Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo atstovams: direktoriui R. J. ir advokatui Edgarui Dereškevičiui bei atsakovams: S. V. ir G. V. bei jų atstovui advokatui Audriui Deveikiui, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje: notarei D. J. ir notarui E. N.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Adista“ ieškinį atsakovams: S. V. ir G. V. dėl vedybų (povedybinės) sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1. 81 str. 1 d. pagrindu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje: notarė D. J. ir E. N..

Aprašomoji dalis

nustatė:

2. Priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Be kita ko, ieškovas teigia, kad ginčijamos sutarties sudarymo tikslas buvo ne sutuoktinių S. V. ir G. V. turto teisinio režimo nustatymas, bet būsimų kreditorių teisių pažeidimas. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Notarės D. J. atstovas E. N. sutarties tvirtinimo dieną neturėjo jokių duomenų apie atsakovų nesąžiningą elgesį ar tokius ketinimus. Numatyti kokiais tikslais vedami atsakovai sudaro vedybinę (povedybinę) sutartį Vilniaus miesto 16-ojo notarės biuro notarės D. J. atstovas E. N. neturėjo realios galimybės.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančių ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtų rašytinių įrodymų matyti:

- pagal 2016-04-22 neprotestuotiną paprastąjį vekselį (esantį vykdomojoje byloje) vekselio davėjas S. V. besąlygiškai įsipareigojo pareikalavimo momentu sumokėti ieškovui UAB ,,Adista“ 54 002,53 Eur;

Pagal 2016-10-27 pareiškimą ir pagal 2016-11-15 ieškovo pareiškimą yra pradėtas ir ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl galimai nusikalstamų UAB ,,CCM Baltic“ vadovų ir dalyvių padarytų veikų (T.1, 4-12, 50-51 b.l.).

Ieškovo ieškinys atmestinas.

Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (Lietuvos Respublikos CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir Lietuvos Respublikos CK 1.5 str. įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių yra kilęs dėl trečiojo asmens notarės D. J. įgalioto asesoriaus E. N. notariškai patvirtintos atsakovų S. V. ir G. V. 2010-02-02 povedybinės sutarties (T. 1, 54-59 b. l.). Ieškovo UAB ,,Adista“ tikslas – nukreipti atsakovo S. V. asmeninės prievolės įvykdymą pagal 2016-04-22 paprastąjį neprotestuotiną vekselį – skolos išieškojimą, į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę.

Teismas asmenų pažeistas civilines teises gina įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, neviršydamas savo kompetencijos bei nepažeisdamas civilinių teisių įgyvendinimo ir gynybos dispozityviškumo principo (Lietuvos Respublikos CK 1.137 ir 1.138 str.).

LR CK 1. 81 str. 1d. įtvirtinta nuostata, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Viena iš teisės normoje vartojamų sąvokų – „viešoji tvarka“. Ši sąvoka apima pagrindinius principus, kuriais yra grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Sąvoka „viešoji tvarka“ yra vertinamasis kriterijus, todėl jo taikymas turi būti siejamas su konkrečios bylos aplinkybėmis. Ar šalių sudarytas sandoris neprieštarauja viešajai tvarkai, teismas tikrina ex officio. Remiantis atsakovų sudaryto sandorio turinio analize, teismas daro išvadą, kad ieškovo nurodyti šios sutarties punktai (sutarties 2 str.), neprieštarauja viešajai tvarkai.

Visuomenės pagrindą sudaro teisingumas. Tei­singumu turi būti grindžiami ir civilinių teisinių santykių dalyvių veiks­mai, taigi ir sudaromi sandoriai. Teisingumo kriterijus yra moralės normos, kurių tikslas - užtikrinti visų visuomenės narių interesų derinimą, apsaugoti ekonomiškai ir fiziškai silpnesnių visuomenės narių intere­sus, užkirsti kelią piktnaudžiauti teise. Todėl teismas vertindamas atsakovo sudarytą sandorį vadovaujasi ne tik teisės, bet ir geros moralės normomis. Ge­ros moralės kriterijus yra kultūringo, teisingo žmogaus minimalus gė­rio, blogio, teisingumo, pareigos, padorumo suvokimas. Teismas įvertinęs atsakovų sudaryto sandorio turi­nį pagal visuomenėje vyraujančią gėrio ir blogio, sąžinin­gumo ir nesąžiningumo sampratą, daro išvadą, jog jis atitinka geros moralės kri­terijus. Geros moralės normos bendros daugu­mai normalios visuomenės žmonių, kad ir kokios jie tautybės, politinių ar religinių pažiūrų, profesijos. Kaip negalima remtis įstatymų nežinojimu siekiant išvengti atsakomybės, taip negalima remtis ir moralės nor­mų nežinojimu. Negalima pripažinti sandorio negaliojančiu vadovau­jantis tais faktais kurių jo sudarymo metu nebuvo.

Prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžia įstatymas. Šie sandoriai pripažįstami ne­galiojančiais pagal CK 1.80 straipsnio nuostatas.

Viešajai tvarkai prieštarauja tik tie sandoriai, kurie pažeidžia teisingumo įgyvendinimą.

CK 3.7 straipsnio 2-3 dalyse nustatyta, kad asmenys, įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami savo pareigas, privalo laikytis įstatymų ir gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąži­ningai. Šiame straipsnyje draudžiama piktnaudžiauti šeimos teisėmis ir nustatyta, kad teismas gali atsisakyti ginti teises, jeigu jomis piktnaudžiau­jama. Todėl viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris, ginčo atveju būtų vedybų sutartis, galėtų būti pripažįstamas negaliojančiu, tačiau tokių pagrindų atsakovų sudarytoje sutartyje teismas nenustatė.

Pastebėtina, kad ieškovo reikalavimai atsakovams iš esmės netiesiogiai remiasi Lietuvos Respublikos CK 6.66 str. įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Tačiau šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą. Kadangi ieškovas tiesiogiai šia įstatymo nuostata nesiremia, dėl to teismas plačiau šiuo aspektu ir nepasisako.

Atsakovai S. V. ir G. V. tvirtina, kad ieškovas UAB ,,Adista“ apie ginčijamą 2010-02-02 jų povedybinę sutartį turėjo sužinoti nuo povedybinės sutarties įregistravimo Vedybų sutarčių registre - 2010-02-03. Be to apie šią aplinkybę turėjo būti žinoma ir antstolei V. Š., o ne tada kada ji 2016-09-09 išsispausdinto Vedybų sutarčių registro išrašą, jog atsakovai yra sudarę vedybų sutartį.

Įvertinęs šalių argumentus, teismo posėdžio metu šalių atstovų paaiškinimus ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus įrodymus, teismas daro išvadą, jog nagrinėjimu atveju nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį. Pirmiausia, atmestinas ieškovo argumentas, kad jis neturėjo duomenų apie atsakovų 2010-02-02 sudarytą povedybinę sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad kaip ir ginčo atveju, turi būti patikrinama, kada asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti, turi būti patikrinama, ar ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei toje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Tokiu atveju vieni elgesio standartai yra keliami juridiniam asmeniui, o visai kiti fiziniam asmeniui. Iš dalies sutiktina, su ieškovo motyvu, kad vien viešo registro duomenų buvimas ir jų prieinamumas be trukdžių pats savaime asmeniui nėra pagrindas domėtis registro duomenimis, tačiau visuma bylos įrodymų, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą elgesio standartą, neleidžia teismui daryti kitos išvados. Ieškovo santykiai su atsakovu S. V. nebuvo trumpalaikiai ar epizodiški, o priešingai jie turėjo nuolatinumo pobūdį. Tai, kad atsakovas sugebėjo sėkmingai reklamuoti savo verslą ir tuo įtikino kitus jo verslo partnerius, negali būti ta aplinkybė dėl kurios būtų darytina kita išvada. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių atmestinas ieškovo argumentas, jog jis neturėjo realios galimybės sužinoti apie atsakovų sudarytą vedybinė (povedybinę) sutartį, ne anksčiau nei iki 2016-09-15. Antstolės V. Š. 2016-09-15 išspausdintame Vedybų sutarčių registro išraše pakanka duomenų apie povedybinės sutarties sudarymo ir registravimo laiką. Ieškovas UAB ,,Adista“ būdamas apdairus ir rūpestingas dar iki kreipimosi į antstolę V. Š. turėjo galimybę gauti informaciją apie atsakovų sudarytą vedybų sutartį ir iki 2016-04-22. Tokia informaciją jam galėjo suteikti ir atsakovo S. V. pasirašytą neprotestuotiną paprastąjį vekselį patvirtinusi notarė. Ieškovas būdamas apdairus ir rūpestingas, esant bent menkiausiai abejonei turėjo ir pats tikrinti Vedybų sutarčių registro duomenis. Tokia išvada seka, kadangi jam, o ne atsakovui priklausė pasirinkimo teisė, nes būtent dėl šalių sudarytos subrangos sutarties tik jis galėjo toliau tęsti statybos rangos darbus. Todėl ieškovas rinkdamasis vieną iš vertybinių popierių rūšių, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas (CK 1. 105 str.). Ieškovas siekdamas apginti savo teises kylančias iš dvišalės sutarties turėjo galimybė pasirinkti konkretų prievolių užtikrinimo būdą, o to nepadaręs turi prisiimti iš to kylančias pasekmes (CK 6. 70 str.).

Atsakovai S. V. ir G. V. tvirtina, kad ieškovas UAB ,,Adista“ jų povedybinės sutarties sudarymo metu – 2010-02-02, neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovą S. V., nes pagal 2016-04-20 paprastąjį neprotestuotiną vekselį atsakovo S. V. prievolė ieškovui atsirado po daugiau nei 6 metų, o vekselis buvo išrašytas visai kitu tikslu.

Įvertinęs šalių argumentus, teismo posėdžio metu šalių atstovų paaiškinimus ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus įrodymus, teismas daro išvadą, jog šie atsakovų argumentai yra visiškai pagrįsti. Nagrinėjamu atveju svarbu, dėl kokių priežasčių atsakovas S. V. pasirašė ieškovo UAB ,,Adista“ naudai 2016-04-22 paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Fakto, kad šį vekselį atsakovas yra pasirašęs ir, kad jo pagrindu yra vykdomas priverstinis išieškojimas, šalys neginčija. Be to, tai patvirtina ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirti rašytiniai įrodymai. Šalys taip pat neginčija, kad ši atsakovo S. V. prievolė ieškovui UAB ,,Adista“ yra asmeninė.

Pagal Lietuvos Respublikos CK 1.97 str. 1 d. ir 1.101 str. vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas. Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja 1999-03-16 Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau ? ĮPVĮ) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintos Vekselių naudojimo taisyklės. Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (Lietuvos Respublikos CK 1.105 str. 1 d., ĮPVĮ 2 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog atsakovų S. V. ir G. V. povedybinės sutarties sudarymo metu – 2010-02-02, ieškovo UAB ,,Adista“ ir atsakovo S. V. nesiejo jokie prievoliniai teisiniai santykiai. Ieškovas tokią neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisė į atsakovą įgijo tik nuo 2016-04-22 pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Kaip jau teismas aukščiau yra nurodęs ieškovas dar nėra visiškai praradęs šios reikalavimo teisės į atsakovą, nors pats skolos išieškojimas yra apsunkintas. Tai reiškia, kad kreditorius gindamas savo teises, gali ir ateityje pareikšti atsakovui ieškinį per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai jis tapo kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo.

Ieškovas UAB ,,Adista“ teigia, jog pagal atsakovų S. V. ir G. V. 2010-04-22 povedybinės sutarties sąlygas po šios sutarties sudarymo kiekvieno sutuoktinio asmenine nuosavybe tampa bet koks įgyjamas turtas, įgytas kiekvieno sutuoktinio vardu. Kadangi iki šiol iš atsakovo S. V. visa skola nėra išieškota, ieškovas mano, kad atsakovų S. V. ir G. V. sudaryta povedybinė sutartis dėl pakeisto sutuoktinių turto režimo pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Šios povedybinės sutarties atsakovai neprivalėjo sudaryti, t. y. jokio būtinumo sudaryti tokį sandorį nebuvo. Vadovaujantis sutuoktinių lygių dalių bendrame turte prezumpcija (Lietuvos Respublikos CK 3.117 str. 1 d.), ieškovo UAB ,,Adista“ naudai, priverstinai vykdant atsakovo S. V. skolinę prievolę, ji bus vykdoma tik iš skolininko S. V. asmeninio, o ne kartu su G. V. iš bendrai jungtine nuosavybe valdomo turto. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CK 3.112 str. 1 d., išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias iš jo sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito sutuoktinio sutikimo, galima iš bendro turto sutuoktinio dalies, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Šiuo metu pagal viešo registro duomenis atsakovas S. V. ir G. V. bendros nuosavybės teise nevaldo jokio turto, atsakovės G. V. vardu yra įregistruoti nekilnojamieji daiktai, pvz. butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris anksčiau buvo areštuotas vykdomojoje byloje. Kadangi atsakovas S. V. savo vardu neturi turto jo skolai pagal 2016-04-22 vekselį padengti, o atsakovams, sudarius nurodytą povedybinę sutartį, tapo neįmanomas skolos išieškojimas ir iš santuokoje atsakovo S. V. sutuoktinės – atsakovės G. V., gaunamų pajamų ir jos vardu įgyjamo turto. Jokio asmeninio turto atsakovas S. V. neturi. Ieškovas UAB ,,Adista“ mano, kad tokiu būdu atsakovai S. V. ir G. V. siekė sumažinti atsakovo S. V. mokumą ir pabloginti jo turtinę padėtį su tikslu nesąžiningai išvengti ir/ar apsunkinti skolinių prievolių įvykdymą kreditorių, įskaitant ir ieškovo naudai. Juk atsakovai S. V. ir G. V. per gana neilgą laiką pardavė (pakeitė) iš esmės viso savo nekilnojamojo turto: buto, gyvenamojo namo ir žemės sklypo statusą, t. y. sudarė pirkimo – pardavimo ir kitokius sandorius, kurių ieškovas neginčija. Be to, atsakovas S. V. nepranešė ieškovui apie ginčijamos povedybinės sutarties bei nekilnojamojo turto perleidimo sandorių sudarymą.

Nėra teisinio pagrindo teismui ir išvadai, jog skolininkas S. V. sudaryto vedybų sandorio pagrindu galimai pažeidė kreditoriaus (ieškovo) interesus ar dėl to jis tapo nemokus. Skolininko nemokumas atsirado kuomet šį faktą savo 2016-05-17 sprendimu patvirtino Latvijos Respublikos Rygos miesto Žemgalės priemiesčio teismas ir jis buvo išviešintas minėtos respublikos įmonių registre remiantis 2016-05-19 sprendimu (T.1, 29-32, 35-36 b.l.). Pažymėtina, kad ir Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. spalio 12 d. nutartimi (civ. byla Nr. 2VP-10162-907/2016) irgi nenustatė jokių su atsakovų sudarytos povedybinės sutarties turinio fiktyvumu susijusių aplinkybių. O Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad atsakovų 2010-04-22 sudaryta vedybų sutartis nėra akivaizdžiai niekinė (T.1, 47 b.l.).

Pastebėtina, kad kaip jau aukščiau yra nurodęs teismas, atsakovų sudaryta vedybų sutartis nesuteikia pirmenybės teisių jokiems kitiems kreditoriams. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus (ieškovo) interesai Lietuvos Respublikos CK 1.81 str. 1d. prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti kitas su šiais jų veiksmais susijusias aplinkybes. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į aukščiau paminėta Šiaulių apygardos teismo 2016-05-02 nutartį ir jos pagrindu vėliau išduotą vykdomąjį raštą, galim daryti išvadą, jog atsakovas pasirašę su ieškovo 2016-04-22 vekselį, tai pačiai sumai, kurios pagrindu 2016-04-22 buvo sudaryta tarp ieškovo ir UAB ,,CCM Baltic“ taikos sutartis. Tokiu atveju šį atsakovo S. V. prievolė ieškovui laikytina subsidiaria (T.2, 49-53 b. l.).

Teismas atmeta ieškovo UAB ,,Adista“ argumentus, jog povedybinės sutarties atsakovai neprivalėjo sudaryti, t. y. jokio būtinumo sudaryti tokį sandorį nebuvo, nes sutuoktinių teisė sudaryti vedybinę (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos CK 3.83 str., 3.87 str., 3.101 str. Atsakovai, sudarydami povedybinę sutartį, neperleido jokio konkretaus turto, nepablogino savo buvusios turtinės padėties, tik nustatė iki ir po santuokos sudarymo kiekvieno sutuoktinio įgyjamo (įgyto, esamo) turto teisinį režimą (Lietuvos Respublikos CK 3.104 str. 3d.), t. y. šia povedybine sutartimi jie nepažeidė įstatymo nuostatų numatančių jų pasirinkimo teisę (CK 3. 104 str. 1d.). Įstatymų leidėjas nenustatė pareigos santuoką sudarantiems asmenims įtraukti kiekvieno jų kreditorius į vedybų sutarties sudarymo procesą.

Ieškovas UAB ,,Adista“ ginčija povedybinės sutartį dėl kiekvieno iš sutuoktinių vardu įgyjamo turto teisinio režimo nustatymo. Tačiau įstatymas suteikia sutuoktiniams teisę susitarti dėl turto padalijimo būdo ir tvarkos santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium atveju (CK 3. 104 str. 4 d.). Todėl ieškovo argumentai, dėl atsakovų sudarytos vedybų sutarties 3.4. p. nuostatų neatitikimo kitoms šeimos teisės nuostatoms atmestini.

Teismas, įvertinęs šalių argumentus, teismo posėdžio metu šalių atstovų paaiškinimus ir bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus įrodymus, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovas UAB ,,Adista“ neįrodė, jog atsakovas S. V. ginčijama povedybine sutartimi tapo nemokus, suteikė pirmenybę kuriam nors kitam kreditoriui, gerokai sumažino turtą ar jo vertę, kitaip pažeidė ieškovo teises, dėl ko ieškovas prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Ieškovas taip pat neįrodė, jog atsakovai S. V. ir G. V. buvo nesąžiningi ir siekė išvengti ir/ar apsunkinti skolinės prievolės įvykdymą ieškovo UAB ,,Adista“ naudai. Priešingai, iš bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtų įrodymų nustatyta, kad visas iki ginčijamos atsakovų povedybinės sutarties įgytas ir perleistas, o taip pat ir turimas, turtas šalių yra valdomas teisėtai ne tik atsižvelgiant į ginčo sutartį, bet ir į šiuos šeimos santykius reguliuojančias teisės normas. Priešingai, siekdamas atsiskaityti su kreditoriumi, atsakovas S. V. 2016-04-22 išduodamas kreditoriui paprastąjį neprotestuotiną vekselį prisiėmė papildomą asmeninį įsipareigojimą kreditoriaus (ieškovo) atžvilgiu, siekdamas atsiskaityti su pastaruoju. Ieškovas UAB ,,Adista“ taip pat neįrodė, jog yra praradęs galimybę įstoti kreditoriumi į atsakovo S. V. bankroto bylos nagrinėjimą, kad bent iš dalies būtų patenkintas jo ieškinys atsakovui. Atsakovai vedybine sutartimi vienas kitam neperleido jokio santuokoje įgyto vertingo turto, o tik nustatė įgyto (ateityje įgyjamo) turto teisinį režimą, o po povedybinės sutarties sudarymo atsakovės vardu įgijus nekilnojamojo turto, sudaryti sandoriai laikytini teisėtais.

Nors, atsakovas S. V. nedirba, tačiau jam yra mokoma senatvės pensija, todėl pinigų priverstinis išieškojimas galimas ir iš šių išmokų ieškovo naudai (T. 2, 74 b.l.) nors ir nedidelėmis sumomis, dėl ko galima daryti išvadą, kad ieškovas nėra praradęs galimybės visiškai ar iš dalies išsiieškoti iš atsakovo bent dalį skolos.

Atsižvelgdamas į visas šias aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta teisinių pagrindų dėl ko pagal Lietuvos Respublikos CK 1. 81 str. 1d. atsakovų sudaryta vedybinė (povedybinė) sutartis galėtų laikomą niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, todėl ieškovo UAB ,,Adista“ ieškinys dėl atsakovams S. V. ir G. V. atmestinas.

Atmetus ieškinį, iš ieškovo UAB ,,Adista“ priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei – 7,46 Eur pašto išlaidų (T. 1, pažyma) (Lietuvos Respublikos CPK 88 str. 1 d. 3 ir 7 p., 93 str. 1 d., 96 str. 1 d.).

Iki sprendimo byloje įvykdymo paliktina galioti ir byloje atsakovų atžvilgiu taikyta laikinoji apsaugos priemonė pagal šio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį, o sprendimui įsiteisėjus ji panaikintina (CPK 145 str. 1 d. 2 p., 150 str. 3 d.).

Taip pat antstolei V. Š. pagal lydraštį grąžintina teismui pateikta susipažinimui vykdomoji byla Nr. 71-3050/2016.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

1. Ieškovo UAB ,,Adista“ ieškinį atsakovams: S. V. ir G. V. atmesti.

2. Iki sprendimo įvykdymo palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-11 nutartimi atsakovų S. V. ir G. V. atžvilgiu taikytą laikinąją apsaugos priemonę, o sprendimui įsiteisėjus ją panaikinti.

3. Priteisti iš UAB ,,Adista“ (j. a. k. 302903990, buv. Dubijos g. 16, Šiauliai) 7,46 Eur (septynis eurus 46 ct) pašto išlaidų valstybei (pašto išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas ,,Swedbank“, įmokos kodas – 5660, paskirtis – žyminis mokestis ir išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu).

4. Pagal lydraštį grąžinti antstolei V. Š. vykdomąją bylą Nr. 71-3050/2016.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismą.

Teisėjas Jonas Stubrys