Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kauno vandenys“ dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė ,,Versina“, uždaroji akcinė bendrovė ,,KRS“ ir uždaroji akcinė bendrovė ,,Adeno techninė priežiūra“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Kauno vandenys“ dėl žalos atlyginimo, prašydamas priteisti valstybei iš atsakovės 1 178 192,95 Eur aplinkai padarytai žalai atlyginti, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad, 2019 m. rugpjūčio 21 d. trūkus atsakovės eksploatuojamai buitinių–komunalinių nuotekų trasai, Kaune, Panerių g. 254A, nuotekos tekėjo tiesiai į Neries upę. Taip pat, siekiant likviduoti avariją, 2019 m. rugpjūčio 21–22 d. į Neries upę buvo leidžiamos nuotekos per atsakovės eksploatuojamus, tačiau į 2016 m. liepos 14 d. taršos leidimą Nr. 1/89/TL-K.4-50/2016 neįtrauktus ir neužplombuotus, avarinius išleistuvus Kaune, prie Varnių tilto ir ties Jonavos g. Nustatyta, kad į gamtinę aplinką – Neries upę – išleista 41 256 kub. m nevalytų nuotekų, daugiau nei 10 000 kg BDS7, bendro azoto, bendro fosforo, suspenduotų medžiagų. Aplinkos apsaugos departamento Kauno aplinkos apsaugos inspekcija 2020 m. vasario 26 d. atsakovei surašė Juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolą Nr. J20-4 už 2019 m. rugpjūčio 21–22 d. į Neries upę išleistas nevalytas nuotekas. 2020 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. J2-19/J20-4 atsakovei už nurodytus veiksmus, t. y. į gamtinę aplinką neleistinoje vietoje, neleistinu būdu išleistas nevalytas nuotekas, paskirta 3 500 Eur ekonominė sankcija. Regionų apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. vasario 14 d. nutartimi konstatavo, kad sankcija paskirta pagrįstai.

3. Ieškovo teigimu, pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo (toliau – AAĮ) 34 straipsnio 2 dalį, ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę. Atsakovė yra atsakinga už nuotekų trasos vamzdžių fizinę būklę bei apsaugą ir, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytoja, privalėjo užtikrinti, kad dėl jos eksploatuojamų potencialiai pavojingų įrenginių nekiltų neigiamų pasekmių ir nebūtų padaryta jokia žala. Atsakovė to nepadarė, todėl privalo atlyginti aplinkai padarytą 1 178 192,95 Eur žalą. Atsakovės neteisėtais veiksmais aplinkai padarytą žalą (žalą paviršiniam vandens telkiniui – Neries upei) pinigais ieškovas apskaičiavo pagal Aplinkai padarytos žalos dydžių apskaičiavimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 (toliau – Metodika) 28 ir 29 punktuose nurodytas formules.

4. Atsakovė UAB ,,Kauno vandenys“ prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Argumentavo, kad ieškovas neįrodė visų jos civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovė nėra atsakinga už avarijos kilimą, nes veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, t. y. neatliko neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai taikant ekonominę sankciją už aplinkosauginius pažeidimus savaime nereiškia ir neteisėtų veiksmų, dėl kurių turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė. Avarija kilo statybvietėje ir dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų. Nuotekos į upę pateko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo atsakovės valios, o atsakovė tik šalino avarijos padarinius. Atsakovė taip pat argumentavo, kad apskaičiuojant padarytą žalą turi būti pateikti instrumentai, kurie leistų objektyviai apskaičiuoti ,,pokytį“ ir ,,pablogėjimą“. Į aplinką patekę teršalai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti žalos aplinkai fakto, todėl civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Valdant aplinkosauginius incidentus, turi būti nustatytas žalos aplinkai faktas, kuriam nustatyti turi būti taikomas ne Metodikoje įtvirtintas metodas, o ekspertiniai moksliniai tyrimai, kuriais galima išmatuoti pažeisto aplinkos ištekliaus (elemento) ir (ar) jo savybės (elemento) pablogėjimą (materialų neigiamą pokytį). Metodika grindžiamas žalos aplinkai apskaičiavimas yra tik vienas iš žalos dydžio nustatymo ir jos ištaisymo vertinimo metodų, kuris pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažintas paskutiniu taikomu metodu (ultima ratio). Ieškinyje deklaratyviai nurodoma, jog aplinkai buvo padaryta žala – į Neries upę išsiliejo nevalytos nuotekos, tačiau nenurodoma, kuo žala pasireiškė, koks aplinkai padarytas žalos dydis ir kaip galima būtų po tiek laiko atkurti pirminės būklės aplinką ar prisidėti prie vandens išvalymo. Ieškovas įrodinėja tik tai, kad atsakovė netinkamai šalino kilusios avarijos padarinius, tačiau nenurodo, kokie yra neteisėti atsakovės veiksmai avarijos kilimo atveju. Atsakovė turi taršos leidimą ir atsakingai moka taršos mokestį už aplinkos teršimą pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą (toliau – MUATĮ). Nagrinėjamu atveju neteisinga, nesąžininga ir neprotinga skaičiuoti aplinkai padarytą žalą, o ne taršą, nes padarinių atžvilgiu – teršalams išsiliejus į upę, yra vienodai užteršiamas vanduo. Nėra priežastinio atsakovės veiksmų ir žalos aplinkai padarymo ryšio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apygardos teismas 2025 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė valstybei iš atsakovės UAB „Kauno vandenys“ 18 675,77 Eur taršos aplinkai atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. kovo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat teismas priteisė iš ieškovo Aplinkos apsaugos departamento atsakovei UAB ,,Kauno vandenys“ 24 777 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui UAB ,,Ademo techninė priežiūra“ – 2 286 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui UAB ,,Versina“ – 2 539 Eur bylinėjimosi išlaidų; valstybei iš ieškovo priteisė 31,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

6. Teismas nurodė, kad administracinėje byloje nustatyti atsakovės neteisėti veiksmai ir kaltė nagrinėjamai civilinei bylai dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos aplinkai atlyginimo turi prejudicinių faktų galią ir šioje civilinėje byloje jų įrodinėti iš naujo nereikia. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-4220-402/2023 ir Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1197-815/2024 nustatyta, kad atsakovė, įvykus avarijai (trūkus nuotekų vamzdžiui), neleistinoje vietoje ir neleistinu būdu (per taršos leidime nenurodytus avarinius išleistuvus, kurie nebuvo užplombuoti) į gamtinę aplinką išleido nevalytas nuotekas, iš viso 41 256 000 l (41 256 kub. m), t. y. daugiau nei 10 000 kg BDS₇, bendro azoto, bendro fosforo, suspenduotų medžiagų; dėl tokių neteisėtų veiksmų atsakovei paskirta ekonominė sankcija – 3 500 Eur bauda. Atsakovė yra padidinto pavojaus šaltinio valdytoja, todėl veiklą privalo vykdyti ypatingai rūpestingai ir atidžiai, o avariją privalėjo likviduoti pagal aplinkosauginių teisės aktų reikalavimus. Buitinių–komunalinių nuotekų trasos avarijos priežastys nėra šios bylos, ir nebuvo administracinės bylos, ginčo nagrinėjimo dalykas. Teismas konstatavo, kad atsakovės neteisėti veiksmai, t. y. neveikimas, kai ji nedeklaravo (nuslėpė) ir neįtraukė avarinio išleistuvo į taršos leidimą, teisine prasme pernelyg nutolę nuo atsiradusių padarinių – taršos aplinkai.

7. Teismas išaiškino, kad pagal AAĮ 1 straipsnio 21 punkte apibrėžtą žalos aplinkai sąvoką, žala aplinkai yra tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, augalų, gyvūnų, kitų gyvųjų organizmų, organinių ir neorganinių medžiagų, juos vienijančių natūraliųjų ir antropogeninių sistemų, įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę, buveines) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių (toliau – funkcijos) pablogėjimas. Pagal šio įstatymo 32 straipsnį pripažįstama, jog žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: 2) paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui), kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos vandens įstatyme (toliau – Vandens įstatymas). Žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal aplinkos ministro patvirtintą Metodiką, įvertinant pirminę aplinkos būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, atliktus veiksmus, užtikrinančius teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokį valdymą siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų pablogėjimo, taip pat pritaikytas aplinkos atkūrimo priemones (AAĮ 32 straipsnio 4 dalis). Sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą.

8. Atsižvelgdamas į nurodytą, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškovo prašoma priteisti žala paskaičiuota vadovaujantis ieškovo pareigūnų surinktais duomenimis ir įrodymais pagal Aplinkai padarytos žalos dydžių apskaičiavimo Metodikos 28 ir 29 punktuose nurodytas formules ir yra 1 178 192,95 Eur, tačiau, teismo vertinimu, šie duomenys neleidžia nustatyti ir motyvuotai pagrįsti nei neigiamą aplinkos ar jos elementų pokytį, nei jų funkcijų, turimų savybių pablogėjimą, kaip apibrėžiama AAĮ ir aiškinama teismų praktikoje, todėl žalos fakto ir jos dydžio šie duomenys nepatvirtina. Teismas nurodė, kad ieškovas savo procesiniuose dokumentuose labiau akcentuoja leidimo nuotekoms išleisti neturėjimą, o ne paties žalos atsiradimo (padarymo) faktą, dėl kurio yra sprendžiamas ginčas byloje. Nagrinėjant bylą teisme ieškovo atstovė nurodė, kad jeigu atsakovė būtų išleidusi nuotekas į Neries upę per išleistuvus, kurie įrašyti taršos leidime ir užplombuoti, už viršytą leistiną teršalų kiekio išleidimą jai būtų apskaičiuotas taršos mokestis (virš-normatyvas). Teismas konstatavo, kad žalos padarymo faktas negali būti preziumuojamas, jis pribalo būti ne tik objektyviai nustatytas, išdėstant įrodymus, bet ir tinkamai motyvuotas.

9. Žalos gamtai faktui ir dydžiui nustatyti teismas atsakovės prašymu paskyrė aplinkosauginę ekspertizę. Vertindamas teismo ekspertizės išvadas, teismas nurodė, kad ekspertas konstatavo, jog aplinkai nebuvo padaryta žala, kai 2019 m. rugpjūčio 22 d., likviduojant 2019 m. rugpjūčio 21 d. avarijos Kaune, ties Panerių g. 254A, padarinius, nuotekos buvo leidžiamos į Neries upę; ekspertas padarė išvadą, kad galima teigti, jog šiuo atveju aplinkai buvo padaryta ne žala, o tarša, ir UAB „Kauno vandenys“ reikėtų sumokėti 18 675,77 Eur viršnorminės taršos mokesčių. Teismas nusprendė nesant pagrindo nesivadovauti teismo ekspertizės akto išvadomis, nes jos yra nuoseklios, pagrįstos tyrimų rezultatais ir jų aptarimais, atliktais skaičiavimais, ir abejoti jomis nėra objektyvaus pagrindo. Teismas pažymėjo, kad visos ieškovo abejonės ir priešprieša ekspertui, jo padarytai išvadai, atsirado tik tada, kai išvada buvo pateikta į bylą. 2025 m. rugsėjo 10 d. teismo posėdyje eksperto Viktoro Račio paaiškinimai nesukėlė teismui abejonių dėl atlikto ekspertinio tyrimo išsamumo ir objektyvumo. Ieškovo atstovė, nesutikdama su eksperto pateikta išvada, klausimų jam neturėjo, tačiau palaikė 2025 m. rugsėjo 4 d. raštu pateiktą prašymą skirti ekspertizę, kitam ekspertui užduodant tuos pačius klausimus. Teismo vertinimu, vien tai, kad ieškovas kvestionuoja jam nepalankios ekspertizės išvadas, nesudaro pagrindo dar vienos (pakartotinės) ekspertizės skyrimui. Teismo vertinimu, nors nuo įvykio yra praėję 5 metai, tačiau ieškovas žalos faktui įrodyti jokių objektyvių įrodymų į bylą nepateikė.

10. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad 2019 m. rugpjūčio 21 d. į Neries upę, Kaune, ties Varnių tiltu, ir 2019 m. rugpjūčio 22 d. ties Jonavos g., atsakovei išleidus 41 256 000 l (41 256 kub. m) nevalytų nuotekų, aplinkai buvo padaryta tarša ir nuostolių dydis yra 18 675,77 Eur (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis).

11. Teismas nusprendė, kad atsakovė negali būti visiškai ar iš dalies atleista nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 straipsnio 4, 6 dalys), nes įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais administracinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis konstatuoti faktai, jog atsakovė nei rangovų (subrangovų) atsakomybės, nei veikimo būtinojo reikalingumo sąlygomis neįrodė. Avariją nulėmė atsakovės sprendimas eksploatuoti nebetinkamą naudoti vamzdyną. Atsakovė neįrodinėjo ir nepateikė objektyvių įrodymų, kad avarija įvyko dėl gamtos nenugalimų aplinkybių, o lietus savaime nėra gamtos nenugalima jėga, todėl atsakovė negali būti atleidžiama nuo civilinės atsakomybės už žalą, padarytą išskirtinėmis nenugalimos jėgos poveikio sąlygomis (CK 6.253 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visa apimtimi; teismui nusprendus, kad nepakanka įrodymų ieškiniui tenkinti, ieškovas prašo atnaujinti bylos nagrinėjimą ir paskirti dar vieną žalos aplinkai nustatymo ekspertizę, ekspertizę pavedant atlikti ieškovo pasirinktam ekspertui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas žalos faktui įrodyti nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų nustatyti ir motyvuotai pagrįsti neigiamą aplinkos ar jos elementų pokytį, jų funkcijų, turimų savybių pablogėjimą, kaip tai apibrėžiama AAĮ. Pagal AAĮ 34 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nurodytus atvejus. Atsakovė aplaidžiai nedeklaravo (nuslėpė) ir neįtraukė avarinio išleistuvo į taršos leidimą, o avarijos metu pasinaudojo taršos leidime kaip leistinu nenumatytu avariniu išleistuvu, todėl privalo atsakyti. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (neleistinu būdu, neleistinoje vietoje išleidus buitines komunalines nuotekas) aplinkai padaryta žala (žala paviršiniam vandens telkiniui – Neries upei), kurios piniginė išraiška apskaičiuota pagal Metodikos 28 ir 29 punktuose nurodytas formules ir yra 1 178 192,95 Eur. Įvykus nuotekų vamzdyno avarijai, dėl kurios kalta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1197-815/2024 pripažinta atsakovė, į Neries upę buvo išleistos nevalytos nuotekos, todėl pakito Neries upės vandens kokybė, padidėjo jo užterštumas, užteršiant upės vandenį organiniais teršalais, suspenduotomis medžiagomis ir pan. Dėl to buvo padaryta žala gamtai. Tai, kad po avarijos nebuvo nustatyta, jog dėl upės vandens užteršimo būtų nugaišusių žuvų, nepaneigia atsiradusios žalos, kaip ją apibrėžia AAĮ, fakto.

12.2. Teismas privalėjo taikyti Metodikos nuostatas, pagal kurias apskaičiuojama žala dėl aplinkos užteršimo teisės aktais draudžiamais išmesti į aplinką teršalais, nevertinant, kokios konkrečiai priežastys nulėmė teršalų pateikimą į aplinką. Mokesčio už aplinkos teršimą ir žalos atlyginimo instituto paskirtis yra skirtinga. Padarytos žalos atlyginimo dydžiai skaičiuojami aplinką užteršus teisės aktais draudžiamais išmesti į aplinką teršalais ir (ar) draudžiamu būdu ar draudžiamoje vietoje, išskyrus taršą, už kurią pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą turi būti mokamas mokestis. Šiuo atveju teršalai į Neries upę pateko dėl avarijos, atsakovei neturint leidimo ir neleistinoje vietoje; atsakovė, neteisėtai išleisdama nevalytas nuotekas į vandens telkinį, pažeidė Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl Nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ (toliau – Reglamentas) reikalavimus (Reglamento 6, 9 punktus), todėl žala nagrinėjamu atveju turėtų būti nustatyta ne kaip taršos mokestis, o skaičiuotina pagal Metodiką kaip aplinkai padaryta žala. Neužplombuotiems teisės aktų nustatyta tvarka avariniams išleistuvams nėra nustatytas taršos normatyvas, todėl šiuo atveju negali būti skaičiuojama viršnormatyvinė tarša, kaip tą konstatavo pirmosios instancijos teismas; tokiais atvejais privaloma skaičiuoti padarytą žalą aplinkai.

12.3. Byloje atliktos teismo ekspertizės išvados nepagrįstos ir neteisingos, o teismas nepagrįstai atsisakė skirti pakartotinę ekspertizę. Ekspertizės išvadose nėra pateikiamas objektyvus ir teisės aktų nuostatas atitinkantis Nemuno ir Neries upių vandens telkinių ekologinės būklės klasės pokyčių vertinimas. Siekiant įvertinti, kaip taršos incidentas paveikė vandens telkinio būklę, turėtų būti vertinami atitinkamų fizikocheminių kokybės elementų rodiklių koncentracijų vandenyje pokyčiai. Eksperto išvadoje skaičiavimai, kaip keitėsi teršalų koncentracijos po taršos incidento ir ar tai galėjo lemti vandens telkinio būklės klasės pasikeitimą, nėra pateikiami. Poveikio lygiui įvertinti pasitelkiama taršos krūvio (g/s) metinių variacijų analizė, tačiau toks vertinimas yra nereprezentatyvus ir nekorektiškas, nes upe pernešamos taršos krūvis neatspindi faktinio taršos lygio. Poveikis vandens ekosistemai priklauso nuo teršalų koncentracijų vandenyje, todėl ekologinės būklės klasės yra apibrėžiamos fizikinių-cheminių rodiklių koncentracijų intervalais. Taršos krūvis, esant mažai teršalų koncentracijai, didelio upės debito sąlygomis ir esant didelei teršalų koncentracijai mažo debito sąlygomis gali būti vienodas, tad lyginti skirtingų mėnesių (ypatingai skirtingo vandeningumo mėnesių) krūvius nėra korektiška; eliminavus debito dedamąją nėra aišku, kokia buvo koncentracija, kuri ir yra pagrindinis vandens telkinio ekologinės būklės vertinimo rodiklis. Atliekant ekspertizę padaryta prielaida, kad „žala“ vandens telkiniui yra padaroma tik tuomet, kai vandens telkinio būklė tampa bloga, nėra pagrista jokiais moksliniais argumentais ir prieštarauja galiojančių teisės aktų nuostatoms. Atsižvelgiant į 2006 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-228 „Dėl aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo bei išankstinio pritarimo gavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas (91 punktas), darytina išvada, kad siekiant įvertinti, ar nebuvo padarytas reikšmingas poveikis, turėjo būti vertinama, ar po taršos incidento paviršinio vandens telkinio ekologinė būklė ar ekologinis potencialas pablogėjo bent per 1 klasę, nesiejant reikšmingo poveikio išskirtinai tik su blogos ekologinės būklės pasiekimu, t. y. ekologinės būklės pokytis iš geros į vidutinę taip pat turi būti traktuojamas kaip indikuojantis reikšmingą poveikį. Eksperto išvadoje atlikti netikslūs ir nekorektiški vertinimai, remiamasi neteisingomis prielaidomis, neteisinga žalos interpretacija.

12.4. Byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovės neteisėtai išleistų nevalytų nuotekų į vandens telkinį, atsakovės užsakymu atlikta ekspertizės išvada neigia žalos aplinkai padarymo faktą, abiejų šalių pozicijos kardinaliai skiriasi, todėl buvo būtina skirti dar vieną žalos aplinkai nustatymo ekspertizę, kuri būtų atlikta ieškovo užsakymu apmokėjus eksperto išlaidas. Dar vienos ekspertizės (priešingos iš šalių) paskyrimas yra galimybė ieškovui įgyvendinti rungimosi principą (CPK 12 straipsnis), o teismas, atmetęs ieškovo prašymą dėl dar vienos ekspertizės skyrimo, nesudarė galimybės ieškovui apsiginti. Siekiant išsklaidyti abejones bei neatitikimus ieškovo žalos paskaičiavime ir eksperto išvadose, teismas turėjo skirti ieškovo prašomą ekspertizę.

12.5. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad žalos aplinkai fakto konstatavimui iš esmės pakanka nustatyti neteisėtą teršalų išmetimą į aplinką, nes išmetant teršalus į aplinką visais atvejais yra daroma žala aplinkai. Ieškinys dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo yra pagrįstas, todėl turėjo būti patenkintas pilna apimtimi, nepriklausomai nuo to, ar padarytas neigiamas poveikis aplinkai laikytinas reikšmingu.

13. Atsiliepime atsakovė UAB „Kauno vandenys“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog aplinkai buvo padaryta žala. Ieškovas net nesistengė to įrodinėti, nes įrodinėjo tik žalos dydį (apskaičiuodamas teorinį jos dydį pagal formulę), tačiau ne žalos faktą. Byloje esantys įrodymai (eksperto išvada, atsakovės padarytos taršos aplinkai pripažinimas ir sutikimas apmokėti už viršnorminę taršą) patvirtino, kad aplinkai buvo padaryta tarša.

13.2. Metodikoje dėl žalos aplinkai atlyginimo dydžio apskaičiavimo turi būti pateikti tokie instrumentai, kurie leistų objektyviai apskaičiuoti pokytį ir pablogėjimą. Kitu atveju pagal Metodikos 28–31 punktus žala aplinkai bei jos dydis apskaičiuojamas pagal teršalų kiekį bei jų teorinį tarifą ir koeficientus, nors nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais vadovaujantis būtų nustatyti būtent tokie teršalų tarifai. Tokiu atveju žalos aplinkai vertinimas nėra realus, žalos dydis vertinamas teoriškai, t. y. nenustatinėjant konkrečiam aplinkos (gamtos) komponentui padarytos žalos bei jos dydžio, o tik taikant standartines matematines formules (fiksuotas įkainis / tarifas, atliekų / teršalų kiekis, rūšys). Į aplinką patekę teršalai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti žalos aplinkai fakto. Žalos aplinkai faktą reikia įrodyti nustatant neigiamą jos elementų ir (ar) funkcijų pokytį. Šiuo atveju tokių duomenų byloje nėra. Ieškovas nepateikė įrodymų, t. y. ekspertinių mokslinių tyrimų, kuriais būtų galima išmatuoti pažeisto aplinkos ištekliaus (elemento) ir (ar) jo savybės (elemento) pablogėjimą (materialų neigiamą pokytį).

13.3. Atsižvelgiant į tai, kad žala aplinkai buvo padaryta 2019 m. rugpjūčio mėn. (prieš 6 metus), kyla klausimas, ar būtų galima iš atsakovės prisiteistą žalą (jos piniginę išraišką) panaudoti pažeistos aplinkos (vandens) būklės atkūrimui (atstatymui), atsižvelgiant į tai, kad aplinkos apsaugos politikos tikslas yra ne nubausti žalą padariusį asmenį, o atkurti aplinką. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu negalėjo atsakyti, kokių priemonių būtų imtasi atstatyti pažeistą aplinką, t. y. kur būtų panaudojami gauti iš atsakovės pinigai už esą žalos aplinkai padarymą.

13.4. Nagrinėjamu atveju būtų neteisinga, nesąžininga ir neprotinga skaičiuoti aplinkai padarytą žalą, o ne taršą, nes padarinių atžvilgiu teršalams išsiliejus į upę yra vienodai užteršiamas vanduo. Vienintelis skirtumas tarp to, kada aplinkai padaroma žala, o kada tarša, yra tai, jog kai teršalai į aplinką išleidžiami (nors toks pats jų kiekis bei užterštumo lygis) per leidžiamą išleistuvą (tą, kurio naudojimui yra išduotas taršos leidimas), tai laikoma aplinkai padaryta tarša ir mokamas taršos mokestis, o kai išleidžiama draudžiamoje vietoje, tai laikoma aplinkai padaryta žala. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, aplinkos teršėjas moka ne už tai, kokį teršalų kiekį ir kokių teršalų išleido į aplinką, o už tai, kurioje vietoje išleido teršalus, nors upės vanduo teršalus išleidus pro leidžiamą išleistuvą ar pro draudžiamą išleistuvą yra užteršiamas vienodai.

13.5. Nepagrįsti ieškovo teiginiai dėl pakartotinės teismo ekspertizės skyrimo. Vien tai, kad ekspertizės išvados netenkina ieškovo, nėra pagrindas skirti pakartotinę ekspertizę. Priešingai nei nurodo ieškovas, ekspertizė byloje nebuvo užsakyta atsakovės, o paskirta teismo. Ieškovas buvo pasyvus ir nesiūlė savo eksperto kandidatūros, neteikė klausimų ekspertui, o laikėsi pozicijos, jog ekspertizė nereikalinga, nes reikia vadovautis ieškovo atliktais žalos aplinkai skaičiavimais. Teismui nekilo abejonių dėl eksperto Viktoro Račio išvadų pagrįstumo; išvados nuoseklios, pagrįstos tyrimų rezultatais ir jų aptarimais, atliktais skaičiavimais. Ieškovas prašymą dėl dar vienos ekspertizės atlikimo pateikė tik po to, kai gavo jam nepalankias eksperto išvadas. Prašyme ieškovas tik kritikavo ekspertizės išvadą, nepateikdamas jokių šią kritiką pagrindžiančių objektyvių įrodymų. Ieškovas prašė ekspertizę pavesti suinteresuotam asmeniui. Be to, ieškovas pernelyg didelę reikšmę suteikia eksperto išvadai, kuri yra tik vienas iš įrodymų, neturintis didesnės įrodomosios galios. Ieškovas proceso metu, naudodamasis rungimosi principu, turėjo visas galimybes teikti įrodymus, pagrindžiančius žalos aplinkai padarymo faktą, tačiau to nedarė, nes akcentavo vien leidimo nuotekoms išleisti neturėjimą, o ne patį žalos atsiradimo (padarymo) faktą, dėl kurio ir buvo sprendžiamas ginčas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo (ar apskųstos teismo sprendimo dalies) teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

15. Pažymėtina, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

16. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas.

17. Ieškovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos apeliaciniu skundu skundžia Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimą, kuriuo teismas ieškinį atsakovei UAB „Kauno vandenys“ dėl 1 178 192,95 Eur aplinkai padarytos žalos atlyginimo patenkino iš dalies, nustatęs atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, konstatavęs nesant pagrindų atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės ir, remdamasis teismo ekspertizės aktu, pripažinęs, kad šiuo atveju aplinkai buvo padaryta ne žala, o 18 675,77 Eur tarša, kurios dydį teismo ekspertas apskaičiavo pagal viršnorminės taršos mokesčius. Atsižvelgiant į ieškovo apeliacinio skundo turinį, šioje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys patenkintas iš dalies ir iš atsakovės priteistas 18 675,77 Eur taršos aplinkai atlyginimas valstybei. Apeliaciniame skunde keliami taršos ir (ar) žalos aplinkai kvalifikavimo, priteistinos atlygintinos žalos (taršos) fakto bei dydžio nustatymo klausimai. Teismo sprendimo dalis, kuria konstatuotos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, taip pat argumentuota dėl pagrindų atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės nebuvimo, nėra skundžiama apeliacine tvarka, todėl į apeliacinio nagrinėjimo apimtį nepatenka.

Dėl į aplinką išleistų teršalų kvalifikavimo žala ar tarša

18. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, išaiškinęs AAĮ įtvirtintą žalos aplinkai sąvoką, atsižvelgęs į kasacinio teismo praktiką, konstatavo, jog sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, turi būti nustatytas vienas iš elementų: neigiamas gamtos elementų pokytis arba šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimas. Taip pat teismas nurodė, kad žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal Metodiką, įvertinant pirminę aplinkos būklę (sąlygas), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumą, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybes ir laiką, atliktus veiksmus ir kt., tačiau žalos padarymo faktas negali būti preziumuojamas, jis turi būti nustatytas ir tinkamai motyvuotas. Teismo vertinimu, ieškovas, procesiniuose dokumentuose labiau akcentuodamas leidimo nuotekoms išleisti neturėjimą, o ne paties žalos atsiradimo (padarymo) faktą, nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų nustatyti neigiamą aplinkos ar jos elementų pokytį ar jų funkcijų, turimų savybių pablogėjimą, kaip tai apibrėžiama AAĮ ir aiškinama teismų praktikoje. Žalos gamtai fakto ir dydžio nustatymui, atsakovės prašymu, teismas paskyrė aplinkosauginę ekspertizę.

19. Paskirdamas nurodytą ekspertizę, teismas 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi pavedė ekspertui atsakyti į tokius klausimus: 1) Ar aplinkai buvo padaryta žala, kai 2019 m. rugpjūčio 21 d. ties Panerių g. 254A, Kaune, įvykus avarijai, trūko 1000 mm skersmens UAB „Kauno vandenys“ eksploatuojama nuotekų spaudiminė linija ir nuotekos išsiliejo į Neries upę? Jeigu aplinkai buvo padaryta žala, kokio dydžio žala aplinkai buvo padaryta? 2) Ar aplinkai buvo padaryta žala, kai 2019 m. rugpjūčio 22 d. ties Neries kr. 16 ir ties Jonavos g., Kaune, likviduojant 2019 m. rugpjūčio 21 d. avarijos ties Panerių g. 254A, Kaune, padarinius, nuotekos buvo leidžiamos į Neries upę? Jeigu aplinkai buvo padaryta žala, kokio dydžio žala aplinkai buvo padaryta? 3) Jeigu aplinkai buvo padaryta žala, kokios yra galimos pažeistos aplinkos atkūrimo priemonės? 4) Kuo skiriasi aplinkai padaryta žala ir aplinkai padaryta tarša (paviršinių vandenų užteršimas) padarinių aplinkai atžvilgiu? Jeigu šiuo atveju aplinkai nebuvo padaryta žala, ar aplinkai buvo padaryta tarša? Jeigu taip, kokio dydžio tarša buvo padaryta aplinkai? (5 t., b. l. 46–50).

20. Teismo ekspertas Viktoras Račys ekspertizės akte suformulavo prielaidą, kad jei teršalai, patekę į vandens telkinį, neviršijo dydžių, sąlygojančių vandens telkinio ,,blogos ekologinės būklės klasės“ ribų, tai įvyko tarša ir žala nebuvo padaryta. Atitinkamai, atsakydamas į teismo suformuluotus klausimus, teismo ekspertas, be kita ko, nurodė, kad: 1) 2019 m. rugpjūčio 21–22 d. Kaune, ties Panerių g. 254A, įvykus avarijai išsiliejusios nuotekos aplinkai žalos nepadarė; 2) 2019 m. rugpjūčio 22 d. likviduojant avariją išleistos nuotekos aplinkai žalos nepadarė; 3) avarijos metu žala aplinkai nebuvo padaryta, o tik tarša, tačiau avarijos metu į aplinką pateko didesni teršalų kiekiai nei įprastai; UAB „Kauno vandenys“ yra specialios paskirties įmonė, kurios viena iš veiklos sričių – valyti miesto nuotekas prieš jas išleidžiant į aplinką, ši veikla reikalauja daug iššūkių, tačiau tokio pobūdžio įmonės turi ir galimybes naudojant technologines priemones koreguoti nuotekų valymo efektyvumą; būtų galima ta dalimi kompensuoti padidintos taršos mokestį, kuris susidarytų apskaičiuojant mokesčius už padidintą taršą, kuri pateko į aplinką 2019 m. rugpjūčio 21–22 d. įvykus avarijai vamzdyne ir jos likvidavimo metu; technologinėmis priemonėmis sumažinus į aplinką išleidžiamų teršalų kiekį, kompensuojant jų patekimą į aplinką avarijos metu, būtų tinkamiausias sprendimas; 4) šiuo atveju aplinkai buvo padaryta ne žala, o tarša, ir UAB „Kauno vandenys“ reikėtų sumokėti 18 675,77 Eur viršnorminės taršos mokesčių (5 t., b. l. 158–182).

