Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-403-924/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-01-31
Bylos Nr.: e2A-403-924/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-19-3-00504-2018-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Albina Rimdeikaitė, Edvardas Paliokas, Arūnas Rudzinskas
Ieškovas: S. G.
Atsakovas: I. Š.
Advokatai: Donatas Ramanauskas

Kategorijos

2.1.2.4.1.2Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris

Civilinė byla Nr. e2A-403-924/2019Teisminio proceso Nr. 2-19-3-00504-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.2.; 2.1.2.4.1.3.; 2.1.2.4.2.7.; 3.3.1.14.; 3.3.1.20. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 31 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Arūno Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. G., atstovaujamos advokato Donato Ramanausko, apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4570-670/2018 pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovui I. Š. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė S. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiais 2017 m. spalio 22 d., 2017 m. spalio 23 d., 2017 m. spalio 26 d. ir 2017 m. spalio 27 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kuriuos ji pasirašė atsakovo I. Š. naudai. Ieškovė nurodė, kad šalys susipažino 2004 metų balandžio mėnesį, artimai draugavo iki 2017 m. birželio 30 d. Visą draugystės laikotarpį ieškovė didžiąja dalimi materialiai išlaikė atsakovą. Ieškovė nuo 2010 metų iki dabar dirba VšĮ (duomenys neskelbtini). 2017 m. birželio mėnesį su atsakovu buvo išsiskyrę dėl jo priekaištų, kad ieškovė nesiima aktyvių veiksmų įsigyti gyvenamąjį būstą ir neima paskolos. Norėdama išsaugoti santykius su atsakovu, ji kreipėsi į bankus, tačiau, kadangi tuo metu ji turėjo kreditorinį įsipareigojimą, jai buvo paaiškinta, kad pirmiausiai reikia grąžinti esamą paskolą ir tik vėliau kreiptis į banką dėl būsto paskolos, taip pat iš savo asmeninių lėšų reikės sumokėti įsigyjamo būsto pradinį įnašą. Tada atsakovas pradėjo įtikinėti, kad ji atsakovo atžvilgiu pasirašytų kelis vekselius, nes jų pagrindu bus galima įrodyti bankui, jog ji turi pakankamai lėšų įsigyjamo būsto avansui. 2017 m. spalio 23 d. vakare į savo banko sąskaitą įnešė savo sutaupytus pinigus (2100 Eur). Tą patį vakarą atsakovas nuvežė ieškovę į jos darbovietę, kur ji atsispausdino iš atsakovo jai į elektroninį paštą atsiųstas dvi vekselių formas ir pasirašė. Kitą vakarą atsakovas pateikė dar du vekselius ir nurodė taip pat pasirašyti, motyvuodamas tuo, kad neva pirmų dviejų vekselių bus per mažai, o didesnės nei 3000 Eur sumos negalima nurodyti, nes bus reikalingas notaro patvirtinimas. Jokių pinigų pagal vekselis ieškovė iš atsakovo negavo. 2017 m. lapkričio mėnesį ieškovė su atsakovu nutraukė santykius. 2018 metų balandžio mėnesį apeliantė gavo pareiškimą, kuriuo buvo persiųstas atsakovo raginimas apmokėti vieną iš apeliantės pasirašytų vekselių, kurio mokėjimo terminas buvo suėjęs. Ieškovės pasirašyti vekseliai neatitinka tikrosios ieškovės valios, jie buvo sudaryti tik dėl akių (tariamas sandoris), atsakovui elgiantis nesąžiningai ir naudojant apgaulę bei psichologinį spaudimą. Vekselių išrašymui nebuvo jokio pagrindo. Ieškovės pasirašyti vekseliai yra niekiniai ir negaliojantys, kadangi jais šalys nesiekė ir nenorėjo sukurti jokių tarpusavio teisinių pasekmių, t. y. pagal juos ieškovė atsakovui nebuvo skolinga, jokių pinigų iš atsakovo ji niekada pagal šiuos vekselius negavo. Pagal atsakovo iš anksto sugalvotą planą vekseliai turėjo būti panaudoti siekiant tariamai padidinti ieškovės pajamas tikslu gauti būsto paskolą iš banko. Atsakovo elgesys laikytinas nesąžiningu ir pažeidžiančiu ieškovės teises, prieštaraujančiu gerai moralei ir piktnaudžiavimu teise, todėl priverstinai išrašyti vekseliai yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo momento.

2. Atsakovas I. Š. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų patvirtinančių jos ieškinyje įvardintus teiginius. Pripažinti negaliojančiais paprastuosius neprotestuotinus vekselius nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Visuose vekseliuose nurodytus pinigus ieškovė iš atsakovo gavo ir privalo juos apmokėti, t. y. grąžinti gautus pinigus. Ieškovė ir atsakovas buvo draugai ir pora, tačiau niekada nevedė bendro ūkio, atsakovas nuo 2010 m. nuolat gyvena (duomenys neskelbtini), kur dirba, užsiima savarankišku verslu, taip pat jis turėjo ir turi pakankamai pajamų save išlaikyti, finansuoti šalių bendras keliones, taip pat suteikti paskolą ieškovei, kai ji jos prašydavo. Vėliau santykiai su ieškove nutrūko, bendravo kaip draugai. 2017 m. rugsėjo mėnesį ji vėl pradėjo rašyti SMS žinutes, siūlė kartu pirkti namą. Kadangi jos kredito istorija buvo labai bloga, ji pati paprašė atsakovo jai paskolinti pinigų, pasirašant vekselius, kad būtų padengti buvę kreditai. Pirmuosiuose vekseliuose nurodytas sumas atsakovas ieškovei perdavė prie banko bankomato, kuriuos ji įsidėjo į savo sąskaitą. Pinigus pagal trečią ir ketvirtą vekselį atsakovas ieškovei perdavė jos gyvenamojoje vietoje. Visus vekselius ieškovė atsispausdino pati iš savo darbinio kompiuterio. Šių pinigų ieškovė prašė tam, kad turėtų pradiniam įnašui, tačiau, kai tik pinigus gavo, ji nutraukė santykius su atsakovu. Visi keturi vekseliai atsakovui buvo pateikti sąžiningai, pagrįstai ir tai buvo pačios ieškovės valios išraiška.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmai 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškovės ieškinio netenkino.

4. Teismas nustatė, kad ieškovė atsakovui išdavė keturis paprastuosius neprotestuotinus vekselius: 2017 m. spalio 22 d. - 2 100 Eur vertės, 2017 m. spalio 23 d. - 2 500 Eur vertės, 2017 m. spalio 26 d. - 2 600 Eur vertės ir 2017 m. spalio 27 d. - 2 550 Eur vertės. Iš ieškovės sąskaitų išrašų nustatyta, kad 2017 m. spalio 23 d. į jos sąskaitą įnešti grynieji pinigai - iš viso 2 100 Eur, būtent tokia suma nurodyta 2017 m. spalio 22 d. vekselyje. 2017 m. spalio 24 d. į ieškovės sąskaitą įnešti 1 270 Eur, tą pačią dieną 2 019,92 Eur pervesti UAB „4finance“ kreditui apmokėti. Atsakovas laikotarpiu 2015-2017 m. dirbo UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), gavo pajamas susijusias su darbo santykiais, tačiau šios pajamos palyginus su ieškovės gaunamu darbo užmokesčiu yra ženkliai mažesnės. Pagal 2012 m. rugsėjo 15 d. skolos raštelį atsakovas savo senelei G. B. paskolino 25 000 litų, o 2011 m. sausio 17 d. savo tėvui R. Š. paskolino 21 000 litų, taip pat pagal 2013 m. rugsėjo 20 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį atsakovas iš tėvo nusipirko 33 000 litų vertės automobilį. Atsakovas disponuodamas tokiomis pinigų sumomis, pasinaudojo ir socialiai remtiniems asmenims teikiančiomis lengvatomis, t. y. studijuodamas universitete, 2011-2013 metais gaudavo per mėnesį 390 litų dydžio socialinę stipendiją, taip pat 2013 m. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracija jam mokėjo pašalpą. Kad turėjo pakankamai lėšų paskolinti ieškovei vekseliuose nurodytas sumas įvardijo Autorinių teisių sutartį, pagal kurią 2014 m. liepos mėnesį (duomenys neskelbtini) pardavė autorines teises už 85 000 Eur ir kaip nurodė I. Š. pinigai jam buvo sumokėti grynais. Teismas nurodė, kad nors teismui kelia abejonių tokios sutarties teisėtumas, tačiau sutartis nebuvo nuginčyta ir ji yra galiojanti.

5. Teismas sprendė, kad ieškovės teiginiai, jog ji vekselį pasirašė turėdama tikslą gauti iš banko paskolą, t. y. tariamai padidinti savo turimas lėšas, tikėjo, kad vekseliai niekada nebus pateikti vykdymui - patvirtina faktą, jog pati ieškovė suvokė kas yra vekselis, kokia yra jo reikšmė ir kokios teisinės pasekmės gali kilti. Ieškovė tikėjo atsakovu, pasitikėjo juo ir nesitikėjo, jog atsakovas pradės išieškojimą. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu ieškovė kreipėsi į teismą tik tada, kai buvo pradėtas išieškojimas. Ieškovė turi aukštąjį buhalterinį išsilavinimą ir turi suprasti kad skolindamasi pinigus ji nepagerins kredito istorijos. Būdama atidi ir protinga atsakovė turėjo suvokti pasekmes, kurios gali kilti pasirašius vekselį ir imtis priemonių šioms pasekmės šalinti. Šalys draugavo ir buvo pora 13 metų, todėl ieškovė turėjo pakankamai laiko pažinti atsakovo charakterio savybes, žinoti jo gyvenimo būdą, poreikius ir galimybes.

6. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad ji buvo priversta pasirašyti ginčo vekselį, t. y. kad atsakovas būtų naudojęs prievartą, grasinimus ar spaudimą (CK 1.91 straipsnis). Be to, 2017 m. spalio mėnesį ieškovė, pasirašiusi vekselį, kaip sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo, turėjo iš karto jį ginčyti, tačiau į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2018 m. gegužės mėnesį ir antstoliui pradėjus išieškojimą.

7. Teismas nurodė, kad siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio tariamumą (fiktyvumą), turi būti nustatytos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Šioje byloje vekselių pagrindu atsirado ieškovės prievolė sumokėti atsakovui vekseliuose nurodytas sumas, todėl ieškovės ieškinys dėl sandorio tariamumo CK 1.86 straipsnio pagrindu yra nepagrįstas.

8. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė, pasirašydama vekselius, nebuvo atidi ir rūpestinga, objektyviai neįvertino sandorio pasekmių. Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina ginčijamo sandorio negaliojimo dėl prieštaravimo gerai moralei. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad vekseliai negalioja pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį. Ieškovė neįrodė, jog vekseliai buvo pasirašyti priešingai savo tikrajai valiai, dėl apgaulės, grasinimų ar psichologinio spaudimo, todėl nėra pagrindo pripažinti minėtų vekselių negaliojančiais. Teismas sprendė, kad ieškovė suvokė pasirašomų vekselių esmę ir veikė savo rizika (CK 1.91 straipsnio 1 dalis, 1.86 straipsnio, 1 dalis, CK 1.81 straipsnio 1 dalis.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Apeliaciniu skundu ieškovė S. G. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo įrodinėjimo taisyklių aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, įvertino ne visus bylos duomenis, todėl padarė nepagrįstas išvadas, nulėmusias ieškinio atmetimą. Teismas iš esmės rėmėsi vien tik vekselio abstraktumo savybe, ją suabsoliutino, nenagrinėjo ir nevertino vekselio išdavimo pagrindo ir galimybių.

9.2. Apeliantės įsitikinimu, įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja, negali būti aiškinama siaurąja prasme, kad tik vekselio davėjo (šiuo atveju apeliantės) pateikti įrodymai yra vertinami kaip pagrindas vekseliui nuginčyti. Jeigu vekselio turėtojas (šiuo atveju atsakovas) gindamasis nuo jam pareikšto ieškinio įrodinėjo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, teismas privalėjo vertinti šiuos atsakovo įrodymus taip pat, kaip ir apeliantės.

9.3. Teismas nevertino aplinkybių, kad atsakovo pateikti paaiškinimai ir juos neva pagrindžiantys įrodymai kėlė pagrįstas abejones atsakovo galimybėmis suteikti vekseliuose nurodytas sumas bei atsakovo sąžiningumu. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovo pajamos buvo ženkliai mažesnės už apeliantės ir nepakankamos pragyventi vienam asmeniui, apeliantė nuolatos pervedinėdavo pinigines lėšas atsakovui. Nors atsakovas nurodė, kad pinigus ieškovei paskolino atgavęs skolą iš savo tėvo, tačiau bylos nagrinėjimo metu paklausus kaip atsakovas galėjo paskolinti ieškovei pinigus pagal vekselius anksčiau (2017 m. spalio 23 d. ir 2017 m. spalio 25 d.), negu juos gavo iš tėvo (2017 m. spalio 29 d.), paaiškinti nesugebėjo. Teismas to nevertino ir šių prieštaravimų nepašalino.

9.4. Teismas neįvertino 2014 metų gruodžio mėnesio autorinių teisių sutarties, kuria atsakovas neva pardavė autorines teises R. S. už 85 000 Eur grynaisiais pinigais. Atsakovas užsienyje gautų pajamų įstatymo nustatyta tvarka nedeklaravo, GPM mokesčio nesumokėjo. Esant tokiai situacijai, teismas, gindamas viešąjį interesą, privalėjo svarstyti galimybę kreiptis į prokurorą CPK 300 straipsnio pagrindu. Prietaisą, į kurį autorinės teisės buvo parduotos, atsakovas sukūrė baigiamojo darbo universitete (duomenys neskelbtini) metu. Pagal (duomenys neskelbtini) viešai skelbiamą studijų sutartį turtinės teisės į studentų sukurtas kompiuterių programas ir duomenų bazes visam laikui pereina universitetui, todėl kyla pagrįstos abejonės atsakovo pateiktos sutarties tikrumu. Nors teismas sprendime užsiminė, kad teismui kelia abejonių tokios sutarties tikrumas, tačiau jos kaip ir kitų atsakovo pateiktų įrodymų ir paaiškinimų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

9.5. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad apeliantė ir atsakovas ilgą laiką buvo pora, nors kartu negyveno, tačiau palaikė artimus ir glaudžius santykius net 13 metų. Esant tokiai situacijai, laikytina, kad tarp ypač artimų asmenų įprasti apdairumo ir rūpestingumo standartai yra ženkliai mažesni, nei įprastai, todėl apeliantė negalėjo tinkamai nesuvokti galimų pasekmių.

9.6. Teismas, atmesdamas apeliantės ieškinį dalyje dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais CK 1.91 straipsnio ir CK 1.81 straipsnio pagrindu, nenurodė jokių tokio sprendimo motyvų, kas laikytina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Teismas privalėjo išsamiai išanalizuoti apeliantės ir atsakovo pateiktus įrodymus, paaiškinimus, elgseną, t. y. netiesioginius įrodymus, ir iš to spręsti dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais. Tiesioginių įrodymų pagrindžiančių psichologinį spaudimą apeliantė pateikti galimybės neturėjo, todėl netiesioginių įrodymų pateikimas turi būti pripažįstamas tinkamu įrodinėjimo pareigos vykdymu.

9.7. Teismas formaliai įvertinęs tik vieną faktinių aplinkybių grupę padarė nepagrįstą išvadą dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais CK 1.86 str. pagrindu. Teismas neanalizavo ir nevertino kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai, visiškai neatsižvelgė į apeliantės nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus šioje dalyje.

Atsiliepimas

10. Atsakovas I. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo nepagrįstą ir neįrodytą apeliacinį skundą atmesti, paliekant galioti pirmos instancijos teismo sprendimą; pridedamą universiteto pažymą ir el. paštą prijungti prie bylos. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

10.1. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimas iš esmės, tačiau būtent to nepagrįstai apeliaciniu skundu siekia apeliantė. Apeliantė nepateikė nė vieno objektyvaus įrodymo tariamai patvirtinančio jos apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, išskyrus savo žodinius samprotavimus ir įrodymų sąmoningai klaidingus vertinimus.

10.2. Ieškovės atsakovui siųsti elektroniniai laiškai įrodo, kad ji pati ieškojo namo pirkimui, todėl jai reikėjo realių pinigų, kuriuos ir gavo pagal vekselius iš atsakovo. Ieškovės banko sąskaitų išklotinės įrodo, jog ji turėjo blogą kredito istoriją, o gavusi pinigus pagal pirmus du vekselius iš atsakovo šiais pinigais iš karto padengė skolas greitiesiems kreditams. Todėl logiška, jog ieškovė ne dėl akių išdavė du pirmuosius vekselius, nes pagal juos gautais pinigais padengė skolas, o gavusi pinigus pagal trečią ir ketvirtą vekselį įgijo pinigus, kurie galėjo būti panaudoti pradiniam įnašui už namą, todėl jokių apsimestinių ar tariamų sandorių nebuvo sudaryta.

10.3. Nėra jokių duomenų, kad vekseliai būtų suklastoti ar įgyti apgaulės būdu, todėl nėra jokio pagrindo juos pripažinti negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu. Atsakovas pateikė įrodymus, jog jis visus vekselių projektus iš savo elektroninio pašto siuntė į ieškovės elektroninį paštą, o ieškovė savo darbe visus vekselių projektus atspausdino pati ir netgi du iš jų pati pakeitė. Visuose vekseliuose nurodytus pinigus S. G. gavo iš I. Š. ir privalo juos apmokėti, t. y. grąžinti gautus pinigus.

10.4. Visi vekseliai ieškovės buvo išrašyti sąžiningai, pagrįstai ir tai buvo pačios apeliantės apsisprendimas ir jos valios išraiška, jie buvo sudaryti ne dėl akių, o tam, kad užtikrinti savo pačios įsipareigojimą sumokėti vekselyje nurodytą sumą. Ieškovės pasirašyti vekseliai yra tikri, nėra niekiniai ir yra galiojantys. Jais šalys siekė ir norėjo sukurti tarpusavio teisinius santykius ir iš to atsirandančias pasekmes.

10.5. Tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai šiuo atveju buvo tiesiogiai susiję su sudaromais vekseliais ir jų naudojimu (vykdymu) pagal tiesioginę paskirtį. Vekselių sudarymo metu ieškovė gavo iš atsakovo pinigus ir juos įsipareigojo grąžinti. Ieškovė elgiasi nesąžiningai ir mėgina taip nepagrįstai praturtėti atsakovo sąskaita. Ieškovė yra įmonių finansininkė – apskaitininkė, kuri tvarkė ir tvarko virš 50 įmonių apskaitą, teikia verslo ekonomikos paslaugas, pati apskaito kitų įmonių vekselius, todėl ji negalėjo nesuvokti ką pasirašo ir nesuprasti vekselio reikšmės.

10.6. Atsakovo pateikta detali finansinė analizė įrodo, jog ieškovė gyveno ne pagal savo uždirbamų lėšų pajamas, nuolat išleisdavo daugiau nei turėjo pajamų, tuo tarpu atsakovas nuolat disponavo lėšomis didesnėmis nei ieškovė; pagrindinės atsakovo pajamas buvo ne iš darbo užmokesčio, o iš verslo, iš individualios veiklos ir intelektinės veiklos. Ši analizė įrodo, jog ieškovė gavo atsakovo paskolintus pinigus, juos panaudojo savo poreikiams ir jų negrąžino.

