Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Margaritos Stambrauskaitės ir Jelenos Šiškinos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui A. T. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti CPK 123 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka, jis atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 1083,27 Eur nesumokėtų nuomos įmokų skolą laikė pagrįstu ir patenkino. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis bei kad Sutarties sąlygos, kuriomis buvo sulygta 0,5 procento delspinigių norma, nebuvo individualiai aptartos, taikė sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolę ir, atsižvelgiant į VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų netesybų dydį, įvertintino minėtas Sutarties sąlygas kaip nustatančias neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą, todėl taikė CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpciją ir atmetė ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Apeliaciniu skundu ieškovė ginčija teismo sprendimo už akių dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti sutartinius delspinigius, nurodydama, jog teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims.

14. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, jog tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovės sudaryta sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos LR VKĮ normos. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

15. VKĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šis įstatymas taikomas vartojimo kredito sutartims, o 2 dalyje nustatytos išlygos, kokiems santykiams šis įstatymas netaikomas. Pagal VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. VKĮ 1 straipsnio 2 dalis įtvirtinta, kad šio įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Taigi, VKĮ turi būti taikomas toms sutartims, kurios pagal savo esmę yra vartojimo kredito santykius nustatančios sutartys ir dėl to patenka į šio įstatymo reguliavimo sritį. Vertinimas, ar konkreti analizuojama sutartis, kurioje susitarta dėl daikto valdymo ir naudojimo su galimybe jį įsigyti, mokant periodines įmokas, patenka į VKĮ reglamentavimo sritį, priklauso nuo sutarties sudarymo tikslo ir jos sąlygų aiškinimo.

16. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016).

17. Siekiant atriboti nuomos (išperkamosios nuomos) ir vartojimo kredito sutartis, turi būti vertinama tai, kokiu tikslu šalys šią sutartį sudaro. Nuomos sutartimi nuomininkas visų pirma siekia išsinuomoti daiktą, turėti jį savo žinioje ir juo naudotis pagal sutarties sąlygas ir savo poreikius, tuo tarpu vartojimo kredito sutarties pagrindinis tikslas yra vartojimo kredito gavėjo piniginio poreikio patenkinimas, t. y. šia sutartimi nuomininko pagrindinis tikslas yra gauti finansavimą sutarties objektui įsigyti ir tik antrinis jo poreikis yra tuo daiktu naudotis iki nuosavybės teisės perėjimo momento. Taigi, tokiu būdu neturi lemiamos reikšmės tai, kaip sutarties sąlygose suformuluota nuomininko galimybė įsigyti daiktą (kaip teisė ar kaip pareiga), nes sutarties kvalifikavimą lemia pagrindinis sutarties tikslas – naudojimasis daiktu ar jo įsigijimas.

18. Nagrinėjamu atveju ginčo sutartyje buvo numatyta, kad atsakovo įsigyjamo daikto (baldų komplekto - minkšto kampo), kuris perduodamas atsakovui, vertė sutarties sudarymo metu yra už daiktą mokėtina suma yra išdėstoma į 24 mokėjimus, kas mėnesį mokant 46,99 Eur įmokas. Tinkamai įvykdęs sutartį atsakovas už minkštą kampą viso būtų sumokėjęs 1127,76 Eur (46,99 Eur x 24). Sutartyje buvo numatyta, jog tinkamo įvykdymo atveju, atsakovas įgyja teisę už 1,00 Eur įsigyti sutarties objektą. Nors ši sutarties formuluotė tiesiogiai neįtvirtina atsakovo pareigos įsigyti sutarties objektą, tokia sutarties sąlyga, numatanti teisę, bet ne pareigą vartotojui už 1,00 Eur įsigyti sutarties objektą, už kurį ji jau yra sumokėjus visas įmokas, sudarančias netgi didesnę sumą nei pati daikto vertė, vertintina kaip formali ir numatyta siekiant išvengti VKĮ nuostatų taikymo (VKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Esant nurodytam, įvertinus ginčo sutarties sąlygų visumą, darytina išvada, kad tikrieji šalių ketinimai ir sutarties sudarymo tikslas buvo atidėto mokėjimo būdu įsigyti kilnojamąjį daiktą (šaldytuvą) atsakovės nuosavybėn, o ne tik daiktą naudoti ir valdyti. Kasmėnesinis sutarties šalių sulygtų įmokų mokėjimas padėjo pasiekti šį tikslą, suteikiant atsakovei galimybę nemokėti visos įsigyjamo daikto kainos iš karto. Todėl teismas sprendžia, kad 2020 m. gruodžio 9 d. sudaryta išperkamosios nuomos sutartis Nr. BK-024801, pradinė kreditorė ir atsakovas iš esmės susitarė ne dėl naudojimosi baldais, tačiau dėl jų finansavimo sąlygų – tai yra daikto įsigijimo atidėto mokėjimo būdu, atsakovui mokant kasmėnesines įmokas. Todėl nurodyta sutartis laikytina vartojimo kredito sutartimi ir jai privalomai taikytinos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-28-866/2022, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-915-562/2022).

19. Apeliantė taip pat teigia, jog teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą, todėl nepriteisdamas mokėtinų netesybų iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Pažymi, jog jos pateiktas delspinigių apskaičiavimas neprieštarauja šalių sutarties bendrųjų sąlygų dalies „Šalių atsakomybė“ nuostatoms (šalių sulygtai valiai), todėl nėra pagrindo mažinti iš atsakovės prašomų priteisti delspinigių dydžio.

20. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas; 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, 24 punktas).

21. VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Šis VKĮ reglamentavimas yra imperatyvus ir nesuteikia teisės vartojimo kredito sutarties šalims susitarimu pažeisti vartotojo teisių apsaugos ribų. Tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytos sutarties sudarymo metu šis įstatymas galiojo, todėl, nustatant netesybų dydį, į jo nuostatas turėjo būti atsižvelgta.

22. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog sutarties sąlyga dėl delspinigių dydžio, įtvirtinta skiltyje „Šalių atsakomybė“, ir iš esmės atkartota specialiojoje dalyje, yra standartinė, iš anksto pradinės kreditorės parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovė neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindinta, todėl vartojimo sutarties sąlyga laikytina individualiai neaptarta (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Byloje nėra duomenų, kad minėta sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakovu ar kad atsakovas būtų turėjusi galimybę daryti įtaką nustatant delspinigių dydį, tokių duomenų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sutarties nuostatomis, pagal kurias atsakovė, praleidusi apmokėjimo terminą, turi mokėti kreditorei 0,5 procento dydžio delspinigius, buvo nustatyta nepagrįstai didelė atsakovės civilinė atsakomybė už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

23. Susipažinus su skundžiamo sprendimo už akių turiniu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog Sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, vadovavosi CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintu reglamentavimu, nurodančiu, kad sutarties sąlyga yra preziumuojama kaip nesąžininga, jei nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi VKĮ nustatytais netesybų dydžiais tik kaip orientaciniais, kas atitinka nuosekliai formuojamą teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2224-656/2021, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2189-864/2021, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-372-460/2021).

24. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, nes sutartyje numatyta 0,5 procento dydžio delspinigių norma, esanti 10 kartų didesnė nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 procento), laikytina ne tik prieštaraujančia VKĮ 8 straipsnio nuostatoms, bet ir akivaizdžiai per didele, neatitinkančia šalių interesų pusiausvyros, numatančia nepagrįstai didelę vartotojo (silpnesniosios šalies, šiuo atveju atsakovės) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018). Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas sutarties sąlygą, numatančią 0,5 procento delspinigių dydį, pagrįstai pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento), tokiu būdu nesant jokio pagrindo taikyti ir netesybų mažinimo institutą, dėl ko, pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, kaip nepagrįstą (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas, 8, 9 dalys).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai ir aplinkybės (tai, kad ieškovė į teismą su ieškiniu dėl skolos ir delspinigių priteisimo kreipėsi po protingo termino, delspinigius prašė priteisti ne už visą laiką, bet už 180 dienų, taip pat tai, kad atsakovė jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus) neturi jokios teisinės reikšmės sutartinės sąlygos dėl netesybų dydžio vertinimui kaip nesąžininga ir jos pripažinimui negaliojančia, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo.