Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-701-368/2017

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-10-02
Bylos Nr.: 2A-701-368/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-70-3-10460-2016-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė
Ieškovas: UAB ,,Adista“
Atsakovas: S. V., G. V.

Kategorijos

2.1.2.4.1.2Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris

Civilinė byla Nr. 2A-701-368/2017Teisminio proceso Nr. 2-70-3-10460-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos 2.1.2.4.1.2.; 2.3.2.6.3.; 2.3.2.7.; 3.3.1.18.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 2 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Mockevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Burbulienės ir Rasos Bartašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) UAB „Adista“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-810-772/2017 pagal ieškovės UAB ,,Adista“ ieškinį atsakovams S. V. ir G. V. dėl vedybų (povedybinės) sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1. 81 str. 1 d. pagrindu, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų notarei D. J. ir E. N.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB ,,Adista“ ieškiniu prašė Vilniaus miesto 16-ojo notarės D. J. biuro atstovo E. N. 2010-02-02 patvirtintą G. V. ir jos sutuoktinio S. V. povedybinę sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento kaip prieštaraujančia viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas S. V. 2016-04-22 paprastojo vekselio pagrindu įsipareigojo ieškovei sumokėti 54 002,53 Eur sumą. Atsakovui S. V. po vekselio pateikimo vykdymui, negrąžinus skolos ir gavus notarinės formos vykdomąjį dokumentą, 2016-07-27 antstolės V. Š. kontoroje buvo pradėtas skolos išieškojimas, kurio metu iš antstolės 2016-09-13 patvarkymo ieškovei tapo žinoma, kad atsakovai S. V. ir jo sutuoktinė G. V. 2010-02-02 yra sudarę povedybinę sutartį (duomenys išviešinti 2010-02-03). Pagal atsakovų povedybinės sutarties nuostatas, po sutarties sudarymo kiekvieno sutuoktinio asmenine nuosavybe tampa bet koks įgyjamas turtas, tame tarpe ir piniginės lėšos įgytos kiekvieno sutuoktinio vardu. Dėl tokio povedybinėje sutartyje nustatyto sutuoktinių turto teisinio režimo, pažeidžiamos ieškovės, kaip kreditorės teises, nes povedybinės sutarties tikslas - išvengti turtinių prievolių būsimiems kreditoriams. Teigė, jog ieškovės pateiktų įrodymų visuma patvirtina atsakovų nesąžiningumą (CK 6.67 str. 1 d. 1 p.) ieškovės atžvilgiu.

Atsakovai S. V. ir G. V. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, kad ieškovės reiškiami kreditoriniai reikalavimai yra kildinami išimtinai iš atsakovo S. V. asmeninės prievolės - 2016 m. balandžio 22 d. pasirašyto paprastojo vekselio 54 002,53 Eur sumai. Ginčijama povedybinė sutartis yra sudaryta 2010 m. vasario 2 d., o viešuosiuose registruose išviešinta 2010 m. vasario 3 d. Abu šiuos atitinkamas civilines teises ir pareigas sukuriančius sandorius skiria daugiau nei 6 metų terminas. Povedybinės sutarties sudarymo metu ieškovė net tik nebuvo UAB „CCM Baltic“ kreditorė, bet ir apskritai nebuvo turėjusi jokių sutartinių santykių su UAB „CCM Baltic“. Šios aplinkybės patvirtina, jog atsakovai net negalėjo planuoti ieškinyje nurodomų tariamai neteisėtų veikų ar turėti kokių nors nesąžiningų kėslų ieškovės atžvilgiu. Povedybinė sutartis buvo sudaryta vieninteliu tikslu - nustatyti sutuoktinių turto teisinį režimą. Pabrėžė, kad ieškovė akivaizdžiai piktnaudžiauja civiliniu procesu ir teikia visiškai nepagrįstą ieškinį, ignoruodama faktą, jog Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2S-1091-440/2016) 30 p. jau pasisakė, jog povedybinė sutartis nėra akivaizdžiai niekinė.

Trečiasis asmuo notarė D. J. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atstovas E. N. 2010 m. vasario 2 d., tvirtindamas tarp atsakovų pasirašytą sutartį tinkamai atliko visas Notariato įstatyme įtvirtintas notaro pareigas. Nuspėti ar numatyti kokiais tikslais atsakovai pasirašė sutartį notaro atstovas neturi nei pareigos, nei realios galimybės.

Trečiasis asmuo notaras E. N. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčijamos sutarties patvirtinimo dieną, būdamas notarės D. J. atstovu, atliko privalomas patikras viešuose registruose, įsitikino šalių veiksnumu bei išaiškino atsakovams jiems iš sutarties kylančias pareigas. Kadangi nebuvo žinomų aplinkybių, kliudančių sudaryti sutartį, sutartis neprieštaravo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar šalių interesams, patvirtino ginčijamą sutartį. Teisinio pagrindo sutarties netvirtinti, nebuvo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad atsakovų S. V. ir G. V. povedybinės sutarties sudarymo metu – 2010-02-02, ieškovės UAB ,,Adista“ ir atsakovo S. V. nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovė tokią neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisė į atsakovą įgijo tik nuo 2016-04-22 pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį, t. y. praėjus daugiau kaip 6 metams po povedybinės sutarties sudarymo.

Teismas atmesdamas ieškovės argumentus, kad ji neturėjo duomenų apie atsakovų 2010-02-02 sudarytą povedybinę sutartį, nurodė, jog ieškovė, kuriai kaip juridiniam asmeniui keliami aukštesni atsakingumo standartai, galėjo ir turėjo galimybę gauti informaciją apie atsakovų sudarytą vedybų sutartį dar iki 2016-04-22, kadangi būtent ieškovei, o ne atsakovui priklausė pasirinkimo sudaryti sandorį ar jo nesudaryti, teisė. To nepadariusi, ieškovė turi prisiimti iš to kilusias pasekmes (CK 6.70 str.). Teismas sprendė, jog atsakovai, sudarydami povedybinę sutartį, nepablogino tuo metu buvusios savo turtinės padėties, tik nustatė iki ir po santuokos sudarymo kiekvieno sutuoktinio įgyjamo (įgyto, esamo) turto teisinį režimą, t. y. atsakovai, įgyvendino savo pasirinkimo teisę pagal CK 3.104 str. 1 d.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

7. Ieškovė UAB „Adista“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

7.1. Sprendimas dėl atsakovų sudarytos povedybinės sutarties, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant galiojančio CK 3.105 straipsnio normą, kas pripažintina materialiosios teisės pažeidimu, o taip pat pažeidžiant kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, šiuo atveju sprendžiant dvišalio sandorio (povedybinės sutarties), nustatančios turto teisinį režimą, pripažinimo negaliojančia, būtinųjų sąlygų atitikimą. Taip pat absoliučiai nepaisant CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir sąžiningumo principų reikalavimų.

7.2. Teismas privalėjo atsižvelgti į 2016-05-17 Latvijos Respublikos sprendimą byloje Nr. C312230616 ir įvertinti atsakovo S. V. veiksmus (kreipimasis dėl fizinio asmens bankroto procedūros pradėjimo kaimyninėje Latvijos Respublikoje) kaip nesąžiningų tikslų siekimą - išvengti kreditorinių reikalavimų. Atsakovų sudaryta povedybinė sutartis, kurią ieškovė prašo pripažinti negaliojančia CK 1.81, 3.105 straipsnių pagrindu (kaip prieštaraujančia gerai moralei ir viešai tvarkai) pagal savo faktinį pagrindą turi actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) institutui būdingų bruožų ir atitinka šio instituto tikslą.

7.3. Teismo išvados, jog apeliantė, rinkdamasi vieną iš vertybinių popierių rūšių, civiliniuose santykiuose su atsakovu S. V., nebuvo pakankamai apdairi, atidi ir rūpestinga yra nepagrįstos, nes tokiu būdu teismas neproporcingai perkėlė apeliantei pareigą tikrinti vedybų sutarčių registro duomenis, nuvertinant atsakovo (taip pat ilgamečio verslininko) pareigą supažindinti kreditorių su realia turtine padėtimi.

7.4. Teismas nevertino aplinkybių, jog abu atsakovai nuo 2008-ųjų metų atskyrė iš šeimos valdomos bendrovės „Talainė“ kitą bendrovę „Talesta“ ir perkelė į ją realius, taip vadinamus sveikuosius aktyvus ir turtą, o pradinėje bendrovėje - UAB „CCM Baltic“ paliko įsipareigojimus ir skolas. Tokiais veiksmais atsakovai pradėjo iš anksto ruoštis galimoms nepalankioms aplinkybėms, siekiant, jog S. V. neturėtų galimybės vykdyti įsipareigojimų kreditoriams ateityje. Be to, prieš pat sudarydami povedybinę sutartį atsakovai galimai apsimestiniais sandoriais, perleido bendros sutuoktinių nuosavybės teise iki 2009-03-25 valdytą žemės sklypą ir gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini). Šis gyvenamasis namas, po eilės sandorių, 2016 metais spalio mėnesį formaliai tapo asmenine atsakovės G. V. nuosavybe. Todėl S. ir G. V. sandoris, nors ir buvo sudarytas 2010 metais, bet savo padariniais akivaizdžiai pažeidė teisingumo ir padorumo kriterijus, vertinant atsakovo S. V. kaip skolininko bei atsakovės G. V. kaip sutuoktinės iš anksto apgalvotus nesąžiningus ketinimus bei veiksmus.

Atsakovai S. V. ir G. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

Šalies argumentai

8.1. Apeliantė reiškia formalų reikalavimą pripažinti povedybinę sutartį negaliojančią dėl jos prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei. Apeliacinio skundo dėstomojoje dalyje reikalavimą faktiškai grindžia CK 6.66 straipsnio nuostatomis dėl prieštaravimo kreditoriaus interesams. Iš esmės, apeliaciniu skundu apeliantė reikalauja apeliacinės instancijos teismo nagrinėti skundžiamo sprendimo pagrįstumą pagal kitą teisinį pagrindą, nei jis ieškovės buvo nurodytas pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniu skundu teikiami paaiškinimai ir reiškiami reikalavimai nėra šios civilinės bylos dalykas, nes apeliaciniame skunde yra keliami nauji reikalavimai ir pateikiamas naujas teisinis pagrindas.

8.2.Apeliantė apeliaciniame skunde, kaip ir viso proceso I-osios instancijos teisme metu, procesiniuose dokumentuose ir paaiškinimuose manipuliuoja skirtingo laikotarpio aplinkybėmis (nuo 2010 iki 2016 metų), tapatina skirtingas, tarpusavyje visiškai nesusijusias bylas ir aplinkybes. Ieškovė savo tariamus kreditorinių teisių pažeidimus, kildina iš povedybinės sutarties, sudarytos 2010 m. vasario 2 d., t. y. prieš daugiau nei 6 metus notarine tvarka patvirtino ir registruose išviešinto sandorio sąlygų. Sekant ieškovės logiką, atsakovai 2010 m. sudarė povedybinę sutartį vieninteliu tikslu, jog tariamai po 6 metų, konkrečiai 2016 m., atsakovas S. V. su ieškove pasirašytų vekselį ir gindamasis povedybinės sutarties sąlygomis, pasisavintų svetimus pinigus. Tokia hipotetinė apeliantės argumentacija negali būti vertinama kaip teisinis pagrindas tenkinti ieškinį.

8.3. Esant asmeninei sutuoktinio prievolei, išieškoti skolas galima tik iš skolininko turto, nepriklausomai nuo to, ar jis būtų asmeninis ar dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, todėl apeliantės argumentai dėl 2010-02-02 povedybinės sutarties nuostatų, kurios tariamai pažeidžia apeliantės interesus išsiieškoti pagal 2016-04-22 vekselį, yra teisiškai nepagrįsti.

Trečiasis asmuo notaras E. N. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo nagrinėti bylą iš esmės pagal byloje esančius dokumentus teismo nuožiūra. Nurodo, kad tuo metu būdamas notarės D. J. atstovu, neturėjo jokio teisinio pagrindo netvirtinti ginčijamos povedybinės sutarties, nes ji atitiko įstatymų reikalavimams.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės (ieškovės) UAB „Adista“ apeliacinis skundas atmestinas

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp atsakovų G. V. ir S. V. 2010-02-02 sudaryta notariškai patvirtinta povedybinė sutartis (1 t., 54-59 b. l.), kuri 2010-02-03 įregistruota Vedybų sutarčių registre. Pagal 2016-04-22 neprotestuotiną paprastąjį vekselį (esantį vykdomojoje byloje) vekselio davėjas S. V. besąlygiškai įsipareigojo pareikalavimo momentu sumokėti ieškovei UAB ,,Adista“ 54 002,53 Eur. Ieškovė 2016-07-27 antstolei V. Š. pateikė vykdyti Šiaulių m. 1 - ojo notarų biuro notaro išduotą 2016-07-27 vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 54 279,17 Eur skolos išieškojimo iš skolininko S. V. Antstolė 2016-09-13 turto arešto aktu Nr. (duomenys neskelbtini) areštavo skolininko kaip sutuoktinės bendraturčio nekilnojamojo daikto dalį, kuris Nekilnojamojo turto registre įregistruotas atsakovės vardu. Atsakovai 2016-09-14 pateikė antstolei prašymą ir 2010-02-02 Vedybų sutarties kopiją prašydami panaikinti turto esančio (adresu: duomenys neskelbtini), areštą (1 t., 37-40 b. l.); Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi UAB „Adista“ atskirasis skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos UAB ‚Adista“ pareiškimas suinteresuotiems asmenis S. ir G. V. bei antstolei V. Š. dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrame sutuoktinių turte, netenkintas (1 t., 41-49 b. l.). Ieškovė UAB ,,Adista“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams S. V. ir G. V. bei tretiesiems asmenims notarei D. J. ir jos buvusiam atstovui E. N. dėl sandorio (povedybinės sutarties) pripažinimo negaliojančiu CK 1.81 str. 1 d. pagrindu (1 t., 17-20 b. l.);

Byloje kilo ginčas dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu, apeliantės teigimu, netinkamai aiškinant ir taikant CK 3.105 straipsnio normą. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Nurodytiems esminiams ieškovės apeliacinio skundo argumentams teisėjų kolegija nepritaria ir dėl jų pasisako.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme reiškė reikalavimą CK 1.81, 3.105 straipsnių pagrindais - pripažinti povedybinę sutartį negaliojančia dėl jos prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei, ieškinyje nurodydama CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtintą skolininko nesąžiningumo prezumpciją kaip įrodytą. Apeliaciniame skunde ieškovė reikalavimą grindžia nuostatomis dėl prieštaravimo kreditoriaus interesams pagal CK 6.66 straipsnį. Teisėjų kolegijos nuomone, tai reiškia, jog ieškovė prašo apeliacinės instancijos teismo nagrinėti skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal naują, kitą teisinį pagrindą, taikant actio Pauliana institutą.

Apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus (šiuo atveju naują teisinį pagrindą), kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Nesant nei ieškinyje, nei skunde išdėstytų teisiškai reikšmingų argumentų dėl 2010-02-02 povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66, 6.67 straipsnių pagrindais, apeliantės išdėstytų apeliaciniame skunde deklaratyvių teiginių ir pasvarstymų, apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja ir dėl jų nepasisako (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015). Pažymėtina, jog teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, vertina kilusį ginčą tik dėl CK 1.81, 3.104, 3.105, 3.112 straipsniuose įtvirtintų materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Dėl sutuoktinių teisės sudaryti vedybų sutartį.

Sutarties laisvės principas suponuoja, kad sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą), tačiau negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnis), nepaisyti pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis) bei ignoruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumą, nustatyti gerai moralei arba viešajai tvarkai prieštaraujančias sutartis sąlygas (CK 3.83 straipsnio 2 dalis, 3.101 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įstatymas vedybų sutartį apibrėžia kaip sutuoktinių susitarimą, nustatantį jų turtines teises ir pareigas santuokos metu (CK 3.101 straipsnis). Priklausomai nuo to, kada ši teisė yra įgyvendinama, vedybų sutartys būna ikivedybinės (sudaromos iki santuokos įregistravimo) arba povedybinės (sudaromos bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo). Ikivedybinė sutartis įsigalioja nuo santuokos įregistravimo dienos, o povedybinė – nuo šios sutarties sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip (CK 102 straipsnio 1, 2 dalys).

Vedybų sutarties pagrindinis tikslas yra turto (tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje) teisinio režimo nustatymas. Be to, vedybų sutartyje gali būti nustatytos ir kitos turtinės teisės ir pareigos, kaip pvz., susijusios su turto tvarkymu, sutuoktinių tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, turto padalijimo būdu ir tvarka, jei santuoka nutraukiama, bei kiti klausimai, susiję su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais (CK 3.104 straipsnis) (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013).

Dėl CK 3.105 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Apeliantė (ieškovė) teigė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl atsakovų sudarytos povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant CK 3.105 straipsnio nuostatas, taip pažeidžiant materialiosios teisės normas ir kasacinio teismo formuojamą praktiką. Atsakydamas į šiuos apeliantės argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad vedybų sutartis gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies negaliojančia, jeigu yra CK 3.105 straipsnyje išvardyti vedybų sutarties sąlygų negaliojimo pagrindai arba nustatomi CK pirmojoje knygoje nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai (CK 3.108 straipsnio 1 dalis). Be to, CK 3.108 straipsnio 2 dalyje nurodytas dar vienas specialus vedybų sutarties ar jos dalies negaliojimo pagrindas: negalioja vedybų sutartis, kuri iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir vienam iš sutuoktinių yra labai nepalanki.

Nagrinėjamos bylos atveju aktualus CK 3.105 straipsnio 1, 2 ir 3 punktų aiškinimas ir taikymas, nes šios teisės normos pagrindu buvo remtasi apeliaciniame skunde, jog teismas netinkamai ją aiškino ir taikė, dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia. Nurodyto straipsnio 1 punkte nustatyta, kad negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei arba viešajai tvarkai. Taigi pagal CK 3.105 straipsnio 1 punkto nuostatas vedybų sutarties sąlygos negalioja, jeigu nustatomi CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai. Imperatyviosiomis teisės normomis pripažįstamos tokios normos, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti jų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Viešoji tvarka taip pat paprastai nustatoma imperatyviosiomis teisės normomis. Geros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gėrio, blogio, teisingumo, pareigingumo, padorumo suvokimas. Sandorio turinys vertinamas pagal visuomenėje vyraujančią gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą.

Pagal nurodyto straipsnio 2 punktą negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios keičia turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinį režimą (šio kodekso 3.88 ir 3.89 straipsniai), jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Taigi pagal CK 3.105 straipsnio 2 punktą vedybų sutarties sąlygos negalioja tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą.

Pagal nurodyto straipsnio 3 punktą negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios pažeidžia CK 3.117 straipsnyje įtvirtintą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principą. Teisėjų kolegija, aiškindama CK 3.105 straipsnio 3 punkte įtvirtintą vedybų sutarties negaliojimo sąlygą, kuriai esant būtų pažeidžiamas CK 3.117 straipsnyje įtvirtintas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principas, akcentuoja, kad ši sąlyga objektyviai gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai vedybų sutartyje pasirenka bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą, nes nepasirinkus tokio turto teisinio režimo tampa negalimas nukrypimas nuo tik bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei reglamentuoti skirto ir įstatyme įtvirtinto draudimo pažeisti tokios nuosavybės rūšies lygių dalių principą. Kita vertus, įstatyme įtvirtinta tik sutuoktinių bendro turto dalių prezumpcija (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), nes taip pat nustatyta galimybė nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnis). Dėl to nurodyta nuostata nėra imperatyvi.

Minėta, kad CK 3.105 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatyti vedybų sutarties sąlygų negaliojimo pagrindai – turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinio režimo keitimas (CK 3.88, 3.89 straipsniai) ir CK 3.117 straipsnyje įtvirtinto sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principo pažeidimas – gali būti taikomi tik tuo atveju, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Iš 2010-02-02 povedybinės sutarties sąlygų matyti, kad šia sutartimi sutuoktiniai pasirinko ne bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, bet kiekvieno sutuoktinio asmeninės nuosavybės turto režimą (povedybinės sutarties 2.1. – 2.1.6., 3.3 punktai, CK 3.104 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl atsakovų sudarytos povedybinės sutarties, priimtas netinkamai aiškinant ir taikant galiojančio CK 3.105 straipsnio nuostatą, taip pažeidžiant materialiosios teisės normas, yra nepagrįsti ir atmestini (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-05-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2013).

Dėl CK 1.5 straipsnio taikymo ir aiškinimo bei sandorio pripažinimo negaliojančio kaip prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.80, 1.81 straipsniai)

Apeliantė taip pat teigia, kad teismas priėmė sprendimą, absoliučiai nepaisant CK 1.5 straipsnyje esančių principų. Atsakydama į šį apeliantės argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, kuriais savo argumentus dėl reikalavimo povedybinės sutarties negaliojimo grindžia apeliantė, yra bendrieji civilinės teisės principai, kuriais grindžiami visi civiliniai teisiniai santykiai ir į kuriuos atsižvelgiama nustatant konkrečių civilinių teisinių santykių konkretų turinį, jų atitiktį įstatymui. Todėl minėti principai turi būti aiškinami ir taikomi sistemiškai, kartu su kitomis CK normomis. Jie nei savarankiškai, nei kartu su kitomis bendrosiomis, sampratas apibrėžiančiomis civilinės teisės normomis negali būti savarankiški sutarčių negaliojimo pagrindai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis 2016 m. gegužės 20 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016).Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijama povedybinė sutartis yra niekinė (CK 1.80 straipsnis), nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms - viešai tvarkai ir gerai moralei bei pažeidžia būsimų kreditorių interesus. Įstatyme nėra nuostatų, draudžiančių sudaryti povedybinę sutartį, kai vieno iš sutuoktinių atžvilgiu atliekami net ir priverstinio vykdymo veiksmai. Tokia sutartis nelaikytina per se (lot. savaime) prieštaraujančia gerai moralei ar viešajai tvarkai, taigi nėra pagrindo konstatuoti niekinį tokios povedybinės sutarties pobūdį. Sandoriai pripažįstami niekiniais ir negaliojančiais tik kai pažeidžiamos įstatyme įtvirtintos imperatyvios teisės normos. CK 1.81 straipsnyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Dėl viešosios tvarkos ir moralės sampratų pasisakyta šios nutarties 18 punkte. Vertinant sudarytus sandorius, reikia vadovautis ne tik teisės, bet ir geros moralės, kurios kriterijus yra gėrio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas, normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad, nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi svarbią reikšmę. Pagal CK 1.81 straipsnio prasmę, turi būti įrodyta, kad pagrindinis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo. Apeliantė teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas nenustatė dėl kokių priežasčių, ketinimų atsakovai sudarė minėtą povedybinę sutartį, ką privalėjo padaryti. Visgi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio ir 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu nei civiliniame kodekse, nei teismų praktikoje nenumatyta, kad sandorio sudarymo priežastys, sandorio šalių tikrieji ketinimai ir valia yra būtinas kriterijus bei lemiamas faktorius, ginčijant tretiesiems asmenims (o ne pačioms sutarties šalims) sutarties sudarymo faktą (CK 6.193 straipsnis). Juo labiau, kai atsakovų sudaryta sutartis, jos sudarymo momentu nepažeidė nei trečiųjų šalių, nei įstatymo reikalavimų, o ieškovė nurodomas atsakovų povedybinės sutarties sudarymo tikslas (ketinimai ir priežastys), jog jie iš anksto žinodami, numatydami ir suprasdami, kad po 6 metų atsakovas S. V. prisiims kreditorinį įsipareigojimą UAB „Adista“, siekė išimtinai savanaudiškų, pažeidžiančių ieškovės interesus tikslų, per daug nutolę nuo galutinio – prievolės neįvykdymo ieškovei rezultato.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas visapusiškai neišanalizavo bylos duomenų, spręsdamas kokią įtaką atsakovo asmeninės prievolės vykdymui turi povedybinėje sutartyje pakeistas atsakovų santuokoje įgyto turto teisinis režimas. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo turtinė padėtis nėra bloginama. Apeliantės nuomone, priešingai, atsakovo turtinė padėtis, sudarius 2010-02-02 povedybinę sutartį, pablogino būsimų atsakovo kreditorių, tame tarpe ir apeliantės padėtį, kadangi ji negali išsiieškoti iš bendro šeimos turto pagal asmeniškai atsakovo pasirašytą 2016-04-22 vekselį ar nukreipti išieškojimo į atsakovo sutuoktinės turto dalį. Apeliantė laikosi pozicijos, jog visų atsakovų veiksmų nuo 2008-2010 metų visuma (atskiriant iš vienos šeimos valdomos bendrovės UAB „Talainė“ kitą bendrovę „Talesta“ ir perkeliant į ją sveikuosius aktyvus ir turtą, o pradinėje bendrovėje UAB „CCM Baltic“ paliekant įsipareigojimus ir skolas, perleidžiant bendrosios jungtinės nuosavybės teise santuokoje įgytą turtą kelis kartus, kol jis galutinai tapo asmenine atsakovės G. V. nuosavybe, sudarant povedybinę sutartį bei atsakovui S. V. Latvijos Respublikoje išsikeliant fizinio asmens bankroto bylą) įrodo, kad atsakovai, būdami verslininkais, iš anksto ruošėsi galimiems nuostoliams ir kreditorinių įsipareigojimų nevykdymui ateityje. Apeliantė mano, kad atsakovai, jau sudarydami 2010 m. vasario 2 d. povedybinę sutartį, siekė viešajai tvarkai ir gerai moralei priešingo tikslo – sudarant bet kuriam iš sutuoktinių įvairius sandorius, išvengti kreditorių teisėtų interesų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos faktines bei ieškovės nurodomas atsakovų šeimos turto tvarkymo, verslo organizavimo, gaunamų finansų valdymo ir kreditorinių įsipareigojimų prisiėmimo aplinkybes, sprendžia, kad šie apeliantės argumentai negali būti laikomi pakankamais ir sąsajais, tam, kad įrodyti, jog pagrindinis 2010-02-02 povedybinės sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, prieštaraujančio viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Vien jau nustatyti faktai: pirma, jog povedybinės sutarties sudarymo ir kreditorinio įsipareigojimo ieškovei momentus skiria 6 metų laikotarpis ir antra, povedybinė sutartis 2010-02-03 buvo išviešinta Vedybų sutarčių registre, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti kaip neginčijamai įrodytą atsakovų ketinimą povedybine sutartimi pasiekti ieškovės nurodomus tikslus. Ieškovė nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių ir nepateikė tas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, jog prieš povedybinės sutarties sudarymą ar jos sudarymo momentu, ją su atsakovu siejo prievoliniai teisiniai santykiai, dėl kurių atsakovas S. V. povedybine sutartimi siekė būtent kreditorinių įsipareigojimų ieškovei UAB „Adista“ išvengimo.

Akivaizdu, kad tokiais apeliantės prielaidomis grįstais teiginiais, tariama schema (nuo 2008-2010 metų buvusi atsakovų veiksmų visuma) bei ignoruojant bylą nagrinėjusio teismo nustatytą faktinę aplinkybę, jog iki 2015 metų, t. y. daugiau nei 4 (keturis) metus po povedybinės sutarties sudarymo atsakovų ir apeliantės nesiejo jokie civiliniai santykiai yra išreiškiamas apeliantės nesutikimas su teismo išvadomis dėl bylos faktų. Tačiau tokia apeliantės pozicija, nepagrindžia, kad teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo proceso ir įrodymų vertinimo, jų pakankamumo ir sąsajumo taisyklių, tarpusavio ryšio yra nuosekliai išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė nepaneigė atsakovų nurodytų povedybinės sutarties tikslo – siekti nepriklausyti nuo vienas kito prisiimtų kreditorinių įsipareigojimų, atskirai veikiant itin dinamiškame statybų versle ir kitose verslo srityse, nuolat priimant asmeninius verslo sprendimus ir kad tokio tikslo sutarties šalys negalėjo turėti. Taigi, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog ieškovės pateikti įrodymai nesuformavo teismo įsitikinimo, jog atsakovai, sudarydami povedybinę sutartį siekė išvengti būsimų prievolių kreditoriams.

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Iš to seka, kad atsakovai, sudarydami 2010-02-02 povedybinę sutartį, įgyvendino savo teises nepažeisdami jokių imperatyvių įstatymo nuostatų ir pasirinko tokį elgesio ir veiksmų modelį, koks leistinas teisės aktuose.

Dėl paminėtų šios nutarties 23-29 punktuose priežasčių, apeliacinio skundo argumentai dėl CK 1.81 straipsnio pažeidimo yra deklaratyvaus pobūdžio. Apeliantė nenurodo, kokios imperatyviosios teisės normos buvo pažeistos sudarant ginčijamą povedybinę sutartį, nenurodo teisinių argumentų, kaip sudaryta povedybinė sutartis prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, o bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai CK 1.80 ir 1.81 straipsniuose įtvirtintų sandorių negaliojimo pagrindų nenustatė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis 2016 m. gegužės 20 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016).

Dėl CK 3.104, 3112 straipsnių aiškinimo ir taikymo

Išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje yra nuosekliai pasisakoma, kad kai prievolė kreditoriui yra vieno sutuoktinio asmeninė prievolė ir vedybų sutartyje nustatomas būsimo turto atskirumo režimas (CK 3.104 straipsnio 1 dalis), tai pasikeitusi kito sutuoktinio turtinė padėtis po vedybų sutarties sudarymo negali turėti įtakos vedybų sutarties galiojimui dėl tokios prievolės kreditoriui vykdymo, jeigu nekonstatuojami sutuoktinių neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tokių veiksmų, povedybinės sutarties sudarymo momentu, nenustatyta. Apeliantės atsiradęs po 6 metų kreditorinis reikalavimas atsakovui, neturi jokios įtakos ir reikšmės povedybinės sutarties teisėtumui. Ieškovas taip pat neįrodė, jog atsakovai S. V. ir G. V. buvo nesąžiningi ir ketino apsunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovo UAB ,,Adista“ naudai. Priešingai, siekdamas atsiskaityti su kreditoriumi, atsakovas S. V. 2016-04-22 išduodamas kreditoriui paprastąjį neprotestuotiną vekselį prisiėmė papildomą asmeninį įsipareigojimą kreditoriaus (ieškovės) atžvilgiu, siekdamas su ja atsiskaityti. Atsakovai, sudarydami povedybinę sutartį, tik nustatė iki ir po santuokos sudarymo kiekvieno sutuoktinio įgyjamo (įgyto, esamo) turto teisinį režimą; povedybine sutartimi jie nepažeidė įstatymo nuostatų numatančių jų pasirinkimo teisę (CK 3. 104 str. 1 d., 3 d.).

Be viso to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, jog atsakovo prievolė apeliantei yra asmeninė. Asmeninės prievolės pobūdis lemia tai, kad atsakovas asmeniškai savo turtu yra atsakingas apeliantei už prisiimtos prievolės įvykdymą, o atsakovė (sutuoktinė) už šią prievolę nėra atsakinga t. y. ji nėra šios prievolės subjektas. Pagal CK 3.112 straipsnio 1 dalį asmeninės prievolės visų pirma privalo būti tenkinamos iš asmeninio sutuoktinio turto. Išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad į kito sutuoktinio, kuris neprisiėmė prievolės, turtą ar jo dalį bendrojoje nuosavybėje negali būti nukreipiamas išieškojimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013). Taigi, esant asmeninei sutuoktinio prievolei, išieškoti skolas galima tik iš skolininko turto, nepriklausomai nuo to, ar jis būtų asmeninis ar dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, todėl darytina išvada, kad apeliantės argumentai dėl apsunkinto išsiieškojimo iš povedybine sutartimi nustatyto atsakovų turto teisinio režimo, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias asmeninės sutuoktinių prievolės vykdymo ypatumus, neanalizavo aplinkybės, kad nustatytas sutuoktinių atskiro būsimo turto teisinis režimas daro įtaką atsakovo mokumui, nes sutarties sąlygos užkerta kelią pagal CK 3.112 straipsnio 1 dalies nuostatas – išieškant skolą pagal vieno iš sutuoktinių asmeninę prievolę, išieškojimą nukreipti į sutuoktinio turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su kitu sutuoktiniu. Atsakydama į šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, spręsdamas, ar vedybų sutartyje nustatytas atsakovų atskiro būsimo turto teisinis režimas pažeidžia apeliantės teises, teismas turi nustatyti, ar dėl ginčijamos sutarties sudarymo, atsakovas tapo nemokus, ar faktiškai sumažėjo tiek atsakovo turto, kad likusio ar įgyjamo po sutarties sudarymo nepakanka nukreipti apeliantės reikalavimui patenkinti, ar kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Tai yra teismas turi nustatyti CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų sąlygų buvimą, konstatuoti skolininko (atsakovo) nesąžingumą, ko faktiškai apeliantė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde neprašė, nedetalizavo ir jokiais teisiniais argumentais negrindė. Bylą nagrinėjęs teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovo sudarytas sandoris – povedybinė sutartis pažeidė CK 1.81, straipsnio 1 dalies, 3.105 straipsnio normas, t. y. teismas analizavo tas teisės normas, kurių pagrindu ieškovė grindė ieškinio reikalavimą, neišeidamas už pareikšto ieškinio ribų. Tuo, pirmosios instancijos teismas nei materialiųjų, nei procesinių teisės normų nepažeidė.

Apeliantė taip pat teigia, jog teismo išvados, kad apeliantė, rinkdamasi vieną iš vertybinių popierių rūšių, civiliniuose santykiuose su atsakovu S. V., nebuvo pakankamai apdairi, atidi ir rūpestinga yra nepagrįstos. Anot apeliantės, tokiu būdu teismas neproporcingai perkėlė apeliantei pareigą tikrinti vedybų sutarčių registro duomenis, nuvertinant atsakovo (taip pat ilgamečio verslininko) pareigą supažindinti kreditorių su realia turtine padėtimi. Nesutiktina su šiais apeliantės argumentais. Abi 2016-04-22 pasirašyto neprotestuotino vekselio šalys – verslininkai, veikiantis savo rizika, povedybinė sutartis buvo pagal įstatymų reikalavimus išviešinta Vedybų sutarčių registre sekančią dieną po jos sudarymo. Taigi pirmosios instancijos teismas, pagrįstai nurodė, kad ieškovė, kuriai kaip juridiniam asmeniui keliami padidinti atsakingumo reikalavimai turėjo imtis visų atsargumo priemonių, siekiant užtikrinti kreditorinių įsipareigojimų įvykdymą, kadangi jai, o ne atsakovui priklausė sudaryti sandorį ar ne, pasirinkimo teisė.

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar procesinės teisės normas. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus MockevičiusDanutė BurbulienėRasa Bartašienė