Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Reginos Pocienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Gintauto Tamulionio, nuteistojo R. A. ir nukentėjusiojo T. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį – 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, R. A. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir jam paskirta subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. A. paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 ir 5 dalimis, R. A. iš dalies atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, nustatant, kad jam po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant privaloma atlikti 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams. Bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu R. A. įpareigotas neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti ar registruotis užimtumo tarnyboje ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų be gydytojo paskyrimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas R. A. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2020 m. gruodžio 1 d. 13.49 val. iki 2020 m. gruodžio 3 d. 13.15 val. (dvi paros) bei bausmės laikas, kurį R. A. atliko pagal Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendį. Nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio R. A. sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

Iš R. A. Vilniaus teritorinėms ligonių kasoms priteista 109,07 Eur (vienas šimtas devyni eurai septyni centai) turtinei žalai atlyginti, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui priteista 253,52 Eur (du šimtai penkiasdešimt trys eurai penkiasdešimt du centai) turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam T. P. priteista 4 000 Eur (keturi tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 1 300 Eur (vienas tūkstantis trys šimtai eurų) atstovavimo išlaidų. Kita nukentėjusiojo T. P. civilinio ieškinio dalis atmesta.

L. L. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje, 264 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą, ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. A. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusįjį perduoti jam turtą, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, taip pat grasindamas ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, t. y.:

1.1. 2020 m. rugsėjo 19 d. apie 11.00 val., pakvietęs nukentėjusįjį T. P., gim. (duomenys neskelbtini), susitikti Jaunimo parke Alytuje bei su juo susitikęs, pareiškė, kad jie abu turi bendrą problemą, kurios neįvardijo ir kad tai problemai išspręsti reikia pinigų. Taip pat nurodė, kad daugiau apie problemos galimą sprendimą R. A. žinos pirmadienį, t. y. 2020 m. rugsėjo 21 d., kai susitiks su neįvardintu advokatu, po to R. A. reikės susitikti su T. P. pokalbiui, taip duodamas suprasti, kad T. P. turės perduoti R. A. tuo metu neįvardintą pinigų sumą,

1.2. tęsdamas nusikalstamą veiką, R. A. 2020 m. rugsėjo 21 d., 9.35 val. atėjo į T. P. darbo vietą – UAB „E“ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir pasikvietė jį parūkyti į lauką prie įėjimo į minėtas patalpas, kur pareikalavo iš T. P. 5 000 Eur, neva reikalingų minėtai problemai išspręsti, kuriuos nukentėjusysis turi surinkti ir iki penktadienio, t. y. 2020 m. rugsėjo 25 d., perduoti R. A.. T. P. atsakius, kad jis pinigų neturi, R. A. nueinančiam į patalpas nukentėjusiajam sudavė vieną kartą ranka į petį. Jiems sugrįžus į T. P. darbo vietą ir pastarajam sėdint prie stalo, R. A. kelis kartus paklausė T. P., ar šis jį suprato, tačiau negavęs atsakymo, nukentėjusiajam rankomis sudavė smūgius į veidą, galvą, krūtinę, juosmenį, po to ant darbo kėdės sėdintį nukentėjusįjį sugriebęs rankomis už kaklo, pargriovė ant grindų, smaugė jį bei šratinuku dūrė T. P. į dešinį skruostą. Toliau R. A., laikydamas T. P. rankomis už kaklo, vėl iš T. P. reikalavo 5 000 Eur, kuriuos pastarasis turi surinkti iki penktadienio, t. y. 2020 m. rugsėjo 25 d., pareikšdamas, kad priešingu atveju T. P. pats žino kas bus, taip duodamas suprasti, kad nukentėjusysis vėl patirs fizinę prievartą. T. P. patvirtinus, kad viską suprato, R. A. paleido nukentėjusįjį ir 10.15 val. išėjo iš UAB „E“ patalpų. Šiais smurtiniais veiksmais R. A. T. P. sukėlė fizinį skausmą, padarė kraujosruvas odoje ir poodyje krūtinės srityje, odos nubrozdinimą juosmens dešinėje pusėje, linijinius odos nubrozdinimus kaktos dešinėje pusėje, dešiniame antakyje, dešiniame skruoste ir krūtinkaulio lūžimą, kas visumoje kvalifikuojama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat šiais veiksmais R. A. sugadino (sulaužė) UAB „E“ priklausančią darbo kėdę ir šratinuką,

1.3. tęsdamas nusikalstamą veiką, R. A. 2020 m. rugsėjo 25 d. 10.44 val. susitikęs su T. P. prie įėjimo į UAB „E“ patalpas, priminė jam, kad jau penktadienis bei pasiūlė „susitvarkyti reikalus, kad nebūtų problemų“, taip nukentėjusiajam duodamas suprasti, kad atėjo pasiimti anksčiau pareikalautų pinigų. T. P. atsakius, kad neturi penkių tūkstančių, tačiau žada pinigų gauti, R. A. ėmė kalbėti apie T. P. gyvenamąją vietą, moterį, darbo vietą, taip duodamas suprasti, kad jeigu nukentėjusysis „nesusitvarkys šio reikalo“ jam ir jo aplinkai gali būti nesaugu, taip pat pasiūlė T. P. pačiam susitikti su neįvardintais druskininkiečiais tvarkytis reikalų, o R. A. padės T. P. tai padaryti. Po to, R. A., sakydamas „kiek?“, užmaskuotai paklausė T. P., kiek pinigų šis gali surinkti. T. P. atsakius, kad „pusantro tūkstančio ir dar kažkiek gaus“, R. A. pasiūlė suapvalinti bei gestu (parodydamas du pirštus) davė suprasti T. P., kad šis R. A. turi perduoti 2 000 Eur. T. P. sutikus su minėta suma, R. A. pasakė, kad tuos pinigus pastarasis turi jam perduoti pirmadienį, t. y. 2020 m. rugsėjo 28 d. 12.00 val.

2. Taip pat R. A. nuteistas ir pagal BK 259 straipsnio 1 dalį už tai, kad neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai įgijo ir gabeno psichotropines medžiagas, t. y. laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 30 d., 11 val. 4 min. iki 2020 m. gruodžio 1 d., 11 val. 17 min. telefonu bendraudamas su L. L. paprašė jos gauti jam vaistų, savo sudėtyje turinčių psichotropinių medžiagų tramadolio ir diazepamo. L. L. sutikus, abu susitarė, kad vaistų pasiimti R. A. 2020 m. gruodžio 1 d. atvyks į Vilnių. Atvykęs į Vilnių, R. A. prie VšĮ „Karoliniškių poliklinika“ pastato esančio adresu L. Asanavičiūtės g. 27A, Vilnius, laikotarpiu nuo 11 val. 37 min. iki 11 val. 43 min. įvykusio susitikimo su L. L. metu, iš jos neteisėtai įgijo vaistų „Relanium 5 mg tabletės Diazepamas“ 20 vnt. tablečių, savo sudėtyje turinčių 0,1 g psichotropinės medžiagos diazepamo ir vaistų „Tramadol Lannacher 50 mg tabletės“ 30 vnt. tablečių, savo sudėtyje turinčių 1,5 g psichotropinės medžiagos tramadolio, bei dalį gautų vaistų suvartojo, o likusias 14 vnt. tablečių, savo sudėtyje turinčių 0,07 g psichotropinės medžiagos diazepamo ir 25 vnt. tablečių, savo sudėtyje turinčių 1,25 g psichotropinės medžiagos tramadolio, neteisėtai laikydamas savo drabužiuose, automobiliu neteisėtai gabeno iš Vilniaus į Alytų iki 2020 m, gruodžio 1 d., 14 val. 05 min., kai Alytuje, Alovės g. įvykusio sulaikymo metu policijos pareigūnai šias medžiagas pas R. A. surado ir paėmė.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį dėl R. A. pagal BK 181 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės pakeisti ir R. A. už BK 181 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirti 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę apėmimu būdu subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu už BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta bausme ir jam paskirti 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirtą subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme ir R. A. paskirti galutinę subendrintą 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prokuroras apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi R. A. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, panaikinti.

3.1. Prokuroras, aptardamas BK 54 straipsnio, 61 straipsnio nuostatas dėl bausmės skyrimo, nurodo, kad BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje be alternatyvų yra nustatyta laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų. Taigi, bausmės vidurkis yra 4 metai 1 mėnuo 15 dienų. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, taip pat nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant būtų pagrindas nuteistajam paskirti mažesnio dydžio bausmę nei nuteistajam inkriminuoto straipsnio sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Priešingai, nustatytos nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančios aplinkybės – nuteistasis nusikalstamas veikas padarė anksčiau būdamas teistas, ne kartą baustas administracine tvarka, be kita ko, nuteistasis įvykdė sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą dėl savanaudiškų paskatų, kurio metu buvo sužalota nukentėjusiojo sveikata. Atsižvelgiant į tai, prokuroras teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. A. paskirta neteisinga bausmė, nes ji yra mažesnė už BK 181 straipsnio 2 dalyje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Pasak prokuroro, įvertinus bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nuteistajam R. A. už BK 181 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą turi būti paskirta didesnė už šio straipsnio sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį – 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

3.2. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas prie R. A. paskirtos subendrintos bausmės vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi pridėjo tik 6 mėnesius ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės, t. y. kiek daugiau nei vieną ketvirtadalį iš R. A. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirtos 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas buvo atidėtas 1 metams 6 mėnesiams. Pirmosios instancijos teismas, dėl pridėtos 6 mėnesių neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies, savo sprendimo nemotyvavo. Prokuroras apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu R. A. buvo pripažintas kaltu už 2018 – 2019 metais padarytus tris (du nesunkius ir vieną apysunkį) nusikaltimus, kuriuos padarė veikdamas su kitais asmenimis, tokiais R. A. neteisėtais veiksmais buvo nežymiai ar nesunkiai sužalota net penkių nukentėjusių asmenų sveikata. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, prokuroras teigia, kad tokios mažos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalies pridėjimas prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės nėra pagrįstas, taip pat neužtikrina BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo, visuomenės ir nukentėjusiųjų asmenų interesų, todėl R. A. prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės turi būti pridėta didesnė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis. Prokuroro manymu, teisingas sprendimas būtų pridėti 1 metų ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį.

3.3. Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nuteistajam R. A. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, t. y. taikyti dalinį bausmės vykdymo atidėjimą. Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą priėmė vadovaudamasis tik baudžiamojoje byloje pateikta VšĮ Alytaus apskrities Vyrų krizių centro 2022 m. rugsėjo 6 d. R. A. charakteristika, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad užsiėmimuose stebima R. A. teigiama elgesio dinamika, teigiamai kintantys pokyčiai mąstyme ir elgesyje, padidėjusi vidinė motyvacija, konsultacijas tęs ir toliau. Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino R. A. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, pavojingumo pobūdžio, padarymo priežasčių, nuteistojo elgesio iki šios nusikalstamos veikos padarymo ir po jo bei asmenybę charakterizuojančių duomenų – nuteistasis naują sunkų smurtinį nusikaltimą dėl savanaudiškų paskatų padarė tuo metu, kai jo atžvilgiu buvo nagrinėjama kita baudžiamoji byla dėl lengvesnių nusikalstamų veikų padarymo, kurios taip pat buvo susijusios su žmonių sveikatos sutrikdymu dėl chuliganiškų paskatų. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo elgesys tampa vis pavojingesnis, todėl, prokuroro manymu, nėra pagrindo manyti, kad R. A. taikant dalinį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą bus pasiekti bausmės tikslai. Be kita ko, tuo atveju, jeigu R. A. būtų paskirta apeliaciniame skunde prašoma 7 metų laisvės atėmimo bausmė, nebūtų ir formalaus pagrindo jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, leidžiančias iš dalies atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą.

4. Nukentėjusysis T. P. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo ir nuteistajam paskirtos bausmės dydžio pakeisti ir nukentėjusiajam T. P. iš nuteistojo R. A. priteisti 2 453 Eur (du tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt tris eurus) turtinei žalai atlyginti bei R. A. už BK 181 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirti didesnę laisvės atėmimo bausmę nei šio straipsnio sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Taip pat prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam R. A. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo panaikinti.

4.1. Nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl pareikšto civilinio ieškinio tenkinimo tik iš dalies. Nukentėjusysis pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog nukentėjusysis dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų patyrė sveikatos sužalojimus – jam buvo sužalotas dantis. Todėl nukentėjusysis buvo priverstas kreiptis į gydimo įstaigą ir patyrė tam tikrų išlaidų – už gydytojo odontologo konsultaciją, kompiuterinę tomografiją (3D nuotrauką), dalinę plokštelę iš viso sumokėjo 285 Eur. Taip pat baudžiamojoje byloje buvo pateikti įrodymai, kurie patvirtina, kad nukentėjusiajam yra reikalingas ilgalaikis gydymas. Buvo sudarytas gydymo planas ir nurodyta, kad už suteiktas gydymo paslaugas nukentėjusysis turės sumokėti 2 453 Eur. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl civilinio ieškinio, šių duomenų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Nukentėjusiojo manymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalimi tiek patirtos išlaidos, tiek būsimos išlaidos dėl neteisėtais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam padaryto sveikatos sužalojimo yra pagrįstos, todėl turi būti priteistos iš nuteistojo.

4.2. Nukentėjusysis teigia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs iš esmės vien neigiamai nuteistąjį R. A. charakterizuojančius duomenis, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, nepagrįstai jam paskyrė mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Nukentėjusysis taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu R. A. taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Nukentėjusysis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas šias nuostatas, įvertino tik VšĮ Alytaus apskrities Vyrų krizių centro 2022 m. rugsėjo 6 d. charakteristiką, tačiau neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis dėl savo padarytos nusikalstamos veikos nesigailėjo, taip pat nusikalto ne pirmą kartą. Pasak nukentėjusiojo, įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nuteistajam turėjo būti paskirta visą laisvės atėmimo bausmę atlikti įkalinimo įstaigoje.

5. Nuteistasis R. A. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį panaikinti ir jį dėl šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo išteisinti.

5.1. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei principu, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo), nuteistasis R. A. teigia, jog kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų asmens kaltės įrodymų, taip pat nustačius visus būtinus inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius. Todėl šiuo atveju turėjo būti įvertintas ir dviejų BK normų, t. y. BK 181 straipsnio 2 dalies ir BK 294 straipsnio atribojimo klausimas, nes nuoseklioje teismų praktikoje, paneigiant turto prievartavimą ir veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą, nurodoma, kad būtina nustatyti, jog kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-433-507/2016, Nr. 2K-187-697/2018, Nr. 2K-163/2021).

5.2. Apelianto teigimu, priimant skundžiamą nuosprendį jo kaltė grįsta vien nukentėjusiojo parodymais, t. y. nukentėjusiojo teigimu, kad jis nebuvo skolingas pinigų nuteistajam, tačiau tokie nukentėjusiojo teiginiai neatitinka tikrovės. O jo paties duoti parodymai nepagrįstai vertinti kaip prieštaringi, nes jo parodymų nepaneigia jokie kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai.

5.3. Apeliantas pažymi, kad nuosprendyje nurodytos aplinkybės dėl konkrečių piniginių sumų reikalavimo bei jų dydžių nėra paremtos byloje esančiais įrodymais, o yra tik spėjamos. Pirma, iš baudžiamojoje byloje pateiktų vaizdo įrašų turinio ir jų apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad pokalbių metu nukentėjusysis ir nuteistasis kalbėjo būtent apie skolos sumokėjimą nuteistajam ir kitiems asmenims, kadangi pats nukentėjusysis pirmas pradėjo kalbėti apie pinigus. Akivaizdu, kad nukentėjusiajam situacija buvo žinoma ir jis suprato apie kokius pinigus pokalbio metu buvo kalbama. Antra, apklaustas teisme nukentėjusysis įvardijo konkrečią pinigų sumą – 2 000 Eur, kaip pinigų sumą, kurią jis nurodė surinkęs nuteistajam 2020 m. rugsėjo 25 d. (ikiteisminio tyrimo metu įvardino, kad buvo surinkęs 1 500 Eur sumą). Tai patvirtina, kad nukentėjusysis konkrečiai žinojo apie savo įsiskolinimų dydį. Trečia, visiškai neaišku ir nesuprantama, kokiais įrodymais remdamasis teismas padarė išvadą dėl 10 000 Eur ir 5 000 Eur pinigų sumos reikalavimo, nes nė vienas iš pokalbio dalyvių neįvardijo tokios pinigų sumos. Nagrinėjamu atveju nustatyta tik tai, kad pokalbių metu buvo kalbama apie skolą kitiems asmenims, tačiau nuteistasis nė vieno pokalbio metu nereikalavo jokios konkrečios pinigų sumos. Ketvirta, priešingai nei teigė nukentėjusysis, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad nukentėjusysis skolinosi pinigų ir iš apelianto brolio, t. y. skolinosi 1 000 Eur. Taigi, tai patvirtina, kad nukentėjusysis skolindavosi pinigų iš įvairių asmenų, nors tokių paskolų nukentėjusysis ir neįvardijo paskolomis, nes, jo nuomone, nepripažįstama paskola situacija, kai pinigai asmeniui grąžinami labai greitai. Penkta, nukentėjusysis nė vieno pokalbio metu neneigė skolos buvimo fakto, tačiau pažinodamas nuteistąjį, tyčia siekdamas išvengti skolos grąžinimo, provokavo apeliantą atlikti tokius veiksmus, dėl kurių turėtų pagrindą kreiptis į teisėsaugos institucijas ir apkaltinti jį smurtavimu bei turto prievartavimu. Pasak apelianto, kitu atveju, nukentėjusysis neturėdamas tokio tikslo, nebūtų įsirengęs ir įrašinėjęs pokalbių vaizdo kamera. Be kita ko, taip pat matyti, kad nukentėjusysis stengėsi, kad pokalbis vyktų būtent toje vietoje, kurią fiksuoja vaizdo kamera.

5.4. Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliantas teigia, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių dėl 5 000 Eur sumos prievartavimo. Priešinga teismo išvada grindžiama prielaidomis ir prieštaringomis aplinkybėmis, nors šioje situacijoje buvo būtina vadovautis in dubio pro reo (visi neaiškumai aiškinami kaltininko naudai) ir jį išteisinti, nes nepadarė BK 181 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos.

6. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro skundą tenkinti, nukentėjusiojo skundo dalį dėl bausmės tenkinti, o dėl civilinio ieškinio atmesti, nuteistojo skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė tenkinti nukentėjusiojo skundą. Nuteistojo gynėjas ir nuteistasis prašė nuteistojo skundą tenkinti, o prokuroro ir nukentėjusiojo skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Gintauto Tamulionio ir nukentėjusiojo T. P. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, nuteistojo R. A. apeliacinis skundas atmestinas.

7. Teisėjų kolegija, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus bei skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus bei apeliacinių skundų argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. A. kaltės padarius nusikalstamas veikas yra teisėtas ir pagrįstas: esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų vertinant įrodymus nepadaryta, apygardos teismas, vadovaudamasis byloje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad būtent R. A. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis prievartavo turtą iš T. P. ir teisingai šiuos jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šių teismo išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį. Apygardos teismas teisingai išsprendė civilinį ieškinį ir nuteistajam paskyrė teisingas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, tačiau netinkamai įvertino bausmės skyrimui svarbias aplinkybes sprendžiant dėl bausmių subendrinimo ir nepagrįstai taikė BK 75 straipsnio nuostatas iš dalies atidedant paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl nuteistojo R. A. skundo

8. Nuteistasis R. A. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti dėl turto prievartavimo nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jis prievartavo iš T. P. 5 000 Eur, skunde akcentuoja, kad teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, patvirtinančius aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo jam skolingas.

9. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nukentėjusiojo atžvilgiu atliktų smurtinio pobūdžio veiksmų ir jo atžvilgiu išreikštų turtinių reikalavimų pobūdžio, o teigdamas, kad byloje nėra objektyvių duomenų dėl nusikalstamos veikos padarymo, siekia įtikinti teismą, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo susiklostę skoliniai teisiniai santykiai, dėl ko jo veika negalėjo būti vertinama kaip turto prievartavimas, taip kartu keldamas klausimą dėl galimo jo veiksmų vertinimo kaip savavaldžiavimo.

10. BK 181 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už turto prievartavimą, o BK 294 straipsnis – už savavaldžiavimą. Sprendžiant dėl šių nusikalstamų veikų atskyrimo, teismų praktikoje yra nurodyta, kad vienas iš esminių turto prievartavimo požymių, šį nusikaltimą skiriančių nuo savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis), – tai vertimo suteikti turtinę naudą neteisėtumas. Nuoseklioje teismų praktikoje nurodoma, kad paneigiant turto prievartavimą ir veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis) būtina nustatyti, kad kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas). Tačiau neleistina, kad kvalifikavimo pagrindu būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat pripažįstama, kad būtina nustatyti, jog kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187-697/2018, Nr. 2K-215-895/2019, Nr. 2K-326-303/2019, Nr. 2K-242-719/2022). Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis.

11. Nagrinėjamoje byloje apygardos teismo nuosprendžio išvada dėl turto prievartavimo grindžiama tuo, kad nuteistojo R. A. reikalavimas perduoti jam pinigus buvo neteisėtas ir nesusijęs su realiai egzistuojančiais civiliniais teisiniais santykiais. Teismas konstatavo, kad R. A., teigdamas, kad neva yra problema, kuri nukentėjusiajam nesuprantama bei nežinoma, ir reikalaudamas jos sprendimui perduoti 5 000 Eur, suvokė, kad jokios pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi.

12. Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi bylos įrodymus, daro išvadą, kad nuteistojo R. A. skundo argumentai dėl jo veiksmų teisinio vertinimo kaip galimo savavaldžiavimo nepasitvirtino, nes tarp kaltininko ir nukentėjusiojo nebuvo susiklostę skolos santykiai, kurių pagrindu R. A. būtų turėjęs teisėtą pretenziją reikalauti pinigų iš T. P.. Išskyrus bendro pobūdžio, abstrakčius ir nedetalizuotus nuteistojo parodymus apie tariamą skolą, byloje nėra jokių duomenų apie inkriminuotų veiksmų metu buvusią ar galėjusią būti nukentėjusiojo skolą nuteistajam. Priešingai, bylos aplinkybės rodo, kad nuteistojo reikalavimas buvo pagrįstas tik jo savanaudišku siekiu, be to, inkriminuotos veikos metu nuteistasis buvo jam skolingas už anksčiau nupirktą telefoną, o ne priešingai. Tokias teismo išvadas patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, kaip teigė nuteistasis, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai, iš dalies ir paties nuteistojo paaiškinimai, vaizdo ir garso įrašai, liudytojų parodymai.

13. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto argumentus pirmiausia pastebi, kad jo pozicija byloje nebuvo nuosekli ir įtikinama. Nuteistasis R. A. apklausus jį įtariamuoju 2020 m. gruodžio 2 d., 2021 m. birželio 8 d. ir 2021 m. gruodžio 7 d. kaltu neprisipažino, parodymus duoti atsisakė (t. 4, b. l. 160, 168, 174). Teisiamojo posėdžio metu R. A. kaltės dėl turto prievartavimo nepripažino. Parodė, kad pats nukentėjusysis jį pasikvietė į ofisą, kad buvo išprovokuotas nukentėjusiojo, kad šis skolingas nemažai, apie 2 000 Eur, kada skolinosi pinigų nepamena. Teigė, kad nukentėjusysis skolinosi 2-3 mėnesiai iki įvykio, kam reikėjo pinigų neklausė, nes niekada neklausia. Jokio skolos raštelio neturi. Nurodė, kad gal vienu kartu jam tuos pinigus paskolino, perdavimas įvyko prie jo namų. Atėjimo tikslas buvo susitarti, kada atiduos. Nukentėjusysis jį provokavo apsimesdamas, kad nieko nesupranta ir viską įrašinėdamas kamera. Pripažino, kad fizinis kontaktas su nukentėjusiuoju buvo, tačiau tokių sužalojimų, kokie specialisto išvadoje jis negalėjo padaryti (t. 7, b. l. 79–80). Teisėjai uždavus klausimą po vaizdo įrašų apžiūros protokolų pagarsinimo, kaltinamasis paaiškino, kad jam skambino žmonės iš kito miesto ir sakė, kad nukentėjusysis jiems skolingas, kad jis nori iš nukentėjusiojo pasiimti paskolintus pinigus, tų žmonių jis neįvardijo, dėl cigarečių paaiškinimų nedavė, komentuoti atsisakė, tvirtino, kad paskolino pinigus verslui, kurių nukentėjusysis neatidavė. Paklaustas apie nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl telefono įsigijimo iš nukentėjusiojo, R. A. pripažino, kad iš tiesų buvo telefono pirkimas išsimokėtinai nukentėjusiojo vardu, tačiau paaiškino, kad 550 Eur yra atidavęs, likusių pinigų nėra atidavęs (t. 7, 81–82).

14. Taigi nors nuteistasis teigė, kad nukentėjusysis jam skolingas, negalėjo tiksliai nurodyti, kada šis skolinosi pinigus, kokiam tikslui, koks skolos atidavimo terminas, jokių dokumentų, kurie patvirtintų skolos buvimo faktą, nepateikė, ir iš esmės pripažino faktą, jog smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu atlikimo metu, reikšdamas jam turtinio pobūdžio reikalavimus, pats buvo skolingas nukentėjusiajam už jo nupirktą ir nuteistajam perduotą telefoną.

15. Nukentėjusysis T. P. apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme iš esmės nuosekliai tvirtino, kad iki nagrinėjamų įvykių buvo pažįstamas su R. A., 2020 m. rugsėjo 19 d. R. A. paprašius susitiko su juo parke ir šio susitikimo metu R. A. papasakojo apie tai, jog tariamai reikia pinigų jų bendrai teisinei problemai išspręsti. Šios problemos R. A. nedetalizavo, bet pasakė, kad vėliau atvyks pas nukentėjusįjį ir viską patikslins. 2020 m. rugsėjo 21 d. (pirmadienį) R. A. atėjo pas nukentėjusįjį į darbo vietą ir paaiškino, kad problemai išspręsti iš jų abiejų reikia po 5 000 Eur. Nukentėjusiajam į tai nereaguojant R. A. ofise pradėjo smaugti, buvo parvertęs ant žemės, smaugė, su šratinuku dūrė, gąsdino susidoroti įvairiais būdais, todėl sutiko su R. A. reikalavimais ir pažadėjo surinkti reikalaujamą pinigų sumą iki penktadienio. Susitikus kitą kartą nukentėjusysis nurodė, kad tiek pinigų neturi, kad daugiausia gali surinkti 2 000 Eur ir su ta suma R. A. sutiko. Daugiau susitikę nebuvo, pinigų nedavė. Nukentėjusysis teigė, kad jokių skolų nuteistajam neturėjo, nuteistasis buvo skolingas jam už jo vardu nupirktą telefoną. Į policiją kreipėsi po R. A. smurto jo darbo vietoje. Nukentėjusysis teigė, kad nebandė aiškintis dėl nuteistojo minėtų teisinių problemų pobūdžio, nesiaiškino apie kokį pareiškimą nuteistasis kalbėjo ir pan. bei manė, kad R. A. pinigų iš jo reikalavo dėl to, jog buvo skolingas už telefoną, o jis, R. A. delsiant mokėti skolą, vis prašė pinigų už telefoną. Nukentėjusiojo manymu, R. A. taip galėjo elgtis norėdamas, kad nukentėjusysis nustotų reikalauti skolos už telefoną.

16. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad priešingai nei teigia nuteistasis, nukentėjusiojo parodymai dėl visų esminių detalių buvo nuoseklūs ir nesiskyrė. Aplinkybę apie tai, kad pinigų R. A. reikalavo dėl tariamo pareiškimo policijoje atsiėmimo, nukentėjusysis iš tiesų nurodė tik teisme, tačiau ši aplinkybe niekaip neprieštarauja jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, esmei, kai nukentėjusysis minėjo tik apie pinigus, reikalingus advokatui dėl tariamai esamų teisinių problemų. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo šoke, todėl šios aplinkybės neįvardijo, be to, jo apie tai nebuvo detaliau klausiama, todėl to nenurodė. Taip pat nukentėjusysis paaiškino, kad nebuvo skolingas nuteistajam, jog yra skolinęsis pinigų iš kitų asmenų, taip pat ir iš R. A. brolio, tačiau šią skolą buvo atidavęs. Su nuteistuoju apie tai nekalbėjo ir jam skolingas nebuvo.

17. Liudytojas M. K., kuris buvo pas nukentėjusįjį, kai pas jį į darbo vietą atėjo R. A., iš esmės patvirtino T. P. parodymus dėl R. A. apsilankymo laiko ir vietos, bei jo naudoto smurto, pinigų reikalavimo, tačiau apie jokią skolą nieko negalėjo paaiškinti (t. 7, b. l. 60–61). Nukentėjusiojo nurodomas R. A. apsilankymo pas jį aplinkybes iš dalies patvirtina ir liudytoja V. P., kuri ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2020 m. rugsėjo mėn. iš UAB „E“ patalpų sklido garsai ir trenksmai, per sieną ji girdėjo grasinančius žodžius, tuomet nuėjo pažiūrėti, kas vyksta, pamatė, kad T. P. veidas buvo apdraskytas, kraujuotas Šiuos parodymus liudytoja patvirtino teisiamojo posėdžio metu (t. 4, b. l. 118–119; t. 6, b. l. 175).

18. Nukentėjusiojo parodymus tiek dėl R. A. smurtinių veiksmų, tiek dėl pareikštų neteisėtų reikalavimų patvirtina ir visiškai objektyvaus pobūdžio faktiniai duomenys – nukentėjusiojo darbo vietoje padaryti vaizdo įrašai (nukentėjusysis T. P. ikiteisminio tyrimo metu savanoriškai pateikė laikmeną, kurioje buvo vaizdo įrašai, susiję su 2020 m. rugsėjo 21 d. įvykiu, taip pat pateikė susirašinėjimo telefonu su R. A. iki 2020 m. rugsėjo 21 d. nuotraukas (t. 1, b. l. 53–57); savarankiškai nukentėjusiojo pateikti vaizdo įrašai su garsu ir nuotraukos apžiūrėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir informacija užfiksuota apžiūros protokole (t. 1, b. l. 59–77).

19. Minėtų įrašų apžiūros protokole užfiksuota, kaip R. A., atėjęs pas T. P. į darbo patalpas, reikalauja pinigų, nukentėjusiajam atsakius, jog pinigų šis neturi, R. A. agresyviai reikalauja, kad pinigai turi būti, panaudoja fizinį smurtą prieš T. P. (suduoda vieną smūgį į krūtinės sritį, spaudžia prie sienos), reikalauja pinigus surinkti iki penktadienio.

20. Nepagrįsti nuteistojo skundo teiginiai, kad vaizdo įrašų turinys rodo, jog pats nukentėjusysis pirmas pradėjo kalbėti apie pinigus, kad jie kalbėjo apie skolos sumokėjimą, nukentėjusysis įvardijo konkrečią pinigų sumą, o tai patvirtina, kad jis žinojo savo įsiskolinimų dydį. Iš 2020 m. rugsėjo 21 d. pokalbių įrašų turinio nustatyta, kad būtent R. A. reiškia reikalavimą perduoti jam pinigus, nukentėjusysis kartoja, jog pinigų neturi, tuomet R. A. liepia pasiskolinti, taip pat pažymi, kad ir jam pačiam reikia surinkti pinigus („Aš net nežinau kaip man tas penkias štukas reiks išgimdyt pačiam, nežinau“[...] „Aš irgi nežinau ką daryti, bet aš žinau, kad aš eisiu ir darysiu, nes reikės padaryti“). Tuo tarpu nukentėjusysis nuolat prašo, kad R. A. liautųsi jam grasinęs ir reikalavęs pinigų (t. 1, b. l. 62–63). Taigi šio pokalbio įrašas nepatvirtina nuteistojo teiginių, kad būtent nukentėjusysis įvardijo ir pinigų sumą, ir pats pirmas pradėjo kalbėti apie skolą, taip patvirtindamas jos egzistavimą.

21. Iš 2020 m. rugsėjo 25 d. fiksuoto pokalbio matyti, kad T. P. R. A. paklaustas, kaip laikosi, atsako, kad blogai ir klausia, ar šis nepamena, kas įvyko pirmadienį. Pokalbio metu nukentėjusysis pasako, kad nesurenka reikalaujamų penkių tūkstančių. R. A. į tokį pasakymą reaguoja ramindamas ir teigdamas, jog pinigų reikia ne jam, dar kartą pakartoja, kad iš nukentėjusiojo jam nieko nereikia, reikia tiesiog sutvarkyti problemą („Bet aš tau realiai sakau, supranti, čia gi realiai, tai ne man reikia. Pas mane patį, irgi reikia, ar tu galvoji, kad man, kad aš galvos nesuku. [...] Taigi man iš tavęs realiai nieko nereikia. Reikalinga paprasčiausiai susitvarkyt.“) (t. 2, b. l. 29). Po šių žodžių nukentėjusysis pamini, kad R. A. turėjo perduoti 5 000 Eur, nurodo, kad turi tik 1 500 Eur, o R. A. nurodo suapvalinti iki dviejų tūkstančių (t. 2, b. l. 30).

22. Bylos nagrinėjimo metu tiek nuteistasis, tiek ir jo gynėjas kėlė abejones minėtų įrašų teisėtumo ir teigė, kad nukentėjusysis įsirengęs kamerą ir įrašinėdamas R. A. pokalbius su nukentėjusiuoju atliko provokacinius veiksmus. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

22.1. Nagrinėjamoje byloje T. P. ir R. A. pokalbiai buvo fiksuoti keliais būdais: viena vertus, pats T. P. savo iniciatyva kaip privatus asmuo užfiksavo jų susitikimą ofise įrengta filmavimo kamera ir savanoriškai pateikė įrašus pareigūnams. Kitus susitikimus T. P. fiksavo su pareigūnų žinia, t. y. pagal BPK 158 straipsnyje įtvirtintą tvarką.

22.2. Vertinant nekentėjusiojo iniciatyva paties padarytų įrašų teisėtumą pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi suformuota praktika, pagal kurią privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu; privataus asmens padaryti ir teisėsaugos institucijai pateikti garso (vaizdo) įrašai teismo gali būti pripažįstami įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-338-511/2017, Nr. 2K-168-511/2019, Nr. 2K-232-976/2019, Nr. 2K-63-511/2021). Teismas, vadovaudamasis ir teismų praktikos suformuotu reikalavimu ištirti, ar šie duomenys atitinka visus BPK 20 straipsnyje nustatytus įrodymams keliamus reikalavimus, įvertinti tokių duomenų patikimumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-360/2004, Nr. 2K-63-511/2021, Nr. 2K-119-303/2021), teisingai konstatavo, kad nėra aplinkybių, kurios rodytų, jog nukentėjusiojo pateiktas vaizdo įrašas būtų nepatikimas. Nukentėjusysis turėjo teisę fiksuoti savo darbo vietą dėl daugelių priežasčių, taip ir siekdamas apsisaugoti nuo galimų neteisėtų veiksmų, taigi teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis vertinant minėtus įrašus kaip teisėtus ir BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančius duomenis, be to, priešingų argumentų minėtu aspektu nėra ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

22.3. Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš byloje esančių vaizdo įrašų ir nukentėjusiojo bei nuteistojo pokalbių negalima daryti išvados apie tai, kad nukentėjusysis T. P. kažkokiu būdu spaudė, skatino, kurstė, įtikinėjo ar provokavo R. A. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo ir išvadai, jog R. A. be pareigūnų įsikišimo nebūtų daręs nusikalstamos veikos. Tokių išvadų kontekste pirmiausia pažymėtina, kad nusikalstamos veikos būtinieji požymiai (neteisėtas atviras reikalavimas perduoti turtą, smurto panaudojimas ir grasinimai) buvo atlikti dar iki pareigūnų įsikišimo, o nukentėjusiojo elgesyje jokių provokacinių veiksmų, kurie būtų nulėmę R. A. nusikalstamą elgesį, nebuvo.

22.4. Be to, siekiant užtikrinti asmens teisę į sąžiningą procesą, teismų praktikoje formuojami reikalavimai provokacijos, galimos taikant neviešo pobūdžio veiksmus, vertinimui. Pagal BPK 158 straipsnio 4 dalį atliekant tyrimą šiame straipsnyje nustatyta tvarka, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Provokacija suprantama kaip spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje, remiantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimu, Europos Žmogaus Teisių teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, yra ne kartą konstatuota, kad neviešo pobūdžio tyrimo veiksmai turi būti atliekami iš esmės pasyviu būdu, t. y. asmuo, atliekantis slaptus tyrimo veiksmus pagal baudžiamojo proceso įstatymą (taip pat ir pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą), negali skatinti, įtikinėti ar kitokiais veiksmais kurstyti asmenį padaryti konkrečią nusikalstamą veiką, kad provokavimo faktas turi būti konstatuojamas, kai ištirtos bylos aplinkybės leidžia, t. y. jomis remiantis galima padaryti išvadą, jog atitinkama nusikalstama veika nebūtų buvusi padaryta be valstybės pareigūnų įsikišimo. Išvada, kad valstybės pareigūnai skatina asmenis daryti nusikalstamas veikas, gali būti daroma ne tik tada, kai nustatoma, jog asmenys, prieš kuriuos atliekami neviešo pobūdžio veiksmai, buvo tiesiogiai įtikinėjami, raginami atlikti priešingus teisei veiksmus, bet ir tada, kai pareigūnų elgesys nebuvo vien pasyvus ir iš jo buvo galima spręsti, kad ilgesnį laiką trunkantys pareigūnų veiksmai turėjo esminę įtaką asmenų, prieš kuriuos buvo taikomos neviešo pobūdžio priemonės, veiksmams. Provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2010, Nr. 2K-530/2012, Nr. 2K-434/2013, Nr. 2K-238-139/2015). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad, sprendžiant klausimą, buvo ar nebuvo asmuo provokuojamas padaryti nusikalstamą veiką, turi būti atsižvelgiama ne tik į slaptų dalyvių veikimo būdą realizuojant neviešo pobūdžio veiksmus (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką), bet ir į tai, ar buvo pagrindas įtarti asmenį iki tokių veiksmų taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas, EŽTT Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no. 74420/01, judgement of 5 February 2008). Tai gali būti padaryta ištyrus įrodymus apie kaltinamojo elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį sankcionavimą (EŽTT Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no. 74420/01, judgement of 5 February 2008) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017).

22.5. Iš bylos duomenų matyti, kad Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2020 m. rugsėjo 24 d. vadovaudamasis BPK 158 straipsnio 1 dalimi ir 160¹ straipsniu priėmė nutarimą atlikti veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės. Nutarime nurodoma, kad siekiant surinkti daugiau duomenų apie daromą nusikalstamą veiką, tikslinga leisti T. P. užmegzti ryšį su R. A. ir jo galimais bendrininkais, imituojant pastarųjų neteisėtų reikalavimų, susijusių su turto prievartavimu, vykdymą. Veiksmai darytini neatidėliojant, artėjant nustatytam pinigų perdavimo terminui. Leidžiama techninėmis priemonėmis fiksuoti asmenų pokalbius, kitokį susižinojimą ir veiksmus, daryti garso ir vaizdo įrašus (t. 2, b. l. 15–16). Kaip to reikalauja BPK 160¹ straipsnio 1 dalis, 2020 m. rugsėjo 25 d. prokuroro nutarimas dėl minėtos procesinės prievartos priemonės taikymo patvirtintas Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 2, b. l. 21–22). Taip pat byloje yra veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokolas, kuriame pridėta fiksuoto pokalbio 2020 m. rugsėjo 25 d. suvestinė (t. 2, b. l. 24–32), bei protokolas ir pokalbio suvestinė dėl 2020 m. rugsėjo 29 d. fiksuoto susitikimo (t. 2, b. l. 33–35). Taigi atlikti veiksmai sankcionuoti teisėtai, laikantis BPK reikalavimų.

22.6. Kaip jau minėta iš aptartų pokalbių metu vaizdo įrašuose užfiksuotos informacijos negalima daryti išvados apie tai, kad T. P. kažkokiu būdu jau pirmojo susitikimo metu, kai buvo pareikštos neteisėtos turtinės pretenzijos ir naudotas smurtas, spaudė, skatino, kurstė, įtikinėjo ar kitaip provokavo R. A. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką. Tuo tarpu antrojo susitikimo metu nukentėjusiojo minimi pinigai, kuriuos jis privalo perduoti R. A., nevertinti kaip skolinių santykių pripažinimas, nes seka iš 2020 m. rugsėjo 21 d. pareikšto jam neteisėto reikalavimo surinkti pinigus. Taigi ne nukentėjusysis yra pokalbio apie pinigus iniciatorius. Turto prievartavimo veikos požymiai buvo realizuoti jau 2020 m. rugsėjo 21 d. pareiškus neteisėtą turtinę pretenziją ir panaudojus prievartą. Bylos duomenys patvirtina, kad būtent R. A. 2020 m. rugsėjo 19 d. inicijuoja susitikimą, 21 dieną ateina į ofisą pas T. P. ir pradeda kalbą apie pinigus, nurodo sumas ir terminą (iki penktadienio) jiems surinkti, ir 2020 m. rugsėjo 25 d. vėl apsilanko pas T. P. ofise. Be to, 2020 m. rugsėjo 21 d. pokalbio metu užfiksuota kaip T. P. ne kartą prašo R. A. nusiraminti ir liautis elgtis agresyviai. Susitikimo metu 2020 m. rugsėjo 25 d. iš pokalbio turinio matyti, kad R. A. įtarinėja, jog T. P. gali įrašinėti pokalbį, todėl pats jo prašo pasidėti, ką turi, ir eiti pakalbėti atskirai. T. P. užsiminus, kad nesurinko pinigų, iš pradžių neigia buvus prašymą, o vėliau rankos pirštų gestu patikslina pinigų sumą iki 2 000 Eur. Šių aptartų užfiksuotų aplinkybių visuma, priešingai nuteistojo skundo teiginiams, paneigia skunde nurodomą aplinkybę, jog nukentėjusysis pats pirmas kalbėjo ir pripažino buvus skolą R. A., toks skundo teiginys vertintinas kaip neteisingas ir selektyvus užfiksuotų pokalbių turinio interpretavimas nuteistajam naudinga linkme.

23. Iš šiame sprendime jau aptartų nuteistojo parodymų (žr. šio sprendimo pastraipą Nr. 13) matyti, kad nors nuteistasis teigė, jog nukentėjusysis jam skolingas, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti, kada šis skolinosi pinigus, kokiam tikslui, koks skolos atidavimo terminas, jokių dokumentų, kurie patvirtintų skolos buvimo faktą nepateikė, liudytojų, kurie galėtų tą patvirtinti, taip pat nėra. Nukentėjusysis kategoriškai neigė, kad buvo skolingas nuteistajam nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Priešingai, paaiškino, kad R. A. jam yra skolingas už telefono pirkimą išsimokėtinai, tokius jo parodymus ir aplinkybes patvirtino ir pats R. A.. Nė vienas byloje apklaustas liudytojas nepatvirtino, kad T. P. būtų kalbėjęs apie skolą nuteistajam. Iš užfiksuotų pokalbių tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo taip pat negalima daryti išvados apie tai, kad T. P. būtų buvęs skolingas R. A.. Pažymėtina, kad nors R. A. teigia, jog nukentėjusiam paskolino pinigus, ir teigia nesidomėjęs kokiam tikslui, ir atėjimo tikslas buvo susitarti kada bus grąžinta asmeninė skola, tačiau užfiksuotų pokalbių turinys tokių jo parodymų nepatvirtina. Priešingai, vaizdo įraše užfiksuota, kaip jis kalba apie egzistuojančią problemą, kuri yra bendra jų problema ir kurios sprendimui reikia iš nukentėjusiojo 5 000 Eur, jis kelis kartus pažymi, kad jam asmeniškai nieko iš nukentėjusiojo nereikia, kad reikia tik sutvarkyti reikalą (t. 1, b. l. 61–62). Vien tik šie jo žodžiai aiškiai paneigia visus nuteistojo argumentus apie tariamą nukentėjusiojo skolą ir visiškai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi. Apie skolos faktą R. A. nieko nekalbėjo ir 2020 m. rugsėjo 25 d. pokalbio metu. Veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės atlikimo protokole užfiksuota, kaip R. A. kalba apie kažkokią problemą, kurią reikia spręsti, mini advokatą, tačiau apie jokią jam aiškiai žinomą nukentėjusiojo asmeninę skolą nėra jokių duomenų (t. 2, b. l. 24–27).

24. Tokių išvadų nepaneigia ir nuteistojo teiginiai, jog nukentėjusysis skolinosi pinigus ir iš R. A. brolio ar, kad jis skolindavosi pinigų iš įvairių asmenų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pasisakė apie tai, kad net jei T. P. praeityje buvo skolingas nuteistojo broliui, šiuos pinigus jis grąžino ir dėl to jokio ginčo byloje nėra. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusysis neneigė, jog yra skolinęsis pinigų iš kitų asmenų, bet juos yra atidavęs, taip pat patvirtino faktą, kad buvo gavęs pinigų iš R. A. brolio, tačiau jam tuos pinigus grąžino. Kaip jau minėta, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuteistajam inkriminuotų aplinkybių metu ne nukentėjusysis buvo skolingas nuteistajam, o atvirkščiai –nuteistasis R. A. buvo skolingas nukentėjusiajam už mobiliojo ryšio telefoną. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tik teisiamojo posėdžio metu pateikta nuteistojo versija apie skolą tėra siekis pateisinti savo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį.