21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šias teismo eksperto išvadas, nusprendė, kad 2019 m. rugpjūčio 21–22 d. atsakovei į Neries upę išleidus 41 256 kub. m nevalytų nuotekų, aplinkai buvo padaryta tarša ir nuostolių dydis yra 18 675,77 Eur. Atitinkamai, teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, priteisė šią sumą valstybei iš atsakovės kaip taršos aplinkai atlyginimą.

22. Grįsdamas apeliacinį skundą, ieškovas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog aplinkai buvo padaryta ne žala, o tarša. Apelianto teigimu, žala aplinkai negalėjo būti paskaičiuota kaip taršos mokestis, nes mokesčio už aplinkos teršimą ir žalos atlyginimo instituto paskirtis yra skirtinga; neužplombuotiems teisės aktų nustatyta tvarka avariniams išleistuvams nėra nustatytas taršos normatyvas, todėl šiuo atveju, atsakovei nuotekas išleidus neleistinu būdu ir neleistinoje vietoje, per neužplombuotus avarinius išleistuvus, negali būti skaičiuojama viršnormatyvinė tarša; tokiais atvejais pagal AAĮ skaičiuotina aplinkai padaryta žala. Taigi, keliamas klausimas, kada ūkinės veiklos subjektams kyla pareiga atlyginti aplinkai padarytą žalą, kaip tai suprantama pagal AAĮ, ir kada ūkinės veiklos subjektai turi mokėti taršos mokestį, kaip tai suprantama pagal MUATĮ.

23. AAĮ 14 straipsnio 6 punkte įtvirtinta, kad gamtos išteklių naudotojai privalo neteisėta veika padarę žalos aplinkai padarytąją žalą atlyginti. AAĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba neišvengiamą (realią) žalos aplinkai grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad atsakomybė už aplinkai padarytą žalą siejama su neteisėta veikla, dėl kurios atsiranda ar gali kilti žala aplinkai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme įtvirtinta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla, aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Iš AAĮ 32 straipsnio 6 dalies teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiga atlyginti žalą aplinkai pagal AAĮ siejama, visų pirma, su veiklos neteisėtumu – jeigu žalą aplinkai lėmė teršimas, kuris nebuvo aiškiai leidžiamas ir visiškai atitiko leidimo sąlygas bei teisės aktuose nustatytus aplinkos apsaugos reikalavimus, taikytus teršimo metu, žalos aplinkai atlyginimo dydis skaičiuojamas ir reikalaujama ją atlyginti, nepriklausomai nuo to, ar žala (ne)pripažįstama darančia reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai.

24. Aplinkai padarytos žalos, pažeidus teisės aktų nuostatas, atlyginimo dydžių skaičiavimo metodus nustato Metodika. Padarytos žalos atlyginimo dydžiai skaičiuojami, žalai atsiradus dėl ilgalaikės ūkinės veiklos arba dėl vienkartinio (ūmaus) teršimo, kai žala padaroma išmetus teršalus neleistinoje vietoje, neleistinu būdu (be aplinkos apsaugos institucijų išduoto leidimo) arba kitaip užteršus aplinkos komponentus: vandens telkinius; žemės paviršių ir (ar) gilesnius sluoksnius; aplinkos orą (Metodikos 1 punktas). Taigi, padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžiai skaičiuojami aplinką užteršus teisės aktais draudžiamais išmesti į aplinką teršalais ir (ar) draudžiamu būdu ar draudžiamoje vietoje, išskyrus taršą, už kurią pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą turi būti mokamas mokestis.

25. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo paskirtis – ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti (MUATĮ 1 straipsnio 2 dalis). Taršos mokesčio objektas – išmetami į aplinką neigiamai veikiantys žmogų ir aplinką fizikiniai, biologiniai ir cheminiai teršalai, kuriems yra nustatyti teršiančių medžiagų išmetimo į aplinką normatyvai, o mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai (MUATĮ 4, 5 straipsniai).

26. Taršos mokesčiu nėra atlyginama žala aplinkai, kaip tai suprantama pagal AAĮ – juo yra siekiama mažinti aplinkos teršimą (MUATĮ 1 straipsnio 2 dalis); tuo pačiu leidimo daryti tam tikrą taršą gavimu ir taršos mokesčio sumokėjimu atitinkama teršianti veikla yra įteisinama. Kasacinio teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija tuo aspektu yra išaiškinusi, kad teisės aktais detaliai reglamentuota, kokiomis sąlygomis galima ūkinė veikla, susijusi su poveikiu aplinkai, nagrinėjamos bylos atveju – su aplinkos tarša. Leidimų sistema tam tikros veiklos rūšims reikalinga tam, jog valstybės institucijos galėtų nustatyti išmetamų teršalų kiekius, reguliuoti į aplinką išmetamus teršalus bei kontroliuoti jų paskirstymą šalies teritorijoje, taip kiek įmanoma optimaliau sumažindamos poveikio aplinkai neigiamą įtaką. Kai fiziniai ar juridiniai asmenys nesilaiko teisės aktuose nustatytos tvarkos išmesdami teršalus be valstybės institucijų leidimo, padaroma neleistina žala aplinkai, atsiranda galimybė aplinkos taršai tapti nekontroliuojamai. Tai, kad leidimas išmesti teršalus į aplinką išduotas, dar nereiškia, kad dėl išmetamų teršalų nedaromas neigiamas poveikis aplinkai, bet tokių medžiagų išmetimas tampa kontroliuojamas ir apskaitomas, taip užtikrinant kuo mažesnį poveikį ir grėsmę aplinkai. Todėl leidimo (ne)turėjimas svarbus sprendžiant klausimą, ar kilo civilinė atsakomybė. Jei ūkio subjektas išmeta teršalus iš stacionaraus šaltinio turėdamas tam leidimą, jis veikia teisėtai. Teisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas gali būti taikomas tik įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.246 straipsnio 3 dalis). Jei teršalai išmetami į aplinką neturint tam leidimo, žala daroma neteisėtai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), todėl kyla deliktinė civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Leidimo turėjimas ir ūkinės veiklos bei jos padarinių atitikimas leidime nustatytoms sąlygoms, už kuriuos pagal įstatymus už leidžiamą teršiančią ūkinę veiklą paskaičiuojamas mokėtinas taršos mokestis, panaikina neteisėtumo sąlygą civilinės atsakomybės už žalą aplinkai prasme ir atitinka Europos Bendrijos steigimo sutarties 174 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą „teršėjas moka“, pagal kurį subjektas, kurio veikla sukėlė žalą arba neišvengiamą tokios žalos grėsmę, turi būti finansiškai atsakingas.

27. Taigi, aplinkai padaryta žala negali būti tapatinama su tarša. Taršos atveju aplinka teršiama suderintoje vietoje, matuojant teršalus ir mokant už tai atitinkamą mokestį, o pagal Metodiką žalos atlyginimo dydžiai skaičiuojami aplinką užteršus teisės aktais draudžiamais išmesti į aplinką teršalais ir (ar) draudžiamu būdu ar draudžiamoje vietoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-575-302/2019).

28. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, atmestinas kaip nepagrįstas ir teisinio reglamentavimo neatitinkantis atsakovės argumentas, kad nagrinėjamu atveju neteisinga, nesąžininga ir neprotinga skaičiuoti aplinkai padarytą žalą, o ne taršą, nes padarinių atžvilgiu – teršalams išsiliejus į upę, yra vienodai užteršiamas vanduo. Pagal nustatytas teisines taisykles, į aplinką išleistų teršalų kvalifikavimas tarša ar žala yra ne sukeltų pasekmių, o teisinio įvertinimo klausimas.

29. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais administracinėse bylose Nr. eI3-4220-402/2023, Nr. eA-1197-815/2024 buvo konstatuota, jog atsakovė 2019 m. rugpjūčio 21–22 d. įvykusios avarijos metu (trūkus vamzdžiui) ir siekdama likviduoti avariją į gamtinę aplinką (Neries upę) neleistinoje vietoje ir neleistinu būdu (per išleistuvus, kurie neįrašyti į atsakovės turėtą taršos leidimą ir nebuvo užplombuoti) išleido iš viso 41 256 000 1 (41 256 kub. m) nevalytų nuotekų, taip pažeidė nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236, 6, 9 punktų, AAĮ 9 straipsnio, 14 straipsnio 3 dalies 6 punkto, 231 straipsnio nuostatas. Taigi, atsakovė teršalus į aplinką išleido neteisėtai. Atitinkamai, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, nagrinėjamu atveju atsakovės į aplinką išleisti teršalai kvalifikuotini kaip aplinkai padaryta žala, už kurią pagal AAĮ kyla deliktinė civilinė atsakomybė, o ne kaip tarša, už kurią pagal MUATĮ mokėtinas taršos mokestis.

30. Šiame kontekste įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo klausimu matyti, kad teismas pagrįstai išaiškino, jog turi būti vadovaujamasi AAĮ apibrėžta žalos aplinkai sąvoka, atsižvelgiama į kasacinio teismo išaiškinimus dėl aplinkai padarytos žalos fakto ir dydžio nustatymo tiriant reikšmingus elementus – neigiamą gamtos elementų pokytį arba šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą. Taip pat teismas pagrįstai nurodė, kad žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal Metodiką, turi būti nustatytas ir tinkamai motyvuotas.

31. Vis dėlto, kaip matyti iš teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi suformuluoto ketvirtojo klausimo teismo ekspertui, kuriuo prašoma atsakyti, ar, jei nebuvo padaryta žalos, buvo padaryta tarša; ir, jeigu taip, kokio dydžio tarša buvo padaryta aplinkai, teismas suformulavo pirmiau aptarto teisinio reglamentavimo turinio ir aplinkosauginės ekspertizės eksperto funkcijų neatitinkantį klausimą. Teismo ekspertas skiriamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Tai, ar nagrinėjamu atveju atsakovės išleisti teršalai kvalifikuotini tarša, už kurią pagal MUATĮ mokėtinas taršos mokestis, ar aplinkai padaryta žala, už kurią pagal AAĮ kyla deliktinė civilinė atsakomybė, yra, kaip minėta, ginčo teisinių santykių kvalifikavimo klausimas. Atitinkamai, tiek teismo suformuluotas klausimas, tiek teismo eksperto ekspertizės akte pateiktas atsakymas į jį, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į poveikio vandens kokybei pasekmes, atsakovei išleidus į aplinką nevalytas nuotekas buvo padaryta tarša, už kurią mokėtinas taršos mokestis, o ne žala, kaip tai suprantama pagal AAĮ, vertintini kritiškai, kaip neatitinkantys aptarto teisinio reglamentavimo turinio.

32. Be to, kaip matyti iš teismo ekspertizės akto, teismo ekspertas Viktoras Račys ekspertizės akte suformulavo prielaidą, kad jei teršalai, patekę į vandens telkinį, neviršijo dydžių, lemiančių vandens telkinio ,,blogos ekologinės būklės klasės“ ribas, tai įvyko tarša ir žala nebuvo padaryta. Tokia prielaida vertintina kaip klaidinanti, nes, atsižvelgiant į išleistų teršalų padarinius, įvedama ,,taršos“ sąvoką, kurią teismo ekspertas susiejo su taršos mokesčiu, nors, kaip minėta, pagal teisinį reglamentavimą ir pagal pirmosios instancijos teismo išaiškinimą, nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatyta aplinkai padaryta žala, atsižvelgiant į tai, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus – neleistinu būdu ir neleistinoje vietoje išleido nevalytas nuotekas, ir, atitinkamai, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl žalos aplinkai (ne)padarymo AAĮ prasme. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šį netikslumą, kuris lėmė, kad eksperto pagal faktinius išleistų teršalų padarinius įvesta taršos sąvoka klaidingai nukreipė į žalos dydžio skaičiavimą pagal taršos mokesčio įkainius. Teismas, teisingai išaiškinęs, kad nustatytina ir skaičiuotina aplinkai padaryta žala, nepagrįstai vadovavosi eksperto išvadomis ir, neatskyręs teisinio kvalifikavimo nuo eksperto įvestos prielaidos techninio pobūdžio tyrime, iš esmės nepagrįstai priteisė taršos mokestį pagal MUATĮ, o ne žalos atlyginimą AAĮ prasme.

Dėl aplinkai padarytos žalos nustatymo

33. AAĮ 1 straipsnio 21 punkte įtvirtinta, kad žala aplinkai – tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, augalų, gyvūnų, kitų gyvųjų organizmų, organinių ir neorganinių medžiagų, juos vienijančių natūraliųjų ir antropogeninių sistemų, įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę, buveines) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių (toliau – funkcijos) pablogėjimas. Pagal AAĮ 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui), kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos vandens įstatyme.

34. Nustatant aplinkai padarytą žalą, nustatinėjamas žalos padarymo faktas ir jos dydis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-976-789/2022). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2014).

35. AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad žala aplinkai vertinama ir žalos aplinkai atlyginimo dydis apskaičiuojamas pagal aplinkos ministro patvirtintą Metodiką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad žalos dydis, kaip ir žalos faktas, nepreziumuojamas ir turi būti įrodytas, tačiau kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams, tarp jų ir aplinkai, jos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios taikytinos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2014; 2018 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-916/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. liepos 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. Nr. I-9-415/2023 konstatavo, kad Metodikos 28–31 punktai, taip pat ir ta apimtimi, kiek juose įtvirtinta, kad žala aplinkos (gamtos) elementui yra nustatoma pagal juose nurodytas formules, taikant jose nurodytus fiksuotus žalos atlyginimo tarifus pagal aplinkos elementų kategorijas ir jų įvertinimo koeficientus, taip pat pagal atliekas, nurodytus teršalus ar ir jų grupes, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (ar) įstatymams (be kita ko, AAĮ 32 straipsnio 4 daliai). Metodikoje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra AAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam žalos vertinimo bei apskaičiavimo kriterijui nustatytas metodas, iš esmės atitinkantis Direktyvos 2004/35/EB 2 priedo 1.2.3 punkte apibrėžiamą žalos ištaisymo priemonių, kurių kaina atitinka apskaičiuotą prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę, metodą. Šis metodas, grindžiamas formulėmis, kurių dėmenis sudaro atliekų, teršalų rūšys ir jų kiekiai, o aplinkos elementai skirstomi į kategorijas ir taikomi jų įvertinimo koeficientai, aplinkos elementų skirstymas į kategorijas ir jų įvertinimo koeficientai, kaip ir praradimų piniginės vertės diferencijavimas pagal atliekų, teršalų rūšį ir jų kiekius, teisiniu požiūriu objektyviai pateisinamas tiek bendrinės sampratos apie profesionalaus požiūrio į tikrąją reikalų padėtį, kai kalbama apie specialistų indėlį formuojant dėmenų struktūrą, tiek taikant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, esančius konstitucinio teisinės valstybės principo sudėtine dalimi. Metodikos 28–31 punktuose įtvirtintos praradimų piniginės vertės apskaičiavimo taisyklės yra vienas iš aplinkos atkūrimo priemonių sistemos veikimą užtikrinančių būdų, sudarantis teisines prielaidas visiško žalos, padarytos aplinkos elementams (jų funkcijoms), atlyginimo principo įgyvendinimui. Konstatuota, jog vien tai, kad žalos aplinkai kompensavimo mechanizmas yra pagrįstas tarifais bei koeficientais, savaime nesuponuoja žalos atlyginimo kompensacinės funkcijos paneigimo ar jos paskirties peržengimo į baudinę funkciją. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas ir argumentuoja atsakovė, nustatant aplinkai padarytos žalos faktą ir (ar) dydį, žalos įvertinimas remiantis Metodikoje įtvirtintomis formulėmis nereiškia, jog toks žalos aplinkai įvertinimas nėra pakankamai objektyviai pagrįstas. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir aplinkos, kaip žalą patiriančio objekto, kompleksiškumą, lemiantį sunkumus įvertinti teršalais daromą neigiamą poveikį, žalos dydžio įvertinimas ir nustatymas remiantis Metodikoje įtvirtintomis formulėmis savaime negali būti laikomas nepagrįstu.

36. Kita vertus, teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismas tam tikrais atvejais gali nukrypti nuo metodikose nustatytų žalos apskaičiavimo dydžių ir sumažinti priteistinos žalos dydį, jeigu atsakovas patikimais įrodymais paneigia nurodytus dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008, 2019 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-701/2019; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-976-789/2022).

37. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, kilo šalių ginčas dėl aplinkai padarytos žalos fakto ir dydžio. Ieškovas laikėsi pozicijos, kad jo pagal Metodiką atlikti skaičiavimai, atsižvelgiant į upę avarijos metu išsiliejusį nevalytų nuotekų kiekį ir aplinkai padarytos žalos dydį apskaičiuojant pagal Metodikoje pateiktas formules, yra tikslūs ir pakankami. Tuo tarpu atsakovė, nesutikdama su padarytos žalos faktu ir apskaičiuotu jos dydžiu, prašė paskirti aplinkosauginę ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą tenkino ir 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi paskyrė teismo ekspertizę žalos gamtai faktui bei dydžiui nustatyti. Teismas konstatavo, kad reikalingi duomenys, kurie leistų nustatyti ir motyvuotai pagrįsti neigiamą aplinkos ar jos elementų pokytį, jų funkcijų ar turimų savybių pablogėjimą, kaip apibrėžiama AAĮ. Apeliantas apeliaciniame skunde plačiai argumentuoja, kad buvo būtina skirti dar vieną žalos aplinkai nustatymo ekspertizę, kad teismui būtų lengviau nustatyti, kokio dydžio žala aplinkai buvo padaryta. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nesuteikė jam galimybės atlikti dar vieną ekspertizę, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to neteisingai išsprendė bylą.

38. Taigi, nors apeliantas skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir ieškinį patenkinti, nurodydamas, kad bet koks neteisėtas teršalų išleidimas į aplinką savaime reiškia žalos aplinkai padarymą ir ieškinys yra pagrįstas, kita vertus, taip pat argumentuoja, jog byloje reikalinga dar viena ekspertizė žalos dydžiui nustatyti ir formuluoja alternatyvų apeliacinio skundo prašymą paskirti byloje dar vieną žalos aplinkai nustatymo ekspertizę, ją pavedant atlikti apelianto pasirinktam ekspertui. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, šalių procesinius dokumentus, matyti, kad byloje pripažintas poreikis atlikti aplinkosauginę ekspertizę – atsakovė pasinaudojo procesine teise teikti įrodymus, paneigiančius Metodikos pagrindu apskaičiuotą žalos dydį, atitinkamai, apeliantas, nesutikdamas su teismo ekspertizės išvadomis dėl jų nekorektiškumo, siekia pakartotinės teismo ekspertizės.

Dėl teismo ekspertizės akto vertinimo

39. CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Nagrinėjamu atveju, kilus šalių ginčui dėl aplinkai padarytos žalos fakto ir dydžio, atsakovės prašymu byloje buvo paskirta ir atlikta žalos aplinkai įvertinimo ekspertizė, kurioje padarytomis išvadomis, priimdamas skundžiamą sprendimą, ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas.

40. Pripažįstama, kad teismo ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Teismo atsisakymas atsižvelgti į eksperto išvadas, negali būti paremtas vien tik deklaratyviomis prielaidomis ar šalių nesutikimu su padarytomis išvadomis.

41. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės akto turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).

42. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi teismo ekspertizės akto turinį, sutinka su apelianto argumentais, kad teismo ekspertizės išvada vertintina kritiškai, o pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į ekspertizės akto trūkumus, priėmė nepagrįstą sprendimą.

43. Pirma, kaip minėta šioje nutartyje, teismo ekspertas suformulavo tyrimo prielaidą, kad jei teršalai, patekę į vandens telkinį, neviršijo dydžių, lemiančių vandens telkinio ,,blogos ekologinės būklės klasės“ ribas, tai įvyko tarša ir žala nebuvo padaryta. Atitinkamai, atsakydamas į teismo suformuluotus klausimus, teismo ekspertas konstatavo, kad ginčo įvykio metu padaryta ne žala aplinkai, o tarša, todėl UAB „Kauno vandenys“ reikėtų sumokėti 18 675,77 Eur viršnorminės taršos mokesčių. Šioje nutartyje jau buvo argumentuota, kad tokia eksperto prielaida, kai pagal teršalų poveikio vandens telkiniui laipsnį įvedamos ,,žalos“ ir ,,taršos“ sąvokos, o vėliau konstatuojama, jog yra padaryta tarša (ne žala), bei suskaičiuojamas taršos mokestis, neatitinka teisinio reglamentavimo ir aplinkos vertinimo ekspertizės pobūdžio bei turinio, nes yra susijusi su teisiniu teršalų išleidimo į upę kvalifikavimu, kartu pripažįstant, jog tam tikras poveikis vandens telkiniui yra padarytas (tik pagal pasekmes nesiekia ,,žalos“ lygmens). Tokiu būdu teismo ekspertas, turėjęs iš esmės įvertinti aplinkai padaryto neigiamo poveikio, kaip jis suprantama AAĮ prasme, faktą ir dydį, jei toks neigiamas poveikis būtų nustatytas, nepagrįstai skaičiavo taršos mokestį pagal MUATĮ, kuris nagrinėjamu atveju netaikytinas.

44. Antra, teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad objektyvus ir teisės aktų nuostatas atitinkantis Nemuno ir Neries upių vandens telkinių ekologinės būklės klasės pokyčių vertinimas ekspertizėje nepateikiamas (CPK 185 straipsnis). Ekspertizės akte nurodoma, jog atliekant ekspertizę, vertinant ilgalaikį įvykio poveikį, buvo analizuojama, kaip avarijos metu nustatyti teršalų kiekiai paveiks fizikinių–cheminių kokybės elementų bendrųjų duomenų rodiklių vidutines metų vertes vandens telkinyje įtakodami vienos iš penkių ekologinės būklės klasių pokyčius. Kaip minėta, ekspertas tyrimą ir išvadas grindė prielaida, kad, jei teršalai, patekę į vandens telkinį, neviršijo dydžių, lemiančių vandens telkinio „blogos ekologinės būklės klasės“ ribas, tai įvyko tarša, o žala nebuvo padaryta. Taip pat nurodyta, kad antras kriterijus, kuris buvo panaudotas vertinant, koks išleistų teršalų kiekis nepadarys įtakos upei, gali būti apskaičiuotas pritaikius Nuotekų tvarkymo reglamente pateiktą formulę, ją atitinkamai pertvarkius pagal realius matavimo duomenis; metinė apkrova, kuriai esant nebus viršijamas išmatuotų teršalų poveikis vandens telkinio ekologinės būklės klasės pokyčiams, sudarančioms sąlygas vandens telkinį priskirti „blogos ekologinės būklės klasei“ (5 t., b. l. 160–161). Kaip pagrįstai nurodo apeliantas, eksperto padaryta prielaida, jog žala pripažįstama tik tokiu atveju, jei į upę patekę teršalai lėmė upės ekologinės klasės pasikeitimą į ,,blogą“, neatitinka žalos aplinkai padarymo nustatymo kriterijų, nes neįvertinamas kitoks galimas vandens telkinio ekologinės klasės pokytis.

45. Kaip minėta, AAĮ 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad pripažįstama, jog žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis: paviršinio ir požeminio vandens ekologinei, cheminei, mikrobinei ir (arba) kiekybinei būklei ir (arba) ekologiniam pajėgumui (potencialui), kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos vandens įstatyme. Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3 straipsnio 26 punkte įtvirtinta, kad vandens kokybė – vandens sudėtis ir jo savybės, rodančios, kiek jis atitinka vandensaugos tikslus ir (arba) kiek tinka konkrečioms paviršinio ir (arba) požeminio vandens telkinio ir (arba) jo vandens naudojimo sritims.

46. Paviršinių vandens telkinių būklės nustatymo metodikoje, patvirtintoje 2007 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-210 (2018 m. spalio 24 d. įsakymo redakcija), numatyta, kad ši metodika nustato, be kita ko – upių, ekologinės būklės, vertinimo kriterijus pagal vandens telkinių tipus, nurodytus Paviršinių vandens telkinių tipų apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. D1-256, paviršinių vandenų cheminės būklės vertinimo kriterijus ir paviršinių vandens telkinių būklės klasifikavimo taisykles (metodikos 1 punktas). Metodikos 7–11 punktuose nustatyta, kad upių ekologinė būklė vertinama pagal fizikinius-cheminius, hidromorfologinius ir biologinius kokybės elementus; pagal fizikinių-cheminių kokybės elementų bendrųjų duomenų rodiklių vidutines metų vertes vandens telkinys priskiriamas vienai iš penkių ekologinės būklės klasių (,,labai bloga“, ,,bloga“, ,,vidutinė“, ,,gera“, ,,labai gera“), pagal fizikinių–cheminių kokybės elementų specifinių teršalų vidutines metų vertes vandens telkinys priskiriamas vienai iš dviejų ekologinės būklės klasių. Metodikos 9 punkte įtvirtinta, kad upių ekologinė būklė yra vertinama pagal hidromorfologinius kokybės elementus – hidrologinį režimą (vandens nuotėkio tūrį ir dinamiką), upės vientisumą ir morfologines sąlygas (krantų ir vagos struktūrą) apibūdinančius rodiklius: nuotėkio dydį ir pobūdį, upės vientisumą, upės vagos pobūdį, pakrančių augmenijos būklę ir grunto sudėtį; 11 punkte nustatyta, kad upių ekologinė būklė yra vertinama pagal biologinius kokybės elementus – fitoplanktono taksonominę sudėtį ir gausą, vandens floros (fitobentoso ir makrofitų) taksonominę sudėtį ir gausą, makrobestuburių taksonominę sudėtį ir gausą, ir ichtiofaunos taksonominę sudėtį, gausą ir amžiaus struktūrą.

47. Taigi, upių ekologinė būklė vertinama pagal fizikinius-cheminius, hidromorfologinius ir biologinius kokybės elementus metodikoje nustatyta tvarka ir pagal įtvirtintus indeksus. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ekspertizės akte nurodoma, kad upių ekologinė būklė vertinama pagal metinius fizikinius-cheminius kokybės elementus (5 t., b. l. 160), tačiau nėra paaiškinama dėl kitų kokybės elementų, nėra vertinama, kokią įtaką jiems (ne)turėjo ar galėjo turėti 2019 m. rugpjūčio 21–22 d. įvykis, kai į Nerį buvo išleistos nevalytos nuotekos; taip pat nėra paaiškinamos priežastys, jei tokio vertinimo negalima ar netikslinga atlikti. Be to, iš nurodyto reglamentavimo nėra pagrindo daryti išvadą, jog pagal AAĮ 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą laikoma, kad žala aplinkai padaryta tik tokiu atveju, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis vandens būklei, lemiantis, jog vandens telkinys tampa „blogos ekologinės būklės klasės“. Pagal AAĮ, pripažįstama, jog žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis vandens būklei, kaip tai apibūdinta Lietuvos Respublikos vandens įstatyme, t. y. pripažįstama, kad žala aplinkai padaryta, jeigu yra tiesioginis ar netiesioginis neigiamas poveikis vandens ekologinės būklės kriterijus sudarantiems kokybės elementams, nagrinėjamu atveju – fizikiniams-cheminiams, hidromorfologiniams ir biologiniams kokybės elementams, kurių vertinimas apibrėžtas pirmiau aptartos metodikos 8–15 punktuose. Eksperto pasirinkta tyrimo išeities pozicija, kad teršalai, patekę į vandens telkinį, laikomi žala tik tokiu atveju, jei lemia vandens telkinio įvertinimo pasikeitimą į ,,blogos“ ekologinės būklės klasę, sudaro prielaidas neįvertinti ir neužfiksuoti tokios ekologinės būklės klasės nelemiančio neigiamo poveikio. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad nagrinėjamu atveju įvertinant ir nustatant neigiamo poveikio aplinkai (ne)buvimą, pakankamu laikytinas ir ekologinės būklės pokytis bent per 1 klasę, pavyzdžiui – iš ,,geros“ į ,,vidutinę“, nesiejant reikšmingo poveikio tik su upės pasikeitimu į ,,blogos“ ekologinės būklės vandens telkinį. Toks vertinimas aiškiai įtvirtintas AAĮ 32³ straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad neigiamas poveikis paviršiniam vandens telkiniui laikomas reikšmingu, kai tenkinama bent viena iš šių sąlygų: 1) pablogėjo paviršinio vandens telkinio ekologinės būklės, ekologinio potencialo ar cheminės būklės klasė; 2) viršytos nustatytos cheminių medžiagų ribinės vertės aplinkos ministro nustatytu laikotarpiu ir aplinkos ministro nustatytame paviršinio vandens telkinio plote ar tūryje; 3) reikšmingai pablogėjo paviršinio vandens telkinio hidromorfologinė būklė.

48. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju byloje paskirtos teismo ekspertizės tyrimu dėl ydingai suformuluotų prielaidų bei išeitinių pozicijų nebuvo korektiškai nustatyta konkreti aplinkai padaryta žala (ar jos nebuvimas), taip pat aplinkai padarytos žalos dydis, jei tokia būtų nustatyta.

Dėl procesinės bylos baigties

49. CPK 327 straipsnis reglamentuoja bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atvejus. Be kitų įstatyme įtvirtintų atvejų, pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo konstatuotinas, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016). Neteisingas bylos išsprendimas gali apimti tiek materialiai neteisingą bylos rezultatą, tiek esminį byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių suvaržymą, dėl kurio lieka neatskleista bylos esmė, jei toks pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019).

50. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje atliktos teismo ekspertizės išvadas ir neatsižvelgęs į aplinkosauginėje ekspertizėje iš esmės atliktą teisinio pobūdžio kvalifikavimą, nepagrįstai nusprendė, kad atsakovės neteisėtais veiksmais išleidus nevalytas nuotekas į upę neleistinoje vietoje ir neleistinu būdu buvo padaryta tarša, o ne žala aplinkai. Dėl to teismas tinkamai nenustatė ir neįvertino atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – žalos padarymo fakto (ne)buvimo ir galimo jos dydžio, atitinkamai, tinkamai neįvertino ieškovo prašomos priteisti žalos atlyginimo dydžio (ne)pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso ir materialinės teisės taikymo pažeidimai lėmė, kad dėl jų galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsižvelgiant į nurodytą, įvertinus ieškovo prašomos paskirti pakartotinės ekspertizės galimą reikšmingą įtaką galutinei išvadai byloje, pirmosios instancijos teisme neįvertintų aplinkybių apimtį, ir siekiant užtikrinti šalių teisę į apeliaciją, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

51. Kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje ir kokia apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas byloje dėl procesinių klausimų išsprendimo nėra pagrindo, nes neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Dėl to, apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, paskirstymo spręs bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas, atsižvelgdamas į galutinę procesinę bylos baigtį (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 dalimi, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.