Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurimo Brazdeikio, Mariaus Dobrovolskio, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. B. T. ir atsakovės L. Š. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. B. T. ieškinį atsakovei L. Š. dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovės L. Š. priešieškinį ieškovui Z. B. T. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo individuali įmonė ,,Armundo pajūrio aukštalipiai“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas pateikė teismui ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovės L. Š. 13 606,45 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovės apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas. Teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, todėl apeliantės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka atmestinas (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

10. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos nustatytos toliau nurodomos faktinės aplinkybės. Ieškovas Z. B. T. ir atsakovė L. Š. 2019 m. rugpjūčio 1 d. sudarė Paslaugų teikimo sutartį Nr. 10, pagal kurią atsakovė įsipareigojo atlikti ieškovui nuosavybės teise priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), siūlių sandarinimo, hermetizavimo darbus. Sutarties 2.1 punkte šalys susitarė, kad sutartyje numatytos paslaugos įvertinamos 1 000 Eur kaina. Pagal sutarties 3.2 punktą vykdytojas (atsakovė) įsipareigojo už atliktus darbus išrašyti užsakovui (ieškovui) sąskaitą faktūrą, o užsakovas įsipareigojo už paslaugų suteikimą sumokėti tą pačią dieną, kai bus atlikti darbai (Sutarties 3.1 punktas). Taigi ieškovas užsakė statybos darbus jam nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name. Darbus atliko atsakovė L. Š., vykdžiusi individualią veiklą pagal pažymą Nr. 873098.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti nuostolių atlyginimą

13. Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą laikosi pozicijos, jog šalys sudarė Paslaugų teikimo sutartį. Kolegija pabrėžia, jog apie tai, kokio pobūdžio santykiai susiklostė tarp šalių, spręstina kompleksiškai vertinant sutarties nuostatas, nustatant tarp šalių susiklosčiusių faktinių santykių pobūdį ir įvertinus juos teisinio reglamentavimo kontekste. Taigi tai, jog šalys sutartį įvardijo kaip paslaugų teikimo, nesuponuoja išvados, kad tarp šalių susiklostė būtent paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog šalis siejo vartojimo rangos teisiniai santykiai.

14. Vartojimo rangos sutartis pagal savo dalyką yra rangos, t. y. sutartis, sudaryta pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.645 straipsnio 1 dalis), ir kartu pagal sutarties šalių subjektinę sudėtį – vartojimo sutartis. Taigi vartojimo ranga iš bendrųjų rangos santykių išskiriama pagal vartotojo ir verslininko požymius (bet ne pagal dalyką ar kitus ypatumus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-969/2018). Pagal vartojimo rangos sutarties apibrėžtį, įtvirtintą CK 6.672 straipsnio 1 dalyje, rangovas, kuris yra verslininkas, įsipareigoja pagal užsakovo (fizinio asmens), kuris yra vartotojas, užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti.

15. Ieškovui apeliaciniame skunde laikantis pozicijos, jog nagrinėjamu atveju netaikytinos statybos rangą reglamentuojančios teisės normos, pažymėtina, kad CK 6.672–6.680 straipsnių normos neapima visų vartojimo rangos sutarties pagrindu susiklostančių santykių, pvz., kai kurių bendrųjų rangos klausimų (rangos dalykas (CK 6.645 straipsnis), darbų atlikimo terminai (CK 6.652 straipsnis), kt.); vartojimo rangos instituto normose neatsispindi pagal dalyką išskiriamų rangos sutarčių rūšių, tokių kaip statybos ranga, projektavimo ir tyrinėjimo darbų ranga, specifika. Sprendžiant dėl vartojimo rangos instituto normų santykio su kitomis rangos santykius reglamentuojančiomis normomis, taikytina rangos normų tarpusavio konkurencijos taisyklė, įtvirtinta CK 6.644 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią CK XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ normų nustatytos taisyklės atitinkamai taikomos atskiroms rangos rūšims (buitinė ranga, statybos ranga ir kt.), jeigu ko kita nenustato kitų šio skyriaus skirsnių normos. Dėl to rangos santykius reglamentuojančių normų konkurencijos atveju vartojimo rangos santykiams kaip specialiosios visų pirma turi būti taikomos CK XXXIII skyriaus antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos; santykiams, kurių nurodytos normos nereglamentuoja, – atskirų rangos rūšių, išskiriamų pagal sutarties dalyką, normos; santykiams, kurių nereglamentuoja nei „Vartojimo rangos“, nei atskirų rangos rūšių normos, – CK XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ normos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012).

16. CK XVIII(1) skyriaus „Vartojimo sutartys“ normos nustato, kad vartotojams parduodamos prekės ir teikiamos paslaugos turi būti saugios ir tinkamos kokybės. Prekių ir paslaugų kokybės ir saugos reikalavimus nustato įstatymai ir kiti teisės aktai (CK 6.228¹³ straipsnio 1 dalis).

17. CK XXXIII skyriaus antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos neįtvirtina specialių reikalavimų darbų kokybei. Tačiau jos nustato, kad, darbų rezultato priėmimo metu arba jo naudojimo metu nustačius darbų rezultato trūkumus, užsakovas turi per šio kodekso 6.666 straipsnyje nustatytus terminus savo pasirinkimu pareikšti vieną iš šio kodekso 6.665 straipsnyje nustatytų reikalavimų arba reikalauti pakartotinai ir neatlygintinai atlikti darbus arba atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas (CK 6.678 straipsnio 1 dalis).

18. CK XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ normos įtvirtina, kad rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus. Darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje nustatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą (CK 6.663 straipsnio 1 dalis). Koks terminas yra protingas, įstatyme neapibrėžta, tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė, dėl kurios teismas turi spręsti konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

19. Remiantis CK 6.665 straipsnio 1 dalimi, jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį, arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo: 1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą; 2) atitinkamai sumažinti darbų kainą; 3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo nustatyta rangos sutartyje. Rangovas vietoj trūkumų pašalinimo turi teisę neatlygintinai atlikti darbą iš naujo ir atlyginti užsakovui dėl sutarties įvykdymo termino praleidimo padarytus nuostolius. Šiuo atveju užsakovas privalo grąžinti perduotąjį darbų rezultatą rangovui, jeigu jį grąžinti, atsižvelgiant į darbų pobūdį, yra įmanoma (CK 6.665 straipsnio 2 dalis). Jeigu rangovas sutarties pažeidimų ar kitokių trūkumų per protingą terminą nepašalina arba trūkumai yra esminiai ir nepašalinami, užsakovas turi teisę nutraukti sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius (CK 6.665 straipsnio 3 dalis).

20. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu statybos darbų atlikimas yra rangovo verslas, tai jo atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą yra be kaltės (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Rangovas, specializuodamasis statybos darbų srityje, užsiimdamas ūkine komercine veikla, kurios tikslas – pelno siekimas, privalo turėti darbų atlikimui būtinus įgūdžius ir žinias, gerai žinoti savo teises bei pareigas ir veikti savo rizika. Ginčo dėl statybos rangos trūkumų atveju užsakovas privalo įrodyti tik defektų faktą ir neprivalo įrodinėti rangovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Rangovas, siekdamas išvengti atsakomybės, turi įrodyti CK 6.697 straipsnio 3 dalyje nurodytas jo atsakomybę šalinančias defektų atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2014). Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti defektų atsiradimo priežastis ir sieti jas su atsakingų už defektus asmenų neatliktais ar netinkamai atliktais veiksmais. Lemiama reikšmė sprendžiant, kas yra atsakingas už nekokybiškai atliktus darbus, suteikta tų darbų defektų susidarymo ir statybos rangos teisinių santykių dalyvių (užsakovo, rangovo, techninio prižiūrėtojo) veiksmų priežastinio ryšio nustatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015).

21. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos sutarties dalykas buvo ieškovui nuosavybės teise priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), siūlių sandarinimo, hermetizavimo darbai. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą atsakovei atlyginti nuostolius dėl nekokybiškai atliktų darbų, darbų trūkumus įrodinėjo 2020 m. sausio 22 d. MB „STP Projektai“ namo apžiūros aktu. Posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ieškovas Z. B. T. paaiškino, kad rangovės padarytos hermetizavimo siūlės nekokybiškos, atrodo neestetiškai, vietomis yra išgaubtos. Be to, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas nurodė, kad iš apžiūrą atlikusių specialistų sužinojo, kad atsakovės darbo trūkumai nėra ištaisomi, o pastato sienas iš esmės reikia nuardyti bei nutinkuoti iš naujo, nes tik taip galima pasiekti rezultatą, kurio ieškovas norėjo ir kurio tikėjosi užsakydamas darbus. Nuostolių dydį ieškovas įrodinėjo 2020 m. sausio 7 d. UAB „Statybų brigada“ lokaline sąmata, kurios suma 13 606,45 Eur, pagal kurią numatyta vykdyti tokius darbus: tinkuoto fasado ardymą iki plytų, pastolių montavimą, nuomą, ardymą – 2 870 Eur; fasado gruntavimą giluminiu gruntu – 995 Eur; fasado tinkavimą (kai tinko sluoksnis iki 2 cm) – 5 760 Eur; garo izoliacinės plėvelės dangstymą (langai, grindinys perimetru, durys) – 435 Eur; statybinių atliekų utilizavimą – 220 Eur; iš viso 11 245 Eur + 2 361,45 Eur PVM.

22. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ieškovo pateikto 2020 m. sausio 22 d. MB „STP Projektai“ statinio apžiūros akto Nr. SAA2020/01/22-001, kuriame atliktas pastato fasado vertinimas ir išvardyti pastebėti defektai, deformacijos, gedimai, turinį. Kolegija atkreipia dėmesį, jog statinio apžiūros akte, be kitų defektų, nurodyta, kad „pastebimi neleistini defektai (paviršiaus pažaidos), kurie yra įtakoti netinkamo priešremontinio proceso parinkimo ir atlikimo; hermetinti tinko apdailos plyšiai yra atitrūkę ir turi defektų – ruožai atšokę nuo mūro konstrukcijos (išorės sienos)“. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apžiūros akte vertinti ne tik atsakovės vykdyti darbai (namo fasado siūlių sandarinimas ir hermetizavimas), bet ir bendra statinio fasado būklė, ir padarė išvadą, jog statinio apžiūros aktas nėra įrodymas, iš kurio teismas galėtų spręsti, kad hermetinti tinko apdailos plyšiai turi defektų dėl to, kad darbus nekokybiškai atliko atsakovė, ar kad šie defektai atsirado dėl netinkamo priešremontinio proceso parinkimo ar kitų priežasčių. Be to, teismas pažymėjo, jog ieškovas organizavo statinio apžiūrą praėjus beveik pusmečiui po rangos darbų atlikimo, atsakovės apie organizuojamą apžiūrą neinformavo, įrodymų, kad patyrė tam tikrų išlaidų, šalindamas nurodytus trūkumus, nepateikė. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė ieškinio.

23. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina žalos fakto, nepakankamai motyvuota. Kaip jau minėta nutarties 21 punkte, ginčo dėl statybos rangos trūkumų atveju užsakovas privalo įrodyti tik defektų faktą ir neprivalo įrodinėti rangovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Ieškovo pateiktame statinio apžiūros akte, kuriuo jis įrodinėja atliktų darbų trūkumus, nurodyta, jog pastebimi neleistini defektai (paviršiaus pažaidos), kurie atsirado dėl netinkamo priešremontinio proceso parinkimo ir atlikimo; hermetinti tinko apdailos plyšiai yra atitrūkę ir turi defektų – ruožai atšokę nuo mūro konstrukcijos (išorės sienos). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė statinio apžiūros aktą kaip netinkamą įrodymą dėl darbų kokybės iš esmės motyvuodamas vien tuo, jog buvo vertinta bendra namo fasado būklė. Tačiau akte, be kitų trūkumų, įvardyti ir trūkumai, sietini su atsakovės atliktais darbais. Esant duomenų apie galimus darbų kokybės trūkumus, pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, kokios apimties yra galimi defektai, tačiau netyrė ir nenustatė, kokia apimtimi atlikti statybos darbai yra su trūkumais, kiek ieškovo pateikta sąmata, kuria jis grindžia nuostolių dydį, susijusi su atsakovės atliktų darbų trūkumų taisymu, kokia reali ieškovo patirtų nuostolių vertė.

24. CK 6.662 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, kilus ginčui tarp rangovo ir užsakovo dėl darbo trūkumų, kiekviena šalis turi teisę reikalauti skirti ekspertizę. Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimams pagrįsti pateikė rašytinius įrodymus – statinio apžiūros aktą, lokalinę sąmatą, tačiau nepasinaudojo teismo siūlymu trūkumų apimtį ir priežastis nustatinėti patikimesniais duomenimis, negu duomenimis, esančiais jo pateiktuose rašytiniuose šaltiniuose. Kolegija pažymi, jog tiek apžiūros aktas, tiek sąmata savo turiniu yra tinkamos įrodinėjimo priemonės, sprendžiant dėl atliktų darbų kokybės ir darbų trūkumų pašalinimo, taigi, nesant patikimesnių duomenų, vertintinos kitų bylos įrodymų kontekste. Tai, kad ieškovas pateikė apžiūros aktą, kuriame, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, įvertinta viso namo fasado būklė, ir lokalinę darbų trūkumų sąmatą, savaime nereiškia, kad ieškovas nepatyrė jokios žalos, ir nesuponuoja išvados, jog įrodinėjimo procesas turi būti įgyvendintas tik apsiribojant pačių šalių į bylą jau pateiktais įrodymais. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos nesiėmė priemonių apklausti ieškovo pateiktą statinio apžiūros aktą surašiusių specialistų. CPK 8 straipsnis nustato, kad teismas, CPK nustatyta tvarka bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta.

25. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį kaip neįrodytą, nurodė, jog ieškovo pateiktas apžiūros aktas surašytas praėjus beveik pusmečiui po rangos darbų atlikimo. Kolegija pažymi, jog rangovo atsakomybė už darbų kokybę išlieka ir pasibaigus statybos rangos sutarčiai; įstatyme nustatyta rangovo atliktų darbų kokybės garantija – rangovas, jeigu ko kita nenustato statybos rangos sutartis, per visą garantinį laiką užtikrina, kad statybos objektas atitinka normatyvinių statybos dokumentų nustatytus rodiklius ir yra tinkamas naudoti pagal sutartyje nustatytą paskirtį; rangovas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų (CK 6.697 straipsnio 1, 3 dalys). Remiantis CK 6.666 straipsnio 1 dalimi, jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato ko kita, užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų su sąlyga, jei jie buvo nustatyti per šiame straipsnyje nustatytus terminus. Straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai nėra nustatytas garantinis terminas, darbų rezultato trūkumai turi būti nustatyti per protingą terminą, bet ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato perdavimo, jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato kitokio termino. Koks terminas yra protingas, įstatyme neapibrėžta, tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė, dėl kurios teismas turi spręsti konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Taigi faktas, kad atsakovės darbų trūkumai nustatyti praėjus pusmečiui po jų atlikimo, savaime nepaneigia atsakovės atsakomybės už darbų trūkumus. Aplinkybė, kiek pagrįstas ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius laiko aspektu, vertintina pagal Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias darbų kokybės garantijos klausimus. Be to, pažymėtina, jog ieškovo pozicija, kad atsakovė darbus atliko nekokybiškai, išreikšta dar 2019 m. rugsėjo 20 d. atsakyme į atsakovės per antstolę siųstą pranešimą dėl prievolės įvykdymo Nr. 0004/19/T-G-19000546. Kita vertus, pati atsakovė nurodė, jog pretenzijas dėl darbų kokybės ieškovas pradėjo reikšti iš karto po to, kai darbai buvo baigti.

26. CK XVIII(1) skyriaus „Vartojimo sutartys“ normos nustato vartotojo teisės į informaciją reikalavimus. CK 6.228(6) straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prieš sudarydamas vartojimo sutartį, kuri nėra nuotolinė ar ne prekybos patalpose sudaroma sutartis, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją; taip pat įtvirtinta konkreti suteiktina informacija, jeigu ji nėra akivaizdi iš konteksto. Be to, įstatymuose ir Mažmeninės prekybos taisyklėse gali būti nustatyta reikalavimų dėl papildomos informacijos, kurią būtina suteikti vartotojams prieš sudarant vartojimo sutartis dėl tam tikrų rūšių prekių ar paslaugų, teikimo (2 dalis). Pareiga įrodyti, kad informacija pagal šį straipsnį yra suteikta vartotojui, tenka verslininkui (4 dalis). Verslininkas, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs pareigą suteikti informaciją vartotojui, turi atlyginti dėl to vartotojo patirtus nuostolius (5 dalis).

27. CK XXXIII skyriaus antrojo skirsnio „Vartojimo ranga“ normos nustato, kad rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui būtiną ir teisingą informaciją apie siūlomus darbus, jų rūšis, kainą, apmokėjimo formą, taip pat, jeigu užsakovas paprašo, kitus su sutartimi ir atliekamu darbu susijusius duomenis. Jeigu pagal atliekamų darbų pobūdį tai yra reikšminga, rangovas privalo nurodyti užsakovui konkretų asmenį, kuris atliks sutartyje nurodytą darbą. Užsakovas turi teisę nutraukti sutartį neapmokėdamas atliktų darbų ir reikalauti atlyginti nuostolius, jei dėl rangovo pateiktos informacijos nepakankamumo ar netikslumo buvo sudaryta sutartis atlikti darbą, pagal savo savybes neatitinkantį, ką užsakovas turėjo omenyje (CK 6.674 straipsnis). CK XXXIII skyriaus „Ranga“ pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ normos įtvirtina, kad rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui visą reikiamą informaciją, susijusią su darbų atlikimu, taip pat informaciją apie darbui atlikti būtinas medžiagas bei darbui atlikti reikalingą laiką (CK 6.645 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kilus ginčui dėl informacijos nepakankamumo, pareiga įrodyti priežastinį ryšį tarp informacijos nesuteikimo ir neigiamų padarinių tenka užsakovui, o pareiga įrodyti, kad buvo pateikta būtina ir teisinga informacija, – rangovui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2012).

28. Iš ieškovo paaiškinimų, duotų posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, nustatyta, jog ieškovas teigia nebuvęs tinkamai informuotas apie tai, kokie darbai šiuo atveju turėtų būti atlikti, kad būtų pasiektas ieškovo norimas rezultatas, taip pat kokių pasekmių kils, jei bus atlikti tik namo siūlių hermetizavimo darbai. Ieškovas nurodo, jog atsakovė, kaip specialistė, turėjo jam išaiškinti, kad siūlių hermetinimo ir sandarinimo darbų rezultatas nebus tinkamas ilgalaikiam naudojimui, kaip kad jam nurodė kiti specialistai, tačiau atsakovė, pasak ieškovo, jam tokios informacijos nesuteikė, priešingai – patikino, jog „viskas bus gerai“. Taigi iš esmės ieškovas laikosi pozicijos, jog atsakovė netinkamai vykdė informavimo pareigą. Pirmosios instancijos teismas sprendime netyrė, ar atsakovė tinkamai vykdė informavimo pareigą, nors ieškovas teigia, kad dėl netinkamos informavimo pareigos vykdymo buvo suklaidintas dėl darbų rezultato. Kadangi būtina ir teisinga informacija yra viena esminių vartotojo teisių, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti ieškovo argumentus dėl informacijos nepakankamumo, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-350-969/2020) ir tinkamai paskirstydamas šalims įrodinėjimo pareigą.

29. Ankstesniuose nutarties punktuose nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju, esant duomenų apie galimus darbų kokybės trūkumus, pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, kokios apimties yra galimi defektai, tačiau netyrė ir nenustatė, kokia apimtimi atlikti statybos darbai yra su trūkumais, kiek ieškovo pateikta sąmata, kuria jis grindžia nuostolių dydį, susijusi su atsakovės atliktų darbų trūkumų taisymu, kokie darbai būtini, siekiant ištaisyti darbų kokybės trūkumus, kokia reali ieškovo patirtų nuostolių vertė, taip pat netyrė, ar nagrinėjamu atveju rangovė tinkamai įgyvendino informavimo pareigą.

30. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo tuo atveju, jeigu neatskleista bylos esmė, o pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2013).

31. Dėl nurodytų neištirtų ir neįvertintų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, reikalautinų įrodymų gavimo galimybių yra pagrindas išvadai, kad bylos dalis dėl ieškovo reikalavimo priteisti nuostolius apeliacinės instancijos teisme būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais. Atsižvelgiant į tai, skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo ieškinys, naikintina ir byla dėl šios dalies perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl atsakovės reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą

32. Atsakovė pateikė priešieškinį, jame prašė priteisti iš ieškovo turtinės žalos, kurią sudaro 714 Eur ieškovo skola už atliktus darbus, 4 369,68 Eur palūkanos, 50 Eur, sumokėti antstolei, atlyginimą, taip pat 48 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas priešieškinį atmetė. Atsakovė skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

33. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog visiškai pritaria šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies motyvams ir išvadoms. Jos padarytos tinkamai įvertinus šalių pateiktus įrodymus. Apeliaciniame skunde atsakovė nenurodo jokių reikšmingų argumentų dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo. Tai, kad apeliantė subjektyviai skirtingai nei teismas vertina šalių pateiktus įrodymus, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas juos įvertino neteisingai ar pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.

34. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, jog ieškovas už atliktus darbus liko jai skolingas 714 Eur. Šalių sudarytoje sutartyje, kurios pagrindu atsakovė atliko darbus, numatyta, jog darbų kaina – 1 000 Eur. Sutartyje yra atsakovės ranka padarytas įrašas „P. S. Metrai gali kisti“, po kuriuo pasirašė tik atsakovė. Sutarties 2.4 punkte šalys numatė, kad esant užsakovo prašymui vykdytojas įsipareigoja atlikti kitus reikalingus darbus ir papildomas paslaugas, atskirai raštu suderinus tokių darbų ir paslaugų kainą. Posėdžio pirmosios instancijos teisme metu šalys patvirtino, kad rašytinis susitarimas dėl didesnės darbų kainos pasirašytas nebuvo. Atsakovė teigė, kad bendra darbų kaina sudarė 1 914 Eur. Būtent tokia suma nurodyta 2019 m. rugpjūčio 24 d. pinigų priėmimo kvite, serija AL2, Nr. 00011. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde, pasisakydama dėl darbų kainos, atsakovė nurodo, jog apskaičiuota galutinė darbų kaina sudarė 1 914 Eur, ši suma ir buvo įrašyta į pinigų kvitą, tačiau, kadangi ieškovas derėjosi, buvo priimtas kompromisas, jog ieškovas sumokės 1 390 Eur. Taigi, priskaičiavus ieškovo sumokėtą 500 Eur avansą (byloje nebuvo ginčo dėl 500 Eur avansinės įmokos, sumokėtos pagal 2019 m. rugpjūčio 1 d. pinigų priėmimo kvitą, serija AL2, Nr. 00010), laikytina, jog šalys susitarė dėl 1 890 Eur darbų kainos.

35. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsiskaitymas už darbus vyko pagal atsakovės pateiktus pinigų priėmimo kvitus. Ginčas kilo dėl pinigų sumos, sumokėtos pagal 2019 m. rugpjūčio 24 d. pinigų priėmimo kvitą, serija AL2, Nr. 00011. Pirmosios instancijos teismui pateiktuose kvituose nurodyta, kad už namo siūlių hermetinimo darbus iš lauko pusės sumokėta suma „vienas tūkstantis trys šimtai devyniasdešimt“, įrašyta suma skaičiais „1 390 Eur“. Pinigų sumokėjimo faktą, įrašydamas savo vardą ir pavardę bei pasirašydamas, patvirtino ieškovas Z. T.. Kvite ties žodžiais „pinigus gavau“ pasirašė L. Š., pinigų gavimo faktą patvirtindama savo parašu. Kitoje šio kvito pusėje ranka padarytas įrašas „700 Eur sumokėta“, po kuriuo pasirašė atsakovė L. Š., taip pat parašyta „sumokėjau dar 700 Eur“, nurodant datą – 2019 m. rugpjūčio 24 d. Atsakovė posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad abiejose kvitų pusėse esantys parašai ties jos pavarde yra autentiški. Pirmosios instancijos teismo paprašyta paaiškinti įrašų antroje kvito pusėje kilmę atsakovė teigė, kad įrašas antroje kvito pusėje padarytas, nes ieškovas iš 1 390 Eur sumos, nurodytos pirmoje kvito pusėje, sumokėjo tik 700 Eur. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad tokie atsakovės teiginiai, įvertinus tai, kad atsakovė turi individualios veiklos paslaugų teikimo srityje, taigi ir pinigų priėmimo kvitų pildymo patirties, nėra įtikinami.

36. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog atsakovė kreipėsi į antstolę, kad ši tarpininkautų sprendžiant klausimą dėl piniginės prievolės įvykdymo. 2019 m. rugsėjo 11 d. pranešime dėl prievolės įvykdymo Nr. 0004/19/T-G-19000546 ieškovui pasiūlyta sumokėti 714 Eur sumą į antstolės depozitinę sąskaitą nepradedant teisminio proceso. Atsakydamas į šį pranešimą 2019 m. rugsėjo 20 d. ieškovas nurodė, kad per tris kartus sumokėjo atsakovei 2 590 Eur: 500 Eur, 1390 Eur ir, atsakovei nurodžius, papildomai 700 Eur. Tokią poziciją ieškovas dėstė ir posėdžio pirmosios instancijos teisme metu.

37. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015).

38. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė turėjo įrodyti jos teisę sukuriančius faktus, t. y. kad dalis grynųjų pinigų sumos, užfiksuotos pinigų priėmimo kvito, serija AL2, Nr. 00011, pirmojoje pusėje, jai nebuvo perduota, nors pati atsakovė kvito pirmojoje pusėje parašu patvirtino visos pinigų sumos perdavimo faktą. Atsakovė šį faktą įrodinėjo liudytojų – A. Z. ir J. Š. – parodymais. Kolegija pažymi, jog nė vienas iš šių liudytojų tiesiogiai nedalyvavo perduodant pinigus pagal pinigų priėmimo kvitą, šio fakto nematė ir tik iš atsakovės sužinojo, jog su ja nebuvo visiškai atsiskaityta. Kadangi šalių išdėstytos aplinkybės dėl grynųjų pinigų sumos, perduotos pagal pinigų priėmimo kvitą, ir įrašų kvite reikšmės akivaizdžiai skiriasi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs šalių ir liudytojų paaiškinimus, rašytinius įrodymus, konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas neatsiskaitė su atsakove už atliktus darbus ir atsakovė dėl to patyrė 714 Eur žalos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

39. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai konstatavo, jog, nustačius, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas neatsiskaitė pagal sutartį, ir netenkinus atsakovės reikalavimo priteisti 714 Eur žalos atlyginimo, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimą dėl 4369,68 Eur netesybų ir 50 Eur, sumokėtų antstolei už pranešimo dėl prievolės įvykdymo parengimą, priteisimo.

40. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl šios teismo sprendimo dalies neteisėtumo nepakankami, nesudaro pagrindo abejoti teismo sprendimo dalies teisingumu, taigi atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovės priešieškinis atmestas, paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl žyminio mokesčio

41. Atsakovė taip pat ginčija sprendimo dalį, kuria iš jos valstybei priteista 1 012 Eur žyminio mokesčio.

42. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas valstybei iš atsakovės nurodytą žyminio mokesčio sumą, nurodė, jog atsakovė už priešieškinį sumokėjo 10 Eur žyminio mokesčio, likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo. Atsakovės pareikšto priešieškinio suma sudarė 53 133,68 Eur, taigi pirmosios instancijos teismas, apskaičiavęs, jog už priešieškinį mokėtina žyminio mokesčio suma – 1 022 Eur, pagrįstai iš atsakovės valstybei priteisė 1 012 Eur žyminio mokesčio sumą (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Kolegija pažymi, jog atsakovė apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl šios teismo sprendimo dalies teisėtumo. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas 2020 m. birželio 18 d. nutartyje siūlė atsakovei įvertinti prašomą priteisti sumą, išaiškindamas, kad, teismui nusprendus atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, tai neatleistų prašymą pateikusios šalies nuo pareigos sumokėti žyminį mokestį proporcingai patenkintų ar atmestų reikalavimų daliai. Taigi atsakovei buvo pasiūlyta įvertinti riziką tuo atveju, jei jos pareikšti reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nebus patenkinti, atsakovė dalyvaudama procese šią riziką prisiėmė, proceso metu ji buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog teismo sprendimas, atmetus priešieškinį, priteisti iš atsakovės atidėtą mokėtino žyminio mokesčio dalį yra neteisingas ar nepagrįstas.

Dėl piktnaudžiavimo procesu

43. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo pripažinti, jog ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Tokios pobūdžio prašymas buvo pareikštas ir atsakovės pateiktame patikslintame priešieškinyje. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio atsakovės reikalavimo, pažymėjo, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reiškia naudojimąsi procesine teise ne pagal jos paskirtį. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Tas faktas, jog, siekdamas apginti savo pažeistas teises, ieškovas pateikė ieškinį ir apeliacinį skundą, kuriuos atsakovė laiko nepagrįstais, nesant kitų akivaizdžių piktnaudžiavimo procesu požymių, nesuponuoja išvados, jog ieškovas piktnaudžiauja procesu.

44. Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, nespręstina dėl atsakovės reikalavimo pripažinti pagrįstomis teisininko A. Z. suteiktas teisines paslaugas, nes atsakovei nepriteistinas teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnis). Tačiau pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką atlyginimas už procesinio dokumento parengimą, sumokėtas subjektui, kuris neturi teisės būti atstovas pagal pavedimą, nepatenka nei į CPK 98 straipsnio 1 dalies, nei į 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto reguliavimo sferą, todėl negali būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-313/2016). Įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017). Sąrašas asmenų, galinčių būti fizinių asmenų atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant šias proceso teisės normas ir pasisakant dėl galimybės atlyginti patirtas atstovavimo ir (ar) teisinės pagalbos teikimo išlaidas, sumokėtas ne advokatui ar advokato padėjėjui, o kitai teisėtai veiklą vykdančiai įmonei, yra nurodyta, kad CPK 56 straipsnis nustato baigtinį ratą asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į įstatymo nustatytą asmenų ratą, negali atstovauti fiziniam asmeniui civiliniame procese pagal pavedimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo paslaugų teikimas patenka į atstovavimo sampratą, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016).

45. Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės priešieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, dėl kitų atsakovės apeliacinio skundo ir ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų kaip neturinčių teisinės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą, nepasisakytina. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimtos nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

46. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta ankstesnėse nutarties dalyse, konstatuotina, kad, atmesdamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina ir byla dėl šios dalies perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktai, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

47. Ieškovo apeliacinį skundą tenkinęs iš dalies, panaikinęs dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo ir perdavęs bylą dėl šios dalies nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas neskirstys bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesu dėl šios sprendimo dalies, t. y. ieškovo patirtų, parengiant bei pateikiant apeliacinį skundą, ir atsakovės patirtų, parengiant ir pateikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnis).

48. Pažymėtina, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad būtų patyręs teisinės pagalbos išlaidų, rengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, taigi teismas neturi duomenų apie išlaidas, kurios skirstytinos atmetus atsakovės apeliacinį skundą ir atsakovės skųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikus nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo Z. B. T. ieškinys atsakovei L. Š. dėl nuostolių atlyginimo, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitas Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 7 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.