25. Nepagrįsti ir nuteistojo skundo argumentai, kad neaišku kokiais įrodymais remiantis teismas padarė išvadą dėl 10 000 Eur ir 5 000 Eur pinigų sumos reikalavimo, nes, anot nuteistojo, niekas tokių sumų neįvardijo. Tokia bylos aplinkybių interpretacija nepagrįsta, nes byloje nustatytos aplinkybės patvirtintos tiek jau aptartais nukentėjusiojo parodymais, tiek fiksuotais pokalbių vaizdo įrašais, kuriuose R. A. kalba apie bendrą problemą, kuriai išspręsti iš jo ir iš nukentėjusiojo reikia po 5 000 Eurų, t. y. viso 10 000 Eur. Atitinkamai nuteistajam šioje byloje inkriminuotas ne 10 000 Eur, o 5 000 Eur sumos prievartavimas.

26. Apibendrinusi teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. A. kaltė prievartavus turtą byloje įrodyta byloje surinktais, ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kurių yra pakankamai konstatuoti R. A. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistojo versija dėl skolos santykių su nukentėjusiuoju, ar kad R. A. būtų galėjęs sąžiningai klysti dėl skolos fakto, taip pat dėl jo veiksmų provokacijos nepasitvirtino. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija neturi pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kitaip negu turto prievartavimas, todėl nuteistojo skundas atmestinas.

Dėl paskirtos bausmės dydžio ir BK 75 straipsnio 3 dalies taikymo

27. Prokuroras ir nukentėjusysis prašo paskirti nuteistajam didesnę negu sankcijoje nustatytas vidurkis bausmę, panaikinti BK 75 straipsnio 3 dalies taikymą dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, be to, prokuroras prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmės bendrinimo su kitu nuosprendžiu paskirta bausme pridedant didesnę nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį.

28. Pirmosios instancijos teismas R. A. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskyrė trejus metus laisvės atėmimo. Paskirtas bausmes pagal šį ir BK 259 straipsnį apėmimo būdu subendrino ir skyrė trejus metus laisvės atėmimo. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su 2022 m. gegužės 30 d. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų nuosprendžiu paskirta subendrinta 1 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskyrė R. A. galutinę subendrintą bausmę – trejus metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaudamasis BK 75 straipsnio 3 dalimi, galutinės paskirtos bausmės vykdymą atidėjo iš dalies, nustatydamas po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį – vienerius metus šešis mėnesius, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidėjo dvejų metų laikotarpiui.

29. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundų argumentus ir bylos aplinkybes, konstatuoja, kad R. A. už BK 181 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos padarymą paskirta bausmė nėra aiškiai neteisinga, todėl pagrindo keisti nuosprendį šiuo aspektu nėra.

30. BK 181 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sankcija – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo redakcija Nr. XIII-1682). BK 61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

31. Teismų praktikoje aiškinant šias nuostatas suformuotas teisės aiškinimas, pagal kurį BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę. Ši norma neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-320/2007, Nr. 2K-511/2010, Nr. 2K-194/2011, Nr. 2K-95/2014, Nr. 2K-238-139/2015).‏‏‎ BK 61 straipsnio 2 dalies traktavimas kaip reikalaujančios skirti bausmę, didesnę negu taikomo BK straipsnio sankcijoje nustatytos tam tikros bausmės rūšies vidurkis, nėra tikslus, nes perkelia akcentą nuo bausmės dydžio apskaičiavimo metodo į patį bausmės dydį; įstatymo tekstas įsakmiai nereikalauja skirti tik tokią bausmę, kuri yra didesnė už sankcijoje nustatytą jos vidurkį. Toks teisės normos aiškinimas kasacinėje teismų praktikoje nėra paneigtas ar pakeistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-230-489/2019). Atsižvelgus į šiuos išaiškinimus ir įvertinus apygardos teismo nuosprendžio argumentus, nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos teismo buvo suprastos ir aiškinamos neteisingai.

32. Nagrinėjamoje byloje atsakant į prokuroro skundo argumentą būtina vertinti, ar pirmosios instancijos teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą skirti mažesnę už sankcijos vidurkį bausmę. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas skirdamas bausmę nurodė, jog atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta (nėra pagrindo pripažinti, kad asmuo prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo išvadai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys), teismas skirdamas bausmę taip pat atsižvelgė į tai, kad padarytos dvi nusikalstamos veikos, iš kurių viena priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (turto prievartavimas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį), nusikaltimai baigti, padaryti tiesiogine tyčia, sunkus nusikaltimas padarytas iš savanaudiškų paskatų. Taip pat teismas vertino, kad nors R. A. nusikalto būdamas neteistas, tačiau jis buvo nuteistas vėlesniais nuosprendžiais už nesunkius nusikaltimus, susijusius su smurto naudojimu, grasinimais 2018 ir 2019 m. Be to, šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos buvo daromos tuo laikotarpiu, kai buvo nagrinėjamos kitos baudžiamosios bylos. Teismas šias aplinkybes vertino kaip neigiamai apibūdinančias kaltininko asmenybę, rodančias polinkį nusikalsti, kartu asmenybės vertinimui reikšmės turėjo ir jo baustumas administracine tvarka. Teismas motyvuodamas bausmės parinkimą nurodė, kad paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta sankcijoje, nėra teisinio pagrindo, todėl R. A. skirta BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė. Parinkdamas bausmės trukmę teismas vertino, kad nėra nustatyta nei atsakomybę lengvinančių nei sunkinančių aplinkybių, nors R. A. nusikalto būdamas neteistas, tačiau jau būdamas įvykdęs tris kitas nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas vėlesniais nuosprendžiais, todėl jo elgesio teismas nevertino kaip atsitiktinio, įvykdyta sunki nusikalstama veika, sukėlusi nukentėjusiojo sveikatai žalingas pasekmes. Teismas taip pat nurodė kaip reikšmingą bausmės skyrimui aplinkybę, kad R. A. turi sveikatos problemų, yra darbingas iš dalies, verčiasi pagal verslo liudijimą, psichikos ar priklausomybės ligomis neserga, taip pat vertino pateiktą byloje vyrų krizių centro charakteristiką, kurioje stebima teigiama elgesio dinamika. Visas šias aplinkybes teismas vertino kaip leidusias skirti bausmę artimą vidurkiui, tačiau mažesnę už jį.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apygardos teismo motyvus, suformuotos kasacinės teismų praktikos aiškinimų kontekste, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas mažesnę negu vidurkis bausmės trukmę, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, savo motyvus dėl bausmės individualizavimo išdėstė, o paskirta bausmė nėra aiškiai neteisinga. Pažymėtina, kad bausmės vidurkis šiuo atveju yra ketveri metai ir pusantro mėnesio laisvės atėmimo, o teismas paskyrė trejus metus laisvės atėmimo. Tokios bausmės kontekste prokuroro teiginiai, kad bausmė prieštarauja teisingumo principui, nes teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių skirti mažesnę negu bausmės vidurkis bausmę, turint omenyje ir šiame sprendime jau minėtą kasacinio teismo praktiką dėl bausmės skyrimo akcentuojant bausmės dydžio svarbą, o ne bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, nėra pagrįsti. Pažymėtina, kad pagal įstatymą ir suformuotą jo aiškinimą, teismo teisė parinkti bausmės rūšį ir trukmę sankcijos ribose nėra ribojama išimtinių aplinkybių nustatymo faktu. Išimtinių aplinkybių nustatymas būtinas taikant BK nuostatas tais atvejais, kai skiriama bausmė švelnesnė negu įstatymo nustatyta sankcijoje. Šiuo atveju teismas tokių aplinkybių nenustatė ir nei BK 62 nei BK 54 straipsnio 3 dalies netaikė. Prokuroro ir nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, t. y., kad padarytas sunkus smurtinis nusikaltimas, kuriuo sukelta žala nukentėjusiojo sveikatai, teismas nuosprendyje įvertino. Prokuroro teiginys, kad R. A. nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas prieštarauja bylos duomenims. Pirmosios instancijos teismas teisingai nuosprendyje pažymėjo ir įvertino, kad R. A., darydamas turto prievartavimą, galiojančio teistumo neturėjo, tačiau vertinant jo nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ir asmenybę, atsižvelgė į tai, kad R. A. nusikalto, būdamas įvykdęs tris kitas nusikalstamas veikas. Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam įvertino ne tik nuteistąjį teigiamai charakterizuojančius duomenis, ką savo skunde akcentuoja nukentėjusysis, bet ir visus kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis, liudijančius apie nuteistojo asmenybės pavojingumą.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į teismo aptartų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad nuteistajam paskirtos bausmės už inkriminuotas nusikalstamas veikas nei savo rūšimi, nei dydžiu nelaikytinos aiškiai per švelniomis. Nuteistajam paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas yra teisingos, atitinkančios BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo parinktas laisvės atėmimo bausmės dydis esmingai teisingumo principui neprieštarauja, todėl keisti teismo nuosprendžio nėra pagrindo.

