjančiam organui pripažinus, kad darbo sutartis yra nutraukta neteisėtai pagal DK 57 straipsnį, laikoma, kad darbuotojui išmokėta išeitinė išmoka ir ją papildanti išmoka – ilgalaikio darbo išmoka, – turi būti įskaitoma į neteisėto darbo sutarties nutraukimo atveju darbuotojui priteisiamas išmokas, šiuo atveju – į DK 218 straipsnio 4 dalyje numatytą kompensaciją. Darbo ginčą nagrinėjančiam organui neatlikus įskaitymo, tokių išmokų įskaitymo klausimas turi būti išspręstas vykdymo procese arba taikant be pagrindo įgyto turto išreikalavimo institutą (žr., Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-1654-852/2023, 24–32 punktus). Minėtame sprendime taip pat konstatuota, kad tokios išmokos permokos grąžinimą, t. y. santykius tarp darbdavio ir darbuotojo, reglamentuoja būtent CK 6.237 straipsnio nuostatos (žr., Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-1654-852/2023, 39 punktą).

36. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta tokių aplinkybių, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2‑15966‑996/2022 būtų nuspręsta dėl atsakovui išmokėtos ilgalaikio darbo išmokos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 9 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2‑15966‑996/2022 dėl atsakovo darbo sutarties nutraukimo, kuriuo atsakovo atleidimas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo pripažintas neteisėtu ir pripažinta, jog darbo sutartis tarp ieškovės ir atsakovo nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, t. y. atsakovo atleidimo iš darbo pagrindas buvo pakeistas į DK 218 straipsnio 6 dalį, išnyko pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovas gavo ilgalaikio darbo išmoką (CK 6.237 straipsnio 2 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamame sprendime pagrįstai nustatytas ketvirtosios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos egzistavimas.

37. Apelianto teigimu, neegzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo ilgalaikio darbo išmokos gavimo ir ieškovės įstatyme numatytos pareigos grąžinti ilgalaikio darbo išmoką į valstybės biudžetą. Apelianto vertinimu, priežastinis ryšys egzistuoja kito teisinio santykio pagrindu, t. y. priežastinis ryšys yra tarp teismo sprendimo dėl atsakovo neteisėto atleidimo iš darbo teisinių pasekmių, ir įstatyme numatytos ieškovės teisinės pareigos, pakeitus buvusio darbuotojo atleidimo iš darbo teisinį pagrindą, grąžinti susidariusią ilgalaikio darbo išmoką į valstybės biudžetą. Apeliantas taip pat teigia, kad neegzistuoja ir septintoji būtina sąlyga, nes atsakovas nėra pažeidęs jokios ieškovės teisės ir / ar teisėto intereso, kadangi išmoką atsakovas gavo ne iš darbdavės.

38. Nagrinėjamu atveju aktualioje apygardos teismo praktikoje pažymima, kad darbdavio pareiga atlyginti žalą Ilgalaikio darbo išmokų fondui yra kilusi ne dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo, už kurį yra atsakingas darbdavys, tačiau kaip darbdaviui taikomų fondo (draudimo) taisyklių pažeidimo pasekmė. Ieškovė (įmonė) turėjo kompensuoti fondui padarytą žalą, nes nesilaikė fondo taisyklių, nustatančių, kad darbo sutarties nutraukimo pagrindas po ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo negali būti keičiamas, o darbdavė tokį pagrindą pakeitė pateikdama atitinkamą pranešimą (Nuostatų 19 punktas). Pareiga grąžinti ilgalaikio darbo išmokos permoką darbdaviui kilo nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių pasikeitė darbo sutarties nutraukimo pagrindas (žr., Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A‑1654‑852/2023, 38 punktą). Teisėjų kolegija, įvertinusi Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 ir 3 dalių bei Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų 19 punkto reglamentavimą, nurodytiems išaiškinimams pritaria ir į juos atsižvelgia.

39. Nors apeliantas nurodo, kad darbdaviui įvykdžius pareigą dėl darbuotojo ilgalaikio darbo išmokos gavimo įstatymas regreso teisės į darbuotoją nenumato, tačiau nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas ne dėl darbdavio atgręžtinio reikalavimo teisės į darbuotoją, atlyginus žalą už darbuotoją, tačiau klausimas dėl be pagrindo įgyto turto išreikalavimo.

40. Ilgalaikio darbo išmoka yra papildoma išmoka darbuotojui, už kurios išmokėjimą yra atsakingas darbdavys, tik šią pareigą jis įgyvendina privalomai dalyvaudamas Ilgalaikio darbo išmokų fondo formavime, t. y. darydamas įnašus į fondą – draudimo įmokas. Dėl to, darbdaviui kompensavus fondui išmokėtas lėšas pagal Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų 19 punktą, t. y. atlyginus draudimo fondui padarytą žalą, susiklosto tokia situaciją, lyg pats darbdavys minėtą išmoką būtų sumokėjęs tiesiogiai darbuotojui (žr., Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-1654-852/2023, 33 punktą). Taigi vertintina, kad Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų 19 punkto nuostatos nustato šio Ilgalaikio darbo išmokų fondo administravimo taisykles, tačiau nepanaikina darbdavio teisės reikalauti be pagrindo išmokėtų lėšų permokos sumos grąžinimo iš tokias lėšas faktiškai gavusio darbuotojo.

41. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad atsakovas ilgalaikio darbo išmoką gavo įstatymo pagrindu ir ne iš darbdavio, nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškovė šiuo atveju nepagrįstai pareiškė ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo. Darytina išvada, kad ieškovė, kaip galutinė mokėtoja, turi teisę pateikti ieškinį tiesiogiai atsakovui dėl be pagrindo išmokėtos išmokos permokos dydžio sumos grąžinimo, nepaisant to, kad atsakovas nedalyvavo išmokos grąžinimo VSDFV procedūroje. Atsižvelgiant į tai, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai nustatyta, kad egzistuoja trečioji ir septintoji sąlygos, būtinos nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti.

42. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad vien aplinkybė, jog teisės aktas numato pareigą ilgalaikio darbo išmoką VSDFV biudžetui grąžinti darbdaviui, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovė buvo prisiėmusi tokių nuostolių riziką. Kaip minėta anksčiau, Ilgalaikio darbo išmokų fondo administravimo taisyklės nepanaikina darbdavio teisės reikšti reikalavimą dėl be pagrindo išmokėtų lėšų grąžinimo iš tokias lėšas faktiškai gavusio darbuotojo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo šeštosios sąlygos egzistavimą.

43. Apeliantas neginčija, antrosios sąlygos egzistavimo, t. y. kad atsakovo praturtėjimą atitinka ieškovės turto sumažėjimas 6 495,12 Eur ginčo suma. Taip pat apeliantas neginčija aplinkybės, kad nepagrįstas praturtėjimas egzistavo pareiškiant ieškinį (penktoji sąlyga). Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė patvirtinto, kad apeliantas dar nėra grąžinęs ieškovei ilgalaikio darbo išmokos dydžio ginčo sumos.

Dėl CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos išimties taikymo

45. Remiantis CK 6.237 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje nurodyta pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą atsiranda, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau, išskyrus CK 6.241 straipsnyje numatytus atvejus. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad negali būti išreikalaujamos kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai ir nebuvo padaryta sąskaitybos klaida.

46. Apeliantas nurodo, kad nėra nustatytas atsakovo, kaip buvusio darbuotojo, nesąžiningumo elementas. Vertinant šiuos atsakovo argumentus, atsižvelgtina į tai, kad ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo pagrindas išnyko dėl atsakovo, kaip darbuotojo, aktyvių veiksmų. Atsakovas nurodė, kad jam ilgalaikio darbo išmoka buvo paskirta dar (duomenys neskelbtini) ir atsakovui VSDFV buvo sumokėta taip pat 2019 m. rugpjūčio mėnesį. Atsakovas 2022 m. gegužės 13 d. ieškiniu dėl neteisėto atleidimo iš darbo pats inicijavo darbo ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir atsakovo atleidimo iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą pripažinimo neteisėtu. Todėl atsakovas taip pat turėjo suprasti, jog įstatymas jam garantuoja tik vieno pobūdžio išmoką, t. y. išmoką mokamą nutraukus darbo sutartį pagal DK 57 straipsnį (t. y. ilgalaikio darbo išmoką) arba išmokas, kurios taikomos kaip neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisinė pasekmė, t. y. numatytas DK 218 straipsnio 2, 4 dalyse. Taigi yra pagrindas vertinti, kad darbuotojas negalėjo turėti jokių su tuo susijusių teisėtų lūkesčių.

47. Remiantis Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, ilgalaikio darbo išmoka šio straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims, išskyrus iš biudžetinių įstaigų ir Lietuvos banko atleistus asmenis, mokama iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo. Taigi nagrinėjamu atveju ilgalaikio darbo išmoką atsakovui išmokėjo ne pati ieškovė, kaip darbdavė. Nustatyta, kad E. Š. savo 2022 m. gegužės 13 d. ieškinyje dėl neteisėto atleidimo iš darbo, prašydamas pripažinti, kad ieškovo atleidimas iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra neteisėtas ir ieškovo darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, bei taikyti DK 218 straipsnio 2–4 dalyse įtvirtintas teisines pasekmes, nenurodė duomenų apie jam papildomai pagal DK 57 straipsnio 9 dalį išmokėtą ilgalaikio darbo išmoką. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nepateikta duomenų, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2‑15966‑996/2022 dėl darbo ginčo, kurioje priimtas 2022 m. birželio 9 d. sprendimas, būtų sprendžiamas klausimas dėl ilgalaikio darbo išmokos atsakovui išmokėjimo ir / ar šios išmokos įskaitymo į mokėtinas sumas, taip pat VSDFV išmokos grąžinimo klausimai. Apeliantas neginčija šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės. Taigi byloje nenustatyta, jog gavęs ilgalaikio darbo išmoką atsakovas apie tai pranešė darbdavei ar informavo darbo ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo nagrinėjusį teismą.

48. Esant tokioms aplinkybėms, kai atsakovas siekė teisinio rezultato, dėl kurio ilgalaikio darbo išmokos išmokėjimo pagrindas išnyko, vertinant atsakovo (kaip gavėjo) veiksmus sąžiningumo aspektu, nenustatyta pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta sąlyga, kurios pagrindu ieškovės nurodyta be pagrindo įgyta 6 495,12 Eur suma negali būti išreikalaujama.

49. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju yra visos CK 6.237 straipsnyje numatytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos ir atsakovui kyla pareigą grąžinti ieškovei 6 495,12 Eur kaip be pagrindo įgytą turtą.

Dėl palūkanų skaičiavimo termino pradžios

51. Apelianto teigimu, kadangi, ieškovė nesumokėjo žyminio mokesčio už 5 procentų palūkanų priteisimą iki kreipimosi į teismą dienos, dėl šios dalies nebuvo apskaičiavusi ir nurodžiusi ieškinio reikalavimo dydžio, ieškovės reikalavimas dėl 5 procentų palūkanų priteisimo privalėjo būti kvalifikuotas kaip reikalavimas priteisti procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir terminas tokiu atveju skaičiuotinas nuo kreipimosi į teismą dienos. Apelianto vertinimu, ši sprendimo dalis nepagrįsta, nes termino skaičiavimo pradžia galėjo būti pripažinta tik kreipimosi į teismą diena, bet ne atsakovo sužinojimo apie ieškovės jam reiškiamą reikalavimą diena.

52. Po bylos iškėlimo, įforminto CPK nustatyta tvarka, skaičiuojamos procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

53. Apeliantas, teigia, jog termino skaičiavimo pradžia galėjo būti pripažinta tik kreipimosi į teismą diena. Taigi, pripažinus, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl nepagrįstai įgytų lėšų priteisimo tenkintas pagrįstai, apeliantas iš esmės neginčija, jog 5 procentų palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteistos pagrįstai.

54. Pažymėtina, kad, vadovaujantis CK 6.240 straipsnio 1 dalies reglamentavimu, už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Ieškovė, vadovaudamasi CK 6.240 straipsnio 1 dalies nuostata, 5 procentų dydžio metines palūkanas prašė priteisti nuo 2022 m. gruodžio 1 d. Įvertinus tai, nėra pagrindo ieškovės reikalavimą dėl nuo 2022 m. gruodžio 1 d. skaičiuotinų 5 procentų palūkanų priteisimo kvalifikuoti tik kaip reikalavimą priteisti procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo iš atsakovo pirmosios instancijos teismo buvo patenkintas, ieškovė turėjo teisinį pagrindą pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį reikšti reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiavimo nuo 2022 m. gruodžio 1 d. Apeliacine tvarka nekilo ginčo, kad 2022 m. gruodžio 1 d. laikytina data, kai atsakovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą.

55. Ieškovė už ieškinio reikalavimą dėl 6 495,12 Eur sumos priteisimo sumokėjo 146 Eur žyminį mokestį (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Ieškovės ieškinys teisme priimtas 2023 m. vasario 20 d. Pastebėtina, kad nuo ginčo sumos (6 495,12 Eur) 5 procentų palūkanų suma nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki bylos iškėlimo teisme 2023 m. vasario 20 d. (t. y. už 81 dieną) sudaro 72,07 Eur (((6 495,12 Eur x 5 proc.) / 365 d.) x 81 d.). Tokiu atveju ieškovės mokėtinas žyminis mokestis už 6 567,19 Eur (6 495,12 Eur + 72,07 Eur) reikalavimą sudarytų 148 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis).

56. Visų pirma, pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme atsakovas nurodytomis aplinkybėmis nesirėmė (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Antra, CPK 296 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu yra pareikšta keletas reikalavimų, o žyminis mokestis sumokėtas tik už dalį iš jų – dėl neapmokėtų reikalavimų. Tokiu atveju ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina, ir tik pirmosios instancijos teisme (CPK 296 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teisme termino trūkumams pašalinti klausimas nebuvo sprendžiamas (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Trečia, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Ketvirta, šiuo aspektu taip pat reikšminga įvertinti tai, kad, vadovaujantis CPK 313 straipsniu, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovės už ieškinio reikalavimus sumokėtas žyminis mokestis, ieškinio tenkinimo atveju, yra priteisiamas iš atsakovo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 1 dalis). Taigi apelianto akcentuojamas žyminis mokestis turėtų būti priteisiamas iš atsakovo, taip pabloginant apelianto padėtį.

57. Esant nurodytų aplinkybių visumai daroma išvada, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovė netinkamai sumokėjo žyminį mokestį, nebeturi įtakos apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamiems klausimams ir nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš esmės teisėtai ir pagrįstai priteistos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą (6 495,12 Eur) sumą, skaičiuojamos nuo 2022 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylos procesinės baigties

58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

59. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškovė nepateikė duomenų, kad apeliacinės instancijos teisme turėjo bylinėjimosi išlaidų, dėl to jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.