Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Pauliaus Veršekio ir Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Vaidos Andriulaitienės bei nuteistųjų R. D. ir E. G. (E. G.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo O. D., R. D. ir E. G. pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

O. D. paskirta bausmė laisvės atėmimas 5 (penkeriems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartimi nustatytos laisvės atėmimo bausmės 3 (trejiems) metams neatlikta dalimi, jas iš dalies sudedant, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 6, 8 punktais, O. D. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo metu: dalyvauti elgesio pataisos programoje; pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. O. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

R. D. paskirta bausmė laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį bausmės laikotarpiu: dalyvauti elgesio pataisos programoje; dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

E. G. paskirta bausmė laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį bausmės laikotarpiu: dalyvauti elgesio pataisos programoje; pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš O. D., R. D. ir E. G. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai solidariai priteista 300,39 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo P. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš O. D., R. D. ir E. G. solidariai priteista P. K. naudai 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiojo P. K. prašymas dėl proceso išlaidų tenkintas iš dalies ir jo naudai iš O. D., R. D. ir E. G. priteista 1 800 Eur proceso išlaidų lygiomis dalimis, t. y. po 600 Eur. Kitoje dalyje prašymas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės Vaidos Andriulaitienės apeliacinis skundas tenkintinas, nuteistųjų R. D. ir E. G. apeliaciniai skundai atmestini.

9. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nuteistųjų R. D. ir E. G. apeliacinių skundų argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl nuteistųjų R. D. ir E. G. (taip pat ir O. D.) kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o atmesdamas dalį įrodymų – pateikė aiškius motyvus. Byloje esančių įrodymų vertinti kitaip, nei tai padaryta skundžiamu nuosprendžiu, nėra pagrindo. Apeliantų teigimą, kad jie nusikalstamos veikos nepadarė, teisėjų kolegija vertina kaip gynybinę poziciją, jų kaltę pagrindžia pirmosios instancijos teismo ištirti ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka dar kartą įvertinti bylos duomenys, kurie, be kita ko, leidžia spręsti, kad apeliantų argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principo pažeidimų yra nepagrįsti.

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi prokurorės apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą nuteistajam O. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, netinkamai įvertino nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme ir nuteistojo asmens charakteristiką, kas lėmė nepagrįstą BK 75 straipsnio nuostatų taikymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 6 d. nuosprendis keistinas, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Dėl teismo šališkumo

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ilgametę teismų praktiką ne toks, kokio pageidautų kaltinamasis ar nuteistasis, įrodymų vertinimas nelaikomas teismo šališkumu (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-645/2005, 2K-30/2006). Be to, nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-425/2012, 2K-486/2014 ir kt.). Vien tik byloje dalyvaujančiam asmeniui kilusios (jo keliamos) abejonės dėl teisėjo (teismo) nešališkumo stokos nesudaro besąlygiško pagrindo konstatuoti teismą buvus šališką.

13. Šiuo atveju nuteistasis R. D. teismo šališkumą sieja išimtinai su byloje esančių įrodymų vertinimu, tačiau tiek liudytojos, tiek nukentėjusiojo parodymai, priimant galutinį teismo sprendimą, buvo vertinami kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką ir argumentus, kuriais grindžiamas teismo šališkumas, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesuteikia jokio objektyvaus pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti apie teismo šališkumą nagrinėjamoje byloje nenustatyta, o tai, kad bylą nagrinėjantis teismas priima gynybai/nuteistajam nepalankius procesinius sprendimus, dar nereiškia, kad teismas yra šališkas.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (nuteistųjų R. D. ir E. G. apeliaciniai skundai)

16. Apeliaciniuose skunduose su tokiu vertinimu nesutinka tiek nuteistasis R. D., tiek nuteistasis E. G.. Nuteistasis R. D. teigia, kad byloje nebuvo nustatyta, kad jo veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis, o nuteistasis E. G. nurodo, kad jis tik suteikė pagalbą sulaikant asmenį kol atvyks policija. Abu nuteistieji nurodo, kad teismas faktines aplinkybes nustatė netinkamai, apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiojo P. K. nenuosekliais ir prieštaringais parodymais bei liudytojos A. R. selektyviai atrinktais parodymais. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje apklaustų liudytojų, nukentėjusiojo ir pačių nuteistųjų parodymus, susijusius su kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, kitus byloje ištirtus įrodymus, sprendžia, kad R. D. ir E. G. apeliacinių skundų argumentai, kad jie nusikalstamos veikos nepadarė, paneigti byloje sutrinktų įrodymų visuma, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

17. Kadangi byloje surinktų įrodymų vertinimą ginčija tiek nuteistasis R. D., tiek nuteistasis E. G., teisėjų kolegija toliau šiuos skundų argumentus vertins ir dėl jų pasisakys kartu. Svarbu pažymėti, kad nukentėjusiojo ir nuteistųjų, o iš dalies ir liudytojų, parodymai dėl įvykio aplinkybių nesutampa. Atitinkamai teisėjų kolegija turi pareigą asmenų parodymais grįsti sprendimą tiek, kiek jie sutampa tarpusavyje ir tiek, kiek juos pagrindžia kiti objektyvūs duomenys.

20. Pirmosios instancijos teismas kaltinamųjų parodymus vertino kaip gynybinę versiją ir darė teisingą išvadą, kad juos paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, kuriuos aptarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir sugretino visų proceso dalyvių parodymus, jų nuoseklumą, suinteresuotumą bylos baigtimi, ryšį su nuteistaisiais, konflikto kilimo priežastis ir šių duomenų atitikimą specialisto išvadai bei byloje esančiam vaizdo įrašui.

23. Aptarti nukentėjusiojo parodymai leidžia teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, spręsti, kad jis viso proceso metu davė iš esmės nuoseklius parodymus ir patvirtino faktą, kad smurtą jo atžvilgiu vartojo trys asmenys, konkretizavo kiek vieno iš jų veiksmus. Vertinti, kaip nurodo skunduose nutiestieji, kad jo parodymai nenuoseklūs, nėra jokio pagrindo.

24. Tai, kad pareigūnų kūno kamera užfiksuotame vaizdo įraše P. K. neaptaria E. G. veiksmų, nesudaro pagrindo pritarti apeliacinių skundų argumentams, esą nukentėjusysis nurodė netikslias aplinkybes ir keitė parodymus. Iš vaizdo įrašo matyti, kad atvykus policijos pareigūnams ir aiškinantis įvykio aplinkybes tai apsunkino besitęsiantis konfliktas: A. R. aptarinėjo atidarytus langus, prie jos prisijungė O. D., tildydamas nukentėjusįjį, neigdamas smaugimą, dėl ko nukentėjusysis didžiąja dalimi atsakinėjo ne į pareigūnų klausimus, o į O. D. komentarus. Tačiau nepaisant to, jis esmines aplinkybes apie tai, kad buvo smaugiamas ir mušamas, nurodė. Svarbu ir tai, kad nukentėjusysis buvo streso būsenoje: jis prašėsi pareigūnų leisti išeiti į lauką, nurodė, kad jam trūksta oro, prašė leisti atsigerti vandens, pareigūnams nurodė, kad nenori su nuteistaisiais daugiau kalbėti. Tai, kad pasakojimas apie įvykį jam kelia stresą nukentėjusysis nurodė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Taigi, įvertinus nukentėjusiojo būseną bei tai, kad tuoj po įvykio, namo laiptinėje jis atsakinėjo į O. D. komentarus, neduoda pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, kad pastarojo parodymai nenuoseklūs.

25. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinių skundų argumentus, kad nuteistųjų kaltės nepatvirtina liudytojų parodymai, kad teismas juos vertino selektyviai ir neišsamiai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad beveik visi byloje liudytojai yra arba kaltinamųjų giminaičiai, artimieji, arba kaimynai, dėl šios priežasties, taip pat atsižvelgus į tai, kad dalies jų parodymai iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, taip pat į tai, kad liudytojai (namo gyventojai) akivaizdžiai laiko save nukentėjusiais nuo P. K. veiksmų (šaltuoju metų laiku paliktų ilgą laiką atvirų jo buto langų), šių liudytojų parodymų, duotų teisme, patikimumą vertino atsargiai, tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs įrodymai. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Viena vertus, nei vienas iš liudytojų nematė viso konflikto, kita vertus, byloje liudytojais apklausti asmenys arba susiję giminystės ryšiais su R. D., O. D., arba konfliktiškai nusiteikę dėl nukentėjusiojo paliktų atidarytų buto langų, taigi, tam tikra apimtimi yra suinteresuoti bylos baigtimi. Šios aplinkybės sudaro pagrindą liudytojų parodymus vertinti ypatingai atsargiai ir juos laikyti patikimais tiek, kiek tai patvirtinta kitais objektyviais duomenimis. Tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus visiškai atmetė ir jais nesivadovavo priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

26. Vertinant liudytojų parodymus ir tai, kokias aplinkybes jie patvirtina ar paneigia, nustatyta, kad teisme apklausta liudytoja G. L. (R. D. močiutė), nurodė, kad O. D. paėmė nukentėjusįjį už rankos, o nukentėjusiajam ištrūkus E. G. pasakė, kad reikia jį sulaikyti, taip pat nurodė, kad O. D. pasivijęs nukentėjusįjį laikė jį už rankos, šias aplinkybes iš dalies patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau įvykį apibūdino kaip asmens sulaikymą už rankos, nenaudojant fizinės jėgos (1 t., 62–64). Liudytoja taip pat nurodė, kad R. D. pakvietė į laiptinę ji pati ir kad nuo nukentėjusiojo sklido alkoholio kvapas, tačiau tokios aplinkybės byloje nebuvo nustatytos, be to, pats R. D. paaiškino, kad į laiptinę išėjo išgirdęs konfliktą. Liudytoja V. U. matė konflikto dalį, vykusią pirmame aukšte, teigė, kad tai O. D. po nosimi buvo kraujo, jis laikė nukentėjusįjį, kuris visą laiką muistėsi. Liudytojas E. S. matė konflikto pabaigą ir pareigūnams pranešė apie tai, kad yra smaugiamas žmogus, nurodė, kad laiptinėje buvo tiek R. D., tiek E. G., jie visi buvo šalia vienas kito, tik skirtingose pusėse. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė drausminęs visus vyrus, matė, kaip O. D. prie turėklų spaudė nukentėjusįjį, šalia jo buvo R. D. ir E. G.. Taigi, šio liudytojo parodymai sutampa su nukentėjusiojo parodymais bei iš dalies ir O. D. parodymais, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti. Liudytoja A. R. taip pat patvirtino, kad buvo grumtynės, teigė, kad nukentėjusysis norėjo bėgti, bet O. D. jo nepaleido, apglėbė už pečių, P. K. sakė „kodėl mane smaugi“, paaiškino, kad įvykio metu asmenys buvo nukritę ant laiptų, o R. D. padėjo laikyti nukentėjusįjį. Vis tik liudytoja patvirtino, kad viso konflikto nematė, tačiau nurodė girdėjusi ir E. G. balsą, nors ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad R. D. ir E. G. smurto nenaudojo. Liudytoja J. D. konflikto nematė. Teisme liudytoju apklaustas policijos pareigūnas V. V. paaiškino tai, ką jam sakė O. D.. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio vietoje jam O. D. nurodė norėjęs sulaikyti nukentėjusįjį palaikęs jį vagimi, o P. K. paaiškino, kad buvo užpultas O. D..

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus liudytojų parodymus, kartu su nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymais, sprendžia, kad pagrįstai jų parodymus, kuriuose neigiamas smurtas, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Liudytojas E. S. patvirtino, kad tuo metu, kai O. D. prie turėklų spaudė nukentėjusįjį, šalia jo buvo R. D. ir E. G.; liudytoja A. R. patvirtino, kad buvo grumtynės, kurių metu O. D. laikė apglėbęs už pečių nukentėjusįjį. Šios aplinkybės sutampa su nukentėjusiojo parodymais, todėl teismas jais vadovaujasi. Nustatyta, kad fizinis konfliktas buvo, taip pat tai, kad jame dalyvavo E. G. bei R. D., O. D., o tai sutampa su nukentėjusiojo parodymais. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas E. S., kviesdamas policiją nurodė, kad asmuo yra smaugiamas ir kad jis drausmino visus nuteistuosius, todėl nėra pagrindo sutikti, kad nuteistųjų kaltė buvo grindžiama teisme nepašalintomis abejonėmis. To nepaneigia ir aplinkybė, kad liudytoja A. R. teisme iš dalies pakeitė parodymus ir nurodė išsamesnes, nuteistųjų versiją paneigiančias aplinkybes. Priešingai, šiuo atveju įvertinus tai, kad kiekvienas iš liudytojų matė skirtingą konflikto dalį, iš skirtingos vietos, taip pat jų ryšį su nuteistaisiais, sugretinus jų parodymus su nukentėjusiojo parodymais matyti, kad esminės aplinkybės, tiek dėl smaugimo, tiek dėl spaudimo, kritimo ir kitų aplinkybių, liudytojų parodymais buvo patvirtintos.

28. Nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes patvirtinta ir objektyvūs bylos duomenys – visų pirma specialisto išvada, kuri patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai lūpoje, gleivinėje, kakle, rankose, kojose, mažiausiai 15 trauminių poveikių; o sužalojimas kakle galėjo būti padarytas smaugiant kietu buku daiktu (daiktais), t. y. rankomis. Sužalojimai nukentėjusiajam kvalifikuoti nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teismo posėdžio metu apklausta teismo medicinos specialistė D. V. patvirtino savo išvadą, paaiškino, kad visi sužalojimai nurodyti tiriamojoje išvados dalyje. Be to, pareigūno kūno kamera užfiksuotas vaizdo įrašas, kuriame matyti aiškus nukentėjusiojo kaklo paraudimas. Nėra pagrindo abejoti, kad dėl nuteistųjų veiksmų kilo baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai – nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

29. Nustatyta, kad konfliktinė situacija kilo dėl to, kad nukentėjusiojo prižiūrimame bute buvo praviri langai, dėl kurių, nuteistųjų ir liudytojų teigimu, butuose buvo drėgna, šalta ir atsirado pelėsis. Kadangi namo gyventojai, jų teigimu, ilgą laiką negalėjo susisiekti su nukentėjusiuoju dėl langų uždarymo, O. D. bandė jį sulaikyti, o ir R. D. ir E. G. aktyviais veiksmais prisidėjo, įvyko grumtynės. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinių skundų argumentus apie tai, kad nuosprendyje padarytos išvados buvo grįstos netinkamai nustačius ir įvertinus bylos aplinkybes.

30. Nuosprendžio neteisėtumo nepagrindžia ir R. D. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad nenustatyta, kokia ranka, kokiame aukšte jis atliko nusikalstamus veiksmus. Bylos nagrinėjimo ribos nustatomos pagal pareikštą kaltinimą, kuriame nebuvo nurodyta kokiame namo laiptinės aukšte prasidėjo konfliktas, tačiau aplinkybė, kokia ranka nuteistasis R. D. atliko kaklo spaudimą (kairės rankos alkūne) bylos duomenimis buvo patvirtinta.

32. Aplinkybes, kad nukentėjusįjį O. D. galėjo palaikyti vagimi detaliai aptarė pirmosios instancijos teismas. Su tuo vertinimu teisėjų kolegija sutinka ir nekartoja, tik pažymi, kad asmens, kuris išeina iš buto ir jį rakina (su kuriuo viena iš kaimynių prieš tai bendrauja dėl langų uždarymo buto viduje) laikyti vagimi nebuvo jokio pagrindo.

Dėl bendrininkavimo

33. Nuteistųjų R. D. ir E. G. apeliaciniuose skunduose teigiama, kad nepagrįstai nustatytas bendrininkavimo institutas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. <...> Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-693/2015.

34. Bendrininkavimas padarant BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką konstatuotas pagrįstai, to nepaneigia apeliacinių skundų argumentai tiek dėl tariamai nenuoseklių nukentėjusiojo parodymų, tiek dėl tyčios, nukreiptos į nukentėjusiojo sulaikymą, o ne smurtavimą jo atžvilgiu, turinio.

35. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad BK 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrininkai atsako tik už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme ištirti ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patikrinti įrodymai leidžia spręsti, kad nežymiai sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą dalyvavo trys asmenys ? O. D., R. D. ir E. G.. Visi trys nuteistieji buvo vykdytojai ir nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymas padarytas dėl kūno sužalojimų visumos padarytos bendrais veiksmais, todėl jie atsako už padarinius, nepaisant to, kokius konkrečius veiksmus atliko kiekvienas iš jų.

37. Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas visus nuteistuosius pripažino nusikalstamos veikos vykdytojais, o ne padėjėjais, kaip savo apeliaciniame skunde nurodo R. D., nėra pagrindo abejoti šių išvadų teisingumu ir pagrįstumu. Kiti apeliacinio skundo argumentai – tai, kad E. G. nustatyta diagnozė: juosmens ir kryžmens nervų šaknelių sutrikimai, kalkėjantis peties tendinitas, loteralinis epikondelitas, pirminė gonartrozė abipusė, pirminė kitų sąnarių (peties srities) artrozė, kaklo nervų šaknelių sutikimai, patvirtina, kad jis negalėjo atlikti kaltinime nurodytų veiksmų, laikytini deklaratyviais. Nustačius, kad jis dalyvavo jam inkriminuotoje veikoje, tokie argumentai įtakos priimam sprendimui neturi ir jo nekeičia.

38. Pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistiesiems R. D. ir E. G. bausmes atsižvelgė į jų padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, indėlį, įvertino ir nuteistųjų asmenybes: R. D. dirba, per 5 metus administracine tvarka baustas du kartus, tačiau baudas sumokėjo, yra jauno amžiaus; E. G. administracine tvarka nebaustas, vertėsi individualia veikla, turi sveikatos sutrikimų, mažiausiai prisidėjo prie nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nenustačius nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertinus tai, kad tiek E. G., tiek ir R. D. teisiami pirmą kartą, teismo parinktos bausmės – laisvės apribojimas, be intensyvios priežiūros – savo trukme (9 mėnesiai) ir paskirtais įpareigojimais atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, nustatyti bausmės dydžiai nėra aiškiai per griežti, o paskirti įpareigojimai atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir nuteistųjų asmenybę bei padės pasiekti bausmės tikslus.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo (bausmės vykdymo atidėjimo)

39. Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su tuo, jog O. D. atžvilgiu buvo pritaikytos 75 straipsnio nuostatos ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas. Teisėjų kolegija, pritardama prokurorės apeliacinio skundo argumentams, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino O. D. asmenybę bei vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl BK 75 straipsnio taikymo.

40. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas, taigi, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-217-976/2018).???

41. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Taikant BK 75 straipsnį būtina nustatyti, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad, sprendžiant šį klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-179-693/2017, 2K-27-976/2020 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra pagrindo taikyti aptariamą institutą.

42. Nuteistajam O. D. paskirtos bausmės dydis už BK 140 straipsnio 1 dalyje įvykdytą veiką (5 mėnesiai laisvės atėmimo) ir subendrinta bausmė, kurios dydis nustatytas 1 metams 6 mėnesiams (už nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 straipsnio 2 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje), padarytų nusikalstamų veikų kategorijos atitinka formaliąsias bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas. Vis tik pastebėtina, kad nusikalstama veika, numatyta BK 181 straipsnio 2 dalyje, yra sunkus tyčinis nusikaltimas, patenkantis į BK XXVIII skyrių, todėl teismas turėjo galimybę iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą (BK 75 straipsnio 3 dalis).

43. Teismų praktikoje nepritariama atvejams, kai bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-27-976/2020, 2K-147-788/2022 ir kt.).

44. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir tai, kad O. D. praeityje buvo teistas 9 kartus, baustas administracine tvarka, naują nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo metu, nesant duomenų apie jo darbinę veiklą pripažino, kad O. D. yra linkęs daryti teisės pažeidimus. Kadangi ankščiau skirtos bausmės nesustabdė jo nuo nusikalstamo elgesio, sprendė, jog O. D. teisingiausia paskirti laisvės atėmimo bausmę, nustatant jos dydį didesnį nei minimalų. Tačiau kartu pirmosios instancijos teismas padarė ir priešingas išvadas bei, įvertinęs BK 75 straipsnio nuostatas ir tarptautinius teisės aktus dėl probacijos tikslingumo, vertino, kad aplinkybė, jog nusikalstama veika buvo padaryta namo gyventojams esant beviltiškoje padėtyje dėl šąlamų butų ir nukentėjusiojo elgesio, bei buvo padaryta spontaniškai, neapgalvotai, pasirenkant konflikto sprendimo būdą, o po aptariamos nusikalstamos veikos O. D. naujų teisės pažeidimų nepadarė, sprendė, kad bausmės tikslai jam gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, paskiriant bausmės vykdymo atidėjimą, nustatant įpareigojimus.

45. Tokios teismo išvados neatitinka baudžiamojo įstatymo nuostatų bei teismų praktikos. Aplinkybės, jog po nusikalstamos veikos padarymo O. D. pakartotinai nenusižengė ir nenusikalto, negali būti vertinamos kaip esminės ir sudarančios pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo.

46. Be to, byloje nustatyta, kad pats O. D. prašė A. R. pranešti, kada nukentėjusysis bus namuose, tad jo elgesys negali būti vertinamas kaip spontaniškas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BK 75 straipsnio taikymo, nurodė, kad nusikaltimas padarytas dėl namo gyventojams susidariusios beviltiškos padėties – jų butams šąlant ir ilgą laiką nerandant minėto buto savininko ar valdytojo. Vis tik toks argumentavimas nelaikytinas pakankamu O. D. bausmės vykdymą atidėti.

47. Byloje esantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas patvirtina, kad O. D. buvo teistas 9 kartus (1 t. b. l. 176-191). Didesnė dalis ankstesnių teistumų yra susiję su nusikaltimais nuosavybei, turtinėms teisėms ir interesams; viešosios tvarkos pažeidimais. Atkreiptinas dėmesys, kad ankstesniais nuosprendžiais jam buvo paskirtos skirtingų rūšių bausmės – bauda, terminuotas laisvės atėmimas, areštas. Paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymas buvo atidėtas 1 kartą. Taip pat 4 kartus buvo taikytas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų įstaigos, tačiau šiuo atveju minėtu lygtinio paleidimo laikotarpiu jis padarė nusikalstamą veiką. Be to, jis buvo teistas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse.

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į O. D. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, jo veiksmų intensyvumą ir indėlį į nusikalstamos veikos padarymą, jį patį charakterizuojančius duomenis, pritaria prokurorės apeliacinio skundo argumentams, kad šioje byloje BK 75 straipsnio nuostatos taikytos nepagrįstai. Šiuo atveju nei nuteistojo O. D. asmenybę charakterizuojantys duomenys, nei jo įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybės nesuteikia jokio pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas nuteistajam O. D. prieštarautų bausmės paskirčiai, galėtų sudaryti prielaidas asmens nebaudžiamumui formuoti. Tokią išvadą sustiprina ne tik tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta dėl iš esmės menkavertės priežasties, bet ir tai, kad nuteistasis ją padarė 2023 m. gruodžio 2 d., neatlikęs paskirtos bausmės – 2023 m. birželio 22 d. nutartimi O. D. buvo lygtinai paleistas neatlikęs 6 mėnesių 26 dienų jam Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu (pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 11 d. nuosprendžiu) paskirtos galutinės 3 metų laisvės atėmimo bausmės. Taigi, naują nusikalstamą veiką jis padarė praėjus kiek daugiau nei 6 mėnesiams po jo lygtinio paleidimo.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistasis O. D. savo elgesio nuostatų nelinkęs keisti, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų, paklusti įstatymo reikalavimams, o jo elgesio korekcijai teigiama linkme įtakos nepadarė ir ankstesniais teismų nuosprendžiais paskirtos griežčiausios sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytos bausmės rūšys – laisvės atėmimas – bei realus šios bausmės atlikimas. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokurorės skundas tenkintinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 6 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai O. D. pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai), pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria O. D. paskirtos galutinės subendrintos 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, naikintina.

50. Nors nuteistasis O. D. apeliacinio skundo nepateikė, o skundą padavusi prokurorė ginčijo tik pritaikyto bausmės vykdymo atidėjimo instituto pagrįstumą, teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju O. D. paskirta bausmė atitinka teisingumo ir proporcingumo principus ir nėra per griežta ir pagrįstai subendrinta su Kauno apygardos teismo 2023 m. birželio 22 nutartimi nustatytos neatliktos bausmės dalimi, nustatant galutinę subendrintą 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Dėl civilinių ieškinių

51. Ikiteisminio tyrimo metu pateikti civiliniai ieškiniai: civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa prašė atlyginti 300,39 Eur turtinę žalą bei priteisti 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 100-101), o nukentėjusysis P. K. prašė priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Skundžiamu nuosprendžiu Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas, o nukentėjusiojo P. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo solidariai iš visų trijų nuteistųjų. Apeliaciniais skundais nuteistieji R. D. ir E. G. su tokiu sprendimu nesutinka. Nuteistasis E. G. prašo civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, o nuteistasis R. D. prašo civilinius ieškinius atmesti.

52. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis).