10.7. Ieškovė ieškiniu neprašė panaikinti notaro biuro vykdomųjų įrašų, kas patvirtina, jog pradėtas skolų išieškojimas yra teisėtas ir vykdytinas įstatymo nustatyta tvarka. Vykdomieji įrašai išduoti pagrįstai ir teisėtai, jie net nėra ginčijami. Nėra ir neegzistuoja pagrindas teigti, kad atsakovas yra nesąžiningas ar, kad jis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl naujų įrodymų

12. Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė elektroninio laiško, siųsto ieškovės elektroniniu paštu, siuntimo nuotrauką bei juo siųsto 2014 m. gegužės 29 d. pranešimo dėl intelektinių teisių atsisakymo formą, taip pat tos pačios dienos Universiteto atstovų pasirašytą pranešimą dėl intelektinių teisių atsisakymo. Šiuos įrodymus prašo prijungti prie bylos, nurodydamas, kad šie įrodymai patvirtina, kad apeliantė meluoja teigdama, jog išradimo autorinės teisės priklauso Universitetui, kai tuo tarpu pati gerai žinojo, jog yra priešingai. Kadangi apeliantės apeliaciniame skunde nėra pateikti jokie nauji argumentai ir įrodymai, išskyrus teiginius apie Universiteto teises į autorinį kūrinį, prašo priimti įrodymus, jog Universitetas atsisakė visų autorinių teisių.

13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai nei patvirtina, nei paneigia išnagrinėto ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o dėl bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. atsakovo galimybių paskolinti ieškovei vekseliuose nurodytą pinigų sumą, galima nuspręsti iš kitų byloje jau esančių įrodymų, todėl atsakovo prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo atsisakoma tenkinti.

Bylos faktinės aplinkybės

15. Byloje nustatyta, kad ieškovė (vekselio davėja) atsakovui (vekselio gavėjui) išdavė keturis paprastuosius neprotestuotinus vekselius: 2017 m. spalio 22 d. – 2 100 Eur vertės; 2017 m. spalio 23 d. – 2 500 Eur vertės; 2017 m. spalio 26 d. – 2 600 Eur vertės; 2017 m. spalio 27 d. – 2 550 Eur vertės.

16. Ieškovė prašo pripažinti šiuos vekselius negaliojančiais: (1) kaip prieštaraujančius gerai moralei ir viešajai tvarkai CK 1.81 straipsnio pagrindu; (2) kaip tariamus sandorius CK 1.86 straipsnio pagrindu; (3) kaip pasirašytus dėl apgaulės, psichologinio spaudimo CK 1.91 straipsnio pagrindu. Ieškovė įrodinėjo, kad šalys nesiekė ir nenorėjo sukurti jokių tarpusavio teisinių pasekmių, t. y. ieškovė pinigų iš atsakovo pagal juos negavo bei atsakovui nėra skolinga. Ieškovės pasirašyti vekseliai neatitinka tikrosios ieškovės valios, jie buvo sudaryti tik dėl akių (tariamas sandoris), atsakovui elgiantis nesąžiningai ir naudojant apgaulę bei psichologinį spaudimą.

17. Pirmosios instancijos teismas ieškovės nurodytas aplinkybes laikė neįrodytomis, todėl ieškinį atmetė. Apeliantė nesutikimą su tokiu sprendimu grindžia tuo, kad (1) teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas; (2) teismas neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą; (3) teismas nenurodė sprendimo motyvų, kas laikytina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus bei šalių argumentus, neturi pagrindo sutikti su apeliantės apeliaciniame skunde nurodomais argumentais bei daryti priešingą išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl tariamo sandorio (CK 1.86 straipsnis), dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), prieštaravimo gerai moralei (CK 1.81 straipsnis)

18. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris, tačiau vekselio abstraktumas nėra absoliutus. Vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad jis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pvz., pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Teisinė vekselio prigimtis lemia ir tai, kad vekselis gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tam tikrą šalių sandorį, įvykdymo užtikrinimo funkciją, tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo.

19. Atsakovas teigė, kad jį su ieškove siejo paskoliniai teisiniai santykiai, tuo tarpu ieškovė įrodinėjo, kad ji pagal pasirašytus vekselius jokių pinigų negavo, vekseliai pagal atsakovo iš anksto sugalvotą planą turėjo būti panaudoti siekiant tariamai padidinti ieškovės pajamas tikslu gauti būsto paskolą iš banko. Todėl byloje iš esmės pirmiausia vertintina, ar vekseliai buvo išduoti atsakovo nurodomų paskolų pagrindu, ar, kaip teigia ieškovė, tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių).

20. Kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2013; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad vertybinio popieriaus turėtojas laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių tol, kol neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-82/2014; kt.). Tokia įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymo taisyklė yra nustatyta kasacinio teismo praktikoje ir yra taikytina šioje byloje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ne atsakovas byloje turėjo įrodyti pinigų perdavimo apeliantei faktą, o apeliantė turėjo pareigą įrodyti, kad ji pinigų iš atsakovo negavo. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas tarp bylos šalių.

21. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė, jog vekseliai buvo išduoti tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių).

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Vienas tariamojo sandorio požymių yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43, 44 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

23. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad vekselių išrašymo metu ieškovės turtinė padėtis buvo gera ir jai nebuvo poreikio skolintis piniginių lėšų iš atsakovo, o tuo tarpu atsakovas neturėjo finansinių galimybių paskolinti ieškovei tokią pinigų sumą (iš viso 9750 Eur). Su tokia apeliantės dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka, nes šių aplinkybių nepatvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai.

24. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2017 m. spalio 23 d. į ieškovės banko sąskaitą (Swedbank, AB) įnešami grynieji pinigai - 700 Eur, 720 Eur, 640 Eur ir 40 Eur, iš viso 2100 Eur, būtent tokia suma nurodyta 2017 m. spalio 22 d. vekselyje (šalių teigimu, vekselis pasirašytas 2017 m. spalio 23 d.). 2017 m. spalio 24 d. į ieškovės sąskaitą įnešami 1300 Eur, tą pačią dieną 2 019,92 Eur pervedama UAB „4finance“ kreditui apmokėti, taip pat ieškovė pervedė 1380 Eur į kitą savo sąskaitą (Luminor Bank, AB) (t. 1, b. l. 94, 4 t., b. l. 119), kuriais grąžino paskolą Luminor Bank, AB. Nors ieškovė teigė, kad šie pinigai buvo ne atsakovo jai paskolinti, o jos pačios asmeninės lėšos (santaupos), tačiau įvertinus byloje esančių įrodymų visetą tokios faktinės aplinkybės nėra pagrindo konstatuoti.

25. Byloje nustatyta, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas gavo nuolatines pajamas. Tačiau banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad nei ieškovė, nei atsakovas tokia pinigų suma (išduoti keturi vekseliai viso 9750 Eur sumai) vekselių pasirašymo metu nedisponavo, t. y. banko sąskaitose tokios pinigų sumos neturėjo. Iki pinigų pervedimo į ieškovės sąskaitą, pinigų likutis 2017 m. spalio 22 d. buvo 376,96 Eur (1 t., b. l. 94), tuo tarpu atsakovo – 503,47 Eur (3 t., b. l. 77). Nors ieškovė gavo nuolatines pajamas, tačiau iš į bylą pateiktų sąskaitų matyti, kad ji taip pat turėjo ir gana nemažų, įvertinant gautas pajamas, išlaidų. Pagal savo gaunamas pajamas nesugebėjo laiku mokėti paimto kredito įmokų, todėl nuolat mokėdavo už paskolą ir netesybas (delspinigius), (4 t., b. l. 80-121). Kolegijos vertinimu, darytina labiau tikėtina išvada, kad ieškovės finansinė padėtis vekselių surašymo metu nebuvo stabili ir gera, tą byloje yra pripažinusi ir pati apeliantė, nurodžiusi, kad 2017 m. spalio 23 d. ieškovei viename iš bankų konsultacijos metu buvo paaiškinta, kad jai norimo dydžio būsto paskola pagal gaunamas pajamas ir turimą kredito istoriją negali būti suteikta.

26. Apeliantė šiame procese bando įrodyti, kad atsakovas neturėjo finansinių galimybių suteikti ieškovei paskolą pagal ginčo vekselius, tačiau byloje esantys įrodymai nepaneigia atsakovo galimybių suteikti paskolą ieškovei. Į bylą pateikta 2011 m. sausio 17 d. paskolos sutartis, kuria atsakovas paskolino 21 000 Lt savo tėvui R. Š. ir 2014 m. liepos 18 d. patvirtinimas, kad skola buvo grąžinta; 2012 m. rugsėjo 15 d. skolos raštelis, kuriuo atsakovas paskolino 25 000 Lt savo senelei G. K. B. ir 2013 m. gruodžio 24 d. pinigų grąžinimas; 2017 m. liepos 18 d. paskolos sutartis, kuria atsakovas paskolino 6000 Eur savo tėvui R. Š. ir 2017 m. spalio 29 d. patvirtinimas, kad skola buvo grąžinta, Kolegijos vertinimu kaip tik patvirtina, kad atsakovas nuolat turėjo grynųjų pinigų, kuriuos, nagrinėjamu atveju, 2017 m. spalio 22 d. – 27 d. tikėtina galėjo paskolinti ieškovei. Vien tai, kad apeliantė geranoriškai jų tarpusavio susitarimų pagrindu pervesdavo tam tikras pinigines lėšas atsakovui (1 t., b. l. 24-27), nepaneigia atsakovo galimybių 2017 m. spalio 22 d. – 27 d. suteikti paskolą ieškovei. Nėra reikšminga ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad atsakovas galimai nesąžiningai naudojosi valstybės parama, t. y. 2013 metais gavo socialines pašalpas, nes šios pajamos tik gerino atsakovo finansinę būklę, be to, esminę reikšmę nagrinėjamai bylai turi šalių turėtos piniginės lėšos kuomet ir buvo išduoti vekseliai.

