Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės N. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-126-577/2017 pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovams N. R., T. R., N. R. dėl nepagrįsto praturtėjimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu bei restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl trečiųjų asmenų

Dėl ekspertizės akto pagrįstumo

Dėl nepagrįsto parturtėjimo

Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, kurio normų paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015). Nesant bent vienos iš šių sąlygų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas nėra galimas.Be to, pasisakydamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokios kategorijos byloje ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita; pareiga įrodyti turto gavimo teisinį pagrindą tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013).Apeliantė nurodo, kad konstatuodamas įrodymų prieštaringumą pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti, kad šalys į ginčo turtą investavo lygiomis dalimis. Be to, neatsižvelgė, kad byloje yra prejudicinių faktų, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo vykdoma atsakovams priklausančiais pinigais. Šie argumentai nepripažįstami pagrįstais.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paneigtini atsakovės motyvai dėl to, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-589/2009 nustatė prejudicinį faktą, jog žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo vykdoma atsakovams priklausančiais pinigais.Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012). Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-589/2009 nesprendė, kokia apimtimi ieškovas ir atsakovai prisidėjo prie ginčo sklypo įgijimo ir ginčo gyvenamojo namo statybos bei finansavimo. Išanalizavus apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad teismas būtų nustatęs prejudicinį faktą, jog žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo vykdoma atsakovams priklausančiais pinigais, nes tokių argumentų nutartyje nėra; teismas vertino tik aplinkybę, ar pirkimo- pardavimo sutarties šalių valią atitiko žemės sklypo įsigijimas atsakovų R. vardu, tačiau tai nereiškia apeliantės nurodomo prejudicinio fakto konstatavimo.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių. Įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra tai, ar ieškovas prisidėjo, ir kokia apimtimi, prie ginčo turto (žemės sklypo ir gyvenamojo namo) įsigijimo ir statybų. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų (sąskaitų išrašų, kitų finansinių dokumentų), iš kurių būtų galima nustatyti, kieno piniginėmis lėšomis buvo sumokėta už žemės sklypą. Tačiau civilinėje byloje nėra reikalaujama absoliutaus faktų įrodytumo; faktus teismas gali pripažinti įrodytais ir tuomet, kai dauguma įrodymų, nors ir netiesioginių, jų tarpusavio ryšys leidžia spręsti, jog labiau tikėtina, kad tam tikros aplinkybės buvo, nei kad jų nebuvo. Šiuo atveju netiesioginių įrodymų visuma leidžia spręsti, kad ieškovas finansiškai prisidėjo perkant žemės sklypą. Kad su ginčo žemės sklypo pardavėjais atsiskaitė būtent ieškovas, patvirtino pardavėjai A. ir K. R. civilinėje byloje Nr. 2-134-623/2009. Nors galima situacija, kad ieškovas sklypo pardavėjams perdavė atsakovų duotus pinigus, pažymėtina, kad atsakovai nepateikė jokio logiško paaiškinimo, kodėl pinigus pardavėjams reikėjo perduoti per tarpininką – ieškovą, o ne asmeniškai, nors būtent jie buvo pirkėjais. Nepaisant to, kad nei ieškovas, nei atsakovai nepateikė tiesioginių įrodymų, kad piniginės lėšos, kuriomis buvo atsiskaityta su žemės sklypo pardavėjais, buvo jų nuosavybė, ieškovo aktyvus dalyvavimas žemės sklypo pirkimo procese, tolesnis jo įsitraukimas į namo statybą, šalių susitarimai leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą ir dėl jo finansinio indėlio perkant žemę.Faktą, kad ieškovas prisidėjo prie gyvenamojo namo statybų finansavimo, atsakovai pripažino tiek šios, tiek civilinės bylos Nr. 2-134-623/2009 nagrinėjimo metu, tačiau ginčijo ieškovo nurodomą prisidėjimo mąstą. Atsakovas N. R. paaiškino, kad gyvenamojo namo statybos kainavo 50 000 Lt, taip pat teigė, kad daugiau nei 70 000 Lt ieškovas neišleido. N. R. paaiškino, kad ieškovas prisidėjo prie namo statybos, kad įdėjo langus, mano, kad ieškovas investavo į namo statybas, bet ne daugiau kaip 30 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad N. R. 2003 metais pajamos buvo 11 963,38 Lt per metus; 2004 metais – 11 173,87 Lt, 2005 metais – 10 867,25 Lt. T. R. 2002–2003 metais pajamas sudarė 275,12 Lt gaunama senatvės pensija. N. R. oficialių duomenų apie 2002–2004 m. gautas pajamas nebuvo. Ieškovas gyvenamojo namo statybų finansavimo faktą grindė 2004 m. lapkričio 16 d. medienos pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 16/11, medienos pirkimo ir gabenimo iš Ukrainos dokumentais bei PVM sąskaitomis – faktūromis, kad už statybines medžiagas yra apmokėjusi UAB „BALTBROWNS“. Ieškovas taip pat rėmėsi 2005 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 6, kuria iš įmonės UAB „BALTBROWNS“ įgijo visas statybines medžiagas, PVM sąskaitomis – faktūromis, jog šios statybinės medžiagos buvo perduotos ieškovui, ir 2005 m. balandžio 12 d. paskolos sutartimi, iš kurios matyti, kad UAB „BALTBROWNS“ paskolino ieškovui 400 000 Lt. Be to, ieškovas savo vardu užsakė ir apmokėjo atsakovų gręžinio įrengimą, teikė Elektros energijos vartotojų prijungimo prie tinklų paraišką ir pasirašė sutartį. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai, kad tuo pačiu laikotarpiu ieškovo bendrovė statė dar vieną rąstinį namą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2003 metais ieškovo pajamos buvo 13 282,76 Lt, 2004 metais – 7 157 Lt, 2005 metais – 5 369 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad išskyrus atsakovų paaiškinimus, nėra kitų įrodymų, jog jie mokėjo už statybines medžiagas ar už darbus statybininkams. Kita vertus, nors ieškovas ir teikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius UAB „BALTBROWNS“ statybinių medžiagų įgijimą, tačiau faktas, kad bendrovė statė dar vieną rastinį namą, nesudaro pagrindo ieškovo pateiktais duomenimis besąlygiškai vadovautis nustatant investuotų piniginių lėšų į ginčo turtą dydį.Taigi, byloje susiklostė situacija, kai atsakovai, kurių nuosavybėn įgytas žemės sklypas ir jame pastatytas gyvenamasis namas, neturi jokių rašytinių įrodymų apie savo prisidėjimą piniginėmis lėšomis prie šio turto įsigijimo bei pastatymo, tuo tarpu ieškovas, kurio nuosavybės teisės į turtą niekaip nėra formalizuotos, yra pateikęs rašytinius įrodymus, kurie, nors ir nenuosekliai, tačiau patvirtina tiek jo prisidėjimo sukuriant turtą faktą (kurio, minėta, neginčija ir atsakovai), tiek tam tikra apimtimi ir – prisidėjimo mąstą. Akcentuotina ir tai, kad patys atsakovai tarpusavyje taip pat nevienodai nurodo ieškovo galimai investuotų lėšų kiekį ir praktiškai negali nurodyti kiek patys išleido pinigų namo statybai, nors tuo atveju, jeigu namo statyba būtų finansuota būtent jų lėšomis, įvertinant jų pajamų lygį, šios investicijos turėjo būti reikšmingos, todėl jie neabejotinai turėtų žinoti tokių investicijų mąstą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šioje situacijoje būtent preliminariosios sutartys atspindi tikruosius šalių ketinimus tiek dėl turto įgijimo, tiek dėl ieškovo ir apeliantės dalių šiame