35. Prokuroro skunde taip pat keliamas klausimas dėl neteisingo bausmių subendrinimo pridėjus per mažą bausmės, paskirtos kitu nuosprendžiu, dalį. Pasak prokuroro, taikant BK 63 straipsnio 9 dalį ir subendrinant bausmes su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės turėjo būti pridėti ne šeši mėnesiai, o vieneri metai laisvės atėmimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus ir išvadą dėl bausmių bendrinimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nesilaikė įstatymo keliamų reikalavimų motyvuotai pagrįsti sprendimą dėl kitu nuosprendžiu paskirtos pridedamos bausmės dalies ir prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo neteisingą bausmės dalį.

36. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrintina su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta vienerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme. Apygardos teismo nuosprendyje nėra jokių motyvų, kurie paaiškintų, kodėl teismas priėmė sprendimą pridėti būtent tokią dalį bausmės, kuri sudaro tik šiek tiek daugiau negu trečdalį kitu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu subendrinta bausmė paskirta ne tik už tame nuosprendyje konstatuotą padarytą nusikalstamą veiką, bet ir subendrinta su kitu nuosprendžiu paskirta bausme. Tai reiškia, kad aptariamame apylinkės teismo nuosprendyje galutinė subendrinta bausmė paskirta už keliais nuosprendžiais nustatytas nusikalstamas veikas (viešosios tvarkos pažeidimus ir sveikatos sutrikdymą), padarytas 2018-2019 m. laikotarpiu, dėl kurių savo kaltės R. A. nepripažino. Nusikalstamų veikų pobūdis pasižymi įžūliu, nepagarbiu elgesiu, besikartojančiu smurto naudojimu viešoje vietoje padarant žalos kitiems asmenims (bendrai pripažinta, kad minėtų veikų metu fizinis smurtas viešoje vietoje buvo naudotas net penkių nukentėjusiųjų atžvilgiu), be to, veikos padarytos bendrininkų grupe. Nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu pastebėti ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nuketėjusiojo T. P. atžvilgiu padaryta veika ir smurtiniai veiksmai buvo padaryti tuo pat metu, kai R. A. atžvilgiu vyko dar du teisminiai procesai dėl jau minėtų penkių asmenų atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų (baudžiamoji byla Nr. 1-13-878/2022, kaltinant R. A. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį dėl 2018 m. gruodžio 30 d. padarytų nusikalstamų veikų teismui perduota 2019 m. gegužės 12 d.; antra baudžiamoji byla Nr. 1-19-878/2022, kaltinant R. A. pagal BK 284 straipsnį dėl vos keturiais mėnesiais vėliau, t. y. 2019 m. rugsėjo 20 d. padarytos nusikalstamos veikos, teismui perduota 2020 m. kovo 19 d.; nagrinėjamoje byloje veika padaryta 2020 m. rugsėjo mėnesį). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios aplinkybės yra itin reikšmingos sprendžiant dėl pridedamos paskirtos bausmės dalies dydžio, ir leidžia sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamoje situacijoje teismo sprendimas pridėti prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės tik trečdalį kitu nuosprendžiu paskirtos bausmės (šešis mėnesius iš paskirtų vienerių metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo) neatitinka bausmės paskirties, nedera su teisingumo principo įgyvendinimu ir gali formuoti nebaudžiamumo jausmą. Tokiu būdu galutinė subendrinta bausmė nėra adekvati nusikalstamų veikų aplinkybių visumos ir nuteistojo asmenybės pavojingumui bei gali sudaryti pagrindą nebaudžiamumo jausmo formavimui, todėl ši nuosprendžio dalis keistina, o prokuroro prašymas tenkintinas.

37. Kaip jau minėta, tiek prokuroras, tiek ir nukentėjusysis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo nuteistasis įpareigotas realiai atlikti tik dalį jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Apeliantai, prašydami panaikinti teismo sprendimą dėl BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino veikos pavojingumo, padarymo priežasčių, nuteistojo elgesio iki veikos padarymo, kitų asmenybę apibūdinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija su šiais apeliantų argumentais sutinka.

38. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-244-976/2021). Tokios pačios aplinkybės yra reikšmingos vertinant ir dalinio bausmės vykdymo atidėjimo taikymą.

39. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl dalinio bausmės vykdymo atidėjimo, jį pagrindė tokiais motyvais: R. A. padarė vieną nesunkų, vieną sunkų nusikaltimus, dėl sunkaus nusikaltimo nėra draudžiamas taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutas, R. A. nusikaltimų padarymo dieną neturėjo galiojančių teistumų ir nors teistas vėlesniais nuosprendžiais, tačiau paskutiniu nuosprendžiu taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Be to, nors nuteistasis kaltės nepripažino dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, tačiau pirmosios instancijos teismo vertinimu jis yra motyvuotas keisti savo elgesį (kreipėsi pagalbos į vyrų krizių centrą, siekė išsiaiškinti savo netinkamo elgesio korekcijos būdus).

40. Minėtoje VšĮ Alytaus apskrities vyrų krizių centro charakteristikoje pažymima, kad R. A. savo noru kreipėsi į centrą 2022 m. vasario 22 d. R. A. buvo teikiama pagalba, informavimas, konsultavimas, intervencija gerinant jo emocinę ir psichologinę savijautą. Taikyti streso įveikos įgūdžiai, netinkamo reagavimo būdų korekcija ir pan. Nurodoma, kad R. A. rodė iniciatyvą keisti elgesį bei savo mąstymą. Paskutinė konsultacija vyko 2022 m. rugsėjo 6 d., iš viso buvo 13 susitikimų, planuojama susitikimus tęsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pateikti duomenys apie kreipimąsi į vyrų krizių centrą rodo teigiamą ir pozityvų bandymą keisti savo elgesį ir ieškoti netinkamo elgesio priežasčių ir vis dėl to, vien ši aplinkybė nėra pakankama išvadai, kad bausmės tikslai bus pasiekti pritaikius dalinį bausmės vykdymo atidėjimą, o toks sprendimas užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

41. Pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio metu R. A. pateikė dokumentus, kurie apibūdina jo asmenybę ir socialinę padėtį bei sveikatos būklę. Nors R. A. iš tiesų turi sveikatos problemų ir yra tik iš dalies darbingas (netektas darbingumas sudaro 45 proc. (t. 7, b. l. 45–48)), ši aplinkybė buvusi ir nusikalstamos veikos padarymo metu niekaip nesutrukdė daryti nusikalstamas veikas.

42. Tokių aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo išvadų apie galimybę taikyti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą kontekste itin svarbu įvertinti visumą bausmės skyrimui svarbių aplinkybių ir ypatingai duomenis apie kaltininko asmenybę. Teismų praktikoje nepritariama atvejams, kai bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau yra teistas arba kai nuteistajam jau daug kartų teistam kažkada taikius bausmės vykdymo atidėjimą, net ir praėjus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui ar išnykus teistumui, jis tendencingai daro nusikalstamas veikas. Pagal kasacinio teismo praktiką tokiose situacijose minėtos aplinkybės paprastai turėtų būti vertinamos kaip paneigiančios galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-27-876/2020, Nr. 2K-4-387/2023).

43. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prie bylos pridėtų teismo sprendimų nustatyta, kad R. A. 2022 m. gegužės 30 d. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų nuosprendžiu buvo nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą ir kvalifikuotą nesunkų sveikatos sutrikdymą. Viešoje vietoje R. A. naudojo smurtą prieš du asmenis, veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, kaltu neprisipažino, neatsiprašė. Šiuo nuosprendžiu konstatuotos veikos padarytos 2018 m. gruodžio 30 d. Teismas, paskyręs bausmę, ją subendrino su kitu nuosprendžiu, t. y Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. kovo 7 d. nuosprendžiu, kuriuo R. A., nuteistam taip pat už viešosios tvarkos pažeidimą, paskirta laisvės apribojimo vieneriems metams penkiems mėnesiams bausmė. Pastaruoju nuosprendžiu pripažinta nusikalstama veika padaryta 2019 m. rugsėjo 19 d., konstatuota, kad R. A. smurtą naudojo prieš tris asmenis, dėl veikos padarymo neprisipažino ir nesigailėjo. Net ir esant šioms aplinkybėms Alytaus apylinkės teismas 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu nusprendė, kad yra pagrindas subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, taikė BK 75 straipsnio 2 dalį ir bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams šešiems mėnesiams.

44. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje apygardos teismas teisingai nurodė, kad veikos padarymo metu, t. y. 2020 m. rugsėjo 19 d. R. A. nebuvo laikomas teistu. Kita vertus, sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo apygardos teismas visiškai nevertino, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta veika padaryta R. A. esant kaltinamuoju dar dvejose bylose be to, jis ir praeityje buvo teistas už panašaus pobūdžio veikas, taip pat ir skiriant laisvės atėmimo bausmę bei taikant laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą (duomenys iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo rodo, kad R. A. bausmės vykdymo atidėjimas buvo taikytas ne vieną kartą, t. y.: 2014 m. gruodžio 30 d. Varėnos apylinkės teismo nuosprendžiu, taip pat 2014 m. gruodžio 1 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu (t. 5, b. l. 37–42).

45. Iš aptartų bylos duomenų nustatyta, kad R. A. nuosekliai kasmet 2018, 2019, 2020 m. elgėsi nusikalstamai, niekada savo veiksmų kaltės nepripažino, daromos veikos yra panašaus pobūdžio, t. y. smurtinės nusikalstamos veikos, pasižyminčios grubiu ir įžūliu elgesiu, darančiu žalą kitų žmonių sveikatai, turtui ir kitiems įstatymu saugomiems gėriams. Šie duomenys, taip pat ankstesnė bausmės vykdymo atidėjimų istorija leidžia spręsti, kad toks bausmės individualizavimo būdas nėra veiksminga priemonė ir ji iš esmės tik kuria nebaudžiamumo jausmą, o R. A. nusikalstamos veikos bei jo asmenybė su laiku darosi pavojingesnės. Visos šios aplinkybės rodo, kad nagrinėjamu atveju laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, net ir įpareigojant nuteistąjį atlikti dalį jam paskirtos bausmės, nepadėtų pasiekti bausmės tikslų ir neužtikrintų teisingumo principo. Atvirkščiai, toks teismo sprendimas reikštų galimybę piktnaudžiauti teismo ir valstybės pasitikėjimu, būtų neadekvatus nuteistojo asmenybės pavojingumui bei formuotų nebaudžiamumo jausmą. Atsižvelgdama į tai, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl BK 75 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistojo R. A. atžvilgiu panaikinama.

Dėl turtinės žalos

46. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl civilinio ieškinio išsprendimo ir prašo priteisti 2 453 Eur turtinės žalos. Apeliantas teigia, kad jam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo sužalotas dantis, dėl kurio sudarytas gydymo planas, už kurį jis turės sumokėti 2 453 Eur, tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų nevertino, dėl to nuosprendyje nepasisakė.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nukentėjusiojo skundo teiginius bei palyginusi juos su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniu, neturi pagrindo išvadai, kad nukentėjusiojo nurodomos būsimos išlaidos yra pagrįstos kaip turtinė žala, atsiradusi iš R. A. nusikalstamos veikos, ir todėl turėtų būti priteistos.

48. Teismų praktikoje nurodoma, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai nuostolius sudaro taip pat su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatai grąžinti būtinos išlaidos). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis, 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-697/2018).

49. Be to, svarbu pažymėti, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, teismas visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Dėl nusikalstamos veikos atsiradusi žala nėra preziumuojama, todėl ją ir jos dydį privalo įrodyti civilinis ieškovas. Taikant BPK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimą ir nagrinėjimą, būtent BPK 7 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, BPK 113 straipsnio nuostatas apie ieškinio įrodinėjimą, ir nustatant ieškinio dydį esminę reikšmę turi paties nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) pozicija, kurią jis turi pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84-648/2019). Civilinėse bylose taip pat nurodoma, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę įrodyti žalos dydį turi jos priteisimo reikalaujantis ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-112/2008, Nr. 3K-3-219/2009 ir kt.).

50. Priešingai nukentėjusiojo skundo teiginiams, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai ir argumentuotai atmesta civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo už suplanuotas ortodontinio gydymo paslaugas. Teismas nuosprendyje išsamiai aptarė paties nukentėjusiojo parodymus, jo pateiktus dokumentus iš gydymo įstaigų, be to, teismas posėdžio metu apklausė gydytoją odontologę D. J., priėmusią nukentėjusįjį T. P., kai šis kreipėsi dėl nuskilusio danties. Teismas, aiškindamas ieškinio išsprendimui reikšmingas aplinkybes, taip pat apklausė specialistą L. Urbanavičių dėl byloje esančios 2020 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvados Nr. G 383/2020 (06) turinio. Nuosprendyje išsamiai ištyrė ir įvertino apklaustų liudytojų parodymus, medicininius dokumentus, 2020 m. rugsėjo 25 d., 2021 m. kovo 2 d. specialistų išvadas, ir padarė pagrįstą išadą, kad byloje nėra objektyvių, abejonių nekeliančių duomenų, kad būtent dėl R. A. kaltų veiksmų (fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį), T. P. patyrė tokio pobūdžio danties traumą, kuri būtų pagrindas nukentėjusiojo nurodomos turtinės žalos atsiradimui.

51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiu teismo sprendimu nesutikti. Pažymėtina, kad toks nukentėjusiojo sužalojimas nuteistajam nebuvo inkriminuotas ir nėra nustatytas. Pirminiuose nukentėjusiojo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu bei pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nukentėjusysis šios patirtos traumos ir tokio pobūdžio sužalojimų nenurodė. Tik praėjus daugiau negu metams po nusikalstamos veikos padarymo ir pirmųjų jo parodymų davimo, nukentėjusysis nurodė, kad po R. A. smurto panaudojimo atsirado priekinio danties paslankumas, o po kurio laiko dantį reikėjo šalinti (t. 4, b. l. 100–101). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, kad R. A. apsilankymo metu po smurto jam sutino žandas, priekinis dantis tapo paslankus, dėl ko jį reikėjo šalinti (t. 6, b. l. 169).

52. Byloje yra dvi medicinos specialistų išvados dėl T. P. sveikatos sutrikdymo masto vertinimo po nusikalstamos veikos padarymo. 2020 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvados Nr. G838/2020 (06) tiriamojoje dalyje be kitų sužalojimų nurodoma, kad dešiniajame skruoste aukščiau apatinio žandikaulio fiksuotas odos nubrozdinimas, nežymus dešinio skruosto patinimas, nežymiai paslankus viršutinio žandikaulio kairės pusės I dantis, dantenų pakraujavimo ir paburkimo nėra. Pateikiama išvada, kad padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 110–111). Antrojoje specialisto išvadoje 2021 m. kovo 2 d. Nr. pG 92/2021 (06) konstatuota, kad T. P. padaryta kraujosrūva odoje ir poodyje krūtinės srityje, odos nubrozdinimas juosmens dešinėje pusėje, odos nubrozdinimai kaktos dešinėje pusėje, dešiniame antakyje, dešiniame skruoste, krūtinkaulio lūžimas, sužalojimas kvalifikuotas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 130–131). Taigi iš pateiktų specialistų išvadų matyti, kad nė vienoje iš jų nenustatyta patirta danties trauma, ar kitokio pobūdžio sužalojimai žandikaulio srityje, kurie leistų susieti smurtinius veiksmus su atsiradusia pasekme danties paslankumu. Tokią aplinkybę patvirtinančių duomenų nėra. Specialistas L. Urbanavičius, apklaustas teisme, patvirtino, kad ekspertas rašęs išvadą neturėjo duomenų, ar dantis buvo pašalintas ar dar kažkas kito. Jis pažymėjo, kad danties paslankumas yra subjektyvus dalykas, tai reiškia, kad dantis kliba, bet atsakyti dėl ko atsirado klibėjimas sunku. Be kita ko, specialistas pažymėjo ir tai, kad minėtas dantis jau buvo protezuotas (t. 7, b. l. 59–60).

53. Visa tai patvirtina, kad byloje nėra duomenų leidžiančių atmesti danties paslankumo galimybę dėl kitų, su nusikalstama veika nesusijusių priežasčių. Prielaidą dėl abejonės, kad danties paslankumas galėjo atsirasti dėl kitų priežasčių, sustiprino ir teisme apklausta gydytoja D. J., kuri teikė nukentėjusiajam gydymo paslaugas 2021 m. liepos 23 d. (t. 6, b. l. 122–23). Ji paaiškino, kad nukentėjusysis buvo kreipęsis į ją dėl vainikėlio pricementavimo, tačiau ji to padaryti negalėjo, nes danties šaknis buvo nugedusi ar nuskilusi, dantis buvo protezuotas. Nustatyti dėl ko nukritęs vainikėlis negali, tai neįmanoma. Ji paaiškino, kad buvo padaryta nuotrauka, iš kurios matosi, kad šaknis pažeista, nes fiksuotas irimas, ar tai lūžis tiksliai nustatyti negali, neįmanoma. Dantis nebuvo protezuotas jų klinikoje. Pacientas neaiškino, kas atsitiko su dantimi. Patikslino, kad iš nuotraukos nustatyti, kokia lūžio priežastis negali (t. 7, b. l. 77–78). Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie duomenys sudaro rimtą pagrindą abejonėms, ar būtent dėl R. A. veiksmų nusikalstamos veikos metu nukentėjusysis neteko anksčiau jau protezuoto danties. Atsižvelgiant į tai, minėtoje dalyje civilinis ieškinys nėra įrodytas, todėl apeliacinio skundo dalis dėl turtinės žalos priteisimo atmestina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendį dėl nuteistajam R. A. paskirtos bausmės subendrinimo ir subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, paskirta subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. A. paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, Kauno apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų ir 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirti galutinę subendrintą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl nuteistajam R. A. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, BK 75 straipsnio 3, 5 dalių taikymo ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu skirtų įpareigojimų.

Paskirtos laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio R. A. sulaikymo vykdant šį nuosprendį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo R. A. apeliacinį skundą atmesti.