Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

5. Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 26 d. sprendimu:

5.1. ieškinį tenkino iš dalies;

5.2. priteisė ieškovei BUAB „KDS grupė“ iš atsakovų N. B., R. B. ir A. K. solidariai 165 051 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir po 2 983,22 Eur bylinėjimosi išlaidas iš kiekvieno atsakovo;

5.3. priteisė ieškovei BUAB „KDS grupė“ iš atsakovo A. D. 1 382 949 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 964,59 Eur bylinėjimosi išlaidas;

5.4. kitoje dalyje ieškinį atmetė;

5.5. priteisė ekspertizę atlikusiai UAB „Marleksa“ iš kiekvieno atsakovo N. B., R. B. ir A. K. po 175 Eur už atliktą ekspertizę;

5.6. priteisė valstybei iš kiekvieno atsakovo N. B., R. B. ir A. K. po 749,03 Eur žyminį mokestį ir procesinių dokumentų siuntimo išlaidas;

5.7. priteisė valstybei iš atsakovo A. D. 11 358,52 Eur žyminį mokestį ir pašto išlaidas, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

6. Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „KDS grupė“ buvo įregistruota 2006 m. gegužės 23 d.; Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartimi įmonei iškelta bankroto byla; 2019 m. vasario 6 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; UAB „KDS grupė“ valdymo organai buvo vienasmenis valdymo organas – vadovas ir kolegialus valdymo organas – valdyba; įmonės veiklos tikslas ? užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei efektyvų bendrovės ūkinės komercinės veiklos vykdymą bei plėtrą, racionalų bendrovės turto ir kitų išteklių panaudojimą bei gauti pelną (Įstatų 2.1 punktas); įmonės valdymo organai privalo veikti tik įmonės ir jos akcininkų naudai, laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis įstatais (Įstatų 5.2 punktas); atsakovas A. D. buvo įmonės direktoriumi nuo 2014 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. vasario 29 d.; valdybos nariais buvo atsakovai N. B. (nuo 2014 m. lapkričio 11 d. iki 2017 m. rugsėjo 15 d.), R. B. (nuo 2014 m. rugpjūčio 4 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d.) ir A. K. (nuo 2014 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. balandžio 5 d.).

7. Teismas atmetė atsakovų ir trečiojo asmens argumentus, kad abu ieškovės reikalavimai negali būti tenkinami, nes turto pardavimas įmonių grupės viduje net ir mažesne negu rinkos vertė kaina, negali būti laikomas žalingu sandoriu, turto pardavimo kaina jokios reikšmės neturi, nes turtas buvo parduotas UAB „Rotada“, kurios savininkė buvo pati UAB „KDS grupė“, vadinasi, ji pati sau pardavė turtą. Teismas nustatė, kad iš valdybos susirinkimo protokolo matyti, jog bendrovės valdyba ginčo nutarimo priėmimo dieną turėjo vieningą sumanymą iš pradžių suformuoti UAB „Rotada“ turto paketą ir po to perleisti UAB „Rotada“ akcijas UAB „Savetus“.

8. Teismas atmetė atsakovų A. K. ir A. D., taip pat trečiojo asmens E. U. teiginius, kad Pietarių degalinės sukoncentravimas UAB „Rotada“ buvo esminė akcijų pirkimo-pardavimo sandorio sąlyga. Teismas pažymėjo, kad ginčo valdybos nutarime tokia sąlyga nėra įrašyta, ar kad akcijos kainuos 1 680 0000 Eur tik tokiu atveju, jeigu UAB „Rotada“ bus degalinės komplekso savininkė. Atsakovai viso teismo proceso metu bandė suformuoti poziciją, kad nekilnojamojo turto kaina yra įtraukta į akcijų kainą, tačiau tokia pozicija teismui atrodė nepakankamai argumentuota.

9. Teismas sprendė, kad valdybos vieninga valia buvo parduoti statinius už 92 949 Eur ir akcijas už 1 680 000 Eur. Teismo vertinimu, aiškinti valdybos priimtą nutarimą kaip nors kitaip, reikštų valdybos nutarimo esmės iškraipymą. Todėl teismas sprendė, kad UAB „KDS grupė“ turėjo gauti nutarime nurodytą kainą už pastatus ir kainą už akcijas atskirai.

10. Teismas, įvertinęs UAB „Latmas“ išvadą apie degalinės rinkos vertę ir nustatęs, kad 2015 m. gegužės 5 d. visa degalinė kaip nedaloma visuma (žemės sklypai, pastatai, pastatuose sumontuota įranga) buvo įvertinta 851 000 Eur, o atsakovai ginčijo, kad žemės sklypai po pastatais nuosavybės teise priklausė atsakovei N. B., todėl pastatų vertė be žemės sklypų yra maža arba apskritai pastatų pardavimas neįmanomas, šiuos atsakovų argumentus atmetė. Teismas pažymėjo, jog atsakovė N. B. buvo UAB „KDS grupė“ akcininkė ir žemės sklypų savininkė, todėl nebuvo jokių kliūčių veikti sutartinai ir parduoti visą degalinės komplektą vienu metu ir gauti kainą už visą komplektą.

11. Teismas nustatė, kad UAB „Latmas“ išvadoje pastatai buvo įvertinti 500 300 Eur, kita turto vertės dalis – 308 000 Eur (du žemės sklypai) ir 42 700 Eur už įrangą. Kadangi UAB „KDS grupė“ nuosavybės teise priklausė ir buvo nuspręsta parduoti 9963/10000 dalį pastatų, t. y. 99,63 proc., tai apytikslė UAB „KDS grupė“ pastatų vertė būtų 498 448,89 Eur.

12. Teismas pažymėjo, kad byloje buvo paskirta turto vertinimo ekspertizė, kurios metu ekspertas įvertino visą degalinės komplektą (žemės sklypai, pastatai, įranga) 430 000 Eur suma, šešis degalinės pastatus (vertino tik UAB „KDS grupė“ priklausančius 99,63 proc. statinių) kartu su įranga ? 258 000 Eur suma, atitinkamai be įrangos – 131 000 Eur suma. Ekspertas nurodė ir tai, kad objektų (statinių) buvimas svetimame žemės sklype jų vertę mažina 19 proc., bendrosios dalinės nuosavybės faktas vertę mažina 11 proc., hipoteka turto vertės nemažina. Remiantis aktualiais Tarptautiniais vertinimo standartais, į statinius dažnai yra integruojama įranga ir įrengimai, susiję su tiekimu ar paslaugų teikimu, ir, kai yra įrengti, jie nėra atskiriami nuo statinio. Šie elementai sudaro nekilnojamojo turto dalį. Aprašyta degalinės įranga yra neatsiejama nuo vertinamo nekilnojamojo turto, nes ji yra integruota tame nekilnojamojo turto objekte ir tarnauja teikti degalinės paslaugas. Be jos, kaip ir be kitos įrangos, degalinės kompleksas nefunkcionuotų. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su ieškove, kad degalinės turto (pastatų su įranga) racionali kaina turėjo būti 258 000 Eur.

13. Teismas atsakovų N. ir R. B. bei A. K. argumentus, kad valdyba nutarė parduoti tik pastatus be juose integruotos degalinės įrangos; dėl įrangos pardavimo esą turėjo spręsti įmonės vadovas, nes įrangos pardavimas nebuvo sandoris, kuriam reikėtų valdybos sprendimo, vertino kaip gynybinę poziciją, kuri byloje surinktais įrodymais nėra pagrįsta. Nors 2015 m. rugpjūčio 10 d. valdybos nutarime dėl įrangos pardavimo nepriimta jokio sprendimo, tačiau iš UAB „Latmas“ atliktos turto vertinimo ataskaitos, kurią 2015 m. balandžio 22 d. užsakė pardavėja UAB „KDS grupė“, matyti, kad buvo vertinama degalinė kaip parengtas veikti (prekiauti degalais) kompleksas su visais pastatais ir visa reikalinga įranga. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad dėl degalinės įrangos pardavimo buvo sprendžiama atskirai, bet kurio iš bendrovės valdymo organų. Jeigu bendrovės valdyba būtų ketinusi parduoti tik pastatus, tai turėjo nurodyti direktoriui, kad už įrangą reikalinga gauti papildomą kainą.

14. Teismas nustatė, kad byloje nepateikta įrodymų, jog valdyba, priimdama ginčo nutarimą, vertino kitokios sudėties turto pardavimą, negu buvo parduota, todėl darė išvadą, kad bendrovės valdyba 2015 m. rugpjūčio 10 d. nusprendė parduoti turtą kartu su pastatuose integruota degalinės veiklai reikalinga įranga.

15. Teismas vertino kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad pastatai buvo parduodami atskirai nuo žemės sklypų ir kad jie buvo bendroje nuosavybėje su UAB „Rotada“, todėl buvo galima gauti tik mažesnę kainą, nes valdybos narių valia parduoti pastatus ir vienos iš akcininkių N. B. valia parduoti žemės sklypus buvo vieninga, o UAB „Rotada“ akcininkė buvo UAB „KDS grupė“, todėl pastatų priklausymas skirtingiems savininkams nesudarė kliūties pardavimui ir neturėjo įtakos kainai.

16. Teismas nustatė, kad atsakovai N. ir R. B. teigė, jog jie kaip bendrovės akcininkai buvo laisvi sudaryti sandorius savo nuožiūra, nes ginčo valdybos nutarimo priėmimo metu (2015 m. rugpjūčio 10 d.) UAB „KDS grupė“ buvo moki, todėl nereikėjo paisyti kreditorių interesų ir jų galimybės gauti reikalavimų patenkinimą iš bendrovės turto. Tačiau teismas iš ieškovės pateiktos UAB „Veiklos auditas“ atliktos audito ataskaitos nustatė, kad tiksli UAB „KDS grupė“ ekonominio nemokumo atsiradimo data yra 2015 m. rugsėjo 17 d. Audito ataskaitoje pateikti įmonės balanso duomenys laikotarpiu nuo 2006 iki 2014 m., iš kurių matyti, kad 2014 metų pabaigoje įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 21 311 944 Eur, iš šios sumos vien tik mokėtinos sumos kitiems kreditoriams – 541 013 Eur. Tuo tarpu materialus įmonės turtas 2014 m. pabaigoje sudarė 11 252 203 Eur. Todėl akivaizdu, kad pastatų perleidimas nepagrįstai sumažinta kaina buvo sandoris mažinantis materialaus turto vertę, ir nors tiesiogiai nesukuriantis nemokumo, bet jau vedantis įmonės būklę link nemokumo būklės.

17. Teismas nustatė, kad Audito ataskaitoje taip pat išskirti sandoriai, nulėmę įmonės nemokumą, vienas iš tokių sandorių yra pastatų Pietarių kaime, Marijampolės sav. pardavimas, atnešęs 176 220 Eur nuostolį.

18. Teismo vertinimu, atsakovų atsakomybė kildinama iš jų valdymo organų narių funkcijų, todėl nustačius, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d. priimtas nutarimas parduoti pastatus ir akcijas buvo vienas iš sandorių, sukėlusių įmonės nemokumą, nėra pagrindo atleisti atsakovus N. ir R. B. nuo atsakomybės tuo pagrindu, jog jie kaip įmonės akcininkai galėjo disponuoti įmonės turtu savo nuožiūra. Teismas sprendė, kad atsakovai kaip valdybos nariai atliko bendrovės atžvilgiu neteisėtus veiksmus – nebuvo sąžiningi, protingi ir lojalūs bendrovei, atsakovė N. B. neišvengė situacijos, kai jos asmeniniai interesai (parduoti žemės sklypus) prieštaravo juridinio asmens interesui išlaikyti turto masę nepakitusią ar bent jau gauti lygiavertę kainą už turtą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnis).

19. Teismas sprendė, kad valdybos nario A. K. veiksmai / neveikimas taip pat buvo neteisėti, nes jis kaip valdybos narys, žinodamas, jog ketinama parduoti turtą mažesne verte, negu balanse nurodyta turto vertė, nepareikalavo detalesnės informacijos dėl bendrovės kreditorinių įsipareigojimų, dėl sandorio įtakos tolesnei bendrovės veiklai, todėl nebuvo lojalus, sąžiningas ir protingas bendrovės atžvilgiu, nesiekė nustatyti realią parduodamų pastatų ir įrangos kainą, nesiekė geriausios naudos bendrovei. Be to, teismas konstatavo, kad atsakovų N. ir R. B. bei A. K. neteisėti veiksmai buvo bendri, nes jie buvo kolegialaus valdymo organo nariai, susirinkime visi turėjo po vieną balsą, todėl visų valdybos narių civilinė atsakomybė yra solidari (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

20. Teismas nenustatė duomenų, kad būtent bendrovės direktorius pateikė valdybai svarstyti klausimus dėl turto pardavimo, jog nepateikė kokios nors svarbios informacijos ar pateikė klaidingą informaciją. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad bendrovės direktorius negalėjo kaip nors paveikti valdybos narių, jog jie nepriimtų sprendimo parduoti bendrovės turtą pernelyg pigiai, todėl bendrovės vadovo solidari atsakomybė dėl valdybos priimto 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo yra neįrodyta. Šioje dalyje ieškinio reikalavimą atsakovo A. D. atžvilgiu teismas atmetė.

21. Teismas nustatė, kad ginčo pastatų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2015 m. rugpjūčio 17 d., tą pačią dieną N. B. pardavė UAB „Savetus“ žemės sklypus ((duomenys neskelbtini)), kuriuose yra pastatyti ginčo statiniai; įrangos pardavimas nei vienoje iš sutarčių nebuvo paminėtas (ieškovės teigimu, įranga tiesiog atiteko pirkėjui kaip pastatų dalis); pirkėjas sumokėjo už parduotus pastatus 92 949 Eur. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad UAB „KDS grupė“ patirtą žalą sudaro kainos skirtumas tarp realios turto vertės (258 000 Eur) ir faktiškai gautos už pastatus kainos (92 949 Eur), t. y. 165 051 Eur. Teismo vertinimu, priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos yra akivaizdus, nes nesant valdybos nutarimo parduoti pastatus už 92 949 Eur sumą, turtinė žala nebūtų atsiradusi.

22. Teismas netenkino atsakovo A. K. prašymo taikyti ieškinio senatį. Atsakovas nurodė, kad jo atžvilgiu taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas dėl padarytos žalos atlyginimo, kuris prasidėjo 2015 m. rugpjūčio 11 d. ir suėjo 2018 m. rugpjūčio 11 d. Teismas nesutiko su tokiu termino skaičiavimu, nes bankroto byla UAB „KDS grupė“ iškelta 2018 m. sausio 24 d., nutartis įsiteisėjo 2018 m. vasario 5 d., teismas nustatė 10 dienų terminą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, per kurį administratorei turėjo būti perduoti visi įmonės dokumentai; byloje nėra pateikta duomenų, kada konkrečiai bankroto administratorei buvo perduoti įmonės dokumentai, todėl ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2018 m. vasario 15 d. (suėjus dokumentų perdavimo terminui). Nustatęs, kad ieškinys byloje pareikštas 2019 m. sausio 16 d., teismas sprendė, kad sutrumpintas ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) nėra praleistas.

23. Atsakovai tvirtino, kad administratorė ieškinį pareiškė praleidusi 6 mėnesių terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte, tačiau teismas sprendė, jog minėtoje ĮBĮ normoje įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė yra taikoma ne visiems be išimties bankroto administratorės reiškiamiems reikalavimams, o tik tiems, kuriais ginčijami bankrutuojančios įmonės sudaryti sandoriai. Administratorė pareiškė reikalavimą ne dėl sandorių nuginčijimo, o tik dėl tokiais sandoriais padarytos žalos atlyginimo, todėl ĮBĮ įtvirtintos ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklės netaikė.

24. Byloje nustatyta: bendrovės valdyba 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu nusprendė parduoti UAB „Rotada“ akcijas pirkėjui UAB „Savetus“ už 1 680 000 Eur; byloje nėra ginčo, kad valdybos nustatyta akcijų kaina yra tinkama; tarp atsakovo A. D. ir akcijų pirkėjo, trečiojo asmens E. U., 2015 m. rugpjūčio 12 d. buvo pasirašytas protokolas, pagal kurį buvo pakeistas už akcijas mokėtinos sumos (1 680 000 Eur) paskirstymas: 1) pirkėjas sumokės DNB bankui 1 190 000 Eur taip sumažino UAB „KDS grupės“ bendrą įsiskolinimą 1 190 000 Eur suma, ir bus atsisakyta turto įkeitimo; 2) pirkėjas 192 949 Eur sumokės tiesiogiai UAB „Rotadai“, kuriuos ši savo ruožtu panaudos nupirkti iš N. B. žemės sklypus už 100 000 Eur ir nupirkti iš UAB „KDS grupė“ nekilnojamąjį turtą už 92 949 Eur; 3) likusią sumą, sutartą gauti už akcijas, t. y. 297 051 Eur, pirkėjas sumokės pardavėjai UAB „KDS grupė“. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pasirašydamas 2015 m. rugpjūčio 12 d. susitarimą bendrovės vadovas atliko neteisėtus ir jo fiduciarines pareigas pažeidžiančius veiksmus.

25. Be to, teismas nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 12 d. susitarimas buvo perkeltas ir į 2015 m. rugpjūčio 19 d. sudarytą akcijų pirkimo-pardavimo sutarties IV skyrių, nustatantį atsiskaitymo tvarką, kad 192 949 Eur bus paskirstyti N. B. ir UAB „KDS grupė“ (apmokėti už nekilnojamąjį turtą Pietarių k. Marijampolės sav.), 297 051 Eur gaus UAB „KDS grupė“, o 1 190 000 Eur bus sumokėti tiesiogiai į DNB banko sąskaitą. Kaip ir konstatuota audito ataskaitoje, šiuo susitarimu mokėjimai už akcijas buvo išskaidyti į keturias dalis: 100 000 Eur; 92 949 Eur; 297 051 Eur ir 1 190 000 Eur, iš kurių UAB „KDS grupė“ gavo tik 297 051 Eur. Tokiu būdu UAB „KDS grupė“ valdybos nutarimas gauti už akcijas 1 680 000 Eur buvo neįvykdytas, nes gauta tik 297 051 Eur. Teismas pažymėjo, kad faktiškai buvo įvykdyta atsakovų sugalvota schema, kad parduotų nekilnojamųjų daiktų vertė būtų įtraukta į akcijų kainą, kaip buvo aiškinama teismui šiame procese. Šia schema buvo siekta ir kitų tikslų, t. y. realaus, likvidaus turto „išvedimo“ iš UAB „KDS grupė“.

26. Teismas konstatavo, kad atsakovas A. D., kaip UAB „KDS grupė“ direktorius, 2016 m. sausio 21 d. pasirašė susitarimą Nr. 1 prie 2015 m. rugpjūčio 19 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, kuriuo pakeitė sutarties 3.1 punktą nurodydamas, jog pardavėjas parduoda akcijas (UAB „Rotada“) už 297 051 Eur kainą, kuri yra sudėtinė akcijų pirkimo-pardavimo sandorio vertės dalis ir yra įskaičiuota į bendrą 1 680 000 Eur sumą. Teismas sprendė, kad šiuo susitarimu buvo galutinai patvirtintas pradinis sumanymas parduoti UAB „Rotada“ akcijas už 297 051 Eur ir tokiu būdu paneigti valdybos priimtą nutarimą parduoti akcijas už 1,68 mln. eurų. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad pakeitus pradinę akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, buvo de jure (teisiškai) patvirtinta tai, jog atsakovas A. D., atstovaudamas UAB „KDS grupė“, 100 proc. UAB „Rotada“ akcijų pardavė už 5,6 kartus mažesnę kainą, nei buvo numatyta UAB „KDS grupės“ valdybos 2015 m. rugpjūčio 10 d. nutarime.

27. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad 1 190 000 Eur suma buvo padengtas kredito limitas DNB bankui (šiuo metu Luminor AB bankas), už kurį UAB „KDS grupė“ buvo solidariai prisiėmusi atsakomybę, todėl anksčiau ar vėliau būtų turėjusi šį kreditą bankui grąžinti, vadinasi, faktiškai UAB „KDS grupė“ žalos nepatyrė. Teismas, įvertinęs 2006 m. sudarytą ir 2015 m. liepos 22 d. atnaujintą finansinių įsipareigojimų limito sutartį, nustatė, kad finansinių įsipareigojimų limito suma buvo 11 255 000 Eur, visi klientai banko atžvilgiu buvo solidarūs klientai, todėl pagal sutartį atsakė bankui solidariai. Tačiau būdamos savarankiškais juridiniais vienetais, kiekviena KDS įmonių grupės įmonė pagal Finansinių įsipareigojimų limito sutartį Nr. 1136-06FI turėjo teisę gauti konkrečią kredito dalį, gauto kredito dalį apskaitydavo savo apskaitoje kaip finansinį įsipareigojimą bankui, o gautas lėšas naudojo savo (bet ne kitų susijusių įmonių) naudai gauti. Atitinkamai už konkrečiai įmonei išmokėto kredito dalį tokia įmonė bankui atsakė asmeniškai. Ir tik tuomet, jeigu tam tikra KDS įmonių grupės įmonė būtų neįvykdžiusi banko atžvilgiu pagal gauto kredito dalį jai atitekusių prievolių, kitos KDS įmonių grupės įmonės, pareikalavus bankui, būtų turėjusios savo turtu atsakyti bankui kaip solidarios bendraskolės.

28. Teismas, gavęs iš AB Luminor Bank duomenis, t. y. kokios pinigų sumos ir kokioms konkrečioms įmonėms buvo išmokėtos pagal finansinių įsipareigojimų limito sutartį 2015 m. rugpjūčio 10 d. (kai priimtas valdybos nutarimas), 2015 m. rugpjūčio 19 d. (kai sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis) ir 2016 m. sausio 21 d. (kai pakeista akcijų pirkimo-pardavimo sutartis sumažinant akcijų kainą), nustatė, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d. duomenimis, UAB „KDS grupė“ buvo panaudojusi 5 292 245,46 Eur kredito, UAB „Rotada“ buvo panaudojusi 1 176 537,62 Eur kredito, kitos keturios įmonės kredito linijos lėšų nebuvo paėmę. Atitinkamai 2015 m. rugpjūčio 19 d. „KDS grupė“ buvo panaudojusi 5 612 149,12 Eur kredito, o 2016 m. sausio 21 d. – 4 438 697,37 Eur (panaudotas kreditas sumažėjęs 843 631,2 Eur). Tuo tarpu UAB „Rotada“ 2015 m. rugpjūčio 19 d. kredito likutis buvo 1 184 980,68 Eur, o 2016 m. sausio 21 d. panaudoto kredito limito likučio nebuvo, sąskaitos likutis buvo teigiamas. Teismo vertinimu, šie duomenys patvirtina ieškovės teiginius, kad pirkėjo sumokėtinais už UAB „Rotada“ akcijas pinigais buvo padengtos pačios UAB „Rotada“ paimto kredito limito lėšos, kitaip tariant, UAB „KDS grupė“ savo sąskaita padengė UAB „Rotada“ paimtą kreditą ir atsisakė savo kaip solidarios skolininkės regreso teisės į bendraskolę UAB „Rotada“.

29. Teismas konstatavo, kad atsakovo A. D. neteisėtus veiksmus sudaro tai, kad jis, būdamas UAB „KDS grupė“ vienasmenis valdymo organas (vadovas), neišvengė interesų konflikto, nes pats asmeniškai finansavo akcijų pirkėją UAB „Savetus“, paskolindamas šiam 100 000 Eur, tokiu būdu tapęs UAB „Savetus“ kreditoriumi atsakovas įgijo privatų interesą, jog jo skolininkė UAB „Savetus“ sumokėtų už UAB „Rotada“ akcijas mažiau (daugiau lėšų liktų grąžinti paskolą A. D.), konkuruojantį su jo kaip bendrovės „KDS grupė“ vadovo interesu, kad UAB „KDS grupė“ gautų už parduodamas akcijas daugiau. Teismo vertinimu, netiesioginis įrodymas atsakovo sąsajų su pirkėju UAB „Savetus“ yra tai, kad atsakovas dirbo UAB „Savetus“ nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. Teismas sprendė, kad atsakovo aiškinimai, jog jis, paskolindamas UAB „Savetus“ 100 000 Eur‚ „gelbėjo“ sandorį, tampa dviprasmiški, nes neaišku, kieno interesais atsakovas gelbėjo sandorį ? savo asmeniniais ar bendrovės „KDS grupė“.

Žemesnės instancijos teismas

31.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, siaurai vertino akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir jos sudarymo aplinkybes. Vertinant sutartis, būtina įvertinti ir ikisutartinius santykius, šalių derybas ir kt., kad būtų galima kuo tiksliau nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Byloje dalyvavo bendrovės valdybos nariai, kurie priėmė valdybos nutarimą, tačiau net ir valdybos narių (atsakovų) paaiškinimai ir teikti įrodymai nebuvo tiriami ir vertinami.

31.2. Nepagrįsti teismo motyvai, kad akcijos neva buvo perleistos už 297 051 Eur, o ne už valdybos nutarimu nustatytą kainą. Toks aiškinimas neatitinka tarp akcijų pirkimo-pardavimo sutarties šalių buvusių derybų ir ikisutartinių santykių bei paties sandorio esmės. Ikisutartiniai santykiai, apie kuriuos nėra kalbama sprendime, prasidėjo 2015 m. birželio pradžioje, t. y. likus beveik trims mėnesiams iki akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Per tokį laiko tarpą šalys turėjo pakankamai laiko nuspręsti, kokia bus sandorio kaina, iš ko ji susidės, ir kaip bus atsiskaitoma pagal sutartį.

31.3. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje konstatuota, kad atsakovas 2015 m. rugpjūčio 12 d. pasirašydamas protokolą, neva pakeitė valdybos nutarimu nustatytą kainos paskirstymą, yra neteisinga, nes valdybos nutarimu buvo nustatyta būtent tokia sandorio kaina, už kurią ir buvo parduotos akcijos (1 680 000 Eur); valdybos nutarimu atsakovas nebuvo įpareigotas sudaryti tokią akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią bendrovė būtų gavusi visą kainą į savo banko sąskaitą. Atvirkščiai, valdyba leido pačiam bendrovės vadovui (atsakovui) nuspręsti dėl kitų sandorio sąlygų, įskaitant bet neapsiribojant dėl kainos sumokėjimo mechanizmo. Valdybos nutarimo priėmimo metu jau buvo žinoma, kad 1 680 000 Eur kainos išskirstymas tikrai bus atliekamas, nes reikės atsiskaityti su banku, padengiant 1 190 000 Eur panaudotą kredito limitą. Be to, pagrindinės kainos paskirstymo nuostatos jau buvo įtvirtintos preliminarioje akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje, kuri buvo pasirašyta prieš daugiau nei dvi savaites iki valdybos nutarimo ir ji buvo žinoma valdybos nariams. Tiek apie preliminariąją sutartį, tiek apie akcijų pirkimo-pardavimo sutartį žinojo bendrovės akcininkai ir valdybos nariai, kurie nereiškė atsakovui pretenzijų, nes laikė valdybos nutarimą tinkamai įvykdytu.

31.4. Apeliantas nepažeidė vadovo fiduciarinių pareigų bei tinkamai įgyvendino valdybos nutarimą, nepadarė bendrovei žalos. Iki bylos iškėlimo nebuvo keliamas klausimas dėl valdybos nutarimo netinkamo įvykdymo. Valdybos nariai, vadovas ir akcininkai suprato, kad UAB „Rotada“ akcijos negalėjo būti parduotos be UAB „Rotada“ prievolės bankui (1 190 000 Eur) padengimo, todėl turėjo arba nutarti, kad bendrovė pati savo lėšomis padengs kredito limito dalį arba tą dalį padengs pirkėjas, tik tokiu atveju kredito dalis atitinkamai bus dengiama iš pirkimo kainos, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Toks pardavimo modelis yra visiškai įprastas ir normalus verslo praktikoje. Šiuo atveju UAB „Rotada“ buvo ne tik skolinga bankui 1 190 000 Eur, bet ir solidariai atsakinga už prievoles kartu su kitomis bendrovės grupės narėmis, o tai nėra patrauklu potencialiam pirkėjui, t. y. siekiant pelningai parduoti vieną įmonę iš visos įmonių grupės, reikia užtikrinti, kad parduodama įmonė neturės įsipareigojimų jokiems tretiesiems asmenims už įmonių grupės nares po to, kai bus sudarytas akcijų perleidimo sandoris.

31.5. Nors teoriškai galima parduoti bet ką, o taip pat ir įmonės akcijas kartu su visais įmonės įsipareigojimais, tačiau šioje byloje nebuvo aiškinamasi, kokia būtų buvusi UAB „Rotada“ akcijų kaina tuo atveju, jei nebūtų dengiami įsipareigojimai bankui, bet įmonė perimama kartu su finansiniais įsipareigojimais. Byloje nebuvo atliekamas akcijų pirkimo-pardavimo sutarties kainos vertinimas, t. y. tikroji akcijų vertė nebuvo nustatinėjama. Pareiga įrodyti, kad akcijos buvo parduotos už netinkamą kainą kyla tai teigiančiai šaliai – ieškovei. Taip pat byloje nebuvo įrodyta, kad bendrovė turėjo galimybę gauti bent kiek didesnę naudą iš akcijų pirkimo-pardavimo sutarties. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad bendrovei, atsiskaičius su banku ir sutvarkius UAB „Rotada“ turto klausimus, tuo metu rinkoje galėjo tekti daugiau nei 297 051 Eur. Pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo ekspertizės išvadas, kurios yra palankios atsakovams, dėl to nepagrįstai sprendė, kad turtas (įskaitant ir akcijas, į kurių kainą įėjo degalinių kaina), buvo perleistas už mažesnę nei rinkos kainą.

31.6. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovei buvo padaryta žala, dėl to, kad iš valdybos nutarimu nustatytos 1 680 000 Eur kainos 1 190 000 Eur suma buvo padengtas UAB „Rotada“ kreditas DNB bankui (šiuo metu Luminor bankas), neteisingai vertino tiek faktinę, tiek teisinę situaciją dėl solidarios įmonių grupės atsakomybės pagal kredito limito sutartis. Teismas neteisingai ir šališkai vertino byloje esančius įrodymus bei ginčo šalių poziciją, nes skundžiamame sprendime teismas rėmėsi tik ieškovės argumentais.

31.7. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas nevykdė valdybos nutarimo (kadangi nepardavė akcijų už 1,68 mln. Eur), sudarė bendrovei žalingus susitarimus bei neišvengė interesų konflikto, kadangi pats skolino pinigus pirkėjui atsiskaityti pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 1 680 000 Eur sumai, ją išskirstant ? kredito dengimui, įsipareigojimų už turtą dengimui, likutį pervedant bendrovei. Todėl nėra pagrindo teigti, kad sandoris buvo sudarytas už mažesnę kainą, nei nustatė bendrovės valdyba. Jokie neteisėti veiksmai nebuvo atlikti ir po to, kai buvo padarytas akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimas 2016 m. sausio 21 d., kuriuo buvo tik patikslintos formuluotės, esančios sutartyje. Tokie pakeitimai buvo atlikti pačios bendrovės iniciatyva, prašant metinį auditą atlikusiems auditoriams dėl to, kad būtų tinkamai apskaitytas akcijų pardavimas. Apeliantas neveikė interesų konflikte, kai siekdamas išsaugoti pasirašytą sandorį, sutiko asmeniškai paskolinti pirkėjui atsiskaitymui reikalingų lėšų, nors pirkėjas, atlikęs teisinį patikrinimą ir sužinojęs apie esminius pasikeitimus UAB „Rotada“ finansiniuose įsipareigojimuose (paaiškėjo, kad išduotų garantijų suma yra ne 500 000 Eur, bet 753 000 Eur), turėjo teisę nutraukti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir pareikalauti iš bendrovės 100 000 Eur žalos. Derybų būdu buvo pasiektas kompromisinis variantas, nes pirkėjas bet kuriuo atveju skolinosi lėšas atsiskaitymui ir iš kitų asmenų be kredito įstaigų.

31.8. Byloje svarbu buvo įvertinti visą sandorį, t. y. dėl ko tarėsi ir susitarė šalys. Pirkėjas neketino tiesiog pirkti akcijas, pirkėją domino degalinių tinklo verslas, susidedantis iš kelių degalinių, turimų sutarčių, licencijų, ir kt. Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties šalys jau ikisutartinių santykių metu susitarė, kad siūloma kaina (1 680 000 Eur) yra už bendrovę (jos akcijas), kuri neturi finansinių įsipareigojimų ir turi tam tikrą turtą. Tai buvo susitarimo dalis ? arba įsipareigojimus dengia pardavėjas savo jėgomis, arba tam naudojamos pirkėjo lėšos. Tai, kad šalys pasirinko tokį atsiskaitymo už akcijas būdą, nedaro jų nesąžiningomis ir nesukuria prielaidų kaltinti apeliantą atlikus neteisėtus veiksmus.

Žemesnės instancijos teismas

32.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad nekilnojamųjų daiktų rinkos vertė turi būti nustatyta kaip degalinės komplekso rinkos vertė, užuot laikęs, jog jų rinkos vertė nustatytina kaip nekilnojamojo turto rinkos vertė; neteisingai sprendė, kad bendrovės valdyba nusprendė parduoti turtą kartu su pastatuose integruota degalinės veiklai reikalinga įranga; neteisingai sprendė, kad nekilnojamųjų daiktų rinkos vertės nemažina faktas, jog jie stovėjo kitam asmeniui priklausančiuose žemės sklypuose bei dalis jų priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su kitu asmeniu; bendrovės valdybos pritarimo nekilnojamųjų daiktų pardavimo sandoriui nevertino kartu su pritarimu UAB „Rotada“ akcijų pardavimo sandoriui; netinkamai išanalizavo aspektą, kad 2015 m. rugpjūčio 10 d. bendrovės finansinė padėtis buvo gera, todėl bankroto administratorės ieškinys negalimas iš esmės; netaikė atsakovo A. K. atžvilgiu verslo sprendimo priėmimo taisyklės; taikė civilinę atsakomybę atsakovui A. K. nenustatęs jo kaltės; taikė atsakomybę atsakovui A. K. neteisingai nustatęs priežastinį ryšį; neteisingai sprendė dėl ieškinio senaties termino taikymo; neanalizavo argumento, kad ieškinys turėjo būti reiškiamas civilinės atsakomybės draudikams; gavęs 2020 m. birželio 25 d. prašymą, nepagrįstai neatnaujino bylos nagrinėjimo iš esmės ir neįtraukė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

32.2. Byloje esminis klausimas yra valdybos narių civilinė atsakomybė, spendžiant kokio turto pardavimui buvo pritarta ginčo valdybos nutarimu, bei, kaip turi būti nustatoma konkretaus bendrovės turto rinkos vertė. Teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė ir pritarė ieškovės teiginiui, kad UAB „Rotada“ parduoto turto rinkos vertė turi būti nustatoma kaip Pietarių degalinės komplekso dalies rinkos vertė. Šiuo atveju nėra aišku, kodėl teismas vertino, kad bendrovė pardavė UAB „Rotada“ ne nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, bet Pietarių degalinę kaip turtinį kompleksą.

32.3. Byloje įrodyta aplinkybė, kad Pietarių degalinė nelaikytina turtiniu kompleksu, kurį sudaro žemės sklypai, kurie nuosavybės teise priklausė atsakovei N. B., nekilnojamieji daiktai, kurių dalis priklausė bendrovei kartu su UAB „Rotada“ bendrosios dalinės nuosavybės teise, bei kilnojamieji daiktai. Bendrovė visų šių objektų nuosavybės teise niekuomet neturėjo. Todėl jie niekada nesudarė nedalomos visumos bendrovės nuosavybėje, o turtas gali būti laikomas turtiniu kompleksu tik tuomet, kai jis sudaro užbaigtą visumą.

32.4. Byloje nustatyti faktai patvirtina, kad turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu bei atsakovei N. B. nuosavybės teise priklausiusių žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu iš tiesų buvo siekiama sutelkti Pietarių degalinę kaip turtinį kompleksą, tik ne ieškovėje, o UAB „Rotada“, kuri ir vykdė prekybos degalais veiklą.

32.5. Faktas, kad UAB „Rotada“ įsigijo žemės sklypus iš N. B., bei nekilnojamuosius daiktus (jų dalis) ir kilnojamuosius daiktus iš bendrovės ir sujungė juos su UAB „Rotada“ priklausiusiais nekilnojamaisiais daiktais (jų dalimis) ir kilnojamaisiais daiktais, taip sukurdama turtinį kompleksą, dar neįrodo, kad bendrovė pardavė turtinį kompleksą. Bendrovė ir N. B., kiekviena atskirai, pardavė objektus, kuriuos turėjo nuosavybės teise, o UAB „Rotada“ juos nupirko, ir tuomet, sujungus juos su UAB „Rotada“ valdytais daiktais bei vykdytu verslu, jie tapo turtiniu kompleksu, priklausančiu vienam juridiniam asmeniui.

32.6. Ieškovė pripažino, kad prekybos degalais veiklą ir susijusią veiklą vykdė UAB „Rotada“. Atsakovai bei tretieji asmenys paaiškino, kad ieškovė nevykdė prekybos degalais ir susijusios veiklos. Ieškovė verslo Pietarių degalinėje niekuomet nevykdė, o tai yra dar vienas argumentas, kad ieškovė nevaldė Pietarių degalinės kaip turtinio komplekso. Be to, byloje nebuvo įrodinėjama, kad ieškovė turėjo ketinimą pati supirkti visus turto, sudarančio Pietarių degalinę, objektus ir vykdyti degalinės veiklą. Ieškovė buvo holdingo tipo įmonė, užsiimanti dukterinių įmonių valdymu, todėl neturėjo jokio intereso vykdyti degalų verslą.

32.7. Bendrovės valdyba priėmė sprendimą tik dėl jai nuosavybės teise priklausiusių nekilnojamųjų daiktų pardavimo. Atitinkamai ieškovės UAB „Rotada“ parduota nekilnojamųjų daiktų rinkos vertė negali būti nustatinėjama kaip turtinio komplekso dalies rinkos vertė.

32.8. Sprendžiant dėl atsakovo A. K. civilinės atsakomybės, turi būti vertinama, kokia buvo nekilnojamųjų daiktų rinkos vertė 2015 m. rugpjūčio 10 d., o ne perleisto verslo komplekso dalies rinkos vertė. Reikšminga aplinkybė, kad turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui visos įmonių grupės, priklausiusios ieškovei, kreditorius DNB bankas, 2015 m. rugpjūčio 14 d. davė sutikimą, nurodydamos, kad nekilnojamųjų daiktų (jų dalių) pardavimo kaina yra 92 949 Eur. Šios aplinkybės teismas nevertino.

32.9. Valdyba neturėjo kompetencijos pritarti kilnojamųjų daiktų pardavimui. Pagal 2015 m. rugpjūčio 10 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, bendrovės vadovas yra vienasmenis valdymo organas (ABĮ 37 straipsnio 1 dalis), jis veikia bendrovės vardu ir, jei nenumatyta kitaip, turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius.

32.10. Teismas nepagrįstai rėmėsi 2015 m. gegužės 15 d. UAB „Latmas“ vertinimo ataskaita, kurioje buvo vertinama Pietarių degalinė kaip parengtas veikti (prekiauti degalais) kompleksas su visais pastatais ir veiklai reikalinga įranga. Šia ataskaita byloje nesirėmė ir ieškovė, o atsakovui A. K. apie jos egzistavimą iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. valdybos nutarimo priėmimo apskritai nebuvo žinoma.

32.11. Teismo ekspertizės akte nustatyta kilnojamųjų daiktų rinkos vertė yra 71 210,18 Eur. Nustatyta nekilnojamųjų daiktų (jų dalių) be kilnojamųjų daiktų rinkos vertė 2015 m. rugpjūčio 17 d. ? 186 789,82 Eur. Nustatant ieškovės parduotų nekilnojamųjų daiktų rinkos vertę 2015 m. rugpjūčio 10 d., turi būti atsižvelgiama į tai, kad šie nekilnojamieji daiktai buvo kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype bei kai kurie iš jų buvo valdomi bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su kitu asmeniu. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju objektų (statinių) buvimas svetimame žemės sklype bei valdymas bendrosios dalinės nuosavybės teise nekilnojamųjų daiktų rinkos vertės nemažina. Nors šiuo atveju bendrovės valia parduoti nekilnojamuosius daiktus UAB „Rotada“ sutapo su atsakovės N. B. valia parduoti žemės sklypus tam pačiam pirkėjui, su UAB „Rotada“ valia įgyti nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus bei tai sutapo su bendrovės valia parduoti UAB „Rotada“ akcijas UAB „Savetus“ ir atitinkamai su priešpriešine E. U. valia (per UAB ,,Savetus“) įsigyti UAB „Rotada“ akcijas, tačiau nėra pagrindo teigti, kad dėl to turi būti ignoruojami faktai, kurie turi neigiamos įtakos nekilnojamojo turto vertei.

32.12. Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kad ieškovės valdyti nekilnojamieji daiktai nedomino nei vieno pirkėjo, išskyrus E. U., kurį domino tik visas UAB „Rotada“ verslas – septynios degalinės (įskaitant Pietarių kuro degalinę). Taigi, nekilnojamieji daiktai turėjo tik vieną realų pirkėją – UAB „Rotada“. Šį faktą patvirtina ir tai, kad pirkėjas UAB „Rotada“ verslui buvo ieškomas ilgai, apie penkerius metus. Teismas, vertindamas, kokia buvo tikroji nekilnojamųjų daiktų rinkos vertė, turėjo įvertinti ir tai, kad net jei hipotetiškai bendrovė ir būtų nusprendusi ieškoti kito nekilnojamųjų daiktų pirkėjo, tai tokiu atveju bendrovės valia nebūtinai būtų sutapusi su N. B. valia ir, tikėtina, nebūtų sutapusi su UAB „Rotada“, kuri ir vykdė prekybos degalais veikslą, valia.

32.13. Nekilnojamųjų daiktų pardavimo sandoris turi būti vertinamas tik kartu su UAB „Rotada“ akcijų pardavimo sandoriu. Teismas dviprasmiškai pasisakė, kartu ar atskirai turi būti vertinamas turto pirkimo-pardavimo sandoris bei UAB „Rotada“ akcijų pirkimo-pardavimo sandoris. Teismas teisingai konstatavo, kad Pietarių degalinės sukoncentravimas UAB „Rotada“ buvo esminė akcijų pirkimo-pardavimo sandorio sąlyga. Valdybos valia buvo vienareikšmiška – sukoncentruoti Pietarių degalinę UAB „Rotada“ ir tuomet visą verslą parduoti trečiajam asmeniui, parduodant UAB „Rotada“ akcijas, ir tai įrodo faktas, kad dėl abiejų sandorių nuspręsta tame pačiame valdybos nutarime. Nekilnojamųjų daiktų kaina ir UAB „Rotada“ akcijų kaina nustatyta viename valdybos nutarime, sandorius siejo bendra valia, trečiasis asmuo E. U. ir atsakovas A. D. paaiškino, kad visuomet buvo deramasi tik dėl maždaug tokios UAB „Rotada“ akcijų kainos, kuri įtvirtinta valdybos nutarime, o Pietarių degalinės sukoncentravimas UAB „Rotada“ buvo esminė akcijų pirkimo-pardavimo sandorio sąlyga. Taigi teismas negalėjo prieiti išvados, kad UAB „Rotada“ akcijos po Pietarių degalinės sukoncentravimo turėjo kainuoti daugiau nei 1 680 000 Eur.

32.14. Kaina, kurią už UAB „Rotada“ akcijas sutiko mokėti E. U. (per UAB „Savetus“) yra 1 680 000 Eur. Ši kaina nebūtų didesnė, jei nekilnojamieji daiktai būtų parduoti UAB „Rotada“ brangiau. Atvirkščiai, padidinus nekilnojamųjų daiktų pardavimo UAB „Rotada“ kainą, atsirastų didesnis UAB „Rotada“ įsipareigojimas sumokėti kainą bendrovei arba, jei kaina būtų faktiškai sumokėta pačios UAB „Rotada“ lėšomis, sumažėtų UAB „Rotada“ turimos piniginės lėšos, todėl UAB „Rotada“ akcijų pirkėjas reikalautų sumažinti akcijų kainą.

32.15. Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kad ginčo nutarimo priėmimo metu ieškovės finansinė padėtis buvo gera, todėl bankroto administratorės ieškinys nepagrįstas. 2015 m. rugpjūčio 10 d. ieškovės finansinė padėtis buvo gera, o pagrindinis kreditorius – DNB bankas, davė sutikimą nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymui. Atsakovo A. K. teigimu, tai buvo pagrindas netenkinti ieškinio jo atžvilgiu. Teismas selektyviai įvertino byloje esančius duomenis apie bendrovės finansinę būklę 2014 metais. Bendrovė nemoki tapo tik 2017 m. rugsėjo 5 d., kai bankas nutraukė Finansinių įsipareigojimų limito sutartį. Teismas neįvertino reikšmingų aplinkybių, kad bendrovė galėjo būti nemoki ar buvo arti nemokumo iki 2015 m. rugpjūčio 10 d. bendrovė nemokia tapo tik 2016 ar 2017 metais, kai jos dukterinė įmonė (UAB „Kauno dujotiekio statyba“) vykdė pernelyg agresyvią plėtrą, prisiėmė per daug sutartinių įsipareigojimų, vienos didelės sutarties neįvykdė ir buvo pareikalauta įsipareigojimų įvykdymo pagal Banko išduotą garantiją. UAB „Veiklos auditas“ auditoriaus nurodoma bendrovės nemokumo atsiradimo data yra vėlesnė, nei buvo priimtas valdybos nutarimas.

32.16. Teismas atsakovo A. K. atžvilgiu turėjo taikyti verslo sprendimo priėmimo taisyklę, nes prieš priimdamas sprendimą dėl nekilnojamųjų daiktų pardavimo UAB „Rotada“, atsakovas buvo susipažinęs su faktais, susijusiais su parduodamu turtu.

32.17. Pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovo A. K. akivaizdaus ūkinės komercinės veiklos rizikos ribų viršijimo, lojalumo pareigos pažeidimo ar veikimo aiškiai aplaidžiai, suteiktų įgaliojimų viršijimo, todėl civilinė atsakomybė atsakovui A. K. už pritarimą nekilnojamųjų daiktų pardavimui UAB „Rotada“ negali kilti. Nors ieškovė minėjo ir kitą galimą civilinės atsakomybės pagrindą, t. y. bendrovės privedimą prie nemokumo situacijos, tačiau jo byloje neįrodinėjo, nes tokiu atveju turėtų būti įrodyta, kad privedimą prie bankroto lėmė konkreti vadovo veikla, o tam būtina įvertinti vadovo veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis.

32.18. Skunde nurodoma, kad teismas taikė civilinę atsakomybę atsakovui A. K. nenustatęs kaltės. Taigi atsakomybė buvo pritaikyta nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų, nes bendrovės vienasmenio vadovo ar kolegialaus organo nario kaltė yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Siekiant taikyti atsakomybę atsakovui A. K., turėtų būti nustatyta jo tyčia arba didelis neatsargumas.

32.19. Teismas pritaikė atsakomybę atsakovui A. K. neteisingai nustatęs priežastinį ryšį. Faktinio priežastinio ryšio nėra, nes valdybos pritarimas nekilnojamųjų daiktų pardavimui pagal galiojusią bendrovės įstatų redakciją nebuvo būtinas. Teisinio priežastinio ryšio taip pat nėra. Jeigu būtų nustatytas faktinis priežastinis ryšys, šiuo atveju negali būti nustatytas teisinis priežastinis ryšys, nes atsakovas A. K. 2015 m. rugpjūčio mėnesį negalėjo numatyti, kad, praėjus daugiau kaip dvejiems metams, bendrovei bus iškelta bankroto byla ir nemokios bendrovės kreditoriai laikys žalingu sandorį, kuris visiškai atitiko bendrovės akcininkų ir kreditorių interesus.

32.20. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo A. K. argumentus dėl ieškinio senaties taikymo. ĮBĮ 11 straipsnyje nėra nurodoma, kad ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikomi specialūs ieškinio senaties terminai ar specialios taisyklės dėl jų eigos pradžios. Taigi jeigu bankroto administratorius neginčija bendrovės sudarytų sandorių ar neįrodinėja tyčinio bankroto požymių, o remiasi CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtintu bendruoju gynybos būdu, turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas, ir jo pradžia turi būti nustatoma pagal CK įtvirtintas taisykles. Šiuo atveju atsakovo atžvilgiu CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto ieškinio senaties termino eiga prasidėjo 2015 m. rugpjūčio 11 d., o baigėsi 2018 m. rugpjūčio 11 d.

32.21. Skundžiamame sprendime teismas nepasisakė dėl atsakovo argumento, kad ieškinys turėjo būti pareikštas tiesiogiai civilinės atsakomybės draudikui. Ieškovė buvo sudariusi su draudikais vadovų ir pareigūnų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kuria atsakovo civilinė atsakomybė aktualiu laikotarpiu buvo apdrausta draudiko „Baltikums Vienna Insurance Group“ (AAS ,,BTA Insurance Company“ filialas Lietuvoje yra jo teisių ir pareigų perėmėjas). Šį faktą ieškovė nuo atsakovo nuslėpė, nors jis ne vieną kartą prašė tokią informaciją pateikti. Ieškovė privalėjo ieškinį reikšti draudikams AAS ,,BTA Insurance Cmpany“ filialui Lietuvoje. Ieškovė to nepadarė, ir apskritai nepranešė draudikams apie galimai draudžiamojo įvykio atsiradimą.

32.22. Pirmosios instancijos teismas, gavęs draudikų prašymą dėl AAS ,,BTA Insurance Company“ filialo Lietuvoje įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, nepagrįstai neatnaujino bylos nagrinėjimo iš esmės ir neįtraukė šio asmens į procesą. Draudikai paaiškino, kad jiems tapo žinoma apie ieškovės ir „Baltikums Vienna Insurance Group“, kurio teises ir pareigas yra perėmęs AAS ,,BTA Insurance Company“ filialas Lietuvoje, 2016 m. gruodžio 28 d. sudarytą Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kuriai patvirtinti buvo išduotas Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimas polisas Nr. 0002606. Polise nurodytas draudimo objektas – vadovų ir vadovaujančių asmenų atsakomybės draudimas. Draudimo liudijimo galiojimo terminas – 2016 m. gruodžio 28 d. – 2017 m. gruodžio 27 d. Draudikų teigimu, byloje priimtas sprendimas gali turėti įtakos AAS ,,BTA Insurance Company“ filialo Lietuvoje teisėms ir pareigoms, tačiau teismas sprendime nurodė, kad pagal pateiktą polisą draudimo apsauga galiojo nuo 2016 m. gruodžio 28 d. – 2017 m. gruodžio 27 d., o ieškovės valdymo organų veiksmai, iš kurių kildinamas žalos atlyginimo ieškinys, buvo atlikti 2015 m. rugpjūčio 10 d. – 2016 m. sausio 21 d., todėl BTA teikta draudimo apsauga galiojo vėliau. Teismas neįsigilino į pateiktos draudimo sutarties esmę, todėl padarė klaidingą išvadą.

Žemesnės instancijos teismas

34.1. Ieškovė nenurodė ir byloje nėra nustatytas imperatyvas, kurį turėjo vykdyti atsakovai, priimdami valdybos sprendimą parduoti turtą. Atsižvelgiant į tai, turėjo būti įvertintos valdybos sprendimo priėmimo aplinkybės, t. y. ar apeliantai pažeidė įstatymus, bendrovės įstatus ar fiduciarines pareigas, pritardami šiam sprendimui, bet ne vertinamas sprendimo komercinis naudingumas (žalingumas). Pirmosios instancijos teismas vertino valdybos sprendimo parduoti turtą pelningumą ir jo nenustatęs konstatavo, kad apeliantai neva pažeidė fiduciarines pareigas. Sprendimas šioje dalyje yra neteisėtas, nes ieškovė nepaneigė prezumpcijos, kad apeliantai, pritardami sprendimui parduoti turtą, veikė bendrovės ir jos kreditorių interesais, neviršijant protingos komercinės rizikos. Valdybos narių valia buvo nuosekli, aiški ir sąlygota to, kad po ilgų ieškojimų (UAB „Rotada“ akcijas buvo bandoma parduoti daugiau kaip 5 metus) atsirado visų UAB „Rotada“ akcijų pirkėjas, sutikęs už UAB „Rotada“ akcijas sumokėti rinkos kainą. Tačiau UAB „Savetus“ pareikalavo, kad turtas, kurį UAB „Rotada“ naudoja veikloje, nuosavybės teise priklausytų UAB „Rotada“, o ne kitiems asmenims ir nebūtų dalinėje nuosavybėje. Atsižvelgdami į tai, valdybos nariai, vienu valdybos protokolu, tačiau skirtingais sprendimais, nutarė: 1) parduoti turtą (bet ne bet kam, o 100 proc. kontroliuojamai UAB „Rotada“); 2) parduoti visas UAB „Rotada“ akcijas; 3) įgalioti įmonės vadovą atlikti visus tam reikiamus veiksmus. Šis sprendimas nedelsiant buvo įgyvendintas 2015 m. rugpjūčio 17 d. ir 2015 m. rugpjūčio 19 d., iškart po to, kai Bankas 2015 m. rugpjūčio 14 d. išdavė tam reikiamą sutikimą.

34.2. Turto pardavimo sutartį ir akcijų pardavimo sutartį bei valdybos sprendimus Nr.1-2, sieja bendra valia perkelti turtą į UAB „Rotada“, tokiu būdu suformuojant vientisą turtinį kompleksą, tinkamą degalinės veiklai vykdyti. Valdybos sprendimais buvo siekiama bendro tikslo – visų bendrovei priklausančių UAB „Rotada“ akcijų, kurios sudarė 100 proc. UAB „Rotada“ išleisto ir apmokėto akcinio kapitalo ir jų suteikiamų balsų, pardavimo už bendrą 1 680 000 Eur kainą, t. y. valdybos narių tikslas buvo, kad bendrovė gautų 1 680 000 Eur už bendrovės turimas UAB „Rotada“ akcijas. Jeigu atsakovai nebūtų nusprendę, t. y. iš anksto žinoję, kas bus daroma su UAB „Rotada“ akcijomis, tada turto pardavimo sutartis kainos prasme galėtų turėti reikšmės, vertinant komercinę riziką. Bendrame verslo sprendime turto pardavimo kaina nebuvo esminis faktorius. Jeigu UAB „Rotada“ už turtą būtų papildomai sumokėjusi 165 051 Eur, tai šia suma būtų sumažėjusios UAB „Rotada“ turimos piniginės lėšos bei rinkos vertė, t. y. suma, kurią pirkėjas (UAB „Savetus“) mokėtų bendrovei už UAB „Rotada“ akcijas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog valdybos nustatyta akcijų kaina yra tinkama. Taigi, jeigu valdybos sprendimas Nr. 2 parduoti UAB „Rotada“ akcijas už 1 680 000 Eur kainą yra pagrįstas ir atitinka rinkos sąlygas, tai prieš tai valdybos atliktas veiksmas – valdybos sprendimo Nr. l parduoti turtą UAB „Rotada“, už tai gaunant 92 949 Eur, priėmimas – jokios žalos bendrovei sukelti negalėjo.

34.3. Teismo išvados, kad valdybos sprendimas neva buvo komerciškai žalingas, buvo padarytos pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų tyrimą bei vertinimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad turtas buvo perleistas nepagrįstai sumažinta kaina, nors apeliantai, vadovaudamiesi 2020 m. kovo 30 d. teismo ekspertizės akto Nr. NT 20-01-64 3 ir 4 išvadomis, įrodė, jog valdybos sprendime buvo nustatyta reali turto rinkos kaina, todėl jokia protinga komercinė rizika, parduodant turtą, nebuvo viršyta.

34.4. Teismo sprendimo motyvai negali prieštarauti vienas kitam, iš jų turi būti matoma, kad teismas turi poziciją dėl visų byloje kylančių klausimų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pagal ekspertizės akto išvadas statinių buvimas svetimame žemės sklype jų vertę mažina 19 proc., o bendrosios dalinės nuosavybės faktas jų vertę mažina 11 proc. Nepaisant to, teismas konstatavo, kad valdybos sprendimu nuspręsto parduoti turto neva reali kaina – 258 000 Eur bei pastatų priklausymas skirtingiems savininkams nesudarė kliūties pardavimui ir neturėjo įtakos kainai. Tačiau teismas nepateikė argumentų, kodėl nėra vadovaujamasi ekspertizės akto išvada Nr. 4. Teismas konstatavo, kad neva nebuvo jokių kliūčių parduoti visą degalinės kompleksą vienu metu ir gauti kainą už visą kompleksą, nors teismas kartu pripažino, jog valdybos sprendimu buvo nuspręsta parduoti 9963/1000 dalį pastatų (ne Degalinės kompleksą, kurį sudarė Žemės sklypai, įranga ir šeši pastatai).

34.5. Teismo išvados dėl apeliantų civilinės atsakomybės sąlygų (kaltė, žala ir priežastinis ryšys), padarytos pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų tyrimą bei vertinimą. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantai, pritardami valdybos sprendimui parduoti turtą, neva elgėsi aplaidžiai arba tyčia siekė žalingo sandorio sudarymo. Be to, teismas tik deklaratyviai nurodė, kad bendrovės patirtą žalą sudaro kainos skirtumas tarp realios turto vertės (258 000 Eur) ir faktiškai gautos už pastatus kainos (92 949 Eur), t. y. 165 051 Eur. Taigi žalos padarymo faktas grindžiamas bendrovės negautomis pajamomis, kurias bendrovė būtų gavusi turto pardavimo už 258 000 Eur atveju.

34.6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja priežastinis ryšys, kaip apeliantų civilinės atsakomybės sąlyga, nes ieškovė neįrodė, jog valdybos sprendime nurodyto turto, t. y. bankui įkeistų pastatų, kurių dalis buvo bendrojoje dalinėje nuosavybėje su UAB „Rotada“, vertė neva buvo 258 000 Eur bei kad apeliantai, priimdami valdybos sprendimą, neva iš anksto žinojo, jog turto (ne Degalinės komplekso) rinkos vertė yra didesnė nei 92 949 Eur.

34.7. Teismas nepasisakė dėl apeliantų argumentų, kad administratorė neįrodė, jog vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies nuostatomis, ji turi teisę reikalauti taikyti civilinę deliktinę atsakomybę bendrovės valdybos nariams. Apeliantai abejoja, ar pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią bendrovės bankroto administratoriaus įgaliojimus bankroto procese, bankroto administratorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl civilinės deliktinės atsakomybės taikymo bendrovės valdymo organams.

34.8. Byloje bendrovė pripažino, kad prašomos priteisti žalos atsiradimą neva sąlygojo turto pardavimo sutarties sudarymas, vykdant valdybos sprendimą. Turto pardavimo sutartis nėra nuginčyta teisės aktų nustatyta tvarka CK 1.82 straipsnio ir / arba CK 6.66 straipsnio pagrindu, o civilinėje teisėje galioja teisėtumo prezumpcija. Dėl to, byloje turto pardavimo sutarties neteisėtumas negali būti tiriamas ir nustatomas, nes tai iš esmės reikštų ieškiniu pareikštų reikalavimų peržengimą. Nepaisant to, skundžiamame sprendime išdėstyti argumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nagrinėjo valdybos sprendimo parduoti turtą ir turto pardavimo sutarties teisėtumo klausimą.

34.9. Skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra neteisėta ir dėl to, kad ieškinys pareikštas asmens (bankroto administratorės), viršijusio ĮBĮ suteiktus įgaliojimus. Administratorė, atstovaudama bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių interesus, neturėjo teisės kreiptis į teismą dėl civilinės deliktinės atsakomybės taikymo atsakovų atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

39.23. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2018 m. vasario 15 d. (suėjus dokumentų perdavimo terminui), o bankroto administratorei ieškinį byloje pareiškus 2019 m. sausio 16 d., pripažintina, jog sutrumpintas žalos atlyginimo ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo. Tuo atveju, jeigu ieškinio senaties terminas šioje byloje ir būtų praleistas, tai bet kuriuo atveju egzistuotų pagrindas jį atnaujinti CK 1.131 straipsnio 2 dalies pagrindu.

39.24. Nepagrįsti A. K. skundo argumentai, kad ieškinys yra pareikštas netinkamam atsakovui. A. K. viso proceso metu neteigė, kad jis yra netinkamas atsakovas, o tik 2019 m. gruodžio 14 d. vykusio teismo posėdžio metu šio apelianto atstovė iškėlė klausimą, esą atsakovu šioje byloje turėjo būti draudikai, o ne tiesiogiai žalą sukėlę asmenys. Šiuo atveju ieškovė galėjo pasirinkti, kam reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, t. y. arba valdybos nariams, kaip žalą padariusiems asmenims, arba valdybos narius apdraudusiam draudikui. Reikšti reikalavimus draudikui būtų netikslinga, nes teiktos draudimo apsaugos galiojimo terminas pasibaigė iki ieškinio pareiškimo, o apie draudimo apsaugos išplėtimą ieškovės bankroto administratorius neturi duomenų.

Žemesnės instancijos teismas

40.3. Vadovaujantis teismo ekspertizės akto 3 ir 4 išvadomis, yra įrodyta, kad valdybos sprendimu buvo nustatyta reali turto rinkos kaina. Turtas, esantis svetimame žemės sklype ir bendroje dalinėje nuosavybėje, būtų vertas tik 91 700 Eur, kai valdybos nariai turtą nusprendė parduoti už didesnę – 92 949 Eur kainą. Teismo ekspertizės akto 3 ir 4 išvados patvirtina, kad valdybos sprendime buvo nustatyta reali turto rinkos kaina. Atsakovai, pritardami valdybos sprendimui, priėmė pagrįstą, protingos komercinės rizikos neviršijantį verslo sprendimą.

40.4. Byloje nėra įrodyta, kad dar 2015 m. rugsėjo 17 d. bendrovė buvo pasiekusi nemokumo būseną, o taip pat, kad vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalimi, administratorius yra įgijęs teisę reikalauti, jog bendrovės valdybos nariams būtų pritaikyta civilinė atsakomybė. Atsakovai pritaria, kad sprendime nėra tinkamai išanalizuotas aspektas, jog 2015 m. rugpjūčio 10 d. bendrovės finansinė padėtis buvo gera.

40.5. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino, ar egzistuoja būtinosios atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos. Sprendime nėra jokių motyvų dėl kaltės, o dalyje dėl priežastinio ryšio egzistavimo apsiribota tik teiginiu, kad nesant valdybos nutarimo parduoti pastatus už 92 949 Eur, turtinė žala nebūtų atsiradusi. Atsakovų pritarimas turto pardavimui yra apgalvotas, protingos komercinės rizikos neviršijęs, profesionalaus finansų rinkos dalyvio bei didžiausio bendrovės kreditoriaus, t. y. banko, patvirtintas verslo sprendimas.