27. Teismas sutinka su apeliante, kad atsakovo teiginiai, jog jis pagal Autorinių teisių sutartį 2014 m. liepos mėnesį (duomenys neskelbtini) pardavė autorines teises už 85 000 Eur (t. 2, b. l. 36-39), kuriuos gavo grynais pinigais, atsakovui nepateikus jokių įrodymų, kad jis šiuos pinigus faktiškai gavo, kelia abejonių, todėl apeliacinės instancijos teismo vertintini kritiškai. Tačiau, kaip jau buvo konstatuota (nutarties 26 punktas), byloje yra pateikti duomenys, kad ne visos atsakovo piniginės lėšos būdavo banko sąskaitose, todėl labiau tikėtina, kad ir be 85 000 Eur, kuriuos atsakovas teigė gavo 2014 metais už parduotas autorines teises, turėjo galimybę paskolinti ieškovei vekseliuose nurodytas sumas. Priešingų duomenų ieškovė nepateikė, nors kaip minėta anksčiau, aplinkybės, kuriomis remiantis būtų galima konstatuoti, kad buvo sudarytas tariamas sandoris, yra fakto ir įrodinėjimo dalykas, o pagal bendrąją taisyklę ieškovė turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą pripažinti vekselius negaliojančiais (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

28. Byloje nustatyta, kad būtent ieškovė ketino imti paskolą būsto pirkimui, tačiau kredito įstaiga įvertinusi ieškovės mokumą – pajamų ir įsipareigojimų santykį, ieškovės norimos paskolos sumos nesuteikė. Todėl sutiktina su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad ieškovei paskolos buvo reikalingos kredito įstaigai įrodinėjant savo mokumą, t. y. sumažinant turimus įsipareigojimus (padengiant kreditą), taip pat turimoms piniginėms lėšoms įrodyti (pvz. pradiniam įnašui įnešti). Kolegijos vertinimu, visiškai nelogiškas apeliantės aiškinimas, kad atsakovas ją įtikino, jog išrašyti vekseliai padės gauti norimą banko paskolą, nes jų pagrindu bus galima įrodyti bankui, kad paskolos gavėjas turi pakankamai lėšų įsigyjamo būsto avansui, nes tokiu būdu tik būtų didinamos skolos (įsipareigojimai) bei mažinamas paskolos gavėjos mokumas. Akivaizdu, kad ieškovė skolindamasi pinigus išduodant vekselius nepagerins savo mokumo.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių elgesys paskolos santykius įforminant vekseliu, atitinka protingo ir rūpestingo asmens elgesio standartus. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas įgydamas vekselius buvo nesąžiningas bei nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliams išduoti (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai vekselio pasirašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto jį ginčyti nelaukdamas, kada vekselio turėtojas pareikalaus jį apmokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; kt.). Taip pat kolegija sutinka su pirmos instancijos teismu, kad ieškovė, turinti aukštąjį buhalterinį išsilavinimą, patirties finansiniuose reikaluose, prieš tai banke konsultavusi dėl paskolos gavimo sąlygų, turėjo suvokti kokius įsipareigojimus prisiima, taip pat turėjo pakankamai laiko kreiptis dėl teisinės pagalbos ar į banko konsultantus. Teismo vertinimu, šios aplinkybės ir atsakovo paskolintos lėšos pagal ginčo vekselius patvirtina piniginių lėšų poreikį ieškovei, kuri siekė gauti iš banko būsto paskolą.

30. Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad pagal 2017 m. spalio 22 d. ieškovės išduotą vekselį, kurio mokėjimo terminas pasibaigė 2018 m. balandžio 1 d., yra išduotas vykdomasis įrašas bei vykdomas išieškojimas. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad šis ginčijamas sandoris buvo sudarytas tik dėl akių (nesiekiant realių teisinių pasekmių). Kitų ieškovės išduotų vekselių: 2017 m. spalio 23 d. mokėjimo terminas pasibaigė 2018 m. gegužės 1 d., 2017 m. spalio 26 d. vekselio – mokėjimo terminas baigiasi 2019 m. kovo 1 d.; 2017 m. spalio 27 d. vekselio –2019 m. gruodžio 1 d.

31. Ieškovė apeliaciniame skunde pažymi, jog teismas, atmesdamas apeliantės ieškinį dalyje dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais CK 1.81, 1.91 straipsnių pagrindais, nenurodė jokių tokio sprendimo motyvų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad ieškovė vekselius ginčijo ne vienu faktiniu pagrindu, t. y. prašė atsakovui išrašytus vekselius pripažinti tariamais sandoriais (CK 1.86 straipsnio pagrindu), taip pat vekselius pripažinti negaliojančiais CK 1.81, 1.91 straipsniuose numatytais pagrindais. Tokia ieškovės pozicija byloje neįpareigojo teismo atskirai įvertinti kiekvieną sandorio negaliojimų pagrindą, vertinat tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, nurodė, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, t. y., kad vekseliai buvo pasirašyti priešingai tikrajai valiai, dėl apgaulės, grasinimų, psichologinio spaudimo ar, kad ginčijami sandoriai negalioja dėl prieštaravimo gerai moralei.

32. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Taigi, remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, turi būti vertinami ne tik atsakovo, bet ir ieškovo veiksmai, tiriamas bei vertinamas jo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jo valios formavimosi procesą ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 39 punktas).

33. Vertinant ieškovės argumentus dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo pažymėtina, jog CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktus išaiškinimus, teismo priimtą sprendimą, nesutinka su apeliantės teiginiais, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės, kad nepagrįstai nevertino atsakovo suinteresuotumo klaidinti ieškovę. Nors ieškovė bylos nagrinėjimo metu teigė, kad nepagrįstai vekseliai išduoti dėl apgaulės, t. y. atsakovas elgdamasis nesąžiningai, suklaidino atsakovę įtikinęs ją, kad vekseliai padės iš banko gauti paskolą, tačiau kaip buvo konstatuota šios nutarties 29 punkte, ieškovė, turinti aukštąjį buhalterinį išsilavinimą, patirties finansiniuose reikaluose, prieš tai banke konsultavusi dėl paskolos gavimo sąlygų, turėjo suvokti kokius įsipareigojimus prisiima, taip pat turėjo pakankamai laiko kreiptis dėl teisinės pagalbos ar į banko konsultantus, juolab, kad ginčijami vekseliai buvo pasirašyti ne tą pačią dieną, prieš tai jie buvo jai atsiųsti elektroniniu paštu. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovė neįrodė aplinkybių, kad 2017 m. spalio 23 d. į ieškovės banko sąskaitą iš viso 2 100 Eur įnešti grynieji pinigai, t. y. suma nurodyta 2017 m. spalio 22 d. vekselyje, taip pat 2017 m. spalio 24 d. į ieškovės sąskaitą įnešti 1 300 Eur, kurie buvo skirti ieškovės paimtų kreditų grąžinimui, buvo ne atsakovo jai paskolinti pinigai, o jos pačios asmeninės lėšos (santaupos), kad atsakovas neturėjo finansinių galimybių paskolinti vekseliuose nurodytą sumą. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija vertina, jog tai, kad ieškovė pasitikėjo atsakovu, savaime nelemia, jog atsakovas apgavo ieškovę ir atliko nesąžiningus veiksmus skatindamas ieškovę pasirašyti ginčijamus vekselius. Kolegija sprendžia, jog pirmos instancijos teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir vertino įrodymus dėl vekselių negaliojimo CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas taip pat pagrįstai nustatė, jog ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais dėl prieštaravimo gerai moralei (CK 1.81 straipsnis).

36. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai iš tiesų turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2014; 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-689-695/2015). Bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas konstatavo, kad tokių aplinkybių ieškovė neįrodė.

37. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė, teigdama, kad ginčijami vekseliai buvo surašyti fiktyviai vien tik turint tikslą gauti iš banko paskolą, turėjo pareigą įrodyti šias aplinkybes, juolab kai akivaizdu, kad ieškovė skolindamasi pinigus, išduodant vekselius, bankui neįrodys savo geros finansinės padėties (asmeninio mokumo bei realių galimybių grąžinti banko paskolą), o tuo tarpu grąžindama ankstesnes paskolas (paimtas iš kredito įstaigų) bankui įrodys savo geresnį mokumą. Teismo vertinimu, šios nutarties 24-34 punktuose nustatytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas neleidžia spręsti, jog ginčijamų vekselių surašymas prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei, todėl nustatytų aplinkybių visetu ir nurodytu teisiniu reguliavimu, nėra pagrindo jų pripažinti negaliojančiais (CK 1.80 straipsnis).

38. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, iš esmės sutinka su visais pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais bei pirmosios instancijos teismo vertinimu. Iš skundo turinio matyti, kad apeliantė (ieškovė) nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.

39. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

40. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos išlaidos už apeliantei advokato suteiktą teisinę pagalbą neatlyginamos. Atsakovas apie jo patirtas bylinėsimos išlaidas apeliacinės instancijos teisme nei prašymo, nei įrodymų nepateikė, todėl dėl jų paskirstymo teismas nesprendžia.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Edvardas PaliokasAlbina RimdeikaitėArūnas Rudzinskas