Telšių apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pareiškimą suinteresuotiems asmenims VĮ Turto bankui, E. G., Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prašęs bylą spręsti teismo nuožiūra, pažymėjo, jog pareiškėjai įregistravus nuosavybės teisę į turtą Nekilnojamojo turto registre, pareiškėja įgis teisę neatlygintinai naudotis žemės sklypu ir sudaryti panaudos sutartį, nes valstybinė žemė gali būti laikinai neatlygintinai perduota naudotis valstybės institucijoms, savivaldybėms ir kitoms viešosioms įstaigoms, veikiančioms pagal Viešųjų įstaigų įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, t. y., nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), genplano; namų valdybos techninės apskaitos bylos viršelio; Balėnų kolūkio pažymos; nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo; 2012-05-11 Tirkšlių seniūnijos pažymos; 1968-12-27 turto priėmimo eksploatacijon akto nustatyta, kad nekilnojamasis turtas, t. y., gyvenamasis namas su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini, 1968 m. gruodžio 27 d. buvo priimtas eksploatacijon iš statytojo J. S., perduotas į Balėnų kolūkio balansą ir priklausė valstybiniam–žinybiniam fondui. Šiuo metu nuosavybės teisės į turtą nėra niekam įregistruotos, nuo 1988 m. gegužės 17 d. iki šiol name gyvena, jį prižiūri, rūpinasi E. G.. Pareiškėja nurodo, kad tikėtina, kad gyvenamasis namas su priklausiniais, esantys (duomenys neskelbtini), buvo perduoti Mažeikių rajono savivaldybei 1993 m. Mažeikių rajono valdybos potvarkiu Nr. 112 „Dėl žemės ūkio įmonių turto perdavimo apylinkėms“, tačiau iš šio potvarkio bei priedo neįmanoma identifikuoti, koks tiksliai turtas buvo perduotas Savivaldybei, todėl prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad minėtą turtą valdo nuosavybės teise.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) yra vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų, teismo nustatomas ypatingos teisenos tvarka. Tam, kad būtų nustatytas pastato valdymo nuosavybės teise faktas, pareiškėjas turi įrodyti šias būtinąsias sąlygas, kad: 1) jis įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interbolis“ v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Linos namai“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-543/2010).

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad E. G. buvo pateikusi pareiškimą dėl nekilnojamojo turto, esančio Sodų g. 12, Balėnų k., Tirkšlių sen., Mažeikių r., įgijimo nuosavybės teise pagal įgyjamosios senaties nuostatas, tačiau tiek Mažeikių rajono apylinkės teismas (civilinė byla Nr. 2-206-636/2013), tiek Šiaulių apygardos teismas (civilinė byla (2A-439-267/2013) netenkino E. G. prašymo konstatuodami, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo suteiktas gyvenamasis būstas, galiojusio 1964 m. CK nuostatos numatė, kad turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, tvarkė šios organizacijos. Jos, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises, tačiau to turto savininkė likdavo valstybė. Jeigu pastatų savininkė buvo valstybė, pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį tokie daiktai nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Kaip matyti, tiek šiose bylose, tiek šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju buvo keliami to paties nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinės priklausomybės klausimai, procese dalyvavo tiek Mažeikių rajono savivaldybės, tiek Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai, todėl laikytina, kad jau yra nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas, kad turtas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso valstybei (CPK 182 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas, aiškindamas, kam priklauso neprivatizuotas kolūkio turtas, 2010-12-27 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2010, pasisakė, kad „Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. <...> 1993 m. balandžio 7 d. įstatymu Nr. I-123 buvo pakeistas Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 13 straipsnis, nustatant, jog po 1993 m. gegužės 3 d. likęs neprivatizuotas turtas iki 1993 m. birželio 15 d. privatizuojamas 3 straipsnio 1–7 punktuose išvardytiems asmenims už 5 straipsnyje nurodytas lėšas (straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis įstatymo 14 straipsniu (1993 m. balandžio 7 d. įstatymo Nr. I-123 redakcija, galiojanti nuo 1993 m. gegužės 3 d.), taip pat 13 straipsniu (1991 m. liepos 30 d. įstatymo Nr. I-1624 redakcija, galiojusi iki 1993 m. gegužės 2 d.), privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka“.

Remiantis šiuo kasacinio teismo išaiškinimu bei viršiau išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, kad privatizavimo metu nenupirktu turtu, esančiu Sodų g. 12, Balėnų k., Tirkšlių sen., Mažeikių r., turėjo ir turi teisę disponuoti pareiškėja, tačiau turtas priklauso valstybei. Tokia pati pozicija išreikšta 2013-06-12 Valstybinės mokesčių inspekcijos rašte „Dėl valstybei perduotino turto“. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis), tad disponavimas turtu yra tik viena iš sudėtinių nuosavybės teisės dalių. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos numato, jog savivaldybės valstybės turtą, neperduotą jų nuosavybėn, valdo, naudoja ir disponuoja juo patikėjimo teise (10 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnis), tad disponavimo teisės turėjimas bei valstybės turto valdymas patikėjimo teise nesukuria pareiškėjai nuosavybės teisės į turtą. Atsižvelgiant į išdėstytas ap- linkybes, darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė būtinųjų CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyto juridinio fakto nustatymo sąlygų – t. y., kad ji turėjo nuosavybės teisę į turtą patvirtinančius dokumentus, tačiau jie yra dingę ar jų negalima atkurti.

Prašydamas teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjas turi nurodyti tikslą, dėl kurio reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priežastis, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, bei įrodymus, patvirtinančius tokį faktą (CPK 445 straipsnis). Juridinę reikšmę turinčius faktus teismai gali nustatyti, kai prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę. Pareiškėja nurodo, kad neturėdama nuosavybės teisės, negali įgyvendinti tam tikrų funkcijų – t. y., atlikti socialinio būsto remonto darbų, išnuomoti socialinį būstą, sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, rinkti gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį, kaupiamąsias lėšas. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos, CK nuostatos, reglamentuojančios patikėjimo teisės turinį, suteikia teisę savivaldybei, patikėjimo teise valdančiai valstybės turtą, disponuojančiai juo, priimti dėl turto įvairius sprendimus, susijusius su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, išskyrus sprendimus, susijusius su turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis), vadinasi, pareiškėja, turi teisę sudaryti nuomos sandorius dėl turto, gauti nuomos mokestį, ir vykdyti kitas funkcijas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas šiuo atveju negalimas, nes pareiškėja gali pasiekti pareiškime nurodytus tikslus ir nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, nes savivaldybės teisės ir pareigos, disponuojant jai patikėtu valstybės turtu, yra reglamentuotos valstybės bei savivaldos teisės aktais.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 268–270, 443, 448 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškimo netenkinti.

Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.