Telšių apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos E. G. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja prašė nustatyti faktą, jog ji įgyjamąja senatimi yra įgijusi nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus: gyvenamąjį namą, plane pažymėtą indeksu 1A1m, su priestatu, plane pažymėtu indeksu la1m ir veranda, plane pažymėta indeksu 2a1m bei pagalbinio ūkio statinius: daržinę, plane pažymėtą indeksu 211m, sandėlį, plane pažymėtą indeksu 311p, tvartą, plane pažymėtą indeksu 411p, malkinę, plane pažymėtą indeksu 511m, sandėlį, plane pažymėtą indeksu 611m, statytus 1979 m. bei malkinę, piane pažymėtą indeksu 711m, statytą 1988 m., esančius (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas netenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja 1988-05-17 deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 13); pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), 1987 m. priklausė valstybiniam-žinybiniam fondui (b. l. 5-11); Nekilnojamojo turto registre informacijos apie pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), nerasta (b. l. 14); pareiškėja moka mokesčius už žemę, atsiskaito už suvartotą elektrą ir vandenį (b. l. 15-24).

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje pagal V. M. ir T. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB ,,Stoties turgus“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011; kt.).

CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija.

Tokia skirtinga viešąja ir privačiąja nuosavybe esančių daiktų savininko apsauga nuo nuosavybės teisės praradimo kitam asmeniui sąžiningai įgijus daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdant jį visą įgyjamosios senaties terminą išryškina draudimo įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausantį turtą griežtumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB ,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-535/2008). Atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

Nagrinėjamu atveju matyti, jog nekilnojamieji daiktai, kuriuos pareiškėja pageidauja įgyti įgyjamosios senaties pagrindu, priklausė valstybiniam-žinybiniam fondui. Byloje nėra duomenų apie šių daiktų privatizavimą. Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog pareiškėja šiuos nekilnojamuosius daiktus negalėjo teisėtai valdyti kaip savo. Todėl, vadovaujantis LR CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu imperatyvu, pareiškėjos reikalavimas nustatyti faktą, jog ji įgyjamąja senatimi yra įgijusi nuosavybės teisę į šiuos nekilnojamuosius daiktus, negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 533 straipsnio 1 dalimi, teismas

nutaria:

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį teismą.