53. Byloje nukentėjusiojo P. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos buvo grindžiamas tuo, kad nežymus sveikatos sutrikdymas jam buvo padarytas ne mažiau kaip 15 trauminių poveikių, jis juto fizinį skausmą, išgąstį, stresą, ilgą laiką vengė viešumos, bijojo grįžti į butą, jį kamavo nemiga, sapnavo košmarus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pripažino, kad prieš nukentėjusįjį buvo panaudota brutali jėga, smurtinis konfliktas tęsėsi ilgą laiko tarpą ir buvo vykdomas 3 asmenų, įvertino, kad nukentėjusiajam turtinė žala nebuvo padaryta, ir sprendė, kad jo reikalavimas tenkintinas iš dalies, priteisiant 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nustačius, kad žala nukentėjusiajam buvo padaryta bendrais visų trijų nuteistųjų veiksmais, kad jis patyrė neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį priteisė pagrįstai.

54. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl žalos dydžio nustatyto teisingumo ir proporcingumo, sutinka su R. D. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė teismų praktika, kurioje aptariamas neturtinės žalos atlyginimas patyrus lūžius, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nors tokios aplinkybės byloje nebuvo nustatytos. Vis tik toks teismo palyginimas ir nustatytos priteistos žalos dydis nėra laikytinas neteisingu ir neproporcingu.

55. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, kuriais buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas ar sukeltas fizinis skausmas, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144 Eur iki 7 240 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

56. Nustačius, kad nukentėjusysis patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, nusikalstama veika buvo padaryta trijų asmenų, veikiant bendrininkų grupėje, nėra pagrindo spręsti, kad priteistas neturtinės žalos dydis yra aiškiai neproporcingas ar neatitinkantis teismų praktikos. Nors pirmosios instancijos teismas analizavo ir tai, kad nukentėjusiajam rimtesnių padarinių nekilo, jam nebuvo nustatyti lūžiai, teisėjų kolegijos vertinimu priteistos žalos dydis, atitinka teismų praktiką ir yra teisingas bei proporcingas padarytai nusikalstamai veikai, todėl nekeistinas.

57. Byloje civilinį ieškinį buvo pareiškusi ir Vilniaus teritorinė ligonių kasa (past. 2025 m. liepos 14 d. pranešimu dėl įvykdyto reorganizavimo procesines teises perėmė Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos) dėl 300,39 Eur turtinės žalos atlyginimo už P. K. suteiktas gydymo išlaidas. Kartu su civiliniu ieškiniu buvo pateiktas nukentėjusiojo gydymo paslaugų apskaitos išrašas.

58. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai priežastiniu ryšiu sietini su nuteistųjų bendrais veiksmais ir įvertinęs pateiktą paslaugų apskaitos išrašą, teisingai sprendė, kad civilinės ieškovės pareikštas ieškinys yra pagrįstas. Tokiai išvadai pritaria ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Šiuo atveju nėra abejonės, kad turtinė žala, kurią patyrė civilinė ieškovė dėl nukentėjusiojo P. K. sužalojimų nustatymo ir gydymo (atlikta kompiuterinė tomografija, suteikta otorinolaringologo paslauga, skubios medicinos gydytojo, vidaus ligų gydytojo, radiologo paslauga, ortopedinio traumatologo paslauga) atitinka žalą, dėl kurios, remiantis BPK 109 straipsniu, galima reikšti civilinį ieškinį. Šiuo atveju remiantis visiško turtinės žalos atlyginimo principu, ji pagrįstai priteista atlyginti iš nuteistųjų. Teisėjų kolegijos vertinimu apeliacinių skundų argumentai dėl netinkamo civilinių ieškinių išsprendimo yra deklaratyvūs, dėl to atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl proceso išlaidų

59. Advokatas Dmitrijus Fomkinas pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 6 dalimi, priteisti iš nukentėjusiojo P. K. 605 Eur proceso išlaidų, kurias patyrė E. G. už advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme. BPK 105 straipsnio 6 dalis nustato, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Šiuo atveju nuteistojo E. G. apeliacinis skundas atmetamas ir jis nėra išteisinamas, todėl tenkinti prašymo ir priteisti proceso išlaidas nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

nuteistųjų R. D. ir E. G. apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Vaidos Andriulaitienės apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 6 d. nuosprendį:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria pritaikius BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 6, 8 punktus O. D. bausmės vykdymas atidėtas.

Bausmės pradžią nustatyti skaičiuoti nuo jo faktinio sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 6 d. nuosprendį, dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.