Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

E. Š. (toliau – ieškovas, darbuotojas) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. apyrašo t. I, l. 1–8) valstybės įmonei „Registrų centras“ (toliau – atsakovė, darbdavė, įmonė, Registrų centras), prašydamas pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo pas atsakovę nuo 2019 m. gegužės 8 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne daugiau kaip už vienerius metus, šešių vidutinių jo darbo užmokesčių dydžio kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas paaiškino, kad jis pagal 1998 m. sausio 5 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 2-25/473 dirbo (duomenys neskelbtini), o nuo 2010 m. birželio 1 d. vykdė (duomenys neskelbtini); 2018 m. spalio 31 d. atsakovė jam įteikė įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame buvo nurodyta, jog įsigaliojus naujai įmonės struktūrai, nebelieka struktūrinio padalinio, kuriame jis ėjo pareigas ir jo darbo funkcija/pareigybė tampa nebereikalinga, įmonės direktoriaus 2018 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. p-944 tokia pareigybė nebuvo patvirtinta, pagal atliekamas/atliktas darbo funkcijas/pareigybes nebėra laisvų darbo vietų, į kurias jis pagal savo kvalifikaciją galėtų būti perkeltas, tačiau vidiniame interneto puslapyje nuo 2018 m. lapkričio 5 d. bus skelbiami konkursai į naujas darbo vietas. Nurodė, kad jis iki atleidimo iš darbo siekė būti perkeltas į kitas laisvas pareigas pagal naują atsakovės struktūrą, tačiau atsakovė nepasiūlė jokių kitų laisvų pareigų, į kurias jis būtų svarstęs sutikti dėl pateikto siūlymo, jis tikėjosi, kad jo įspėjimo dėl atleidimo iš darbo laikotarpiu jo indėlis į įmonės veiklą ir lojalumas darbdavei bus įvertintas ir jam, kaip ir kitai daliai jo kolegų, bus pasiūlyta kita darbo vieta įmonės naujoje struktūroje, tačiau atsakovė jokios kitos darbo vietos jam nepasiūlė. Pažymėjo ir tai, kad jis taip pat bandė dalyvauti atsakovės rengtuose konkursuose į laisvas darbo vietas, konkuruodamas su kitais naujais dalyviais, tačiau nesėkmingai. Teigė, kad atsakovė 2019 m. gegužės 8 d. nutraukė su juo sudarytą darbo sutartį, nesuteikiant jam galimybės darbo sutartį pratęsti, be to, viso įspėjimo metu (nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2019 m. vasario 28 d.) ir vėliau iki 2019 m. gegužės 7 d., atsakovė neteikė jam jokio pasiūlymo dėl laisvos darbo vietos ir dėl šios priežasties jis neturėjo galimybės sutikti dėl perkėlimo į patvirtintas laisvas darbo vietas pagal DK 57 straipsnio 2 dalį, dar daugiau, atsakovė visu įspėjimo laikotarpiu skelbė viešuosius konkursus į laisvas darbo vietas, kuriuose galėjo dalyvauti ir atsakovės darbuotojai, ir bet kokie kiti tretieji asmenys, o 2019 m. kovo 1 d. įsigaliojus naujai įmonės struktūrai, kurioje buvo panaikinti filialai, tačiau įsteigti kiti vidiniai įmonės struktūriniai padaliniai, paaiškėjo, kad atsakovės patvirtintoje naujoje struktūroje buvo laisvų darbo vietų, į kurias jis pagal kvalifikaciją ir vykdytas funkcijas galėjo būti perkeltas jo sutikimu. Ieškovo įsitikinimu, atsakovė su juo darbo sutartį nutraukė neteisėtai. Pažymėjo, kad nors įmonėje įvyko struktūriniai pokyčiai, įmonė ir jos filialai, kurie kaip struktūrinis vienetas buvo panaikinti, iš esmės ir toliau vykdė identiškas funkcijas, pagrindinės įmonės ir jos filialų vykdomos funkcijos išliko nepakitę, neįvyko taip, kad realių funkcijų, kurias jis vykdė pagal darbo sutartį, neliko, kadangi jos buvo perskirstytos kitaip suformuotiems struktūriniams padaliniams, kitaip suformuotoms ir pavadintoms pareigybėms, todėl, jo manymu, atsakovė turėjo realią ir faktinę galimybę pagal jo turimą kvalifikaciją pasiūlyti jam kitą darbo vietą (kitose pareigose, kitaip pavadintame struktūriniame padalinyje), kadangi esminės įmonės atliekamos funkcijos išliko visiškai nepakitę. Pabrėžė, kad atsakovė skelbė viešuosius konkursus, o ne pasiūlymus būti perkeltu į laisvas darbo vietas; jis negalėjo pateikti pareiškimo skelbiamame viešame konkurse ir tokiu būdu būti perkeltas į laimėtą laisvą darbo vietą, kadangi darbdavė nurodė, kad jis tokiu atveju turėtų dalyvauti viešame konkurse; darbuotojo sutikimas būti perkeltu negali būti prilygintas kandidatavimui viešajame konkurse. Nurodė, kad 2018 m. lapkričio mėn.–2019 m. vasario mėn. darbdavė skelbė viešuosius konkursus į laisvas darbo vietas, atsakovė įspėjimo laikotarpiu atnaujindavo įmonės struktūrą intranete paskelbdama, kurios iš darbo vietų naujoje struktūroje jau yra užimtos, o kurios vis dar laisvos, taigi, įspėjimo laikotarpiu įmonėje buvo laisvų darbo vietų, kurios buvo siūlomos ne visiems esamiems darbuotojams, atsakovė jam nesiūlė jokių atitinkančių jo kvalifikaciją laisvų darbo vietų, nors tokią jos pareigą įtvirtina DK 57 straipsnio 2 dalis. Ieškovo vertinimu, jo kvalifikacija atitinka reikalavimus, keliamus visoms naujoms pareigybėms, tokioms kaip: Registrų tvarkymo direktorius, Klientų aptarnavimo direktorius, Rytų Lietuvos klientų aptarnavimo centro vadovas, Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centro vadovas, Vidurio Lietuvos klientų aptarnavimo centro vadovas, Strateginio vystymo direktorius. Pabrėžė, kad pasiūlymas dalyvauti viešajame konkurse nėra DK 57 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos tinkamas įvykdymas, todėl atsakovė turėjo pasiūlyti laisvą darbo vietą, atitinkančią jo kvalifikaciją, o ne teigti, kad jis turėtų dalyvauti viešuosiuose konkursuose. Pažymėjo, kad jis po atleidimo iš darbo įsidarbino kitoje darbovietėje – (duomenys neskelbtini), laimėjęs konkursą užėmė (duomenys neskelbtini), todėl nepageidauja būti grąžintas į darbą. Pabrėžė, kad jo ilgas darbo laikotarpis (nuo 1998 m.), užimtos pareigos – jis dirbo vadovaujamąjį darbą, buvo (duomenys neskelbtini), buvo atsakingas už (duomenys neskelbtini), savo pareigas vykdė gerai, nesudaro pagrindo mažinti piniginės kompensacijos už priverstinės pravaikštos laikotarpį dėl neteisėto atleidimo iš darbo dydžio, kadangi tokiu būdu ir yra užtikrinama pusiausvyra tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir jo teisių pažeidimo. Nurodė, kad vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi jam taip pat priteistina kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam jo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši jo vidutiniai darbo užmokesčiai, ir ši kompensacija jam sudaro šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydį.