Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. e2YT-1664-169/2016 pagal pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybės įmonei Turto bankas, E. G., Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja Mažeikių rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą, priestatą, verandą bei pagalbinius ūkio statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad turtas priklausė (duomenys neskelbtini) kolūkiui, esančiam (duomenys neskelbtini), valstybiniam–žinybiniam fondui, buvo (duomenys neskelbtini) kolūkio balanse. Šiai dienai (duomenys neskelbtini) kolūkio nebėra, o turtas nėra apskaitytas savivaldybės ar (duomenys neskelbtini) seniūnijos balanse. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 14 straipsnį privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Nuo 1988 m. gegužės 17 d. iki šiol name gyvena E. G.. Gyventojai namas buvo suteiktas tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso pagrindu, kai turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms ir kitoms kooperatinėms organizacijoms, valdydavo, naudodavo ir disponuodavo juo šios organizacijos, tačiau turto savininkė likdavo valstybė. Turtas nėra registruotas VĮ Registrų centre, juo turi teisę disponuoti tik savivaldybė. Nurodo, kad dėl žmogiškojo faktoriaus klaidos, savivaldybė žinybinių namų perdavimo–priėmimo akto neturi, todėl negali įsiregistruoti turto savo vardu, tačiau tai nereiškia, kad turto neperėmė. Savivaldybė, neturėdama nuosavybės teisės į minėtą turtą, negali vykdyti savivaldybės savarankiškųjų funkcijų – atlikti socialinio būsto remonto darbų, išnuomoti socialinį būstą, sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, rinkti gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį, kaupiamąsias lėšas. Name gyvenantis asmuo nėra sudaręs gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, neturi galimybės pasinaudoti įstatymais jiems teikiamomis socialinėmis garantijomis bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymu, pasinaudoti teise nusipirkti turtą. Suinteresuotas asmuo E. G. nurodė, kad neprieštarauja pareikštam pareiškimui ir prašo jį tenkinti.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašė bylą spręsti teismo nuožiūra, pažymėjo, jog pareiškėjai įregistravus nuosavybės teisę į turtą Nekilnojamojo turto registre, pareiškėja įgis teisę neatlygintinai naudotis žemės sklypu ir sudaryti panaudos sutartį, nes valstybinė žemė gali būti laikinai neatlygintinai perduota naudotis valstybės institucijoms, savivaldybėms ir kitoms viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Viešųjų įstaigų įstatymą.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė įmonė Turto bankas atsiliepime nurodė, kad neprieštarauja pareiškimo patenkinimui, jei bus nustatytos pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui būtinos sąlygos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu prašymą atmetė. Pažymėjo, kad E. G. buvo pateikusi pareiškimą dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo nuosavybės teise pagal įgyjamosios senaties nuostatas, tačiau tiek Mažeikių rajono apylinkės teismas (civilinė byla Nr. 2-206-636/2013), tiek Šiaulių apygardos teismas (civilinė byla (2A-439-267/2013) netenkino E. G. prašymo konstatuodami, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo suteiktas gyvenamasis būstas, galiojusio 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau-CK ) nuostatos numatė, kad turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, tvarkė šios organizacijos. Jos, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Jeigu pastatų savininkė buvo valstybė, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį tokie daiktai nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Teismas pažymėjo, kad tiek minėtoje byloje, tiek konkrečioje nagrinėjamoje byloje buvo keliami to paties nekilnojamojo turto teisinės priklausomybės klausimai, sprendė, kad jau yra nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas, kad turtas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso valstybei.

Teismo vertinimu privatizavimo metu nenupirktu turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), turėjo ir turi teisę disponuoti pareiškėja, tačiau turtas priklauso valstybei. Pažymėjo, kad disponavimas turtu yra tik viena iš sudėtinių nuosavybės teisės dalių. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos numato, jog savivaldybės valstybės turtą, neperduotą jų nuosavybėn, valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise (10 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnis), tad disponavimo teisės turėjimas bei valstybės turto valdymas patikėjimo teise nesukuria pareiškėjai nuosavybės teisės į turtą. Teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė būtinųjų CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto juridinio fakto nustatymo sąlygų – t. y., kad ji turėjo nuosavybės teisę į turtą patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę ar jų negalima atkurti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėja Mažeikių rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas neištyrė esminės aplinkybės, kad turtas galėjo būti perduotas Savivaldybei 1993 m. Mažeikių rajono valdybos Potvarkiu Nr. 112 „Dėl žemės ūkio įmonių turto perdavimo apylinkėms“ , tačiau potvarkio priedelyje skiltyje „(duomenys neskelbtini) apylinkė“, neįmanoma identifikuoti nuosavybės teisę patvirtinančių duomenų. Turtas galėjo būti perduotas į Mažeikių miesto (rajono) valdybos balansą, tačiau dėl žmogiškojo faktoriaus klaidos neįmanoma identifikuoti, tai yra priedėlyje nenurodytas nei indentifikavimo numeris, nei adresas. Todėl nėra kitos galimybės kaip teismine tvarka pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad turtas priklauso nuosavybės teise Savivaldybei.

Teismo išvados prieštarauja įstatymams, kadangi Savivaldybė, nebūdama gyvenamųjų patalpų (socialinio būsto) savininke, negali vykdyti savivaldybės savarankiškųjų funkcijų - atlikti socialinio būsto (savivaldybės būsto) remonto darbus, išnuomoti socialinį būstą (savivaldybės būsto), sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, rinkti gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį, kaupiamąsias lėšas. Be to jei turtas būtų perduotas valdyti turto bankui, jis perėmęs turtą organizuotų jo pardavimą aukciono būdu ir tai būtų neteisinga gyvenančio name asmens atžvilgiu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė įmonė Turto bankas nurodė, kad jeigu būtų nustatyta, kad yra pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui atsižvelgiant į CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą būtinos sąlygos, neprieštarauja, kad Mažeikių r. savivaldybės administracijos apeliacinis skundas būtų tenkinamas.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos nurodė, kad jeigu būtų nustatyta, kad yra pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymui visos būtinos sąlygos, neprieštarauja, kad apeliacinis skundas būtų tenkinamas. Mano, kad apeliantės argumentai yra svarbūs ir kad kito būdo kaip teismine tvarka pripažinti turto priklausomybę Mažeikių rajono savivaldybei nėra.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjos prašymas nustatyti, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo nekilnojamuosius daiktus, pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą bei bylos medžiagą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą prašymo netenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.

Byloje pateikti rašytiniai duomenys iš Nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad nuosavybės teisė į pastatus nėra įregistruota. Byloje pateiktas nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), genplanas, namų valdybos techninės apskaitos bylos viršelis, (duomenys neskelbtini)kolūkio pažyma ( be datos) apie tai, kad turtas yra ūkio balanse, 2012-05-11 (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažyma, kurioje nurodoma, kad pastatuose gyvena ir juos valdo nuo 1988-05-17 E. G.. 1968-12-27 turto priėmimo eksploatacijon akte nurodoma, kad nekilnojamasis turtas, t. y., gyvenamasis namas su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), 1968 m. gruodžio 27 d. buvo priimtas eksploatacijon iš statytojo J. S., perduotas į (duomenys neskelbtini) kolūkio balansą ir priklausė valstybiniam–žinybiniam fondui. Byloje nustatyta, kad šiuo metu nuosavybės teisės į turtą nėra niekam įregistruotos. Nuo 1988 m. gegužės 17 d. iki šiol name gyvena, jį prižiūri, rūpinasi E. G..

LITEKO duomenimis nustatyta, kad E. G. buvo pareiškusi prašymą teisme dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), įgijimo nuosavybės teise pagal įgyjamosios senaties nuostatas. Mažeikių rajono apylinkės teismas (civilinės bylos Nr. 2-206-636/2013), bei apeliacinės instancijos Šiaulių apygardos teismas (civilinės bylos Nr. 2A-439-267/2013) netenkino E. G. prašymo konstatuodami, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo suteiktas gyvenamasis būstas, galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso nuostatos numatė, kad turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, tvarkė šios organizacijos. Jos, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Tuo atveju, jeigu pastatų savininkė buvo valstybė, tai pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį tokie daiktai nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Šiaulių apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad tai, kad šie pastatai ir teisės į juos neįregistruotos viešajame registre valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes priešingu atveju būtų paneigta minėta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad ginčo pastatai būtų privatizuoti. Bylos nagrinėjimo metu Mažeikių rajono savivaldybės administracija pareiškėjos prašymui neprieštaravo.

Šioje byloje pareiškėja Mažeikių rajono savivaldybės administracija nurodo, kad tikėtina, kad gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini), buvo perduoti Mažeikių rajono savivaldybei 1993 m. Mažeikių rajono valdybos potvarkiu Nr. 112 „Dėl žemės ūkio įmonių turto perdavimo apylinkėms“, tačiau iš šio potvarkio bei priedo neįmanoma identifikuoti, koks tiksliai turtas buvo perduotas Savivaldybei, todėl pareiškė prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad minėtą turtą valdo nuosavybės teise. Pareiškėjos vertinimu pirmosios instancijos teismas neištyrė esminės aplinkybės, kad turtas galėjo būti perduotas minėtu potvarkiu. Turtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991m. rugpjūčio 16d. nutarimu Nr. 335 galėjo būti perduotas į Mažeikių miesto( rajono) valdybos balansą.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje (pagal sandorius, paveldėjimu, kitais įstatymo nustatytais pagrindais). Atsižvelgtina ir į galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.23 straipsnio 2 dalį teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Be to daikto įgijimas pats savaime nereiškia ir nuosavybės teisės į tą daiktą atsiradimo, t. y. asmuo, įgijęs daiktą (įgijėjas), netampa to daikto savininku, o tik tampa faktiniu šio daikto valdytoju. Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) yra vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų, teismo nustatomas ypatingos teisenos tvarka. Tam, kad būtų nustatytas pastato valdymo nuosavybės teise faktas, pareiškėjas turi įrodyti šias būtinąsias sąlygas, kad: 1) jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Kasacinio teismo praktika suformuota pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-12-27 nutartyje, civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010, kurioje pasisakyta, kad „Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. <...> 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.), taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka“.

Pagrįstai pažymėjo, kad disponavimas turtu yra tik viena iš sudėtinių nuosavybės teisės dalių. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos numato, jog savivaldybės valstybės turtą, neperduotą jų nuosavybėn, valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise (10 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnis), tad disponavimo teisės turėjimas bei valstybės turto valdymas patikėjimo teise nesukuria pareiškėjai nuosavybės teisės į turtą. Teismas atsižvelgdamas į bylos aplinkybes padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė būtinųjų CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto juridinio fakto nustatymo sąlygų, t. y., kad ji turėjo nuosavybės teisę į turtą patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę ar jų negalima atkurti, todėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas šiuo atveju negalimas. Be to pažymėjo, kad pareiškėja gali pasiekti pareiškime nurodytus tikslus ir nenustačius prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto, nes savivaldybės teisės ir pareigos, disponuojant jai patikėtu valstybės turtu, yra reglamentuotos valstybės bei savivaldos teisės aktais. Apeliacinės instancijos teismui iš esmės nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų vertinimo.

Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (LR CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų ir kt., reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Pažymėtina, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (LR CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

Savininko samprata įvairiais aspektais (kaip nuosavybės teisės turėtojo, kaip nuosavybės teisę įgyjančio asmens) gali būti atskleista aiškinant daugelyje CK straipsnių (jų dalių), taip pat CK 4.37 straipsnio 1 dalyje, 4.39, 4.47, 4.48 ir kt. straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėja nepateikė įrodymų patvirtinančių pareikšto prašymo pagrįstumo, nors ir pateikė patikslintą pareiškimą dėl pirmosios instancijos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria teismas buvo nurodęs patikslinti dėl reiškiamo reikalavimo, patikslinti kokiu konkrečiu pagrindu pareiškėja įgijo nuosavybės teises į objektus, įpareigojo pateikti papildomus įrodymus ir kita. Apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kaip teigia pareiškėja, prieštarauja įstatymams. Nors pareiškėja teigia, kad Savivaldybė, nebūdama gyvenamųjų patalpų savininke, negali atlikti socialinio būsto remonto darbus, išnuomoti socialinį būstą, sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, rinkti gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį, kaupiamąsias lėšas. Taip pat teigia, kad jei konkrečiu atveju turtas būtų perduotas valdyti turto bankui, jis perėmęs turtą organizuotų jo pardavimą aukciono būdu ir tai būtų neteisinga gyvenančio name asmens atžvilgiu bei nurodo kitas aplinkybes pažymėtina, kad kaip minėta nuosavybės teisė įgyjama tik įstatymuose nustatytais būdais ir pagrindais, ir pareiškėjos pareiga pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Iš esmės pažymėtina, kad ir apeliacinio skundo didžiąją dalį argumentų sudaro pareiškėjos argumentai dėl pareiškėjos teisių įgyvendinimo, turto disponavimo, faktinių aplinkybių dėl asmenų gyvenančių pastatuose teisių ir kita, bet ne faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai galimai patvirtinantys turto valdymo nuosavybės teise faktą.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Yra pagrindo išvadai, kad pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, iš esmės siekė, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas, tačiau nepateikė jokių pagristų argumentų suteikiančių pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad pareiškėja neįrodė pareikšto prašymo pagrįstumo. Įvertinęs aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisako, nes kaip minėta teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Šiaulių apygardos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjai ir suinteresuotiems asmenims.