turte. Priešingai nei nurodo atsakovė, preliminariosios sutartys šiuo aspektu nėra vertinamos jų galiojimo ar vykdytinumo požiūriu, o teismo sprendime buvo analizuojamos kaip netiesioginis rašytinis įrodymas, siekiant nustatyti dalį, kurią ieškovas įnešė į atsakovams priklausantį turtą.Bylos duomenys patvirtina, kad 2006 m. rugpjūčio 10 d. preliminariąja sutartimi Nr. 1 atsakovai N. R. ir T. R. įsipareigojo išduoti ieškovui notaro patvirtintą įgaliojimą teisiškai įregistruoti jiems nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą jų vardu ir apmokėti visas su registracija susijusias išlaidas. N. R. ir T. R. taip pat įsipareigojo parduoti jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, už gautus pinigus nusipirkti trijų kambarių butą Vilniaus mieste Fabijoniškių mikrorajone ir jį padovanoti savo dukrai N. R.. Sutarties pasirašymo dieną buto rinkos vertė turi atitikti 300 000 Lt.Bylos duomenys patvirtina, kad 2006 m. rugpjūčio 10 d. preliminariąja sutartimi Nr. 2 ieškovas įsipareigojo nutraukti santuoką su E. P., o atsakovė N. R. – su V. R.. N. R. įsipareigojo padalinti jai nuosavybės teise priklausantį trijų kambarių butą, gautą iš N. R. ir T. R. pagal preliminarią sutartį Nr. 1, lygiomis dalimis ir nuosavybės teisę į vieną dalį perduoti ieškovui.Kaip minėta, byloje yra nustatytas faktas, kad ieškovas prisidėjo prie ginčo turto įgijimo. Preliminariosios sutartys yra netiesioginis įrodymas, atspindintis šalių valią ir visiškai atitinka šalių elgesio turinį: jos atspindi byloje pateiktus paaiškinimus apie ieškovo ir N. R. ketinimus tuo laikotarpiu palaikyti artimus santykius ir įgyti bendro turto, kuris netaptų ieškovo ir N. R. sutuoktinių bendrąja nuosavybe. Nurodytam tikslui pasiekti gyvenamasis namas turėjo būti įregistruotas N. R. ir T. R. vardu, o tai atitinka byloje esančius šalių paaiškinimus. Preliminariosiose sutartyse žemės sklypo ir gyvenamojo namo įkainojimas (300 000 Lt / 86 886,01 Eur) yra net didesnis nei ekspertize nustatyta gyvenamojo namo statybos darbų vertė (53 544,13 Eur) ir sklypo įsigijimo kaina (5 000 Lt / 1 448,1 Eur). Gauto buto dovanojimas ir padalinimas lygiomis dalimis N. R. ir ieškovui laikytinas tikrąją šalių valios išraiška dėl į ginčo turtą investuotų piniginių lėšų.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors kiti byloje esantys įrodymai yra prieštaringi, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš preliminariųjų sutarčių galima daryti išvadą, jog ieškovas ir atsakovai N. ir T. R., sudarydami preliminariąsias sutartis, pripažino, kad į ginčo turtą (žemės sklypo įsigijimą ir gyvenamojo namo statybą) investavo lygiomis dalimis. Dėl šios priežasties nepagrįstas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas įrodymų prieštaringumą, negalėjo spręsti, jog šalys pripažino lygias investicijų į ginčo turtą dalis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą, konstatuojama, kad priešingai, nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai įvertino visus byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, o įrodymų prieštaringumo konstatavimas savaime nereiškia, kad tokiais įrodymais apskritai neturi būti remiamasi, kadangi teismas, konstatavęs šią aplinkybę, taip pat išsamiai argumentavo, kaip šiuos prieštaravimus įrodymų vertinimo procese pašalina, t. y. tiesioginiai nesivadovavo ieškovo pateiktais duomenimis apie jo išlaidas namo statyboms, tačiau įvertinęs, kad jis investavo lygiomis dalimis su atsakovais, priteisė ½ dalį ekspertizės akte nurodytų namo statybos išlaidų ir tokią pat dalį žemės sklypo kainos. Taigi, rašytinių įrodymų prieštaringumo konstatavimas laikytinas ne teismo sprendimo trūkumu, o visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių išnagrinėjimu.Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad jų nesiejo prievolės, kylančios iš sutarties ar įstatymo, ką teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Vis dėlto, atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusius santykius yra tikslinga įvertinti ne tik ar egzistavo prievolė, kylanti iš sutarties ar įstatymo, bet ir kitas galimas prievolių rūšis. Be teisinių prievolių CK pripažįsta ir prigimtines prievoles. Prigimtinė prievolė (lot. obligatio naturalis) atsiranda, kai šalis sieja tam tikri tarpusavio moraliniai įsipareigojimai arba viena šalis jaučia moralinę pareigą atlikti kitai šaliai tam tikrus veiksmus. Prigimtinė prievolė yra tik tada, kai iš teisės aktų neišplaukia, jog atsirastų teisinė prievolė. Įstatymas, nenurodydamas konkrečių prigimtinių prievolių pagrindų, suteikia teismui teisę vieną ar kitą santykį pripažinti prigimtine prievole. Prigimtinės prievolės požymis yra tas, kad, skirtingai nei teisinių prievolių, prigimtinių prievolių įvykdymas negali būti priverstinai įgyvendinamas, o kito asmens, skolininko, negalima priversti įvykdyti savo pareigos. Vis dėlto jei jau atliktas prievolės įvykdymas atitinka geros moralės nuostatas, asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė, negali išreikalauti įvykdymo kaip be pagrindo įgytą turtą (CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nustačius, kad turtą perdavė asmuo, suvokdamas neturįs jokios pareigos tą daryti, turtas iš jį gavusio asmens negali būti išreikalautas, nes toks turto įgijimas, nors ir be pagrindo, laikytinas iš esmės pateisinamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2012).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į ieškovo ir N. R. bendro gyvenimo kartu nesusituokus, tačiau abiems esant santuokoje su kitais asmenimis, specifiką, taip pat į tai, jog gyvenamojo namo ir žemės sklypo pardavimas turėjo būti panaudotas ieškovo ir N. R. poreikiams tenkinti. Iš bylos šalių paaiškinimų matyti, kad ieškovas veikė siekdamas įrodyti savo ketinimus N. R. ir jos tėvams, tačiau vertinant šių ketinimų turinį, investicijos į žemės sklypą ir gyvenamąjį namą buvo atliktos N. R. tėvų N. ir T. R. naudai tam, kad būtų išvengta ieškovo ir apeliantės sutuoktinių pretenzijų į įgytą turtą, o tai prieštarauja geros moralės principui, todėl konstatuotina, kad šalių nesiejo ne tik sutartinės ar iš įstatymo kylančios prievolės, bet ir prigimtinės prievolės.Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tarp šalių (atsakovų N. ir T. R. bei ieškovo) nebuvo prievolės, kurios pagrindu ieškovas turėjo investuoti į atsakovų N. ir T. R. ginčo turtą, todėl atsakovai praturtėjo ieškovo sąskaita, o investuotų lėšų negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovai nepagrįstai praturtėjo 27 496,12 Eur ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti ieškovui (CK 6.242 straipsnis). Nors apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, vertindamas įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokių pažeidimų nenustatė.

Dėl procesinės bylos baigties

Kaip matyti iš apeliantės apeliacinio skundo, apeliantė ginčija tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl nepagrįsto praturtėjimo ir trečiojo asmens neįtraukimo į bylą. Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, restitucijos taikymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Konstatavus, kad ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys yra teisėtos ir pagrįstos, dėl kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako.Įvertinusi visas byloje nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio ir (ar) faktinio pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.