- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-26
- Bylos Nr.
- 2A-439-267/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-03382-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Pareiškėjas
- E. G.
- Suinteresuotas asmuo
- Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Danutė Burbulienė Civilinė byla Nr. 2A-439-267/2013 Teisėja Silva Gerybienė Teisminio proceso Nr. 2-29-3-03382-2012-7 Procesinio sprendimo kategorija: 121.21.; 128.15.2.
NUTARTIS
2013 m. birželio 26 d.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. G. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti faktą, jog ji įgyjamąja senatimi yra įgijusi nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus: gyvenamąjį namą, plane pažymėtą indeksu lA1m, su priestatu, plane pažymėtu indeksu 1a1m ir veranda, plane pažymėta indeksu 2a1m bei pagalbinio ūkio statinius: daržinę, plane pažymėtą indeksu 2I1m, sandėlį, plane pažymėtą indeksu 3I1p, tvartą, plane pažymėtą indeksu 4I1p, malkinę, plane pažymėtą indeksu 5I1m, sandėlį, plane pažymėtą indeksu 6I1m, statytus 1979 m. bei malkinę, plane pažymėtą indeksu 7I1m, statytą 1988 m., esančius Sodų g. 12, Balėnų k., Tirkšlių sen., Mažeikių r.
Mažeikių rajono savivaldybės administracija pareiškėjos prašymui neprieštaravo.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos klausimą paliko spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas pareiškimą atmetė. Teismas nurodė, kad nekilnojamieji daiktai, kuriuos pareiškėja pageidauja įgyti įgyjamosios senaties pagrindu, priklausė valstybiniam-žinybiniam fondui. Byloje nėra duomenų apie šių daiktų privatizavimą. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėja šiuos nekilnojamuosius daiktus negalėjo teisėtai valdyti kaip savo. Todėl, vadovaudamasis CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu imperatyvu, pareiškėjos reikalavimo nustatyti faktą, jog ji įgyjamąja senatimi yra įgijusi nuosavybės teisę į šiuos nekilnojamuosius daiktus, netenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-206-636/2013 ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantė nurodo, kad byloje yra Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Tirkšlių seniūnijos pažyma dėl bešeimininkio namo, kuria konstatuota, jog gyvenamasis namas adresu Sodų g. 12, Balėnų k., neturi savininko, o E. G. gyvena ir valdo tuos pastatus nuo 1988 m.
2. Mano, kad byloje nėra nustatyta, jog įgyjamąja senatimi įgyjami daiktai priklauso valstybei ar savivaldybei, taip pat jie neregistruoti kito asmens vardu. Jokių teisinių ar kitų kliūčių, kurios trukdė teismui tenkinti pareiškimą, nėra. Joks viešas interesas patenkinus pareiškimą pažeistas nebus, nes įgijusi nuosavybėn nekilnojamuosius daiktus pareiškėja galės dar labiau jais rūpintis ir šie pastatai nebus palikti likimo valiai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodo dėl apeliantės apeliacinio skundo reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės pareiškimą, pripažino, kad nekilnojamieji daiktai, kuriuos pareiškėja pageidauja įgyti įgyjamosios senaties pagrindu, priklausė valstybiniam-žinybiniam fondui. Apeliantė, nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, nurodo, kad ginčo butas niekada nebuvo valstybės nuosavybė, niekada nebuvo registruotas valstybės vardu. Teismas nesutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentais, mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai motyvuodamas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Visų pirma, pagal tuo metu, kai pareiškėjai buvo suteiktas gyvenamasis būstas, galiojusio 1964 m. CK turtą, priskirtą valstybinėms, tarpkolūkinėms, valstybinėms kolūkinėms ir kitokioms valstybinėms–kooperatinėms organizacijoms, operatyviai tvarkė šios organizacijos. Jos, neviršydamos įstatymų nustatytų ribų, vykdė turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teises. Tačiau to turto savininkė likdavo valstybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Tuo atveju, jeigu pastatų savininkė buvo valstybė, tai pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį tokie daiktai nuosavybės teise negali būti įgyti įgyjamąja senatimi. Tai, kad šie pastatai ir teisės į juos neįregistruotos viešajame registre valstybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes priešingu atveju būtų paneigta minėta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Byloje nėra duomenų, kad ginčo pastatai būtų privatizuoti, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos pareiškimą CK 4.69 str. 3 d. pagrindu, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas nustatyti faktą, jog ji įgyjamąja senatimi yra įgijusi nuosavybės teisę į šiuos nekilnojamuosius daiktus, negali būti tenkinamas.
Be to, daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu (CK 4.69 str. 1d.). Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjos nurodyti pastatai pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis viešajame registre nėra įregistruoti. Byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo pastatai – statiniai, kaip nekilnojamojo turto objektai, būtų suformuoti ir įregistruoti pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymą bei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymą (CK 4.253 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta, jog ginčo pastatai, kaip nekilnojamojo turto objektai, būtų suformuoti įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėjos reikalavimai dėl nuosavybės teises į šiuos objektus pagal įgyjamąją senatį negalėtų būti tenkinami ir šiuo pagrindu (CK 4.69 str. 1 d.).
Kai asmuo prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamosios senaties faktą, teismas turi patikrinti visas įstatymų nustatytas sąlygas, būtinas turtui pagal šį institutą įgyti (CK 4.68–4.71 str.). Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjos reikalavimas neatitinka CK 4.69 str. 1 d. ir 4.69 str. 3 d. nuostatų, pareiškėjos prašymas nustatyti faktą, jog ji įgyjamąja senatimi yra įgijusi nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamuosius daiktus, negali būti tenkinamas.
Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jiems pritaria ir, remdamasis bylos medžiaga bei CPK 320 str. 1 d. nuostata, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustatęs, kad nėra CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, apeliacinį skundą atmeta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.