Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-01-08 · Civilinė byla Nr. 2A-24-661/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-08
Bylos Nr.
2A-24-661/2019
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vaclovas Paulikas, Alvydas Barkauskas (pran.), Rūta Petkuvienė
Ieškovas
S. M.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-24-661/2019Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-26542-2017-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m sausio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Vaclovo Pauliko ir Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Lietuvos Respublikos atstovaujamos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą ir prie apeliacinio skundo prisidėjusios Lietuvos Respublikos atstovaujamos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas S. M. prašė pripažinti neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų veiksmus ir priteisti iš Lietuvos Respublikos 3 180,02 Eur turtinės ir 15 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu S. M. (ieškovą), nuteistą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį bei pagal 182 straipsnio 2 dalį, išteisino jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis nuosprendis (baudžiamoji byla Nr. 1A-96-202/2015) įsiteisėjęs, kasacine tvarka prokuroras jį skundė, tačiau skundas nebuvo priimtas. Ieškovas nurodo, kad išteisinamajame nuosprendyje nustatyta, kad šioje byloje buvo taikytas nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų metu galiojęs 2002 m. birželio 20 d. LR Operatyvinės veiklos įstatymas Nr. IX-965, kuris reglamentavo nusikalstamos veikos imitavimo modelio (toliau – NVIM) sankcionavimo pagrindus, jo realizavimo tvarką. Šiame įstatyme yra įtvirtintas draudimas operatyvinės veiklos subjektams provokuoti asmenis daryti nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad NVIM sankcionavimo tvarka (2003 m. balandžio 10 d.) nebuvo pažeista. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo ir tai, kad buvo pažeista NVIM realizavimo tvarka. Kolegija vertino, kad valstybės institucijos veiksmai, kurie dėl R. J. nusikalstamų veikų prasidėjo teisėtai, dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo šioje situacijoje peraugo į provokuojančius ir tai, kad tokių veiksmų metu surinkti duomenys yra gauti pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 4 d. reikalavimus, taigi nelaikytini įrodymais.

3. Ieškovas nurodė, kad ikiteisminiame tyrime, kurį atliko Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių skyrius, o jį kontroliavo Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, ieškovui buvo taikytos kardomosios (2004 m. kovo 18 d. rašytinis pasižadėjimas neišvykti) bei kitos procesinės prievartos (laikinas nuosavybės teisės apribojimas ir etc.) priemonės, jų tarpe buvo ir atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą. Nuo 2007 m. rugsėjo 5 d. iki tų pačių metų rugsėjo 27 d. jis buvo laikomas Valstybinės psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje, kur buvo daroma teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė. 2007 m. rugsėjo 5-7 d. akte Nr. 82 konstatuota, kad ieškovas įtariamos veikos metu ( nuo 2003 m kovo iki 2004 m. sausio mėn.) lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, laikinoje psichikos sutrikimo būsenoje nebuvo; galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Jis gali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, būti apklausiamas, dalyvauti teismo posėdyje. Komisija ieškovui diagnozavo situacinę depresinę reakciją.

4. Ieškovas taip pat nurodė, kad ieškovo privataus gyvenimo neliečiamybė neteisėtai pradėtu ikiteisminiu tyrimu ir jo eigoje taikant kardomąsias bei kitas procesines prievartos priemones buvo pažeista. Ieškovas patyrė tai, kad buvo neteisėtai kišamasi į jo asmeninį gyvenimą. Ieškovas pažymi, kad tai jog procesinės prievartos priemonės taikymas pradiniai buvo inicijuotas tik dėl vienintelio ieškovo apsilankymo Prienų rajono Psichikos sveikatos centre. Ieškovas patyrė emocinės būklės sutrikimą (depresiją), kaip dvasinio sukrėtimo, dvasinių išgyvenimų ir pažeminimo pasekmę, ikiteisminiame tyrime konstatavo psichiatrų komisija savo akte.

Atsiliepimas

5. Atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujanti LR generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Taigi, ieškovui tenka pareiga įrodinėti proceso veiksmų neteisėtumą. Nurodė, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas pats savaime nereiškia, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir visi ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai buvo atlikti neteisėtai. Atsakovės atstovė atkreipia dėmesį, kad NVIM buvo sankcionuotas ir vykdomas 2003 metais, o ikiteisminis tyrimas pradėtas 2004 m. kovo 12 d. operatyvinio tyrimo metu gavus patikimų duomenų, kad keturi fiziniai asmenys, tarp jų ir ieškovas, ir dvi įmonės, turėdami tikslą legalizuoti be dokumentų įsigytus naftos produktus ir išvengti mokėtinų į biudžetą mokesčių laikotarpiu nuo 2003 m. kovo iki 2004 m. sausio organizavo PVM sąskaitų-faktūrų, įsigytų kitų įmonių, kurios realiai veiklos nevykdė, išrašymą, nurodant faktūrose realiai nevykusias ūkines operacijas, ir tokiu būdu valstybei padarydamos ne mažiau kaip 186 000 Lt žalą. Akcentuotina, kad surinkti duomenys akivaizdžiai rodė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, požymius, taigi, buvo tinkamas ir pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą.

6. Atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujanti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie LR vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškovas neįrodo, kad valstybės civilinei atsakomybei kilti egzistavo visos trys sąlygos: neteisėti Tarnybos pareigūnų veiksmai, šiais veiksmais padarytos žalos faktas ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšys. Dėl Tarnybos pareigūnų operatyvinio tyrimo metu taikyto nusikalstamos veikos imitavimo modelio kaip operatyvinė veiklos priemonė buvo inicijuotas esant teisiniam pagrindui- Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro sankcijai. Atstovė pasisako, kad ši priemonė buvo taikyta jau nustatytiems įtariamiesiems, o ne siekiant palenkti su veikomis, turinčiomis nusikalstamų veikų požymių, nesusijusius asmenis, turint tikslą vėliau su jais susidoroti. Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, t. y. esant BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams – pareigūno surašytam tarnybiniam pranešimui apie padarytą nusikalstamą veiką. Nurodo, kad neįrodžius valstybės civilinei atsakomybei, ieškinys atmestinas.

7. Atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujanti LR Teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalyje. Neteisėtais teismo veiksmais ieškovas nurodo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007-06-21 nutartį, pagal kurią ieškovui buvo paskirta teismo stacionarinė psichiatrijos ekspertizė. Ekspertizę buvo pavesta atlikti Utenos ekspertinio skyriaus ekspertams. Ieškovas nurodo, kad be pagrindo buvo imtasi vertinti jo psichinį pilnavertiškumą, tuo pažeistas privataus gyvenimo neliečiamumas. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek ieškovas, tiek jo gynėjas sutiko su tuo, kad reikia skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Taigi, visiškai pagrįstai galima daryti išvadą, kad ieškovas pats siekė, kad būtų nustatytos aplinkybės, susijusios su jo psichikos būkle ir jam būtų paskirta teismo ekspertizė stacionaro sąlygomis. Minėtos teismo nutarties neskundė. Atstovė prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 30 d. nusprendė iš dalies patenkinti ieškovo S. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo ir priteisti 6 448,10 Eur iš atsakovės Lietuvos Respublikos, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistiną sumą (6 448,10 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2017-07-12) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

9. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi prejudicinę reikšmę turinčiu Lietuvos Apeliacinio teismo 2015-12-14 nuosprendžiu, kuriuo panaikintas Vilniaus apygardos teismo apkaltinamasis 2012-07-11 nuosprendis atitinkamoje dalyje ir ieškovas išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Apeliacinis teismas nuosprendyje 2015-12-14 konstatavo, kad ieškovo atžvilgiu taikytas nusikalstamos veikos imitavimo modelis (toliau - NVIM) (2002 m. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo Nr. IX-965 redakcija) dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugo į provokuojančius valstybės institucijų veiksmus (b. l. 74). Teismas konstatavo, jog teisėsaugos institucijų veiksmai, palaikantys nusikalstamas iniciatyvas, padaryti prieš ieškovą ir kitus asmenis pradėjus jų atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą (taikant NVIM) negali būti pripažinti teisėtais įrodymų rinkimo būdais, taigi ir atitinkančiais baudžiamojo proceso tikslus bei Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas, laikytina, kad neteisėtų veiksmų faktas jau nustatytas minėtame nuosprendyje. Teismas taip pat nurodė, kad institucijos, realizuodamos NVIM tokiu būdu, kuris neatitiko baudžiamojo proceso tikslų bei Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų, pažeidė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Todėl nesutiktina su atstovių argumentais, kad nesant pagrindų konstatuoti ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar stacionarinės teismo ekspertizės skyrimo, kaip atskirų baudžiamojo proceso veiksmų neteisėtumo, atsakovės (valstybės) elgesys laikytinas teisėtu. Dėl tų pačių motyvų aplinkybė, jog ieškovas baudžiamajame procese neprieštaravo stacionarinės ekspertizės skyrimui ir nutarties neskundė, nepanaikina elgesio neteisėtumo. Atsakovės atstovių argumentai, kad pareigūnai tuo metu, kai buvo taikomas NVIM ir pradėtas ikiteisminis tyrimas elgėsi teisėtai, nes tik vėliau (apie 2010-2011 m.) pradėjo formuotis teismų praktika, pagal kurią teisėtai pradėtas NVIM dėl per ilgo realizavimo perauga į neteisėtą veiką, laikytini nepagrįstais, nes tokia aplinkybė gali rodyti tik tai, kad nėra konkrečių pareigūnų kaltės, bet ne tai, kad pareigūnų veiksmai buvo teisėti, nes tuo metu dar nebuvo žinoma kaip teismas juos vertins. Minėta, pareigūnai turi bendrą rūpestingumo pareigą (BPK 2 straipsnis), taip pat bendrąją pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju ši pareiga buvo pažeista.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10. Apeliantas (atsakovas) Lietuvos Respublika atstovaujama Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimą civilinėje byloje ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Apeliantas skundą grindžia šiais argumentais:

10.1. Remiantis teismų praktika, ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime dažnai yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-31 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-262/2011.). Atsižvelgiant į tai, Tarnybos nuomone, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas Ieškovui vertintinas kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už dvasinius nepatogumus ir išgyvenimus, kuriuos jam sukėlė visas baudžiamasis procesas. Kadangi Ieškovas nepateikė įrodymų apie visas tris būtinąsias valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso srityje rūšies, sąlygas (pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius)), žalos atlyginimas negalimas, nes tam nėra teisinio pagrindo. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo esant byloje nustatytas visas būtinąsias valstybės civilinės atsakomybės už Ieškovo patirtą neturtine žalą.

Šalies argumentai

10.2. Tarnyba turėjo faktinį ir teisinį pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą ir jį atliko teisėtai. Iš ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos matyti, jog egzistavo ikiteisminio tyrimo duomenimis pagrįstas įtarimas apie tai, kad Ieškovas gali būti padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas BK 25 straipsnio 2 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje (2000-09-26 įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2004-02-13, dėl 5 nusikalstamų veikų), BK 25 straipsnio 2 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje (2000-09-26 įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2007-07-20, dėl 2 nusikalstamų veikų), tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymu vertinimu, kas savaime nesukuria pagrindo, nesant nekonstatuotu jokiu šiurkščiu ar akivaizdžiu baudžiamojo proceso pažeidimu, pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnu ir prokuroru veiksmus neteisėtais. Šioje baudžiamojoje byloje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo ikiteisminio tyrimo pradėjimo neteisėtumo. Todėl Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje nepagrįstai daro išvada, kad neteisėtu veiksmu faktas jau nustatytas minėtame nuosprendyje.

10.3. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą Ieškovas grindžia Tarnybos pareigūnų taikyto NVIM realizavimo neteisėtumu ir modelio veiksmų provokaciniu pobūdžiu. Iš tiesų NVIM realizavimo neteisėtumas buvo konstatuotas 2015-12-14 Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendyje, tačiau tame pačiame teismo sprendime buvo konstatuota, kad NVIM buvo inicijuotas esant ir faktiniam, ir teisiniam pagrindams. Iš to Tarnyba daro išvada, kad vieno iš dviejų NVIM vykdyto proceso etapo neteisėtumas (inicijavimas - teisėtas. o realizavimas (jo trukmė) - neteisėtas) neleidžia vienareikšmiškai tvirtinti, kad iš esmės visi Tarnybos pareigūnų inicijuoti ir atlikti operatyviniai tyrimo veiksmai buvo neteisėti. Pažymėtina, kad šioje baudžiamojoje byloje nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo iš esmės viso NVIM proceso neteisėtumo. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl Ieškovo (ir kitų asmenų), kitaip nei pirmosios instancijos teismas įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, jų reikšmę ir pakankamumą ieškovo kaltei pagristi. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015-12-14 nuosprendžiu konstatavo, kad NVIM taikymo veiksmų metu surinkti duomenys yra gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl nelaikytini įrodymais. Taigi apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu įrodymų vertinimu, bet nekonstatavo jokiu šiurkščiu ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų.

Žemesnės instancijos teismas

10.4. Apelianto (Tarnybos) nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus 2007-09-05 - 2007-09-27 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 82 pateiktą ekspertų atsakymą į 1 klausimą pripažino Ieškovo patirtos žalos, kaip vienos iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, buvimą. Pažymėtina, kad minėtos psichiatrinės ekspertizės paskirtis buvo įvertinti įtariamojo S. M. psichikos būklę ir nustatyti, ar jis inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo metu ar ekspertizės atlikimo metu serga psichikos liga, negalėjo (negali) suvokti nusikalstamos veikos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Atkreiptinas dėmesys, kad visi duomenys apie Ieškovo fizinės ir psichinės sveikatos būklę praeityje užfiksuoti tame pačiame ekspertizės akte. Taip pat akcentuotina, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus 2007-09-05 - 2007-09-27 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 82, be kita ko, nurodyta, jog tiriamojo emociniai išgyvenimai, pažemintos nuotaikos fonas atitinka jo nurodytą situaciją ir sietini su somatinės būsenos pablogėjimu bei neišspręsta juridine situacija Taigi, darytina išvada, kad ekspertų diagnozuota Ieškovo situacinė depresinė reakcija kilo ne tik dėl baudžiamojo proceso, bet ir somatinės būsenos.

10.5. Tarnybos nuomone, Pirmosios instancijos teismas 2018-01-30 sprendime neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, kad yra nustatytas priežastinis ryšys, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga.

Šalies argumentai

10.6. Apeliantas taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir nustatė procesines palūkanas.

11. Atsakovą atstovaujanti Generalinė prokuratūra, prisidėjusi prie apeliacinio skundo iš esmės sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti nurodytais argumentais.

Atsiliepimas

12. Ieškovas S. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir paršo atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas nurodė šiuos argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

12.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir pagrįstai konstatavo civilinės atsakomybės sąlygas.

12.2. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2015 kasacinės instancijos teismas aiškiai konstatavo, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą.

Atsiliepimas

12.3. Atsakovo teiginiai, kad ieškovui anksčiau buvo diagnozuoti tam tikri susirgimai, šiuo atveju tik papildomai patvirtina, kad ieškovas buvo jautresnis, imlesnis neigiamiems išgyvenimams, dėl ko neturtinė žala jam tik padidėjo, - tą aplinkybę teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Be to, tai, kad ieškovui anksčiau buvo diagnozuoti tam tikri susirgimai, nepaneigia stacionarios psichiatrijos ekspertizės išvadų (kurios buvo padarytos taip pat remiantis duomenimis apie ankstesnę ieškovo sveikatos būklę), jog ieškovui buvo sukelta situacinė depresinė reakcija, kurios praeityje nebuvo. Atsakovas nepateikė jokių tinkamų įrodymų (medicininių išvadų, tyrimų ir pan.), jog dėl to, kad ieškovui anksčiau buvo diagnozuoti tam tikri susirgimai, jam galėjo būti padaryta mažesnė, nei konstatuota pirmosios instancijos teismo, neturtinė žala ar ji nebuvo padaryta visiškai.

12.4. Nelogiškas ir nepagrįstas apelianto teiginys, kad ieškovas dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų ir visų susijusių veiksmų negalėjo patirti neigiamų emocijų ir išgyvenimų, dvasinių sukrėtimų, depresijos, nepatogumų, - bet kuris asmuo tą patirtų.

12.5. Šiuo atveju esminę reikšmę turi ne tai, kas atliko ekspertizę, bet kas jos paskyrimą inicijavo ir dėl ko ji buvo paskirta, - šiuo atveju egzistavo priežastinis ryšys ne tarp ekspertinių žinių turinčio specialisto veiksmų ir ieškovo patirtos žalos, bet tarp valstybės pareigūnų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos. Tuo labiau, kad teismo psichiatrinė ekspertizė galėjo būti paskirta tik pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, o pareigūnai galėjo spręsti, ar ją skirti, ar ne. Ieškovas šioje byloje jokia forma nekelia pareigūnų tyčios klausimo ir kalba tik apie jų neatidumą, nerūpestingumą, galimą profesionalumo stoką, kuomet pradinė klaida sąlygojo (tiesiogiai ar netiesiogiai) kitos klaidos atsiradimą, ir tokia įvykių eiga prieštaravo įstatymui, o joje padaryta žala turėjo ir turi būti atlyginta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

13. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

14. Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų procesinių veiksmų atlikimo baudžiamajame procese, priteisimą, aiškinimo ir taikymo.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), taikymo sąlygų

15. Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Taikant šią teisės normą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-2/2012).

16. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-4/2014; kt.).

17. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui (vien tik) baudžiamojo proceso požiūriu. Neteisėtais veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais (veiksmais) pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015).

18. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-487-915/2015).

19. Taigi, šioje byloje, vadovaujantis kasacinio teismo suformuota CK 6.272 straipsnio taikymo praktika, sprendžiama, ar yra valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Dėl neteisėtų veiksmų

20. Nagrinėjamu atveju ieškovas žalos atlyginimą grindė Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu, kurie S. M. (ieškovą), nuteistą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 straipsnio 2 dalį, 216 straipsnio 1 dalį bei pagal 182 straipsnio 2 dalį, išteisino jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šis nuosprendis (baudžiamoji byla Nr. 1A-96-202/2015) įsiteisėjęs. Taigi, šis nuosprendis turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.

21. Byloje nustatyta, kad ieškovas išteisintas Lietuvos Apeliacinio teismo 2015-12-14 nuosprendžiu, kuriuo panaikintas Vilniaus apygardos teismo apkaltinamasis 2012-07-11 nuosprendis atitinkamoje dalyje buvo panaikintas ir ieškovas išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Apeliacinis teismas nuosprendyje 2015-12-14 konstatavo, kad ieškovo atžvilgiu taikytas nusikalstamos veikos imitavimo modelis (toliau - NVIM) (2002 m. Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo Nr. IX-965 redakcija) dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugo į provokuojančius valstybės institucijų veiksmus (b. l. 74).

22. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusio nuosprendžio prejudicija pagrįstai konstatavo, kad teisėsaugos institucijų veiksmai, palaikantys nusikalstamas iniciatyvas, padaryti prieš ieškovą ir kitus asmenis pradėjus jų atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą (taikant NVIM) buvo pripažinti neteisėtais įrodymų rinkimo būdais, taigi ir neatitinkančiais baudžiamojo proceso tikslų (BPK 1-2 str.) bei Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų, todėl laikytina, kad neteisėtų veiksmų faktas jau nustatytas minėtame nuosprendyje.

Dėl priežastinio ryšio

23. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad civilinėje atsakomybėje pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingomis pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002; 2007-05-08 nutartis civilinėje byloje 3K-3-197/2007). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs visumą baudžiamosios bylos duomenų, pagrįstai konstatavo, kad nustatytas valstybės pareigūnų nepakankamas rūpestingumas, atidumas (neteisėtumas CK 6.272 str. prasme) dėl NVIM realizavimo yra priežastiniu ryšiu susiję su atsakovo patirtais baudžiamame procese turtiniais ir neturtiniais nuostoliais. Įsiteisėjusiame nuosprendyje konstatuoti NVIM realizavimo pažeidimai turėjo esminės įtakos ieškovo padėčiai baudžiamajame procese – NVIM realizavimo metu surinktos informacijos pagrindu kaip tik ir buvo vykdomas baudžiamasis persekiojimas (pradėtas ikiteisminis tyrimas, taikyti apribojimai, kt.), t. y. atsirado visos neigiamos pasekmės. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso metu ieškovui nebuvo inkriminuota daugiau veikų, išskyrus tas, apie kurias informacija buvo surinkta taikant NVIM.

Dėl patirtos turtinės žalos dydžio

24. Asmens kaltumą privalo įrodinėti jį kaltinančios valstybinės institucijos. Taigi, kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, jis turi subjektyvią teisę gintis nuo įtarimo, kad jis yra padaręs nusikaltimą, ar nuo pareikšto kaltinimo; tai jis gali daryti pats pasirinkdamas gynėją. Valstybė konstituciniu lygmeniu įpareigota užtikrinti teisę į gynybą (Konstitucijos 31 straipsnis 6 dalis). Pagal baudžiamojo proceso paskirtį siekiama, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnis 1 dalis). Taigi esant įtvirtintam konstituciniam nekaltumo prezumpcijos principui, valstybė turi pareigą, esant teisiniam pagrindui, procesą prieš asmenį organizuoti taip, kad nebūtų pažeistas ne tik konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas, bet ir kitos įstatymais užtikrintos asmens teisės, o nustačius tokių teisių pažeidimą, asmeniui proporcingai turi būti atlyginami turtiniai praradimai.

25. Ieškovas prašė turinės žalos atlyginimo – baudžiamajame procese patirtų išlaidų advokato pagalbai ir paskirtos baudos – 46 MGL, t. y. jam paskirtos baudos dalies, kuri įskaityta už išbuvimą stacionarinėje ekspertizėje. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą pagrįstai patenkino iš dalies, nes Ieškovas pateikė pinigų sumokėjimo kvitus advokatui 5 000,00 Lt (1448,10 Eur) sumai (b. l. 52-53). Šios išlaidos advokato pagalbai (t. y. ieškovo patirta konkreti turtinė žala), patirtos minėtoje baudžiamojoje byloje, visiškai atitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, atsižvelgiant į tai, jog ieškovo atžvilgiu baudžiamasis procesas tęsėsi nuo 2004 iki 2015 m., t. y. daugiau kaip 11 metų.

Dėl neturtinės žalos

26. Neturtine žala laikoma CK 6.250 str. nurodyti asmens dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Neturtinė žala atlyginama įstatymo nustatytais atvejais, ką numato CK 6.272 str. 3 d.

27. Nustatant neturtinės žalos dydį, svarbu tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio ir integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinė žala yra bendrieji nuostoliai, kurių konkretus dydis neįrodinėjimas; jis pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą nustatomas teismo. Taigi priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atsižvelgiant į neturtinės žalos instituto paskirtį – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus (CK 6.250 straipsnis). Materialios kompensacijos už moralinę (neturtinę) žalą paskirtis – sudaryti materialias sąlygas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar materialus turtas – negali atstoti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-604/2005). Neturtinės žalos įvertinimas pinigais pripažintinas teisingu tik tuo atveju, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus.

28. Ieškovas patirtą neturinę žalą kildino iš neigiamų emocijų ir išgyvenimų, susijusių stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės atlikimu, taikytų kardomųjų priemonių (pasižadėjimo neišvykti) ir bendru dėl baudžiamojo persekiojimo metu patirtų neigiamų išgyvenimų. Ikiteisminio tyrimo metu jam buvo taikomos procesinės priemonės – stacionari psichiatrijos ekspertizė, dėl kurios ekspertizės įstaigoje išbuvo nuo 2007-09-05 iki 2007-09-27 (b. l. 36-44), rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 26). Ekspertizės metu konstatuotas emocinis būklės sutrikimas (situacinė depresinė reakcija), kurio praeityje nebuvo (ekspertų atsakymas į 1 klausimą, b. l. 44).

29. Teismas išklausęs ieškovą konstatavo, jog prasidėjusį baudžiamąjį persekiojimą ir dėl to kilusias neigiamas pasekmes iš dalies lėmė ir paties ieškovo elgesys, o taip pat teismas įvertinęs kad ikiteisminio tyrimo metu ieškovui konstatuotas psichinės sveikatos sutrikimas (ekspertų atsakymas į 1 klausimą, b. l. 44), šios bylos atveju priteisė 5 000 EUR neturtinės žalos. Kolegijos nuomone, toks žalos dydis ne visiškai atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus.

30. Kolegija iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Sprendžiant klausimą dėl priteistino neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina į tai, kad: pirma, ieškovui buvo suvaržyta asmens laisvė ir į jos trukmę, šiuo atveju – laisvė buvo suvaržyta 22 paromis; antra, neteisėtus valstybės institucijų veiksmus, sukėlusius ieškovui išgyvenimus, nepatogumus, netikrumo jausmą dėl baudžiamojo proceso baigties; trečia į tai, jog dėl pradėto ieškovo atžvilgiu baudžiamojo persekiojimo ir dėl to kilusias neigiamas pasekmes iš dalies lėmė ir paties ieškovo elgesys. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes protingas ir teisingas priteistas neturtinės žalos dydis mažintinas perpus ir priteistinas 2500 EUR.

Dėl procesinės bylos baigties

31. Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovas įrodė civilinės atsakomybės sąlygas, būtinas CK 6.272 straipsniui taikyti, padarė pagrįstą išvadą, kad dėl ilgalaikio nusikalstamos iniciatyvos palaikymo peraugo į provokuojančius valstybės institucijų veiksmus. Dėl nurodytų neteisėtų valstybės pareigūnų veiksmų ieškovas patyrė turtinės ir neturtinės žalos. Tačiau netinkamai įvertino neturtinės žalos dydį. Todėl skundžiamas sprendimas keistinas sumažinant neturtinės žalos dydį, ieškovo ieškinį tenkinant iš dalies, t. y. priteisiant 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

32. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė iš Atsakovės Ieškovui atlyginti 177,34 Eur bylinėjimosi, t. y. teisinio atstovavimo, išlaidų baudžiamajame procese. Nurodo, kad šios išlaidos galėtų būti atlygintos tuo atveju, jei būtu nustatyti neteisėti pareigūnų veiksmai ir priežastinis ryšys, lėmęs tokiu išlaidu atsiradimą. Tuo tarpu vien aplinkybė, kad Ieškovas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje, nesudaro pagrindo spręsti, kad valstybė turi atlyginti jo patirtas teisinio atstovavimo išlaidas, jei ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir baudžiamojoje byloje nenustatyti jokie kiti baudžiamojo proceso pažeidimai. Tačiau atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad šios, t.y. 177,34 eurų bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos iš apelianto ne baudžiamajame procese, o civiliniame, kuri sprendžiamas žalos atlyginimo dydžio ir pagrįstumo klausimas, dėl ko pirmosios instancijos teismas šias išlaidas priteisė pagrįstai, vadovaudamasis CPK 93 str. normomis.

33. Kiti apelianto skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.)

Dėl bylinėjimosi išlaidų

34. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys (apeliacinis skundas) patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Ieškovo bylinėjimosi išlaidas sudaro 250 Eur advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Skundą tenkinus iš dalies, t.y. patenkinus 50 proc. skundo reikalavimų, iš atsakovo ieškovui priteistina 125 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas,

nutaria:

Apelianto (atsakovo) Lietuvos Respublikos atstovaujamos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovui S. M. priteista 5000 EUR neturtinės žalos ir ją sumažinti – ieškovui S. M. priteisti 2500 EUR neturtinės žalos. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 125 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo S. M. naudai.

Teisėjai Alvydas BarkauskasVaclovas PaulikasRūta Petkuvienė